Civilinė byla Nr. 3K-3-595-219/2015

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00654-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.11; 2.1.2.4.1.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Kemitek“ kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kemitek“ ieškinį atsakovui P. Z. dėl kompensacijos už pažeistą nekonkuravimo susitarimą; ir atsakovo P. Z. priešieškinį ieškovei UAB „Kemitek“ dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo UAB „Rankšluostukas“.

 

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacinėje byloje sprendžiamas ginčas dėl pagal ieškovės reikalavimą kompensacijos už nekonkuravimo susitarimo su darbuotoju pažeidimą ir pagal atsakovo reikalavimą dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

            Ieškovė UAB „Kemitek“ prašė teismo priteisti iš atsakovo 40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) kompensacijos, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. 2006 m. kovo 23 d. ieškovė su atsakovu sudarė darbo sutartį Nr. 10, pagal kurią atsakovas dirbo ieškovės vadybininku-technologu. 2006 m. birželio 27 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutarties sąlygų papildymo ir pakeitimo susitarimą, pagal jį atsakovas įsipareigojo vykdydamas savo veiklą būti lojalus ieškovei sutarties galiojimo metu ir 24 mėnesius po jos pasibaigimo; atsakovas įsipareigojo neatskleisti jokių bendrovės gamybos, komercinių (verslo) paslapčių ar kitų aplinkybių, apie kurias jis sužinojo vykdydamas savo veiklą ar kurios jam buvo patikėtos bet kokiu būdu ir kurių konfidencialumu ieškovė yra teisėtai suinteresuota. Darbo sutartis nutraukta 2013 m. kovo 15 d. DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakovas nuo 2013 m. balandžio 2 d. įsidarbino ieškovės konkurentėje UAB „Rankšluostukas“, užsiimančioje tokia pat veikla kaip ir ieškovė. Ieškovės teigimu, atsakovas, vykdamas pas ieškovės klientus kaip UAB „Rankšluostukas“ atstovas, siūlo jiems prekes ir paslaugas mažesnėmis negu ieškovė kainomis. Dėl tokių atsakovo veiksmų buvo nutrauktos ieškovės ir jos klientų sutartys, o klientai nurodė, kad nutraukia sutartis, nes sudarė naujas sutartis su įmone, kurioje dirba atsakovas. Ieškovas teigė, kad atsakovas pažeidė susitarimo 3.3 punktą, dėl to pagal sutartį jis privalo sumokėti baudą, lygią gautai kompensacijai pagal nekonkuravimo susitarimą, – 15 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, t. y. atsakovui iš viso buvo išmokėta 40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) kompensacijos už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2013 m. kovo 15 d.

            Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais jo darbo sutarties Nr. 10 papildymus ir pakeitimus nuo jų pasirašymo dienos, t. y. nuo 2006 m. birželio 27 d. Atsakovas teigė, kad jis buvo priverstas pasirašyti nekonkuravimo susitarimą, nes ieškovė pasiūlė didesnį darbo užmokestį, o atsakovas buvo suinteresuotas išlaikyti ilgalaikius darbo santykius, nes jei jis būtų atsisakęs pasirašyti tokį susitarimą, darbo sutartis būtų buvusi nutraukta. Susitarimu nustatyta 15 proc. kompensacija buvo neproporcinga suvaržymams, nes atsakovui buvo mokama mažiau negu 450 Lt (130,33 Eur) kiekvieną mėnesį ir ši suma neužtikrino atsakovo ir jo šeimos minimalių poreikių tenkinimo.

           

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kretingos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, o atsakovo priešieškinį tenkino visiškai: teismas pripažino negaliojančiais darbo sutarties Nr. 10 pakeitimus ir papildymus nuo 2006 m. birželio 27 d. bei priteisė iš ieškovės atsakovui 2382,12 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog informaciją apie ieškovės teikiamos produkcijos ar paslaugų kainas bei klientus trečiajam asmeniui perdavė būtent atsakovas ir šios informacijos trečiasis asmuo negalėjo sužinoti anksčiau ir iš kitų šaltinių. Atsakovo veiksmuose nenustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su informacijos apie ieškovės siūlomą produkciją ar jos kainas atskleidimu. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas naudojosi jos komercine informacija, turėdamas tikslą konkuruoti su ieškove. Tai, kad tam tikri klientai perėjo iš vienos  įmonės į kitą, teikiančią tokias pačias paslaugas, dėl to, kad jiems buvo pasiūlytos palankesnės sąlygos, negali būti vertinama kaip įstatymo draudžiamas veiksmas. Atsakovas, perėjęs dirbti į UAB „Rankšluostukas“ sandėlininku, vykdydamas jam pavestas funkcijas, neturi nei teisės, nei galimybių užsiimti klientų paieška, konsultavimu, sutarčių sąlygų derinimu ar pan., minėtus veiksmus atlieka įmonės direktorius. Darbo sutarties papildymų ir pakeitimų susitarime už atsakovui nustatytus suvaržymus kompensacija, pasibaigus darbo sutarties galiojimui, atsakovui nenurodyta. Pagal susitarimą atsakovas 24 mėnesius po darbo sutarties pasibaigimo privalo laikytis nekonkuravimo įsipareigojimų, už tai negaudamas jokios kompensacijos, nors kompensacija turėtų būti mokama per visą nekonkuravimo laikotarpį, šiuo atveju ir po darbo sutarties pasibaigimo. Teismas taip pat konstatavo, kad minėtame susitarime nustatytos 15 proc. kompensacijos už nurodytų įsipareigojimų prisiėmimą ir laikymąsi dydis, sudarantis iš viso 40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) (su mokesčiais) ir atsakovui išmokėtus apie 450 Lt (130,33 Eur) kiekvieną mėnesį, yra pernelyg nedidelis, nekompensuoja konkurencijos suvaržymo, todėl atsakovo turtiniai interesai yra pažeidžiami. Teismas susitarimą pripažino negaliojančiu ab initio dėl to, kad atsakovui nebuvo tinkamai kompensuoti nekonkuravimo susitarimais nustatyti suvaržymai, t. y. susitarimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.5 straipsnis), įtvirtina esminę šalių nelygybę ir neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų.

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartimi iš dalies tenkinus ieškovės UAB „Kemitek“ apeliacinį skundą pakeista Kretingos rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteista atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų suma sumažinta iki 1303,29 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti negaliojančiu nekonkuravimo susitarimą ab initio dėl to, kad atsakovui nebuvo tinkamai kompensuoti nekonkuravimo susitarimu nustatyti suvaržymai, atitinka kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Marilita“ v. A. B., R. Č., bylos Nr. 3K-3-401/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S., UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, Nr. 3K-3-378/2013). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) (su mokesčiais) kompensacija atsakovui buvo išmokėta darbo santykių metu, o kompensacija už 24 mėn. konkuravimo apribojimą po darbo santykių pasibaigimo nesulygta ir atsakovui nebuvo mokama. Nagrinėjamu atveju tiek procentinė kompensacijos išraiška – 15 proc., tiek absoliutus jos dydis (mažesnis nei minimali mėnesinė alga) yra akivaizdžiai per maža, kad būtų galima kompensaciją laikyti sąžiningu ir teisingu atlyginimu už ginčo susitarime nustatyto masto ribojimą. Šis ginčo susitarimas naikintinas dėl to, kad atsakovui nebuvo tinkamai kompensuoti nekonkuravimo susitarimais nustatyti suvaržymai, t. y. susitarimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.5 straipsnis, CK 2.164 straipsnio 8 dalis), įtvirtina esminę šalių nelygybę ir neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų. Nekonkuravimo susitarimą galima sudaryti tik su tokiais darbuotojais, kurie savo darbo funkcijų vykdymo metu įgyja specialių įgūdžių, buvo apmokyti vykdyti specifinę veiklą, o atsakovo darbo pobūdis buvo atlikti prekių pardavimą, tam nereikėjo specialių įgūdžių, darbdavės finansuojamų mokymų. Teismas sprendė, kad pripažinus negaliojančiu susitarimą restitucija dėl atsakovui išmokėtos vykdant susitarimą 40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) kompensacijos yra negalima, nes ši suma yra darbo užmokesčio dalis, apskaičiuota kartu su mokesčiais, ją apskaičiavo darbdavė ir ji nepakankamai kompensavo darbuotojui taikomus apribojimus. Apeliacinės instancijos teismas sumažino atsakovui priteistų iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 1303,29 Eur, atsižvelgęs į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius priteistino užmokesčio už advokato pagalbą parengiant ieškinį, priešieškinį ir atsiliepimą į ieškinį dydžius.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Kemitek“ prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

            1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nekonkuravimo susitarimą galima sudaryti tik su tokiais darbuotojais, kurie savo darbo funkcijų vykdymo metu įgyja specialių įgūdžių, buvo apmokyti vykdyti specifinę veiklą. Esant tokiam teismo išaiškinimui, darbdaviai neturės teisės sudaryti nekonkuravimo susitarimo su darbuotojais, kurie savo darbo funkcijų vykdymo metu neįgijo specialių įgūdžių, nebuvo apmokyti vykdyti specifinę veiklą, tačiau pagal darbuotojo pareigų pobūdį ir specifiką, darbe naudojamos informacijos kiekį ir svarbą įmonės veiklai, taip pat veiklos, kurią apima darbuotojo pareigos, santykį su visos įmonės veiklos apimtimi, jo įgytų žinių ir įgūdžių reikšmingumą, įtakos konkurencijai realumą, konkuruodami su bendrove po darbo santykių pasibaigimo gali padaryti esminę žalą buvusiam darbdaviui bei nesąžiningai konkuruoti su darbdaviu.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tai, ar nekonkuravimo susitarimą buvo galima sudaryti konkrečiu atveju su konkrečiu darbuotoju, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į individualias aplinkybes, įvertinant darbuotojo pareigų pobūdį ir specifiką, darbe naudojamos informacijos kiekį ir svarbą įmonės veiklai, taip pat veiklos, kurią apima darbuotojo pareigos, santykį su visos įmonės veiklos apimtimi, jo įgytų žinių ir įgūdžių reikšmingumą, įtakos konkurencijai realumą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S., UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-377/2013). Atsakovas dirbdamas ieškovės įmonėje sukaupė ir nuolatos disponavo informacija apie ieškovės klientus (užsakovus), kurią sudarė informacija apie užsakovų kontaktinius asmenis (atstovus), užsakovų užsakymų pobūdį ir intensyvumą, užsakovams taikytas kainas, jų sudėtines dalis (savikaina, marža ir kt.), veiklos sritis labai konkurencinga ir atsakovo disponuotos konfidencialios informacijos naudojimas galėjo daryti stiprią įtaką konkurencijai rinkoje, todėl nekonkuravimo susitarimas su atsakovu galėjo būti sudarytas.

2. Teismai neteisingai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalį: pagal ją asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. Kasatorius teigia, kad už tai papildoma kompensacija įstatyme nenustatyta ir neturi būti mokama. Teismai nepagrįstai sprendė, kad 40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) kompensacija, išmokėta darbo santykių metu, yra kompensacija už nekonkuravimą darbo santykių metu ir nėra kompensacija už 24 mėnesių nekonkuravimą po darbo santykių pasibaigimo. Susitarimo 3.3 punktas nustatė atsakovo įsipareigojimą bent 24 mėnesius pasibaigus darbo sutarčiai nenaudoti jokios savo darbo metu ieškovės įmonėje sužinotos informacijos tam, kad nebūtų konkuruojama su ieškove, bei nekurti konkuruojančios įmonės ir kt. po šios sutarties pasibaigimo, neįsidarbinti (pagal darbo sutartį arba kitokią civilinės teisės sutartį) bei neteikti konsultacinių paslaugų įmonėje, kuri veikia toje pačioje veiklos srityje kaip ieškovė, be jos vadovo rašytinio sutikimo. Todėl šalių sulygta kompensacija buvo skirta nekonkuravimo įsipareigojimui atlyginti 24 mėnesius nuo darbo santykių pabaigos. Išmokėta suma buvo pakankama, kad kompensuotų suvaržymus atsakovui.

3. Nurodydamas, kad kompensacija už nekonkuravimą laikytina darbo užmokesčiu ir dėl to pagal DK 224 straipsnį restitucija negalima, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Marilita“ v. A. B., R. Č., bylos Nr. 3K-3-401/2013, išaiškinimų, kad kompensacija už nekonkuravimą nepatenka į darbo santykių apmokėjimo sampratą. Pagal DK 186 straipsnio 1, 2 dalis darbo užmokestis yra bet kokios formos mokėjimas už darbuotojo pagal darbo sutartį atliktą darbą, o kompensacija už nekonkuravimą nebuvo išmokėta už atliekamą darbą pagal darbo sutartį. Kadangi kompensacija už nekonkuravimą nelaikytina darbo užmokesčiu, DK 224 straipsnis netaikytinas, todėl, pripažinus nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, taikytina restitucija, darbdaviui priteistina darbuotojui pagal negaliojančiu nekonkuravimo susitarimu pripažintą susitarimą išmokėta kompensacijos suma. Remiantis CK 6.145 straipsniu, restitucija gali būti netaikoma tik išimtiniais atvejais, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Jeigu nekonkuravimo susitarimas pripažįstamas negaliojančiu ir netaikoma restitucija, tai reikštų, kad darbuotojo padėtis nesąžiningai ir nepagrįstai pagerėjo, nes jam nekonkuravimo įsipareigojimai netaikomi, tačiau jis gauna kompensaciją už nekonkuravimą. Šiuo atveju restitucija išlygintų šalių padėtį, nes darbuotojui nebūtų taikomi nekonkuravimo įsipareigojimai, o darbdavė atgautų darbuotojui išmokėtą kompensaciją. Kompensacija grąžintina ir pagal CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalis, kai asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis, ši pareiga atsiranda ir tuo atveju, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje nustatytus atvejus.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas P. Z. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį. Atsakovas nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į nekonkuravimo susitarimo tikslus bei interesų teisėtumą, toks susitarimas negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu. Nekonkuravimo susitarimas galėtų būti sudaromas tik su tais darbuotojais, su kuriais jo nesudaręs darbdavys galėtų realiai patirti didelės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S., UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-377/2013). Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovas savo darbo funkcijų atlikimo metu specialių įgūdžių neįgijo, taip pat nebuvo apmokytas vykdyti specifinę veiklą. Atsakovo darbo funkcijos buvo susijusios iš esmės su ieškovės platinamos produkcijos pardavimu. Įvertinęs tai, kad atsakovas nedalyvavo formuojant ieškovės strategiją, kuriant verslo planus, atsakovui nebuvo žinoma parduodamų prekių kainodara, tiekėjai, ieškovės verslo ryšiai ar dar kokia nors kita informacija, kurios atskleidimas būtų galėjęs padaryti esminę žalą ieškovei, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sudaryti su atsakovu nekonkuravimo susitarimo nebuvo pagrindo.

2. Tariama kompensacija buvo mokėta pagal darbo sutartį atsakovo darbo užmokesčio dalis, dėl to tai nėra kompensacija už nekonkuravimo susitarimo laikymąsi. Kasacinis teismas formuoja poziciją, kad darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kita nei darbuotojo darbas ir negali būti traktuojamas kaip kompensacija už susitarime numatytų įsipareigojimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Marilita“ v. A. B., R. Č., bylos Nr. 3K-3-401/2013). Susitarime nenustatyta tokia sąlyga, kad atsakovui sumokėta kompensacija turi būti įskaitoma už 24 mėnesius po darbo santykių pabaigos. Susitarime nenumatytas kompensacijos mokėjimas atsakovui pasibaigus darbo sutarties galiojimui, dėl to tai turėtų būti prilyginama susitarimo dėl kompensacijos nebuvimui, todėl toks nekonkuravimo susitarimas negalioja.

3. Atsakovui užmokestį dėl nekonkuravimo ieškovė priskaičiavo atskirai, t. y. išskirdama atskirą eilutę, bet apmokestinamas jis buvo taip pat kaip darbo užmokestis ir išmokamas kartu su darbo užmokesčio suma. Atsakovas pagrįstai ir teisėtai gaudavo darbo užmokestį, kurį ieškovė privalėjo mokėti pagal galiojančią su atsakovu sudarytą darbo sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, kad darbo užmokestį atsakovas gavo nepagrįstai arba per klaidą ir todėl turėtų būti taikoma restitucija. Pagal DK 224 straipsnio 3 dalį negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

 

                        Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nekonkuravimo susitarimo aiškinimo ir jo neteisėtumo įrodinėjimo

 

Darbo teisinius santykius reguliuojantis DK nereglamentuoja nekonkuravimo susitarimų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nekonkuravimo susitarimas pagal savo prigimtį, pobūdį ir esmę vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, jog jis sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miesto energija“ v. J. A. K., bylos Nr. 3K-3-255/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. UAB „ETB Legal“, bylos Nr. 3K-3-476/2012). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl nekonkuravimo susitarimo, taikomos CK normų nustatytos taisyklės,  reglamentuojančios sandorių ir sutarčių teisėtumą. Nekonkuravimo susitarimas teismų praktikoje laikomas civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, suteikiantį teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat ir Lietuvos Respublikos CK nenustatytas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Tokiam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka, CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka pareiškus ieškinį (priešieškinį). Kadangi nekonkuravimo susitarimas savaime neprieštarauja įstatymams, tai jis, kaip sandoris, priskirtinas nuginčijamiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-415/2007).

Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-415/2007). Nagrinėdamas konkretų atvejį kitoje byloje kasacinis teismas nurodė, kad nekonkuravimo susitarime nurodyta 9 procentų mėnesinio atlyginimo vidurkio dydžio kompensacija tiek procentine išraiška, tiek absoliutus jos dydis (kompensacija sudarė 300 litų) yra akivaizdžiai per maži, kad būtų galima kompensaciją laikyti sąžiningu ir teisingu atlyginimu už nekonkuravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S., UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-377/2013).

Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 23 d. kasatorė (ieškovė) UAB „Kemitek“ ir atsakovas P. Z. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas priimtas eiti ieškovės vadybininko-technologo pareigas, mokant 1100 Lt (318,58 Eur) darbo užmokestį. 2006 m. birželio 27 d. kasatorė ir atsakovas sudarė darbo sutarties papildymus ir pakeitimus, kuriais ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui mėnesinį atlyginimą ir priedus, iš kurių 15 procentų laikoma kompensacija darbuotojui už šių sutarties papildymų ir pakeitimų punktuose nurodytų įsipareigojimų dėl nekonkuravimo prisiėmimą ir laikymąsi. Taigi šalys sudarė nekonkuravimo susitarimą pagal pirmiau aptartą CK normų reglamentavimą, todėl atsakovas, ginčydamas darbo sutarties pakeitimus ir papildymus, kuriais sutarta dėl nekonkuravimo, turi įrodyti jų neteisėtumą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi aptarta teismine praktika ir pripažino susitarimą negaliojančiu dėl to, kad jis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.5, 1.80 straipsniai ir 2.164 straipsnio 8 dalis) ir negalioja dėl pernelyg mažos už nekonkuravimą per atsakovo ir ieškovės darbo santykių laikotarpį kompensacijos, o už nekonkuravimą per 24 mėnesius nuo darbo santykių pabaigos apskritai darbuotojui nebuvo kompensuota.

Susitarimo dėl nekonkuravimo tikslas – apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos. Kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UADBB „Aon Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-121/2008). Taigi darbdavys moka darbuotojui už savo verslo saugumą ir jo išsaugojimą, o darbuotojas už gaunamą atlygį prisiima įsipareigojimus nekonkuruoti su darbdaviu. Teisėjų kolegijos vertinimu, kol teisės aktuose nereglamentuojama nekonkuravimo susitarimo sąvoka, sudarymo sąlygos, kompensavimo už nekonkuravimą dydžiai ir teisėtumo kriterijai, teismas, nagrinėdamas reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu, turi vadovautis bendrosiomis sandorių negaliojimo taisyklėmis ir kiekvienu atveju tirti tokio reikalavimo pagrindu nurodytas faktines aplinkybes bei spręsti, ar jos pagal CK normų nuostatas pakankamos pripažinti susitarimą negaliojančiu. Minėta, kasacinio teismo yra išaiškintas vienas iš kriterijų pripažinti susitarimą negaliojančiu, tai akivaizdžiai nesąžininga darbuotojui mokama piniginis kompensacija už nekonkuravimą. Sprendžiant dėl kompensavimo už nekonkuravimą pakankamumo, turi būti tiriamos ir vertinamos visos reikšmingos ginčo sprendimui faktinės aplinkybės, tarp jų ir dėl nekonkuravimo susitarimo sudarymo, darbo santykių trukmės, susitarimo šalių elgesio tiek darbo santykių metu, tiek jiems pasibaigus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priimtuose sprendime ir nutartyje konstatavo, kad ieškovė mokėjo atsakovui kompensaciją už nekonkuravimo susitarimą darbo santykių metu už visą darbo santykių laikotarpį ir nemokėjo kompensacijos už nekonkuravimo susitarime nurodytą 24 mėnesių konkuravimo ribojimą. Teismai sprendė, kad, nesant darbuotojui išmokėtos kompensacijos už konkuravimo draudimą 24 mėnesių laikotarpiu nuo darbo santykių pabaigos, toks nekonkuravimo susitarimas įtvirtina esminę šalių nelygybę ir yra negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.5 straipsnis, 6.145 straipsnio 2 dalis). Tačiau byloje esantys įrodymai rodo kitokius duomenis, kurių teismai neįvertino ir jų nepaneigė kitais bylos įrodymais: 2006 m. birželio 27 d. nekonkuravimo susitarimo 1, 3.3 punktuose sulygta, kad darbdavys įsipareigoja darbuotojui mokėti 15 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio kompensaciją darbuotojui, apimančią taip pat ir pasibaigus darbo santykiams bent 24 mėnesius darbuotojo nekonkuravimą su darbdaviu. Kitais bylos duomenimis, kuriais rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsakovui ieškovė mokėjo 15 proc. kompensacijos dydį nuo kiekvieną mėnesį atsakovui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Ieškovės 2013 m. gegužės 21 d. pažymoje apie darbuotojo pajamas nurodyta, kad atsakovo darbo laikotarpiu nuo 2006 m. liepos iki 2013 m. kovo mėn. jam išmokėta iš viso 40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) kompensacija, ji mokėta kiekvieną mėnesį, atitiko 15 proc. nuo priskaičiuoto kas mėnesį darbo užmokesčio ir sudarė skirtingais mėnesiais nuo 387,89 Lt (112,34 Eur) iki 691,80 Lt (200,36 Eur), vidutiniškai po 495 Lt (143,36 Eur) kiekvieną mėnesį (40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) / 82 mėnesiai). Pasibaigus darbo santykiams ieškovė atsakovui 2013 m. kovo mėnesį išmokėjo išeitinę išmoką, taip pat ir nuo jos 15 proc. kompensaciją už nekonkuravimą – 1551,17 Lt (449,25 Eur). Atsakovas, beveik septynerius metus dirbdamas ieškovės įmonėje, gaudavo kompensaciją už nekonkuravimą, dėl kompensacijos mokėjimo ar jos dydžio ieškovei nereiškė jokių pretenzijų ar pageidavimų. Kadangi pagal nekonkuravimo susitarimo sąlygas 40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) išmokėta kompensacija buvo skirta taip pat kompensuoti darbuotojo įsipareigojimą nekonkuruoti bent 24 mėnesius po darbo santykių pasibaigimo, tai darbuotojui už įsipareigojimą nekonkuruoti teko vidutinė 378 Lt (109,48 Eur) (40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) / 106 mėnesiai) suma už kiekvieną mėnesį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą dėl kompensacijos už nekonkuravimo draudimą per 24 mėnesius nuo darbo santykių pabaigos nebuvimo ir dėl to nekonkuravimo susitarimo negaliojimo visapusiškai neištyrę reikšmingų bylos aplinkybių, o tokia teismų padaryta išvada nėra pagrįsta pirmiau nurodytomis bylos aplinkybėmis, kurioms ištirti, nustatyti ir teisiškai įvertinti teismui reikia iš naujo atlikti įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo veiksmus, išaiškinti nekonkuravimo susitarimo turinį, taip pat įvertinti atliktus ieškovės (darbdavės) mokėjimus darbuotojui, apimančius kompensaciją darbuotojui dėl teisės konkuruoti laisvai pasirenkant darbą suvaržymo už darbo santykių laikotarpį ir už 24 mėnesių laikotarpį po darbo santykių pasibaigimo, t. y. ar šie mokėjimai buvo pakankama kompensacija darbuotojui, adekvačiai kompensuojanti jam taikytus darbinės veiklos suvaržymus. Kompensacijos už įsipareigojimą nekonkuruoti už tam tikrą laikotarpį po darbo santykių pasibaigimo išmokėjimas darbuotojui būtent pasibaigus darbo santykiams nėra būtina nekonkuravimo susitarimo galiojimo sąlyga, tokia kompensacija gali būti mokama ir darbo santykių metu, jeigu ji yra aiškiai išskirta ir atribota nuo darbuotojui mokamo darbo užmokesčio, ir jei jos dydis yra pakankamas. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad tokia kompensacija nebuvo mokama už 24 mėnesių laikotarpį nuo darbo santykių pabaigos. Pirmiau konstatuota, kad tokia kompensacija už nekonkuravimą po darbo santykių pasibaigimo darbuotojui buvo mokama, todėl teismas turėtų tirti ir vertinti jos pakankamumą.

Nagrinėjamoje byloje darbuotojui faktiškai buvo mokama kompensacijos vidutinė 378 Lt (109,48 Eur) (40 057,03 Lt (11 601,32 Eur) / 106 mėnesiai) suma už kiekvieną įsipareigojimo nekonkuruoti mėnesį. Skirtingai negu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S., UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr. 3K-3-377/2013, toje byloje nekonkuravimo susitarime nurodyta 9 proc. mėnesinio atlyginimo vidurkio dydžio kompensacija, sudaranti 300 Lt (86,89 Eur), turėjo būti darbdavės mokama kaip apimanti tik nekonkuravimo laikotarpį po darbo santykių pasibaigimo. Nagrinėjamoje byloje šalys susitarė dėl neterminuoto, mokamo visą darbo ieškovės įmonėje, laikotarpį 15 proc. priedo mokėjimo ir jis buvo mokamas, kol atsakovas dirbo (beveik 7 metus), atsakovo gautas priedas jį tenkino, nes byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į darbdavę ir derėjęsis dėl per mažo kompensavimo už nekonkuravimą. Dėl to į nurodytoje byloje išdėstytus kriterijus atsižvelgtina vertinant nagrinėjamoje byloje nekonkuravimo susitarimo kompensacijos dydžio pakankamumą, bet, esant skirtingiems kompensacijų dydžiams, įsipareigojimų nekonkuruoti laikotarpiams darbo santykių metu ir jiems pasibaigus, kitokioms faktinėms lyginamų bylų aplinkybėms, teismas nagrinėjamoje byloje negali visiškai vienodai, kaip ir nurodytoje byloje, teisiškai įvertinti aplinkybių, nes jos nesutampa, taigi ir jų vertinimas negali būti tapatus.

 

Dėl darbuotojo veiksmų vertinimo

 

Teismai, spręsdami ginčą, be kita ko, nurodė, kad atsakovas, pereidamas dirbti į kitą įmonę, neteisėtų veiksmų neatliko. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas, pereidamas dirbti į konkuruojančią įmonę, neatliko neteisėtų veiksmų, nepakankamai argumentuota, nes teismas nepakankamai tyrė bei vertino faktines aplinkybes dėl atsakovo veiksmų nutraukus su kasatore darbo sutartį. Įsidarbinimas konkuruojančioje įmonėje savaime neįrodo, kad atsakovas pažeidė nekonkuravimo susitarimą, bet būtina tirti, ar atsakovas, įsidarbindamas ir dirbdamas konkuruojančioje įmonėje, pažeidė susitarimo sąlygas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas, savo noru nutraukęs darbo sutartį su kasatore, po dviejų savaičių įsidarbino tokia pačia kaip kasatorė veikla užsiimančioje įmonėje. Byloje taip pat yra duomenų, kad kasatorės aptarnaujamų įmonių dalis nutraukė sutartis ir perėjo dirbti su nauja atsakovo darbdave. Šie ir kiti byloje esantys faktiniai duomenys reikšmingi sprendžiant dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, jų padarinių, todėl privalo būti nuosekliai ištirti ir įvertinti.

 

Dėl restitucijos taikymo

 

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažinę nekonkuravimo susitarimą negaliojančiu, rėmėsi darbo teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis ir restitucijos netaikė, argumentuodami, kad įstatymas varžo išmokėto darbo užmokesčio išieškojimą. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia teismo išvada, pažymi, kad šalių sudarytame susitarime kompensacija už nekonkuravimą išreikšta aiškiai ir nurodyta, kad tai ne darbo užmokestis, o priedas prie darbo užmokesčio už nekonkuravimą, todėl darbo teisės normų nustatytos taisyklės dėl sumokėto darbo užmokesčio išieškojimo negali būti taikomos. Be to, kaip minėta, darbo teisinius santykius reguliuojančios normos nekonkuravimo susitarimu sukuriamų teisinių santykių nereglamentuoja, todėl, sprendžiant ginčą dėl susitarimo teisėtumo, jo pripažinimo negaliojančiu, o tai reiškia – ir sprendžiant restitucijos klausimą, taikomos CK normos. Taigi konstatavus susitarimo neatitiktį įstatymo reikalavimams ir pripažinus susitarimą negaliojančiu, restitucijos klausimas turi būti sprendžiamas  pagal CK 6.145 ir kitus straipsnius. Šios teisės normos, be kita ko, nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 1, 2 dalys).

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

 Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė civilinio proceso normas (CPK 183, 185 straipsniai) ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nes priėmė procesinį sprendimą neišaiškinęs visų reikšmingų aplinkybių; be to, išspręsdamas restitucijos klausimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti šiam teismui iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėjo 7,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. pažyma).

Perdavus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus procesinį sprendimą dėl bylos baigties.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį bei bylą perduoti iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                     Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                            Virgilijus Grabinskas

 

 

Vincas Verseckas