Civilinė byla Nr. 3K-3-590-378/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-05432-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.6.4;1.3.3.4; 1.3.5.3.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovei VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stočiai dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir delspinigių priteisimo, ir atsakovės VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties priešieškinį ieškovei V. R. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl darbo pagal antrą darbo sutartį toje pačioje darbovietėje tapačiomis funkcijomis kvalifikavimo ir mokėjimo už tokį darbą.

Ieškovė V. R. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. DGKS-1084 dalį, kuria nuspręsta ieškovės prašymą tenkinti iš dalies; priteisti jai iš atsakovės VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties darbo užmokestį už viršvalandinį darbą nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. bei už 2013 m. gruodžio mėnesį (t. y. 22 646 Lt (6558,74 Eur) ir 18 816 Lt (5449,49 Eur) delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio sumokėjimą, 0,07 proc. dydžio delspinigius. Ieškovė nurodė, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį Nr. 207 dirbo VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje gydytoja vieno etato darbo krūviu. 2008 m. spalio 16 d. su atsakove pasirašė dar vieną darbo sutartį Nr. 226, pagal ją dirbo gydytoja 0,25 etato krūviu. Ieškovės teigimu, jos darbo laikas, viršijantis vieno etato darbo krūvį ir suminei darbo apskaitai taikomas sąlygas, turi būti laikomas viršvalandiniu darbu, kuris turėjo būti apmokėtas ne pagal faktiškai išdirbtą laiką, o taikant 1,5 tarifą (DK 193 straipsnis). Ieškovė taip pat nurodė, kad šalių ginčą išnagrinėjusi darbo ginčų komisija 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. DGKS-1084 iš dalies patenkino ieškovės reikalavimą priteisti atlyginimą už viršvalandžius, tačiau, ieškovės nuomone, nepagrįstai priteisė šį atlyginimą tik už trijų mėnesių laikotarpį iki skundo pateikimo, nes turėjo būti priteistas atlyginimas už visą laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 31 d., kai ieškovė faktiškai pradėjo dirbti viršvalandžius.

Atsakovė VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. DGKS-1084 ir ieškovės prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandžius bei delspinigių priteisimo atmesti. Atsakovė nurodė, kad šalys niekada nesitarė dėl viršvalandinio darbo, tačiau, ieškovei prašant sudaryti galimybę papildomai uždirbti, atsakovė su ja sudarė antrąją darbo sutartį Nr. 226 dėl papildomo darbo. Atsakovės teigimu, ieškovė pagal kelias darbo sutartis galėjo dirbti iki 12 val. per dieną, 60 val. per savaitę ir ši norma pažeista nebuvo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei V. R. iš atsakovės VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties 78,90 Lt (22,85 Eur) darbo užmokesčio už poilsio laiku dirbtas valandas ir 6,16 Lt (1,78 Eur) delspinigių; kitą ieškinio dalį atmetė. Panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. DGKS-1084 dalį, kuria ieškovės prašymas buvo patenkintas; kitą priešieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys 2007 m. rugpjūčio 31 d. sudarė darbo sutartį Nr. 207, kuria ieškovė priimta dirbti VšĮ Kauno rajono greitosios pagalbos stotyje gydytoja, vieno etato krūviu, pagrindinėms pareigoms už 2040 Lt mėnesinį atlyginimą (vėliau padidintą iki 2260 Lt). 2008 m. spalio 16 d. šalys sudarė antrą darbo sutartį Nr. 226, kuria susitarė, kad ieškovė eis antraeiles gydytojo pareigas 0,25 etato krūviu, už 565 Lt mėnesinį atlyginimą. 2013 m. gruodžio 30 d. ieškovė kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisiją dėl mokėjimo už viršvalandinį darbą, nurodydama, kad antra darbo sutartis sudaryta neteisėtai, todėl darbo krūvis, viršijantis 38 val. per savaitę (nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 37 val. per savaitę), yra viršvalandinis darbas. Darbo ginčų komisija 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. DGKS-1084 ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1774,19 Lt (513,84 Eur) darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą ir 122,8 Lt (35,57 Eur) delspinigių. Darbo ginčų komisija pripažino, kad ieškovė dirbo viršvalandinį darbą, už kurį nebuvo sumokėta taikant 1,5 tarifą. Tačiau prašymą priteisti šį atlyginimą komisija tenkino tik dėl trijų mėnesių laikotarpio iki skundo pateikimo dienos, nurodydama, kad terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją dėl individualaus darbo ginčo yra trys mėnesiai. Atsakovė 2014 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. 16-K nutraukė darbo sutartį Nr. 226 kaip prieštaraujančią įstatymų draudžiamosioms nuostatoms (DK 139 straipsnio 1 dalis).

Teismas pripažino antrą darbo sutartį Nr. 226 sutartimi dėl papildomo darbo, o ne dėl antraeilių pareigų, nurodydamas, kad antraeilių pareigų sutartimi susitariama dėl darbo kitoje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tik laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku, o papildomo darbo sutartimi susitariama dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo toje pačioje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku. Teismas išaiškino, kad DK 144 straipsnio 5 dalis leidžia darbo sutarčių daugetą, kuris įforminamas arba antraeilio darbo sutartimi (kai yra keli darbdaviai), arba sutartimi dėl papildomo darbo (kai darbdavys yra tas pats), ir taip pat leidžia nukrypti nuo DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko, kai yra darbuotojo susitarimas su darbdaviu.

Teismas sprendė, kad ieškovės darbas, atliktas pagal papildomo darbo sutartį Nr. 226, nelaikytinas viršvalandiniais darbais ir už jį neturėjo būti mokama didesniu tarifu. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad nenustatyta, jog šalys būtų aiškiai susitarusios dėl viršvalandinių darbų (DK 150 straipsnio 2 dalis): šalys sudarė sutartį dėl kito darbo, aiškiai susitarė dėl atlyginimo, tačiau nesitarė dėl sąlygos, jog visas papildomai atliktas darbas bus apmokamas kaip viršvalandžiai. Teismo teigimu, viršvalandžių sąvokos neatitinka toks atvejis, kai dirbamas papildomas darbas, dėl kurio atskirai sutarta, nors savo turiniu tas darbas ir būtų tapatus pirmiau (pagrindine darbo sutartimi) sutartam darbui. Teismas konstatavo, kad ieškovei buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita ir darbo laikui planuoti buvo taikomas Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse patvirtinimo“ X dalies 79 punktas (Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 967 patvirtinta redakcija), pagal kurį „gydymo bei socialinės globos, švietimo įstaigų, dirbančių nepertraukiamu budėjimo režimu, darbuotojams, budėtojams patalpose gali būti taikoma suminė darbo laiko apskaita, kurios apskaitinis laikotarpis – iki 4 mėnesių, ir gali būti nustatoma maksimali dienos (pamainos) trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) iki 24 val. per parą. Šių darbuotojų vidutinis darbo laikas per 7 dienų laikotarpį neturi viršyti 48 val., o poilsio tarp darbo dienų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip 24 val.“. Atsižvelgdamas į tai, ir įvertinęs, kad ieškovė buvo sudariusi papildomo darbo sutartį ir dar sutiko papildomai dirbti pavaduodama nesančius darbuotojus, teismas sprendė, kad ieškovės darbo laikui turėjo būti taikoma maksimali 60 val. per savaitę darbo valandų riba. Teismas nustatė, kad ši riba nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 12 d. ieškovės atžvilgiu nebuvo pažeista (viršyta).

Teismas priteisė ieškovei 78,9 Lt darbo užmokesčio už poilsio laiku dirbtas valandas, nustatęs, kad klaidingai sudarius darbo grafiką kelis kartus buvo neišlaikytas 24 val. poilsio tarp pamainų laikas ir ieškovė 6 darbo valandas dirbo jos individualiu poilsio laiku, todėl už jas priteisė atlygį didesniu tarifu (DK 194 straipsnio 1 dalis). Teismas priteisė ieškovei 6,16 Lt delspinigių, nurodydamas, kad šis reikalavimas turi būti tenkinamas neperžengiant sutrumpinto ieškinio senaties termino ribų (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Ieškinio dalį patenkinęs kitais pagrindais, nei kad buvo svarstoma darbo ginčų komisijoje, teismas panaikino darbo ginčų komisijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. DGKS-1084 dalį, kuria ieškovės prašymas tenkintas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės V. R. apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 12 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad DK 144 straipsnio 5 dalis leidžia darbo sutarčių daugetą, kuris įforminamas arba antraeilio darbo sutartimi (kai yra keli darbdaviai), arba susitarimu dėl papildomo darbo (kai darbdavys yra tas pats) ir taip pat leidžia nukrypti nuo DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko, kai yra darbuotojo susitarimas su darbdaviu, bei, atsižvelgdama į 2008 m. spalio 16 d. darbo sutarties Nr. 226 esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaudamasi bendraisiais teisės principais (CK 1.5 straipsnis), sprendė, kad ieškovės darbas, atliktas pagal papildomo darbo sutartį Nr. 226, nelaikytinas viršvalandiniais darbais ir už jį neturėjo būti mokama didesniu (1,5) tarifu. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad iš sutarčių turinio aišku, jog šalys abipusiu sutarimu aiškiai apibrėžė sutarčių sąlygas ir ieškovė, pasirašydama antrą darbo sutartį Nr. 226, sutiko dirbti papildomą gydytojo darbą 0,25 etato krūviu už nustatytą 565 Lt per mėnesį darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija išaiškino, kad, atsižvelgiant į DK 119 straipsnio nuostatas, darbo sutarties šalys susitarimą dėl papildomo darbo turėjo išreikšti ne sudarydamos naują darbo sutartį, o aptardamos tai galiojančioje darbo sutartyje Nr. 207 (tai būtų darbo sutarties modifikavimas). Į esamą darbo sutartį šalys turėjo įtraukti naują sąlygą, kad viso sutarties galiojimo metu (arba tam tikrą laikotarpį) darbuotojas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo eis tam tikras papildomas pareigas ar dirbs tam tikrą papildomą darbą ir gaus už tai papildomą darbo užmokestį. Darbuotojo papildomo darbo funkcijos turi būti skirtingos, nei pagal pagrindinę darbo sutartį, tačiau, kolegijos teigimu, nagrinėjamu atveju tai nėra esminė aplinkybė, nes antra darbo sutartimi Nr. 226 šalys susitarė dėl papildomų, nors ir tapačių kaip ir pirmoje darbo sutartyje Nr. 207, darbo funkcijų atlikimo, kurios yra nuolatinio pobūdžio (0,25 etato krūviu). Kolegijos vertinimu, šalys susitarė dėl nuolatinio pobūdžio papildomo darbo.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė ir atsakovė, sudarydamos antrą darbo sutartį, siekė susitarti dėl tapataus papildomo darbo kitoje darbo vietoje – Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stoties Garliavos poste, tačiau nesiekė susitarti dėl nuolatinio viršvalandinio darbo, kuris turėtų būti apmokamas padidintu tarifu. Kitoks šios sutarties aiškinimas, kolegijos vertinimu, neatitiktų darbo santykių šalių siekių, tikslų ir interesų, kuriuos darbuotojas ir darbdavys turėjo darbo sutarties sudarymo metu. Kadangi ieškovė savo noru sutiko už nustatytą atlygį dirbti papildomą darbą ir savo valią išreiškė pasirašydama naują darbo sutartį Nr. 226, tokio darbo laiko trukmė turi būti vertinama pagal DK 144 straipsnio 5 dalies nuostatas, nustatančias, kad darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ar daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip 12 val. Tokiu atveju savaitės darbo laiko trukmė neturėtų būti ilgesnė nei 60 val., neatsižvelgiant į tai, kad darbovietėje buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė V. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl papildomo darbo sutarties teisėtumo ir teisinių pasekmių. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė DK 114 straipsnio taikymo ribas. Pagal DK 114 straipsnį papildomo darbo sutartimi yra susitariama dėl visiškai kitos darbo funkcijos toje pačioje darbovietėje, negu yra sudaryta pagrindinio darbo ar pagrindinių pareigų sutartis. Ši teisės norma negali būti aiškinama plečiamai. Darbuotojas ir darbdavys gali sutarti dėl ilgesnės darbo laiko trukmės, tačiau tokiu atveju tapačių darbo funkcijų atlikimas, viršijantis įprastą darbo laiką (40 ar 37 val. per savaitę), turėtų būti traktuojamas kaip viršvalandinis darbas, už kurį mokama padidintu tarifu. Nagrinėjamu atveju teismas neatsižvelgė į tai, kad antroji darbo sutartis sudaryta pažeidžiant darbuotojos interesus ir imperatyviąsias darbo teisės normas, nepagrįstai apeinant maksimalaus darbo laiko trukmės imperatyvus ir pažeidžiant darbuotojos teisę gauti tinkamą atlygį už viršvalandinį darbą.

2. Dėl viršvalandinio darbo. Apeliacinės instancijos teismas, darbo sutarčių daugetą traktuodamas kaip pagrindą bet kokiu atveju padidinti darbo laiko normas neskaičiuojant viršvalandžių, netinkamai aiškino ir taikė viršvalandinį darbą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai išplėtė DK 144 straipsnio 5 dalies taikymo ribas. Teisės aktuose nustatyta vidutinė maksimali darbo savaitės trukmė taikoma darbuotojui, o ne darbo sutarčiai, todėl dirbančiojo pagal kelias analogiškas darbo sutartis darbo valandos turi būti sumuojamos. Tokiu atveju turi būti pripažinta, kad ieškovė dirbo viršvalandinį darbą. Susitarimu šalys negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, taip pat ir reguliuojančių mokėjimą už viršvalandinį darbą, todėl už darbą, viršijantį nustatytą darbo laiko trukmę, ieškovei turėjo būti apmokama 1,5 koeficientu.

3. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė CPK 176, 178, 185 straipsnių nuostatas, nebuvo pakankamai aktyvūs, todėl netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismai nevykdė CPK 414 straipsnyje nustatytos teismo aktyvumo pareigos darbo bylose, išsamiai neištyrė visų su byla susijusių įrodymų, neužtikrino silpnesniosios darbo santykių šalies – darbuotojo – teisių, ignoravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė su darbdavio žinia ir nurodymu dirbo viršvalandžius, kurie pavadinti kita sąvoka (antraeiliu darbu). Reikalavimas įrodyti konkrečios viršvalandžių sąvokos pavartojimą darbo byloje yra nelogiškas, neprotingas ir neteisingas, pažeidžia darbuotojo interesus. Darbuotojui uždėta neproporcingai didelė įrodinėjimo našta, nors byloje esantys duomenys (darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, atsiskaitymo lapeliai ir kt.) neabejotinai patvirtina ieškovės darbo laiko trukmę, kuri buvo ilgesnė nei 37 val. per savaitę.

Atsakovė VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Dėl papildomo darbo sutarties teisėtumo ir teisinių pasekmių. Ieškovė nenurodė konkrečios DK nuostatos, kuri draustų sudaryti kitą darbo sutartį dėl papildomo darbo atlikimo. Atvirkščiai, DK 114 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbuotojas gali susitarti, jei to nedraudžia įstatymai, jog jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Nagrinėjamu atveju pagrindinėje sutartyje nurodytas darbas ir darbas, nurodytas papildomo darbo sutartyje, yra nėra tapatūs: nors jie ir skirti toms pačioms funkcijoms atlikti, bet juose skirtingai aptartas darbo krūvis, jie vykdomi skirtingu darbo laiku ir skirtingose darbo vietose (pagal pagrindinio darbo sutartį ieškovė ėjo gydytojo pareigas visuose Greitosios medicinos pagalbos padaliniuose, o pagal papildomą darbo sutartį – tik Greitosios medicinos pagalbos Garliavos poste). Pažymėtina, kad pati ieškovė, siekdama papildomai užsidirbti, reiškė iniciatyvą sudaryti antrą darbo sutartį ir atlikti papildomą darbą, už šį jai buvo sumokėtas sutartas darbo užmokestis.

2. Dėl viršvalandinio darbo. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė dirbo viršvalandinį darbą, nes jai pagal dvi darbo sutartis leistina dirbti iki 12 val. per darbo dieną ir pagrįstai nustatyta 60 val. trukmės darbo savaitė; ši trukmė nebuvo viršyta per keturių mėnesių suminės darbo laiko apskaitos laikotarpius (DK 144 straipsnio 5 dalis, 148 straipsnis, Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 587 78 punktas). Vien dėl tos aplinkybės, kad šalys savo susitarimą dėl papildomo darbo įformino antrąja darbo sutartimi, o ne esamos pagrindinės darbo sutarties modifikacijos būdu, šalių sudaryta antroji darbo sutartis negali būti transformuojama į sutartį dirbti viršvalandinius darbus, už kuriuos turi būti mokamas gerokai didesnis darbo užmokestis.

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Teismai nuodugniai nagrinėjo bylą, nustatė darbo ginčui išspręsti būtinus faktus, paremtus atitinkamais įrodymais, juos tinkamai įvertino ir priėmė pagrįstus procesinius sprendimus. Pagrįsta teismų išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės teiginius, jog ieškovė dirbo viršvalandinius darbus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbo pagal antrą darbo sutartį toje pačioje darbovietėje tapačiomis funkcijomis kvalifikavimo

Nagrinėjamoje byloje keliama papildomo ir viršvalandinio darbo atribojimo problema, t. y. šalys nesutaria dėl 2008 m. spalio 16 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 226 kvalifikavimo ir kelia klausimą dėl mokėjimo už darbo valandas, kurias darbuotoja laiko viršvalandiniu darbu, o darbdavė – faktiškai atliktu darbu pagal papildomą darbo sutartį.

Pagal DK 114 straipsnio 1 dalį, darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Teismų praktikoje aiškinant DK 114 straipsnį yra nurodyta, kad toje pačioje darbovietėje dirbamas kitas darbas turėtų būti vadinamas papildomu darbu, o ne antraeilėmis pareigomis, nes antraeilių pareigų sutartimi susitariama dėl darbo kitoje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tik laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. O papildomo darbo sutartimi susitariama dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo toje pačioje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku. Sutarties dėl papildomo darbo pasibaigimas egzistuojančiam darbo santykiui lemiamos reikšmės neturi – darbuotojo ir darbdavio teisinis santykis tęsis remiantis pagrindine darbo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-130/2012; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Kelmės lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, bylos Nr. 3K-3-332-686/2015). Taigi, atsižvelgiant į formuojamą praktiką, papildomu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuriam būdinga šių požymių visuma – t. y. darbas, kuris: 1) dirbamas toje pačioje darbovietėje, kaip ir pagrindinis darbas; 2) nesulygtas pagrindinėje darbo sutartyje darbas ar einamos papildomos pareigos, t. y. darbuotojo vykdomos darbinės funkcijos negali būti tapačios funkcijoms, nustatytoms pagrindinėje darbo sutartyje; 3) papildomas darbas gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku; 4) nuolatinio pobūdžio.

Nagrinėjamu atveju ginčo šalys 2007 m. rugpjūčio 31 d. sudarė darbo sutartį Nr. 207, kuria kasatorė priimta dirbti VšĮ Kauno rajono greitosios pagalbos stotyje gydytoja vieno etato krūviu, o 2008 m. spalio 16 d. sudarė antrą darbo sutartį Nr. 226, kuria susitarė, kad kasatorė dirbs gydytoja 0,25 etato krūviu. Taigi antroji sutartis buvo sudaryta su ta pačia darbdave dėl tokių pačių darbo funkcijų vykdymo, kaip ir sulygta pagrindinėje darbo sutartyje, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudaryta 2008 m. spalio 16 d. darbo sutartis Nr. 226 neatitinka pirmiau nurodytų sutarties dėl papildomo darbo kriterijų ir darbas pagal ją negali būti pripažįstamas papildomu darbu.

Vis dėlto pabrėžtina, kad ši išvada neduoda pagrindo besąlygiškai sutikti su kasatorės teiginiais, jog darbas pagal tokią sutartį turi būti pripažįstamas viršvalandžiais. Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo laiko trukmę (DK 150 straipsnio 1 dalis). Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami ir gali būti dirbami tik išimtiniais DK 151 straipsnyje nustatytais atvejais; kitais atvejais jie gali būti organizuojami tik gavus rašytinį darbuotojo sutikimą arba rašytinį darbuotojo prašymą (DK 150 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokie darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, o darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu, savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio nurodymo, be jo žinios ar leidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-328/2011). Taigi viršvalandiniu gali būti pripažįstamas toks darbas, kuriam būdingi šie požymiai – t. y. darbas, kuris: 1) dirbamas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę; 2) dirbamas darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia; 3) iš esmės yra galimas tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais arba esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (prašymui).

Šiame kontekste pažymėtina, kad ne bet kokia darbo laiko trukmė, viršijanti 40 val. (nagrinėjamu atveju – 37 val.) per savaitę ar 8 val. per dieną, gali būti laikoma viršvalandiniu darbu. Galimi keli skirtingi darbo, viršijančio normalią ar nustatytąją darbo laiko trukmę, atvejai: kai tai vyksta darbdavio iniciatyva, tada tokie darbai turėtų būti laikomi viršvalandžiais; kai šalių susitarimu – tai gali būti papildomas darbas. Be to, sistemiškai analizuojant DK, galima konstatuoti esant ir dar vieną situaciją, kai vykdant darbo sutartyje nustatytas pareigas ar funkcijas padidinamas darbo krūvis, jo apimtis ar normos – tai DK 197 straipsnyje minimas darbų masto padidinimas. DK nepateikia darbų masto padidinimo sąvokos, tačiau, atribojant šią kategoriją nuo papildomo darbo, galima formuluoti, kad papildomo darbo sutartimi yra susitariama dėl visiškai kitos darbo funkcijos, nei yra sudaryta pagrindinio darbo ar pagrindinių pareigų sutartis, o darbo masto padidinimas siejamas su tos pačios pagrindinės darbo funkcijos darbo krūvio padidinimu (arba per normalų darbo laiką, arba per kitą darbo laiką). Svarbu yra tai, kad padidinus darbų mastą būtų laikomasi imperatyvių darbo laiko režimo taisyklių ir darbuotojui už darbą būtų mokama proporcingai daugiau. Konkretūs darbo apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ar darbo sutartyse (DK 197 straipsnis).

Taigi toje pačioje darbovietėje dirbamo darbo kvalifikavimas kaip viršvalandžių, darbo masto padidinimo ar papildomo darbo didele dalimi priklauso nuo darbo laiko trukmės pailgėjimo aplinkybių: ar tai buvo nustatyta darbdavio valia, darbuotojo sutikimu, esant išimtinėms aplinkybėms; ar taip susitarė darbo teisinių santykių šalys abipuse laisva valia ir iniciatyva; taip pat nuo susitarimo turinio – ar tai išimtinėje situacijoje priimtas laikinas sprendimas, ar nuolatinio pobūdžio papildoma darbuotojo veikla; nuo to priklauso ir tokio susitarimo įforminimas – modifikuojant darbo sutartį, raštu ar kt. Siekiant nustatyti, ar toje pačioje darbovietėje dirbamas darbas yra darbų masto padidinimas ar papildomas darbas, lemiamą reikšmę turi darbo funkcijos (ne)tapatumas pagrindine darbo sutartimi sulygtai darbo funkcijai. Siekiant nustatyti, ar darbas gali būti kvalifikuojamas kaip viršvalandžiai, turi būti atsižvelgiama į darbo laiko pailgėjimo aplinkybes (tai laikinas išimtinis atvejis ar nuolatinis darbo organizavimo modelis, sulygtas darbo sutartyje; kieno valia ir iniciatyva nustatytas toks darbas; kokia šalių susitarimo esmė, tikslai ir turinys; koks šalių elgesys vykdant susitarimą ir pan.) ir teisės aktuose nustatytas imperatyvias darbo laiko režimo taisykles.

Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad ginčo darbo sutartimi nebuvo susitarta dėl papildomo darbo. Dėl to būtina spręsti, ar šia sutartimi sulygtas darbas kvalifikuotinas kaip viršvalandžiai, ar kaip darbų masto padidinimas. Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip jau yra pabrėžęs kasacinis teismas, taikant darbo teisės normas vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. 3K-3-235/10). DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. Be to, draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Nustatyti bendrieji principai padeda įgyvendinti teisę, kad ši labiau atitiktų naujai susiformavusius teisinius santykius, nuolat keičiantis ekonominiams ir socialiniams santykiams. Reikalavimai gerbti bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų turi būti taikomi darbo subjektams įgyvendinant teises ir vykdant pareigas, taip pat ir tarpusavio susitarimais nustatant tokias teises ir pareigas; šiais principais turi vadovautis ir teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P. v. UAB „Respublikinė mokomoji sportinė bazė“, bylos Nr. 3K-3-31/2013; 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rekolas“ v. L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-530/2014). Visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims ir gali būti keičiamos įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. VšĮ Lietuvos aklųjų biblioteka, Nr. 3K-3-274/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-210/2009; 2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-125/2010; 2015 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Č. v. BĮ Panevėžio lopšelis-darželis „Pasaka“, bylos Nr. 3K-3-523-701/2015). Darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „EMIRA“, bylos Nr. 3K-3-62/2013).

Nagrinėjamu atveju pagal 2007 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį Nr. 207 darbuotoja dirbo VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotyje gydytoja vieno etato darbo krūviu už 2040 Lt mėnesinį atlyginimą (vėliau padidintą iki 2260 Lt). Byloje nustatyta ir kasatorė neginčijo, kad darbo sutarties šalys laisva abipuse valia 2008 m. spalio 16 d. sudarė antrą darbo sutartį Nr. 226, kuria susitarė, jog kasatorė dirbs gydytoja 0,25 etato krūviu už 565 Lt mėnesinį atlyginimą. Taigi buvo susitarta dėl darbo funkcijos, jos apimties ir atlygio už darbą. Ilgą laiką šalys šią sutartį vykdė: kasatorė dirbo sulygtą darbą, o atsakovė mokėjo sutartą darbo užmokestį. Nėra duomenų, kad šis susitarimas būtų buvęs inicijuotas darbdavės, priešingai – nepaneigta atsakovės nurodyta aplinkybė, jog kasatorė buvo linkusi dėl papildomų pajamų padidinti savo darbo apimtį. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad antroji darbo sutartis sudaryta pažeidžiant sutarčių laisvės principą, imperatyviąsias darbo teisės normas ar darbuotojos interesus bei teisę gauti tinkamą apmokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, darbuotojas ir darbdavys laisva valia, neviršydami įstatyme įtvirtintų maksimalių darbo trukmės ribų, gali sutarti dėl darbo masto padidinimo, t. y. ilgesnės darbo laiko trukmės, sutartyje nustatant už tai sulygtą atlygį, nagrinėjamu atveju toks susitarimas su ta pačia darbdave dėl tapačių pagrindinėms darbo funkcijų atlikimo, viršijantis įprastą darbo laiką, tačiau neviršijantis įstatyme nustatytų imperatyvių apribojimų, traktuotinas kaip darbo masto padidinimas.

Kadangi kasatorė savo noru sutiko už nustatytą atlygį dirbti daugiau ir savo valią išreiškė pasirašydama ginčo darbo sutartį Nr. 226, tokio darbo laiko trukmė turi būti vertinama pagal DK 144 straipsnio 5 dalies nuostatas. Darbo masto padidinimo atveju DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę, neturėtų būti taikoma, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks aiškinimas lemtų, kad su tuo pačiu darbdaviu negalėtų būti susitarta nei dėl papildomo darbo, nei dėl darbo masto padidinimo, nes darbuotojui dirbant vieno etato krūviu (40 valandų per savaitę arba, esant sutrumpintam darbo laikui nagrinėjamu atveju, – 37 valandas per savaitę) nebūtų įmanoma dirbti papildomai. Teismas teisingai išaiškino, kad DK 144 straipsnio 5 dalis leidžia dirbti daugiau nei vienu etatu, o susitarimas dėl tokio darbo gali būti įforminamas arba antraeilio darbo sutartimi (kai yra keli darbdaviai), arba sutartimi dėl papildomo darbo (kai darbdavys yra tas pats); taip pat, esant darbuotojo ir darbdavio susitarimui dėl darbo daugiau nei vienu etatu, leidžiama ir nukrypti nuo DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko. Pabrėžtina, kad DK 144 straipsnio 5 dalis taikoma tiek darbui keliose darbovietėse (antraeilių pareigų atveju), tiek darbui vienoje darbovietėje, nes teisinis reglamentavimas negali būti diferencijuojamas tik pagal tai, ar darbas atliekamas toje pačioje ar skirtingose darbovietėse.

Konstatuotina, kad toks išaiškinimas taikytinas ir padidinant darbų mastą, t. y. su tuo pačiu darbdaviu susitariant dėl tos pačios darbo funkcijos atlikimo padidinta apimtimi. Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatorės teiginiai, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytas darbo laiko trukmės apribojimas. Teismams nenustačius, jog įstatyme nustatyta maksimali darbo laiko trukmė būtų viršyta, laikytina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai ir teisėtai darbo pagal 2008 m. spalio 16 d. darbo sutartį nepripažino viršvalandiniu darbu.

Pažymėtina, kad priešinga išvada paneigtų pirmiau aptartus sąžiningumo ir proporcingo šalių teisių bei teisėtų interesų gynimo principus, nes, nepažeidžiant įstatyme nustatytų maksimalių darbo laiko trukmės ribų ir šalims susitarus, jog darbuotoja dirbs tam tikrą valandų skaičių už tam tikrą sulygtą atlygį, tai negali būti vienašališkai vienos šalies reikalavimu perkvalifikuota į viršvalandžius. Toks perkvalifikavimas reikštų nesąžiningumą darbdavio atžvilgiu, apribotų jo galimybes naudotis teise ir pareiga laisvai organizuoti darbuotojų darbą ir darbuotojų trūkumą spręsti kitomis priemonėms, pavyzdžiui, ne didinant darbo mastą jau esamam darbuotojui, o priimant kitą darbuotoją 0,25 etatui, ir lemtų jam neproporcingai sunkias finansines pasekmes. Be to, atsižvelgiant į tai, kad, neviršijant įstatyme nustatytų maksimalių normų, darbuotojas laisva valia gali pasirinkti, kiek ir už kokį darbo užmokestį dirbti, manytina, jog tokio pasirinkimo apmokėjimo sąlygos neturėtų skirtis vien dėl to, kad dirbama skirtingose darbovietėse. Sudarius sutartį dėl antraeilių pareigų kitoje darbovietėje leidžiama nukrypti nuo DK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko, todėl, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, toks nukrypimas leistinas ir darbuotojui tariantis dėl darbo masto padidinimo su tuo pačiu darbdaviu. Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatorės argumentai, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo viršyta įstatyme leistina maksimali darbo trukmė. Pripažinus darbo masto padidinimą, darbo trukmė gali prilygti dirbamai pagal kelias darbo sutartis (pagrindinę ir antraeilių pareigų) ar papildomus darbus.

Atmestini kasatorės teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir CPK 176, 178, 185, 414 straipsnių pažeidimo, nes iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai viršvalandžių buvimo nenustatė ne dėl to, jog ginčo darbo sutartyje nėra pavartota ši sąvoka, ir, priešingai nei nurodo kasatorė, nereikalavo įrodyti konkrečios, viršvalandžių sąvokos pavartojimo, o ginčo darbo sutartį vertino iš esmės, atsižvelgė į jos sudarymo aplinkybes, nustatytas sąlygas, šalių elgesį ją vykdant. Teismai neneigė aplinkybės, kad kasatorės darbo laiko trukmė buvo ilgesnė nei 37 val. per savaitę, tačiau pagrįstai konstatavo, jog tokia trukmė neviršijo įstatyme leidžiamų ribų, šalys laisva valia dėl tokio darbo masto padidinimo buvo susitarusios ir sulygusios atlygį, ir šis kasatorei buvo mokamas.

Dėl susitarimo padidinti darbo mastą įforminimo

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal DK 119 straipsnį susitarimas dėl papildomo darbo ar pareigų išreiškiamas ne sudarant naują darbo sutartį, o aptariant tai galiojančioje darbo sutartyje, keičiant sutarties sąlygas (darbo sutarties modifikavimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-130/2012; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Kelmės lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“, bylos Nr. 3K-3-332-686/2015). Teisėjų kolegija laiko, kad tokie patys reikalavimai turėtų būti taikomi ir susitarimui dėl darbo masto padidinimo. Darbo krūvio (apimties, normų) padidinimas, vadovaujantis DK 197 straipsniu, turi būti garantuojamas proporcingai didesniu, palyginti su nustatyta norma, apmokėjimu, todėl dėl darbuotojo darbo masto padidinimo bei su tuo susijusio darbo užmokesčio pasikeitimo minėtų sąlygų pakeitimą (papildymą) būtina įforminti toje pačioje, o ne atskiroje darbo sutartyje.

Tinkamai įforminti susitarimus dėl darbo santykių, jų trukmės, apmokėjimo ir pan. yra darbdavio pareiga (DK 99 straipsnio 3 dalis), tačiau, pažeidus šį reikalavimą, situacija turi būti vertinama ne formaliai, o iš esmės sprendžiama, ar toks formos nesilaikymas yra esminis pažeidimas. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai sprendė, kad nėra duomenų apie nukrypimą nuo tikrosios šalių valios ar laisvos valios sudaryti ginčijamą susitarimą dėl darbo masto padidinimo, todėl teisėtai prioritetą suteikė sutarties turiniui, o ne formai. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus principus ir darbo teisinių santykių šalių teises bei pareigas, konstatuotina, kad šalių sudaryta antroji darbo sutartis negali būti laikoma susitarimu dirbti viršvalandinius darbus vien dėl tos aplinkybės, kad šalys savo susitarimą dėl papildomo darbo įformino antrąja darbo sutartimi, o ne esamos pagrindinės darbo sutarties modifikacijos būdu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 4,07 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,07 Eur (keturis Eur 7 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas