Civilinė byla Nr. 3K-3-523-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07489-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.5; 3.2.6.1; 3.3.1.21 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. spalio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. Č. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Č. ieškinį atsakovui biudžetinei įstaigai Panevėžio lopšeliui-darželiui „Pasaka“, trečiasis asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracija, dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacinėje byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindus ir tvarką, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus teismo sprendimo (nutarties) turiniui, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė: 1) panaikinti atsakovo 2013 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. P-61 dėl ieškovės atleidimo iš darbo, pripažinti, kad jos darbo sutartis atsakovo iniciatyva nutraukta nepagrįstai ir neteisėtai, negrąžinti jos į ankstesnį darbą, pripažinti darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) panaikinti atsakovo 2013 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. P-62 dėl 2013 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. P-61 pripažinimo netekusiu galios; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2013 m. spalio 22 d. iki visiško atsiskaitymo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinei ir 204,20 Lt (59,14 Eur) turtinei žalai atlyginti. Ieškovė nurodė, kad dirbo pas atsakovą auklėtoja. Atsakovas 2013 m birželio 7 d. jai įteikė įspėjimą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo informavo apie jos darbo krūvio mažinimą iki 0,42 etato, tačiau ji nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. 2013 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas įteikė jai dar vieną įspėjimą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo informavo apie jos darbo krūvio mažinimą iki 0,62 etato ir įpareigojo iki 2013 m. rugsėjo 1 d. pranešti apie sutikimą arba nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis. Po to ji susirgo ir nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki spalio 21 d. nėjo į darbą dėl ligos. 2013 m. spalio 22 d. jai atvykus į darbą ir nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, ją atleido iš darbo. Vėliau ji sužinojo, kad atsakovas atšaukė įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo ir, reikalaudamas atvykti į darbą, žymi jai pravaikštas. Ieškovės teigimu, atnaujinti darbo santykių ji niekada nesutiko, tokios valios darbdaviui niekaip neišreiškė. Atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atleido ją iš darbo, struktūriniai pertvarkymai pas atsakovą nevyko, jos etatas buvo išdalytas kitiems darbuotojams, be to, buvo priimta ir naujų darbuotojų. Atleidžiant iš darbo buvo pažeistas įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminas. Dėl šių darbdavio padarytų teisės pažeidimų ieškovė patyrė neigiamų išgyvenimų, sutriko jos sveikata.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nustatė, kad 1989 m. gegužės 3 d. ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis Nr. 42 nutraukta 2013 m. gruodžio 21 d. DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu; priteisė ieškovei iš atsakovo 25 295,55 Lt (7326,10 Eur) (neatskaičius mokesčių) su darbo santykiais susijusių išmokų (4404,96 Lt vidutinį darbo užmokestį iki atleidimo iš darbo, 13 157,94 Lt šešių mėnesių išeitinę išmoką, 7732,65 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos), vidutinį darbo užmokestį po 104,88 Lt (30,38 Eur) (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant penkių darbo dienų savaitę, už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 18 d. iki visos priteistos sumos (25 295,55 Lt) visiško sumokėjimo, 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimą bei 1405,33 Lt (407,01 Eur) bylinėjimosi išlaidų; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad: pagal 1989 m. gegužės 3 d. šalių sudarytą darbo sutartį ieškovė dirbo pas atsakovą auklėtoja; atsakovas 2013 m. birželio 7 d. įspėjo ieškovę, kad nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. jos darbo krūvis bus sumažintas iki 0,42 etato, pareikalavo informuoti, ar ieškovė sutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis; ieškovė 2013 m. birželio 14 d. atsisakė dirbti pakeistomis sąlygomis; atsakovas 2013 m. rugpjūčio 28 d. įteikė ieškovei įspėjimą apie darbo krūvio sumažinimą iki 0,62 etato; nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. spalio 21 d. ieškovė nėjo į darbą dėl ligos, o 2013 m. spalio 22 d. atvykusi į darbą atsisakė dirbti pakeistomis sąlygomis; atsakovas 2013 m. spalio 22 d. priėmė įsakymą Nr. P-61, kuriuo atleido ieškovę iš darbo, nurodydamas, kad ieškovė nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (DK 129 straipsnio 2 dalis), taip pat atsakovas padarė įrašą apie darbo sutarties nutraukimą darbo sutartyje, atsiskaitė su ieškove, išmokėdamas jai darbo užmokestį ir kt. išmokas; atsakovas 2013 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P-62 pripažino 2013 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. P-61 netekusiu galios, informavo ieškovę, kad sutinka tęsti darbo teisinius santykius, žymėjo ieškovei pravaikštas, nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie darbo santykių pasibaigimą; ieškovė nuo 2013 m. spalio 23 d. į darbą nebeatvyko. Teismas sprendė, kad darbdavys turėjo teisėtą priežastį atleisti ieškovę iš darbo. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad: Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. A-720 ,,Dėl Panevėžio misto savivaldybės švietimo įstaigų pasirinktų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo modelių 2013–2014 mokslo metams tvirtinimo“ patvirtino modelius, pagal kuriuos sutrumpėjo specialiojo ugdymo grupių, kurių auklėtoja dirbo ieškovė, darbo laikas; tai susiję ir su atsakovo finansavimu; dėl to pas atsakovą įvyko struktūriniai pertvarkymai, po jų vietoj 17 auklėtojų liko 16. Teismo vertinimu, šios aplinkybės (svarbios ekonominės priežastys, darbovietės struktūriniai pertvarkymai) buvo pagrindas nutraukti darbo sutartis su tam tikrais darbuotojais ir nesant jų kaltės (DK 129 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas atmetė ieškinio reikalavimą panaikinti atsakovo 2013 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 62 ir sprendė, kad darbo teisiniai santykiai nutrūko 2013 m. spalio 22 d. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad, darbdaviui priėmus įsakymą Nr. 61 dėl ieškovės atleidimo iš darbo, padarius įrašą apie darbo sutarties nutraukimą darbo sutartyje, visiškai atsiskaičius, ieškovė turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog darbdavys iš tikrųjų nutraukė su ja sudarytą darbo sutartį, ir nuo 2013 m. spalio 23 d. į darbą ji nebeatvyko. Teismo vertinimu, ieškovei neišreiškus valios atnaujinti darbo teisinius santykius, darbdavio 2013 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. 62 dėl ankstesnio įsakymo dėl ieškovės atleidimo panaikinimo bei pravaikštų ieškovei žymėjimas nesukelia jokių teisinių pasekmių, dėl to naikinti atsakovo 2013 m. spalio 23 d. įsakymą nėra teisinio pagrindo. Teismas pripažino, kad ginčo darbo sutartis nutraukta 2013 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimo pagrindu. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad darbdavys, įteikęs ieškovei 2013 m. birželio 7 d. įspėjimą ir šiai nesutikus dirbti jame nurodytomis sąlygomis, nesiėmė jokių veiksmų darbuotojai atleisti, o 2013 m. rugpjūčio 28 d. įteikė antrą įspėjimą apie galimą darbo sutarties nutraukimą. Teismo vertinimu, įspėjimai yra skirtingi, juose nurodomos darbo sąlygos skiriasi pakankamai, kad įspėjamas darbuotojas galėtų sutikti su vienomis ir nesutikti su kitomis darbo sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad 2013 m. spalio 22 d. įsakyme dėl ieškovės atleidimo nurodomos aplinkybės patvirtina, jog atleidimo pagrindu darbdavys laiko darbuotojos nesutikimą dirbti būtent 2013 m. rugpjūčio 28 d., o ne 2013 m. birželio 7 d., įspėjime nurodytomis sąlygomis. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovė iš darbo atleista nepasibaigus įspėjimo terminui, t. y. ieškovė įspėta 2013 m. rugpjūčio 28 d., o iš darbo atleista nepraėjus dviem mėnesiams – 2013 m. spalio 22 d., be to, neatsižvelgiant į tai, kad ji nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. spalio 21 d. sirgo ir įspėjimo terminas turėjo būti šiam laikui pratęstas. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo esant pagrindą perkelti ieškovės atleidimo iš darbo datą iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas (DK 130 straipsnio 5 dalis), ir nustatė, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukta DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu 2013 m. gruodžio 21 d. Už nurodytą laikotarpį (nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 21 d.) teismas priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį – 4404,96 Lt. Taip pat teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 13 157,94 Lt išeitinę šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, nurodydamas, kad, 2013 m. gruodžio 21 d. nutraukus darbo sutartį, ieškovei ši išmoka turėjo būti išmokėta iki 2014 m. birželio 22 d. (DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2 dalis). Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, teismas nurodė, kad ieškovei nebuvo išmokėti (teismo sprendimu priteisiami) darbo užmokestis už laikotarpį iki 2013 m. gruodžio 21 d. ir išeitinė išmoka nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. birželio 22 d. Teismo vertinimu, darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, todėl yra visos sąlygos taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį, pagal kurią ieškovei už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 22 d. iki 2014 m. liepos 17 d. (sprendimo priėmimo dienos) įskaitytinai turi būti priteisiamas 15 465,30 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką. Tačiau DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija turi būti proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010). Dėl to teismas, atsižvelgdamas į tai, kad darbo santykiai šalis siejo 23 metus, darbuotoja yra pensinio amžiaus ir gauna pensiją, naujų darbo santykių nesukūrė, darbdavys, atleidęs darbuotoją, siekė pašalinti pažeidimą – siūlė tęsti darbo santykius iki struktūrinių pertvarkymų buvusiomis sąlygomis, taip pat įvertinęs tai, jog darbdavys, sužinojęs darbuotojos valią nebeatnaujinti darbo santykių, jokių veiksmų susidariusiai situacijai išspręsti nesiėmė, žymėjo darbuotojai pravaikštas, palikdamas ją netikrumo ir neapibrėžtumo būsenos keletui mėnesių iki ginčo išsprendimo teisme, sprendė, kad yra protinga, sąžininga ir teisinga pirmiau nurodytą ieškovei priteistiną vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti mažinti 50 proc. ir priteisti 7732,65 Lt. Teismo nuomone, toks dydis yra adekvatus darbuotojo teisių pažeidimui, o priteisiama kompensacija, tuo pačiu ir sankcija darbdaviui, nesukels jam pernelyg sunkių ir neproporcingų teisių pažeidimui padarinių (DK 2 straipsnio 2 dalis, 35 straipsnio 1 dalis). Taip pat teismas priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį po 104,88 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant penkių darbo dienų savaitę, už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2014 m. liepos 18 d. iki visų anksčiau nurodytų priteistų sumų (25 295,55 Lt) visiško išmokėjimo (DK 141 straipsnio 3 dalis). Teismas, priteisdamas 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad darbdavys turėjo teisėtą priežastį atleisti darbuotoją ir atleidimas pagrįstas, tačiau tai atlikdamas pažeidė įstatymus, taip pat padarė ieškovei ir neturtinę žalą. Teismo vertinimu, ieškovė dėl darbdavio padarytų pažeidimų patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, t. y. neturtinę žalą (DK 250 straipsnis, CK 6.250 straipsnis). Teismas atmetė reikalavimą priteisti 204,20 Lt turtinę žalą dėl vaistų įsigijimo nurodydamas, kad darbdavio padarytų teisės pažeidimų mastas yra mažesnis, nei teigia ieškovė, ir nenustatytas atsakovo padarytų neteisėtų veiksmų bei ieškovės nurodomų sveikatos sutrikimų priežastinis ryšys.

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms dėl ieškovės atleidimo iš darbo datos nukėlimo įspėjimo laikotarpio pabaigai (2013 m. gruodžio 21 d.), vidutinio darbo užmokesčio už 42 darbo dienas (4404,96 Lt) priteisimo, 7732,65 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo bei dėl 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad atsakovas turėjo teisėtą priežastį atleisti ieškovę iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Papildomai teisėjų kolegija nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. I-209 „Dėl ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo organizavimo modelių aprašo patvirtinimo“ švietimo įstaigos vadovai buvo įpareigoti ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą organizuoti pagal Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus ikimokyklinius ir priešmokyklinius ugdymo organizavimo modelius, o atsakovas, šio sprendimo pagrindu įvertinęs vaikų skaičių grupėse, pirmiausia pasirinko sau naudingiausią ir tinkamiausią modelį, jį suderino su savivaldybės administracijos finansų ir biudžeto, švietimo skyriumi. Tik po šių atsakovo veiksmų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. A-720. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovo, kaip ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigos, veikla ribojama ne tik finansinių galimybių, kurios priklauso nuo įstaigą lankančių vaikų skaičiaus, bet ir pasirinkto ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo modelio, o įvykę darbo organizavimo pasikeitimai sudarė sąlygas užtikrinti efektyvesnį auklėtojų darbą bei racionaliau savo reikmėms panaudoti skiriamas biudžeto lėšas; darbdavio interesas išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų už tokį darbo krūvį, kurio, atsižvelgiant į pas atsakovą įvykusius struktūrinius pertvarkymus, realiai nebereikia, yra teisėtas. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas darbo sutarties su ieškove nutraukimą pagrįstai grindžia ieškovės nesutikimu dirbti pasikeitusiomis darbo sąlygomis. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė DK 300 straipsnio 4 dalį, nurodydama, jog šių nuostatų nėra pagrindo taikyti, nes ieškovės atleidimas iš darbo nepripažintas neteisėtu. Situaciją, kai darbuotojo įspėjimo terminas nepratęsiamas tinkamai pagal DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatas ar jis atleidžiamas nepasibaigus įspėjimo terminui, teisėjų kolegija vertino ne kaip absoliutų atleidimo iš darbo neteisėtumą suponuojantį pažeidimą, bet kaip pažeidimą, kuris šalinamas teismui pratęsiant įspėjimo terminą iki įstatyme nustatyto ir priteisiant darbuotojui už papildomą laikotarpį, kurio metu darbo sutartis negalėjo būti nutraukta, atitinkamą piniginę kompensaciją.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba panaikinti nurodytą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti, t. y. pripažinti darbo sutartį nutraukta neteisėtai, nustatyti, jog darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo šio įsiteisėjimo dienos, ir priteisti ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį po 30,37 Eur (104,88 Lt) už kiekvieną darbo dieną nuo 2013 m. spalio 22 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos; taip pat priteisti iš atsakovo 5 proc. procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 868,86 Eur (3000 Lt) neturtinės ir 59,14 Eur (204,20 Lt) turtinės žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo DK 129 straipsnio taikymo, CPK 177 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio, 263 straipsnio 2 dalies, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Teismai nepagrįstai laikė, kad ginčo darbo sutartis teisėtai nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu ir, pripažindami struktūrinius darbdavio pakeitimus svarbia ir teisėta kasatorės atleidimo priežastimi, netinkamai taikė DK 129 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo teismų praktikos. Teismai neanalizavo atsakovo struktūrinių pertvarkymų turinio esmės ir ieškovės atleidimo tiesioginio priežastinio ryšio ir nepasisakė dėl jų. Vien struktūrinių pertvarkymų egzistavimo faktas nėra ir negali būti absoliučiai teisėta priežastimi darbdaviui nutraukti darbo sutartį su darbuotoju. Teismai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo pateiktas dokumentas, pavadinimu ,,Pedagogų sąrašas“, patvirtina, jog iki ,,reorganizacijos“ atsakovo darbuotojos – auklėtojos, dirbusios 1 etato krūviu, po ,,reorganizacijos“ pradėjo dirbti didesniu nei 1 etato krūviu, o kasatorei darbo krūvį atsakovas sumažino iki 0,62 etato. Be to, 2013 m. birželio 3 d. atsakovas sudarė darbo sutartį su M. B., ji nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. (po ,,reorganizacijos“) buvo priimta dirbti auklėtoja. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. P-37 nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. priėmė dirbti 0,769 etato specialiojo ikimokyklinio ugdymo grupės auklėtoją K. Š., kurios prašymas priimti ją į darbą priimtas tą pačią dieną, kai atsakovas kasatorei įteikė įspėjimą dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. 2013 m. rugpjūčio 28 d. Po dviejų dienų minėta darbuotoja priimta į darbą tokioms pat auklėtojos pareigoms, kurias iki atleidimo iš darbo vykdė kasatorė. Tokie atsakovo struktūriniai pertvarkymai negalėjo būti pripažinti teisėta priežastimi nutraukti ieškovės darbo sutartį. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas netinkamai įgyvendino DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą darbdavio pareigą siūlyti kasatorei laisvas darbovietėje esančias darbo vietas ir nesiūlė kasatorei užimti K. Š. atitekusio 0,769 etato. Teismų išvados, kad atsakovas turėjo teisėtą priežastį ir pagrindą nutraukti darbo sutartį su kasatore, yra padarytos pažeidžiant CPK 177 straipsnio 1 dalies, 181 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio, 263 straipsnio 2 dalies, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies nuostatas.

2. Dėl CPK 414 straipsnio pažeidimo. Teismai pažeidė CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatytą aktyvumo pareigą tokio pobūdžio bylose, nes tinkamai nerinko reikšmingų bylai įrodymų, nevertino byloje esančių reikšmingų rašytinių įrodymų. Teismai nepasisakė ir nevertino atsakovo pateikto 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsakymo Nr. P-37, kuriuo nuo 2103 m. rugsėjo 2 d. dirbti 0,769 etato specialiojo ikimokyklinio ugdymo grupės auklėtoja priimta K. Š.

3. Dėl DK 300 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Teismai nepagrįstai pripažino kasatorės darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnio pagrindu teisėtu, todėl buvo pažeistos ir DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatos.

 

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Dėl struktūrinių pertvarkymų ir darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Teismai pasisakė dėl struktūrinių pertvarkymų reikalingumo ir būtinumo bei pagrįstai sprendė, kad atsakovas turėjo svarbią bei teisėtą priežastį atleisti ieškovę iš darbo. Atsakovo vykdyti darbo organizavimo pasikeitimai sudarė sąlygas užtikrinti efektyvesnį auklėtojų darbą bei racionaliau panaudoti skiriamas biudžeto lėšas. Pertvarkymus lėmė svarbios objektyvios priežastys, nulemtos atsakovo finansavimo, dėl kurio buvo perskirstytas darbuotojų darbo krūvis. Ieškovei nesutikus dirbti sumažintu darbo krūviu, atsakovas darbo sutarties nutraukimą pagrįstai grindė DK 129 straipsnio nuostatomis. Darbuotojai nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jos palikimas dirbti tomis darbo sąlygomis, kuriomis ji dirbo iki darbovietės pertvarkymų, realiai reikštų dalinę faktinę darbuotojos prastovą bei lemtų atsakovo patiriamus nuostolius, nes tektų mokėti už realiai nedirbamas darbo valandas. Tokios aplinkybės pripažįstamos svarbiomis ir pateisinamomis reorganizavimo priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011).

2. Dėl darbdavio pareigos siūlyti laisvas darbo vietas. Kasatorės teiginiai, kad po reorganizacijos padidėjo kai kurių darbuotojų darbo krūviai ir priimtos dvi naujos darbuotojos, nepaneigia atsakovo struktūrinių pertvarkymų reikalingumo ir darbo sutarties su kasatore nutraukimo pagrįstumo. Ieškovei negalėjo būti siūlomos pareigos, į kurias buvo priimtos nurodytos darbuotojos. K. Š. į darbą priimta dirbti terminuotai – vieneriems metams, vykdant Europos Sąjungos struktūrinių fondų projektą ,,Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra (IPUP)“. Įvykdžius projektą, darbo sutartis su šia darbuotoja 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo nutraukta. Kasatorė į šias pareigas negalėjo būti perkelta, nes neatitiko kvalifikacijos reikalavimų, t. y. reikėjo auklėtojos, turinčios specialiojo pedagogo (logopedo) išsilavinimą. Darbo sutartis su M. B. buvo sudaryta dar prieš įteikiant kasatorei įspėjimą dėl darbo krūvio mažinimo, t. y. darbo sutartis su šia darbuotoja pasirašyta 2014 m. birželio 3 d. Darbdavys yra saistomas ne tik pareigos siūlyti kitą darbą atleidžiamam darbuotojui, bet ir individualių darbo sutarčių su kitais darbuotojais, todėl gali būti siūlomos tik laisvos darbo vietos ir M. B. darbo vieta negalėjo būti pasiūlyta.

3. Dėl teismo vaidmens nagrinėjant ginčus, kylančius iš darbo teisinių santykių. DK XX skyriuje nereglamentuojamas įrodymų vertinimas ir nenustatytos kitokios jų vertinimo taisyklės, nei CPK 185 straipsnyje. Kasatorės interpretacijos grindžiamos prielaidomis, o teismas turi remtis aplinkybėmis, kurios nustatytos remiantis įrodymais. Be to, teismai neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje esančio įrodymo, jeigu konkrečiu įrodymu nėra remiamasi. Teismai tinkamai ir visapusiškai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, įvertinos juos pagal vidinį įsitikinimą ir nepažeidė CPK nuostatų, reglamentuojančių teismo vaidmenį darbo bylose.

4. Dėl DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė DK 300 straipsnio 4 dalį, nes ši nuostata taikoma tik tais atvejais, kai teismas atleidimą iš darbo pripažįsta neteisėtu. Šiuo atveju nėra pagrindo atleidimą pripažinti neteisėtu, todėl nėra pagrindo taikyti DK 300 straipsnio 4 dalį.

5. Dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas. Kasatorė nepagrįstai reikalauja priteisti procesines palūkanas, nes darbo teisiniuose santykiuose taikytinos specialiosios DK 300 straipsnio nuostatos, o CK 6.37 straipsnis darbo bylose netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-424/2010).

 

Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo nurodo, kad teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai sprendė dėl kasatorės atleidimo iš darbo teisėtumo. K. Š. buvo priimta dirbti pavaduojant į vaiko priežiūros atostogas išėjusią logopedę, t. y. terminuotai. Be to, ši darbuotoja priimta vykdant projektą ir šioms pareigoms reikėjo specialaus išsilavinimo. Įspėjimo laikotarpiu darbdavys neprivalo siūlyti tų darbų, kurių darbuotojas negali dirbti dėl kvalifikacijos trūkumų, patirties stokos, netinkamos sveikatos būklės, taip pat jei darbuotojas neatitinka laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų. Darbo sutartis su M. B. sudaryta 2013 m. birželio 3 d., t. y. anksčiau, nei kasatorei įteiktas 2013 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimas apie darbo krūvio sumažinimą, o darbdavys neturi pareigos siūlyti pagal DK 129 straipsnį atleidžiamam darbuotojui darbo vietų, kurių atleidimo dieną nėra. Trečiasis asmuo taip pat nurodo, kad kasatorė nepagrįstai reikalauja priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nes DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jei atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Teismo priteista kompensacija atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Trečiojo asmens nuomone, atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su kasatore, todėl jos reikalavimai atlyginti neturtinę ir turtinę žalą nepagrįsti. Be to, kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtą tokio pobūdžio žalą po pirmo įspėjimo, o atsakovas viso teisminio proceso metu ir dar prieš jį siekė, kad ieškovė grįžtų į darbą, teikė taikos sutarties projektus, bandė susitaikyti. 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindus ir tvarką, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus teismo sprendimo (nutarties) turiniui, aiškinimo ir taikymo.

 

Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims ir gali būti keičiamos įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. VšĮ Lietuvos aklųjų biblioteka, Nr. 3K-3-274/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-210/2009; 2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-125/2010).

Atitinkamos darbo sutartimi sulygtos sąlygos, kurios nepriskirtos būtinosioms ar darbo apmokėjimo sąlygoms (DK 95 straipsnio 1–3 dalys), yra papildomos darbo sutarties sąlygos. Šių keitimą reglamentuoja DK 120 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas; jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Taigi darbdavys, keisdamas darbuotojo darbo sutarties papildomas sąlygas, turi laikytis įstatyme nustatytos tvarkos: įspėti darbuotoją apie šių sąlygų pakeitimą ir tik šiam nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis gali atleisti jį iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, laikydamasis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos.

DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju gali nutraukti tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, o 2 dalyje (byloje taikytina 2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2358 redakcija) nurodyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe; darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis Kodeksas ir kiti įstatymai. Pastaroji nuostata, pagal kurią darbo sutartis gali būti nutraukta taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato DK ir kiti įstatymai, yra deleguojančioji, nukreipianti, be kita ko, į DK 120 straipsnio 1 dalį. Darbo sutarties nutraukimo teisėtumą nulemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo procedūra. Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį yra dvi privalomos sąlygos nutraukiant neterminuotą darbo sutartį pagal šį DK straipsnį: 1) prieš tai darbuotoją atitinkamai įspėjus ir 2) jeigu darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkte reglamentuojamas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įspėjimas, kuriame nenurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis, nurodyta klaidingai ar yra nekonkreti, taip pat jei nurodyta kita priežastis nei ta, kuria iš tikrųjų grindžiamas darbo sutarties nutraukimas, neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų; darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, negali darbo sutarties nutraukimo pagrįsti kitokia priežastimi, nei nurodyta jo įspėjime darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011).

Bylas pagal darbuotojo (ieškovo), atleisto iš darbo pagal DK 129 straipsnį, ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas nagrinėja laikydamasis bendrųjų CPK taisyklių bei atsižvelgdamas į CPK XX skyriuje ir DK numatytas išimtis (CPK 410 straipsnis). Teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis), turi patikrinti ieškinyje jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, tačiau susijusias su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku, t. y. teismas turi patikrinti ir nustatyti: 1) ar darbuotojas (ieškovas) atleistas iš darbo esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo pagrindui (DK 129 straipsnis); 2) ar nėra pažeistos darbuotojui (ieškovui) taikytinos garantijos (DK 132, 133, 134, 135 straipsniai ir kt.); 3) ar laikytasi darbo sutarties nutraukimo tvarkos (DK 130, 131 straipsniai ir kt.); 4) ar yra pagrindas darbuotojo (ieškovo) atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas, o jeigu tam pagrindo nėra, tai ar nėra pagrindo ginti darbuotojo teises kitais DK 36 straipsnio 2 dalyje numatytais darbo teisių gynimo būdais. Bylose dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu darbuotojų, atleistų iš darbo darbdavio iniciatyva, darbdavys (atsakovas) privalo įrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo (DK 129 straipsnis) pagrindo teisėtumą, tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011; 2014 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-59/2014). Dėl darbuotojo nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kaip svarbios priežasties nutraukti su juo darbo sutartį, spręstina pagal tai, ar darbovietėje realiai egzistavo objektyvių aplinkybių, dėl kurių buvo būtina keisti darbuotojo darbo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011).

Šioje byloje teismų nustatyta, kad pagal šalių sudarytą neterminuotą darbo sutartį kasatorė dirbo pas atsakovą auklėtoja, vieno etato darbo krūviu. Taigi, šios sąlygos, kaip ir kitos darbo sutarties sąlygos, abiem darbo sutarties šalims buvo vienodai privalomos ir galėjo būti keičiamos tik įstatymų nustatyta tvarka. Teismų nėra nustatyta aplinkybė, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas darbo funkcijų atlikimo vietą (pvz., specialiojo ugdymo grupėse) vertinti kaip papildomą darbo sutarties sąlygą. Bylą nagrinėję teismai procesiniuose sprendimuose dėl šios aplinkybės (ne)egzistavimo nepasisakė, tik nustatė, kad kasatorė dirbo specialiojo ugdymo grupėse. Nenustačius atitinkamo šalių susitarimo buvimo nėra teisinio pagrindo kasatorės darbo funkcijų atlikimo vietą – specialiojo ugdymo grupėse – vertinti kaip darbo sutarties sąlygą. Atsakovo 2013 m. rugpjūčio 28 d. įspėjimo dėl darbo sutarties sąlygų keitimo kasatorei turinys, kuriame nurodyta, kad darbo krūvis šiai bus mažinamas iki 0,5 etato specialiojo ikimokyklinio ugdymo grupėje ir 0,12 etato bendrojo ikimokyklinio ugdymo grupėje, suponuoja galimybę teigti, jog atsakovas kasatorės darbo funkcijų atlikimo vietos – specialiojo ugdymo grupėse – nelaikė šalių darbo sutarties sąlyga.

Teismų nustatyta, kad atsakovas 2013 m. birželio 7 d. įspėjo ieškovę, jog nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. jos darbo krūvis bus sumažintas iki 0,42 etato, pareikalavo informuoti, ar ieškovė sutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis; ieškovė 2013 m. birželio 14 d. atsisakė dirbti pakeistomis sąlygomis; atsakovas 2013 m. rugpjūčio 28 d. įteikė ieškovei įspėjimą apie darbo krūvio sumažinimą iki 0,62 etato; nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. spalio 21 d. ieškovė nėjo į darbą dėl ligos, o 2013 m. spalio 22 d. atvykusi į darbą atsisakė dirbti pakeistomis sąlygomis; atsakovas 2013 m. spalio 22 d. atleido ieškovę iš darbo, nurodydamas, kad ieškovė nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (DK 129 straipsnio 2 dalis).

Iš atsakovo kasatorei įteiktų įspėjimų dėl darbo sutarties sąlygų keitimo turinio matyti, kad darbo krūvio kasatorei mažinimą atsakovas grindė tuo, jog dėl mažėjančio vaikų skaičiaus, lėšų trūkumo, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo modelių keitimo pas jį bus keičiamas darbo organizavimas, t. y trumpinamas specialiojo ugdymo grupių darbo laikas ir mažinamas darbo krūvis. Juose nurodyta, kad atsisakiusi dirbti mažesniu darbo krūviu kasatorė bus atleista iš darbo vadovaujantis DK 129 straipsnio 2 dalimi (dėl ekonominių ir kt. svarbių priežasčių). Vėlesnio atsakovo įspėjimo apie darbo sutarties su kasatore nutraukimą byloje nėra pateikta.

Teismai apskųstuose procesiniuose sprendimuose sprendė, kad darbdavys turėjo teisėtą priežastį atleisti ieškovę iš darbo. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas šią išvadą, nurodė, kad: Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. A-720 ,,Dėl Panevėžio misto savivaldybės švietimo įstaigų pasirinktų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo modelių 2013–2014 mokslo metams tvirtinimo“ patvirtino modelius, pagal kuriuos sutrumpėjo specialiojo ugdymo grupių, kurių auklėtoja dirbo ieškovė, darbo laikas; tai susiję ir su atsakovo finansavimu; dėl to pas atsakovą įvyko struktūriniai pertvarkymai, po jų vietoj 17 auklėtojų liko 16. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės (svarbios ekonominės priežastys, darbovietės struktūriniai pertvarkymai) buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį su ieškove nesant jos kaltės (DK 129 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas pagrįstomis, papildomai nurodė, kad: Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. I-209 „Dėl ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo organizavimo modelių aprašo patvirtinimo“ švietimo įstaigos vadovai buvo įpareigoti ikimokyklinį ir priešmokyklinį ugdymą organizuoti pagal Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus ikimokyklinius ir priešmokyklinius ugdymo organizavimo modelius, o atsakovas, šio sprendimo pagrindu įvertinęs vaikų skaičių grupėse, pirmiausia pasirinko sau naudingiausią ir tinkamiausią modelį, jį suderino su savivaldybės administracijos finansų ir biudžeto, švietimo skyriumi; tik po šių atsakovo veiksmų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė 2013 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. A-720; atsakovo, kaip ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigos, veikla ribojama ne tik finansinių galimybių, kurios priklauso nuo įstaigą lankančių vaikų skaičiaus, bet ir pasirinkto ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo modelio, o įvykę darbo organizavimo pasikeitimai sudarė sąlygas užtikrinti efektyvesnį auklėtojų darbą bei racionaliau savo reikmėms panaudoti skiriamas biudžeto lėšas; darbdavio interesas išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų už tokį darbo krūvį, kurio, atsižvelgiant į įvykusius pas atsakovą struktūrinius pertvarkymus, realiai nebereikia, yra teisėtas; atsakovas darbo sutarties su ieškove nutraukimą pagrįstai grindžia ieškovės nesutikimu dirbti pasikeitusiomis darbo sąlygomis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kasacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, įvertinusi teismų procesinius sprendimus DK 129 straipsnio 1, 2 dalių bei CPK normų taikymo aspektu, sprendžia, kad teismų išvados, jog atsakovas turėjo teisėtą priežastį ir pagrindą nutraukti darbo sutartį su ieškove nesant jos kaltės, yra pernelyg abstrakčios ir nepakankamai motyvuotos, padarytos neįvertinus visų faktinių bylos duomenų ir nenustačius reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, nevisiškai atitinkančios CPK reikalavimus, dėl to nėra pagrindo pripažinti teismus tinkamai taikius materialiosios ir proceso teisės normas.

Pažymėtina, kad motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009). Dėl to privalu laikytis CPK nustatytų reikalavimų teismo sprendimo turiniui, kad teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųsti teismų procesiniai sprendimai šiuos reikalavimus atitinka nevisiškai.

Iš teismų procesinių sprendimų motyvų negalima vienareikšmiškai suprasti, kokia yra teismų nustatyta kasatorės atleidimo iš darbo priežastis (priežastys): ar tai buvo kasatorės nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (sumažintu darbo krūviu), ar ekonominės priežastys ir darbovietės struktūriniai pertvarkymai, ar kita. Pažymėtina, kad konkrečios ekonominės priežastys ir darbovietės struktūriniai pertvarkymai, viena vertus, gali būti priežastimis keisti darbo organizavimą ir lemti teisėtą darbo sutarties sąlygų – pavyzdžiui, darbo krūvio – keitimą (DK 120 straipsnio 1 dalis), kita vertus, gali būti teisėtu pagrindu nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių (DK 129 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu yra teisinis pagrindas tik keisti darbo sutarties sąlygas, tai darbdavys turi teisę įstatymų nustatyta tvarka jas keisti, tačiau neturi teisės atleisti darbuotoją iš darbo, o pastarąją teisę įgyja, jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (DK 120 straipsnio 1 dalis). Pastaruoju atveju svarbia darbo sutarties nutraukimo priežastimi laikomas darbuotojo nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, kai jų keitimas buvo pagrįstas ir teisėtas (DK 120 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalis). Dėl konkrečių ekonominių priežasčių ir darbovietės struktūrinių pertvarkymų galimų sukelti konkrečiai darbo sutarčiai teisėtų teisinių padarinių ir teisės taikymo šiuo aspektu spręstina atsižvelgiant į atitinkamų priežasčių bei konkrečios darbo sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, tų priežasčių įtaką galimybei ir pareigai vykdyti šią darbo sutartį, pagal konkrečios bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą įvertinant, ar atitinkamos priežastys sudarė teisinį pagrindą keisti darbo sutarties sąlygas, ar jos sudarė teisinį pagrindą nutraukti darbo sutartį, ar ne. Nagrinėjamoje byloje teismai tokio vertinimo neatliko. Kasatorės atleidimo iš darbo priežastis (priežastys), kaip faktinė bylos aplinkybė, teismų nenustatyta, todėl jos teisinis įvertinimas darbo sutarties nutraukimo teisėtumo aspektu nėra galimas.

Savo išvadas grįsdami aplinkybe, kad šiai bylai išspręsti aktualiu laikotarpiu sutrumpėjo specialiojo ugdymo grupių, kurių auklėtoja dirbo ieškovė, darbo laikas, teismai neatsižvelgė į kitą byloje nustatytą aplinkybę, t. y. jog pagal šalių sudarytą neterminuotą darbo sutartį kasatorė dirbo pas atsakovą auklėtoja. Kaip jau minėta šioje nutartyje, teismų nėra nustatyta aplinkybė, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas darbo funkcijų atlikimo vietą (specialiojo ugdymo grupėse) vertinti kaip papildomą darbo sutarties sąlygą, o nenustačius atitinkamo šalių susitarimo buvimo nėra teisinio pagrindo kasatorės darbo funkcijų atlikimo vietą – specialiojo ugdymo grupėse – vertinti kaip darbo sutarties sąlygą. Nagrinėjamos bylos kontekste kasatorės darbo sutarties sąlygų – vieno etato darbo krūvio – keitimas (mažinimas) turi būti pagrindžiamas objektyvia realiai egzistavusia būtinybe imtis veiklos ir darbo organizavimo pas atsakovą pakeitimų, dėl kurių buvo būtina keisti kasatorės, kaip auklėtojos, darbo sutarties sąlygas. Be kita ko, jis turi būti pagrindžiamas ir visų kitų ėjusių tapačias, kaip kasatorė, pareigas pas atsakovą šiai bylai išspręsti aktualiu laikotarpiu darbuotojų kontekste. Pažymėtina, kad teismų liko neįvertinti bylos duomenys apie pas atsakovą dirbusių auklėtojų B. G., J. J., R. K. ir kt. darbo krūvio padidinimą (T. 2, b. l. 72–74), darbo sutarčių su M. B., K. Š. sudarymą. Pažymėtina ir tai, kad pagal DK 35 straipsnio 1 dalį įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ne bet koks įmonės struktūrinis pertvarkymas gali būti vertinamas kaip svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; struktūriniai pertvarkymai turi būti įforminti atitinkamo darbdavio valdymo organo sprendimu ir jis turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. P. v. UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-311/20014). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti būtina nustatyti, kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir kaip ji pakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismai struktūrinių pertvarkymų pas atsakovą faktą ir šio sukeliamas kasatorei teisines pasekmes konstatavo neatsižvelgę į nurodytus kasacinio teismo teisės aiškinimo bei taikymo išaiškinimus, taip pat nenurodę įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių teismų išvadas. Teismų išvada, kad po įvykdytų struktūrinių pertvarkymų pas atsakovą vietoj buvusių 17 auklėtojų liko 16, yra padaryta neįvertinus bylos duomenų apie tai, kad šiai bylai išspręsti aktualiu laikotarpiu auklėtojų ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų etatų skaičius sumažėjo nuo 16,36 etato iki 15,71 etato (T. 2, b. l. 72–74), kurie suponuoja išvadą, jog ieškovės atliekamos auklėtojos darbo funkcijos, nekalbant apie darbo krūvį, atsakovui buvo reikalingos.

Teisėjų kolegija taip pat kaip nemotyvuotas ir nepagrįstas byloje surinktų įrodymų vertinimu kvalifikuoja teismų išvadas, kad specialiojo ugdymo grupių darbo laiko pas atsakovą sutrumpinimas buvo susijęs ir su atsakovo finansavimu, taip pat kad pagrindu nutraukti darbo sutartį su ieškove buvo svarbios ekonominės priežastys. Pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimas dėl ekonominių priežasčių turi būti pagrįstas ekonomine būtinybe.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas netinkamas proceso ir materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                      Janina Januškienė

 

 

                                                                                                                                 Antanas Simniškis

 

 

                                                                                                                                 Donatas Šernas