Civilinė byla Nr. 3K-3-415-969/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00218-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.10; 14.4

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2015  m.  liepos 14 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Telšių „Ateities“ pagrindinės mokyklos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovei Telšių „Ateities“ pagrindinei mokyklai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką, išmokos priteisimą ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti Telšių „Ateities“ pagrindinės mokyklos (toliau – Mokykla) direktoriaus 2014 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. P-1 (toliau – Įsakymas) neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.  Ji nurodė, kad Įsakymas yra neteisėtas, nes nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį darbdavys turėjo įrodyti svarbias priežastis, o Įsakyme konkrečios darbo sutarties nutraukimo priežastys ir aplinkybės nenurodytos. Ieškovės vertinimu, ji dirbo 19 metų, nuolat kėlė kvalifikaciją, jai suteikta pradinių klasių vyresniojo mokytojo kvalifikacijos kategorija, 2012 m. išorinio vertinimo ataskaitoje jos veikloje nenustatyta pažeidimų, ji skatinta, darbo drausmės pažeidimų neturėjo, todėl turėjo pirmenybės teisę likti darbe. Dėl netikėto ir neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė stresą, dvasinių išgyvenimų, nervinę įtampą.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 2010 metais Telšių rajono savivaldybėje prasidėjo mokyklų tinklo pertvarka ir Mokykloje nutrauktas vidurinio ugdymo programos vykdymas ir pakeistas Mokyklos tipas. Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.  Degaičių skyriuje buvo nutrauktas pradinio ugdymo vykdymas, ir tai buvo svari priežastis atleisti darbuotoją iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Ieškovė neturėjo pirmumo teisės likti darbe, priešingai – šią teisę turėjo kita mokytoja, kuri slaugė mamą, vėliau teismo nutartimi buvo paskirta jos rūpintoja. Ieškovei nebuvo pasiūlytas kitas darbas, nes įspėjimo dėl atleidimo iš darbo metu ir atleidimo iš darbo metu mokykloje laisvų darbo vietų nebuvo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Telšių rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė turėtų DK 131–135 straipsniuose nustatytas papildomas garantijas, apribojančias atsakovo teisę atleisti ieškovę iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Mokyklos direktoriaus 2013 m. vasario 20 d.  įspėjime Nr. SR-48 buvo nurodyta, kad dėl mažėjančio mokinių ir klasių komplektų skaičiaus ieškovė nuo 2013 m. birželio 20 d. bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Įsakyme taip pat nurodyta, kad kito darbo darbdavys pasiūlyti negali, nes laisvų darbo vietų įstaigoje nėra. Teismas padarė išvadą, kad, sumažėjus vaikų skaičiui pradinėse klasėse, ieškovės atliekamos funkcijos tapo nebereikalingos, o jos perkelti į kitą darbą nebuvo galimybės, nes buvo atleista septyniolika darbuotojų. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad mokyklos struktūros pertvarkymas, kuriuo atsakovė grindė ieškovės atleidimą, buvo realus, o ieškovė neturėjo pirmumo teisės likti dirbti, todėl jos atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, laikantis DK 129 straipsnio, 130 straipsnio, 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies įspėjimo ir atleidimo iš darbo procedūrų, yra teisėtas. Atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestas ir išvestinis reikalavimas atlyginti neturtinę žalą. 

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu panaikino Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį  tenkinti iš dalies. Teismas pripažino neteisėtu Įsakymą ir nustatė, kad darbo sutartis su ieškove yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė 25 137,28 Lt vidutinio mėnesio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 138,88 Lt (vieno šimto trisdešimt aštuonių litų 88 ct) vidutinį dienos darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki sprendimo įvykdymo; atmetė ieškovės reikalavimą dėl  neturtinės žalos bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

           

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė Mokykla prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nustatant, kad ieškovei iš atsakovės priteisiama 10 554,88 Lt, 1176 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš atsakovės priteisiama 377,37 Lt žyminio mokesčio; atsakovei iš ieškovės priteisiama 501,83 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl DK 300 straipsnio 4 dalies taikymo. Ieškovei, pažeidžiant materialiosios ir proceso teisės normas (DK 10 straipsnį, 300 straipsnio 4 dalį, CPK 3 straipsnio 7 dalį) bei nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo praktikos, buvo priteistas vidutinis mėnesio darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, neatsižvelgiant į išmokėtą penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką už nepertraukiamą darbo stažą darbovietėje.

DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytos normos paskirtis yra kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo negautas lėšas. Šių lėšų dydžio nustatymas ir priteisimas, neatsižvelgiant į jau išmokėtas lėšas, neatitinka LR DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005; teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2012).

Dėl šios priežasties ieškovei apeliacinės instancijos teismo priteista 25 137,28 Lt suma mažintina jau sumokėtos išeitinės išmokos dydžiu (14 582,40 Lt) iki 10 554,88 Lt ir laikytina, apeliacinės instancijos teismas patenkino 42 proc. ieškovės reikalavimų.

  Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir jų paskirstymo. Neteisingai apskaičiavus ieškovei priteistiną sumą, priteisiant bylinėjimosi išlaidas, buvo pažeistos proceso teisės normos (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad patenkintų reikalavimų dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turėtų būti 42 proc., ieškovei priteistina 42 proc. jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, todėl apeliacinės instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 1176 Lt (2800 Lt x 42 proc.).

Iš atsakovės  buvo priteista 989,50 Lt žyminio mokesčio valstybei. Atsižvelgiant į tai, kad patenkintų reikalavimų dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turėtų būti 42 proc., todėl valstybei apeliacinės instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 377, 37 Lt (898,50 Lt x 42 proc.).

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad  darbuotojui priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad darbo sutartis nutraukta neteisėtai, priteisė ieškovei iš atsakovės 25 137,28 Lt vidutinį mėnesio darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau  papildomai nebepriteisė DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos, nes ji ieškovei jau buvo išmokėta.

Atsakovės nurodomos kasacinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2012 ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa, nes nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš atsakovo priteisė išeitinę išmoką ir darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nors išeitinė išmoka jau buvo išmokėta. Taigi, toje byloje buvo du kartus priteista išeitinė išmoka. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išeitinės išmoka jau išmokėta, jos nebepriteisė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.    

 

Dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisių gynimo būdų taikymo nagrinėjamoje byloje

 

Remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Kasatorės teigimu, ši teisės norma turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai darbdavys atleidžia darbuotoją iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, išmokėdamas jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu, tačiau remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi nusprendus negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą, iš darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išskaičiuotina suma, lygi darbuotojui išmokėtai DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinei išmokai. Šis kasacinio skundo argumentas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nepagrįstas.

DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu darbuotojui priteistina suma susideda iš dviejų skirtingos prigimties sumų: 1) DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos; 2) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Todėl sprendžiant šių sumų tarpusavio santykio ir jų galimo įskaitymo klausimą, svarbus DK normų sisteminis aiškinimas.

Pažymėtina, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį įvairiais pagrindais. Nutraukdamas darbo sutartį darbdavys atleidžiamam darbuotojui privalo išmokėti DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ne visais atvejais, o tik tais, kai darbo sutartis nutraukiama pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą. O DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytas darbuotojo teisių gynimo būdas, teismui atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, tačiau nustačius, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, negrąžinant darbuotojo į ankstesnį darbą, taikomas visiems darbuotojams. Darbuotojų, atleistų iš darbo pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleidimą teismui pripažinus neteisėtu, taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka priteistina tik tais atvejais, kai ji atleidžiamam darbuotojui neteisėtai nebuvo išmokėta. Tais atvejais, kai atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą jam išmokama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama – t. y. priteisiamas tik vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tokiais atvejais darbuotojui priteisiama vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumo už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos apimtimi.

Tokį pirmiau nurodytų teisės normų aiškinimą nulemia tai, kad, kaip minėta, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išmoką darbdavys privalo mokėti ne visiems, o tik pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą atleidžiamiems darbuotojams. Šiose teisės normose nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, kai nėra darbuotojo kaltės; darbo sutarties nutraukimas likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievolės nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo) įstatymų leidėjo išskirti kaip ypatingi, sudarantys pagrindą nustatyti darbdavio prievolę kompensuoti jo netektas pajamas iš darbo sutarties nuo vieno iki šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka (atsižvelgiant į darbuotojo nepertraukiamąjį stažą darbovietėje). Įstatymu nustatyta darbuotojo teisė į išeitinę išmoką laikytina savarankiška darbuotojo teise, todėl jos neeliminuoja tai, kad, teismui pripažinus darbuotojo atleidimą pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu, tačiau nustačius, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, įstatymas tokiam darbuotojui suteikia kitą, paralelinę, garantiją – vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką kompensavimą (DK 300 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teismui nusprendus taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo teisių gynimo būdą laikoma, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Tai reiškia, kad įstatymo pagrindu toks darbuotojas laikomas dirbusiu visą laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vadinasi, teisė į išeitinę DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išeitinę išmoką, kurią įstatymas suteikia visiems darbuotojams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, jam išlieka. Vien ta aplinkybė, kad darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu, nesudaro pagrindo šią teisę paneigti ar susiaurinti. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad toks DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto pažeistų darbo teisių gynimo būdo aiškinimas nereiškia, jog darbuotojui kompensuojama didesniu mastu, nei jis būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasatorės argumentus dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2005 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005, ir 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2012. Kasatorės teigimu, minėtose nutartyse Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitaip, nei skundžiamoje apeliacinės instancijos nutartyje, aiškino DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą normą, kuri yra analogiška dabar galiojančiai DK 300 straipsnio 4 daliai.

Pirma, kasatorė apskritai be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl atleidžiamam darbuotojui išmokėtos išeitinės išmokos  įskaitymo į darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą. Taigi, minėtoje byloje buvo aiškinama ir taikoma ne anksčiau galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 4 dalies, o šio straipsnio 3 dalies norma, pagal kurią  jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Antra, kasatorė nepagrįstai remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2012. Nors minėtoje byloje nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, susijusios su išeitinės išmokos išmokėjimu atleidžiamam darbuotojui (atleidžiant darbuotoją jam išmokėta DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka; darbuotojo atleidimą teismo sprendimu pripažinus neteisėtu jis negrąžintas į ankstesnį darbą), tačiau skiriasi apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2012 nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo metu galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 4 dalimi, priteisė darbuotojui ne tik atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką, tačiau, neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad jam jau buvo išmokėta DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, priteisė išeitinę išmoką iš darbdavio – t. y. apeliacinės instancijos teismo sprendimu darbdavys iš esmės buvo įpareigotas išmokėti darbuotojui antrą (pakartotinę) išeitinę išmoką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija minėtoje byloje sprendė, kad toks priteisimas, neatsižvelgiant į jau išmokėtas lėšas, neatitiktų DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų buvusi pažeista jo teisė dirbti. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis ta apimtimi, kuria darbdavys buvo įpareigotas išmokėti darbuotojui išeitinę išmoką, buvo pakeista, atleidžiant darbdavį nuo šios pareigos. Tačiau minėtoje nutartyje, priešingai nei teigia kasatorė, nebuvo sprendžiama dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo darbuotojui išmokėtos išeitinės išmokos apimtimi. O nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovei iš kasatorės priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, tačiau papildomai nepriteisė išeitinės išmokos, kurią kasatorė jau buvo išmokėjusi ieškovei. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje, priešingai nei pirmiau nurodytoje byloje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė kasatorei pareigos išmokėti ieškovei antrą išeitinę išmoką. Todėl kasatorės argumentai, susiję su tariamu nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, atmestini.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Tai konstatavus kasatorės argumentai dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir jų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 2 dalis), neanalizuotini.

 

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Kasacinis teismas patyrė 9,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 300 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovei iš kasatorės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Telšių „Ateities“ pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur ieškovės B. J. (duomenys neskelbtini) ir 9,70 Eur (devynis Eur 70 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                           Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                                      Gediminas Sagatys

 

                                                                                                                     

                                                                                                                        Donatas Šernas