Civilinė byla Nr. 3K-3-414-248/2015

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12468-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.5

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbdavio pareigą atleidžiamam pagal DK 129 straipsnį iš darbo darbuotojui siūlyti kitą darbą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas V. B. pareikštu atsakovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu ir priteisti skirtumą tarp darbovietėje gauto vidutinio darbo užmokesčio ir šiuo metu gaunamo kitose darbovietėse darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 31 000 Lt (8978,22 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimą, DK 140 straipsnyje nustatytą 5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, nes teismo sprendimo priėmimo dieną jis jau turės 10 metų darbo stažą, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad darbo santykiai su juo nutraukti atsakovo 2013 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 362 nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. Apie būsimą darbo sutarties nutraukimą atsakovas ieškovą įspėjo 2013 m. birželio 19 įspėjimu Nr. P5-40. Kaip atleidimo pagrindas buvo nurodyta, kad atsakovo valdyba 2013 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 3-3 patvirtino naują struktūrą, pagal kurią atsakovo vadovas 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu patvirtino naują etatų sąrašą ir panaikino Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybę. Atsakovas ieškovui nepasiūlė jokių naujų pareigų, nors tokią galimybę turėjo, o pareigybė panaikinta neturint tam rimtų priežasčių vien formaliais pagrindais, taip pažeidžiant DK 129 straipsnį. Apie tai, kad bus vykdomi struktūriniai pertvarkymai, atsakovo vadovas viešai pareiškė 2013 m. vasario 4 d. Todėl, remiantis kolektyvinės sutarties 3.7 punktu, nuo šio momento į laisvus etatus negalėjo būti priimami nauji žmonės ir šios pareigos privalėjo būti siūlomos ieškovui. Nuo 2013 m. vasario 4 d. iki ieškovo atleidimo atsakovas į darbą priėmė 2 visiškai naujus asmenis – A. P. (Ž.) ir A. R., jų darbo pozicijos pagal kvalifikacijos reikalavimus galėjo būti siūlomos ieškovui. Taip buvo pažeistas kolektyvinės sutarties 3.7 punktas, nustatantis, kad, mažindamas darbuotojų skaičių, darbdavys įsipareigoja uosto direkcijos lėšomis perkvalifikuoti darbuotojus ir esant laisvoms darbo vietoms įdarbinti uosto direkcijoje, jei darbuotojas atitinka laisvos darbo vietos pareiginių nuostatų reikalavimus. Ieškovas atitiko tiek Teisės ir personalo skyriaus personalo specialisto, tiek generalinio direktoriaus padėjėjo kvalifikacijos reikalavimus. Jis turėjo pranašumą prieš įdarbintus naujus asmenis, nes puikiai žinojo ir išmanė įmonės veiklą, struktūrą, įmonės veiklą reglamentuojančius teisės aktus, mat joje dirbo daugiau nei devynerius metus. Pirmiau minėti asmenys į darbą priimti skubotai, pažeidžiant kolektyvinę sutartį, dar nesant patvirtintiems jų pareigybių nuostatams. Be to, šie pirmiau minėti asmenys neatitinka jų pareigybėms nustatytų kvalifikacijos reikalavimų. Ieškovo teigimu, jo užimamą etatą naikinti nebuvo jokių objektyvių priežasčių ir jis panaikintas vien tik tam, kad bet kokiomis priemonėmis būtų nutraukti darbo santykiai su ieškovu. Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl nepagrįsto ir neteisėto atleidimo jis ilgą laiką išgyveno įtampą, patyrė sunkių išgyvenimų.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino ieškovo atleidimą iš darbo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigų 2013 m. rugsėjo 25 d. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-362 neteisėtu; pripažino, kad 2004 m. vasario 9 d. darbo sutartis Nr. PS607, sudaryta V. B. ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, nutraukta teismo sprendimu, į darbą ieškovo negrąžino; priteisė jam iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 6883,42 Lt (1993,58 Eur), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – 40 214,63 Lt (11 646,96 Eur), 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo reorganizacinius pakeitimus, aplinkybę, kad buvo panaikinta ieškovo užimama Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė, sprendė, jog šie struktūriniai darbovietės pertvarkymai sudarė teisėtą pagrindą atsakovui spręsti dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija nustatė, kad įspėjimo laikotarpiu ieškovui nebuvo pasiūlyta kita laisva darbo vieta atsakovo įmonėje, atsakovas taip pat nesiūlė uosto direkcijos lėšomis jį perkvalifikuoti. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovui 2013 m. vasario 4 d. pradėjus spręsti klausimą dėl Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybės panaikinimo, 2013 m. kovo 5 d. buvo įsteigta nauja darbo vieta – personalo specialisto Teisės ir personalo skyriuje, į ją 2013 m. kovo 12 d. buvo priimtas naujas darbuotojas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas klausimą dėl ieškovo darbo vietos panaikinimo pradėjo spręsti jau 2013 m. vasario mėnesį, t. y. iki šios personalo specialisto darbo vietos įsteigimo, be to, kolektyvine sutartimi būdamas įsipareigojęs mažinant darbuotojų skaičių įdarbinti juos į kitas laisvas darbo vietas uosto direkcijoje, turėjo galimybę pasiūlyti ieškovui ir šią laisvą 2013 m. kovo 5 d. įsteigtą naują personalo specialisto darbo vietą. Ieškovui nebuvo siūloma užimti kitas pareigybes su pasiūlymu persikvalifikuoti, nors tai daryti atsakovas buvo įsipareigojęs kolektyvine sutartimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo atleidimo iš darbo metu atsakovas su juo nebendradarbiavo, veikė ieškovo atžvilgiu nesąžiningai ir nesilaikė įstatymo nustatytos pareigos siūlyti jam kitą laisvą įmonėje darbo vietą, nors tokių darbo vietų įmonėje buvo, taip pat jis nesilaikė kolektyvinės sutarties 3.7 punkte įtvirtintos nuostatos uosto direkcijos lėšomis perkvalifikuoti darbuotoją ir esant laisvoms darbo vietoms įdarbinti jį įmonėje. Teisėjų kolegija sprendė, kad tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija ieškovo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkino iš dalies, priteisiant skirtumą tarp atsakovo mokėto vidutinio darbo užmokesčio ir ieškovo atleidimo laikotarpiu gauto darbo užmokesčio už 6 mėnesius. Pagal DK 297 straipsnio 1 dalį ieškovui paskaičiuotas skirtumas tarp jo vidutinio darbo užmokesčio pas atsakovą ir dirbamo mažiau apmokamo darbo po atleidimo iš atsakovo įmonės.

Kadangi darbo sutartį nutraukiant teismo sprendimu ieškovas jau turės 10 metų darbo stažą toje darbovietėje, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą jam priklauso 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Atsakovas, atleisdamas ieškovą, išmokėjo jam 4 mėnesių dydžio išeitinę išmoką, todėl teisėjų kolegija priteisė jam papildomai 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas įmonėje išdirbo nuo 2004 m. vasario 4 d. iki  2013 m. rugsėjo 30 d. (beveik 10 metų), į tai, kad jis darbo metu buvo skatinamas padėkomis, kas ieškovui sudarė pagrindo manyti, kad jis yra vertinamas darbuotojas, taip pat į tai, jog pripažinta, kad atleidimas iš darbo buvo neteisėtas, kas sukėlė ieškovui dvasinių išgyvenimų, stresą, problemas dėl tolesnio įsidarbinimo, sprendė, kad yra pagrindas priteisti ieškovui jo patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui iš atsakovo priteistinas 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama kompensacija už patirtus išgyvenimus, susijusius su neteisėtu atleidimu iš darbu.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. spalio 13 d. nutartimi paliko Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi DK 129 straipsnio 1, 2 dalių, 130 straipsnio nuostatas, aplinkybę, kad sprendimas dėl atsakovo struktūrinių pertvarkymų priimtas kompetentingų organų ir kad Teisės personalo skyriaus viršininko ir šio skyriaus viršininko pavaduotojo funkcijos iš esmės sutapo, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog šiuo konkrečiu atveju darbdavys turėjo teisę nuspręsti dėl sutampančioms funkcijoms atlikti skirtų pareigybių reikalingumo, minėti atsakovo reorganizaciniai pakeitimai buvo realūs ir laikytini struktūriniais darbovietės pertvarkymais.

Išanalizavusi ir įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus ir faktiškai susiklosčiusias konkrečios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog nagrinėjamoje situacijoje, sprendžiant dėl atsakovo pareigos siūlyti ieškovui laisvas darbo vietas, aktualios tik laisvos darbo vietos nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., t. y. darbuotojo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, jog VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos kolektyvinės sutarties 3.7 punkte nustatytas darbdavio įsipareigojimas mažinant darbuotojų skaičių uosto direkcijos lėšomis perkvalifikuoti darbuotojus ir esant laisvoms darbo vietoms įdarbinti uosto direkcijoje, jei darbuotojas atitinka laisvos darbo vietos pareiginius reikalavimus. Ši kolektyvinės sutarties nuostata, kurioje įtvirtintos papildomos garantijos darbuotojams, teisėjų kolegijos vertinimu, neprieštarauja DK 129 straipsnio 1 daliai ir neblogina darbuotojų padėties, todėl yra kolektyvinės sutarties šalims privaloma (DK 59 straipsnio 1 dalis, 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad tai, jog bus mažinamas etatų skaičius ir dėl to bus panaikinta ieškovo užimta Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybė, tapo žinoma 2013 m. gegužės 27 d., t. y. atsakovo generalinio direktoriaus 2013 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-161 patvirtinus naują etatų sąrašą, o įmonės struktūriniai pertvarkymai yra atliekami apgalvotu darbdavio sprendimu, esant kolektyvinės sutarties 3.7 punkte darbdavio prisiimtam įsipareigojimui dėl papildomų garantijų darbuotojams būtent mažinant darbuotojų skaičių, sprendė, kad  atsakovui, kaip darbdaviui, būtent nuo 2013 m. gegužės 27 d., o ne nuo įspėjimo ieškovui įteikimo ar 2013 m. vasario 4 d., kai paaiškėjo faktas, jog skyriaus viršininko pavadavimui nereikalingas papildomas asmuo, kilo pareiga siūlyti ieškovui esančias laisvas darbo vietas (DK 35 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad, atsakovui 2013 m. gegužės 27 d. patvirtinus naują etatų sąrašą, darbo sutartis dėl generalinio direktoriaus padėjėjo pareigų dar nebuvo sudaryta, šios pareigos buvo laisvos, ieškovas atitiko reikalavimus mokėti dvi užsienio kalbas, buvo ir kitų laisvų darbo vietų iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos, o atsakovas nevertino ieškovo kvalifikacijos atitikties minėtoms pareigoms, galimybės tobulinti kvalifikaciją ir jas eiti, taip pat į tai, kad ieškovas, kaip darbuotojas, apie konkrečius darbdavio veiksmus – darbo sutarties nutraukimą, buvo įspėtas tik 2013 m. birželio 19 d., sprendė, kad atsakovas, pažeisdamas DK 129 straipsnio 1 dalį ir kolektyvinės sutarties 3.7 punktą, nesiūlė ieškovui laisvų darbo vietų, užimti kitas pareigybes su pasiūlymu persikvalifikuoti. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkino iš dalies ir priteisė skirtumą tarp atsakovo mokėto vidutinio darbo užmokesčio ir ieškovo atleidimo laikotarpiu gauto darbo užmokesčio už 6 mėnesius. Toks kompensacijos dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja ieškovo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, yra sąžiningas (DK 2, 35, straipsniai, 36 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad pats ieškovas buvo suinteresuotas nutraukti darbo sutartį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d., t. y. anksčiau, nei buvo atleistas, dėl to turėjo teisėtą lūkestį eiti sulygtas pareigas ir gauti darbo užmokestį tik tol, kol bus patenkintas jo prašymas nutraukti darbo sutartį. Nors ieškovas buvo pateikęs darbdaviui siūlymą nutraukti darbo sutartį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. nurodytomis sąlygomis, tačiau 2013 m. rugsėjo 12 d. posėdyje, kuriame buvo svarstomas šis pasiūlymas, visoms ieškovo siūlomoms sąlygoms nebuvo pritarta, siūlymas nebuvo tenkintas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima sutikti, kad jis turėjo teisėtą lūkestį eiti sulygtas pareigas ir gauti darbo užmokestį tik tol, kol bus patenkintas jo prašymas nutraukti darbo sutartį.

Remdamasi DK 250 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas atsakovo įmonėje dirbo ilgą laiką, buvo skatinamas už gerą darbą, o iš darbo jis buvo atleistas neteisėtai, atsakovui nesilaikant darbdavio pareigos siūlyti ieškovui laisvas darbo vietas ir pakankamai nebendradarbiaujant, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovui pagrįstai priteistas 2000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos dydis, kuris nelaikytinas nepagrįstai dideliu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl DK 129 straipsnio taikymo ribų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo sutarties nutraukimo pagrindus reguliuojančias DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakovo kolektyvinės sutarties taikymo kontekste, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos darbo bylose, kuriose nagrinėjamas klausimas dėl darbuotojų ir darbdavių teisių bei pareigų įspėjimo laikotarpiu: netinkamai aiškino ir taikė darbuotojų perkėlimą į laisvą darbo vietą reglamentuojančias teisės normas, priskirdamas darbdaviui papildomas pareigas, neturinčias jokio teisinio pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2004; 2005 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2009; 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2011; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2012; 2014 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014; kt.). Teismas taip pat ignoravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus (DK 35 straipsnis): vertino atleisto darbuotojo situaciją neatsižvelgdamas į jo eitas pareigas ir išsilavinimą, nors šios aplinkybės itin reikšmingos, vertinant atleidimo teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013).

Teismas, nepagrįstai išplėsdamas darbuotojo teisės būti perkeltam į kitą darbo vietą laikotarpį, neteisėtai pripažino, kad darbdavys turėjo pareigą ieškovui siūlyti laisvas darbo vietas nuo 2013 m. gegužės 27 d., kai patvirtinus etatų sąrašą paaiškėjo aplinkybė, jog ieškovo pareigybė bus naikinama. Kadangi pareigą siūlyti laisvas darbo vietas darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo dieną, tai nagrinėjamoje situacijoje aktualios tik laisvos darbo vietos nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (darbuotojo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu). Tuo laikotarpiu, kai dėl ieškovo nebuvo galiojančio įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo, atsakovas neprivalėjo jam siūlyti laisvų darbo vietų. Kitoks DK normų traktavimas nepagrįstai įpareigotų darbdavį absoliučiai visiems dirbantiems darbuotojams siūlyti bet kokias darbo vietas įmonėje, prieš priimant į jas kitą asmenį.

Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, klaidingai konstatuodamas, kad buvo galimybė ieškovą perkelti į kitą darbo vietą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovo įspėjimo laikotarpiu įmonėje buvusios laisvos 9 darbo vietos buvo panaikintos 2013 m. spalio 1 d. arba anksčiau, todėl jos jam negalėjo būti siūlomos. Į likusias 5 darbo vietas ieškovas negalėjo kandidatuoti dėl to, kad neatitiko pareigybėms keliamų reikalavimų. Jo perkvalifikavimas būtų susijęs ne tik su itin didelėmis ekonominėmis sąnaudomis, bet galėtų užtrukti ne mažiau kaip 4 metus. Dėl šios priežasties yra neprotinga teigti, kad atsakovas privalėjo ieškovą perkvalifikuoti ir įdarbinti. Teismo taip pat nepagrįstai konstatuota, kad atsakovas privalėjo ieškovui siūlyti 2013 m. gegužės 27 d. buvusią laisvą generalinio direktoriaus padėjėjo vietą. Darbuotoja, 2013 m. birželio 3 d. priimta į šias pareigas, prašymą eiti šias pareigas ir dokumentus pateikė iki 2013 m. gegužės 27 d., t. y. iki ieškovo įspėjimo laikotarpio. Kadangi darbdavys yra saistomas ne tik pareigos siūlyti darbą atleidžiamam darbuotojui, bet ir individualių sutarčių su kitais darbuotojais, tai nebuvo jokio pagrindo teigti, kad ieškovui galėjo būti siūloma minėta darbo vieta. Be to, tam, kad darbuotojas galėtų realiai pasinaudoti jam įstatyme suteikta garantija būti perkeltam jo sutikimu į kitą darbą pas tą patį darbdavį toje pačioje darbovietėje, jis pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją turi sugebėti dirbti darbą darbo vietoje. Nagrinėjamu atveju ieškovas pirmosios instancijos teisme tik paskutinio teismo posėdžio metu pateikė dokumentus, patvirtinančius lankytus kalbų kursus.

Teismas nepagrįstai suabsoliutino darbdavio pareigą siūlyti darbuotojui laisvas darbo vietas, nevertindamas paties darbuotojo elgesio. Ieškovas turėjo informaciją apie laisvas darbo vietas (jų sąrašas skelbiamas atsakovo interneto svetainėje, pats Teisės ir personalo skyriaus viršininko pavaduotojas svarsto darbuotojų paskyrimo, perkėlimo, atleidimo ir kt. klausimus, jam buvo žinoma apie laisvas generalinio direktoriaus padėjėjo pareigas, tačiau neteikė pageidavimo eiti šias ar kitas buvusias laisvas pareigas). Ieškovas ėjo aukštas vadovaujamas pareigas, todėl jis neabejotinai turi teisinių žinių ir visas galimybes aktyviai reaguoti į darbdavio veiksmus, situaciją darbovietėje ir pan. Jo elgesys, kada susipažinus su galimu darbo sutarties nutraukimo faktu nesiimama absoliučiai jokių veiksmų siekiant persikvalifikuoti, informuoti darbdavį apie papildomai įgytas kompetencijas, ignoruojant informaciją apie laisvas darbo vietas, negali būti laikomas teisingu, protingu ir sąžiningu (DK 35 straipsnis).

Kolektyvinės sutarties 3.7 punkto nuostata nesuteikia darbuotojui absoliučios garantijos būti perkvalifikuotam ir perkeltam į kitą darbo vietą. Tiek kolektyviniame susitarime, tiek DK nuostatose ir kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad darbdavio pareiga perkelti darbuotoją į kitą darbo vietą yra siejama su darbdavio turimomis galimybėmis ir darbuotojo pasirengimu dirbti laisvoje darbo vietoje, t. y. darbuotojas turi atitikti reikalavimus, keliamus kandidatui į laisvas darbo vietas.  

2. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas netinkamai taikė ir aiškino DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai išplėsdamas atlyginimo už priverstinę pravaikštą skyrimo pagrindus, priteisdamas ieškovui vidutinį darbo užmokestį už laikotarpius, kurie negali būti laikomi pravaikšta. Ieškovas neturėjo materialiosios teisės į vidutinį darbo užmokestį nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. kovo 17 d., nes tuo metu buvo vaiko priežiūros (tėvystės) atostogose. Faktiniai bylos duomenys rodo, kad pats ieškovas buvo suinteresuotas (teikė darbdaviui prašymą ir siekė) nutraukti darbo sutartį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d., t. y. anksčiau, negu buvo atleistas. Taigi jis turėjo teisėtą lūkestį eiti sulygtas pareigas ir gauti darbo užmokestį tik iki tol, kol bus patenkintas jo prašymas nutraukti darbo sutartį, išmokant didesnę, negu teisės aktų nustatytą, išeitinę išmoką. Atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Darbdavys neturi pareigos atlyginti pinigų sumos, kurios darbuotojas nebūtų uždirbęs. Byloje nustatyta, kad ieškovas siekė nutraukti darbo santykius, nesiekė toliau dirbti ir gauti atlyginimą, taigi nėra pagrindo laikyti, kad buvo priverstinė pravaikšta. Be to, atsakovui negali būti perkelta pareiga išlaikyti buvusį darbuotoją, kuris nesikreipia į darbo biržą, nemėgina persikvalifikuoti ir ieškoti kito pajamų šaltinio.

3. Dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nepagrįstai, nesant jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo patirtą neturtinę žalą, priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą (CPK 176, 185 straipsniai). Ieškovas neįrodinėjo neturtinės žalos fakto, t. y. kad atleidimo iš darbo procedūros metu jis patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie tiek laiko, tiek masto atžvilgiu buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas konstatuoti neturtinės žalos faktą ir priteisti piniginį tokios žalos atlyginimą. Teismai ignoravo byloje surinktus duomenis, kad ieškovo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, taigi, neturintis įtakos jo reputacijai, nesudarantis kliūčių konkuruoti darbo rinkoje, nelemiantis neigiamos aplinkinių nuomonės. Neturtinės žalos priteisimo galimybę sieti vien su teisminio ginčo dėl atleidimo iš darbo buvimu ar ieškovo teiginiais, kad jis tokią žalą yra patyręs, nėra teisinių prielaidų. Ieškovui neįrodžius būtinųjų atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Net ir tokiu atveju, jeigu būtų konstatuotas darbdavio neteisėtas veikimas, priteistos neturtinės žalos dydis yra neprotingai didelis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas V. B. su skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Nurodomi šie esminiai argumentai:

1. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas su ieškovu elgėsi nesąžiningai, nesilaikė protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, piktnaudžiavo savo teise, taip pažeisdamas DK 35 straipsnio 1 dalį. Kiekvienas vidutiniškai protingas ir sąžiningai besielgiantis asmuo, nagrinėjamu atveju vykdant struktūrinius pertvarkymus, laisvą darbo vietą pirmumo tvarka būtų pasiūlęs sąžiningai darbą atlikusiam kvalifikuotam įmonės darbuotojui, kurio darbo vieta naikinama, ir tik darbuotojui atsisakius siūlomos darbo vietos ar nesant galimybės persikvalifikuoti, turėtų pasiūlyti darbo vietą ne įmonės darbuotojui. Nustačius faktą, kad tiek 2013 m. birželio 2 d. esant laisvam generalinio direktoriaus padėjėjo etatui, tiek įspėjimo laikotarpiu esant laisviem kitiems 5 etatams, atsakovas privalėjo siūlyti ieškovui užimti šias laisvas darbo vietas kartu siūlydamas jam persikvalifikuoti (jeigu to reikia), koks ir yra nurodytas darbdavio įsipareigojimas pagal kolektyvinės sutarties 3.7 punktą. Teismas, nustatęs šiuos faktus, nenukrypo nuo atsakovo nurodomos kasacinio teismo praktikos. Atsakovas negali lyginti šios ginčo situacijos su kitomis darbo bylomis, kuriose nėra kolektyvinės sutarties elemento.

Atsakovas neįrodė, kad vertino ieškovo kvalifikacijos atitiktį buvusioms 5 laisvoms darbo vietoms. Be to, ieškovo turima kvalifikacija pakankama dispečerio-inspektoriaus pareigoms eiti. Aplinkybė, kad asmuo, ėjęs generalinio direktoriaus padėjėjo pareigas, dokumentus atsakovui pateikė 2015 m. gegužės 27 d., neturi teisinės reikšmės, nes ši aplinkybė nepaneigia fakto, jog šios pareigos 2013 m. birželio 2 d. buvo laisvos. Pažymėtina, kad atsakovas patvirtino, jog minėto asmens kvalifikacijos atskirai nevertino, užsienio kalbų žinių netikrino. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad informacija apie laisvas darbo vietas buvo skelbiama viešai interneto svetainėje.

2. Ieškovui teismai nepriteisė kompensacijos už visą priverstinės pravaikštos laiką. Jis iš darbo buvo atleistas 2013 m. spalio 1 d., teismo sprendimas įsiteisėjo 2014 m. spalio 13 d., taigi priverstinės pravaikštos laikotarpis truko daugiau negu 12 mėnesių, o kompensacija priteista tik už 6 mėnesius. Esant šiai aplinkybei, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo priteista kompensacija yra už konkrečius mėnesius, o ne už visą 12 mėnesių priverstinės pravaikštos laikotarpį. Pažymėtina, kad ieškovas siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu teikė atsakovo raginamas ir spaudžiamas, todėl tokio siūlymo atsakovui pateikimas nepatvirtina fakto, jog ieškovo teisėtas lūkestis gauti darbo užmokesti pasibaigė siūlyme nurodytu momentu ir neturi įtakos sprendžiant dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio.

3. Teismas, priteisdamas ieškovui neturtinės žalos, padarytos neteisėtu atleidimu iš darbo, atlyginimą, tinkamai įvertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, byloje esančius įrodymus ir ieškovo teismo posėdžių metu duotus paaiškinimus, todėl nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

           

            Dėl darbdavio pareigos siūlyti laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui

 

            Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį darbdavys gali nutraukti darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio kodekso 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima jo sutikimu perkelti į kitą darbą. Taigi darbuotojo atleidimui darbdavio iniciatyva būtinos trys sąlygos: svarbių priežasčių egzistavimas; išankstinis teisės aktų reikalavimus atitinkantis darbuotojo įspėjimas apie tokį sutarties nutraukimą; galimybės darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą nebuvimas. Nagrinėjamu atveju kasacinėje instancijoje aktuali trečioji sąlyga, t. y. ar darbdavys nepažeidė įstatymais darbuotojui nustatytos garantijos būti perkeltam į kitą darbą, ar tinkamai įvykdė savo pareigą siūlyti ieškovui  laisvas darbo vietas. 

Visų pirma byloje skirtingai aiškinama, nuo kurio momento darbuotojui turi būti siūlomas kitas darbas. Kasacinis teismas šios darbdavio pareigos vykdymo terminą yra apibrėžęs taip: darbdavio pareiga siūlyti kitą darbą atsiranda nuo įspėjimo momento, todėl jau įspėjimo metu darbuotojas turi būti informuojamas, kokių yra laisvų darbo vietų, ir jos turi būti siūlomos darbuotojui. Ši pareiga turi būti vykdoma iki pat darbuotojo atleidimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  J. M. v. VĮ „Visagino energija“, bylos Nr. 3K-3-356/2005). Vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai pažymima, kad ši darbdavio pareiga galioja visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Fizinių ir technologijos mokslų centras, bylos Nr. 3K-3-266/12; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, bylos Nr. 3K-3-617/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje R. G. v. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, bylos Nr. 3K-3-575/2014; 2015 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. užsienio uždaroji ribotos atsakomybės bendrovė „Barclays Technology Centre Limited“, veikianti per „Barclays Technology Centre Limited“ Lietuvos filialą, bylos Nr. 3K-3-48/2015; kt.). Taigi, laikotarpis, kuriuo darbuotojui turi būti siūlomos laisvos darbo vietos, siejamas su atleidžiamo darbuotojo įspėjimu pagal DK 130 straipsnį. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kuriai pritarė apeliacinės instancijos teismas, kad laisvų darbo vietų siūlymo laikotarpis kiekvienu atveju nustatytinas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Toks traktavimas sukurtų teisinį netikrumą darbdaviui, padidintų ginčų tikimybę. Išimtis iš bendros taisyklės netaikytina ir tais atvejais, kai darbuotojų atleidimo priežastis yra įmonėje vykdomi struktūriniai pertvarkymai: darbdavys tokiais atvejais paprastai pirmiau priima sprendimą dėl naujos struktūros, tačiau dėl darbuotojų skaičiaus, reikalingo po pertvarkymo, ir dėl konkrečių atleidžiamų darbuotojų apsisprendžia vėliau, atsižvelgdamas ne tik į numatomą atitinkamos profesijos ir kvalifikacijos darbuotojų poreikį, bet ir į tam tikroms darbuotojų grupėms taikytinas papildomas garantijas (DK 132–133 straipsniai), pirmenybės teisę būti paliktam dirbti (DK 135 straipsnis). Todėl ir šiais atvejais perkėlimo į kitą darbą garantija darbuotojams taikytina nuo įspėjimo jiems įteikimo, kai darbdavys jau apsisprendęs dėl atleistinų darbuotojų, ir darbuotojai apie tokį sprendimą informuojami. Šiame kontekste paminėtina, kad kasacinis teismas aiškindamas įspėjimo apie būsimą atleidimą tikslą ir paskirtį, yra nurodęs, kad įspėjimo terminas, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės, yra viena darbuotojo teisių į darbą apsaugos garantijų, skirta informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje, apsaugoti darbuotoją nuo neigiamų padarinių netikėtai nutraukus darbo sutartį ir sudaryti galimybę susirasti kitą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. užsienio uždaroji ribotos atsakomybės bendrovė „Barclays Technology Centre Limited“, veikianti per „Barclays Technology Centre Limited“ Lietuvos filialą, bylos Nr. 3K-3-48/2015). Ši galimybė įgyvendinama tiek darbuotojui renkantis iš laisvų darbo vietų esamoje darbovietėje, tiek ir pas kitus darbdavius. Pažymėtina, kad DK 130 straipsnio 3 dalis, nustatanti kitą darbuotojui taikomą garantiją – laisvo laiko naujo darbo paieškoms suteikimą, šios garantijos taikymo laiką exspressis verbis apibrėžia įspėjimo laikotarpiu. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavio teisinė pareiga siūlyti atleidžiamiems darbuotojams perkėlimo į kitą darbą galimybes sietina ne su faktų, kurie gali būti atleidimo pagrindas (pvz., sprendimo atlikti įmonės struktūrinius pertvarkymus, keisti technologinius procesus priėmimas), atsiradimu, o su įspėjimų apie būsimą atleidimą iš darbo įteikimu numatomiems atleisti darbuotojams. 

Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad aptariama darbdavio pareiga atsirado nuo etatų sąrašo, atitinkančio naują įmonės struktūrą, patvirtinimo, kai tapo aišku, kad ieškovo pareigybė neišliks. Teismas nurodė, kad tokią išvadą daro kartu su nurodytomis aplinkybėmis vertindamas įmonėje galiojančios kolektyvinės sutarties 3.7 punkto nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės kolektyvine sutartimi darbuotojams gali būti nustatytos papildomos garantijos, kurių nėra įstatymuose ir kurios jiems neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties (DK 60 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo atveju nurodytame kolektyvinės sutarties punkte iš viso nekalbama apie garantijų atleidžiamiems darbuotojams taikymo terminą, todėl šio punkto nuostatos neteikia pagrindo kitaip aiškinti Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos darbdavio pareigos siūlyti kitą darbą laikotarpį, nei jį siejant su įspėjimo laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytų garantijų taikymą darbuotojui, nepagrįstai sprendė, kad ieškovui laisvos darbo vietos turėjo būti siūlomos nuo 2013 m. gegužės 27 d. ir kad jam turėjo būti siūlomos generalinio direktoriaus padėjėjo pareigos, buvusios laisvos iki 2013 m. birželio 3 d., nors tuo metu įspėjimas apie būsimą atleidimą dar nebuvo įteiktas. 

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovo įspėjimo laikotarpiu įmonėje buvo neužimtų darbo vietų, į kurias, teismo manymu, ieškovas galėjo pretenduoti. Byloje nustatyta, su tuo sutinka ir kasatorius, kad šios darbo vietos ieškovui siūlytos nebuvo. Kasatorius nurodo, kad ieškovo kvalifikacija neatitiko kvalifikacijos reikalavimų, keliamų laisvoms pareigybėms.

Kasacinio teismo praktikoje nurodytos pagrindinės taisyklės ir kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma, ar buvo galimybė perkelti atleidžiamą darbuotoją į kitą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. AB ,,Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3- 514/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. V. v. AB „Anykščių vynas“, bylos Nr. 3K-3-156/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. AB Lietuvos paštas, bylos Nr. 3K-3-290/2012; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, bylos Nr. 3K-3-617/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, bylos Nr. 3K-3-575/2014; 2015 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. užsienio uždaroji ribotos atsakomybės bendrovė „Barclays Technology Centre Limited“, veikianti per „Barclays Technology Centre Limited“ Lietuvos filialą, bylos Nr. 3K-3-48/2015, ir jose nurodyta praktika). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką ši įstatymu darbuotojui suteikta garantija gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jeigu pas darbdavį tuo metu apskritai yra arba įspėjimo laikotarpiu atsiranda laisvų darbo vietų; darbdavys turi pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, atsižvelgdamas į jo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes. Jeigu tokio darbo nėra, darbdavys turėtų siūlyti kurią nors iš esamų laisvų darbo vietų, kurioje darbuotojas galėtų dirbti pagal savo sugebėjimus; nelaikomi darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, reglamentuojančių teisės normų pažeidimu atvejai, kai darbdavys nepasiūlo atleidžiamam iš darbo darbuotojui laisvos darbo vietos, kuriai užimti darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, tam tikrais atvejais ir sveikatos būklė, netinkami ar jis neatitinka kitų laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų; paprastai aukštesnės kvalifikacijos darbuotojas gali dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą, jei tai nebus susiję su papildomais specifiniais kvalifikacijos reikalavimais; net ir aukštesnės kvalifikacijos darbą tam tikrais atvejais gali būti privalu pasiūlyti darbuotojui, su kuriuo numatoma aptariamu pagrindu nutraukti darbo sutartį, jeigu tam darbui reikalingą kvalifikaciją darbuotojas galėtų nesudėtingai ir operatyviai įgyti; perkėlimas galimas, jei darbuotojas išreiškia sutikimą būti perkeltas į kitą darbą pas tą patį darbdavį.

Nagrinėjamu atveju, be teisės normų, reglamentuojančių kito darbo siūlymą, ir jas aiškinančios kasacinio teismo praktikos, aktualus  kolektyvinės sutarties 3.7 punktas, nustatantis, kad mažindamas darbuotojų skaičių darbdavys įsipareigoja savo lėšomis perkvalifikuoti darbuotojus ir esant laisvoms darbo vietoms įdarbinti uosto direkcijoje, jei darbuotojas atitinka laisvos darbo vietos pareiginius reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šio punkto nuostatos negali būti aiškinamos kaip absoliutus darbdavio įsipareigojimas, taikytinas bet kurio darbuotojo atleidimo atveju. Sprendžiant dėl perkvalifikavimo galimybės taikytinas protingumo kriterijus, pagal jį vertinant proceso operatyvumą, laiko sąnaudas, perkvalifikavimo sudėtingumą bei kitus reikšmingus parametrus.

Minėta, darbdavys neprivalo siūlyti atleidžiamam darbuotojui  laisvos darbo vietos, kurią užimti darbuotojo specialybė, profesija, kvalifikacija, atitinkamais atvejais – sveikatos būklė, yra netinkami. Esant ginčui, ar buvo tokių darbo vietų, į kurias realiai galėjo būti perkeltas darbuotojas, pareiga nustatyti, ar darbuotojas atitiko kvalifikacijos reikalavimus ir atitinkamai ar galėjo būti perkeltas į kitą darbą, tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Nagrinėjamu atveju teismas taip pat turėjo įvertinti, ar dedant protingas pastangas egzistavo ieškovo perkvalifikavimo galimybė, nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių nenustatinėjo, apsiribojo konstatavimu, kad darbdavys nevertino ieškovo kvalifikacijos atitikties laisvoms pareigoms bei galimybės persikvalifikuoti. Pažymėtina, kad įrodyti darbuotojo turimos kvalifikacijos neatitiktį reikalavimams, nustatytiems laisvai darbo vietai, turi darbdavys (CPK 178 straipsnis), tačiau įvertinti įrodymus ir jų pagrindu konstatuoti, ar egzistuoja tam tikros bylai reikšmingos aplinkybės, privalo teismas (CPK 176, 179, 185 straipsniai), atsižvelgdamas į įstatymo nustatytą teismo vaidmenį darbo bylose (CPK 414 straipsnis). 

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl darbuotojo, atleidžiamo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės, perkėlimo į kitą darbą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės  normas, nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kas gali  turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, dėl to teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir  2 punktai, 359 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis).

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad darbuotojas į kitą darbą gali būti perkeliamas ne tik darbdavio, bet ir savo iniciatyva, pateikus  prašymą darbdaviui. Iš esmės šis kasacinio skundo argumentas teisingas, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas toks perkėlimo sprendimo būdas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, bylos Nr. 3K-3-575/2014 ir joje nurodomą praktiką). Vis dėlto esant tokiai situacijai konstatuoti, kad darbdavys nepažeidė pareigos, nustatytos DK 129 straipsnio 1 dalyje, galima tik tokiu atveju, jei darbuotojui buvo laisvai prieinama informacija apie neužimtas darbo vietas, ši informacija buvo išsami ir suprantama. Tai yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių kasacinės instancijos teismas nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, šios aplinkybės būtų aktualios tik tokiu atveju, jei būtų nustatyta, kad iš viso egzistavo laisvos darbo vietos, kurias galėjo užimti ieškovas. Tai turėtų spręsti iš naujo bylą nagrinėjantis teismas.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, nesutinkama su kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kompensacijų ir neturtinės žalos atlyginimo klausimai spręstini, priklausomai nuo nagrinėjant bylą iš naujo papildomai nustatytų aplinkybių ir reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu baigties, todėl teisėjų kolegija nepasisako nei dėl šių reikalavimų pagrįstumo, nei dėl konkrečių priteistinų sumų dydžio reikalavimų tenkinimo atveju.   

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Byloje kasacinis teismas patyrė 4,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

           

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                  Birutė Janavičiūtė                                                                 

 

                                                                                                              Andžej Maciejevski

                                                                                                             

                                                                                                                                                                                                                                                                        Antanas Simniškis