Civilinė byla Nr. 3K-3-370-313/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09302-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos:11.7.3; 11.9.5;

11.10; 14.6; 43.2

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. O. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ieškinį atsakovei N. O. A. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl darbuotojos perkėlimo į kitą darbovietę, darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, darbdavio klaidos ir darbuotojo sąžiningumo vertinimo.  

Ieškovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos (toliau – Santariškių klinikos) kreipėsi į teismą dėl nepagrįsto atsakovės (savo darbuotojos) N. O. A. praturtėjimo ir prašė priteisti 9675,60 Lt (2804,52 Eur), kuriuos, ieškovo teigimu, atsakovė įgijo be teisėto pagrindo; panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – DGK)  2014 m. vasario 18 d. sprendimą darbo byloje; atmesti N. O. A. prašymą dėl nepagrįstai išskaičiuotos kompensacijos už nepanaudotas atostogas išieškojimo. Ieškovas nurodė, kad Santariškių klinikų dalininkų – Vilniaus universiteto bei LR sveikatos apsaugos ministerijos – 2012 m. birželio 18 d. sprendimu nuo 2013 m. vasario 28 d. buvo nutraukta ligoninės padalinio – Centro filialo – veikla. Visiems jame dirbusiems darbuotojams, taip pat ir atsakovei, buvo sudarytos sąlygos dirbti einant tas pačias pareigas Santariškių klinikose. Atsakovė su naujomis darbo sąlygomis sutiko, iki šiol tebedirba pas ieškovą. Jai vietoj Centro filiale turėtų 2 darbo sutarčių – 1 etato Akušerijos-naujagimių skyriaus vedėjo pavaduotojo gydytojo neonatologo pareigų ir 0,25 etato gydytojo neonatologo pareigų – buvo pasiūlyta dirbti Santariškių klinikose Akušerijos ir ginekologijos centre gydytoja neonatologe 1,25 etato darbo krūviu. Atsakovė dėl to pasirašė 2012 m. spalio 15 d. susitarimą. Vykdant Centro filialo veiklos nutraukimo procedūras filialo direktorius priėmė daug įsakymų dėl filialo darbuotojų, kuriuos buvo numatyta perkelti į Santariškių klinikas, atleidimo LR darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio pagrindu, įteikė jiems, taip pat ir atsakovei, įspėjimus, o nutraukiant darbo sutartis, buvo apskaičiuotos ir išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Santariškių klinikoms perėmus Centro filialo dokumentaciją, buvo nustatyta, kad filialo direktoriaus įvykdytas darbo sutarties su atsakove nutraukimas atliktas neteisėtai, pažeidžiant DK 138 straipsnio nuostatas, kitus šiuo klausimu vadovybės priimtus įsakymus, todėl šis įsakymas dėl darbo sutarčių nutraukimo buvo panaikintas. Kadangi faktiškai nebuvo įgyvendinta jokia atleidimo iš darbo procedūra (dėl to ir nebuvo siunčiami pranešimai „Sodrai“), o tik netinkamai atliktas darbo sutarčių modifikavimas, atsakovei kompensacija už nepanaudotas atostogas nepriklauso.

DGK, išnagrinėjusi N. O. A. prašymą dėl nepagrįstai Santariškių klinikų išskaičiuotos kompensacijos už nepanaudotas atostogas išieškojimo, 2014 m. vasario 18 d. sprendimu nutarė, kad Santariškių klinikos nesilaikė DK 224 straipsnio 1, 3 dalių, pagal kurias negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai įstatymą pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus. DGK nurodė, kad N. O. A. kompensacija buvo išmokėta ne dėl sąskaitybos klaidos, o neteisingai pritaikius įstatymą, nes sąskaityba ar (ir) skaičiavimo klaidos yra susijusios su techniniu darbo užmokesčio apskaičiavimo ir apmokėjimo aspektu, o ne su įstatymo teisingu ar neteisingu taikymu. DGK nenustatė, kad N. O. A., gaudama kompensaciją už nepanaudotas atostogas, veikė nesąžiningai ir (ar) norėdama neteisėtai praturtėti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovo Santariškių klinikų naudai iš atsakovės N. O. A. 9675,60 Lt (2804,52 Eur), taip pat panaikino DGK 2014 m. vasario 18 d. sprendimą darbo byloje.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2013 m. vasario 1 d. Centro filialo direktorius priėmė įsakymą dėl atleidimo iš darbo su nurodymu išmokėti atleidžiamam darbuotojui, taip pat ir atsakovei, kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Naujasis darbdavys 2013 m. kovo 25 d. įsakymu minėtus įsakymus dėl darbo sutarčių nutraukimo panaikino, o 2013 m. balandžio 17 d. įsakymu su vėlesniu pakeitimu nurodė išskaičiuoti darbuotojams nepagrįstai išmokėtas kompensacijas, iš atsakovės – 9675,60 Lt (2804,52 Eur). Atsakovė su šiuo įsakymu buvo supažindinta pasirašytinai. Darbdavys iš atsakovės išskaičiavo 6247,50 Lt (1810,86 Eur). Teismas nurodė, kad atsakovė negali remtis darbo santykių nutraukimo faktu ir negali jo laikyti įvykusiu vien dėl padaryto įrašo jos darbo sutartyje, nes įsakymai dėl darbo santykių nutraukimo ir nurodymo ryšium su tuo išmokėti kompensacijas už nepanaudotas atostogas vėlesniu darbdavio įsakymu panaikinti, o šis 2013 m. kovo 25 d. ieškovo įsakymas neužginčytas ir nenuginčytas, todėl galioja visa apimtimi ir negali nesukurti tam tikrų teisinių padarinių darbo santykio dalyviams. Darbo santykių nutraukimas atliktas suklydus, buvusiam darbdaviui netinkamai panaudojus teisinį reglamentavimą, ir šią savo klaidą jis pats suprato ir pašalino. Teismas taip pat nurodė, kad, esant nenutrūkusiems darbo santykiams, esant akivaizdžiam darbo santykių tęstinumui, kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti išmokama. Atsakovė neprarado teisės į atostogas ir gali ja naudotis, o darbdavys negali atsisakyti suteikti atostogų darbuotojo prašymu ir juolab negali atostogų pakeisti pinigine kompensacija, nes tai draudžia DK 177 straipsnio 1 dalis. Taigi, nepagrįsto praturtėjimo faktas nagrinėjamu atveju yra pakankamai akivaizdžiai įrodytas. Teismas nurodė, kad sąskaitybos klaida laikytini teisiniu požiūriu nepakankamai teisingi darbdavio veiksmai modifikuojant darbo santykius su atsakove. CK 6.238 straipsnio nuostata įtvirtina, kad jei asmuo klydo manydamas esąs skolininkas ir sumokėjo tai, ko neprivalėjo mokėti, jis turi teisę išsireikalauti sumokėtą sumą iš ją gavusio asmens. Teismas pažymėjo, kad darbuotoja, gavusi kompensaciją ir turėdama išsaugotą atostogų garantiją, darbdavio atžvilgiu elgiasi nepakankamai sąžiningai.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 28 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą nepakeistą.  

Teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog atsakovei buvo pasiūlyta Santariškių klinikose eiti faktiškai tas pačias pareigas, išlaikant buvusius krūvius, t. y. dirbti Akušerijos ir ginekologijos centre gydytoja neonatologe 1,25 etato. Santariškių klinikų Centro filialo veiklos nutraukimas ir su tuo susijęs darbo santykių su darbuotojais modifikavimas vyko nepakankamai tinkamai, ieškovo priimti įsakymai dėl darbo santykių nutraukimo ir nurodymo ryšium su tuo išmokėti kompensacijas už nepanaudotas atostogas buvo panaikinti, ir atsakovė šių įsakymų neginčijo, todėl minėti ieškovo įsakymai yra galiojantys. Darbo santykiai tarp šalių nenutrūko, o tęsiasi toliau, todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti išmokama. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalių darbo santykiai tęsiasi tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir pagal ankstesnes darbo sutartis, sprendė, kad faktiškai įvyko darbo santykių modifikavimas ir su tuo atsakovė sutiko. Jai neginčijant paties darbo sutarčių modifikavimo, šios aplinkybės negali būti nagrinėjamos ir vertinamos nagrinėjamojoje byloje. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovei buvo žinomos perkėlimo sąlygos, ji sutiko su santykių tęstinumu. Be to, atsakovė, gavusi kompensaciją už nepanaudotas atostogas, turi ir išsaugotą nepanaudotų atostogų garantiją, todėl pagrįstas teiginys, kad atsakovė elgiasi darbdavio atžvilgiu nepakankamai sąžiningai.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovė N. O. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Kasatorė nurodo, kad darbuotojo sutikimas būti perkeltam į naują darbovietę vienos iš darbo sutarčių pagrindu dar nereiškia, jog darbdaviui nekyla pareiga atsiskaityti pagal kitą nutrauktą darbo sutartį. Įstatymas prievolę mokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas sieja ne su darbo santykiais bendrai, o su kiekviena nutraukiama darbo sutartimi. Kadangi kasatorė dirbo pagal dvi darbo sutartis, kuriomis buvo nustatyti skirtingi atlyginimai, tai, nutraukus vieną iš darbo sutarčių, kasatorės nuomone, nebuvo pagrindo neišmokėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Teismai neteisingai vertino situaciją, kai darbdavys, atleidęs darbuotoją iš darbo, atšaukia atleidimą be darbuotojo sutikimo, t. y. teismai nesiaiškino, ar darbo santykių atkūrimas atitiko kasatorės valią. 

2. Kasatorės teigimu, teismai nepagrįstai darbdavio darbo klaidas, darbo santykių su darbuotojais netinkamą modifikavimą prilygino skaičiavimo klaidoms.

3. Kasatorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė ydinga situacija, kai darbuotojas dėl darbdavio sumokėtų sumų negrąžinimo yra laikomas nesąžiningu. Tik aktyvūs veiksmai galėjo pasireikšti kaip asmens nesąžiningumas nepagrįstai gavus tam tikras pinigų sumas, tačiau šiuo atveju kasatorė suprato tik tai, kad jos nepanaudotos atostogos pas ieškovą persikėlė  pagal likusią galioti darbo sutartį Nr. 2718, o ne nutrauktą Nr. 218. Byloje ieškovas net neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių kasatorės nesąžiningumą.

4. Kasatorės teigimu, šiuo atveju ieškovas, atlikęs išskaitas iš jos darbo užmokesčio, pažeidė DK nuostatas ne tik dėl vieno mėnesio termino išskaitoms daryti, bet ir dėl išskaitomos sumos, viršijančios vieną vidutinį atsakovės darbo užmokestį (DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Santariškių klinikos prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Ieškovas nurodo, kad tarp šalių nekilo ginčas dėl darbo sutarties modifikavimo ir jos perkėlimo. Kasatorė neginčijo 2012 m. spalio 15 d. darbdavių susitarimo sąlygų, o jį pasirašydama išreiškė savo sutikimą dirbti naujomis darbo sąlygomis. Jei darbuotojas sutinka, jis yra perkeliamas susitarime aptartomis sąlygoms, kurios neturi būti visiškai tapačios turėtosioms. Tai, kad kasatorė turėjo dvi darbo sutartis, neįpareigoja naujojo darbdavio siūlyti jai dirbti pagal dvi darbo sutartis. Ieškovo teigimu, visos kasaciniame skunde pateiktos faktinės aplinkybės jau yra išnagrinėtos. Kasatorė neteisingai ginčo santykiui taiko DK normas ir toliau ignoruoja faktą, kad Centro filiale turėtos darbo sutartys nebuvo nutrauktos, įvyko tik jų modifikavimas. DK neįtvirtina darbo sutarties pasibaigimo pagrindo – darbuotojo perkėlimo į kitą įmonę esant darbdavių susitarimui. Šiuo atveju darbdavys tą patį procesą įformino dviem skirtingais savo teisiniais padariniais įsakymais: 2013 m. sausio 24 d. filialo direktoriaus įsakymu dėl perkėlimo ir 2013 m. vasario 1 d. įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo. Ieškovas nurodo, kad darbdavių susitarime buvo aiškiai suformuluota, jog filialas perkeliamiems darbuotojams nesuteiks nepanaudotų atostogų ir nemokės už jas kompensacijų.

2. Ieškovas pažymi, kad reiškiant ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo ieškovui nereikia įrodinėti turto įgijėjo nesąžiningų veiksmų, pakanka įrodyti nepagrįsto praturtėjimo aplinkybes. 

                  

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbo santykių tęstinumo, nutraukimo reorganizavimo atveju

 

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl darbo santykių vertinimo, kai, nutraukus vieno Santariškių klinikų filialo veiklą, gydytoja toliau dirbo Santariškių klinikose. Pažymėtina, kad Centro filiale, kurio veikla buvo nutraukta, atsakovė dirbo pagal dvi darbo sutartis: 1 etatu kaip vedėjo pavaduotoja gydytoja neonatologė ir 0,25 etato kaip gydytoja neonatologė. Santariškių klinikose atsakovė toliau dirbo 1,25 etato, eidama gydytojo neonatologo pareigas. Nepaisant to, Centro filialo direktorius nutraukė su atsakove vieną iš darbo sutarčių, pagal kurią ji dirbo kaip vedėjo pavaduotoja gydytoja neonatologė, ir atsakovei buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurią dabar siekia susigrąžinti ieškovas Santariškių klinikos, teigdamas, kad darbo sutartis nebuvo nutraukta, o tik modifikuota, atsakovė buvo perkelta dirbti, darbo santykiai nenutrūko, todėl kompensacija už nepanaudotas atostogas atsakovei nepriklauso. Bylą nagrinėję teismai Santariškių klinikų ieškinį tenkino.

Darbo sutarties vykdymas – tai darbo sutartyje nustatytų abipusių įsipareigojimų tinkamas įgyvendinimas sutarties galiojimo laikotarpiu. Darbo sutarties sąlygų pakeitimas, kaip šiuo atveju teigia ieškovas, „modifikavimas“, yra tada, kai keičiamos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios jų teises ir pareigas (DK 120 straipsnis). Darbdavys, keisdamas darbuotojo darbo sąlygas, turi laikytis DK 120 straipsnyje nustatytos tvarkos: įspėti darbuotoją apie šių sąlygų pakeitimą ir tik šiam nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis atleisti jį iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Nustatyta darbo sutarties sąlygų keitimo tvarka užtikrina žmogaus teises darbo procese ir atlieka darbo teisės apsauginę (socialinę) funkciją.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Santariškių klinikų ir jų Centro filialo 2012 m. spalio 15 d. sudarytame darbdavių susitarime (toliau – darbdavių susitarimas) buvo nustatytas Santariškių klinikų įsipareigojimas priimti šiuo susitarimu perkeliamus darbuotojus į susitarimo prieduose nurodytus padalinius bei pareigas, nurodytu darbo krūviu bei mokant nurodyto dydžio darbo užmokestį. Susitarimo priede buvo nustatyta, kad N. O. A. yra perkeliama į Santariškių klinikų akušerijos ir ginekologijos centrą eiti gydytojo neonatologo pareigas, 1 ir 0,25 etato, mokant jai nustatyto dydžio darbo užmokestį. N. O. A. šio susitarimo priede, grafoje „sutinku“, pasirašė, taigi buvo supažindinta su perkėlimo sąlygomis ir jų neginčijo. Centro filialo direktoriaus 2013 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. K-26 N. O. A. buvo perkelta susitarime nurodytomis sąlygomis dirbti į Santariškių klinikas pagal darbo sutartį Nr. 2718, o 2013 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. K-37 buvo nutraukta N. O. A. darbo sutartis Nr. 218, pagal kurią ji ėjo skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, N. O. A. išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Santariškių klinikų generalinio direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 431 buvo panaikinta Centro filialo direktoriaus 2013 m. vasario 1 d. įsakymo Nr. K-37 dalis dėl N. O. A. darbo sutarties nutraukimo, o darbo sutartis Nr. 218 pakeista, nurodant, kad nuo 2013 m. kovo 1 d. N. O. A. priimta dirbti perkėlimo tvarka darbo sutartyje Nr. 2718 nurodytomis sąlygomis, t. y. gydytoja neonatologe. Kasatorė ginčija, kad ji nebuvo perkelta dirbti tokiomis pačiomis darbo sąlygomis, o darbo krūvis buvo išlaikytas tik formaliai, nes nuo 2014 m. kovo 31 d. buvo pakeista darbo sutartis, nurodant, kad N. O. A. dirba 1 etatu. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino situaciją, kai darbdavys, atleidęs darbuotoją iš darbo, atšaukia atleidimą be darbuotojo valios. Be to, darbuotojo sutikimas būti perkeltam į naują darbovietę vienos iš darbo sutarčių pagrindu dar nereiškia, kad darbdaviui nekyla pareiga atsiskaityti pagal kitą nutrauktą darbo sutartį.

Pažymėtina, kad pagal DK 129 straipsnį darbo sutartis darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės gali būti nutraukta tik tais atvejais, kai negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Darbdaviui nustatyta pareiga ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti. Darbdavio galimybė perkelti darbuotoją į kitą darbą objektyviai sąlygota kito atitinkamo darbo buvimo ir darbuotojo sutikimo būti perkeltam į kitą darbą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. O. A. darbdavys, Centro filialas, pasiūlė jai dirbti kitą darbą Santariškių klinikose. N. O. A. su pasiūlymu sutiko, ji buvo supažindinta su darbdavių susitarimu, būsimomis darbo sąlygomis ir pradėjo faktiškai dirbti naujoje darbovietėje gydytoja neonatologe. DK 129 straipsnis neįpareigoja darbdavio pasiūlyti identiškų darbo sąlygų po perkėlimo, t. y. esant ginčui teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, kiekvienu atveju sprendžia individualiai atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertina darbuotojo perkėlimo į kitą darbą teisinius padarinius jo turimų garantijų aspektu, kad darbuotojo interesai nenukentėtų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad po perkėlimo pradėjusios dirbti Santariškių klinikose gydytoja neonatologe N. O. A. interesai buvo pažeisti. Kasatorė šių aplinkybių neįrodinėja. Byloje nėra duomenų, kad N. O. A. būtų ginčijusi įsakymą dėl perkėlimo ar darbo sutarties pakeitimą. Kasatorės argumentas dėl jos valios nebuvimo atšaukiant atleidimą iš darbo nėra reikšmingas, nes darbuotojo valia gali būti išreiškiama dirbant sulygtą darbą. Byloje nustatyta, kad N. O. A. Santariškių klinikose dirbo, kaip ir buvo nustatyta darbdavių susitarime, 1,25 etato gydytoja neonatologe. Kasatorės atsisakymas pasirašyti ginčo darbo sutarties Nr. 218 pakeitimą šiuo atveju nėra reikšmingas, nes, kaip nurodyta pirmiau, kasatorė buvo supažindinta su darbdavių susitarimu, kuriame buvo nurodytos jos perkėlimo į Santariškių klinikas sąlygos, ji su jomis sutiko ir tęsė darbo santykius. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad kasatorė nesuprato, jog ji buvo perkelta dirbti ne tik pagal darbo sutartį Nr. 2718, pagal kurią  ėjo 0,25 etato gydytojo neonatologo pareigas, bet pagal abi turėtas darbo sutartis, nes jai buvo išlaikytas turėtas darbo krūvis ir pagrindinė darbo funkcija.   

Atkreiptinas dėmesys ir į darbo santykių pagal dvi darbo sutartis vertinimą. Pažymėtina, kad Lietuvos darbo rinkoje paplitusi praktika dirbti toje pačioje darbovietėje pagal kelias darbo sutartis, taip einant pagrindines ir antraeiles pareigas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau yra įvertinta, nurodant, kad antraeilių pareigų sutartimi turi būti susitariama dėl darbo kitoje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tik laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. O papildomo darbo sutartimi susitariama dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo toje pačioje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-130/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. O. A. dirbo toje pačioje darbovietėje pagal dvi darbo sutartis, taigi ji toje pačioje darbovietėje atliko ir papildomas pareigas. Byloje liko nenustatyta, koks darbas – skyriaus vedėjo pavaduotojos ar gydytojos neonatologės – laikytinas papildomu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad ginčo darbo sutartis Nr. 218, kuria buvo sulygta dirbti einant skyriaus vedėjo gydytojo neonatologo pareigas, nustatė didesnę darbo laiko apimtį, t. y. 1 etatą, nei kita darbo sutartis, nereiškia, kad gydytojos neonatologės darbas buvo papildomas, nes esminė       N. O. A. darbo funkcija pagal abi darbo sutartis buvo teikti gydytojo neonatologo paslaugas, todėl skyriaus vedėjo pareigos gali būti pripažintos papildomu darbu toje pačioje darbovietėje, o ne darbu pagal atskirą darbo sutartį (DK 114 straipsnio 2 dalis). Kadangi po perkėlimo kasatorė ir toliau atliko pagrindinę savo funkciją – dirbo gydytoja neonatologe, sutarties dėl papildomo darbo pasibaigimas egzistuojančiam darbo santykiui lemiamos reikšmės neturi, darbuotojo ir darbdavio teisinis santykis tęsiasi remiantis pagrindine sutartimi. Pažymėtina, kad taip buvo nurodyta ir ginčo darbo sutarties pakeitime, kad nuo 2013 m. kovo 1 d. N. O. A. priimama dirbti perkėlimo tvarka darbo sutartyje Nr. 2718 nurodytomis sąlygomis. Kaip pažymėta pirmiau, kasatorės nepasirašymas ant šio darbo sutarties pakeitimo nedaro jo negaliojančio, nes kasatorė savo konkliudentiniais veiksmais, dirbdama sulygtą darbą, nurodė sutinkanti su šiuo darbo santykių modifikavimu.   

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad N. O. Amšiejūtės darbo santykiai po Centro filialo veiklos nutraukimo buvo tęsiami, todėl darbdaviui nebuvo pagrindo nutraukti darbo sutartį su       N. O. A.

 

Dėl nepagrįstai išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas grąžinimo

 

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad N. O. A. darbo santykiai po Centro filialo veiklos nutraukimo buvo tęsiami, darytina išvada, kad kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo išmokėta be pagrindo neteisėtai nutraukus darbo sutartį. Bylą nagrinėję teismai, tenkindami Santariškių klinikų ieškinį, įpareigojo N. O. A. grąžinti be pagrindo įgytas lėšas. Kasatorė ginčija tokias teismų išvadas teigdama, kad teismai visiškai neteisėtai ieškovo padarytas darbo teisės klaidas prilygino skaičiavimo klaidoms, paneigė sąžiningumo prezumpciją, nurodydami, kad kasatorė buvo nesąžininga, atsisakydama grąžinti jai be pagrindo išmokėtas lėšas, o padarytos išskaitos viršija jos vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį ir atliktos praleidus vieno mėnesio terminą, kaip nustatyta DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkte.          

Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju N. O. A. kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas gavo nutraukus su ja darbo sutartį. Taigi šių lėšų gavimo metu buvo teisinis pagrindas gauti šias lėšas (DK 177 straipsnio 2 dalis). Tačiau vėliau Centro filialo direktoriaus įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo buvo panaikintas, nustatant, kad darbo sutartis buvo ne nutraukta, o pakeista. Taigi po turto, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, įgijimo išnyko šio turto įgijimo pagrindas. Kaip nurodyta pirmiau, tokiu atveju tokio turto gavėjui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą, kaip įgytą be pagrindo. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Taigi atsisakymas vykdyti įstatymu nustatytas pareigas prieštarauja pirmiau nurodytiems principams ir laikytinas nesąžiningu veikimu.

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos ne visiškai. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas), ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d.  nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju, priešingai nei nurodo kasatorė, nėra taikomas DK 224 straipsnis, nustatantis draudimą išieškoti permokėtą ar neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuotą darbo užmokestį (3 dalis), nes netinkamas įstatymo taikymas, kaip nurodyta pirmiau, negali būti prilygintas skaičiavimo klaidai, o kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nėra laikytina darbo užmokesčiu. Pagal DK 176 straipsnį darbuotojui kasmetinių atostogų laiku garantuojamas jo vidutinis darbo užmokestis, tai yra viena esminių darbuotojo socialinių garantijų, užtikrinanti darbuotojo teisę į poilsį. Būtent todėl minimalių kasmetinių atostogų negalima pakeisti pinigine kompensacija (DK 177 straipsnio 1 dalis), tačiau nutraukiant darbo santykius darbuotojui priklauso kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kaip teisėtas atlygis už darbą tuo laiku, kai turėjo būti ilsimasi (DK 177 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad Santariškių klinikos 2013 m. gegužės 10 d. rašte Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkei taip pat nurodė, kad šiuo atveju darant išskaitas iš darbuotojų darbo užmokesčio nebuvo taikomas DK 224 straipsnis, nes nėra nė vieno jame nustatyto galimo išskaitos iš darbo užmokesčio atvejo, taikytino ginčo situacijai. Atitinkamai ir kasatorės argumentai dėl galimybės padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punktas), yra atmestini kaip nepagrįsti.

Šiuo atveju yra taikomos CK normos, įtvirtinančios pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Teisėjų kolegija aptarė tai, kad Centro filialas, nutraukdamas darbo sutartį su kasatore, klydo. Klaidos sąvoka CK neapibrėžta, todėl netinkamas įstatymo taikymas gali būti jai prilyginamas. Tokiu atveju asmuo, kuris klydo manydamas esąs skolininkas ir sumokėjo skolą, kurios neprivalėjo mokėti, turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš ją gavusio asmens (CK 6.238 straipsnis). CK 6.241 straipsnis draudžia išreikalauti be pagrindo įgytas lėšas, darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos (1 dalies 4 punktas). CK nedetalizuojamos darbo užmokesčiui prilygintos išmokos, tačiau, vertinant darbo užmokesčio tikslą atlyginti darbuotojui už jo pasiektą kiekybinį ir kokybinį darbo rezultatą, manytina, kad kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nors ir nėra darbo užmokestis už pasiektą konkretų rezultatą ir dirbtą tam tikrą laiko tarpą, tačiau gali būti priskiriama darbo užmokesčiui prilygintoms išmokoms kaip atlygis už darbą poilsiui skirtu laiku, t. y. asmuo, gaunantis kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, už tam tikrą išdirbtą laiką gauna ir darbo užmokestį, ir kompensaciją. Pagal CK 6.241 straipsnį šios išmokos turi būti įgytos be pagrindo arba jų įgijimo pagrindas turi būti išnykęs po jų įgijimo. Įstatymų leidėjas nustatė dvi alternatyvias draudimo išreikalauti be pagrindo įgytą darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas išimtis: be pagrindo įgytų lėšų gavėjo nesąžiningumą ir sąskaitybos klaidą. Kaip pažymėta pirmiau, netinkamas įstatymo taikymas, dėl ko buvo neteisėtai nutraukta darbo sutartis ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, negali būti prilyginama sąskaitybos klaidai, priešingai nei nustatė bylą nagrinėję teismai, tačiau įstatymu nustatytos pareigos grąžinti lėšas, įgytas be pagrindo, tiksliau, išnykus pagrindui, nevykdymas laikytinas nesąžiningu gavėjos veikimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorė ilgą laiką atliko papildomas administracines pareigas, todėl jai taikytini aukštesni nei vidutiniam aukštąjį išsilavinimą turinčiam asmeniui supratingumo standartai. Darbdavių susitarime buvo aiškiai išdėstytos N. O. A. perkėlimo sąlygos, ji su jomis sutiko. Byloje nėra duomenų, kad su kasatore būtų buvusi sudaryta nauja darbo sutartis, priimant ją į darbą Santariškių klinikose eiti 1 etato gydytojo neonatologo pareigas, taip pat nėra duomenų, kad būtų buvusi pakeista darbo sutartis Nr. 2718, pagal kurią kasatorė dirbo gydytoja neonatologe tik 0,25 etato. Taigi N. O. A. negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, nutraukus vieną iš turėtų darbo sutarčių ir gavus atitinkamas išmokas, toliau tęsti iki tol turėtus pagrindinius darbo santykius. Tačiau, nepaisant to, kasatorė toliau dirbo prieš tai turėtu darbo krūviu – 1,25 etato, atlikdama pagrindinę darbo funkciją kaip gydytoja neonatologė. Tai rodo, kad N. O. A. pakankamai gerai turėjo suprasti, jog iš tikrųjų yra tęsiami, o ne nutraukiami darbo santykiai, todėl, Santariškių klinikoms panaikinus Centro filialo direktoriaus įsakymą dėl jos darbo sutarties nutraukimo ir nusprendus susigrąžinti jos be pagrindo įgytą turtą, kasatorė, nesutikdama su šiuo sprendimu, elgėsi nesąžiningai.    

Taigi teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo ją pakeisti ar panaikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Kasacinį skundą atmetus, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                        Alė Bukavinienė

 

 

                                                                      Gražina Davidonienė

 

 

                                                                      Dalia Vasarienė