LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui Kelmės lopšeliui-darželiui „Ąžuoliukas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir darbo užmokesčio priteisimo; trečiasis asmuo – Kelmės rajono savivaldybės taryba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties pakeitimą pagal DK 114 straipsnio 1 dalį, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė pagal 2001 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartį Nr. 173 dirbo Kelmės lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ darželio vyriausiąja auklėtoja (1 etatas). 2004 m. sausio 13 d. jos pareigybė pervadinta į direktoriaus pavaduotojos pareigybę. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. ieškovei buvo suteiktas 0,75 etato darbo krūvis. Ieškovė taip pat pagal 2001 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartį Nr. 172 dirbo Kelmės lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ darželio auklėtoja (0,25 etato). 2013 m. rugsėjo 5 d. atsakovo vadovės įsakymu Nr. 3P-190 ieškovė atleista iš einamų direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigų DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, atleidimo datą nukeliant į 2013 m. rugsėjo 19 d., atleidimo priežastimi nurodant įstaigoje vykdytus struktūrinius pertvarkymus, pagal kuriuos atsisakyta teikti paslaugas pagal pradinio ugdymo programas, todėl panaikintas vienas iš dviejų pavaduotojų ugdymui etatų. Ieškovė nesutiko, kad buvo pagrindas atleisti ją iš pavaduotojos ugdymui pareigų, nurodė, jog įstaigoje nebuvo panaikinta ta veiklos sritis, už kurios kuravimą ji, kaip pavaduotoja, buvo atsakinga. Be to, atsakovas pažeidė darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį tvarką, nes nepasiūlė ieškovei įstaigoje esančių laisvų darbo vietų, nors tokių darbo vietų buvo ir ieškovė būtų sutikusi dirbti pasiūlytą auklėtojos darbą, nes turi reikiamą išsilavinimą ir didelę praktinio darbo patirtį. Atsakovas Kelmės lopšelis-darželis „Ąžuoliukas“ nurodė, kad panaikinus pradinę mokyklą iš dviejų pavaduotojų etatų buvo paliktas tik vienas, t. y. vyko etatų mažinimas. Prieš ieškovę atleidžiant iš darbo jai buvo siūlomas metodininkės darbas, bet šio ji atsisakė, o kitų laisvų etatų nebuvo.

Ieškovė prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš direktoriaus pavaduotojos pareigų pagal 2013 m. rugsėjo 5 d. įsakymą Nr. 3P-190 neteisėtu, grąžinti ją į darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką; atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš Kelmės lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareigų pagal 2013 m. rugsėjo 5 d. l. e. p. direktorės įsakymą Nr. 3P-190; nustatė, kad darbo sutartis su ieškove nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo vidutinį direktoriaus pavaduotojos ugdymui darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad atsakovo struktūriniai pertvarkymai priimti kompetentingo valdymo organo sprendimu, jie buvo realūs ir dėl jų sumažėjo direktoriaus pavaduotojų funkcijos. Ieškovė ir dar viena darbuotoja buvo įdarbintos direktoriaus pavaduotojomis, nenurodant, kam – mokyklai ar darželiui, jos dirbo analogišką darbą, o dėl struktūrinių pertvarkymų, atsisakydamas vieno direktoriaus pavaduotojos etato, atsakovas sprendė, kuri pavaduotoja turi būti palikta dirbti, ir pagrįstai nustatė, kad kitos darbuotojos R. M. išsilavinimas yra aukštesnis ir ji turėjo pirmenybę likti dirbti pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismas sprendė, kad aštuonerius metus direktorės pavaduotoja dirbusiai ir 0,25 etato auklėtoja tebedirbančiai ieškovei atsisakius metodininkės pareigų turėjo būti siūlomos ir auklėtojos pareigos, tačiau to nebuvo padaryta. Dėl to teismas pripažino, kad ieškovė atleista iš darbo pažeidžiant DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką. Teismas konstatavo, kad ieškovės, kaip direktoriaus pavaduotojos, darbo vieta yra panaikinta, laisvų pedagoginio darbuotojo etatų atsakovas neturi, todėl darbo sutarties su ieškove nutraukimą pripažino neteisėtu ir nustatė, kad darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. spalio 3 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtu Kelmės lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ direktoriaus 2013 rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. 3P-190 įformintą ieškovės darbo sutarties nutraukimą nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. pagal DK 129 straipsnio 1 dalį; ieškovės reikalavimą grąžinti ją dirbti direktoriaus pavaduotoja paliko nenagrinėtą; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; perskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, neteisingai vertino abi darbo sutartis. Kolegijos teigimu, su ieškove sudarytos dvi darbo sutartys vertintinos kaip sutartys dėl pagrindinio ir papildomo darbo, atsakovui nusprendus panaikinti vieną pavaduotojos ugdymui etatą ir dėl to nebesuteikus ieškovei pavaduotojos ugdymui darbo, tokia situacija turėjo būti vertinama ne kaip darbo sutarties dėl pavaduotojos ugdymui nutraukimas, o kaip darbo sutarties sąlygų pakeitimas, todėl ginčas tarp šalių turėjo būti sprendžiamas ne pagal DK 129 straipsnio 1 dalies, o DK 120 straipsnio nuostatas. Kolegija iš darbo sutarčių Nr.172 ir Nr.173 nustatė, kad pirminėje ieškovės darbo sutartyje nurodyta, jog ji įdarbinta darželio vyriausiąja auklėtoja, vėliau jos pareigos keitėsi – 2004 m. sausio 13 d. vyriausiosios auklėtojos pareigybė pakeista į direktoriaus pavaduotojos pareigybę, o nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. direktoriaus pavaduotojos pareigų darbo krūvis sumažintas iki 0,75 etato, nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. ieškovei pavestas atlikti papildomas darbas – dirbti 0,25 etato darželio auklėtoja, nuo 2005 rugsėjo 1 d. papildomas darbo krūvis sumažintas iki 0,22 etato, nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. darbo sutartis papildyta darželio auklėtojos krūvį padidinant iki 0,25 etato, ir tai visada buvo įforminama kaip darbo sutarties sąlygų pakeitimai, nepriklausomai nuo to, kad darbdavys sudarė dvi darbo sutartis. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės, be pagrindinių – 0,75 etato – direktoriaus pavaduotojos pareigų, 0,25 etato auklėtojos darbas galėtų būti laikomas tik papildomu darbu toje pačioje darbovietėje, o ne darbu pagal atskirą darbo sutartį, jų atlikimas nelaikytinas ir antraeilėmis pareigomis (DK 114 straipsnio 2 dalis). Tai, kad nagrinėjamu atveju darbo sutartis su ieškove nebuvo nutraukta, o pakeistos esminės darbo sutarties sąlygos perkeliant į kitas pareigas ir sumažinant darbo krūvį, įrodo Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. T-68 „Dėl Kelmės darželio-mokyklos „Ąžuoliukas“ organizacinės veiklos pakeitimų“, kuriuo Kelmės darželio-mokyklos „Ąžuoliukas“ direktorė įpareigota informuoti darželio-mokyklos darbuotojus apie darbo sąlygų pasikeitimus, o ne apie darbo sutarties nutraukimą (Sprendimo 3.2 punktas). Kolegija, remdamasi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla, Kėdainių rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-265/2005), sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas darbo santykių su ieškove nenutraukė, buvo tik pakeistos esminės darbo sutarties sąlygos. Aplinkybė, kad darbdavys 2013 m. rugsėjo 19 d. darbo sutarties sąlygų pakeitimą su ieškove, kai ji buvo perkelta dirbti 0,25 etato darbo krūviu auklėtoja, įformino kaip darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, nepaneigia susiklosčiusio darbo teisinio santykio esmės, todėl tarp šalių kilęs ginčas turėjo būti sprendžiamas pagal DK 120 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Kadangi pagal galiojančią DK 285 straipsnio redakciją tarp šalių kilęs ginčas yra individualus darbo, kuris nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje ir tik paskui – teisme, tai kolegija nurodė, kad ieškovė dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo į teismą turėjo teisę kreiptis tik pasinaudojusi ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Tik išnagrinėjus šį ginčą darbo ginčų nagrinėjimo komisijoje ir ieškovei visiškai ar iš dalies nesutinkant su jos sprendimu, ginčas galėjo būti nagrinėtas teisme. Dėl to kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė ikiteismine ginčo sprendimo tvarka dar gali pasinaudoti, pateikdama darbo ginčų komisijai motyvuotą prašymą atnaujinti praleistą prašymo nagrinėti individualų darbo ginčą pateikimo terminą, ieškovės reikalavimus, susijusius su esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo teisėtumu, paliko nenagrinėtus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartį ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl DK 114 straipsnio 1 dalies taikymo, kai darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-130/2012, nurodyta, kad toje pačioje darbovietėje dirbamas kitas darbas turėtų būti vadinamas papildomu darbu; susitarimas dėl papildomo darbo turi būti išreiškiamas ne sudarant naują darbo sutartį, o aptariant tai galiojančioje darbo sutartyje, į esamą darbo sutartį reikia įtraukti naują sąlygą, kad viso sutarties galiojimo metu (arba tam tikrą laikotarpį) darbuotojas greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo eis tam tikras papildomas pareigas ar dirbs tam tikrą papildomą darbą ir gaus už tai papildomą darbo užmokestį; sutarties dėl papildomo darbo pasibaigimas egzistuojančiam darbo santykiui lemiamos reikšmės neturi – darbuotojo ir darbdavio teisinis santykis tęsis remiantis pagrindine darbo sutartimi. Tačiau, pasibaigus pagrindinei darbo sutarčiai, pasibaigia ir susitarimas dėl papildomo darbo ir taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios darbo sutarties pasibaigimą. Taigi, remiantis šia teismų praktikoje suformuota taisykle, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia turėjo nustatyti, kurios iš ieškovės eitų pareigų turėjo būti laikomos ieškovės pagrindiniu darbu, o kurios – papildomu, nes nuo to, kurios pareigos buvo pagrindinės, o kurios – papildomos, priklauso teisiniai darbo santykių padariniai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties neaišku, kodėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tik pakeistos darbo sutarties sąlygos, o ne nutraukta darbo sutartis su ieškove. Tiek pagal DK 114 straipsnio 1 dalį, tiek pagal nurodytą teismų praktiką papildomu laikomas toks darbas, kuris dirbamas greta arba kartu su pagrindiniu darbu toje darbovietėje. Kaip matyti iš 2001 m. rugsėjo 5 d. darbo sutarties Nr. 173, kuri buvo su ieškove nutraukta, pagal šią sutartį ieškovė buvo priimta eiti darželio vyriausiosios auklėtojos pareigas, ir jai buvo suteiktas visas etatas. Vėliau ši sutartis buvo keista, pakeičiant pareigybės pavadinimą į direktoriaus pavaduotojos pareigybę, o 2009 m. rugsėjo 1 d. ieškovei buvo sumažintas darbo krūvis iki 0,75 etato. Vertinant tuo pačiu aspektu kitą 2001 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartį Nr. 172 matyti, kad ieškovė pagal šią sutartį buvo priimta darželio auklėtojos pareigoms eiti, ir jai suteiktas tik 0,25 etato darbo krūvis, vėliau ši sutartis taip pat buvo keičiama, tačiau darbo krūvis pagal šią sutartį svyravo nuo 0,22 iki 0,25 etato. Kasatorės teigimu, iš šių faktinių bylos aplinkybių matyti, kad būtent ieškovės darbas, kai ji ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas pagal 2001 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartį Nr. 173, buvo pagrindinis, o darbas, kai ji ėjo auklėtojos pareigas pagal 2001 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartį Nr. 172, – papildomas darbas. Ieškovės darbas, kai ji ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas, ir buvo jos pagrindinis darbas įstaigoje, o darbas, kai ji ėjo auklėtojos pareigas, buvo tik papildomas, laisvu laiku nuo pagrindinių pareigų atliekamas darbas, ką patvirtina ir ieškovei skirtas labai mažas darbo krūvis, kai ji dirbo auklėtoja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-130/2012, pažymėjo, kad, pasibaigus pagrindinei darbo sutarčiai, pasibaigia ir susitarimas dėl papildomo darbo ir taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios darbo sutarties pasibaigimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas panaikino pagrindines ieškovės įstaigoje eitas pareigas ir nebesuteikė jai direktoriaus pavaduotojos darbo, darytina išvada, kad atsakovas nutraukė su ieškove darbo santykius dėl pagrindinio darbo. Tai, kad ieškovė toliau faktiškai dirba auklėtoja 0,25 etato darbo krūviu, reiškia tik tai, kad tos pareigos, kurias ieškovė iki šiol ėjo kaip papildomą darbą, tapo jos pagrindiniu darbu. Tai kartu reiškia, kad ieškovė ir atsakovas, toliau faktiškai tęsdami darbo teisinius santykius, sudarė naują darbo sutartį, pagal kurią ieškovės įstaigoje pagrindinis darbas yra auklėtojos, tačiau ta aplinkybė, kad šalys faktiškai toliau tęsia darbo teisinius santykius, pagal kuriuos ieškovės papildomas darbas tapo pagrindiniu jos darbu, nereiškia, kad tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo nutraukta darbo sutartis dėl pagrindinio darbo einant direktoriaus pavaduotojos pareigas ir kad darbo sutarties su ieškove nutraukimo teisėtumas privalėjo būti vertinamas pagal DK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kuris ieškovės atliktas darbas laikytinas pagrindiniu, o kuris – papildomu, neanalizavo šių aplinkybių, padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas tiesiog pakeitė ieškovės darbo sutarties sąlygas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis pažymi, kad kasatorė nurodo dvi savo darbo sutartis, kurios sudarytos 2001 m. rugsėjo 5 d., dar negaliojant DK normoms. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2002 m. birželio 4 d. įstatymo NR. IX-926 2 straipsnyje nurodyta, kad Darbo kodeksas įsigalioja 2003 m. sausio 1 d., DK 3 straipsnyje nurodyta, kad darbo santykiai, kurie atsirado iki Darbo kodekso įsigaliojimo, tęsiasi ir jiems taikomos Darbo kodekso nuostatos; įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai, galioję mūsų Valstybėje iki Darbo kodekso įsigaliojimo, galioja tiek, kiek neprieštarauja Darbo kodeksui, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatoms (Įstatymo 4 straipsnis). 2001 m. rugsėjo 5 d. galiojusio Darbo sutarties įstatymo 21 straipsnyje buvo nurodyta, kad darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartyje; dėl papildomo darbo turi būti sudaryta darbo sutartis. Taigi „papildomas darbas“ ir „papildoma darbo sutartis“ nėra sinonimai, o įstatymų leidėjas 2001 m. vieno darbdavio dvi sudarytas darbo sutartis laikė lygiareikšmėmis, abi sutartys atitiko darbo sutarties sąvoką. Nagrinėjamoje byloje abi ieškovės turimos darbo sutartys yra lygiareikšmės, neprieštarauja po 2001 m. rugsėjo 5 d. atsiradusiam DK 119 straipsniui. Kol abi sutartys buvo galiojančios, tol darbdavio pareiga buvo laikytis darbo sutartyje nurodytų darbo sutarties sąlygų. Dėl 2013 m. įvykusių struktūrinių pakeitimų dėl įstaigos reorganizacijos (pertvarkymo) darželio auklėtojos etatai nekito. Pati ieškovė iki jos atleidimo iš direktoriaus pavaduotojos pareigų nesiūlė pakeisti 2001 m. rugsėjo 5 d. darbo sutarties Nr. 172 sąlygų, pagal šią sutartį ji dirba ir šiuo metu. Dėl savivaldybės įvykdytos atsakovo įstaigos pertvarkos atsakovas buvo priverstas mažinti kai kurių konkrečių pareigybių skaičių, mokėti išeitines kompensacijas atleistiems darbuotojams, nes negavo tam papildomų lėšų. Kasatorės skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-130/2012 iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, todėl ja remtis teismams nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenurodė, kuris ieškovės darbas laikytinas pagrindiniu, o kuris papildomu, nes abi darbo sutartys nutraukiamos pagal DK atitinkamas normas kaip atskiros darbo sutartys, nes kiekviena iš jų atitinka darbo sutarties sudarymui reikalingus įstatymo reikalavimus. Darbo santykius apsprendžia ne darbo laiko trukmė, ne pareigybės pavadinimas, o tinkamas abiejų šalių pasirašytos darbo sutarties sąlygų vykdymas. Su ieškove buvo sudarytos dvi lygiareikšmės darbo sutartys pagal visus reikalavimus dar 2001 metais, pagal vieną iš jų darželio auklėtoja ieškovė dirba iki šiol.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kelmės rajono savivaldybės taryba prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad pirminėje ieškovės darbo sutartyje nustatyta, jog ji įdarbinta darželio vyriausiąja auklėtoja, vėliau jos pareigos keitėsi ir tai visada buvo įforminama kaip darbo sutarties sąlygų pakeitimai, nepriklausomai nuo to, kad darbdavys sudarė dvi darbo sutartis. Tai, kad nagrinėjamu atveju darbo sutartis su ieškove nebuvo nutraukta, o pakeistos esminės darbo sutarties sąlygos perkeliant į kitas pareigas ir sumažinant darbo krūvį, įrodo Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. T-68 „Dėl Kelmės darželio-mokyklos „Ąžuoliukas“ organizacinės veiklos pakeitimų“, kuriuo Kelmės darželio-mokyklos „Ąžuoliukas“ direktorė įpareigota informuoti darželio-mokyklos darbuotojus apie darbo sąlygų pasikeitimus, o ne darbo sutarties nutraukimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 114 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį teisėtumo, atleidžiant ieškovę 2013 m. rugsėjo 5 d. iš direktoriaus pavaduotojo ugdymui pareigų. Byloje ginčo šalys skirtingai įrodinėjo darbo sutarties nutraukimo ir pakeitimo pagrindus, teikė tai pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija nurodo, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva, o kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė pagal darbo sutartis Nr. 172 ir Nr. 173 nuo 2001 m. rugsėjo 5 d. dirbo darželio vyriausiąja auklėtoja, vėliau jos pareigos keitėsi – 2004 m. sausio 13 d. vyriausiosios auklėtojos pareigybė pakeista į direktoriaus pavaduotojos pareigybę, o nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. direktoriaus pavaduotojos pareigų darbo krūvis sumažintas iki 0,75 etato, nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. ieškovė taip pat buvo priimta dirbti papildomam darbui – 0,25 etato darželio auklėtoja, nuo 2005 rugsėjo 1 d. papildomas darbo krūvis sumažintas iki 0,22 etato, nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. darbo sutartis papildyta darželio auklėtojos darbo krūvį padidinant iki 0,25 etato.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbo sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, kituose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ar šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Vadinasi, darbo sutartimi šalys, išreikšdamos suderintą valią, gali pakeisti bet kurią sutarties sąlygą, tačiau jos turi laikytis nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, kuri užtikrina, jog būtų teisiškai įgyvendinta darbo teisės apsauginė (socialinė) funkcija – užtikrinti žmogaus teises darbo procese.

DK 120 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties sąlygų pakeitimą, nurodyta, kad kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas; jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Taigi darbdavys, keisdamas darbuotojo darbo sąlygas, turi laikytis DK 120 straipsnyje nustatytos tvarkos: įspėti darbuotoją apie šių sąlygų pakeitimą ir tik šiam nesutikus dirbti pakeistomis sąlygomis atleisti jį iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, kad vyriausiosios auklėtojos pareigybė pakeista į direktoriaus pavaduotojos pareigybę, taip pat buvo keistas darbo krūvis, vėliau ieškovei pavestas papildomas darželio auklėtojos darbas, apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad buvo pakeistos esminės ieškovės darbo sutarties sąlygos, o tai, kad darželio administracija neteisingai suformulavo įsakymo turinį, esmės dėl darbo teisinių santykių su ieškove nekeičia, nes ginčas spręstinas pagal DK 120 straipsnį, reglamentuojantį darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, kad ieškovė dirbo vienoje darbovietėje pagal dvi darbo sutartis, tačiau šioje byloje neginčijo esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo, teisėjų kolegija dėl šio klausimo nepasisako, tačiau vertina, ar darbo sutarčių pakeitimai atitiko DK 114 straipsnio reikalavimus dėl papildomo darbo ir antraeilių pareigų turinio.

DK 114 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, jog jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą darbą. Teismų praktikoje aiškinant DK 114 straipsnį yra nurodyta, kad toje pačioje darbovietėje dirbamas kitas darbas turėtų būti vadinamas papildomu darbu, o ne antraeilėmis pareigomis, nes antraeilių pareigų sutartimi susitariama dėl darbo kitoje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tik laisvu nuo darbo pagrindinėje darbovietėje laiku. O papildomo darbo sutartimi susitariama dėl papildomų pareigų ar papildomo darbo toje pačioje darbovietėje ir jis gali būti atliekamas tiek per normalų darbo laiką pagrindinėje darbovietėje, tiek kitu laiku. Sutarties dėl papildomo darbo pasibaigimas egzistuojančiam darbo santykiui lemiamos reikšmės neturi – darbuotojo ir darbdavio teisinis santykis tęsis remiantis pagrindine darbo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-130/2012).

Pagal DK 119 straipsnį susitarimas dėl papildomo darbo ar pareigų išreiškiamas ne sudarant naują darbo sutartį, o aptariant tai galiojančioje darbo sutartyje, keičiant sutarties sąlygas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė greta pagrindinių pareigų ar pagrindinio darbo dirbo ir tam tikrą papildomą darbą ir gavo už tai papildomą darbo užmokestį, t. y., be pagrindinių – 0,75 etato direktoriaus pavaduotojos – pareigų, 0,25 etato auklėtojos darbas pagrįstai pripažintas papildomu darbu toje pačioje darbovietėje, o ne darbu pagal atskirą darbo sutartį (DK 114 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės darbo sąlygos buvo pakeistos vadovaujantis Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T-68 „Dėl Kelmės darželio-mokyklos „Ąžuoliukas“ organizacinės veiklos pakeitimų“, kuriuo Kelmės darželio-mokyklos „Ąžuoliukas“ direktorė buvo įpareigota informuoti darželio-mokyklos darbuotojus apie darbo sąlygų pasikeitimus (Sprendimo 3. 2. punktas). Dėl to buvus pagrindui panaikinti vieną darželio direktorės pavaduotojos etatą ir jį panaikinus būtent dėl ieškovės pareigybės, nebuvo pagrindo pripažinti, kad ieškovė negalėjo likti dirbti 0,25 etato darželio auklėtoja. Vadinasi, darbo teisiniai santykiai su ieškove tęsėsi, tik pakeistomis darbo sąlygomis.

DK 299 straipsnio, reglamentuojančio individualių darbo ginčų nagrinėjimą teismuose, 2 dalyje išvardyti atvejai, kada individualūs ginčai nagrinėjami tiesiogiai teismuose. Ieškovės darbo ginčas į šį sąrašą nepatenka, vadinasi, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, ieškovė, nesutikdama dėl esminių darbo sutarties sąlygų pakeitimo, pirmiausia tokį sprendimą turėjo skųsti darbo ginčų komisijai, kuri pagal DK 287 straipsnio 1 dalį yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Konstatavus, kad ieškovė nebuvo atleista iš darbo, o buvo tik pakeistos esminės darbo sutarties sąlygos, pripažintina, jog ieškovė nesilaikė pirmiau nurodytos išankstinės neteisminės darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovės pareigų ir etatų keitimai laikytini darbo sutarties esminių sąlygų pakeitimais pagal DK 114 straipsnio prasmę, nepriklausomai nuo to, kad darbdavys sudarė dvi darbo sutartis. Ieškovė, be pagrindinių – direktoriaus pavaduotojos – pareigų, dirbo ir darželio auklėtojos darbą, kuris galėtų būti laikomas tik papildomu darbu toje pačioje darbovietėje, o ne darbu pagal atskirą darbo sutartį, jų atlikimas negalėtų būti laikomas ir antraeilėmis pareigomis (DK 114 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas