Civilinė byla Nr. 3K-3-323-421/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37937-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.5.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. gegužės 29 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Donato Šerno (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mobili linija“ ieškinį atsakovei A. V. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – E. K.-M. ir I. P.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Nagrinėjamoje byloje keliami teisės klausimai, susiję su darbuotojo materialinės atsakomybės taikymu esant darbo sutarties šalių pasirašytai darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai.

Ieškovas UAB „Mobili linija“ prašė teismo iš dalies panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. spalio 16 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės A. V. 57 570,72 Lt (16 673,63 Eur) materialinės žalos atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad tretieji asmenys E. K.-M. ir I. P., dirbdami konsultantais ieškovo prekybos salone, 2012 m. rugsėjo 4, 11, 18 dienomis paėmė iš ieškovo kasos iš viso 52 700 Lt (15 262,97 Eur) ir 1100 Eur, juos perdavė atsakovei, ji gautų 57 570,72 Lt (16 673,63 Eur) neįnešė į ieškovo banko sąskaitą, dėl to ieškovas patyrė tokio dydžio žalą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys 2011 m. rugsėjo 12 d. sudarė visiškos materialinės atsakomybės darbo sutartį, pagal kurią atsakovė ieškovo bendrovės administracijos padalinyje pradėjo eiti vadybininko pareigas. Šalių darbo sutartis pakeista 2011 m. lapkričio 2 d. nurodant atsakovės pareigas – vadovo pavaduotoja. Nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki birželio 25 d. atsakovė ėjo direktoriaus, nuo 2012 m. birželio 25 d. – direktoriaus pavaduotojo, o nuo 2012 m. spalio 10 d. – didmeninės prekybos vadovo pareigas. Šalys darbo sutartį nutraukė 2012 m. spalio 18 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Įmonės direktoriumi laikotarpiais nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2012 m. balandžio 22 d., taip pat nuo 2012 m. birželio 25 d. buvo E. P., jis yra ir bendrovės vienintelis akcininkas. 2013 m. gegužės mėnesį ieškovo bendrovėje pastebėtas 57 570,72 Lt (16 673,63 Eur) pinigų trūkumas, kurie buvo inkasuoti 2012 m. rugsėjo 4, 11 ir 18 d., bet neįnešti į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą, t. y. 18 500 Lt (5357,97 Eur) ir 800 Eur, kurie inkasuoti rugsėjo 4 d, 10 800 Lt (3127,90 Eur) ir 350 Eur, kurie inkasuoti rugsėjo 11 d., bei 24 300 Lt (7037,77 Eur), kurie inkasuoti rugsėjo 18 d. Teismas pažymėjo, kad teisminis darbo ginčo išnagrinėjimas nėra apeliacinė instancija darbo ginčų komisijos sprendimams peržiūrėti, dėl to bet kurios darbo ginčo šalies pateiktas procesinis dokumentas, kuriuo DK 296 straipsnyje nustatyta tvarka apskundžiamas darbo ginčų komisijos sprendimas, teismine tvarka nenagrinėtinas iš esmės, nes jo išnagrinėjimas nesukeltų teisinių padarinių. Teismas nurodė, kad pagal DK 245 straipsnį materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Spręsdamas dėl atsakovės materialinės atsakomybės pagrindų, teismas įvertino, kad atsakovė bendrovės vadovo (direktoriaus) pareigas ėjo palyginti trumpą laikotarpį – nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki birželio 25 d., ir sprendė, kad tai nepakankama aplinkybė tam, kad atsirastų pagrindas konstatuoti atsakovės, kaip įmonės vadovės, neteisėtus veiksmus (neveikimą) nesiimant veiksmų įmonės vietiniais teisės aktais reglamentuojant inkasuotų pinigų įnešimo į bendrovės sąskaitą banke tvarką. Inkasuoti pinigai neįnešti į ieškovo banko sąskaitą 2012 m. rugsėjo mėnesį, kai jau bendrovei vadovavo kitas asmuo – E. P. Atsakovė teigė pasiūliusi ieškovo bendrovės direktoriui samdyti specializuotą įmonę inkasuotiems pinigams paimti, bet šį pasiūlymą darbdavys atmetė. Dėl to nenustatyta atsakovės neteisėto neveikimo ir kaltės dėl bendrovėje neįvestos inkasuotų pinigų įnešimo į sąskaitą banke tvarkos, o ieškovas vengė imtis reikiamų veiksmų sureguliuojant saugų ir skaidrų inkasuotų pinigų įnešimą į sąskaitą banke (DK 247 straipsnis). Teismas pripažino melagingais E. P. paaiškinimus, kad jam nebuvo žinoma, kaip inkasuoti pinigai būdavo įnešami į sąskaitą, nes jis turėjo žinoti, kaip faktiškai įnešami inkasuoti pinigai. Teismas pažymėjo, kad pagal DK 253 straipsnio 1, 5, 6, 7 punktus darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl: turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo), netinkamo materialinių vertybių saugojimo, netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos, taip pat kai nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti. Pagal DK 255 straipsnio 3 punktą (atsakovės atsakomybės pagrindų pagal kitas DK 255 straipsnio nuostatas ieškovas neįrodinėjo) darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Teismo vertinimu, nors šalių visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta atsakovei einant vadybininko pareigas, tačiau ši sutartis yra tęstinė, t. y. galiojo visą atsakovės darbovietėje dirbamą laiką taip pat ir einant kitas pareigas – direktoriaus pavaduotojo, direktoriaus, didmeninės prekybos vadovo. Ieškovas turi procesinę pareigą įrodyti atsakovės materialinės atsakomybės sąlygas, be kita ko, materialinių vertybių perdavimą atsakovei.

Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo argumentų, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, jog atsakovė, paėmusi inkasuotus pinigus, jų neįnešė į banko sąskaitą, konstatavimas kaip faktinių aplinkybių iš esmės reikštų, kad atsakovės veiksmuose gali būti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, todėl atsakovės veiksmai turėtų būti įrodyti tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu, t. y. įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti neabejotiną išvadą, jog atsakovė tuos veiksmus tikrai atliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004).

Teismas nustatė, kad inkasuotus pinigus darbuotojai paprastai maišeliuose išnešdavo atsakovei ir juos perduodavo viešoje vietoje, perduodami atsakovei pinigai nebūdavo perskaičiuojami, nebūdavo pasirašomi jokie perdavimo–priėmimo dokumentai. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pateikti argumentai ir įrodymai nepašalina abejonių, ar 2012 m. rugsėjo 4, 11, 18 d. būtent atsakovė priėmė inkasuotus pinigus (visus ar jų dalį) įnešti į banko sąskaitą. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. neįrodė, kad būtent atsakovė nurodytomis dienomis priėmė inkasuotus pinigus, tačiau jų (dėl kažkokių priežasčių) neįnešė į bendrovės banko sąskaitą.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal  ieškovo UAB „Mobili linija“ apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nutartyje pažymėjo, kad darbuotojo materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti, kokios pareigos neatliko ar netinkamai atliko darbuotojas, kaip tos pareigos jam buvo suformuluotos ir nustatytos. Šalių sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1.2 ir 1.3 punktuose nustatyta atsakovės pareiga tvarkyti jai patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti atsakingiems asmenims ataskaitas apie materialinių vertybių kitimą ir likučius, laiku ir tinkamai informuoti darbdavį apie visas aplinkybes, keliančias grėsmę jam perduotų vertybių saugumui. Sutarties 2.1 ir 2.2 punktuose taip pat nustatytos ir atitinkamos pareigos darbdaviui sudaryti darbuotojui sąlygas, reikalingas normaliam darbui ir jam patikėtoms materialinėms vertybėms išsaugoti, supažindinti darbuotoją su įstatymais, kitais norminiais aktais, numatančiais atsakomybę už žalą, padarytą įmonei, taip pat su jam patikėtų materialinių vertybių priėmimo, saugojimo, perdavimo ar naudojimo instrukcijomis, normatyvais ir taisyklėmis. Teismas nustatė, kad nei atsakovės pasirašytuose pardavimų vadybininko pareiginiuose nuostatuose, nei ieškovo darbo tvarkos taisyklėse nebuvo nustatyta inkasuotų pinigų įnešimo į banko sąskaitą tvarka. Atsakovė įmonės vadovo pareigas ėjo tik apie du mėnesius. Iki atsakovei užimant direktoriaus pavaduotojo pareigas, įmonėje nebuvo svarstomas pinigų įnešimo į bendrovės sąskaitą banke tvarkos nustatymas. Atsakovė siūlė ieškovo direktoriui samdyti specializuotą įmonę inkasuotiems pinigams paimti, juos įnešti į oro uosto teritorijoje veikiantį AB Medicinos banką, bet šie siūlymai darbdavio buvo atmesti. Teismas pripažino, kad pats darbdavys tinkamai neatliko visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2.1 ir 2.2 punktuose nustatytų pareigų, nes leido tokią situaciją, kai atsakingas darbuotojas turi paimti iš kito darbuotojo inkasuotus pinigus maišelyje ne darbo vietos teritorijoje, faktiškai neturėdamas tinkamų sąlygų perskaičiuoti ir patikrinti jam perduotų pinigų sumos. Teismas pripažino, kad atsakovė neturėjo didelių galimybių nustatyti tinkamos pinigų paėmimo ir įnešimo tvarkos be tiesioginio ieškovo savininko pritarimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad ieškovo įrodinėjama aplinkybė, jog atsakovė, paėmusi inkasuotus pinigus, jų neįnešė į banko sąskaitą, kartu reiškia, jog ji yra padariusi nusikalstamą veiką, kuri turi būti nustatoma įrodinėjimo priemonėmis baudžiamajame procese, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie ikiteisminio tyrimo eigą ir baigtį. Teismas konstatavo, kad nei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, nei baudžiamojo proceso teisės priemonėmis nebuvo nustatyta, kad atsakovė būtų padariusi nusikalstamą veiką, neįnešdama į banko sąskaitą jai perduotus inkasuotus bendrovės pinigus, taigi toks faktas nenustatytas baudžiamojo proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų ar neveikimo, t. y. neįrodė, kad atsakovė nurodytomis dienomis paėmė inkasuotus pinigus, tačiau jų neįnešė į bendrovės kasą.

 

 

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Mobili linija“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 28 d. nutartį bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

1.      Dėl precedento, kaip teisės šaltinio, netinkamo taikymo

Teismai laikėsi pozicijos, kad šioje byloje negali būti vadovaujamasi tikimybių pusiausvyros principu, o visos aplinkybės, susijusios su pinigų praradimu, turi būti įrodinėjamos taikant griežtus įrodinėjimo kriterijus. Kasatoriaus teigimu, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuoto išaiškinimo apie precedentą taisyklės. Remiantis nuoseklia ir vienoda Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, galima daryti išvadą, kad teismo sprendimu, kaip precedentu byloje, galima vadovautis, jeigu yra nustatyti du kriterijai: abiejose bylose yra taikomos tos pačios teisės normos; abiejose bylose sutampa visos ar dalis bylai itin reikšmingų faktinių aplinkybių. Šioje byloje kasatorius prašo priteisti iš atsakovės žalą, taikant DK nuostatas, reglamentuojančias materialinės atsakomybės taikymą, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004, buvo sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai darbdavys taikė darbuotojui drausminę atsakomybę ir atleido jį iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn). Kasatoriaus nuomone, abi bylos yra panašios tik tuo, kad yra kilusios iš darbo teisinių santykių, ko akivaizdžiai nepakanka, norint pagrįsti precedento naudojimo byloje pagrįstumą ir teisėtumą. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas nė vienas panašumo kriterijus – nei taikomų teisės normos tapatumas, nei itin reikšmingų bylai faktinių aplinkybių panašumas: civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 buvo sprendžiamas drausminės atsakomybės taikymo teisėtumas, o šioje civilinėje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl atsakovės materialinės atsakomybės pagrindų. Darbdavys, įrodinėdamas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti darbuotojo neteisėtus veiksmus, kurie yra susiję su netinkamu pareigų atlikimu, kas lėmė jam patikėtų vertybių netekimą. Darbuotojui patikėtų materialinių vertybių praradimo būdas turi reikšmės tik darbuotojo kaltės formos nustatymui, tai vėliau gali turėti įtakos priteistinos žalos dydžio nustatymui. Ieškovas nesiekė įrodyti konkretaus atsakovei patikėto turto praradimo būdo, nes neturėjo su tuo susijusių pagrįstų įrodymų, dėl to ir neteigė apie galimus atsakovės nusikalstamus veiksmus jai praradus patikėtą turtą. Ieškovas nesiekė įrodyti konkretaus atsakovei patikėto turto praradimo būdo, nes neturėjo su tuo susijusių pagrįstų įrodymų, jis viso teismo proceso metu įrodinėjo, kad atsakovė prarado jai patikėtus pinigus, tačiau nesiekė jos apkaltinti atlikus kokią nors nusikalstamą veiką. Šioje byloje, tenkinus ieškinį, galėjo būti konstatuotas tik atsakovei patikėtų materialinių vertybių praradimo faktas, nedetalizuojant praradimo būdo. Atsižvelgiant į tai, teismų argumentas, kad darbdavio nurodomų aplinkybių (pinigų praradimo ir neįnešimo į įmonės sąskaitą) konstatavimas reikštų pripažinimą, jog darbuotojo veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, yra nepagrįstas. Kasatorius laikosi pozicijos, kad netinkamai taikytas precedentas byloje turėjo esminę reikšmę neteisingam bylos išnagrinėjimui ir neteisėto sprendimo priėmimui. Vadovaudamasis pirmiau minėtu precedentu, teismas konstatavo, kad šioje byloje pinigų praradimo faktas privalo būti įrodytas taikant griežtus įrodinėjimo kriterijus, t. y. turi būti remiamasi tik tiesioginiais, rašytiniais ir neginčytinais įrodymais. Kasatoriaus nuomone, byloje yra surinkta daug netiesioginių įrodymų, kurie, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, leistų padaryti išvadą, jog yra labiau tikėtina, kad atsakovė paėmė 57 570,72 Lt (16 673,63 Eur) iš 115-o skyriaus ir, neįnešusi jų į bendrovės banko sąskaitą, pinigus prarado.

 

2. Dėl DK 247 straipsnio taikymo

Kasatorius laikosi pozicijos, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino LR DK 247 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo nuoseklios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu. DK 247 straipsnyje nustatyta, kad jeigu žalai atsirasti sudarė sąlygas nukentėjusiojo kaltė (sužalojimo ir mirties atvejais – sužalotojo (mirusiojo) asmens didelis neatsargumas), žalos atlyginimas yra mažinamas atsižvelgiant į kaltės laipsnį, arba reikalavimas atlyginti žalą atmetamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje LR DK 247 straipsnis dažniausiai yra taikomas tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalaujama iš darbdavio nelaimingo atsitikimo darbe atveju. Kalti darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu, vertinami kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, o ne visiškai atmesti reikalavimą. Kasatoriaus manymu, šioje byloje teismas privalėjo LR DK 247 straipsnį sistemiškai taikyti kartu su LR DK 257 straipsnio 5 dalimi ir spręsti dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo, nes galimai kasatoriaus neteisėtas neveikimas bei kaltė (vengimas imtis reikiamų veiksmų, sureguliuojant saugų ir skaidrų inkasuotų pinigų įnešimą į sąskaitą banke) nulėmė tai, kad atsakovė per 8 mėnesius 18 kartų paėmė inkasuotus pinigus iš įmonės 115-o skyriaus, tačiau tik 3 kartus (paskutinį mėnesį) jų neįnešė į įmonės banko sąskaitą. Šis teismo nustatytas kasatoriaus neveikimas leidžia pagrįstai tvirtinti, kad tai nebuvo vienintelė pinigų praradimo priežastis, bet galimai prisidėjo prie to, kad atsirado prielaidos prarasti pinigus.

            3. Dėl ieškovo teisės priteisti žalą civiline tvarka

DK 245 straipsnis nustato, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. LR DK 246 straipsnyje yra nustatytos materialinės atsakomybės sąlygos. Aiškinant teisės normas, reglamentuojančias materialinės atsakomybės taikymą, matyti, kad nėra nustatyta jokių sąlygų, kurioms esant darbo santykių subjektas netenka teisės kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl žalos priteisimo. Teismo aiškinimas, kad įrodinėjama aplinkybė, jog atsakovė, 2012 m. rugsėjo 4,11,18 dienomis paėmusi pinigus, jų neįnešė į banko sąskaitą, kartu reiškia, kad atsakovė yra padariusi nusikalstamą veiką, kuri turėtų būti nustatoma Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis įrodinėjimo priemonėmis baudžiamajame procese, o ne civilinio proceso metu, prieštarauja ne tik LR DK teisės normoms, reglamentuojančioms materialinės atsakomybės taikymą, bet ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir kitiems bendriesiems teisės principams bei apriboja Konstitucijoje įtvirtintą kasatoriaus teisę ginti savo pažeistas teises teisme. Byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar būtent atsakovė prarado jai patikėtus ir jos žinioje buvusius inkasuotus pinigus, tačiau nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo siekiama įrodyti nusikalstamų atsakovės veiksmų.

           

Atsakovės A. V. atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi dėl to, kad atsiliepimas nesurašytas ir nepateiktas advokato, o atsakovė nepatvirtino turinti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą atsiliepimui pateikti.

                                                                   

                        Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų šioje byloje

 

Pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 246 straipsnio, nustatančio materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, nuostatas, materialinei atsakomybei taikyti būtinos nustatyti šios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo priežastinis ryšys; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje materialinės atsakomybės taikymo kausimu yra akcentuojama, kad materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011; kt.). Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas“, bylos Nr. 3K-3-125/2012). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis.

Visiška darbuotojo materialinė atsakomybė taikoma DK 255 straipsnyje nustatytais atvejais. Pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra dvišalė, nes pagal ją abi šalys turi tam tikras teises ir pareigas. Taigi, tam, kad darbuotojas privalėtų atsakyti materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką darbuotojas yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja darbuotojo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas. Toks darbuotojas paprastai turi tvarkyti patikėtų vertybių apskaitą, dalyvauti atliekant jų inventorizaciją ir pan. Konkrečios materialinės vertybės jam perduodamos bei darbuotojas jas perduoda kitiems asmenims (taip pat kitiems bendradarbiams) darbdavio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra“ v. K. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-358/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo su atsakove sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nustatyta, kad darbuotojas, einantis vadybininko pareigas, susijusias su jam perduotų materialinių vertybių saugojimu, pardavimu (išdavimu), transportavimu arba panaudojimu įmonės veikloje, prisiima visišką materialinę atsakomybę už bendrovės jam patikėtų ir perduotų materialinių vertybių saugumą ir įsipareigoja: saugoti nuo sunaikinimo ar kitokio praradimo jam patikėtas bendrovės materialines vertybes, imtis priemonių bet kokiems nuostoliams išvengti; tvarkyti jam patikėtų vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti atsakingiems pareigūnams ataskaitas apie materialinių vertybių kitimą ir likučius; laiku ir tinkamai informuoti darbdavį apie visas aplinkybes, keliančias grėsmę jam perduotų vertybių saugumui; dalyvauti inventorizuojant jam patikėtas materialines vertybes. Ta pačia sutartimi darbdavys įsipareigojo, be kita ko, sudaryti sąlygas, reikalingas normaliam darbui ir jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimui. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos sąlygos leidžia atsakovei aiškiai, nedviprasmiškai suprasti, kad ji prisiima pareigą darbdaviui atlyginti visą žalą už jam patikėtų ir perduotų ieškovo materialinių vertybių neišsaugojimą, o konkrečių materialinių vertybių perdavimas atsakovui kiekvienu atveju vyksta individualizuotai.

Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad: nei atsakovės pasirašytuose pardavimų vadybininko pareiginiuose nuostatuose, nei ieškovo darbo tvarkos taisyklėse nebuvo nustatyta inkasuotų pinigų įnešimo į banko sąskaitą tvarka; atsakovė įmonės vadovo pareigas ėjo tik apie du mėnesius; iki atsakovei užimant direktoriaus pavaduotojo pareigas, įmonėje nebuvo svarstomas pinigų įnešimo į bendrovės sąskaitą banke tvarkos nustatymas; atsakovė siūlė ieškovo direktoriui samdyti specializuotą įmonę inkasuotiems pinigams paimti, juos įnešti į oro uosto teritorijoje veikiantį AB Medicinos banką, bet šie siūlymai darbdavio buvo atmesti; pagal ieškovo įmonėje nusistovėjusią tvarką inkasuotus pinigus darbuotojai paprastai maišeliuose išnešdavo atsakovei ir juos paduodavo viešoje vietoje; perduodami atsakovei pinigai nebūdavo perskaičiuojami, nebūdavo pasirašoma jokių perdavimo–priėmimo dokumentų; inkasuotus pinigus iš ieškovo prekybos vietos 2012 m. rugsėjo mėnesį pradėjo imti ir kiti darbuotojai.

Pagal bendrą Civilinio proceso kodekse įtvirtintą įrodinėjimo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimų ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; kt.).

Šioje byloje atsakovei pareikšto reikalavimo pagrindą sudaro aplinkybės, kad atsakovė prarado jai patikėtus ir jos žinioje esančius inkasuotus pinigus ir šiais veiksmais ieškovui buvo padaryta žala, kurios dydis atitinka prarastų pinigų sumą. Taigi, taip teigdamas, ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis visų pirma ir turėjo pareigą įrodyti, kad pinigai, kurių įmonėje buvo pasigesta, buvo patikėti atsakovei. Tik įrodžius šią aplinkybę, atsakovei kiltų pareiga įrodyti, kad dėl pinigų praradimo nėra jos kaltės ir pan.

Minėta, kad ieškovo įmonėje nebuvo nustatyta inkasuotų pinigų įnešimo į banko sąskaitą tvarka, inkasuotus pinigus darbuotojai paprastai maišeliuose išnešdavo atsakovei ir juos paduodavo viešoje vietoje. Taip pat nustatyta, kad perduodami atsakovei pinigai nebūdavo perskaičiuojami, nebūdavo pasirašomi jokie perdavimo–priėmimo dokumentai. Taigi, pinigų perdavimo atsakovei faktą ieškovas įrodinėjo ne jų perdavimą atsakovei pagrindžiančiais dokumentais (nes tokie dokumentai įmonėje sudarinėjami nebuvo), o kitais įrodymais, t. y. paties ieškovo bei trečiojo asmens paaiškinimais. Atsakovei neigiant pinigų perdavimo jai faktą, t. y. faktą, kad 2012 m. rugsėjo 4, 11 ir 18 dienomis jai buvo perduota ginčijama pinigų suma, teismai tokius įrodymus pagrįstai vertino kaip nepakankamus pinigų perdavimo atsakovei faktui nustatyti. Nenustačius fakto, kad pinigai ieškovei buvo perduoti, negalima nustatyti ir ieškovės neteisėtų veiksmų bei kaltės dėl jų praradimo, kaip materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, ir tokios atsakomybės taikyti nėra pagrindo, nes sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi atsakovė prisiėmė visišką materialinę atsakomybę tik už jai perduotų materialinių vertybių saugumą. Kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, padaryta tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, tinkamai pritaikius įrodymų pakankamumo taisyklę, yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taigi padaryta pagal vidinį teismo įsitikinimą. Nurodytais aspektais kasacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Kasacinis teismas pažymi, kad net ir nustatęs formalias materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, teismas privalo atsižvelgti į aplinkybes, kurios gali būti pagrindu žalos atlyginimą mažinti ar reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti. Tokios nuostatos įtvirtintos DK 247 straipsnyje, pagal kurį tuo atveju, kai žalai atsirasti sudarė sąlygas nukentėjusiojo kaltė (sužalojimo ir mirties atveju – sužalotojo (mirusiojo didelis neatsargumas), žalos atlyginimas yra mažinamas, atsižvelgiant į kaltės laipsnį, arba reikalavimas atlyginti žalą atmetamas. Ši norma taikoma sprendžiant tiek darbdavio, tiek darbuotojo materialinės atsakomybės klausimus. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad kalti darbdavio veiksmai (neveikimas), susiję su netinkamu darbo organizavimu, gali būti vertinami ne tik kaip pagrindas mažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, bet ir visiškai atmesti reikalavimą atlyginti žalą. Tačiau nagrinėjamu atveju, nenustatę neteisėtų atsakovės veiksmų ir jos kaltės dėl ieškovui atsiradusios žalos, teismai šioje byloje neturėjo pagrindo spręsti DK 247 straipsnio ir 257 straipsnio 5 dalies taikymo klausimų, kiek tai susiję tiek su pagrindu sumažinti prašomą priteisti žalos atlyginimą, tiek ir pagrindu atmesti reikalavimą atlyginti žalą.

            Kasacinis teismas iš esmės sutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismai, spręsdami, jog šioje byloje negali būti vadovaujamasi tikimybių pusiausvyros principu, o visos aplinkybės, susijusios su pinigų praradimu, turi būti įrodinėjamos taikant labai griežtus įrodinėjimo kriterijus, t. y. tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip fakto, buvimu, netinkamai taikė precedentą. Byloje, kuri buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004, buvo sprendžiamas klausimas dėl darbuotojų atleidimo iš darbo drausminės atsakomybės tvarka, šiurkščiai pažeidus darbo pareigas už veiką, turinčią vagystės požymių (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Skirtingai negu nurodytoje, šioje byloje sprendžiamas materialinės atsakomybės klausimas dėl darbuotojui patikėtų materialinių vertybių praradimo (DK 253 straipsnio 1 punktas), kuris nebūtinai turi turėti nusikalstamos veikos požymių; ieškovas neįrodinėja aplinkybių, kad atsakovė įvykdė veiką, turinčią nusikaltimo požymių. Todėl atsakovės materialinės atsakomybės sąlygos šioje byloje gali būti įrodinėjamos civilinio proceso įstatyme nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurios turi būti leistinos ir pakankamos ieškinio pagrindu nurodytoms faktinėms aplinkybėms, patvirtinančioms visų tokios atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą (CPK 176–178 straipsniai).

            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovui civilinio proceso įstatyme nustatytomis leistinomis ir pakankamomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodžius, jog atsakovei buvo perduota ginčo pinigų suma, taigi ir jos neteisėtų veiksmų bei kaltės dėl šios pinigų sumos praradimo, t. y. nenustačius visų materialinės atsakomybės taikymo sąlygų, aplinkybė, kad teismai netinkamai taikė precedentą bei nepagrįstai pripažino, kad šioje byloje įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, taikant labai griežtus kriterijus (kad neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl atsakovės neteisėtų veiksmų), neturi įtakos byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui ir todėl nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria teisiškai pagrįstai nutarta palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                     Sigitas Gurevičius

 

 

Algis Norkūnas

 

 

Donatas Šernas