Civilinė byla Nr. 3K-3-257-701/2015
Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01152-2011-8
Procesinio sprendimo
kategorijos:
14.3;14.3.1;114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės
Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas,
pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės ir ieškovų S. K., S. P., S.
M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A.
B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M.
B., G. K. ir A. K. kasacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo
2014 m. vasario 17 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. K., S. P., S. M., R. K., J. K.,
V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B.
K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K., A. K.
ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Rokiškio psichiatrijos ligoninei, išvadą
teikianti institucija Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos, dėl darbo užmokesčio priemokos, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, delspinigių už pradelstas mokėti priemokas priteisimo,
įpareigojimo atsakovą nustatyti priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų dydžius bei jų mokėjimo tvarką;
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjama dėl darbo užmokesčio priemokos už
darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio ir nustatymo tvarkos, šios
priemokos priteisimo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą,
aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai prašė: priteisti iš atsakovo už darbą esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J.
K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R.
S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B., G. K., A. K.
kiekvienam po 8640 Lt skolos už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011
m. rugpjūčio 16 d., 30 proc. minimaliosios mėnesinės algos (toliau MMA)
dydžio mėnesinę priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo
dienos, ir 848,02 Lt delspinigių už pradelstas mokėti priemokas; o iš atsakovo
ieškovui G. L. 2520 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m.
rugpjūčio 16 d., 30 proc. MMA dydžio mėnesinę priemoką už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško
teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir 183,38 Lt delspinigių už pradelstas mokėti
priemokas; įpareigoti atsakovą nustatyti konkrečius priemokos už darbą, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžius bei jų mokėjimo tvarką. Ieškovai
nurodė, kad dirba VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sanitarais ir,
atlikdami savo darbą, turi nuolatinį kontaktą su pacientais, jų darbas susijęs
su pacientų priežiūra. Pacientai, gydomi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,
ne tik turi psichikos sutrikimų, bet dažnai pasižymi agresyvumu, padidėjusius
socialiniu pavojingumu, todėl ieškovai dirba aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną
yra reali grėsmė jų gyvybei ir sveikatai. Už darbą tokiomis sąlygomis ieškovams
turi būti mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis
atlygis, tačiau atsakovas nemoka priemokų, kurias mokėti, ieškovų teigimu,
privalu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 192 straipsnio 1 dalį. Iki
2002 m. sausio 1 d. ieškovams, tuo metu jau dirbusiems atsakovo įstaigoje, kaip
ir nustatė teisės aktai, buvo mokamas 30 proc. MMA priedas už pavojingas darbo
sąlygas. 2002 m. sausio 21 d. viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrinės
ligoninės vyriausiojo gydytojo įsakymu (toliau ir Įsakymas) nurodyta, kad nuo
2002 m. sausio 1 d. yra keičiama darbo apmokėjimo tvarka, ir, formuojant darbo
užmokestį, priedas, mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į
pagrindinį atlyginimą. Šio Įsakymo priede nurodyta, kad ieškovams mokamas 580
Lt atlyginimas, ir nepažymėta, kokio dydžio yra pagrindinis atlyginimas ir
priedas. Po Įsakymo priėmimo MMA laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki
ieškinio pateikimo kilo 6 kartus: nuo 430 Lt padidėjo iki 800 Lt, tuo
laikotarpiu ieškovų darbo užmokestis nuo 580 Lt pakilo iki 1200 Lt, tačiau, iš
gaunamo darbo užmokesčio atėmus tuo metu nustatytą MMA, skirtumas vienais
laikotarpiais buvo didesnis, o kitais mažesnis už 30 proc. nuo MMA. Kadangi
atlyginimo ir nustatytos MMA skirtumas dažnai nesiekdavo 30 proc. nuo MMA, ieškovai teigė, kad jiems
joks priedas už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nebuvo mokamas.
Ieškovai nurodė, kad priimdamas Įsakymą atsakovas taip patvirtino ieškovų teisę
gauti padidintą atlyginimą, tačiau nenustačius konkretaus padidinto atlyginimo
(pagrindinio ir priedo už pavojingas darbo sąlygas) negalima teigti buvus
atsakovo ir ieškovų susitarimą dėl priedo mokėjimo, nes atsakovas vienašališkai
panaikino anksčiau galiojusį 30 proc. nuo MMA dydžio priedą ir naujo priedo
nenustatė. Ieškovai, kuriems Įsakymas buvo pateiktas susipažinti, tikėjosi,
kad, priedą įskaičius į pagrindinį darbo užmokestį, atitinkamai bus pakeistos
darbo sutartys, aiškiai ir tiksliai nurodant, kokio dydžio yra pagrindinis
darbo užmokestis ir priedas. Kadangi tokių veiksmų atsakovas, kaip darbdavys,
nesiėmė, ieškovai pareiškė nesutikimą su Įsakymu bei faktiniu priedo už nukrypimus
nuo normalių darbo sąlygų panaikinimu ir tokius reikalavimus išreiškė raštu
2001 m. sausio 29 d., 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. ir kt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų
kolegija 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. A. v. Valstybinė teismo psichiatrijos
tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-83/2011, pripažino darbuotojų, taip pat
einančių sanitarų pareigas, teisę į padidintą tarifinį atlygį esant nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų. Priėmus kitoje byloje šią nutartį, remdamiesi jos
išaiškinimais, ieškovai vėl kreipėsi į atsakovą 2011 m. balandžio 19 d. 2011 m.
liepos 21 d. įvykusio atsakovo ir darbuotojų atstovų susitikimo metu priimtas
nutarimas kreiptis į LR sveikatos apsaugos ministeriją dėl papildomo
finansavimo už pavojingas darbo sąlygas ir kad gautas papildomas finansavimas
pakėlus balo vertę bus skiriamas priedų mokėjimui už pavojingas darbo sąlygas,
rodantis, kad atsakovas mokėti padidintus tarifinius atlygius už nukrypimus nuo
normalių darbo sąlygų ketina tik ateityje, pripažinęs, jog tokie priedai nėra
mokami. Kadangi atsakovas nei darbo sutartyse, nei kolektyvinėje sutartyje
nenurodė konkretaus padidinto tarifinio atlygio dydžio, ieškovai teigė, kad
nustatant priemokos dydį atsižvelgtina į Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo
įstatymo 69 straipsnio 6 dalį ir 1995 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimą
Nr. 1555 Dėl priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir
pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos patvirtinimo, kuriuose
nustatyta, kad už darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne mažiau kaip 30 proc.
valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio,
nurodytą dydį laikant orientaciniu, kaip nurodyta DK 192 straipsnio komentare.
Nuo 2008 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta MMA yra 800 Lt, todėl ieškovams
mokėtina priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis turinti būti ne mažesnė kaip
240 Lt kas mėnesį, įsiskolinimą skaičiuojant už 3 metus iki ieškinio teismui
pateikimo dienos, kaip tai reglamentuojama DK 298 straipsnyje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimo ir nutarties esmė
Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d.
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos
ligoninės neišmokėtas priemokų už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo
sąlygų dalis:
ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R. S. K., E.
M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J.
L., B. P., S. Š., M. B., G. K. ir A. K. už trejus metus iki jų kreipimosi į
teismą dienos, t. y. iki 2011 m. rugpjūčio 22 d., po 3996 Lt kiekvienam;
ieškovui G. L. 1302,40 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m.
rugpjūčio 22 d.;
ieškovei S. K. 162,80 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011
m. spalio 6 d.;
ieškovams S. P., S. M., R. K., J. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A.
G., A. K., A. B., J. J., A. D., J. L., B. P., S. Š. po 4202,20 Lt kiekvienam už
laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. vasario 17 d.;
ieškovui V. K. 3643,60 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki
2013 m. lapkričio 8 d.;
ieškovei R. S. 4031,20 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki
2014 m. sausio 16 d.;
ieškovei B. K. 5661,40 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki
2013 m. gruodžio 1 d.;
ieškovui Č. B. 1358,80 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki
2012 m. spalio 24 d.;
ieškovui V. Č. 1258Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m.
rugpjūčio 1 d.;
ieškovui G. L. 1899,40 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki
2013 m. sausio 2 d.;
ieškovui M. B. 2760,10 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki
2013 m. birželio 3 d.;
ieškovui G. K. 2106,90 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013
m. vasario 11 d.;
teismas taip pat priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio
psichiatrijos ligoninės ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E.
Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č.
B., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B. nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d.,
ieškovui G. L. nuo 2010 m. spalio 1 d., ieškovams G. K. ir A. K. nuo 2008 m.
spalio 26 d. 0,06 proc. delspinigius nuo priklausančios išmokėti kasmėnesinės
priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų už kiekvieną
praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po 7 dienų, kai priemokos turėjo būti
sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti jų išmokėjimo dieną įskaitytinai, indeksuojant
delspinigių dydį kartą per metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos
įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų
indeksą per praėjusius kalendorinius metus;
teismas įpareigojo atsakovą VšĮ Rokiškio psichiatrijos
ligoninę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti
ieškovams S. P., S. M., R. K., J. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G.,
A. K., A. B., J. J., A. D., J. L., B. P., S. Š. konkretų padidinto tarifinio
atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį, nurodant,
kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo
sąlygomis, ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2014 m.
vasario 17 d.;
atsakovui nustatytu trijų mėnesių terminu neįvykdžius
sprendimo dalies nustatyti nurodytiems ieškovams konkretų padidinto tarifinio
atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį, nurodant,
kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis,
ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, atsakovui bus skiriama 600
Lt dydžio bauda;
teismas priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos
ligoninės ieškovų atstovui advokatui Justui Viliui 4895 Lt ir ieškovei S. K.
5000 Lt ekspertizės išlaidų atlyginimo;
kitos ieškinio dalies teismas netenkino, priteisė iš
ieškovų S. K., A. B., Č. B., G. L., E. Š. ir G. K. po 150 Lt iš kiekvieno, o iš
ieškovų S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G.,
A. K., J. J., R. S., B. K., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B., A. K. po
90 Lt iš kiekvieno atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės naudai jo
turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o iš atsakovo VšĮ Rokiškio
psichiatrijos ligoninės valstybei 185,10 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nustatė, kad ieškovų darbo sutartyse nurodyta,
kad, priėmus juos į darbą sanitaro pareigoms, jų darbo užmokestis buvo
skaičiuojamas taikant 4,21 koeficientą bei 30 proc. MA (taip nurodyta
sutartyse) už pavojingumą. Darbo sutartys su ieškovais sudarytos galiojant
Darbo sutarties įstatymui, o jų darbo apmokėjimo klausimus šių sutarčių
sudarymo metu papildomai reglamentavo Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo
įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, nustačiusi, kad už darbą pavojingomis sąlygomis
(dirbant pavojingus darbus) mokama ne mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto
minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka. 30 proc.
valstybės nustatytos minimalios algos dydžio priedas nustatytas ir VšĮ Rokiškio
psichiatrijos ligoninės kolektyvinės sutarties, galiojusios dvejus metus nuo
2000 m. kovo 28 d., 3-iojo priedo, kuriuo reglamentuota laikina darbo
apmokėjimo tvarka, 3.3.4 punkte. Ieškovų darbas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14
d. nutarimo Nr. 1251 Dėl pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašo
patvirtinimo 4.9 punktu (žmonių su psichikos negalia bei alkoholine,
toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra ) priskirtas pavojingų darbų
kategorijai. Tokio pobūdžio darbo priemokų nustatymo tvarką reglamentavo iki
2003 m. sausio 1 d. galiojusi Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr.
1555 patvirtinta Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir
pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka. Pagal galiojančio Vyriausybės
2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto pavojingų darbų sąrašo 13.3
punktą, ieškovų darbas laikomas dirbamu pavojingomis sąlygomis, nes susijęs su
žmonių, turinčių psichinę negalią, priežiūra.
Pagal atsakovo sanitarų pareiginius nuostatus, jų darbas
susijęs su pacientų priežiūra ir kontrole, užtikrinant pacientų asmens higieną
(5.1.25.1.6 punktai), apima stebėjimą dėl pabėgimo ar suicidų (5.1.7 punktas),
dalyvavimą atliekant medicinines ir slaugos procedūras (5.1.8 punktas),
slaugytojos pavedimu pacientų lydėjimą už skyriaus ribų (5.1.9 punktas),
pacientų ir darbuotojų saugumo užtikrinimą, konfliktinių situacijų numatymą ir kartu su
slaugytoja priemonių joms išvengti arba spręsti ėmimąsi (5.1.10 punktas). Pagal
atsakovo direktoriaus 2006 m. gruodžio 12 d. patvirtintą Suvaržymo priemonių
taikymo sujaudintam pacientui procedūrą sanitarai tiesiogiai dalyvauja
atliekant nustatytas procedūras, kai yra didelė rizika, kad pacientas dėl savo
psichikos būsenos gali susižeisti (5.1.3 punktas), fiziškai sužaloti save ar
aplinkinius (5.2.3 punktas), taigi sanitarai atlieka ir paciento nuraminimą
pagal instrukciją. Ieškovams dirbant sanitarais, atsižvelgiant į jų atliekamas
pareigas, nurodytas pareiginiuose nuostatuose, pavojingi veiksniai, susiję su
tiesioginių pareigų atlikimu, nesikeitė, tai matyti iš Pavojingų darbų (gamybos
procesų) sąrašo, patvirtinto 2010 m. gegužės 13 d. VšĮ Rokiškio psichiatrijos
ligoninės direktoriaus įsakymu.
Ieškovai pagrindiniu psichosocialiniu rizikos veiksniu,
atliekant jiems pavestas sanitaro pareigas, nurodė galimą pacientų smurtą jų
atžvilgiu. Ieškovai patvirtino, kad jiems prieš pacientus dažnai tenka
panaudoti fizinę jėgą siekiant apsaugoti save ir kitus asmenis, ypač tais
atvejais, kai pacientai nesileidžia, jog jiems būtų suleisti vaistai, o
ieškovai patys kartais nukenčia dėl fizinio kontakto. Atliekant
psichosocialinės rizikos veiksnių darbo aplinkoje tyrimus 2009 m., 2011 m.
tyrimo darbų planai nebuvo suderinti su darbuotojų atstovais, kaip to reikalavo
Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų, patvirtintų
sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2005 m. rugpjūčio
24 d. įsakymu Nr. V-669 /A1-241, 7 punktas, o su atlikto vertinimo duomenimis
nesupažindinti darbuotojai, kaip to reikalavo minėtų nurodymų 17 punktas. Atlikus
teismo psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo ekspertizę, jos išvadose
nustatyta, kad visuose skyriuose yra darbuotojų dalies sveikatos pakenkimo
galimybė. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė yra vienintelė Lietuvos
Respublikoje specializuota psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje
didžiąją dalį pacientų sudaro
gydomi nusikalstamas veikas
padarę būdami nepakaltinami (iš dalies pakaltinami) ar tokios psichinės būsenos
tapę po nusikalstamos veikos padarymo asmenys, negalintys suvokti savo veiksmų
esmės ar jų valdyti, dėl to jų elgesys nėra ir negali būti prognozuojamas.
Įvertinęs nurodytų įrodymų duomenis teismas sutiko su Valstybinės darbo
inspekcijos atstovų išvada, kad atsakovas taikomomis priemonėmis saugioms darbo
sąlygoms užtikrinti negali pašalinti ieškovų darbo pavojingumą lemiančių
veiksnių. Dėl to ieškovų darbo sąlygos laikytinos nukrypusiomis nuo
normalių darbo sąlygų. Todėl atsakovas,
kaip darbdavys, turi įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą mokėti ieškovams
padidintą, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinį atlygį, kurių
konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse, kaip
tai nustatyta DK 192 straipsnio 1 dalyje.
VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės vyriausiojo gydytojo
2002 m. sausio 21 d. įsakyme Nr. 6 k dėl darbo užmokesčio nurodyta, kad nuo
2002 m. sausio 1 d. ligoninėje keičiama darbo apmokėjimo tvarka: formuojant
darbuotojo darbo užmokestį, priedas, kuris buvo mokamas už pavojingas darbo
sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą (580 Lt). Taigi vietoj mokėto
už pavojingas darbo sąlygas priedo (30 procentų nuo MMA), mokėto priedo 129 Lt
dydžiu padidintas nustatytas pagrindinis atlyginimas. Ieškovai pripažino, kad
nuo 2002 m. sausio 1 d. atsakovui pakeitus apmokėjimo tvarką jų gautas darbo
užmokestis nesumažėjo iki to laiko, kol buvo nustatytas didesnis MMA, ir tuomet
nebebuvo aišku, kokio dydžio priedas yra mokamas, nes priedo dydis nenurodytas
darbo sutartyse. Nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. valstybei padidinus MMA iki 450 Lt,
nustatytos MMA ir ieškovų darbo užmokesčio (580 Lt) skirtumas nebesudarė 30
proc. nuo MMA.
Keisdamas 2002 m. sausio 21 d. įsakymu nustatytą
ieškovams suformuoto darbo užmokesčio dydį, atsakovas nesilaikė įstatymu
nustatytos pareigos aiškiai nurodyti ne tik darbo užmokesčio dydį, bet ir jo
sudėtines dalis, be to, sudėtines dalis nurodyti taip, kad jos būtų aiškios
abiem šalims ir atitiktų suderintą abiejų sutarčių valią (DK 93 straipsnis, 94
straipsnio 1 dalis, 95 straipsnio 3 dalis, 192 straipsnio 1 dalis). Atsakovo
darbo apmokėjimo tvarka, nustatyta 2011 m. balandžio 29 d. direktoriaus įsakymu
Nr. 37, kurios 3.4.6 punkte taip pat nėra nurodyta, kokio dydžio priedas yra
įskaičiuotas į pagrindinį darbo užmokestį darbuotojams, dirbantiems
pavojingomis darbo sąlygomis, taip pat laikytina prieštaraujančia šioje dalyje
nurodytiems DK reikalavimams dėl darbo sutarties sudarymo ir sutarčių
suderintos valios, tarp jų ir dėl darbo užmokesčio bei jo sudėtinių dalių.
Teismo vertinimu, atsakovui nesilaikius įstatymu
nustatytos pareigos aiškiai nurodyti darbo užmokesčio sudėtines dalis taip, kad
jos būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą abiejų sutarčių valią,
ieškovai pagrįstai reikalauja, kad, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų,
jiems būtų mokamas iki 2002 m. sausio 1 d. buvusio šalių susitarto ir mokėto,
t. y. 30 proc. nuo MMA, dydžio priedas, kurio dydis laikytinas atsakovo
vienašališkai sumažintu iki fiksuoto 129 Lt dydžio nuo 2003 m. rugsėjo 1 d.
valstybei padidinus MMA iki 450 Lt. Ieškovams priteistino priedo už darbą esant
nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų kasmėnesinis dydis mažintinas mokėta priedo dalimi 129 Lt. Ieškovai
ieškinį teismui pateikė 2011 m. rugpjūčio 22 d., išskyrus ieškovus G. K. ir A.
K., kurie ieškinį teismui pateikė 2011 m. spalio 26 d. Tuo metu galiojusio DK
298 straipsnyje (šiuo metu galiojančio DK 301 straipsnyje) nurodyta, kad
darbuotojui priklausiančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais
susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Priteistiną
priemokos sumą ieškovams sudaro laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m.
rugpjūčio 1 d. Vyriausybės nustatyta MMA 800 Lt, mokėtina priemoka ieškovams
nuo jų kreipimosi į teismą dienos yra 111 Lt (iš 30 proc. nuo MMA, t. y. 240
Lt, minusavus mokėtą 129 Lt priemokos dalį); laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio
1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta MMA 850 Lt, mokėtina
priemoka yra 126 Lt (iš 30 proc. nuo MMA, t. y. 255 Lt, minusavus mokėtą 129 Lt
priemokos dalį); laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo
priėmimo metu Vyriausybės nustatyta MMA 1000 Lt, mokėtina priemoka yra 171 Lt
(iš 30 proc. nuo MMA, t. y. 300 Lt, minusavus mokėtą 129 Lt priemokos dalį).
Kadangi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje nėra šiuo
metu sudarytos kolektyvinės sutarties, darbo sutartyse su ieškovais nenurodytas
konkretus mokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydis,
taip pat nenurodyta, kad nustatytas atlygis yra padidintas, palyginti su
normaliomis darbo sąlygomis, laikytina, jog atsakovas nesilaikė DK 192
straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jis įpareigotinas per tris mėnesius nuo
teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams konkretų padidinto
tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį, nurodant,
kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo
sąlygomis, ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
Priteistini iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos
ligoninės ieškovams 0,06 proc. delspinigiai nuo priklausančios išmokėti
kasmėnesinės priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7
kalendorinių dienų, kai išmokos darbdavio nustatytu laiku turėjo būti
sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti jų išmokėjimo dieną įskaitytinai, indeksuojant
delspinigių dydį per metus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta
tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius
metus (1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su
darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovų ir
atsakovo atstovų apeliacinius skundus, 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi
pakeitė Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą:
papildomai priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės ieškovams
S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., E. M., A. K., A. B., J.
J., R. S., B. K., Č. B., V. Č., J. L., B. P., S. Š., G. K. po 176 Lt kiekvienam
už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d., ieškovui
A. K. 4202,20 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. vasario
17 d.; ieškovei B. K. priteistą už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki
atleidimo iš darbo dienos 2013 m. gruodžio 2 d. sumą sumažino iki 3724,60
Lt; papildomai priteisė iš atsakovo valstybei 232 Lt žyminio mokesčio; kitą
sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo
išvadai, įvertinus surinktus įrodymus (ieškovų darbo specifiką, gydomų pacientų
ligų pobūdį, liudytojų parodymus, įvykusius nelaimingus atsitikimus, profesinės
rizikos vertinimo rezultatus), kad taikytos ir taikomos atsakovo priemonės
saugioms ieškovų darbo sąlygoms užtikrinti gali tik iš dalies sumažinti esamą
riziką ir tik tiek, kiek tai priklauso nuo objektyvių sąlygų: taikomų priemonių
efektyvumo, darbuotojų mokymo bei gautų žinių įsisavinimo ir jų taikymo,
atliekant ieškovams jiems pavestas funkcijas, tačiau negali visiškai pašalinti
ieškovų darbo pavojingumą lemiančių veiksnių. Pirmosios instancijos teismas,
vertindamas ekspertizės rezultatus, atsižvelgė į ekspertizės išvadas, ekspertės
paaiškinimus ir į tai, kad buvo nustatyta, jog visuose skyriuose daliai
darbuotojų sveikatos pakenkimo galimybė egzistuoja, ir šias aplinkybes vertino
kartu su kitais į bylą pateiktais įrodymais bei liudytojų paaiškinimais.
Atsakovo pateikti psichosocialinės rizikos veiksnių tyrimo darbai buvo atlikti
tyrimo planų nesuderinus su darbuotojų atstovais. Taigi ieškovai dirbo
(tebedirba) esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o jiems iki šios dienos
buvo mokamas 129 Lt darbo užmokesčio priedas. Iki 2002 m. kovo 28 d.
galiojusioje kolektyvinėje sutartyje buvo nustatyta, kad priemoka už
kenksmingas darbo sąlygas yra 30 proc. MMA dydžio, todėl darbuotojai,
pasirašydami 2002 m. sausio 21 d. darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimus, galėjo
pagrįstai tikėtis, kad kintant MMA jų pareiginis atlyginimas su į jį įtrauktu
30 proc. MMA dydžio priedu taip pat kis. Pagal 2002 m. sausio 21 d. darbo
apmokėjimo tvarkos pakeitimus priedas buvo skaičiuojamas ir mokamas kaip
pagrindinio darbo užmokesčio dalis. Darbo apmokėjimo sąlyga pagal Darbo
sutarties įstatymo 8 straipsnio reikalavimus buvo būtinoji, kuriai pakeisti
reikalingas darbuotojo sutikimas, o ieškovai nedavė sutikimo priemokos
sumažinti iki 129 Lt. Ieškovai ir jų atstovai pareiškė nesutikimą su 2002 m.
sausio 21 d. įsakymu bei priedo už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų
sumažinimu ir tokius reikalavimus išreiškė raštu 2002 m. vasario 22 d., 2002 m.
vasario 26 d. ir vėliau.
Teisėjų kolegija pripažino, kad būtų pagrįsta ieškovams
papildomai priteisti neišmokėto iki MMA nustatyto dydžio skirtumą už 2005 m.
liepos 1 d. 2005 m. lapkričio 1 d. laikotarpį, nes dėl MMA padidinimo ir
atsakovo laiku nepakeltų atlyginimų keturis mėnesius mokėtas mažesnis už MMA
užmokestis, nors tai draudžia DK 187 straipsnis. Nagrinėjamoje darbo ginčo
byloje yra viešasis interesas, o CPK 417 straipsnis nustato, kad byloje pagal
darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą, teismas turi teisę
viršyti pareikštus reikalavimus ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie
nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir
pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija sprendė papildomai priteisti ieškovams po 176
Lt nesumokėtos priemokos dalies kiekvienam už 2005 m. liepos 1 d. 2005 m.
lapkričio 1 d. laikotarpį. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos
teismo sprendimo argumentus ir motyvuojamąją dalį, darė išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas padarė aritmetinę klaidą, todėl ieškovei B. K. už
laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. priteistą sumą
mažino iki 3780,60 Lt, į šią sumą įskaitė iš šios ieškovės atsakovui mokėtiną
56 Lt žyminį mokestį, taip galutinę priteistą sumą sumažino iki 3724,60 Lt.
III. Kasacinių skundų ir
atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą ir Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 19
d. nutartį, kuriais ieškovų naudai iš atsakovo priteistos neišmokėtos priemokos
už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų bei delspinigiai už
pradelstą atsiskaityti laiką, ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad:
Teismai netinkamai vadovavosi civiliniame procese
galiojančiomis įrodymų tyrimo taisyklėmis ir išvadas padarė visapusiškai neištyrę byloje esančių įrodymų, pažeidė CPK 176, 178, 185 straipsnių
reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos
(Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Interbolis v. VĮ Registrų centras, bylos Nr.
3K-3-155/2010; 2011
m.
rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Šilo bitė" ir
kt v. Lietuvos Respublikos
valstybės saugumo departamentas ir kt, bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2014 m. kovo 14 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt, bylos Nr.
3K-3-85/2014; kt.).
Teismai nekreipė dėmesio į atsakovo
pateiktus, teismo ekspertizės metu nustatytus duomenis, ieškovų paaiškinimus ir liudijimus, tačiau suabsoliutino vienintelę aplinkybę kad
ieškovai dirba
ligoninėje, kuri yra tokia Lietuvoje vienintelė, ir būtent todėl atsakovas
neturi jokių
galimybių sudaryti ieškovams normalių darbo sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad
vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu
priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų ir tai turi būti sprendžiama kiekvienu individualiu
atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr.
3K-3-125/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Valstybinė teismo
psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-83/2011). Iš esamos teismų
praktikos aišku, kad jeigu darbas patenka į pavojingų darbų sąrašą, tai nebūtinai
reiškia, kad darbdavys negali užtikrinti normalių darbo sąlygų. Pagal pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį galima daryti išvadą,
kad ieškovų darbas atsakovo ligoninėje nukrypsta nuo normalių darbo sąlygų ir
bet kokios priemonės normalioms darbo sąlygoms užtikrinti, kurių ėmėsi
darbdavys, negali padėti išvengti darbų pavojingumo, nors byloje pateikti
įrodymai, pagrindžiantys priešingą poziciją. Byloje pateikti įrodymai,
patvirtinantys, kad atsakovo įstaigoje periodiškai rengiami mokymai dėl darbo
su pacientais specifikos, suteikiamos asmeninės apsaugos priemonės, yra
patvirtinti teisės aktai dėl darbo su pacientais (pareiginiai nuostatai,
suvaržymo bei fiksavimo tvarka ir pan.), darbuotojai su jais supažindinti, dėl
to sudarytos normalios darbo sąlygos. Nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio įrengta
mobilioji pavojaus įspėjimo ir informavimo sistema, pagal ją sanitarams
išduodamos apyrankės, su kuriomis sanitarai bet kada gali nedelsiant
išsikviesti apsaugos darbuotojus į pagalbą. Iš sanitarų darbo vietos
psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo dokumentų (20092011 m.) matyti,
kad rizika yra priimtina; pagal Profesinės rizikos vertinimo nuostatų 3.16
punktą priimtina rizika tai nustatyta rizika, kuriai esant ištirti rizikos veiksniai
atitinka teisės aktuose nustatytus normalių darbo sąlygų reikalavimus arba
naudojant asmenines apsaugines priemones sumažinamas rizikos veiksnių poveikio
dydis iki teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad sanitarų darbo
vietoje nėra nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų. Valstybinės darbo inspekcijos
2011 m. lapkričio 4 d. rašte nurodyta, kad ligoninėje atliktas darbo vietų
rizikos vertinimas, teisės aktų nustatyta tvarka užpildytas įmonės darbuotojų
saugos ir sveikatos būklės pasas. Profesinės rizikos vertinimo duomenimis,
ligoninėje darbo vietose profesinės rizikos veiksniai neviršija nustatytų
ribinių dydžių, todėl mokėti darbuotojams priedą už darbą esant nukrypimams nuo
normalių darbo sąlygų (DK 192 straipsnio 1 dalis) nėra faktinio pagrindo,
nenustatyta nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Per laikotarpį nuo 2002 m.
iki 2011 m. atsakovo įstaigoje užfiksuoti šeši nelaimingų atsitikimų atvejai,
iš jų tik trys susiję su ligonių priežiūra ir slaugymu. Teismo ekspertizės akte
patvirtinta, kad atsakovo įstaigos 4 skyriuose ieškovams sveikatos pakenkimo
galimybių nėra, o kituose 3 skyriuose sveikatos pakenkimo galimybė yra maža.
Atsakovas neturi pareigos mokėti darbo užmokestį už darbą esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, kadangi jis užtikrina ieškovams normalias darbo sąlygas.
Teismų konstatuota aplinkybė, kad ieškovai dirba sąlygomis, nukrypstančiomis
nuo normalių, padaryta suabsoliutinus aplinkybę, jog atsakovo ligoninė yra
tokia vienintelė Lietuvoje, ir neatsižvelgus į kitus byloje esančius įrodymus.
DK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu
yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas
padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis; konkretūs
apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Priedo dydis yra
derybų objektas, o ne teismo diskrecija, todėl reikalingas teismo išaiškinimas,
ar teismas gali pats spręsti apie mokėtino priedo dydį ir jį nustatyti. Byloje
teismų nustatyta, kad darbo užmokesčio priedas ieškovams mokėtas devynerius
metus vadovaujantis atsakovo 2002 m. sausio 21 d. įsakymu, tačiau teismai
sprendė, kad atsakovas netinkamai nustatė darbo apmokėjimą ir dėl to turėjo
būti mokamas kitokio dydžio priedas, nors šalys dėl kitokio negu 129 Lt priedo
už pavojingas darbo sąlygas nesusitarė, šalių kolektyvinės derybos nepasiekė
kolektyvinės sutarties, kurioje būtų nustatytas mokamas priedas. Kasatorius
nurodo, kad teismų išvada, jog jis turėjo ieškovams mokėti 30 proc. MMA dydžio
priedą, prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, pažeidžia CK 1.5
straipsnyje, DK 35 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo,
nepiktnaudžiavimo, teisėtų lūkesčių principus.
Ieškovų S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V.
K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B.
K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K. ir A. K.
atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašoma jį atmesti. Atsiliepime
išdėstyti tokie esminiai argumentai:
Teismai tinkamai įvertino kasatoriaus (atsakovo)
nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų išnagrinėtose bylose ir
nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių skirtumus, bylą išnagrinėjo įvertinę
surinktus įrodymus ir nenukrypo nuo atsakovo pateiktos Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstitucinė teisė į
tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, inter
alia, reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas
(darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio
laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei,
sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002
m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m.
gruodžio 11 d. nutarimai). Ne tik kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad
ligoninėje gydomi potencialiai itin pavojingi asmenys, bet ir nelaimingų
atsitikimų aktai patvirtina, jog atsakovo įstaigoje nukrypstama nuo normalių
darbo sąlygų. Kasatorius, teigdamas apie tris nelaimingus atsitikimus darbe,
nutylėjo kitus byloje esančius įrodymus (Personalui padarytų kūno sužalojimo
registravimo žurnalą). Teismai įvertino bylos įrodymus ir konstatavo aplinkybes
dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų. Už jas mokamas darbo užmokesčio
priedas niekada nebuvo įvardytas jokiame dokumente, darbuotojai per dvylika
darbo metų niekada nebuvo informuoti apie kokio nors dydžio priedo mokėjimo
faktą. Ieškovai dėl priedo už darbą, dirbamą nukrypstant nuo normalių sąlygų
nustatymo, kreipėsi raštu 2001 m. sausio 29 d., 2002 m. vasario 22 d., 2002 m.
vasario 26 d. bei 2011 m. balandžio 19 d. Kadangi atsakovas nesutiko
jokiais būdais nustatyti priedo už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų,
tai ieškovai kreipėsi į teismą dėl šio priedo nustatymo ir priteisimo.
Kasaciniu skundu ieškovai S. K., S. P., S. M.,
R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J.
J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K.
ir A. K. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, panaikinti Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 19 d.
nutartį bei priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visa apimtimi ir
papildomai, vadovaujantis CPK 417 straipsniu, priteisti 30 proc. MMA dydžio
priedą už laikotarpį nuo pirmo darbo užmokesčio padidinimo 2004 m.
gegužės 1 d. iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos. Kasaciniame
skunde nurodoma, kad:
Darbo užmokesčio nustatymas 2002 m. sausio 21 d.
įsakymu neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes nebuvo išskirta, kokio dydžio
yra pagrindinis atlyginimas, o kokio dydžio priedas. Darbo užmokesčio dalis,
viršijanti MMA, negali būti laikoma priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, be to, visos darbo užmokesčio dalys ir kitos sąlygos privalo būti
konkrečiai nurodomos darbuotojui. Teismų praktikoje pažymėta, kad darbo
sutartyse reikalaujama tiksliai nurodyti darbuotojui priklausantį darbo
užmokestį, priedus ir priemokas, todėl DK 192 straipsnis turi būti aiškinamas
taip, kad būtų užtikrinamos darbuotojų teisės, t. y. darbdavys privalo aiškiai
nurodyti, koks tarifinis atlygis laikomas padidintu, kiek padidintas atlygis
dėl tam tikrų darbo sąlygų, arba tai, kad tarifinis atlygis nustatytas
atsižvelgus į nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų. Darbdavys, kuriam žinomos
to darbo sąlygos, privalo suprantamai jas atskleisti darbuotojui, taip pat
aiškiai nurodyti darbo apmokėjimo sąlygas. Įstatymo nustatyta imperatyvioji
darbdavio pareiga mokėti padidintą atlyginimą už darbą, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, todėl šalių susitarimo dalykas gali būti tik tokio
atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011
m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr.
3K-7-83/2011). Priimdamas 2002 m. sausio 21 d. įsakymą, atsakovas tik
patvirtino ieškovų teisę į didesnį atlyginimą, tačiau panaikino iki tol
galiojusį 30 proc. priedą ir nenustatė naujo priedo. Darbdavys, būdamas
atsakingas už tinkamą darbo sutarties įforminimą, prisiima riziką dėl netinkamo
pareigos vykdymo, todėl atsakovas, tinkamai neįforminęs darbo apmokėjimo sąlygų
pakeitimo, privalo sumokėti visą ieškovams panaikintos priemokos sumą. Faktas,
kad priedas už darbą pavojingomis sąlygomis 2002 m. sausio 21 d. darbdavio
įsakymu buvo įtrauktas į pagrindinį darbo užmokestį, gali būti suprantamas nebent
taip, kad iki pirmo darbo užmokesčio padidinimo tuo metu dirbę darbuotojai dar
galėjo pagrįstai manyti, jog jie gauna darbo užmokestį ir kaip priedą iki tol
mokėtą 30 proc. MMA dydžio sumą. Sanitarų darbo užmokestį 2004 m. gegužės 1 d.
padidinus iki 635 Lt, jie nežinojo, kokio dydžio priedas už darbą pavojingomis
sąlygomis yra mokamas ir ar iš viso koks nors priedas mokamas. Padidinęs darbo
užmokestį ir nenurodęs sudedamųjų dalių darbdavys pažeidė pareigą aiškiai
nurodyti darbo apmokėjimo sąlygas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai,
įvertinę visas faktines aplinkybes ir įrodymus, teisingai konstatavo, kad turi
būti mokamas 30 proc. MMA dydžio darbo užmokesčio priedas už darbą nukrypstant
nuo normalių darbo sąlygų, tačiau nesant jokio faktinio ar juridinio pagrindo,
nukrypdami nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, konstatavo, kad darbdavys
neva mokėjo 129 Lt priedą, kai toks priedas vertine išraiška nebuvo įvardytas
ir suderintas. Todėl ieškovai turi teisę reikalauti, kad būtų priteisiamas ir
mokamas visas priedas už darbą, dirbtą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų.
Apeliacinės instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad darbuotojams
yra mokamas 129 Lt priedas, pažeidė darbuotojų konstitucinę teisę esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų gauti teisingą atlyginimą už darbą, kurią
laiduoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis. Apeliacinės
instancijos teismas, taikydamas CPK 417 straipsnį, turėjo priteisti ne tik
priedo skirtumą iki 129 Lt už laikotarpį nuo iki 2005 m. liepos 1 d. iki 2005
m. lapkričio 1 d., bet turėjo priteisti 30 proc. nuo MMA priedą už laikotarpį
nuo pirmo darbo užmokesčio padidinimo, tai yra nuo 2004 m. gegužės 1 d. (kai
atlyginimas buvo padidintas iki 635 Lt ir priedas jokia forma nebuvo
nurodytas).
Atsakovo atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą
prašoma jį atmesti, o atsakovo kasacinį skundą tenkinti. Atsiliepime išdėstyti
tokie esminiai argumentai:
DK 192 straipsnyje nurodyta, kad už nukrypstantį
nuo normalių darbo sąlygų darbą turi būti mokamas padidintas tarifinis
atlyginimas. Kaip (priemokų, priedų ar sulygstant darbo užmokesčio dydį forma)
dėl padidinto tarifinio atlyginimo turėtų būti šalių susitariama, įstatymo
leidėjo nenurodoma, ir tai paliekama spręsti teisinių santykių šalims darbo bei
kolektyvinėse sutartyse. Remiantis DK 186 straipsniu, darbo užmokestis apima
pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu
tiesiogiai darbdavio mokamus darbuotojui už atliktą darbą. Taigi, darbo
užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus
uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą
pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan.
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB Espersen Lietuva, bylos Nr. 3K-3-451/2006). Šalys
dėl kitokio nei 129 Lt dydžio priedo už pavojingas darbo sąlygas nesusitarė,
kolektyvinės sutarties sudarymo nepasiekė, todėl atsakovas ieškovams mokėjo
nurodyto dydžio priedą. Atsakovas nepanaikino iki 2002 m. sausio 21 d. įsakymo
mokėto 129 Lt priedo ir jį toliau mokėjo. Visi darbuotojai pasirašytinai sutiko
pakeisti darbo sutartyse nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas. Ieškovų reikalavimas
priteisti aptariamą priedą yra nepagrįstas, nes tuo atveju, jeigu toks
reikalavimas būtų tenkintas, ieškovai nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita.
Atsakovas nurodo neturįs pareigos mokėti priedą esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, nes užtikrina ieškovams normalias darbo sąlygas. Vis dėlto,
atsižvelgiant į tai, kad iki 2002 m. sausio 1 d. ieškovams buvo mokamas 30
proc. MMA dydžio priedas už pavojingas darbo sąlygas, tuo metu sudaręs 129 Lt,
po DK įsigaliojimo šis priedas atsakovo, kaip darbdavio, gera valia mokėtas ir
toliau, įskaičiuojant jį į pagrindinį darbo užmokestį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
CPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo
nagrinėjamoje byloje
Civiliniame procese galiojantis
rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo
įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK
178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas teismo
įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam
tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja
(CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi
aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal
vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios
buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie
įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas
išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota
ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis
teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti
grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai
turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai
atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus
faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo,
sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir
įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų
įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB Vombatas v. A. Š., bylos Nr.
3K-3-335/2009). Vertinant kiekvieno
įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo
dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių,
ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal
įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas
įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių
padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra
esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas
įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos
dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30
d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB TELE-3,
bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB ,,Geosprendimai v. G. K.,
bylos Nr. 3K-3-177/2011). Teismai,
vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o
išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį
teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos
aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės
10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų
bendrija ,,Eglutė v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB Pabradė, bylos Nr. 3K-3-269/2012). Įrodymų
pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems
ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių
buvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v.
M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014).
Šioje byloje atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas, kad teismai
netinkamai, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, taikė įrodinėjimą ir
įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ginčija teismų
nustatytą aplinkybę, kad ieškovai dirba sanitarais esant nukrypimui nuo
normalių darbo sąlygų ir šių nukrypimų atsakovo taikomos priemonės
neeliminuoja.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vien ta aplinkybė,
jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu (pagal
iki 2002 m. rugsėjo 7 d. galiojusio Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimu
Nr. 1251 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 4.9 punktą ir nuo 2002 m. rugsėjo 7
d. galiojančio Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto
Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą psichikos ligonių ir sergančių alkoholine,
toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra priskirta prie pavojingų darbų) yra priskirtas prie pavojingų darbų, savaime
nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros
rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių,
veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą. Darbdavys, atsižvelgdamas į
konkretaus darbo specifiką ir vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos
užtikrinimo principais, nustato papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms
užtikrinti. Tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės
išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog
yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje M. Ž. ir kt. v.
Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-125/2010).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjantis teismas turi
prerogatyvą nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių
įrodinėjamas aplinkybes. Šioje byloje teismai, įvertinę surinktus įrodymus,
konstatavo, kad ieškovai dirba sanitarais VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje
esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų ir šių nukrypimų atsakovo taikomos
priemonės nepašalina. Įvertinusi faktinius bylos duomenis, apskųstus teismų
procesinius sprendimus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo
aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo bei šia prasme nukrypimo nuo kasacinio
teismo praktikos nenustatė. Nurodyto juridiškai reikšmingo fakto egzistavimą
teismai konstatavo įvertinę visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų apie
atsakovo taikomas priemones nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų eliminuoti ir
jų efektą, psichosocialinės rizikos veiksnių tyrimą ir vertinimą, teismo
ekspertizės išvadas ir t. t. bei savo išvadą padarė iš įrodymų viseto
duomenų. Nurodyta teismų išvada tinkamai motyvuota, atitinka įrodymų viseto
duomenis, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentais,
kuriais teigiama, kad teismai
nekreipė dėmesio į
atsakovo pateiktus, teismo ekspertizės metu nustatytus duomenis, ieškovų paaiškinimus ir liudijimus, suabsoliutino vienintelę aplinkybę jog
ieškovai dirba ligoninėje, kuri yra tokia Lietuvoje vienintelė, ir neatsižvelgus į kitus byloje esančius įrodymus.
Pažymėtina, kad byloje išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos
valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
savo išvadoje nurodė, jog ieškovų,
dirbančių sanitarais ir atliekančių psichikos ligonių bei sergančių alkoholine,
toksikologine psichoze priežiūrą, darbas priskiriamas prie pavojingų darbų, t.
y. priskiriamas darbui esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pažymėtina ir
tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį
į aplinkybę, jog atsakovas pripažino, kad ieškovams moka 129 Lt priedą už
pavojingas darbo sąlygas, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas žinojo
apie nukrypstančias nuo normalių ir pavojingas darbo sąlygas, jas pats
(atsakovas) taip vertino ir vertina, suprato, kad ieškovams už tokias darbo
sąlygas priklauso priemoka prie pagrindinio atlyginimo, ir, vadovaudamasis DK
192 straipsniu, šią priemoką mokėjo, o jeigu nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų nebūtų buvę, 129 Lt priemoka darbuotojams nebūtų mokama. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo kasaciniame skunde išdėstyti
argumentai nepaneigia byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu teismų
padarytos išvados apie ieškovų
darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, neteikia pagrindo pripažinti,
jog tokia teismų išvada padaryta pažeidus įrodinėjimą
ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nukrypus nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir
taikymo praktikos.
Dėl
padidinto atlyginimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
dydžio ir nustatymo tvarkos
Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismų
išvada, jog jis turėjo ieškovams mokėti 30 proc. MMA dydžio priedą, prieštarauja
sutarčių aiškinimo taisyklėms, pažeidžia CK 1.5 straipsnyje, DK 35 straipsnyje
nustatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo, nepiktnaudžiavimo, teisėtų
lūkesčių principus.
DK 192 straipsnio, reglamentuojančio darbo apmokėjimą esant nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, 1 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga, jeigu yra
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokėti
padidintą, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinį atlygį; nurodyta, kad
konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši įstatymo nuostata
yra imperatyvioji, t. y. jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už
darbą tokiomis sąlygomis darbdavys privalo mokėti padidintą, palyginti su
normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestį. Tokiu atveju, kai yra nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas yra tik
padidinto tarifinio atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį
atlyginimą tokia teisė jam nustatyta įstatymo, imperatyviai įtvirtinančio
darbdavio pareigą mokėti už darbą tokiomis sąlygomis didesnį darbo užmokestį.
Tuo atveju, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus mokėjimo už
darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio, taip pat didesnis
atlygis nenustatytas individualioje darbo sutartyje, darbuotojas po darbo
sutarties sudarymo nepraranda teisės kreiptis į darbdavį dėl padidinto darbo
užmokesčio mokėjimo, jeigu jis dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų. Sudarant darbo sutartis dėl darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, turi būti nustatytas padidintas, palyginti su normaliomis darbo
sąlygomis, darbo užmokestis ir darbo sutartyse aiškiai nurodyta, jog nustatytas
tarifinis atlygis yra padidintas, atsižvelgiant į nukrypimus nuo normalių darbo
sąlygų, kiek jis padidintas. Didesnis darbo užmokestis už darbą aptariamomis
sąlygomis gali būti nustatomas tiek nustatant didesnį tarifinį atlygį, tiek tam
tikrą priemoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. A.
ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr.
3K-7-83/2011).
Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad
atsakovas iki 2002 m. sausio 1 d. sudarytose darbo sutartyse su ieškovais buvo
įsipareigojęs jiems mokėti 30 proc. MMA dydžio priedą prie pagrindinio
atlyginimo už pavojingas darbo sąlygas, ir toks priedas buvo mokamas. Kolektyvinėje sutartyje, galiojusioje atsakovo įstaigoje iki 2002 m. kovo
28 d., buvo nustatyta, jog priemoka už kenksmingas darbo sąlygas yra 30 proc.
MMA dydžio. 2002 m. sausio 21 d. atsakovas
priėmė įsakymą Nr.6 k
Dėl darbo užmokesčio, kuriame nustatė, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. keičiama
darbo apmokėjimo tvarka formuojant darbuotojo darbo užmokestį, priedas, kuris
buvo mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį
atlyginimą. Tuo metu dirbusių ieškovų darbo sutartyse buvo
padaryti įrašai, patvirtinantys jų sutikimą, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. jiems
būtų mokamas 580 Lt tarnybinis atlyginimas pagal naują apmokėjimo tvarką; iki
tol mokėtas 30 proc. dydžio priedas buvo įskaičiuotas į pagrindinį 580 Lt
atlyginimą ir nepakito iki to laiko, kol buvo nustatytas didesnis MMA. Ieškovai
ir jų atstovai reiškė nesutikimą su atsakovo 2002 m. sausio 21 d. įsakymu bei priedo už nukrypimus nuo normalių darbo
sąlygų sumažinimu, tokius reikalavimus išreiškė raštu 2002 m. vasario 22 d.,
2002 m. vasario 26 d. ir kt. Teismai, faktinių bylos
duomenų kontekste įvertinę atsakovo 2002
m. sausio 21 d. įsakymą Nr.6 k Dėl darbo užmokesčio, padarė išvadas, kad: juo nebuvo priimtas sprendimas priedą sumažinti iki 129 Lt; atsakovas šį
įsakymą nepagrįstai traktuoja kaip susitarimą dėl fiksuoto 129 Lt dydžio priedo
už pavojingas darbo sąlygas nustatymo, nes ieškovai, pasirašydami darbo
sutarčių pakeitimuose ir sutikdami su 580 Lt pareiginiu atlyginimu, nedavė
sutikimo priemokos už pavojingas darbo sąlygas nekintamo dydžio nustatymui;
darbo sutarties šalys atsakovas ir ieškovai susitarė dėl darbo apmokėjimo
tvarkos pakeitimo, tačiau ne dėl priemokos dydžio sumažinimo ar konkretaus (ne
procentinio) dydžio fiksavimo, o sąlyga dėl 30 proc. MMA dydžio priemokos liko
nepakitusi; ieškovai sutiko ir pasirašė po darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimu,
t. y. priedo mokėjimo kartu su pagrindiniu atlyginimu, tačiau ne su paties
priedo dydžio sumažinimu ar fiksavimu. Atsižvelgdami į tai, kad nurodytame atsakovo įsakyme nebuvo įtvirtintas
30 proc. MMA priedo sumažinimas ar jo panaikinimas, sąlyga
dėl 30 proc. MMA dydžio priemokos, atitinkanti darbuotojų ir darbdavio
suderintą valią, liko nepakitusi,
vėliau, padidėjus MMA, išmokamas priedas už pavojingas darbo sąlygas
atitinkamai nepadidėjo, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priteisė
ieškovams mokėtino 30 proc. MMA priedo ir faktiškai mokėto priedo skirtumą,
kaip darbdavio nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio darbuotojams dalį.
Teisėjų kolegija tokias teismų išvadas vertina kaip pagrįstas, nes nėra
teisinio pagrindo pripažinti, kad jos padarytos netinkamai pritaikius teisės
normas ar nukrypus nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Darbdavys turi pareigą aiškiai nurodyti ne tik darbo užmokesčio dydį, bet ir jo
sudėtines dalis, be to, sudėtines dalis nurodyti taip, kad jos būtų aiškios
abiem šalims ir atitiktų suderintą abiejų sutarčių valią (DK 95 straipsnio 3
dalis, 192 straipsnio 1 dalis). Kadangi byloje nustatytos teisiškai reikšmingos
aplinkybės, patvirtinančios atsakovo pareigą mokėti ieškovams atitinkamą priedą
už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, o ieškovams nuolatos buvo
išmokama tik šio priedo dalis, tai teismai procesiniuose sprendimuose priėjo
prie teisiškai pagrįstos išvados, priteisdami šio priedo įsiskolinimą
ieškovams. Atsakovo kasacinio skundo teiginiai, kuriais teigiama, kad šalys dėl
kitokio nei 129 Lt priedo nesusitarė, ieškovai sutiko su darbo apmokėjimo
sąlygų pakeitimu ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė, teismų išvados
prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, pažeidžia CK 1.5 straipsnyje, DK 35
straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo, nepiktnaudžiavimo
ir teisėtų lūkesčių principus, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl
ieškovų kasacinio skundo argumentų
Ieškovai, kasaciniame skunde teigdami, kad
teismai apskųstuose sprendimuose padarė nepagrįstas išvadas, jog buvo mokamas
129 Lt priedas už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, kelia fakto
klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1
dalis), be to, šioje nutartyje teisėjų kolegija jau yra konstatavusi tokios
teismų išvados pagrįstumą. Teigdami, kad nurodyta teismų išvada yra padaryta
nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
V. A. ir kt. v. Valstybinė teismo
psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-83/2011, pateiktų išaiškinimų,
ieškovai kasaciniame skunde nepateikia tai patvirtinančių teisinių argumentų.
Priešingai nei teigia ieškovai kasaciniame skunde, iš apskųstų teismų
procesinių sprendimų turinio matyti, kad šią bylą nagrinėję teismai vadovavosi
nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais.
Esant konstatuotam teismų išvados dėl ieškovams
faktiškai mokėto priedo už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų
pagrįstumui, nėra pagrindo sutikti su ieškovų kasacinio skundo argumentu, kad
apeliacinės instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad darbuotojams
yra mokamas 129 Lt priedas, pažeidė darbuotojų konstitucinę teisę esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų gauti teisingą atlyginimą už darbą, kurią
laiduoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis.
Ieškovai, kasaciniame skunde teigdami, kad
apeliacinės instancijos teismas priedą turėjo priteisti už laikotarpį nuo pirmo
darbo užmokesčio padidinimo, t. y. nuo 2004 m. gegužės 1 d., kelia fakto
klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
Kiti kasacinių skundų argumentai vertintini kaip
neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos
teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu
patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad kasacinio
skundo argumentai neteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstus teismų
procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio
1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas
bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų
atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus
ieškovų ir atsakovo kasacinių skundų, nepriteistina jų turėtų bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo.
Kasaciniame teisme
patirta 72,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 29 d. pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas
valstybei turėtų būti priteisiamas iš kasatorių (CPK 96 straipsnis). CPK 96
straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į
valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro
kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną
bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra
išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu
Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi
išlaidų suma yra 3 Eur. Kadangi nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų
siuntimo išlaidų atlyginimo dydis, kuris turėtų būti priteisiamas iš kiekvieno
kasatoriaus lygiomis dalimis, yra mažesnis už nurodytu
įsakymu nustatytą minimalią priteistiną sumą, tai šių bylinėjimosi išlaidų
atlyginimas valstybei iš kasatorių nepriteistinas.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio
19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virgilijus
Grabinskas
Antanas
Simniškis