Civilinė byla Nr. 3K-3-257-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-01152-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

14.3;14.3.1;114.11 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės ir ieškovų S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K. ir A. K. kasacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K., A. K. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Rokiškio psichiatrijos ligoninei, išvadą teikianti institucija – Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl darbo užmokesčio priemokos, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, delspinigių už pradelstas mokėti priemokas priteisimo, įpareigojimo atsakovą nustatyti priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų dydžius bei jų mokėjimo tvarką;

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjama dėl darbo užmokesčio priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio ir nustatymo tvarkos, šios priemokos priteisimo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė: priteisti iš atsakovo už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B., G. K., A. K. kiekvienam po 8640 Lt skolos už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 17 d. iki 2011 m. rugpjūčio 16 d., 30 proc. minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio mėnesinę priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir 848,02 Lt delspinigių už pradelstas mokėti priemokas; o iš atsakovo ieškovui G. L. – 2520 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 16 d., 30 proc. MMA dydžio mėnesinę priemoką už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir 183,38 Lt delspinigių už pradelstas mokėti priemokas; įpareigoti atsakovą nustatyti konkrečius priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžius bei jų mokėjimo tvarką. Ieškovai nurodė, kad dirba VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sanitarais ir, atlikdami savo darbą, turi nuolatinį kontaktą su pacientais, jų darbas susijęs su pacientų priežiūra. Pacientai, gydomi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ne tik turi psichikos sutrikimų, bet dažnai pasižymi agresyvumu, padidėjusius socialiniu pavojingumu, todėl ieškovai dirba aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną yra reali grėsmė jų gyvybei ir sveikatai. Už darbą tokiomis sąlygomis ieškovams turi būti mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis, tačiau atsakovas nemoka priemokų, kurias mokėti, ieškovų teigimu, privalu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 192 straipsnio 1 dalį. Iki 2002 m. sausio 1 d. ieškovams, tuo metu jau dirbusiems atsakovo įstaigoje, kaip ir nustatė teisės aktai, buvo mokamas 30 proc. MMA priedas už pavojingas darbo sąlygas. 2002 m. sausio 21 d. viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo įsakymu (toliau – ir Įsakymas) nurodyta, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. yra keičiama darbo apmokėjimo tvarka, ir, formuojant darbo užmokestį, priedas, mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą. Šio Įsakymo priede nurodyta, kad ieškovams mokamas 580 Lt atlyginimas, ir nepažymėta, kokio dydžio yra pagrindinis atlyginimas ir priedas. Po Įsakymo priėmimo MMA laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki ieškinio pateikimo kilo 6 kartus: nuo 430 Lt padidėjo iki 800 Lt, tuo laikotarpiu ieškovų darbo užmokestis nuo 580 Lt pakilo iki 1200 Lt, tačiau, iš gaunamo darbo užmokesčio atėmus tuo metu nustatytą MMA, skirtumas vienais laikotarpiais buvo didesnis, o kitais – mažesnis už 30 proc. nuo MMA. Kadangi atlyginimo ir nustatytos MMA skirtumas dažnai nesiekdavo 30 proc. nuo MMA, ieškovai teigė, kad jiems joks priedas už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nebuvo mokamas. Ieškovai nurodė, kad priimdamas Įsakymą atsakovas taip patvirtino ieškovų teisę gauti padidintą atlyginimą, tačiau nenustačius konkretaus padidinto atlyginimo (pagrindinio ir priedo už pavojingas darbo sąlygas) negalima teigti buvus atsakovo ir ieškovų susitarimą dėl priedo mokėjimo, nes atsakovas vienašališkai panaikino anksčiau galiojusį 30 proc. nuo MMA dydžio priedą ir naujo priedo nenustatė. Ieškovai, kuriems Įsakymas buvo pateiktas susipažinti, tikėjosi, kad, priedą įskaičius į pagrindinį darbo užmokestį, atitinkamai bus pakeistos darbo sutartys, aiškiai ir tiksliai nurodant, kokio dydžio yra pagrindinis darbo užmokestis ir priedas. Kadangi tokių veiksmų atsakovas, kaip darbdavys, nesiėmė, ieškovai pareiškė nesutikimą su Įsakymu bei faktiniu priedo už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų panaikinimu ir tokius reikalavimus išreiškė raštu 2001 m. sausio 29 d., 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. A. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-83/2011, pripažino darbuotojų, taip pat einančių sanitarų pareigas, teisę į padidintą tarifinį atlygį esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Priėmus kitoje byloje šią nutartį, remdamiesi jos išaiškinimais, ieškovai vėl kreipėsi į atsakovą 2011 m. balandžio 19 d. 2011 m. liepos 21 d. įvykusio atsakovo ir darbuotojų atstovų susitikimo metu priimtas nutarimas „kreiptis į LR sveikatos apsaugos ministeriją dėl papildomo finansavimo už pavojingas darbo sąlygas“ ir kad „gautas papildomas finansavimas pakėlus balo vertę bus skiriamas priedų mokėjimui už pavojingas darbo sąlygas“, rodantis, kad atsakovas mokėti padidintus tarifinius atlygius už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų ketina tik ateityje, pripažinęs, jog tokie priedai nėra mokami. Kadangi atsakovas nei darbo sutartyse, nei kolektyvinėje sutartyje nenurodė konkretaus padidinto tarifinio atlygio dydžio, ieškovai teigė, kad nustatant priemokos dydį atsižvelgtina į Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalį ir 1995 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1555 „Dėl priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos patvirtinimo“, kuriuose nustatyta, kad už darbą pavojingomis sąlygomis mokama ne mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio, nurodytą dydį laikant orientaciniu, kaip nurodyta DK 192 straipsnio komentare. Nuo 2008 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta MMA yra 800 Lt, todėl ieškovams mokėtina priemoka už darbą pavojingomis sąlygomis turinti būti ne mažesnė kaip 240 Lt kas mėnesį, įsiskolinimą skaičiuojant už 3 metus iki ieškinio teismui pateikimo dienos, kaip tai reglamentuojama DK 298 straipsnyje.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės neišmokėtas priemokų už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų dalis:

ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R. S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B., G. K. ir A. K. už trejus metus iki jų kreipimosi į teismą dienos, t. y. iki 2011 m. rugpjūčio 22 d., po 3996 Lt kiekvienam;

ieškovui G. L. 1302,40 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 22 d.;

ieškovei S. K. 162,80 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2011 m. spalio 6 d.;

ieškovams S. P., S. M., R. K., J. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., A. D., J. L., B. P., S. Š. po 4202,20 Lt kiekvienam už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. vasario 17 d.;

ieškovui V. K. 3643,60 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d.;

ieškovei R. S. 4031,20 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. sausio 16 d.;

ieškovei B. K. 5661,40 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d.;

ieškovui Č. B. 1358,80 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. spalio 24 d.;

ieškovui V. Č. 1258Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.;

ieškovui G. L. 1899,40 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. sausio 2 d.;

ieškovui M. B. 2760,10 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. birželio 3 d.;

ieškovui G. K. 2106,90 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013 m. vasario 11 d.;

teismas taip pat priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B. nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d., ieškovui G. L. nuo 2010 m. spalio 1 d., ieškovams G. K. ir A. K. nuo 2008 m. spalio 26 d. 0,06 proc. delspinigius nuo priklausančios išmokėti kasmėnesinės priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų už kiekvieną praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po 7 dienų, kai priemokos turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti jų išmokėjimo dieną įskaitytinai, indeksuojant delspinigių dydį kartą per metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus;

teismas įpareigojo atsakovą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams S. P., S. M., R. K., J. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., A. D., J. L., B. P., S. Š. konkretų padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį, nurodant, kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2014 m. vasario 17 d.;

atsakovui nustatytu trijų mėnesių terminu neįvykdžius sprendimo dalies nustatyti nurodytiems ieškovams konkretų padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį, nurodant, kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, atsakovui bus skiriama 600 Lt dydžio bauda;

teismas priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės ieškovų atstovui advokatui Justui Viliui 4895 Lt ir ieškovei S. K. 5000 Lt ekspertizės išlaidų atlyginimo;

kitos ieškinio dalies teismas netenkino, priteisė iš ieškovų S. K., A. B., Č. B., G. L., E. Š. ir G. K. po 150 Lt iš kiekvieno, o iš ieškovų S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., J. J., R. S., B. K., A. D., V. Č., J. L., B. P., S. Š., M. B., A. K. po 90 Lt iš kiekvieno atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės naudai jo turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės valstybei – 185,10 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad ieškovų darbo sutartyse nurodyta, kad, priėmus juos į darbą sanitaro pareigoms, jų darbo užmokestis buvo skaičiuojamas taikant 4,21 koeficientą bei 30 proc. MA (taip nurodyta sutartyse) už pavojingumą. Darbo sutartys su ieškovais sudarytos galiojant Darbo sutarties įstatymui, o jų darbo apmokėjimo klausimus šių sutarčių sudarymo metu papildomai reglamentavo Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, nustačiusi, kad už darbą pavojingomis sąlygomis (dirbant pavojingus darbus) mokama ne mažiau kaip 30 proc. valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemoka. 30 proc. valstybės nustatytos minimalios algos dydžio priedas nustatytas ir VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės kolektyvinės sutarties, galiojusios dvejus metus nuo 2000 m. kovo 28 d., 3-iojo priedo, kuriuo reglamentuota laikina darbo apmokėjimo tvarka, 3.3.4 punkte. Ieškovų darbas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašo patvirtinimo“ 4.9 punktu (žmonių su psichikos negalia bei alkoholine, toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra ) priskirtas pavojingų darbų kategorijai. Tokio pobūdžio darbo priemokų nustatymo tvarką reglamentavo iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusi Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1555 patvirtinta Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarka. Pagal galiojančio Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto pavojingų darbų sąrašo 13.3 punktą, ieškovų darbas laikomas dirbamu pavojingomis sąlygomis, nes susijęs su žmonių, turinčių psichinę negalią, priežiūra.

Pagal atsakovo sanitarų pareiginius nuostatus, jų darbas susijęs su pacientų priežiūra ir kontrole, užtikrinant pacientų asmens higieną (5.1.2–5.1.6 punktai), apima stebėjimą dėl pabėgimo ar suicidų (5.1.7 punktas), dalyvavimą atliekant medicinines ir slaugos procedūras (5.1.8 punktas), slaugytojos pavedimu pacientų lydėjimą už skyriaus ribų (5.1.9 punktas), pacientų ir darbuotojų saugumo užtikrinimą, konfliktinių situacijų numatymą ir kartu su slaugytoja priemonių joms išvengti arba spręsti ėmimąsi (5.1.10 punktas). Pagal atsakovo direktoriaus 2006 m. gruodžio 12 d. patvirtintą Suvaržymo priemonių taikymo sujaudintam pacientui procedūrą sanitarai tiesiogiai dalyvauja atliekant nustatytas procedūras, kai yra didelė rizika, kad pacientas dėl savo psichikos būsenos gali susižeisti (5.1.3 punktas), fiziškai sužaloti save ar aplinkinius (5.2.3 punktas), taigi sanitarai atlieka ir paciento nuraminimą pagal instrukciją. Ieškovams dirbant sanitarais, atsižvelgiant į jų atliekamas pareigas, nurodytas pareiginiuose nuostatuose, pavojingi veiksniai, susiję su tiesioginių pareigų atlikimu, nesikeitė, tai matyti iš Pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašo, patvirtinto 2010 m. gegužės 13 d. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės direktoriaus įsakymu.

Ieškovai pagrindiniu psichosocialiniu rizikos veiksniu, atliekant jiems pavestas sanitaro pareigas, nurodė galimą pacientų smurtą jų atžvilgiu. Ieškovai patvirtino, kad jiems prieš pacientus dažnai tenka panaudoti fizinę jėgą siekiant apsaugoti save ir kitus asmenis, ypač tais atvejais, kai pacientai nesileidžia, jog jiems būtų suleisti vaistai, o ieškovai patys kartais nukenčia dėl fizinio kontakto. Atliekant psichosocialinės rizikos veiksnių darbo aplinkoje tyrimus 2009 m., 2011 m. tyrimo darbų planai nebuvo suderinti su darbuotojų atstovais, kaip to reikalavo Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodinių nurodymų, patvirtintų sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2005 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. V-669 /A1-241, 7 punktas, o su atlikto vertinimo duomenimis nesupažindinti darbuotojai, kaip to reikalavo minėtų nurodymų 17 punktas. Atlikus teismo psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo ekspertizę, jos išvadose nustatyta, kad visuose skyriuose yra darbuotojų dalies sveikatos pakenkimo galimybė. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė yra vienintelė Lietuvos Respublikoje specializuota psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje didžiąją dalį pacientų sudaro  gydomi  nusikalstamas veikas padarę būdami nepakaltinami (iš dalies pakaltinami) ar tokios psichinės būsenos tapę po nusikalstamos veikos padarymo asmenys, negalintys suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, dėl to jų elgesys nėra ir negali būti prognozuojamas. Įvertinęs nurodytų įrodymų duomenis teismas sutiko su Valstybinės darbo inspekcijos atstovų išvada, kad atsakovas taikomomis priemonėmis saugioms darbo sąlygoms užtikrinti negali pašalinti ieškovų darbo pavojingumą lemiančių veiksnių. Dėl to ieškovų darbo sąlygos laikytinos nukrypusiomis nuo normalių  darbo sąlygų. Todėl atsakovas, kaip darbdavys, turi įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą mokėti ieškovams padidintą, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, tarifinį atlygį, kurių konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse, kaip tai nustatyta DK 192 straipsnio 1 dalyje.

VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės vyriausiojo gydytojo 2002 m. sausio 21 d. įsakyme Nr. 6 k dėl darbo užmokesčio nurodyta, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. ligoninėje keičiama darbo apmokėjimo tvarka: formuojant darbuotojo darbo užmokestį, priedas, kuris buvo mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą (580 Lt). Taigi vietoj mokėto už pavojingas darbo sąlygas priedo (30 procentų nuo MMA), mokėto priedo 129 Lt dydžiu padidintas nustatytas pagrindinis atlyginimas. Ieškovai pripažino, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. atsakovui pakeitus apmokėjimo tvarką jų gautas darbo užmokestis nesumažėjo iki to laiko, kol buvo nustatytas didesnis MMA, ir tuomet nebebuvo aišku, kokio dydžio priedas yra mokamas, nes priedo dydis nenurodytas darbo sutartyse. Nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. valstybei padidinus MMA iki 450 Lt, nustatytos MMA ir ieškovų darbo užmokesčio (580 Lt) skirtumas nebesudarė 30 proc. nuo MMA.

Keisdamas 2002 m. sausio 21 d. įsakymu nustatytą ieškovams suformuoto darbo užmokesčio dydį, atsakovas nesilaikė įstatymu nustatytos pareigos aiškiai nurodyti ne tik darbo užmokesčio dydį, bet ir jo sudėtines dalis, be to, sudėtines dalis nurodyti taip, kad jos būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą abiejų sutarčių valią (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis, 95 straipsnio 3 dalis, 192 straipsnio 1 dalis). Atsakovo darbo apmokėjimo tvarka, nustatyta 2011 m. balandžio 29 d. direktoriaus įsakymu Nr. 37, kurios 3.4.6 punkte taip pat nėra nurodyta, kokio dydžio priedas yra įskaičiuotas į pagrindinį darbo užmokestį darbuotojams, dirbantiems pavojingomis darbo sąlygomis, taip pat laikytina prieštaraujančia šioje dalyje nurodytiems DK reikalavimams dėl darbo sutarties sudarymo ir sutarčių suderintos valios, tarp jų ir dėl darbo užmokesčio bei jo sudėtinių dalių.

Teismo vertinimu, atsakovui nesilaikius įstatymu nustatytos pareigos aiškiai nurodyti darbo užmokesčio sudėtines dalis taip, kad jos būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą abiejų sutarčių valią, ieškovai pagrįstai reikalauja, kad, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, jiems būtų mokamas iki 2002 m. sausio 1 d. buvusio šalių susitarto ir mokėto, t. y. 30 proc. nuo MMA, dydžio priedas, kurio dydis laikytinas atsakovo vienašališkai sumažintu iki fiksuoto 129 Lt dydžio nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. valstybei padidinus MMA iki 450 Lt. Ieškovams priteistino priedo už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų kasmėnesinis dydis mažintinas  mokėta priedo dalimi – 129 Lt. Ieškovai ieškinį teismui pateikė 2011 m. rugpjūčio 22 d., išskyrus ieškovus G. K. ir A. K., kurie ieškinį teismui pateikė 2011 m. spalio 26 d. Tuo metu galiojusio DK 298 straipsnyje (šiuo metu galiojančio DK 301 straipsnyje) nurodyta, kad darbuotojui priklausiančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Priteistiną priemokos sumą ieškovams sudaro laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Vyriausybės nustatyta MMA 800 Lt, mokėtina priemoka ieškovams nuo jų kreipimosi į teismą dienos yra 111 Lt (iš 30 proc. nuo MMA, t. y. 240 Lt, minusavus mokėtą 129 Lt priemokos dalį); laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. Vyriausybės nustatyta MMA 850 Lt, mokėtina priemoka yra 126 Lt (iš 30 proc. nuo MMA, t. y. 255 Lt, minusavus mokėtą 129 Lt priemokos dalį); laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo metu Vyriausybės nustatyta MMA 1000 Lt, mokėtina priemoka yra 171 Lt (iš 30 proc. nuo MMA, t. y. 300 Lt, minusavus mokėtą 129 Lt priemokos dalį).

Kadangi VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje nėra šiuo metu sudarytos kolektyvinės sutarties, darbo sutartyse su ieškovais nenurodytas konkretus mokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydis, taip pat nenurodyta, kad nustatytas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, laikytina, jog atsakovas nesilaikė DK 192 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jis įpareigotinas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams konkretų padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį, nurodant, kad nustatomas atlygis yra padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, ir jį mokėti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Priteistini iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės ieškovams 0,06 proc. delspinigiai nuo priklausančios išmokėti kasmėnesinės priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti jų išmokėjimo dieną įskaitytinai, indeksuojant delspinigių dydį per metus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovų ir atsakovo atstovų apeliacinius skundus, 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pakeitė Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą: papildomai priteisė iš atsakovo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės ieškovams S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., E. M., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., V. Č., J. L., B. P., S. Š., G. K. po 176 Lt kiekvienam už laikotarpį nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d., ieškovui A. K. – 4202,20 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. vasario 17 d.; ieškovei B. K. priteistą už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki atleidimo iš darbo dienos – 2013 m. gruodžio 2 d. – sumą sumažino iki 3724,60 Lt; papildomai priteisė iš atsakovo valstybei 232 Lt žyminio mokesčio; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, įvertinus surinktus įrodymus (ieškovų darbo specifiką, gydomų pacientų ligų pobūdį, liudytojų parodymus, įvykusius nelaimingus atsitikimus, profesinės rizikos vertinimo rezultatus), kad taikytos ir taikomos atsakovo priemonės saugioms ieškovų darbo sąlygoms užtikrinti gali tik iš dalies sumažinti esamą riziką ir tik tiek, kiek tai priklauso nuo objektyvių sąlygų: taikomų priemonių efektyvumo, darbuotojų mokymo bei gautų žinių įsisavinimo ir jų taikymo, atliekant ieškovams jiems pavestas funkcijas, tačiau negali visiškai pašalinti ieškovų darbo pavojingumą lemiančių veiksnių. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ekspertizės rezultatus, atsižvelgė į ekspertizės išvadas, ekspertės paaiškinimus ir į tai, kad buvo nustatyta, jog visuose skyriuose daliai darbuotojų sveikatos pakenkimo galimybė egzistuoja, ir šias aplinkybes vertino kartu su kitais į bylą pateiktais įrodymais bei liudytojų paaiškinimais. Atsakovo pateikti psichosocialinės rizikos veiksnių tyrimo darbai buvo atlikti tyrimo planų nesuderinus su darbuotojų atstovais. Taigi ieškovai dirbo (tebedirba) esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, o jiems iki šios dienos buvo mokamas 129 Lt darbo užmokesčio priedas. Iki 2002 m. kovo 28 d. galiojusioje kolektyvinėje sutartyje buvo nustatyta, kad priemoka už kenksmingas darbo sąlygas yra 30 proc. MMA dydžio, todėl darbuotojai, pasirašydami 2002 m. sausio 21 d. darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimus, galėjo pagrįstai tikėtis, kad kintant MMA jų pareiginis atlyginimas su į jį įtrauktu 30 proc. MMA dydžio priedu taip pat kis. Pagal 2002 m. sausio 21 d. darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimus priedas buvo skaičiuojamas ir mokamas kaip pagrindinio darbo užmokesčio dalis. Darbo apmokėjimo sąlyga pagal Darbo sutarties įstatymo 8 straipsnio reikalavimus buvo būtinoji, kuriai pakeisti reikalingas darbuotojo sutikimas, o ieškovai nedavė sutikimo priemokos sumažinti iki 129 Lt. Ieškovai ir jų atstovai pareiškė nesutikimą su 2002 m. sausio 21 d. įsakymu bei priedo už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų sumažinimu ir tokius reikalavimus išreiškė raštu 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. ir vėliau.

Teisėjų kolegija pripažino, kad būtų pagrįsta ieškovams papildomai priteisti neišmokėto iki MMA nustatyto dydžio skirtumą už 2005 m. liepos 1 d. – 2005 m. lapkričio 1 d. laikotarpį, nes dėl MMA padidinimo ir atsakovo laiku nepakeltų atlyginimų keturis mėnesius mokėtas mažesnis už MMA užmokestis, nors tai draudžia DK 187 straipsnis. Nagrinėjamoje darbo ginčo byloje yra viešasis interesas, o CPK 417 straipsnis nustato, kad byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą, teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija sprendė papildomai priteisti ieškovams po 176 Lt nesumokėtos priemokos dalies kiekvienam už 2005 m. liepos 1 d. – 2005 m. lapkričio 1 d. laikotarpį. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus ir motyvuojamąją dalį, darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė aritmetinę klaidą, todėl ieškovei B. K. už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. priteistą sumą mažino iki 3780,60 Lt, į šią sumą įskaitė iš šios ieškovės atsakovui mokėtiną 56 Lt žyminį mokestį, taip galutinę priteistą sumą sumažino iki 3724,60 Lt.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, kuriais ieškovų naudai iš atsakovo priteistos neišmokėtos priemokos už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų bei delspinigiai už pradelstą atsiskaityti laiką, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad:

Teismai netinkamai vadovavosi civiliniame procese galiojančiomis įrodymų tyrimo taisyklėmis ir išvadas padarė visapusiškai neištyrę byloje esančių įrodymų, pažeidė CPK 176, 178, 185 straipsnių reikalavimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilo bitė" ir kt v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt, bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt, bylos Nr. 3K-3-85/2014; kt.). Teismai nekreipė dėmesio į atsakovo pateiktus, teismo ekspertizės metu nustatytus duomenis, ieškovų paaiškinimus ir liudijimus, tačiau suabsoliutino vienintelę aplinkybę – kad ieškovai dirba ligoninėje, kuri yra tokia Lietuvoje vienintelė, ir būtent todėl atsakovas neturi jokių galimybių sudaryti ieškovams normalių darbo sąlygų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tai turi būti sprendžiama kiekvienu individualiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-125/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-83/2011). Iš esamos teismų praktikos aišku, kad jeigu darbas patenka į pavojingų darbų sąrašą, tai nebūtinai reiškia, kad darbdavys negali užtikrinti normalių darbo sąlygų. Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį galima daryti išvadą, kad ieškovų darbas atsakovo ligoninėje nukrypsta nuo normalių darbo sąlygų ir bet kokios priemonės normalioms darbo sąlygoms užtikrinti, kurių ėmėsi darbdavys, negali padėti išvengti darbų pavojingumo, nors byloje pateikti įrodymai, pagrindžiantys priešingą poziciją. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovo įstaigoje periodiškai rengiami mokymai dėl darbo su pacientais specifikos, suteikiamos asmeninės apsaugos priemonės, yra patvirtinti teisės aktai dėl darbo su pacientais (pareiginiai nuostatai, suvaržymo bei fiksavimo tvarka ir pan.), darbuotojai su jais supažindinti, dėl to sudarytos normalios darbo sąlygos. Nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio įrengta mobilioji pavojaus įspėjimo ir informavimo sistema, pagal ją sanitarams išduodamos apyrankės, su kuriomis sanitarai bet kada gali nedelsiant išsikviesti apsaugos darbuotojus į pagalbą. Iš sanitarų darbo vietos psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo dokumentų (2009–2011 m.) matyti, kad rizika yra priimtina; pagal Profesinės rizikos vertinimo nuostatų 3.16 punktą priimtina rizika – tai nustatyta rizika, kuriai esant ištirti rizikos veiksniai atitinka teisės aktuose nustatytus normalių darbo sąlygų reikalavimus arba naudojant asmenines apsaugines priemones sumažinamas rizikos veiksnių poveikio dydis iki teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad sanitarų darbo vietoje nėra nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų. Valstybinės darbo inspekcijos 2011 m. lapkričio 4 d. rašte nurodyta, kad „ligoninėje atliktas darbo vietų rizikos vertinimas, teisės aktų nustatyta tvarka užpildytas įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos būklės pasas. Profesinės rizikos vertinimo duomenimis, ligoninėje darbo vietose profesinės rizikos veiksniai neviršija nustatytų ribinių dydžių, todėl mokėti darbuotojams priedą už darbą esant nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų (DK 192 straipsnio 1 dalis) nėra faktinio pagrindo“, „nenustatyta nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų“. Per laikotarpį nuo 2002 m. iki 2011 m. atsakovo įstaigoje užfiksuoti šeši nelaimingų atsitikimų atvejai, iš jų tik trys susiję su ligonių priežiūra ir slaugymu. Teismo ekspertizės akte patvirtinta, kad atsakovo įstaigos 4 skyriuose ieškovams sveikatos pakenkimo galimybių nėra, o kituose 3 skyriuose sveikatos pakenkimo galimybė yra maža. Atsakovas neturi pareigos mokėti darbo užmokestį už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, kadangi jis užtikrina ieškovams normalias darbo sąlygas. Teismų konstatuota aplinkybė, kad ieškovai dirba sąlygomis, nukrypstančiomis nuo normalių, padaryta suabsoliutinus aplinkybę, jog atsakovo ligoninė yra tokia vienintelė Lietuvoje, ir neatsižvelgus į kitus byloje esančius įrodymus.

DK 192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis; konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Priedo dydis yra derybų objektas, o ne teismo diskrecija, todėl reikalingas teismo išaiškinimas, ar teismas gali pats spręsti apie mokėtino priedo dydį ir jį nustatyti. Byloje teismų nustatyta, kad darbo užmokesčio priedas ieškovams mokėtas devynerius metus vadovaujantis atsakovo 2002 m. sausio 21 d. įsakymu, tačiau teismai sprendė, kad atsakovas netinkamai nustatė darbo apmokėjimą ir dėl to turėjo būti mokamas kitokio dydžio priedas, nors šalys dėl kitokio negu 129 Lt priedo už pavojingas darbo sąlygas nesusitarė, šalių kolektyvinės derybos nepasiekė kolektyvinės sutarties, kurioje būtų nustatytas mokamas priedas. Kasatorius nurodo, kad teismų išvada, jog jis turėjo ieškovams mokėti 30 proc. MMA dydžio priedą, prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, pažeidžia CK 1.5 straipsnyje, DK 35 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo, nepiktnaudžiavimo, teisėtų lūkesčių principus.

 

Ieškovų S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K. ir A. K. atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašoma jį atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

Teismai tinkamai įvertino kasatoriaus (atsakovo) nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų išnagrinėtose bylose ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių skirtumus, bylą išnagrinėjo įvertinę surinktus įrodymus ir nenukrypo nuo atsakovo pateiktos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, inter alia, reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai). Ne tik kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad ligoninėje gydomi potencialiai itin pavojingi asmenys, bet ir nelaimingų atsitikimų aktai patvirtina, jog atsakovo įstaigoje nukrypstama nuo normalių darbo sąlygų. Kasatorius, teigdamas apie tris nelaimingus atsitikimus darbe, nutylėjo kitus byloje esančius įrodymus (Personalui padarytų kūno sužalojimo registravimo žurnalą). Teismai įvertino bylos įrodymus ir konstatavo aplinkybes dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų. Už jas mokamas darbo užmokesčio priedas niekada nebuvo įvardytas jokiame dokumente, darbuotojai per dvylika darbo metų niekada nebuvo informuoti apie kokio nors dydžio priedo mokėjimo faktą. Ieškovai dėl priedo už darbą, dirbamą nukrypstant nuo normalių sąlygų nustatymo, kreipėsi raštu 2001 m. sausio 29 d., 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. bei 2011 m. balandžio 19 d. Kadangi atsakovas nesutiko jokiais būdais nustatyti priedo už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų, tai ieškovai kreipėsi į teismą dėl šio priedo nustatymo ir priteisimo.

 

Kasaciniu skundu ieškovai S. K., S. P., S. M., R. K., J. K., V. K., E. Š., J. R., S. K., E. M., V. G., A. G., A. K., A. B., J. J., R. S., B. K., Č. B., A. D., V. Č., J. L., B. P., G. L., S. Š., M. B., G. K. ir A. K. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi ir papildomai, vadovaujantis CPK 417 straipsniu, priteisti 30 proc. MMA dydžio priedą už laikotarpį nuo pirmo darbo užmokesčio padidinimo – 2004 m. gegužės 1 d. – iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad:

Darbo užmokesčio nustatymas 2002 m. sausio 21 d. įsakymu neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes nebuvo išskirta, kokio dydžio yra pagrindinis atlyginimas, o kokio dydžio – priedas. Darbo užmokesčio dalis, viršijanti MMA, negali būti laikoma priemoka už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, be to, visos darbo užmokesčio dalys ir kitos sąlygos privalo būti konkrečiai nurodomos darbuotojui. Teismų praktikoje pažymėta, kad darbo sutartyse reikalaujama tiksliai nurodyti darbuotojui priklausantį darbo užmokestį, priedus ir priemokas, todėl DK 192 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad būtų užtikrinamos darbuotojų teisės, t. y. darbdavys privalo aiškiai nurodyti, koks tarifinis atlygis laikomas padidintu, kiek padidintas atlygis dėl tam tikrų darbo sąlygų, arba tai, kad tarifinis atlygis nustatytas atsižvelgus į nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų. Darbdavys, kuriam žinomos to darbo sąlygos, privalo suprantamai jas atskleisti darbuotojui, taip pat aiškiai nurodyti darbo apmokėjimo sąlygas. Įstatymo nustatyta imperatyvioji darbdavio pareiga mokėti padidintą atlyginimą už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, todėl šalių susitarimo dalykas gali būti tik tokio atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-83/2011). Priimdamas 2002 m. sausio 21 d. įsakymą, atsakovas tik patvirtino ieškovų teisę į didesnį atlyginimą, tačiau panaikino iki tol galiojusį 30 proc. priedą ir nenustatė naujo priedo. Darbdavys, būdamas atsakingas už tinkamą darbo sutarties įforminimą, prisiima riziką dėl netinkamo pareigos vykdymo, todėl atsakovas, tinkamai neįforminęs darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, privalo sumokėti visą ieškovams panaikintos priemokos sumą. Faktas, kad priedas už darbą pavojingomis sąlygomis 2002 m. sausio 21 d. darbdavio įsakymu buvo įtrauktas į pagrindinį darbo užmokestį, gali būti suprantamas nebent taip, kad iki pirmo darbo užmokesčio padidinimo tuo metu dirbę darbuotojai dar galėjo pagrįstai manyti, jog jie gauna darbo užmokestį ir kaip priedą iki tol mokėtą 30 proc. MMA dydžio sumą. Sanitarų darbo užmokestį 2004 m. gegužės 1 d. padidinus iki 635 Lt, jie nežinojo, kokio dydžio priedas už darbą „pavojingomis sąlygomis“ yra mokamas ir ar iš viso koks nors priedas mokamas. Padidinęs darbo užmokestį ir nenurodęs sudedamųjų dalių darbdavys pažeidė pareigą aiškiai nurodyti darbo apmokėjimo sąlygas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įvertinę visas faktines aplinkybes ir įrodymus, teisingai konstatavo, kad turi būti mokamas 30 proc. MMA dydžio darbo užmokesčio priedas už darbą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų, tačiau nesant jokio faktinio ar juridinio pagrindo, nukrypdami nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, konstatavo, kad darbdavys neva mokėjo 129 Lt priedą, kai toks priedas vertine išraiška nebuvo įvardytas ir suderintas. Todėl ieškovai turi teisę reikalauti, kad būtų priteisiamas ir mokamas visas priedas už darbą, dirbtą nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad darbuotojams yra mokamas 129 Lt priedas, pažeidė darbuotojų konstitucinę teisę esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų gauti teisingą atlyginimą už darbą, kurią laiduoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CPK 417 straipsnį, turėjo priteisti ne tik priedo skirtumą iki 129 Lt už laikotarpį nuo iki 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d., bet turėjo priteisti 30 proc. nuo MMA priedą už laikotarpį nuo pirmo darbo užmokesčio padidinimo, tai yra nuo 2004 m. gegužės 1 d. (kai atlyginimas buvo padidintas iki 635 Lt ir priedas jokia forma nebuvo nurodytas).

 

Atsakovo atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašoma jį atmesti, o atsakovo kasacinį skundą tenkinti. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

DK 192 straipsnyje nurodyta, kad už nukrypstantį nuo normalių darbo sąlygų darbą turi būti mokamas padidintas tarifinis atlyginimas. Kaip (priemokų, priedų ar sulygstant darbo užmokesčio dydį forma) dėl padidinto tarifinio atlyginimo turėtų būti šalių susitariama, įstatymo leidėjo nenurodoma, ir tai paliekama spręsti teisinių santykių šalims darbo bei kolektyvinėse sutartyse. Remiantis DK 186 straipsniu, darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio mokamus darbuotojui už atliktą darbą. Taigi, darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006). Šalys dėl kitokio nei 129 Lt dydžio priedo už pavojingas darbo sąlygas nesusitarė, kolektyvinės sutarties sudarymo nepasiekė, todėl atsakovas ieškovams mokėjo nurodyto dydžio priedą. Atsakovas nepanaikino iki 2002 m. sausio 21 d. įsakymo mokėto 129 Lt priedo ir jį toliau mokėjo. Visi darbuotojai pasirašytinai sutiko pakeisti darbo sutartyse nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas. Ieškovų reikalavimas priteisti aptariamą priedą yra nepagrįstas, nes tuo atveju, jeigu toks reikalavimas būtų tenkintas, ieškovai nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita. Atsakovas nurodo neturįs pareigos mokėti priedą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, nes užtikrina ieškovams normalias darbo sąlygas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad iki 2002 m. sausio 1 d. ieškovams buvo mokamas 30 proc. MMA dydžio priedas už pavojingas darbo sąlygas, tuo metu sudaręs 129 Lt, po DK įsigaliojimo šis priedas atsakovo, kaip darbdavio, gera valia mokėtas ir toliau, įskaičiuojant jį į pagrindinį darbo užmokestį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

 

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-269/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014).

Šioje byloje atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas, kad teismai netinkamai, nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, ginčija teismų nustatytą aplinkybę, kad ieškovai dirba sanitarais esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų ir šių nukrypimų atsakovo taikomos priemonės neeliminuoja.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris Vyriausybės nutarimu (pagal iki 2002 m. rugsėjo 7 d. galiojusio Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1251 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 4.9 punktą ir nuo 2002 m. rugsėjo 7 d. galiojančio Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą psichikos ligonių ir sergančių alkoholine, toksikologine psichoze gydymas ir priežiūra priskirta prie pavojingų darbų) yra priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų saugumą ir sveikatą. Darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo specifiką ir vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, nustato papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti. Tik nustačius, kad dėl tam tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-125/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjantis teismas turi prerogatyvą nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Šioje byloje teismai, įvertinę surinktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovai dirba sanitarais VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų ir šių nukrypimų atsakovo taikomos priemonės nepašalina. Įvertinusi faktinius bylos duomenis, apskųstus teismų procesinius sprendimus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo bei šia prasme nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos nenustatė. Nurodyto juridiškai reikšmingo fakto egzistavimą teismai konstatavo įvertinę visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų – apie atsakovo taikomas priemones nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų eliminuoti ir jų efektą, psichosocialinės rizikos veiksnių tyrimą ir vertinimą, teismo ekspertizės išvadas ir t. t. – bei savo išvadą padarė iš įrodymų viseto duomenų. Nurodyta teismų išvada tinkamai motyvuota, atitinka įrodymų viseto duomenis, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad teismai nekreipė dėmesio į atsakovo pateiktus, teismo ekspertizės metu nustatytus duomenis, ieškovų paaiškinimus ir liudijimus, suabsoliutino vienintelę aplinkybę – jog ieškovai dirba ligoninėje, kuri yra tokia Lietuvoje vienintelė, ir neatsižvelgus į kitus byloje esančius įrodymus. Pažymėtina, kad byloje išvadą teikianti institucija – Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – savo išvadoje nurodė, jog ieškovų, dirbančių sanitarais ir atliekančių psichikos ligonių bei sergančių alkoholine, toksikologine psichoze priežiūrą, darbas priskiriamas prie pavojingų darbų, t. y. priskiriamas darbui esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog atsakovas pripažino, kad ieškovams moka 129 Lt priedą už pavojingas darbo sąlygas, taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas žinojo apie nukrypstančias nuo normalių ir pavojingas darbo sąlygas, jas pats (atsakovas) taip vertino ir vertina, suprato, kad ieškovams už tokias darbo sąlygas priklauso priemoka prie pagrindinio atlyginimo, ir, vadovaudamasis DK 192 straipsniu, šią priemoką mokėjo, o jeigu nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų nebūtų buvę, 129 Lt priemoka darbuotojams nebūtų mokama. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu teismų padarytos išvados apie ieškovų darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, neteikia pagrindo pripažinti, jog tokia teismų išvada padaryta pažeidus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nukrypus nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

 

Dėl padidinto atlyginimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio ir nustatymo tvarkos

 

Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismų išvada, jog jis turėjo ieškovams mokėti 30 proc. MMA dydžio priedą, prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, pažeidžia CK 1.5 straipsnyje, DK 35 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo, nepiktnaudžiavimo, teisėtų lūkesčių principus.

DK 192 straipsnio, reglamentuojančio darbo apmokėjimą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 1 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokėti padidintą, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinį atlygį; nurodyta, kad konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši įstatymo nuostata yra imperatyvioji, t. y. jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis darbdavys privalo mokėti padidintą, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestį. Tokiu atveju, kai yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas yra tik padidinto tarifinio atlygio dydis, bet ne darbuotojo teisė gauti didesnį atlyginimą – tokia teisė jam nustatyta įstatymo, imperatyviai įtvirtinančio darbdavio pareigą mokėti už darbą tokiomis sąlygomis didesnį darbo užmokestį. Tuo atveju, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenustatyta konkretaus mokėjimo už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydžio, taip pat didesnis atlygis nenustatytas individualioje darbo sutartyje, darbuotojas po darbo sutarties sudarymo nepraranda teisės kreiptis į darbdavį dėl padidinto darbo užmokesčio mokėjimo, jeigu jis dirba, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Sudarant darbo sutartis dėl darbo, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, turi būti nustatytas padidintas, palyginti su normaliomis darbo sąlygomis, darbo užmokestis ir darbo sutartyse aiškiai nurodyta, jog nustatytas tarifinis atlygis yra padidintas, atsižvelgiant į nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, kiek jis padidintas. Didesnis darbo užmokestis už darbą aptariamomis sąlygomis gali būti nustatomas tiek nustatant didesnį tarifinį atlygį, tiek tam tikrą priemoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-83/2011).

Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas iki 2002 m. sausio 1 d. sudarytose darbo sutartyse su ieškovais buvo įsipareigojęs jiems mokėti 30 proc. MMA dydžio priedą prie pagrindinio atlyginimo už pavojingas darbo sąlygas, ir toks priedas buvo mokamas. Kolektyvinėje sutartyje, galiojusioje atsakovo įstaigoje iki 2002 m. kovo 28 d., buvo nustatyta, jog priemoka už kenksmingas darbo sąlygas yra 30 proc. MMA dydžio. 2002 m. sausio 21 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr.6 k „Dėl darbo užmokesčio“, kuriame nustatė, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. keičiama darbo apmokėjimo tvarka – formuojant darbuotojo darbo užmokestį, priedas, kuris buvo mokamas už pavojingas darbo sąlygas, įskaičiuojamas į pagrindinį atlyginimą. Tuo metu dirbusių ieškovų darbo sutartyse buvo padaryti įrašai, patvirtinantys jų sutikimą, kad nuo 2002 m. sausio 1 d. jiems būtų mokamas 580 Lt tarnybinis atlyginimas pagal naują apmokėjimo tvarką; iki tol mokėtas 30 proc. dydžio priedas buvo įskaičiuotas į pagrindinį 580 Lt atlyginimą ir nepakito iki to laiko, kol buvo nustatytas didesnis MMA. Ieškovai ir jų atstovai reiškė nesutikimą su atsakovo 2002 m. sausio 21 d. įsakymu bei priedo už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų sumažinimu, tokius reikalavimus išreiškė raštu 2002 m. vasario 22 d., 2002 m. vasario 26 d. ir kt. Teismai, faktinių bylos duomenų kontekste įvertinę atsakovo 2002 m. sausio 21 d. įsakymą Nr.6 k „Dėl darbo užmokesčio“, padarė išvadas, kad: juo nebuvo priimtas sprendimas priedą sumažinti iki 129 Lt; atsakovas šį įsakymą nepagrįstai traktuoja kaip susitarimą dėl fiksuoto 129 Lt dydžio priedo už pavojingas darbo sąlygas nustatymo, nes ieškovai, pasirašydami darbo sutarčių pakeitimuose ir sutikdami su 580 Lt pareiginiu atlyginimu, nedavė sutikimo priemokos už pavojingas darbo sąlygas nekintamo dydžio nustatymui; darbo sutarties šalys – atsakovas ir ieškovai – susitarė dėl darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimo, tačiau ne dėl priemokos dydžio sumažinimo ar konkretaus (ne procentinio) dydžio fiksavimo, o sąlyga dėl 30 proc. MMA dydžio priemokos liko nepakitusi; ieškovai sutiko ir pasirašė po darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimu, t. y. priedo mokėjimo kartu su pagrindiniu atlyginimu, tačiau ne su paties priedo dydžio sumažinimu ar fiksavimu. Atsižvelgdami į tai, kad nurodytame atsakovo įsakyme nebuvo įtvirtintas 30 proc. MMA priedo sumažinimas ar jo panaikinimas, sąlyga dėl 30 proc. MMA dydžio priemokos, atitinkanti darbuotojų ir darbdavio suderintą valią, liko nepakitusi, vėliau, padidėjus MMA, išmokamas priedas už pavojingas darbo sąlygas atitinkamai nepadidėjo, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priteisė ieškovams mokėtino 30 proc. MMA priedo ir faktiškai mokėto priedo skirtumą, kaip darbdavio nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio darbuotojams dalį. Teisėjų kolegija tokias teismų išvadas vertina kaip pagrįstas, nes nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad jos padarytos netinkamai pritaikius teisės normas ar nukrypus nuo kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Darbdavys turi pareigą aiškiai nurodyti ne tik darbo užmokesčio dydį, bet ir jo sudėtines dalis, be to, sudėtines dalis nurodyti taip, kad jos būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą abiejų sutarčių valią (DK 95 straipsnio 3 dalis, 192 straipsnio 1 dalis). Kadangi byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios atsakovo pareigą mokėti ieškovams atitinkamą priedą už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, o ieškovams nuolatos buvo išmokama tik šio priedo dalis, tai teismai procesiniuose sprendimuose priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, priteisdami šio priedo įsiskolinimą ieškovams. Atsakovo kasacinio skundo teiginiai, kuriais teigiama, kad šalys dėl kitokio nei 129 Lt priedo nesusitarė, ieškovai sutiko su darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimu ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė, teismų išvados prieštarauja sutarčių aiškinimo taisyklėms, pažeidžia CK 1.5 straipsnyje, DK 35 straipsnyje nustatytus protingumo, sąžiningumo, teisingumo, nepiktnaudžiavimo ir teisėtų lūkesčių principus, yra atmestini kaip nepagrįsti.

 

Dėl ieškovų kasacinio skundo argumentų

 

Ieškovai, kasaciniame skunde teigdami, kad teismai apskųstuose sprendimuose padarė nepagrįstas išvadas, jog buvo mokamas 129 Lt priedas už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), be to, šioje nutartyje teisėjų kolegija jau yra konstatavusi tokios teismų išvados pagrįstumą. Teigdami, kad nurodyta teismų išvada yra padaryta nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. A. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-7-83/2011, pateiktų išaiškinimų, ieškovai kasaciniame skunde nepateikia tai patvirtinančių teisinių argumentų. Priešingai nei teigia ieškovai kasaciniame skunde, iš apskųstų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad šią bylą nagrinėję teismai vadovavosi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais.

Esant konstatuotam teismų išvados dėl ieškovams faktiškai mokėto priedo už darbą esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų pagrįstumui, nėra pagrindo sutikti su ieškovų kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad darbuotojams yra mokamas 129 Lt priedas, pažeidė darbuotojų konstitucinę teisę esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų gauti teisingą atlyginimą už darbą, kurią laiduoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis.

Ieškovai, kasaciniame skunde teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas priedą turėjo priteisti už laikotarpį nuo pirmo darbo užmokesčio padidinimo, t. y. nuo 2004 m. gegužės 1 d., kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

Kiti kasacinių skundų argumentai vertintini kaip neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus ieškovų ir atsakovo kasacinių skundų, nepriteistina jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasaciniame teisme patirta 72,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei turėtų būti priteisiamas iš kasatorių (CPK 96 straipsnis). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Kadangi nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo dydis, kuris turėtų būti priteisiamas iš kiekvieno kasatoriaus lygiomis dalimis, yra mažesnis už nurodytu įsakymu nustatytą minimalią priteistiną sumą, tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei iš kasatorių nepriteistinas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Alė Bukavinienė     

 

 

                                                                                                            Virgilijus Grabinskas

           

 

                                                                                                            Antanas Simniškis