Civilinė byla Nr. 3K-3-237-695/2015

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11552-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.10; 14.4 

(S)

       

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. balandžio 24 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

            rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui biudžetinei įstaigai Gamtos tyrimų centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidžiamo darbuotojo teisę į vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai su juo atsiskaityti atleidžiant iš darbo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu su atsakovu sudarytos terminuotos darbo sutarties nutraukimą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu „esant ypatingam atvejui, kai negalima darbuotojo perkelti į kitą darbą“; pripažinti, kad darbo sutartis pasibaigė DK 129 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu pagrindu „išmokant vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką“; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką ir 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškinyje nurodyta, kad šalys 2008 m. gegužės 20 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, kuria ieškovas priimtas dirbti Vilniaus universiteto Ekologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju laikotarpiui nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Ekologijos institutas 2009 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo reorganizuotas į biudžetinę įstaigą Gamtos tyrimų centrą, į jį ieškovas buvo perkeltas dirbti nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsakovas 2011 m. kovo 1 d. įteikė ieškovui įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnio pagrindu nuo 2011 m. liepos 1 d. dėl atsakovui 2011 m. skirtų biudžeto lėšų deficito naikinant vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybę. Direktoriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymu nuo 2011 m. liepos 1 d. ieškovas atleistas iš darbo DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu, išmokant priskaičiuotą darbo užmokestį už 2011 m. birželio ir liepos mėnesius, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Ieškovo teigimu, darbo sutartis su juo buvo nutraukta neteisėtai, nes buvo galimybė jį perkelti į kitą darbą. Darbo sutartis galėjo būti nutraukta tik išmokant vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį iki terminuotos darbo sutarties pabaigos. Nepertraukiamasis ieškovo darbo stažas atsakovo įstaigoje buvo daugiau kaip dešimt metų, todėl jam turėjo būti išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Nutraukdamas darbo sutartį atsakovas nevisiškai atsiskaitė su ieškovu, todėl jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo ieškovui priteistinas 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu atmetė ieškinį.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį dėl išeitinės išmokos dydžio nustatymo ir pripažino, kad ieškovas įgijo teisę į penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neturi nepertraukiamojo darbo stažo, kuris reikalingas penkių mėnesių išeitinei išmokai mokėti. Darbo stažas negali būti laikomas pertraukiamu, jei darbo santykiai iš tikrųjų nenutrūksta, o yra tik iš naujo sudaromos terminuotos darbo sutartys. Nepertraukiamasis stažas negali būti dirbtinai pertraukiamas kaip nagrinėjamu atveju: ieškovas vieną dieną buvo atleistas, o kitą dieną – vėl priimtas į darbą. Tokį pertraukimą įstatymų leidėjas prilygina terminui, kuris darbo stažo skaičiavimo nepertraukia. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas atsakovo įstaigoje dirbo daugiau kaip dešimt metų ir įgijo teisę į penkių mėnesių išeitinę išmoką (DK 30 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį ir perdavė bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovui teisę į penkių mėnesių dydžio išeitinę išmoką.

Įvertinusi DK 129 straipsnio 5 dalies nuostatas ir kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ypatingą atvejį kaip sąlygą nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ypatingo atvejo buvimu, o tai sudarė pagrindą nutraukti terminuotą darbo sutartį.

            Spręsdama dėl ieškovo pirmenybės teisės būti paliktam darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, ir dėl darbuotojo kvalifikacijos vertinimo kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies nuostatas, Darbuotojų atrankos komisijos parinktus vertinimo kriterijus ir jos išvadas, sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovo kvalifikacija yra žemesnė, padaryta neištyrus bei neįvertinus įrodymų ir ieškovo pateiktų argumentų. Dėl šios priežasties buvo panaikinta apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: pripažino neteisėtu atsakovo BĮ Gamtos tyrimų centro direktoriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-6/29-3 ieškovo A. B. 2008 m. gegužės 20 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties Nr. 935 nutraukimą DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu; konstatavo, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; tenkino iš dalies ieškovo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. (terminuotos darbo sutarties pabaigos) ir priteisė ieškovui iš atsakovo 7 mėnesių dydžio vidutinį darbo užmokestį (12 873,53 Lt, arba 3728,43 Eur) už priverstinę pravaikštą; atmetė ieškovo reikalavimus priteisti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką ir 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovo valstybei 386 Lt (111,79 Eur) žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija padarė išvadas, kad ieškovo kvalifikacija nėra žemesnė, negu nurodytų vertinimo lentelėje kitų darbuotojų, kurie liko dirbti pas atsakovą, ir kad ieškovas turi daugiau kaip 10 metų nepertraukiamą darbo stažą atsakovo įstaigoje. Tuo pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas pažeidė DK 135 straipsnio 2 dalį, todėl pripažino ieškovo atleidimą neteisėtu. Pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kad ieškovas po atleidimo iš darbo iškart surado kitą darbą, kad neturėjo didelių praradimų, kad atsakovas yra biudžetinė įstaiga, o darbuotojų skaičių sumažino dėl sumažinto finansavimo, kad ieškovui atsakovas 2012 m. gruodžio mėnesį sumokėjo teismų nustatytą padidintą iki 5 mėnesių išeitinę išmoką, teisėjų kolegija sprendė, jog vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. mažintina iki 7 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 12 873,53 Lt (3728,43 Eur) (DK 140 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, kad jam priklauso 6 mėnesių išeitinė išmoka, ir papildomai priteisti dar vieno mėnesio išeitinę išmoką, nes tokiai išeitinei išmokai išmokėti įstatymas reikalauja  daugiau kaip 240 mėnesių nepertraukiamojo darbuotojo darbo stažo, o ieškovas pas atsakovą nepertraukiamai dirbo nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d., tai sudaro 186 mėnesių stažą. Be to, aplinkybę, kad ieškovas turi teisę į  5 mėnesių išeitinę išmoką, konstatavo ir kasacinis teismas.

    Teisėjų kolegija netenkino reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, t. y. už išeitinės išmokos nesumokėjimą laiku, nes dėl šios išmokos dydžio tarp šalių vyko ginčas. Teismui pripažinus, kad ieškovas turi teisę į 5 mėnesių išeitinę išmoką, atsakovas ją sumokėjo 2012 m. gruodžio mėnesį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi DK 250 straipsnio nuostatas, CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir pagrindus, padarė išvadą, kad ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl taip pat netenkino reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo sumokėti išeitinę išmoką laikotarpį (18 mėn.) ir nurodo tokius argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 141 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatai taikyti būtina nustatyti šias aplinkybes: neatsiskaitymą laiku ir faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Taigi DK 141 straipsnio 3 d. nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. ir kt. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011; kt.). Byloje buvo nustatyta, kad nutraukiant su ieškovu darbo sutartį jam buvo išmokėta 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje ir bylą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartyje nustatė, kad ieškovui priklauso 5, o ne 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skirtumą atsakovas sumokėjo ieškovui 2012 m. gruodžio mėnesį, o ne atleidimo iš darbo dieną 2011 m. liepos 1 d. Išeitinės išmokos dalis laiku nebuvo sumokėta dėl to, kad atsakovas netinkamai taikė įstatymą ir netinkamai apskaičiavo išeitinės išmokos dydį. Ieškovas neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo suklaidinti atsakovą apskaičiuojant išeitinės išmokos dydį arba kurie galėjo nulemti pavėluotą atsiskaitymą su ieškovu, dėl to išeitinės išmokos dalis sumokėta pavėluotai ir nesant ieškovo kaltės.

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai pripažino, kad atsakovui pareigos mokėti vidutinį darbo užmokestį už vėlavimą sumokėti išeitinę išmoką neatsiranda, nes jos mokėjimo pareigą atsakovas ginčijo, o teismui nustačius tokią pareigą, atsakovas ją nedelsiant sumokėjo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl išeitinės išmokos mokėjimo ir teismas konstatuoja, kad darbuotojui ši išmoka priklauso ir turėjo būti sumokėta, tokia situacija reiškia, kad darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, todėl jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai; darbdavys, ginčydamas tam tikrų išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo darbuotojui pareigą, turi prisiimti ir visą tokio ginčijimo riziką, įskaitant ir DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų padarinių galimą taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007). Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, nes atsakovo finansinė situacija yra pagerėjusi, todėl priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką nesudarytų jam esminės finansinės naštos, kuri galėtų paliesti kitų atsakovo darbuotojų interesus ar turėti įtakos atsakovo vykdomai veiklai, dėl tokios išmokos atsakovas netaptų nemokus. Vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo sumokėti išeitinę išmoką laiką priteisimas būtų adekvatus ir proporcingas atsakovo padarytam pažeidimui.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BĮ Gamtos tyrimų centras prašo ieškovo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, netenkinęs ieškovo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo sumokėti visą išeitinę išmoką laiką, tinkamai taikė DK 141 straipsnį ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo praktikos. Atsakovas yra biudžetinė įstaiga, todėl sprendžiant darbo teisinius klausimus jam galiojo ir galioja ne tik DK, bet ir kitų teisės aktų nuostatos. Dėl šios priežasties atsakovas, skaičiuodamas ieškovo nepertraukiamąjį darbo stažą, kad išmokėtų išeitinę išmoką, vadovavosi DK 30 straipsnio 2 dalimi, 109 straipsnio 2 dalimi, 111 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“ ir Mokslo ir studijų įstatymo 35 straipsniu. Pažymėtina, kad ieškovo atleidimo metu dar nebuvo suformuotos teismų praktikos dėl pirmiau nurodyto nutarimo ir Mokslo ir studijų įstatymo taikymo skaičiuojant atleidžiamų mokslo darbuotojų nepertraukiamąjį darbo stažą bei išeitinių išmokų dydį, todėl atsakovas minėtas teisės normas taikė taip, kaip manė esant teisinga, atsižvelgdamas ir į tą aplinkybe, kad jis yra iš biudžeto finansuojama įstaiga. Atsakovas teisės normas pažeidė sąžiningai suklydęs, todėl tokiu atveju vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimas neatitiktų proporcingumo principo ir kompensuojamosios tokios sankcijos paskirties. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismui 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi pripažinus ieškovui teisę į 5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, šios išmokos skirtumą atsakovas jam nedelsiant sumokėjo, nepaisydamas to fakto, kad nurodytos nutarties teisėtumą ginčijo kasacine tvarka. Ieškovo prašomo vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo sumokėti išeitinę išmoką laikotarpį (18 mėn.) priteisimas reikštų neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą atsakovui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

         

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo, kai darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos

 

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo sumokėti išeitinę išmoką laiką, pažeidė DK 141 straipsnio 3 dalį.

DK 141 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotojų tvarką. Jo 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; 2 dalyje – kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas; o 3 dalyje – kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Pagal tokį teisinį reglamentavimą DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai tenka darbdaviui, jei jis neįvykdė ar netinkamai įvykdė DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo ir teismo sprendimu pripažinus, kad darbo sutartis su juo yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (priėmimo) dienos, darbuotojo atleidimo iš darbo data nukeliama. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad tokiu atveju darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju pagal DK 141 straipsnio 1 dalį atsiranda nuo teismo sprendimu nustatytos darbuotojo atleidimo iš darbo dienos. Kasacinis teismas jau yra pasisakęs dėl tokio DK 141 straipsnio nuostatų taikymo. Antai kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad jeigu darbuotojo atleidimo iš darbo (darbo sutarties nutraukimo) diena pripažįstama teismo sprendimo įsiteisėjimo diena, tai darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju taip pat atsiranda nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas su kasatoriumi atsiskaitė (išmokėjo visą išeitinę išmoką) 2012 m. gruodžio mėnesį, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatyta, kad darbo sutartis su kasatoriumi nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis kasaciniu skundu neskundžiama. Taigi šiuo atveju darbo sutartis su kasatoriumi yra nutraukta nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos – 2014 m. gegužės 27 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Ji vertinama kaip jo atleidimo iš darbo diena ir darbdavio pareiga mokėti teismo nustatytą išeitinę išmoką pagal DK 141 straipsnio 1 dalį atsiranda nuo teismo sprendime nurodyto atleidimo momento. Kadangi byloje priimant teismo sprendimą nebuvo teisinio pagrindo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį, tai kasacinio skundo argumentai dėl šios normos pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos, taikant ir aiškinant jos nuostatas, teisiškai nepagrįsti. 

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus dėl neteisėto atleidimo atsiradę praradimai yra kompensuoti priteisiant jam iš atsakovo septynių mėnesių dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK (redakcija, galiojusi 2011 m. liepos 1 d.) 297 straipsnio 4 dalį (šiuo metu galiojančios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalis). Šios jam priteistos išmokos dydžio kasatorius neginčija. Pažymėtina, kad dėl DK 141 straipsnio 3 dalies ir 297 straipsnio 4 dalies santykio kasacinio teismo pasisakyta, kad šios kompensacijos taikytinos skirtingoms faktinėms situacijoms ir jas abi mokant vienu metu gali būti paneigta šių išmokų kompensacinė prigimtis ir toks mokėjimas lemtų nepagrįstą darbuotojo praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. UAB „Einhell Balticum“, bylos Nr. 3K-3-265/2012).

 

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

 

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (ieškovo) turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (ieškovo).

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti 1300 Lt (376,51 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, jis pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 7, 8.14 punktuose nustatytos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl iš ieškovo priteistinos visos atsakovo patirtos advokato atstovavimo išlaidos – 376,51 Eur.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 24 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 4,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš kasacinį skundą padavusio ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui BĮ Gamtos tyrimų centrui (j. a. k. 302470603) 376,51 Eur (tris šimtus septyniasdešimt šešis Eur 51 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 4,02 Eur (keturis Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                  Algis Norkūnas                                                                 

                                                                                                              Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                                                                                                                                                                        Gediminas Sagatys