Civilinė byla Nr. 3K-3-237-695/2015
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11552-2011-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.10;
14.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 24 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė)
ir Gedimino Sagačio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį
atsakovui biudžetinei įstaigai Gamtos tyrimų centrui dėl atleidimo iš darbo
pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės
žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl materialiosios
teisės normų, reglamentuojančių atleidžiamo darbuotojo teisę į vidutinį darbo
užmokestį už uždelsimą visiškai su juo atsiskaityti atleidžiant iš darbo,
aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu su
atsakovu sudarytos terminuotos darbo sutarties nutraukimą Lietuvos Respublikos darbo
kodekso (toliau DK) 129 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu
esant ypatingam atvejui, kai negalima darbuotojo perkelti į kitą darbą;
pripažinti, kad darbo sutartis pasibaigė DK 129 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu
pagrindu išmokant vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo
laiką; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011
m. liepos 1 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., trijų mėnesių vidutinio darbo
užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo
atsiskaityti laiką ir 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.
Ieškinyje nurodyta, kad šalys 2008 m.
gegužės 20 d. sudarė terminuotą darbo sutartį, kuria ieškovas priimtas dirbti
Vilniaus universiteto Ekologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju
laikotarpiui nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Ekologijos
institutas 2009 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo
reorganizuotas į biudžetinę įstaigą Gamtos tyrimų centrą, į jį ieškovas buvo perkeltas
dirbti nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsakovas 2011 m. kovo 1 d. įteikė ieškovui
įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnio pagrindu nuo 2011 m.
liepos 1 d. dėl atsakovui 2011 m. skirtų biudžeto lėšų deficito naikinant
vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybę. Direktoriaus 2011 m. birželio 29 d.
įsakymu nuo 2011 m. liepos 1 d. ieškovas atleistas iš darbo DK 129 straipsnio 5
dalies pagrindu, išmokant priskaičiuotą darbo užmokestį už 2011 m. birželio ir
liepos mėnesius, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir trijų mėnesių
vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Ieškovo teigimu, darbo
sutartis su juo buvo nutraukta neteisėtai, nes buvo galimybė jį perkelti į kitą
darbą. Darbo sutartis galėjo būti nutraukta tik išmokant vidutinį darbo
užmokestį už laikotarpį iki terminuotos darbo sutarties pabaigos.
Nepertraukiamasis ieškovo darbo stažas atsakovo įstaigoje buvo daugiau kaip
dešimt metų, todėl jam turėjo būti išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo
užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Nutraukdamas darbo sutartį atsakovas
nevisiškai atsiskaitė su ieškovu, todėl jam priteistinas vidutinis darbo
užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Dėl neteisėto darbo sutarties
nutraukimo ieškovui priteistinas 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos
atlyginimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 18 d.
sprendimu atmetė ieškinį.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 6 d.
nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18
d. sprendimo dalį dėl išeitinės išmokos dydžio nustatymo ir pripažino, kad
ieškovas įgijo teisę į penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio
išeitinę išmoką; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas
padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neturi nepertraukiamojo darbo stažo,
kuris reikalingas penkių mėnesių išeitinei išmokai mokėti. Darbo stažas negali
būti laikomas pertraukiamu, jei darbo santykiai iš tikrųjų nenutrūksta, o yra
tik iš naujo sudaromos terminuotos darbo sutartys. Nepertraukiamasis stažas
negali būti dirbtinai pertraukiamas kaip nagrinėjamu atveju: ieškovas vieną
dieną buvo atleistas, o kitą dieną vėl priimtas į darbą. Tokį pertraukimą
įstatymų leidėjas prilygina terminui, kuris darbo stažo skaičiavimo
nepertraukia. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas atsakovo įstaigoje dirbo
daugiau kaip dešimt metų ir įgijo teisę į penkių mėnesių išeitinę išmoką (DK 30
straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 4
d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį ir perdavė bylą Vilniaus
apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija
nurodė, kad apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovui teisę į penkių mėnesių dydžio
išeitinę išmoką.
Įvertinusi DK 129
straipsnio 5 dalies nuostatas ir kasacinio teismo praktiką, formuojamą
aiškinant ypatingą atvejį kaip sąlygą nutraukti terminuotą darbo sutartį iki
jos termino pabaigos, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad bylą
nagrinėję teismai tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ypatingo atvejo
buvimu, o tai sudarė pagrindą nutraukti terminuotą darbo sutartį.
Spręsdama
dėl ieškovo pirmenybės teisės būti paliktam darbe, kai mažinamas darbuotojų
skaičius, ir dėl darbuotojo kvalifikacijos vertinimo kasacinio teismo teisėjų
kolegija, įvertinusi DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies nuostatas,
Darbuotojų atrankos komisijos parinktus vertinimo kriterijus ir jos išvadas,
sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovo kvalifikacija
yra žemesnė, padaryta neištyrus bei neįvertinus įrodymų ir ieškovo pateiktų
argumentų. Dėl šios priežasties buvo panaikinta apeliacinės instancijos teismo
nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d.
sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį tenkino iš dalies: pripažino
neteisėtu atsakovo BĮ Gamtos tyrimų centro direktoriaus 2011 m. birželio 29 d.
įsakymu Nr. P-6/29-3 ieškovo A. B. 2008 m. gegužės 20 d.
sudarytos terminuotos darbo sutarties Nr. 935 nutraukimą DK 129 straipsnio 5
dalies pagrindu; konstatavo, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu
nuo jo įsigaliojimo dienos; tenkino iš dalies ieškovo reikalavimą priteisti
vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos 2011 m. liepos 1 d. iki
2013 m. gegužės 20 d. (terminuotos darbo sutarties pabaigos) ir priteisė
ieškovui iš atsakovo 7 mėnesių dydžio vidutinį darbo užmokestį (12 873,53 Lt,
arba 3728,43 Eur) už priverstinę pravaikštą; atmetė ieškovo reikalavimus
priteisti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką,
vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką ir 5000 Lt
(1448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovo valstybei
386 Lt (111,79 Eur) žyminio mokesčio.
Teisėjų kolegija padarė
išvadas, kad ieškovo kvalifikacija nėra žemesnė, negu nurodytų vertinimo
lentelėje kitų darbuotojų, kurie liko dirbti pas atsakovą, ir kad ieškovas turi
daugiau kaip 10 metų nepertraukiamą darbo stažą atsakovo įstaigoje. Tuo
pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas pažeidė DK 135 straipsnio 2
dalį, todėl pripažino ieškovo atleidimą neteisėtu. Pagal bylos nagrinėjimo metu
nustatytas aplinkybes, kad ieškovas po atleidimo iš darbo iškart surado kitą
darbą, kad neturėjo didelių praradimų, kad atsakovas yra biudžetinė įstaiga, o
darbuotojų skaičių sumažino dėl sumažinto finansavimo, kad ieškovui atsakovas 2012 m. gruodžio mėnesį sumokėjo teismų nustatytą
padidintą iki 5 mėnesių išeitinę išmoką, teisėjų kolegija sprendė, jog
vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo
iš darbo dienos 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. mažintina iki 7
mėnesių vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 12 873,53 Lt (3728,43 Eur) (DK 140
straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija atmetė
ieškovo reikalavimą pripažinti, kad jam priklauso 6 mėnesių išeitinė išmoka, ir
papildomai priteisti dar vieno mėnesio išeitinę išmoką, nes tokiai išeitinei
išmokai išmokėti įstatymas reikalauja
daugiau kaip 240 mėnesių nepertraukiamojo darbuotojo darbo stažo, o
ieškovas pas atsakovą nepertraukiamai dirbo nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2011 m.
liepos 1 d., tai sudaro 186 mėnesių stažą. Be to, aplinkybę, kad ieškovas turi
teisę į 5 mėnesių išeitinę išmoką,
konstatavo ir kasacinis teismas.
Teisėjų kolegija
netenkino reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo
atsiskaityti laiką, t. y. už išeitinės išmokos nesumokėjimą laiku, nes dėl šios
išmokos dydžio tarp šalių vyko ginčas. Teismui pripažinus, kad ieškovas turi
teisę į 5 mėnesių išeitinę išmoką, atsakovas ją sumokėjo 2012 m. gruodžio mėnesį.
Teisėjų kolegija,
įvertinusi DK 250 straipsnio nuostatas, CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus
neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus ir pagrindus, padarė išvadą, kad
ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu yra pakankama satisfakcija už
patirtą skriaudą, todėl taip pat netenkino reikalavimo priteisti neturtinės
žalos atlyginimą.
III. Kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas A. B. prašo pakeisti apeliacinės instancijos
teismo sprendimą, priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už
uždelsimo sumokėti išeitinę išmoką laikotarpį (18 mėn.) ir nurodo tokius
argumentus:
1. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė DK 141 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo kasacinio
teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatai taikyti būtina
nustatyti šias aplinkybes: neatsiskaitymą laiku ir faktą, kad dėl neatsiskaitymo
nėra darbuotojo kaltės. Taigi DK 141 straipsnio 3 d. nustatytų padarinių
taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Ši
darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu
darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl
neatsiskaitymo laiku (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2
d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB Fleming baldai, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2009 m. liepos 7 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB Geotechnikos grupė, bylos Nr. 3K-3-305/2009; 2011
m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.
K. ir kt. v. AB Klaipėdos kartonas, bylos Nr. 3K-3-66/2011; kt.). Byloje buvo nustatyta, kad nutraukiant su ieškovu darbo
sutartį jam buvo išmokėta 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje ir bylą kasacine
tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartyje
nustatė, kad ieškovui priklauso 5, o ne 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio
išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skirtumą atsakovas sumokėjo ieškovui 2012 m.
gruodžio mėnesį, o ne atleidimo iš darbo dieną 2011 m. liepos 1 d. Išeitinės
išmokos dalis laiku nebuvo sumokėta dėl to, kad atsakovas netinkamai taikė
įstatymą ir netinkamai apskaičiavo išeitinės išmokos dydį. Ieškovas neatliko
jokių veiksmų, kurie galėjo suklaidinti atsakovą apskaičiuojant išeitinės
išmokos dydį arba kurie galėjo nulemti pavėluotą atsiskaitymą su ieškovu, dėl
to išeitinės išmokos dalis sumokėta pavėluotai ir nesant ieškovo kaltės.
2.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai pripažino, kad
atsakovui pareigos mokėti vidutinį darbo užmokestį už vėlavimą sumokėti
išeitinę išmoką neatsiranda, nes jos mokėjimo pareigą atsakovas ginčijo, o
teismui nustačius tokią pareigą, atsakovas ją nedelsiant sumokėjo. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl išeitinės
išmokos mokėjimo ir teismas konstatuoja, kad darbuotojui ši išmoka priklauso ir
turėjo būti sumokėta, tokia situacija reiškia, kad darbdavys nevisiškai
atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, todėl jeigu
darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti
teisiniai padariniai; darbdavys, ginčydamas tam tikrų išmokų, susijusių su
darbo santykiais, mokėjimo darbuotojui pareigą, turi prisiimti ir visą tokio
ginčijimo riziką, įskaitant ir DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų padarinių
galimą taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v.
UAB Izabelita, bylos Nr.
3K-3-260/2007). Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35
straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo)
vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką
teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg
didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir
sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo
teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje L. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB Pajūrio mediena, bylos Nr. 3K-3-247/2011). Nagrinėjamu
atveju nėra pagrindo mažinti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, nes
atsakovo finansinė situacija yra pagerėjusi, todėl priteistinas vidutinis darbo
užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką nesudarytų jam esminės finansinės
naštos, kuri galėtų paliesti kitų atsakovo darbuotojų interesus ar turėti
įtakos atsakovo vykdomai veiklai, dėl tokios išmokos atsakovas netaptų nemokus.
Vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo sumokėti išeitinę išmoką laiką
priteisimas būtų adekvatus ir proporcingas atsakovo padarytam pažeidimui.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą atsakovas BĮ Gamtos tyrimų centras prašo ieškovo skundą
atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovo teigimu,
apeliacinės instancijos teismas, netenkinęs ieškovo reikalavimo priteisti
vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo sumokėti visą išeitinę išmoką laiką,
tinkamai taikė DK 141 straipsnį ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos
šios teisės normos aiškinimo praktikos. Atsakovas yra biudžetinė įstaiga, todėl
sprendžiant darbo teisinius klausimus jam galiojo ir galioja ne tik DK, bet ir
kitų teisės aktų nuostatos. Dėl šios priežasties atsakovas, skaičiuodamas
ieškovo nepertraukiamąjį darbo stažą, kad išmokėtų išeitinę išmoką, vadovavosi
DK 30 straipsnio 2 dalimi, 109 straipsnio 2 dalimi, 111 straipsnio 3 dalimi,
Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 Dėl darbo stažo skaičiavimo
tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose
ir organizacijose aprašo patvirtinimo ir Mokslo ir studijų įstatymo 35 straipsniu.
Pažymėtina, kad ieškovo atleidimo metu dar nebuvo suformuotos teismų praktikos
dėl pirmiau nurodyto nutarimo ir Mokslo ir studijų įstatymo taikymo
skaičiuojant atleidžiamų mokslo darbuotojų nepertraukiamąjį darbo stažą bei
išeitinių išmokų dydį, todėl atsakovas minėtas teisės normas taikė taip, kaip
manė esant teisinga, atsižvelgdamas ir į tą aplinkybe, kad jis yra iš biudžeto
finansuojama įstaiga. Atsakovas teisės normas pažeidė sąžiningai suklydęs,
todėl tokiu atveju vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką
priteisimas neatitiktų proporcingumo principo ir kompensuojamosios tokios
sankcijos paskirties. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinės
instancijos teismui 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi pripažinus ieškovui teisę į
5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, šios išmokos skirtumą
atsakovas jam nedelsiant sumokėjo, nepaisydamas to fakto, kad nurodytos
nutarties teisėtumą ginčijo kasacine tvarka. Ieškovo prašomo vidutinio darbo
užmokesčio už uždelsimo sumokėti išeitinę išmoką laikotarpį (18 mėn.)
priteisimas reikštų neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą atsakovui.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo, kai
darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos
Kasatorius kasaciniame
skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą
priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo sumokėti išeitinę išmoką laiką,
pažeidė DK 141 straipsnio 3 dalį.
DK 141 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymo su
atleidžiamu darbuotojų tvarką. Jo 1 dalyje nustatyta, kad
darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo
atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo
susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; 2 dalyje kad darbdavys
atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias
pinigų sumas; o 3 dalyje kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo
kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Pagal tokį
teisinį reglamentavimą DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai tenka
darbdaviui, jei jis neįvykdė ar netinkamai įvykdė DK 141 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną. Kilus ginčui
dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo ir teismo sprendimu pripažinus, kad
darbo sutartis su juo yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo
(priėmimo) dienos, darbuotojo atleidimo iš darbo data nukeliama. Tai sudaro
pagrindą spręsti, kad tokiu atveju darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su
atleidžiamu darbuotoju pagal DK 141 straipsnio 1 dalį atsiranda nuo teismo
sprendimu nustatytos darbuotojo atleidimo iš darbo dienos. Kasacinis teismas
jau yra pasisakęs dėl tokio DK 141 straipsnio nuostatų taikymo. Antai kasacinio
teismo teisėjų kolegija sprendė, kad jeigu darbuotojo atleidimo iš darbo (darbo
sutarties nutraukimo) diena pripažįstama teismo sprendimo įsiteisėjimo diena,
tai darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju taip pat
atsiranda nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės
30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB Baltijos
baldų prekyba, bylos Nr. 3K-3-245/2012).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad
atsakovas su kasatoriumi atsiskaitė (išmokėjo visą išeitinę išmoką) 2012 m.
gruodžio mėnesį, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu nustatyta, kad darbo sutartis su
kasatoriumi nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Ši
apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis kasaciniu skundu neskundžiama.
Taigi šiuo atveju darbo sutartis su kasatoriumi yra nutraukta nuo apeliacinės
instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos 2014 m. gegužės 27
d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Ji vertinama kaip jo atleidimo iš darbo diena
ir darbdavio pareiga mokėti teismo nustatytą išeitinę išmoką pagal DK 141
straipsnio 1 dalį atsiranda nuo teismo sprendime nurodyto atleidimo momento.
Kadangi byloje priimant teismo sprendimą nebuvo teisinio pagrindo taikyti DK
141 straipsnio 3 dalį, tai kasacinio skundo argumentai dėl šios normos
pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos, taikant ir aiškinant jos
nuostatas, teisiškai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia
dėmesį į tai, kad kasatoriaus dėl neteisėto atleidimo atsiradę praradimai yra
kompensuoti priteisiant jam iš atsakovo septynių mėnesių dydžio vidutinį darbo
užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK (redakcija, galiojusi 2011
m. liepos 1 d.) 297 straipsnio 4 dalį (šiuo metu galiojančios redakcijos DK 300
straipsnio 4 dalis). Šios jam priteistos išmokos dydžio kasatorius neginčija.
Pažymėtina, kad dėl DK 141 straipsnio 3 dalies ir 297 straipsnio 4 dalies
santykio kasacinio teismo pasisakyta, kad šios kompensacijos taikytinos
skirtingoms faktinėms situacijoms ir jas abi mokant vienu metu gali būti
paneigta šių išmokų kompensacinė prigimtis ir toks mokėjimas lemtų nepagrįstą
darbuotojo praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. UAB Einhell Balticum, bylos Nr.
3K-3-265/2012).
Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas
išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio
pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimo
dalį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje
Šaliai, kurios
naudai priimtas sprendimas, iš
antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2
dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (ieškovo) turėtos
bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Atsakovo turėtos bylinėjimosi
išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (ieškovo).
Atsakovas atsiliepimu į
kasacinį skundą prašo priteisti 1300 Lt
(376,51 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų rengiant atsiliepimą į
kasacinį skundą, jis pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma
priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos
2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 7, 8.14 punktuose nustatytos Vyriausybės patvirtintos
minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumos už atsiliepimo į kasacinį skundą
parengimą, todėl iš ieškovo priteistinos visos atsakovo patirtos advokato
atstovavimo išlaidos 376,51 Eur.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 24 d. pažymą kasacinis teismas turėjo
4,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai netenkinus
kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš kasacinį skundą padavusio ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96
straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n
u t a r i a :
Palikti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 27 d.
sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš
ieškovo A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)
atsakovui BĮ Gamtos tyrimų centrui (j. a. k. 302470603) 376,51 Eur (tris šimtus septyniasdešimt šešis
Eur 51 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš
ieškovo A. B. (a. k. (duomenys
neskelbtini) valstybei 4,02 Eur (keturis
Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybei
priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752)
biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
Gediminas
Sagatys