Klaipėdos darbininkų sąjunga - Civilinė byla Nr. 3K-3-224-701/2015

Civilinė byla Nr. 3K-3-224-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03911-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5; 11.9.6; 11.9.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui Kauno rajono Piliuonos vidurinei mokyklai dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl DK 129 straipsnio, 130 straipsnio 4 dalies, 135 straipsnio aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė panaikinti atsakovo direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 13-11P „Dėl atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1, 2 dalis“, pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į pirmesnį kūno kultūros mokytojos metodininkės darbą, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos (2013 m. vasario 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. (55 kalendorinės dienos), 5000 Lt (1448,10 Eur) neturtinės žalos.

Byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 21 d. ieškovė ir Kauno rajono Piliuonos vidurinė mokykla sudarė darbo sutartį Nr. 92, pagal kurią ieškovė priimta dirbti kūno kultūros mokytoja metodininke neterminuotam laikotarpiui, nustatant 32,75 val. savaitinio darbo krūvio, už 3096,70 Lt (896 Eur) mėnesinį darbo užmokestį. Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. TS-222 nuspręsta iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. reorganizuoti Kauno rajono Viršužiglio pagrindinę ir Kauno rajono Piliuonos vidurinę mokyklas, sujungiant jas į naują biudžetinę įstaigą Kauno rajono Piliuonos vidurinę mokyklą. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. ĮS-924 suderinta Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos struktūra, etatinių pareigybių ir etatų sąrašai. Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos darbuotojų 2012 m. birželio 22 d. susirinkime svarstytas galimas darbuotojų darbo sąlygų pasikeitimas, galimi darbo krūviai nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos pedagogų tarybos 2012 m. rugpjūčio 30 d. posėdyje svarstyti auklėjamųjų klasių, mokytojų darbo krūvio, neformaliojo ugdymo, elektroninio dienyno įvedimo ir kiti klausimai. Pagal Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus 2012 m. rugsėjo 10 d. patvirtintą Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos 2012 m. rugsėjo 1 d. tarifikacijos sąrašą, ieškovei skirtas 10 val. savaitinis darbo krūvis.

Ieškovė nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. pateikė atsakovui prašymą laikytis darbo sutarties ir suteikti visą 17 kūno kultūros pamokų krūvį, sudaryti darbo ginčų komisiją, nes žodžiu klausimas su atsakovo direktore nebuvo tinkamai išspręstas. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 18 d. atsiuntė siūlymą Nr. 12-61, kuriuo siūlė ieškovei dirbti sumažintu 9 kontaktinių kūno kultūros pamokų darbo krūviu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. Atsakydama į šį siūlymą, ieškovė 2012 m. rugsėjo 25 d. nurodė, kad galutinę poziciją dėl darbo sutarties apmokėjimo sąlygų keitimo suformuluos iki 2012 m. spalio 18 d. Atsakovas 2012 m. rugsėjo 28 d. pateikė ieškovei informacinį raštą Nr. 12-78, kuriame ištaisė ieškovės 2012 m. rugsėjo 25 d. atsakyme nurodytas klaidas ir pasiūlė jai dirbti sumažintu darbo krūviu nuo 2012 m. spalio 18 d. Ieškovė 2012 m. spalio 8 d. surašė siūlymą atsakovui dėl darbo santykių organizavimo, kuriame prašė palikti jai 17 kūno kultūros pamokų krūvį ir nutraukti darbo sutartį su pavaduojančiu mokytoju R. K.; 2012 m. spalio 12 d. pateikė atsakovui prašymą sudaryti darbo ginčų komisiją, kuri išspręstų ginčą dėl neišmokėto darbo užmokesčio pagal darbo sutarties sąlygas. Atsakovas 2012 m. spalio 31 d. pateikė atsakymą į ieškovės 2012 m. spalio 8 d. raštą. Ieškovė 2012 m. lapkričio 1 d. informavo atsakovą, kad nesutinka dirbti jo 2012 m. rugsėjo 18 d. siūlyme Nr. 12-61 nurodytomis sąlygomis. Atsakovas 2012 m. lapkričio 2 d. įteikė ieškovei įspėjimą Nr. 12-96 „Apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva“, kuriuo ieškovę įspėjo, kad 2013 m. sausio 2 d. bus nutraukta su ja sudaryta darbo sutartis, išmokėta penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (19 kalendorinių dienų). Atsakovas, 2012 m. lapkričio 16 d. nutraukęs darbo sutartį su mokytoju R. K., tą pačią dieną pateikė ieškovei siūlymą Nr. 12-110, kuriuo jai pasiūlė nuo 2012 m. lapkričio 19 d. vaduoti K. B., kol ši grįš iš vaiko priežiūros atostogų. Ieškovė 2012 m. lapkričio 19 d. pateiktame atsakyme nurodė, kad, atsižvelgdama į atsakovo 2012 m. lapkričio 2 d. įspėjime nurodytą dviejų mėnesių atleidimo terminą, gali vaduoti mokytoją K. B. tik iki atleidimo iš darbo termino pabaigos. Atsakovas 2012 m. lapkričio 20 d. ieškovei pateikė patikslintą įspėjimą, kuriame nurodė, kad ji bus atleista nuo 2013 m. sausio 20 d., ir raštą Nr. 12-112, kuriuo informavo, kad ieškovei bus išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka.

Ieškovė nurodė, kad 2012 m. lapkričio 20 d. raštu sutiko pavaduoti mokytoją K. B. šiame rašte išdėstytomis sąlygomis, tačiau atsakovas 2012 m. lapkričio 21 d. sudarė terminuotą darbo sutartį su P. B., kol K. B. grįš iš vaiko priežiūros atostogų. Ieškovė 2012 m. lapkričio 28 d. pateikė atsakovui reikalavimą dėl darbo ginčų komisijos sudarymo, tačiau jos nariai nesusitarė ir komisija sprendimo nepriėmė. Atsakovas 2012 m. lapkričio 28 d. įsakymu nutarė sumokėti ieškovei skirtumą tarp mokamo ir sutarto darbo sutartimi darbo užmokesčio, o 2012 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 12-81P paskelbė ieškovei prastovą dėl 18,03 val. darbo krūvio ir nusprendė mokėti du trečdalius vidutinio valandinio darbo užmokesčio už priverstinės prastovos laiką. Atsakovas 2013 m. sausio 7 d. raštu Nr. 13-01 pasiūlė ieškovei nuo 2013 m. sausio 9 d. dirbti virtuvės pagalbine darbininke (0,25 etatu) ir virėja Piliuonos vidurinės mokyklos Viršužiglio skyriuje (0,25 etatu), iš viso 0,5 etato, 4 val. per dieną.

Atsakovo direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 13-11P ieškovė atleista iš darbo nuo 2013 m. vasario 15 d. DK 129 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu, išmokant jai šešerių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas 26 kalendorines dienas kasmetinių atostogų, iš viso 2411,15 Lt (398,32 Eur). Ieškovės teigimu, apie atleidimą iš darbo ji sužinojo 2013 m. vasario 18 d. nuvykusi į gydymo įstaigą, kur jai buvo atsisakyta išduoti nedarbingumo pažymėjimą; 2013 m. vasario 19 d., atvykus pas atsakovą, jai įteiktas atsakovo direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymas Nr. 13-11P ir 2013 m. vasario 15 d. pranešimas Nr. 13-24, kuriame nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė buvo įspėta apie atleidimą iš darbo nuo 2013 m. sausio 20 d., o laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 17 d. iki 2013 m. vasario 14 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, darbo sutartis nutraukta nuo 2013 m. vasario 15 d.

Ieškinyje nurodoma, kad nustatant darbo sutarties nutraukimo datą turėjo būti atsižvelgta į ieškovės nedarbingumą, todėl darbo sutarties nutraukimo diena turėjo būti ne 2013 m. vasario 15 d., o 2013 m. vasario 19 d. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas nesiekė suteikti jai darbo sutartimi sulygto darbo krūvio – jos auklėjama klasė, kurios mokiniai išliko po mokyklų reorganizacijos, buvo paskirta kitai auklėtojai; atsakovas turėjo realią galimybę suteikti visą darbo sutartimi sulygtą krūvį, jeigu nebūtų priėmęs (tęsęs) sutartinių darbo santykių su Vaišvydavos pagrindinėje mokykloje dirbusiu pakaitiniu kūno kultūros mokytoju R. K., kuris buvo pensinio amžiaus. Ieškovė 22 metus dirbo kūno kultūros mokytoja metodininke toje pačioje mokykloje, todėl mano, kad jos turimas darbo stažas suteikia pirmenybę būti paliktai darbe. Be to, 2012 m. lapkričio 20 d. ji išreiškė sutikimą dirbti visa apimtimi (darbo sutartis su R. K. buvo nutraukta), todėl atsakovas prarado teisę nutraukti darbo sutartį ir atleisti ieškovę iš kūno kultūros mokytojos pareigų.

Ieškovės teigimu, apie neteisėtą atleidimą iš darbo ji sužinojo netikėtai, kai nuvyko į gydymo įstaigą, nepasibaigus įspėjimo laikotarpiui, ir ten jai negalėjo surašyti dokumento, patvirtinančio ligą, todėl ji prarado galimybę gydytis. Dėl to ieškovė patyrė didelį šoką, pasijuto atsakovo pažeminta ir paniekinta prieš kitus asmenis. Nemokėdamas darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio atsakovas ilgą laiką elgėsi neteisėtai, sukeldamas ieškovei neigiamų emocijų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 13-11P „Dėl atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1, 2 dalis“; grąžino ieškovę į pirmesnį darbą; priteisė ieškovei iš atsakovo 18 631 Lt (5 395,91 Eur) vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo paskelbimo dienos ir 152,30 Lt (44,11 Eur) vidutinį darbo dienos užmokestį nuo teismo sprendimo paskelbimo iki jo įvykdymo dienos; likusią ieškinio dalį atmetė.

Atsižvelgęs į DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą, jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė turi 22 metų pedagoginio darbo stažą pas atsakovą, o tas pačias pareigas einantis R. K. yra sulaukęs pensinio amžiaus, ieškovei skirtas 10 val. savaitinis darbo krūvis, R. K. – 12 val. savaitinis darbo krūvis, teismas sprendė, jog ieškovės reikalavimas atsižvelgti į R. K. pensinį amžių yra pagrįstas, nes jos turimas pedagoginio darbo stažas pas atsakovą suteikia pirmenybės teisę būti paliktai darbe pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įvertinus tai, kad R. K. dėl jo pensinio amžiaus netaikytina darbuotojų apsauga, draudžianti nutraukti darbo teisinius santykius dėl amžiaus (DK 129 straipsnio 3 dalies 5 punktas). Tokios išvados nepaneigia atsakovo argumentas dėl kitų mokytojų sutikimo susimažinti darbo krūvį, kuris negali būti laikomas ieškovės pareiga. Teismo vertinimu, ieškovė galėjo nesutikti dirbti sumažintu darbo krūviu, jį dalijantis su R. K., kuriam taikytina mažesnė socialinė apsauga, ir reikalauti atsakovo atsižvelgti į įstatyme nustatytą pirmenybės teisę būti paliktai dirbti. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas, neatsižvelgęs į DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą pirmenybės teisę būti paliktam darbe, neteisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškove.

Teismas nustatė, kad atsakovui jau nuo 2012 m. gegužės 24 d. buvo žinoma apie Kauno rajono Viršužiglio pagrindinės ir Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklų reorganizaciją, jis turėjo galimybę iki rugsėjo 1 d. derinti su ieškove būsimų mokslo metų darbo krūvį. Bylos duomenimis, ieškovė 2012 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į atsakovą prašydama laikytis darbo sutarties, suteikti 17 kūno kultūros pamokų darbo krūvį; nepaisant jau prasidėjusių mokslo metų, atsakovas siūlymą Nr. 12-61 dirbti sumažintu darbo krūviu nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. ieškovei atsiuntė tik 2012 m. rugsėjo 18 d., t. y. praėjus 11 dienų nuo jos kreipimosi. Derybos tarp šalių vyko iki 2012 m. lapkričio 20 d., kai atsakovas pateikė ieškovei patikslintą įspėjimą, kuriame nurodė, kad ji bus atleista nuo 2013 m. sausio 20 d., taip pat tęsėsi toliau, kol atsakovas 2012 m. gruodžio 7 d. priėmė įsakymą Nr. 12-81P, kuriuo paskelbė ieškovei prastovą dėl 18,03 pedagoginių valandų darbo krūvio. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas, nustatytas DK 203, 229 straipsniuose.

Įvertinęs duomenis, susijusius su atsakovo siūlymais ieškovei pavaduoti K. B., kol ši grįš iš vaiko priežiūros atostogų, ir aplinkybę, kad 2012 m. lapkričio 21 d. sudaryta terminuota darbo sutartimi su P. B., kol K. B. grįš iš vaiko priežiūros atostogų, teismas konstatavo, kad jie neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo nesuteikiant šio darbo krūvio ieškovei. Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2012 m. spalio 8 d. siūlyme aiškiai išreiškė savo valią dėl darbo santykių organizavimo (prašė palikti jai 17 kūno kultūros pamokų krūvį ir nutraukti darbo sutartį su pavaduojančiu mokytoju R. K.), tačiau atsakovas, nutraukęs su R. K. sudarytą darbo sutartį ir darbo krūvį pasiūlęs ieškovei, neatsižvelgė į jos 2012 m. spalio 8 d. siūlyme ir 2012 m. lapkričio 19 d. atsakyme nurodytą sutikimą priimti šį krūvį, dėmesį atkreipė į kitas 2012 m. lapkričio 19 d. atsakyme išdėstytas sąlygas, dėl jų nesiderėjo ir 2012 m. lapkričio 20 d. ieškovei pateiktame patikslintame įspėjime formaliai sprendė, kad ieškovė nesutiko su pasiūlytomis darbo sąlygomis. Teismas taip pat įvertino tai, kad ieškovė sutiko pavaduoti K. B. tik iki 2012 m. lapkričio 26 d., išsprendus 2012 m. lapkričio 20 d. surašytame (atsakovės gautame 2012 m. lapkričio 21 d.) rašte išdėstytus klausimus, konstatuodamas, kad tokiu būdu ieškovė neatsižvelgė į atsakovo pareigą užtikrinti nepertraukiamą ugdymo procesą mokykloje nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. Dėl nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad abi šalys netinkamai vykdė DK 35, 203, 228 ir 229 straipsniuose nustatytas darbuotojo ir darbdavio pareigas, o atsakovas galėjo sudaryti terminuotą darbo sutartį su P. B., nes privalėjo vykdyti DK 229 straipsnyje nustatytą pareigą tinkamai organizuoti darbuotojų darbą ir užtikrinti nepertraukiamą ugdymo procesą mokykloje.

Teismas, vertindamas atsakovo su J. B. 2012 m. gruodžio 3 d. sudarytą terminuotą darbo sutartį pavaduojančios auklėtojos darbo funkcijoms atlikti, kol D. K. pavaduos D. S., vadovavosi Švietimo įstatymo 2 straipsnio 19 ir 20 punktų nuostatomis, Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašo (toliau – Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams aprašas; Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. ISAK-506, 16 punktu, pagal kurį dirbti mokytoju pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo programas gali asmuo, įgijęs aukštąjį (aukštesnįjį, įgytą iki 2009 metų, ar specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą, turintis pedagogo kvalifikaciją (neturintis jos privalo įgyti per 2 metus nuo darbo mokytoju pradžios) ir baigęs mokomąjį dalyką / ugdymo programą, atitinkančią studijų arba dalyko / pedagoginės specializacijos modulio programą, arba pagal Aprašo 9 punktą laikomas mokomojo dalyko / srities specialistu. Teismas, nustatęs, kad ieškovė 1991 m. yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, jai suteikta kūno kultūros dėstytojo kvalifikacija, terminuota darbo sutartis su J. B. sudaryta 2012 m. gruodžio 3 d., galiojant ieškovei 2012 m. lapkričio 20 d. įteiktam patikslintam įspėjimui, vadovaudamasis DK 129 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad atsakovas privalėjo siūlyti ieškovei pavaduojančios auklėtojos darbo krūvį, o šios pareigos nevykdydamas pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalį ir darbo sutartį su ieškove nutraukė neteisėtai.

Spręsdamas dėl atsakovo 2013 m. sausio 7 d. pasiūlymo ieškovei dirbti virtuvės pagalbine darbininke (0,25 etato) ir virėja Piliuonos vidurinės mokyklos Viršužiglio skyriuje (0,25 etato), teismas atsižvelgė į padarytą išvadą, kad abi šalys netinkamai vykdė DK 35, 203, 228 ir 229 straipsniuose nustatytas pareigas, ir pripažino, kad atsakovas veikė formaliai teisėtai, tačiau selektyviai, nes nutraukė derybas su ieškove dėl jos kvalifikaciją atitinkančio darbo (R. K. eitų pareigų) ir siūlė bet kokį kitą, jos išsilavinimo neatitinkantį, darbą, nesilaikydamas DK 35 straipsnio nuostatų.

Teismas nustatė, kad atsakovas 2012 m. lapkričio 20 d. pateikė ieškovei patikslintą įspėjimą, kuriame nurodė, jog ji bus atleista iš darbo nuo 2013 m. sausio 20 d.; ieškovė atleista iš darbo atsakovo direktoriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 13-11P. Atsižvelgęs į DK 130 straipsnio nuostatas, kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. V. v. AB „Anykščių vynas“, bylos Nr. 3K-3-156/2008) ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas nesilaikė DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl įspėjimo termino pratęsimo darbuotojo ligos laikui ir taip pažeidė atleidimo iš darbo sąlygas bei terminus.

Teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą išmokėti darbo užmokestį už atostogas, konstatavo, kad dėl šios dalies byla nutrauktina.

Nurodęs, kad tarp šalių kilo ginčas dėl darbo sutarties sąlygų ir darbo užmokesčio dydžio, faktiškai ieškovės ginčo metu turėtas darbo krūvis neatitiko darbo sutartimi sulygto darbo krūvio, teismas vidutiniu ieškovės darbo užmokesčiu laikė 2008 m. sausio 21 d. sudarytoje darbo sutartyje nurodytą 3096,70 Lt (896,87 Eur) mėnesinį darbo užmokestį (priskaityta suma). Atsižvelgęs į tai, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta 2013 m. vasario 15 d., teismas skaičiavo vidutinį darbo dienos užmokestį remdamasis 2012 m. lapkričio, gruodžio mėn. ir 2013 m. sausio mėn. darbo dienų skaičiumi, nustatydamas, kad jis lygus 152,30 Lt (44,11 Eur) (priskaityta suma). Teismas atsižvelgė į byloje konstatuotas aplinkybes, kad ginčo šalys netinkamai vykdė DK 35, 203, 228 ir 229 straipsniuose nustatytas pareigas, ieškovė neatsižvelgė į atsakovo pareigą užtikrinti nepertraukiamą ugdymo procesą mokykloje nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., tokiu būdu iš dalies netiesiogiai lėmė jos neteisėtą atleidimą iš darbo, ir vadovaudamasis DK 35 straipsniu ieškovės naudai priteistiną vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos sumažino 50 proc., iki 18 631 Lt (5395,91 Eur) (priskaityta suma).

Nagrinėdamas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad neteisėto atleidimo iš darbo faktas pats savaime nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti; žalos atsiradimas privalo būti siejamas su papildomomis sąlygomis, lėmusiomis atleistam darbuotojui specifines pasekmes, kurių nekompensuoja atleidimo pripažinimo neteisėtu faktas ir priteistos įstatymo nustatytos su darbo santykiais susijusios išmokos. Teismas nustatė, kad ieškovei apie ketinimą nutraukti darbo sutartį buvo žinoma jau nuo 2012 m. lapkričio 20 d., jai priteista vidutinio darbo užmokesčio dalis už priverstinės pravaikštos laikotarpį yra pakankama kompensacija už neteisėtą atleidimą, todėl konstatavo, kad ieškovės reikalavimas atlyginti neturtinę žalą siejamas ne su realiai patirtos žalos kompensavimu, bet su siekiu finansiškai nubausti darbdavį už jo neteisėtus veiksmus ir iš to gauti papildomą finansinę naudą, o tai negali būti vertinama kaip tinkamas savo teisių gynimo būdas. Dėl to teismas atmetė reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2014 m. liepos 18 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad po ugdymo įstaigų reorganizavimo pasikeitė naujai įkurtos ugdymo įstaigos darbo organizavimas, nes dalis mokytojų, dirbusių panaikintoje ugdymo įstaigoje, toliau dirbo Piliuonos vidurinėje mokykloje, buvo naujai suformuota 18 klasių, paliktas Viršužiglio skyrius, kuriame mokosi 2 klasės, mokytojai paskirstyti klasių vadovais. Po reorganizacijos Piliuonos vidurinėje mokykloje dirbo du kūno kultūros mokytojai – ieškovė ir K. B., kurią išleidus vaiko gimdymo ir priežiūros atostogų, jai pavaduoti Viršužiglio pagrindinėje mokykloje priimtas kūno kultūros mokytojas R. K. Pagal Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos darbuotojų ir pedagogų 2012 m. rugsėjo 1 d. tarifikacijos sąrašą ieškovei skirtas 12,5 val. savaitinis darbo krūvis, o R. K. – 12 val. savaitinis darbo krūvis, sumažėjo ir kitų mokytojų darbo krūvis. Šių faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija padarė išvadą, kad reorganizavimas buvo realus, sukėlė tam tikrus padarinius, lėmė naujai įregistruotos įstaigos darbo organizavimo pokyčius, pedagogų darbo krūvio sumažėjimą, todėl atsakovas neturėjo jokių galimybių suteikti ieškovei jos darbo sutartyje nurodyto 32,75 val. savaitinio darbo krūvio (pagal patvirtintą tarifikacijos sąrašą kūno kultūrai numatyta 17 valandų, keletas valandų už sporto renginių organizavimą ir vadovavimą klasei), o ieškovės darbo sąlygų pakeitimo procedūra buvo pagrįsta.

Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas ieškovės darbo sąlygų pakeitimo procedūrą galėjo pradėti tik 2012 m. rugsėjo 10 d. patvirtinus Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos darbuotojų ir pedagogų tarifikacijos sąrašą, nes tik tada paaiškėjo, kad dėl ugdymo įstaigos darbo organizavimo pakeitimo nėra galimybės suteikti ieškovei darbo sutartimi sulygto darbo krūvio. Įvertinusi bylos aplinkybes, susijusias su atsakovo pateiktais siūlymais dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ar pavaduoti kitą darbuotoją, kol ji grįš iš vaiko priežiūros atostogų, ieškovės atsakymus į juos ir pareikštus reikalavimus, kolegija konstatavo, kad darbdavys ėmėsi visų galimų priemonių, jog ieškovė galėtų dirbti minimaliai pakeistomis darbo sąlygomis, t. y. teikė pasiūlymus dėl kito ir papildomo darbo, R. K. nutraukus darbo sutartį, siūlė laikinai pavaduoti K. B., kol ši grįš iš vaiko priežiūros atostogų, nusiuntė tokį siūlymą įteisinančių darbo sutarčių projektus. Iš ieškovės darbdaviui pateiktų rašytinių atsakymų į siūlymus teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė su darbdaviu nebendradarbiavo, nesielgė geranoriškai, kėlė kategoriškus ir neįgyvendinamus reikalavimus suteikti darbo sutartyje nurodytą 32,75 val. savaitinį darbo krūvį, nors faktiškai tokio krūvio darbdavys negalėjo užtikrinti. Dėl to teisėjų kolegija laikė, kad ieškovė sutiko dirbti tik nepakeistomis darbo sąlygomis, t. y. jeigu pagal neterminuotą darbo sutartį bus suteiktas visas darbo krūvis ir paliktas visas nustatytas atlyginimas. Iš byloje esančių darbdavio raštų, siūlymų, ieškovės atsakymų ir reikalavimų turinio teisėjų kolegija sprendė, kad įspėjimai apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, jo pagrindus ir pasekmes ieškovei buvo aiškūs, suprantami, atitiko nustatytus formos ir turinio reikalavimus, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas nepažeidė įstatymų siūlydamas ieškovei darbą pakeistomis jo apmokėjimo sąlygomis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams aprašo 4 punkte ikimokyklinio ugdymo specialistu laikomas asmuo, kuris baigęs mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms studijų programą arba edukologijos studijų krypties programą ir turi auklėtojo kvalifikaciją. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-1485 Aprašas papildytas 16 punktu, nustatančiu, kad dirbti mokytoju pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas gali asmuo, įgijęs aukštąjį (aukštesnįjį, įgytą iki 2009 metų, ar specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą, turintis pedagogo kvalifikaciją (neturintis jos privalo įgyti per 2 metus nuo darbo mokytoju pradžios) ir baigęs mokomąjį dalyką / sritį atitinkančias programas, nurodant, kad šis punktas įsigalioja nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė neatitiko Aprašo 4 punkte nustatytų reikalavimų – nėra baigusi mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms studijų programos ar edukologijos studijų krypties programos ir nėra įgijusi auklėtojo kvalifikacijos, todėl ji negalėjo eiti ikimokyklinio ugdymo auklėtojos pareigų ir darbdavys neturėjo teisės ieškovei siūlyti šio jos kvalifikacijos neatitinkančio darbo. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad jai turėjo būti taikomas Aprašo 16 punkte nurodytas 2 metų pereinamasis laikotarpis reikiamai kvalifikacijai įgyti, nes ieškovė iki 2013 m. rugsėjo 1 d. nedirbo ikimokyklinio ugdymo specialiste, todėl 2 metų pereinamasis laikotarpis pedagogo kvalifikacijai įgyti jai negalėjo būti taikomas.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė neatsižvelgė į atsakovo pareigą užtikrinti nepertraukiamą ugdymo procesą mokykloje nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d., pažymėdama, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nebendradarbiavo su darbdaviu, kėlė tokias sąlygas, kurių įgyvendinti darbdavys neturėjo galimybės. Teisėjų kolegija konstatavo, kad darbdavys išnaudojo visas priemones, jog įvykdytų įstatymo leidėjo nustatytą pareigą iki pat atleidimo iš darbo dienos siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą (siūlytos virtuvės pagalbine darbininkės ir virėjos pareigos), įrodė, kad įvykdė būtinąją sąlygą prieš atleisdamas ieškovę iš darbo pasiūlyti jai kitą darbą mokykloje, todėl nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija sprendė, kad DK 135 straipsnis ginčo santykiams netaikytinas. Nei Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu dėl Kauno rajono Viršužiglio pagrindinės ir Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos reorganizavimo, nei Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu dėl Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos struktūros, etatinių pareigybių ir etatų sąrašų suderinimo, nei Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos tarifikacijos sąrašu, nei jokiu kitu administraciniu ar mokyklos administracijos aktu nebuvo priimtas sprendimas mažinti dirbančių mokytojų skaičių. Teisėjų kolegija nurodė, kad dėl pirmenybės teisės būti paliktam dirbti DK 135 straipsnyje numatytais pagrindais sprendžiama tik kai darbovietėje mažinamas darbuotojų skaičius, o ne kai priimamas sprendimas pakeisti darbo sąlygas, todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir neteisingai išsprendė ginčą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovei nustatytas 2 mėnesių įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas baigėsi 2013 m. sausio 21 d. Kadangi ji šią dieną buvo nedarbinga, tai atleidimo iš darbo terminas pratęstas darbuotojo ligos laikotarpiui. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleido ieškovę iš darbo jos pirmąją darbo dieną nedarbingumui pasibaigus (DK 130 straipsnio 4 dalis).

Atmesdama ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir kompensacijos priteisimo, teisėjų kolegija plačiau nesvarstė dėl ieškovės reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 18 d. sprendimą, iš dalies pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą ir priteisti ieškovei iš atsakovo 46 765,24 Lt (13 544,15 Eur) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei po 186,39 Lt (53,99 Lt) vidutinio darbo dienos užmokesčio nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl netinkamo DK 130 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 130 straipsnio 4 dalį, nes pripažino, jog atsakovas elgėsi teisėtai įspėjimo termino nepratęsdamas ligos laikotarpiui, o tik šio termino pabaigą nukeldamas į pirmą dieną po ligos laikotarpio. Tokia išvada padaryta nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos, kur konstatuota, kad tuo atveju, jeigu darbuotojas suserga įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu, įspėjimo terminas yra pratęsiamas tokiam laikotarpiui, kiek sirgo darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. UAB „Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas“, bylos Nr. 3K-3-248/2013; kt.). Kadangi patikslintas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą kasatorei įteiktas 2012 m. lapkričio 20 d., jo termino eiga prasidėjo 2012 m. lapkričio 21 d. ir turėjo baigtis 2013 m. sausio 21 d., tai kasatorei susirgus 2013 m. sausio 17 d. (iki atleidimo likus 5 dienoms), atleidimo iš darbo diena turėjo būti nukelta 5 dienomis (ieškovė baigė sirgti 2013 m. vasario 14 d., todėl atleidimo iš darbo diena turėjo būti 2013 m. vasario 19 d., o ne 2013 m. vasario 15 d., kada atsakovas ją atleido). Teismai neįvertino, ar tuo atveju, jeigu darbdavys nebūtų pažeidęs pareigos pratęsti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminą, darbuotojui būtų buvusi darbo diena (ar jis darbingas, ar turėjo teisę į nedarbingumo pažymą) ir darbdavys būtų galėjęs atleisti darbuotoją (kasatorė nurodo pateikusi į bylą medicinines pažymas, patvirtinančias, kad ji 2013 m. vasario 18 d. atvyko į gydymo įstaigą, siekdama, jog būtų išduotas nedarbingumo pažymėjimas, tačiau sužinojo, kad tai negali būti padaryta, nes ji atleista iš darbo).

2. Dėl netinkamo DK 129 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatorės manymu, spręsdamas, kad jos kvalifikacija neatitinka Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams aprašo nuostatų ir todėl atsakovas pagrįstai jai nesiūlė auklėtojo (ikimokyklinio ugdymo pedagogo) darbo, apeliacinės instancijos teismas neįvertino pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog ieškovė turi aukštąjį pedagoginį išsilavinimą (dėstytojo kvalifikaciją), daugiau kaip 20 metų pedagoginio darbo stažo ir metodininkės kvalifikaciją, ir netinkamai aiškino Aprašo nuostatas. Kasatorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Aprašo 16 punktu, kuriame įtvirtinta, kad reikalavimas būti dalyko specialistu iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. netaikomas, nes ši nuostata įsigalios tik 2013 m. rugsėjo 1 d. (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V-1485 2 punktas), o iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. galiojusioje Aprašo redakcijoje nenustatytas reikalavimas mokytojui būti dalyko specialistu. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ji nėra baigusi edukologijos studijų krypties programos ir įgijusi auklėtojos kvalifikacijos, nes byloje nustatyta, kad kasatorė turi edukologijos aukštąjį išsilavinimą, o pagal Aprašo 4 punktą ikimokyklinio ugdymo specialistu laikomas asmuo, baigęs vieną iš mokyklų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms ar edukologijos studijų krypties programų ir turintis auklėtojo kvalifikaciją. Apeliacinės instancijos teismas taikė negaliojančias teisės akto nuostatas, nes Aprašo reikalavimai, tarp jų ir mokytojui, norinčiam dirbti ikimokyklinio ugdymo mokytoju, įsigaliojo nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. Be to, Švietimo ir mokslo ministerija 2013 m. liepos 9 d. paskelbė informacinį raštą Nr. SR-3401 „Dėl kvalifikacinių reikalavimų mokytojams“, kuriame nurodyta, kad minėtų nuostatų įsigaliojimo terminas bus pratęstas iki 2014 m. rugsėjo 1 d., o reikalavimų iki nustatyto termino neatitinkantys asmenys bus atleisti. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas turėjo pareigą pasiūlyti jai auklėtojo pareigas iki 2012 m. gruodžio 3 d., kai buvo sudaryta darbo sutartis dėl auklėtojo–ikimokyklinio ugdymo pedagogo darbo, nes nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį galima tik tuo atveju, jei darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenagrinėjo jos pateiktų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių (nenustatytos aplinkybės, kad kasatorės įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu R. K. buvo priimtas dirbti krepšinio būrelio vadovu), nors pareiga patikrinti, ar atleidžiamam darbuotojui įspėjimo laikotarpiu buvo siūlomi visi darbai, atitinkantys jo kvalifikaciją, pagal kasacinio teismo praktiką kyla tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-294/2012, 2012 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Šiaulių 1-oji muzikos mokykla, bylos Nr. 3K-3-272/2012; kt.). Šios aplinkybės turėjo būti patikrintos, nes bet kurio darbo, kurį galėjo ir būtų sutikęs dirbti atleistas darbuotojas, nepasiūlymas pripažįstamas pagrindu konstatuoti, kad darbdavys pažeidė DK 129 straipsnio nuostatas ir sudaro savarankišką pagrindą grąžinti atleistą darbuotoją į ankstesnį darbą.

3. Dėl netinkamo DK 120, 135 straipsnių taikymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, jog ginčui neturėjo būti taikomos DK 135 straipsnyje nustatytos garantijos, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tiek dėl darbo sutarties sąlygų keitimo, tiek dėl darbo sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. AB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-294/2012; kt.). Bylos duomenys patvirtina, kad, sujungus Kauno rajono Piliuonos vidurinę ir Kauno rajono Viršužiglio pagrindinę mokyklas bei patvirtinus klasių skaičių, reorganizuotoje mokykloje neliko tiek darbo vietų, kiek buvo atskirose mokyklose; atsakovas pripažino, jog darbo sutartis su kasatore nutraukta remiantis DK 129 straipsnio 1, 2 dalimis; nėra ginčo, kad kasatorė turėjo daugiau nei 20 metų darbo stažo, o R. K. buvo pensinio amžiaus ir buvo įgijęs teisę į visą senatvės pensiją ir ją gavo, todėl kasatorė įsitikinusi, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, jog, atsakovui nepavykus sumažinti krūvio dviem kūno kultūros mokytojams, buvo sprendžiamas klausimas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo.

4. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio. Kasatorė mano, kad dėl pirmiau išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, dėl to naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, – vidutiniu mėnesiniu kasatorės darbo užmokesčiu laikė darbo sutartimi susitartą dydį, nesivadovaudamas Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu (toliau – Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas), patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, kuris taikytinas apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį (DK 204 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Š. v. UAB „Varėnos vandenys“, bylos Nr. 3K-3-153/2014; kt.). Teismo atliktas vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimas prieštarauja Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 3 punkto nuostatoms, pagal kurias į vidutinį darbo užmokestį įskaitomas ne tik darbo užmokestis, numatytas darbo sutartyje, bet ir įvairūs priedai gauti už faktiškai išdirbtą laiką bei taip įtraukiamos visos įmokos, susijusios su padidintu apmokėjimu ir priedais bei priemokomis prie valandinių tarifinių atlygių. Nors pagal Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 6.2 punktą vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skaičiavo ne faktiškai kasatorės dirbtas dienas, o teorines darbo dienas pagal skaičiuojamų mėnesių kalendorinių dienų išsidėstymą savaitėse. Kasaciniame skunde remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščio išrašo, algos lapelių ir banko išrašų duomenimis pateikti vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio skaičiavimai, nurodant, kad jis sudaro (186,39 Lt (53,99 Eur). Be to, kasatorės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai net 50 proc. sumažino jai pagal DK 300 straipsnio 3 dalį priklausantį vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią kompensacijos už priverstinę pravaikštą paskirtis yra, pirma, atlyginti darbuotojo prarastą darbo užmokestį ir, antra, nustatyti sankciją darbdaviui ir turėti prevencinę reikšmę įpareigojant darbdavį laikytis darbo teisėje nustatytų darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Teismas, priteisdamas kasatorei vidutinį darbo užmokestį, privalėjo įvertinti, kad atsakovas turėjo žinoti, jog neturi teisės atleisti kasatorės, o kasatorės kaltės dėl neteisėto atleidimo iš darbo nebuvo. Kasatorė pažymi, kad jai priteistinas vidutinis darbo užmokestis sumažintas net 50 proc. remiantis tik vienu motyvu – dėl tariamo trukdymo atsakovui užtikrinti nepertraukiamą mokymosi procesą keturias dienas. Kasatorės nuomone, darbuotojo teikiami pasiūlymai dėl darbo sutarties sudarymo negali būti laikomi trukdymu darbdaviui užtikrinti juridinio asmens veiklą, byloje nenustatyti kiti kasatorės veiksmai, kuriais ji būtų trukdžiusi atsakovui užtikrinti mokinių mokymosi procesą. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vidutinį darbo užmokestį galima sumažinti tik tuomet, kai po neteisėto darbuotojo atleidimo jis dirbo ir per tą laikotarpį gavo pajamas, tačiau kasatorė po neteisėto atleidimo nedirbo. Spręsdamas klausimą dėl atsakovo padaryto pažeidimo sunkumo, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis padarytas pažeidus atleidimo tvarką, nesant pagrindo atleisti kasatorę, nesiūlant kito darbo, nesulaukus įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pabaigos, ligos metu. Kasatorė nurodo, kad teismas neturėtų skirtingai vertinti darbuotojo veiksmų priteisiant vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį iki teismo sprendimo paskelbimo ir už laikotarpį po teismo spendimo paskelbimo iki jo visiško įvykdymo. Nustačius, kad yra pagrindas jį priteisti, tai padarytina vienodai už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį. Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio teisiškai reikšmingas bylinėjimosi laikas ir šalių elgesys ginčo metu. Anot kasatorės, teismas turėjo įvertinti, kad ieškinys pateiktas 2013 m. kovo 13 d., o pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas praėjus metams po to; nenustatyta, kad kasatorė ar jos atstovas būtų vilkinę bylos išnagrinėjimą, o atsakovo atstovai nesiekė greitesnio bylos nagrinėjimo, byla buvo atidėta dėl įvairių jo prašymų (taip pat ir negalėjimo dalyvauti posėdžiuose), todėl vidutinis darbo užmokestis turėtų būti priteistas už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl netinkamo DK 130 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo. Atsakovas nurodo, kad kasatorės ieškinyje pareikštas reikalavimas pripažinti, jog darbo sutartis nutraukta pažeidžiant DK 26, 130 straipsnių nuostatas ir vien dėl to atleidimas laikytinas neteisėtu bei kasatorė grąžintina į ankstesnį darbą, teismo negalėjo būti tenkinamas, nes prieštarautų kasacinio teismo suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad situacija, kai darbuotojo įspėjimo terminas nepratęsiamas tinkamai pagal DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatas ar asmuo atleidžiamas nepasibaigus pratęstam atleidimo terminui, vertintina ne kaip absoliutus atleidimo iš darbo neteisėtumą suponuojantis pažeidimas, bet kaip pažeidimas, kuris šalintinas teismui pratęsiant įspėjimo terminą iki įstatyme nustatyto ir priteisiant darbuotojui už papildomą laikotarpį, kurio metu darbo sutartis negalėjo būti nutraukta, atitinkamą piniginę kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-198/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. UAB „Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas“, bylos Nr. 3K-3-248/2013; kt.). Atsižvelgdamas į nurodytą praktiką atsakovas mano, kad kasatorės reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu šiuo pagrindu teismų negalėjo būti tenkinamas, ji turėjo teisę reikšti reikalavimą tik perkelti atleidimo datą ir už perkeltą laikotarpį prašyti priteisti vidutinį darbo užmokestį. Jai tokio reikalavimo nepareiškus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino DK 130 straipsnio 4 dalies pažeidimo, kaip neteisėto atleidimo priežasties.

2. Dėl netinkamo DK 129 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais, atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams aprašą. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad ikimokyklinio ugdymo specialistu laikomas asmuo, baigęs mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms studijų programą arba edukologijos studijų krypties programą ir turintis auklėtojo kvalifikaciją. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V-1485 1.2.7 punktu Aprašas papildytas 16 punktu, nustatančiu, kad dirbti mokytoju pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas gali asmuo, įgijęs aukštąjį (aukštesnįjį, įgytą iki 2009 metų, ar specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą, turintis pedagogo kvalifikaciją (neturintis jos privalo įgyti per 2 metus nuo darbo mokytoju pradžios) ir baigęs mokomąjį dalyką / sritį atitinkančias programas; pagal nurodyto įsakymo 2 punktą, ši nuostata įsigaliojo nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. Atsakovo manymu, pirmiau nurodytas reikalavimas įgyti reikiamą kvalifikaciją iki 2013 m. rugsėjo 1 d. taikytinas tik asmenims, jau dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, kurie iki nustatyto termino turi pakelti savo kvalifikaciją, kad atitiktų teisės aktų reikalavimus. Kadangi kasatorė nedirbo pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo programas, tai jai negalėjo būti taikomas pereinamasis periodas kvalifikacijai pakelti. Tokią išvadą patvirtina ir kasatorės nurodomas Švietimo ir mokslo ministerijos 2013 m. liepos 9 d. informacinis raštas Nr. SR-3401. Dėl nurodytų aplinkybių kasatorei, kaip neatitinkančiai Aprašo 4 punkto reikalavimų (ji nėra baigusi mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms studijų programos ar edukologijos studijų krypties programos ir nėra įgijusi auklėtojo kvalifikacijos), negalėjo būti siūloma auklėtojos darbo vieta.

3. Dėl netinkamo DK 120, 135 straipsnių taikymo. Atsakovas mano, kad kasatorė netinkamai aiškina DK 135 straipsnio nuostatas. Tarp šalių nėra ginčo, kad buvo vykdoma mokyklos reorganizacija. Atsiliepime nurodoma, kad nei Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. TS-222 „Dėl Kauno rajono Viršužiglio pagrindinės ir Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos reorganizavimo“, nei Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. ĮS-924 „Dėl Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos struktūros, etatinių pareigybių ir etatų sąrašų suderinimo“, nei Kauno rajono Piliuonos vidurinės mokyklos tarifikacijos sąraše ar kitame dokumente nebuvo priimtas sprendimas mažinti darbuotojų skaičių; jais dėl objektyvių priežasčių sumažintas mokytojams tenkantis darbo krūvis, tai padaryta visiems po reorganizacijos likusiems dirbti darbuotojams. Atsakovas nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą, o darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011). Darbo sutartis su kasatore nutraukta ne dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, o dėl to, kad ji atsisakė dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, todėl ginčo teisiniams santykiams DK 135 straipsnio normos netaikomos; nėra konkurencijos tarp dviejų ar daugiau darbuotojų.

4. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrindė, kad, kilus ginčui dėl faktinio kasatorės darbo krūvio neatitikties darbo sutartyje sulygtam darbo krūviui, vidutiniu darbo užmokesčiu laikytina darbo sutartimi sulygta suma, tokia jo pozicija pagrįsta ir teisėta. Atsakovas nurodė, kad sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais ir argumentais, kuriais konstatuota, kad darbdavys nepadarė darbo sutarties nutraukimo pažeidimų, ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl padarytų pažeidimų nutraukiant darbo sutartį. Dėl to atsakovas plačiau nepasisakė dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria sumažintas kasatorei priteistinas vidutinis darbo užmokestis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio t eismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl negalimumo darbuotoją perkelti jo sutikimu į kitą darbą, kaip DK 129 straipsnio taikymo sąlygos

DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis), turi pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą. Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Jeigu darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, atitinkamais atvejais – ir sveikatos būklė, yra tinkami laisvai darbo vietai (pareigoms) užimti, darbdavys privalo jam šį darbą (pareigas) pasiūlyti, išskyrus atvejus, kai darbdavys to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, kai tokia laisva darbo vieta pasiūloma kitam atleidžiamam iš darbo darbuotojui ir pastarasis jo sutikimu į ją perkeliamas dirbti ir pan.). Darbdavio galimybė perkelti darbuotoją į kitą darbą objektyviai sąlygota kito atitinkamo darbo buvimu ir darbuotojo sutikimu būti perkeltam į kitą darbą. Pripažinimą, kad darbdavys pažeidė nurodytos DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatos reikalavimus, lemia ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė darbuotojui kito darbo, o faktas, kad darbdavys neperkėlė darbuotojo į kitą darbą, nors tokia galimybė buvo. Ar darbdavys laikėsi DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų, esant ginčui, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Sprendžiant, ar darbdavys, nepasiūlydamas darbuotojui kito darbo ir neperkeldamas darbuotojo į tokį darbą, nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų, būtina, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgti, be kita ko, į darbuotojo perkėlimo į tokį darbą teisines pasekmes jo turimų garantijų aspektu, darbuotojo gautinų ir ryšium su perkėlimu į tokį darbą prarastinų su darbo santykiais susijusių išmokų balansą, į tai, ar darbuotojo interesai objektyviai yra pažeisti.

Kasatorės argumentai dėl netinkamo DK 129 straipsnio apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime taikymo iš esmės grindžiami tuo, jog apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovas neprivalėjo jai pasiūlyti auklėtojo darbo, į kurį buvo priimta J. B., ir kurį, kaip teigia kasatorė, ji būtų sutikusi dirbti, taip pat, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino, jog atsakovas jai (kasatorei) nepasiūlė krepšinio būrelio vadovo darbo, į kurį buvo priimtas R. K.

Vertinant, ar atsakovas (ne)privalėjo kasatorei pasiūlyti auklėtojo darbą, į kurį buvo priimta J. B., ir kurį, kaip teigia kasatorė, ji būtų sutikusi dirbti, pažymėtina, kad atitinkamai pareigybei užimti keliami išsilavinimo, kiti kvalifikaciniai reikalavimai gali būti nustatomi ją apibūdinančiuose lokaliniuose teisės aktuose – pareigybės aprašymuose, pareiginiuose nuostatuose. Iš šios bylos duomenų matyti, kad atsakovo direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 12-24 yra patvirtinti „Auklėtojo pareiginiai nuostatai“, kurie galiojo kasatorės įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu bei darbo sutarties tarp atsakovo ir J. B. dėl vaduojančios auklėtojos darbo funkcijų vykdymo sudarymo 2012 m. lapkričio 30 d. metu, ir būtent su kuriais J. B., priimta dirbti į šiai bylai išspręsti aktualią auklėtojo darbo vietą, buvo 2012 m. gruodžio 3 d. supažindinta. Šie nuostatai apibūdina auklėtojo pareigybę, reglamentuoja jo profesinę veiklą ir, be kita ko, šiai pareigybei užimti keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Atsižvelgiant į šių nuostatų teisinę reikšmę, galiojimą laiko atžvilgiu, tai, kad pagrindo jiems negalioti, teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta, darytina išvada, jog sprendžiant, ar atsakovas nepasiūlydamas kasatorei auklėtojos darbo ir jos į šį darbą neperkeldamas nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų, visų pirma turi būti įvertinta, ar kasatorė atitiko auklėtojo pareigybei užimti nurodytuose pareiginiuose nuostatuose keliamus reikalavimus. Pagal nurodytų pareiginių nuostatų 3 punktą auklėtojas privalo turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą ir būti baigęs vieną iš mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms arba edukologijos studijų krypties programų ir turintis auklėtojo kvalifikaciją. Nuostatuose įtvirtintas kvalifikacinis reikalavimas būti baigus vieną iš mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms arba edukologijos krypties programų ir turėti auklėtojo kvalifikaciją atitinka Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams aprašo 4 punkto nuostatą, pagal kurią ikimokyklinio ugdymo specialistu laikomas asmuo, kuris baigęs mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms studijų programą arba edukologijos studijų krypties programą ir turintis auklėtojo kvalifikaciją. Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad kasatorė nėra baigusi mokytojų rengimo ikimokyklinėms įstaigoms studijų krypties programos, neturi auklėtojo kvalifikacijos (šios aplinkybės kasaciniu skundu nekvestionuojamos, jame tik teigiama, kad kasatorė turi edukologinį aukštąjį išsilavinimą). Įvertinus faktinius bylos duomenis apie kasatorės kvalifikaciją, darytinos išvados, kad kasatorės kvalifikacija neatitiko auklėtojo pareigybei užimti pareiginiuose nuostatuose keliamų reikalavimų, kasatorės kvalifikacija nebuvo tinkama auklėtojo darbo vietai užimti, todėl atsakovas, nepasiūlydamas kasatorei auklėtojos darbo vietos ir į šią kasatorės neperkeldamas, nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorė neatitiko kvalifikacinių reikalavimų auklėtojo pareigoms eiti, pripažintina pagrįsta. Remdamasi išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingų nevertina kasacinio skundo argumentų, kuriais kasatorė teigia apie apeliacinės instancijos teismo netinkamą Aprašo nuostatų aiškinimą.

Vertinant, ar atsakovas (ne)privalėjo kasatorei pasiūlyti krepšinio būrelio vadovo darbą, į kurį buvo priimtas R. K., ir ar, neperkeldamas kasatorės į šį darbą, nepažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pažymėtina, kad kasaciniame skunde, skirtingai nei argumentuojant dėl auklėtojos darbo, nėra nurodyta, kad kasatorė būtų sutikusi dirbti krepšinio būrelio vadove. Faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad kasatorės profesija, specialybė, kvalifikacija, sveikatos būklė nebuvo tinkami laisvai krepšinio būrelio vadovo darbo vietai užimti ar kad buvo objektyvių priežasčių, dėl kurių atsakovas negalėjo šios darbo vietos pasiūlyti kasatorei, todėl darytina išvada, kad atsakovas privalėjo siūlyti kasatorei krepšinio būrelio vadovo darbo vietą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad buvo galimybė perkelti kasatorę jos sutikimu į krepšinio būrelio vadovo darbą ir kad atsakovas, neperkeldamas kasatorės į šį darbą, pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorė, kurios darbo sutartyje buvo sulygta dėl 32,75 val. savaitinio darbo krūvio ir 3096,70 Lt (896 Eur) mėnesinio darbo užmokesčio, po ugdymo įstaigų reorganizavimo nesutiko pakeisti darbo sutarties sąlygas – dirbti 12,5 val. savaitiniu darbo krūviu ir atitinkamai sumažinus darbo užmokestį; įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu kasatorės valia buvo nukreipta dirbti nepakeistomis darbo sutarties sąlygomis t. y. jei pagal neterminuotą darbo sutartį bus suteiktas visas darbo krūvis ir paliktas visas numatytas atlyginimas, arba, kaip teigia kasatorė, dirbti visu etatu auklėtojos darbą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad

į krepšinio būrelio vadovo darbą 2012 m. gruodžio 10 d. priėmus dirbti R. K., šiam pagal 2013 m. sausio 1 d. tarifikaciją buvo tarifikuota 2 val. (2,44 val. su priedais) savaitinio darbo krūvio ir 228, 69 Lt (66,23 Eur) mėnesinis darbo užmokestis. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis apie kasatorės valią įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu, darbdavio siūlytą darbo sutarties sąlygų pakeitimą, su kuriuo kasatorė nesutiko, taip pat krepšinio būrelio vadovo darbo, į kurį buvo priimtas R. K., sąlygas, šių akivaizdžią disproporciją su kasatorei darbdavio siūlytu darbo sutarties sąlygų pakeitimu, sprendžia, kad kasatorės interesai nebuvo objektyviai pažeisti dėl to, kad ji nebuvo perkelta į krepšinio būrelio vadovo darbą.

Bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad atsakovas, neperkeldamas ieškovės į kurį nors iš nurodytų darbų, DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė. Kasatorės argumentai dėl netinkamo DK 129 straipsnio apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl DK 135 straipsnio aiškinimo ir taikymo

DK 135 straipsnis reglamentuoja pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Ši teisės norma, kaip ir kitos DK normos, turi būti aiškinama sistemiškai (DK 10 straipsnio 1 dalis). Jos tikslas ir uždavinys – numatyti teisės į darbą apsaugos priemones tam tikrų kategorijų darbuotojams, kuriems tokia speciali apsauga yra reikalinga darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju. Realizuojant šį tikslą, aptariamoje teisės normoje nustatytos tam tikrų kategorijų darbuotojų teisės į darbą apsaugos priemonės turi būti taikomos nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių mažinamas darbuotojų skaičius. Darbuotojų skaičius gali būti mažinamas ne tik dėl DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių (ekonominių, technologinių arba darbovietės struktūrinių pertvarkymų), bet ir dėl DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytų „panašių svarbių priežasčių“. DK 135 straipsnį aiškinant taip, kad jis taikomas tik tais atvejais, kai darbuotojų skaičius mažinamas dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, o kai darbuotojų skaičius mažinamas dėl panašių svarbių priežasčių (DK 129 straipsnio 2 dalis) – netaikomas, DK 135 straipsnio tikslas ir uždavinys nebūtų realizuotas. Todėl DK 135 straipsnis turi būti taikomas, kai darbuotojų skaičius mažinamas ne tik dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bet ir dėl DK 129 straipsnio 2 dalyje numatytų „panašių svarbių priežasčių“ (DK 10 straipsnio 1, 3 dalys).

DK 135 straipsnis reglamentuoja jame numatytų darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti tais atvejais, kai dėl ekonominių, technologinių priežasčių, darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir panašių svarbių priežasčių tos pačios specialybės arba tas pačias pareigas einančių darbuotojų darbo vietų sumažėjo, tačiau tokių darbo vietų išliko ir jose likti dirbti pretenduoja du ar daugiau tą darbą dirbančių tos pačios specialybės arba tas pačias pareigas einančių darbuotojų. Sąvoka ,,specialybė“ DK 135 straipsnio 2 dalies prasme apima ir sąvoką ,,pareigos“, t. y. pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybė taikoma ne tik tos pačios specialybės, bet ir tas pačias pareigas einantiems darbuotojams. Pagal DK 135 straipsnio prasmę pirmenybės teisės darbuotojui taikymas siejamas visų pirma su šalių sudarytos darbo sutarties tęsimu.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju DK 135 straipsnis ginčo santykiams nėra taikomas. Kasatorė teigia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada padaryta nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2005; 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. AB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-294/2012). Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, kad atsakovui nepavykus sumažinti krūvio dviem kūno kultūros mokytojams, buvo sprendžiamas klausimas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo.

Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Šios bylos kontekste DK 135 straipsnio (ne)taikymui aktuali aplinkybė, ar pas atsakovą buvo mažinamas kūno kultūros mokytojų skaičius, t. y. ar pas atsakovą sumažėjo kūno kultūros mokytojų darbo vietų, tačiau tokių darbo vietų išliko ir jose likti dirbti pretendavo du ar daugiau kūno kultūros mokytojų. Nustačius tokios aplinkybės egzistavimą būtų teisinis pagrindas taikyti DK 135 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas DK 135 straipsnį taikė nenustatęs nurodytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad formalaus sprendimo mažinti kūno kultūros mokytojų skaičių nebuvo priimta, ir įvertinęs faktinius bylos duomenis bei nustatytas bylos aplinkybes padarė išvadą, jog byloje nenustatyta faktinio pagrindo taikyti DK 135 straipsnį. Teisėjų kolegija tokias apeliacinės instancijos teismo išvadas pripažįsta pagrįstomis. Kasatorė teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, jog atsakovui nepavykus sumažinti krūvio dviem kūno kultūros mokytojams, buvo sprendžiamas klausimas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, kasaciniame skunde nepateikia tokį savo teiginį patvirtinančių argumentų. Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad iki reorganizavimo veikusiose Kauno rajono Piliuonos vidurinėje mokykloje ir Kauno rajono Viršužiglio pagrindinėje mokykloje iš viso buvo dvi kūno kultūros mokytojų darbo vietos, tiek pat jų pasiliko ir nurodytas mokyklas sujungus į naują biudžetinę įstaigą – Kauno rajono Piliuonos vidurinę mokyklą (atsakovą), kūno kultūros mokytojų darbo vietų skaičius nebuvo mažintas, tik, dėl reorganizavimo pasikeitus darbo organizavimui, buvo perskirstytas (sumažintas) jų savaitinių pedagoginio darbo valandų krūvis. Faktiniai bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovo valia buvo nukreipta į darbuotojų skaičiaus mažinimą ir kad kasatorė iš darbo atleista atsakovui mažinant darbuotojų skaičių. Faktiniai bylos duomenys ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju DK 135 straipsnis ginčo santykiams nėra taikomas. Kasatorė, teigdama, kad padarydamas nurodytą išvadą apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2005, 2007 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. P. v. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, bylos Nr. 3K-3-300/2007, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008, 2011 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K. v. AB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011, 2012 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. D. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-294/2012, išdėstytų teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimų, kasaciniame skunde nepateikia tai patvirtinančių teisinių argumentų.

Dėl netinkamo DK 130 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Kasacinio teismo konstatuota, kad šiais atvejais įspėjimo terminas pratęsiamas atitinkamai tiek kalendorinių dienų, kiek jo eigos metu darbuotojas buvo nedarbingas, atostogavo arba kiek užtruko nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka buvo ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo; teisę nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pasibaigimo dienos (DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F. V. v. AB „Anykščių vynas“, bylos Nr. 3K-3-156/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. R. v. UAB „Klaipėdos žuvininkystės produktų aukcionas“, bylos Nr. 3K-3-248/2013). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad situacija, kai darbuotojo įspėjimo terminas nepratęsiamas tinkamai pagal DK 130 straipsnio 4 dalies nuostatas ar jis atleidžiamas nepasibaigus pratęstam atleidimo terminui, vertintina ne kaip absoliutus atleidimo iš darbo neteisėtumą suponuojantis pažeidimas, bet kaip pažeidimas, kuris šalintinas teismui pratęsiant įspėjimo terminą iki įstatyme nustatyto ir priteisiant darbuotojui už papildomą laikotarpį, kurio metu darbo sutartis negalėjo būti nutraukta, atitinkamą piniginę kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. v. Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-198/2012).

Kasatorės argumentai dėl netinkamo DK 130 straipsnio 4 dalies apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime taikymo ir nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos iš esmės grindžiami tuo, jog, kaip teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovas elgėsi teisėtai įspėjimo termino nepratęsdamas ligos laikotarpiui, o tik šio termino pabaigą nukeldamas į pirmą dieną, einančią po ligos laikotarpio. Kasatorės teigimu, kadangi patikslintas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą jai įteiktas 2012 m. lapkričio 20 d., jo termino eiga prasidėjo 2012 m. lapkričio 21 d. ir turėjo baigtis 2013 m. sausio 21 d., tai kasatorei susirgus 2013 m. sausio 17 d. (iki atleidimo likus 5 dienoms), atleidimo iš darbo diena turėjo būti nukelta 5 dienomis (ji baigė sirgti 2013 m. vasario 14 d., todėl atleidimo iš darbo diena turėjo būti 2013 m. vasario 19 d., o ne 2013 m. vasario 15 d., kada atsakovas ją atleido).

Vertindama šiuos kasatorės argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, bylos duomenimis, 2013 m. balandžio 24 d. ieškovės atleidimo iš darbo data – 2013 m. vasario 15 d. – buvo perkelta į 2015 m. vasario 19 d. ir už šį atleidimo iš darbo datos perkėlimo laikotarpį kasatorei buvo sumokėtas darbo užmokestis. Taigi, po atlikto kasatorės atleidimo iš darbo datos koregavimo galiojanti jos atleidimo iš darbo data yra būtent ta, kurią, kaip turėjusią būti, nurodo ir pati kasatorė, būtent 2015 m. vasario 19 d. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad įspėjimo kasatorei apie darbo sutarties nutraukimą terminas baigėsi 2013 m. sausio 21 d. ir kad šią dieną ji buvo nedarbinga, padarė išvadas, jog kasatorės atleidimo iš darbo terminas buvo pagrįstai pratęstas ligos laikotarpiui, atsakovas teisėtai ir pagrįstai atleido ją iš darbo pirmąją jos darbo dieną nedarbingumui pasibaigus. Taigi nepagrįstas yra kasatorės teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog atsakovas elgėsi teisėtai įspėjimo termino nepratęsdamas ligos laikotarpiui. O apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas pagrįstai atleido kasatorę iš darbo pirmąją jos darbo dieną nedarbingumui pasibaigus vertintina kaip neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių, tačiau neteikianti teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kasatorė teigdama, kad teismai neįvertino, ar tuo atveju, jeigu darbdavys nebūtų pažeidęs pareigos pratęsti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminą, darbuotojui būtų buvusi darbo diena (ar jis darbingas, ar turėjo teisę į nedarbingumo pažymą) ir darbdavys būtų galėjęs atleisti darbuotoją (kasatorė nurodo pateikusi į bylą medicinines pažymas, patvirtinančias, kad ji 2013 m vasario 18 d. atvyko į gydymo įstaigą, siekdama, jog būtų išduotas nedarbingumo pažymėjimas, tačiau sužinojo, kad tai negali būti padaryta, nes ji atleista iš darbo), kasaciniame skunde nepateikia teisinių ir faktinių argumentų, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadas, kad teismai neįvertino šiais aspektais reikšmingų byloje surinktų įrodymą, kuriuos įvertinus būtų pagrindas nustatyti kitokias, nei teismai nustatė, faktines bylos aplinkybes ar padaryti kitokias, nei teismų padarytos, išvadas. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą bei kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, aiškino ir taikė DK 130 straipsnio 4 dalį.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui ir nereikšmingi teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinant kasacinio skundo kasatorės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 8,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1. punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,37 Eur (aštuonis Eur, 37 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis