Civilinė byla Nr. 3K-3-204-687/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27636-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.8 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Sport Entertainment“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovui  uždarajai  akcinei bendrovei „Sport Entertainment“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, viešoji įstaiga „Se Event“.    

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidimo iš darbo pagrindą ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimą, proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė 2012 m. rugpjūčio 24 d. su atsakovu sudarytos darbo sutarties pagrindu dirbo UAB „Sport Entertainment“ Programų skyriaus vadove; nuo 2013 m. sausio 14 d. iki liepos 3 d. – ir VšĮ „Se Event“ direktore. Ieškovė 2013 m. liepos 4 d. pateikė Valstybinei darbo inspekcijai skundą, kad UAB „Sport Entertainment“ direktorius 2013 m. liepos 3 d. pareikalavo išeiti iš darbo savo noru, o kitą dieną atėmė jos pagrindinę darbo priemonę – nešiojamąjį kompiuterį, užblokavo prieigą prie elektroninio pašto. Ieškovė bendrovės direktoriui 2013 m. liepos 5 d. pateikė du tarnybinius pranešimus dėl paimto nešiojamojo kompiuterio ir negalėjimo naudotis darbiniu elektroniniu paštu, pakeitus jo slaptažodį. Atsakovas 2013 m. liepos 5 d. paprašė ieškovės pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis ir lėšų panaudojimo. Ieškovė 2013 m. liepos 8 d. rašte atsakovui nurodė, kad ji tiek liepos 3 dieną, tiek liepos 4 dieną buvo darbe ir atliko visas darbo funkcijas: rašė elektroninius laiškus, bendravo su įmonės darbuotojais. Ieškovė 2013 m. liepos 8 d. elektroniniu laišku informavo atsakovą, kad negalės atvykti į darbą dėl pablogėjusios sveikatos, 2013 m. liepos 9 d. pateikė atsakovui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 2 dalį, nurodydama, kad be pagrindinių darbo priemonių ji negalinti vykdyti savo pareigų. Pasibaigus ieškovės nedarbingumo laikotarpiui, atsakovas 2013 m. liepos 18 d. įsakymu skyrė ieškovei drausminę  nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis nebuvimą darbe visą darbo dieną.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš darbo; negrąžinti jos į darbą, priteisti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 26 d. ieškinį tenkino iš dalies: panaikino ieškovei skirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; pripažino neteisėtu jos atleidimą iš darbo, nurodė, kad atsakovo ir ieškovės darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 2613 Lt išeitinės išmokos ir 5226 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas, pasisakydamas dėl darbo drausmės pažeidimo ir paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo, konstatavo, kad darbdavys neįrodė, jog ieškovės darbo pobūdis lėmė jos pareigą darbo valandomis būti darbovietės tam tikrose patalpose, konkrečioje darbo vietoje, taip pat pareigą bendrovės darbo laiku (nuo 8 iki 17 val.) nepertraukiamai darbo vietoje atlikti kokias nors darbo funkcijas. Ši aplinkybė svarbi tiek sprendžiant dėl pravaikštos kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, tiek dėl paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo adekvatumo. Teismas sprendė, kad ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinusius, jog ji 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis tam tikrą laiko dalį  buvo darbovietėje; taip pat rėmėsi liudytojo A. A. (ieškovės sutuoktinio) parodymais, kad jis liepos 3 ir 4 dienomis ieškovę atvežė į darbo vietą, o ji įėjo į darbovietės patalpas; liudytojo E. B. parodymais, kad liepos 3 d. maždaug 11–12 val. jis su ieškove išvyko iš darbovietės patalpų; ieškovės 2013 m. liepos 4 d. pateiktu skundu Darbo inspekcijai. Net ir nustačius ieškovės nebuvimą darbe visą darbo dieną liepos 4-ąją, vien ši aplinkybė, teismo vertinimu, būtų nepakankama pravaikštai konstatuoti, nes tokiu atveju ieškovės darbo priemonių (kompiuterio) paėmimas būtų vertinamas kaip svarbi priežastis, kuri pateisintų ieškovės nebuvimą darbe bent dalį darbo laiko po to, kai iš jos buvo paimtos darbo priemonės. Teismas atsižvelgė į tai, kad 2013 m. liepos mėnesį buvo vykdomas atsakovo buveinės perkėlimas į kitas patalpas, dėl to darbuotojų galėjo nebūti darbe dalį darbo laiko. Nors atsakovas teigė, kad ieškovė liepos 3 ir 4 dienomis ketino perimti VšĮ „Se Event“ valdymą ir neketino tęsti darbo santykių pas atsakovą, tačiau ši aplinkybė byloje nebuvo įrodyta. Atsakovas taip pat neįrodė, kad ieškovės nebuvimas darbe dalį darbo laiko liepos 3 ir 4 dienomis, atsižvelgiant į darbdavio teisėtų interesų pažeidimo, kilusių neigiamų padarinių mastą ir darbuotojos kaltės laipsnį, buvo toks, jog galėtų būti vertinamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir juolab už tokį pažeidimą buvo pagrindas ieškovei skirti pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo (DK 238 straipsnis). Teismas, atsižvelgęs ir įvertinęs ginčo šalių konfliktą, sprendė, kad ieškovės pažeistos teisės gintinos negrąžinat jos į ankstesnį darbą, nes gali būti sudarytos nepalankios sąlygos jai dirbti, ir nurodė, jog ginčo šalių darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas ieškovei priteisė vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nes jos nepertraukiamasis darbo stažas atsakovo įmonėje buvo mažesnis negu dvylika mėnesių. Teismas, sprendimo priėmimo metu neturėdamas procesinių galimybių tiksliai nustatyti ieškovės kitoje darbovietėje faktiškai gauto darbo užmokesčio, priteisto vidutinio darbo užmokesčio šiuo pagrindu nemažino, bet atsižvelgė į palyginti neilgą ieškovės darbo stažą atsakovo įmonėje (išdirbta mažiau negu vieneri metai), ieškovės 2013 m. liepos 9 d. prašyme išreikštą valią nutraukti šalių darbo santykius ir sprendė, kad vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už visą priverstinės pravaikštos laiką būtų neproporcinga sankcija darbdaviui ir neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Teismas sprendė, kad ieškovės teisių pažeidimo konstatavimas yra pakankama satisfakcija ginant jos neturtines teises, todėl netenkino ieškinio reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nebuvo pakankamai įrodymų, kad ieškovės gydymas ligoninėje 2013 m. liepos 8–17 dienomis iš tikrųjų buvo nulemtas atsakovo neteisėtų veiksmų; gydymas buvo labiau planinio, o ne ūmaus pobūdžio ir nulemtas ilgalaikio pobūdžio priežasčių, o ne susijęs su liepos 3, 4 dienomis ir vėlesniais įvykiais ar atsakovo veiksmais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2014 m. liepos 14 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė, ieškovės skundą tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 15 564,28 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija, spręsdama dėl paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo, vertino ginčo šalių Darbo sutarties 1.1 punktą dėl darbo vietos, kai šalys susitarė, kad darbo vieta nustatoma darbdavio nurodymu, bei numatė, jog darbo užduotys gali būti atliekamos ne tik darbdavio adresu, bet ir (arba) ne Vilniuje. Taigi šalys numatė aplinkybę dėl išvažiuojamojo darbo pobūdžio, todėl kolegija sprendė, kad ieškovės darbo pobūdis veikė jos galimybę vykdyti darbo pareigas darbdavio adresu, o atsakovo teiginiai nepaneigė to, kad ieškovė darbo funkcijas turėjo vykdyti ne tik biure. Juolab kad atsakovas, teigdamas, kad ieškovė, ruošdama medžiagą transliacijų sezonui, turėjo tartis dėl reklamos, sudarinėti televizijos tinklelius ir pan., pripažino, kad Darbo sutarties 1.1 sąlyga dėl darbo vietos ne tik darbdavio adresu atitiko tokio susitarimo ir darbo pobūdžio esmę. Atsakovas teigė, kad ieškovės nebuvimas darbe 2013 m. liepos 3 d., kai ji vyko konsultuotis pas sutuoktinį, užblokuoti VšĮ „Se Event“ sąskaitos, konsultuotis su teisininkais, vyko į Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrių, nėra susijęs su darbo pareigomis, tačiau kolegija sprendė, kad atsakovui buvo žinomos aplinkybės dėl ieškovės vadovavimo VšĮ „Se Event“ ir jis turėjo suvokti, kad ieškovė realiai negalės tuo pačiu metu dirbti dviejose darbo vietose ir tuo pačiu darbo laiku, todėl pripažino, jog atsakovas sutiko dėl tokio laiko paskirstymo. Be to, nebuvo surašyta akto, kuriame būtų užfiksuotas darbo pareigų nevykdymas visą darbo dieną, o kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, rašytiniais įrodymais užfiksuotą konflikto eigą, liudytojų parodymus, sprendė, kad ieškovė vykdė darbo funkcijas 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis, tačiau dėl kilusio konflikto dalį darbo laiko skyrė konsultacijoms ir savo teisių gynybai, pvz., byloje pateiktas 2013 m. liepos 5 d. prašymas pasiaiškinti, kuriuo iš ieškovės pareikalauta pateikti ataskaitą apie avansiniam mokėjimui skirtų lėšų panaudojimą organizuojant televizijos sezono uždarymą, ir byloje nebuvo įrodymų, kad šis pavedimas neįvykdytas, o 2013 m. liepos 18 d. įsakyme dėl atleidimo nenurodyta, kad ieškovė neatliko jai pavestų užduočių 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis. Kolegija taip pat įvertino tai, kad ieškovės galimybė atlikti jai pavestas užduotis buvo apribota paties darbdavio veiksmais, o atsakovo vadovas Valstybinei darbo inspekcijai nurodė, kad įmonė 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis kraustėsi į naujas patalpas ir darbo vietos nebuvo iki galo sutvarkytos. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad dėl darbdavio veiksmų ieškovei nebuvo sudarytos įprastos darbo sąlygos ir tinkama darbinė aplinka, nors įstatyme nurodyta, jog darbdavys ir administracija privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais.

Kolegija, pasisakydama dėl išeitinės išmokos priteisimo pagrįstumo, nurodė, kad pagal DK 140 straipsnį, nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje, o DK 30 straipsnyje nenustatyta, kad, teismui pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, laikotarpis nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (priverstinės pravaikštos laikas) įskaičiuojamas į stažą išeitinei išmokai gauti. Vadinasi, darbuotoją atleidus, stažas toje darbovietėje nutrūksta. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada ieškovės reikalavimą priteisti jai dviejų vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką pripažinti nepagrįstu.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui iš darbdavio priteisimo už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu, įsiteisėjimo dienos kolegija sprendė, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v.  A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010). Byloje nepateikta įrodymų, kad įstatyme nustatyto dydžio kompensacijos išmokėjimas ieškovei prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas atsakovo padarytam pažeidimui arba sukeltų jam sunkių neigiamų padarinių. Ieškovės šį prašymą siejo su netinkamu darbo organizavimu ir darbdavio pareigų nevykdymu, o iš elektroninio susirašinėjimo, vykusio tarp atsakovo finansininkės D. V. ir atsakovo darbuotojos V. K. , kolegija nustatė, kad V. K. buvo siūloma užimti ieškovės darbo vietą. Tai akivaizdžiai atspindėjo darbdavio valią dėl tolesnio ieškovės darbo bendrovėje. Dėl to, atsižvelgdama į tai, kolegija pažymėjo, kad pripažinus, jog ieškovė iš darbo buvo atleista neteisėtai, nebuvo pagrindo spręsti, kad DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytos kompensacijos mokėjimas būtų neproporcingas ar sukeltų sunkių padarinių atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo mažinti šios kompensacijos dydį. Dėl to kolegija, įvertinusi atsakovo parengtą pažymą apie ieškovės uždarbį bei 2014 m. sausio 20 d. pažymą apie ieškovės darbą įmonėje, sprendė, kad buvo pagrindas priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki ieškovės įsidarbinimo kitoje darbovietėje (nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2014 m. sausio 21 d.).

Kolegija dėl neturtinės žalos priteisimo pažymėjo, kad ieškovė pripažino, jog ji nustatytomis darbo valandomis sprendė klausimus dėl kitos įmonės veiklos, buvo Valstybinėje darbo inspekcijoje, važiavo pas vyrą, nors, kolegijos teigimu, savo darbo teises galėjo ginti ir išsiųsdama skundą paštu ne darbo metu. Nors ieškovė įrodinėjo, kad patyrė darbdavio psichologinį smurtą dėl 2013 m. liepos 3 d. reikalavimo išeiti iš darbo savo noru ir dėl 2013 m. liepos 4 d. atimtų darbo priemonių, tačiau iš byloje esančios VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnio filialo parengtos ieškovės ligos istorijos kolegija nustatė, kad ieškovė nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. liepos 17 d. gydėsi Vidaus ligų diagnostikos skyriuje ir byloje nebuvo duomenų, jog jos būklė pablogėjo dėl kilusio konflikto su darbdaviu ir turėjo padarinių sveikatai.

Kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nurodė, kad atsakovas skunde pateikė savo į bylą pateiktų įrodymų aiškinimą, subjektyviai interpretuodamas faktines bylos aplinkybes. Kolegija, įvertinusi šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, o atsakovo argumentą, kad teismas nesigilino į liudytojų B. J. , E. B. parodymus, atmetė kaip neįrodytą, motyvuodama, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi E. B. parodymais ir tai matyti iš teismo sprendimo turinio.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 14 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti – arba panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, nurodant, kad ieškovės ir atsakovo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu ir ieškovei priteista išeitinės išmokos bei kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti; pripažinti, kad ieškovės darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2013 m. liepos 18 d., priteisiant ieškovei pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl netinkamo materialiosios teisės normų taikymo. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu, ir priteisdami vidutinį darbo užmokestį už pravaikštos laiką, nukrypo nuo teismų praktikos dėl DK 127 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011, konstatavo, kad ieškovė siekė būti atleista pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nurodydama darbdavio daromus pažeidimus, pati ieškovė buvo suinteresuota nutraukti darbo santykius su atsakovu, prašė ir siekė nutraukti darbo sutartį, todėl jokios priverstinės pravaikštos nebuvo. Vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nepriteisiamas, kai teismai konstatuoja, kad darbuotojas turėjo būti atleistas pagal savo prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282). Taigi kasacinis teismas, nustatęs, kad darbuotoja buvo nepagrįstai atleista už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, pati siekė būti atleista iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, ir byloje nustatęs DK 127 straipsnio 2 dalies tenkinimo pagrindus, pripažino, kad darbo sutartis nutraukta pagal nurodytą teisės normą, ir atsisakė taikyti DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje nurodytus darbuotojo teisių gynimo būdus. Teismai netinkamai vertino aplinkybes, kad ieškovė įteikė darbdaviui prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl nesuteiktų pagrindinių darbo priemonių ir negalimumo tinkamai vykdyti pareigas 2013 m. liepos 9 d., t. y. ieškovės nedarbingumo laikotarpiu. Pateikusi prašymą, ieškovė į darbą daugiau neatvyko ir pakartotinai 2013 m. liepos 17 d. darbdaviui atsiuntė SMS žinutę, kuria patvirtino, kad neprieštarauja, jog jos prašymas nutraukti darbo sutartį bus patenkintas 2013 m. liepos 18 d., ir pranešė, kad ji atvyks pasirašyti su tuo susijusių dokumentų (antstolio D. Š. 2013 m. rugpjūčio 30 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas). Nagrinėjamoje byloje darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m. liepos 18 d., kaip pageidavo ieškovė, tik jos nutraukimo pagrindas buvo parinktas atsižvelgiant į ieškovės padarytus šiurkščius darbo pareigų pažeidimus. Nors apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė turėjo būti atleista iš darbo savo prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2013 m. liepos 18 d., tačiau pagal DK 127 straipsnio 4 dalį darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos; vėliau prašymą jis gali atšaukti tik darbdavio sutikimu. Nagrinėjamu atveju ieškovė per tris dienas neatšaukė savo prašymo, kasatorius neinformavo ieškovės, kad darbo sutartis nebus nutraukiama ir ši privalo toliau vykti į darbą. Taigi šios aplinkybės, kasatoriaus vertinimu, reiškia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl darbo sutarties nutraukimo fakto, o dėl atleidimo iš darbo teisinio pagrindo. Pagal teismų praktiką teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimus pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti visą pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. VšĮ ,,Nacionalinis kraujo centras”, bylos Nr. 3K-3-638/2004). Ieškovė prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu, priteisiant jai už priverstinę pravaikštą vidutinį darbo užmokestį. Taigi, kasatoriaus teigimu, teismai, nusprendę, kad ieškovės veiksmai nesudarė pagrindo atleisti ją iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, ieškovė siekė nutraukti sutartį dėl darbo priemonių nesuteikimo, privalėjo konstatuoti, kad ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, ir pripažinti, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ir priteisti jai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t. y. nebuvus pagrindo atleisti ieškovę pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą turėjo būti pakeistas ieškovės atleidimo pagrindas.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo, neteisingai vertinant įrodymus. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad darbuotojos veiksmai neatvykstant į darbo vietą 2013 m. liepos 3–4 dienomis nesudaro šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Tokią išvadą teismai grindė netinkamai įvertinę darbo sutarties 1.1 punktą, kuriame aiškiai apibrėžta ieškovės darbo vieta – UAB „Sport Entertainment“; konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta nustatoma darbdavio nurodymu; jeigu darbdavys nurodo, kad darbo užduotys būtų atliekamos ne pirmiau nurodytu darbdavio adresu, darbuotojas sutinka atlikti tokias užduotis nurodytose vietose. Taigi ieškovė darbo funkcijas būtų galėjusi vykdyti ne darbdavio adresu tik tuo atveju, jeigu darbdavys būtų nurodęs, jog darbo funkcijos turi būti atliekamos kitoje konkrečioje vietoje, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad buvo gavusi iš darbdavio tokį nurodymą 2013 m. liepos 3–4 dienomis dirbti ne atsakovo adresu. Priešingai, UAB „Sport Entertainment“ direktorius paaiškino, kad ieškovės pareiga buvo nuo 8 ar 9 val. iki 17 val. būti darbe, koordinuoti televizijos darbą, kontroliuoti komandą; iš darbo vietos be direktoriaus pavedimo per kelerius metus buvo išvykta vos keletą kartų; visi darbuotojai dirbo (duomenys neskelbtini); jis reikalavo, kad darbuotojai ateitų į darbą. Dar daugiau, bylą nagrinėję teismai, pripažindami, kad ieškovė 2013 m. liepos 3–4 dienomis tam tikrą laiką buvo darbe ir vykdė jai pavestas funkcijas, nepagrįstai rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais ir suinteresuotų liudytojų parodymais, nenurodė argumentų, kodėl atmetė kasatoriaus ir kitų liudytojų paaiškinimus bei jais nesivadovavo. Be to, teismai neištyrė ir neįvertino esminių bylos įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji 2013 m. liepos 3–4 d. ji vykdė kokias nors darbo funkcijas; pati nurodė, kad didžiąją darbo laiko dalį 2013 m. liepos 3–4 dienomis skyrė konsultuotis su teisininkais, susitikti su sutuoktiniu, parašyti skundus Darbo inspekcijai ir susitvarkyti kitus asmeninius reikalus. Be to, teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad 2013 m. liepos 3 d. apie pietus buvo susitikusi su direktoriumi jo kabinete, po pietų išvažiavo su atsakovui paslaugas teikiančiu E. B. konsultuotis pas savo vyrą ir pas teisininkus ir į darbą negrįžo. Taigi patvirtino, kad liepos 3 d. į darbą buvo atvykusi tik per pietų pertrauką, t. y. ne darbo metu. Teismų išvados, kad ieškovė neturėjo galimybės atlikti jai pavestų užduočių, nes buvo atimtos darbo priemonės, taip pat yra padarytos remiantis tik ieškovės paaiškinimais, kurie yra prieštaringi. Ieškovė ieškinyje, tarnybiniuose pranešimuose ir skunde Darbo inspekcijai teigė, kad iš jos buvo paimtos darbo priemonės ir ji negalėjo naudotis elektroniniu paštu, tačiau ieškinyje ir 2013 m. liepos 8 d. atsakyme į prašymą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą taip pat nurodė, kad rašė ir atsakinėjo į elektroninius laiškus. Tą patį ji patvirtino ir teismo posėdyje. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai neįvertino mobiliojo ryšio operatoriaus išklotinės, iš kurios matyti, kad ieškovė teismo posėdžių metu pateikė melagingus parodymus apie savo buvimo vietą 2013 m. liepos 3–4 dienomis, t. y. ji pagal konkrečiu darbo dienos laiku užfiksuotą buvimo vietą visą dieną praleido įvairiose Vilniaus miesto vietose, bet ne darbo vietos adresu. (duomenys neskelbtini) gatvėje, ieškovė 2013 m. liepos 3 dieną buvo tik per pietų pertrauką, tačiau į darbą neužsuko, tik apie 13 val. prie darbovietės patalpų susitiko su E. B. . Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino E. B. parodymus, šis nurodė, kad liepos 3 d. apie pietus susitiko su ieškove ne darbovietės patalpose, o prie atsakovo buveinės. Iš mobiliojo ryšio operatoriaus išklotinės matyti, kad šis susitikimas įvyko 13 val., todėl teismai neteisingai sprendė, kad ieškovė 2013 m. liepos 3 d. dalį darbo laiko praleido darbe. Nors ieškovė teisme nurodė, kad ji 2013 m. liepos 4 d. 9 val. atvyko į kabinetą, tačiau iš 2013 m. liepos 4 d. užfiksuotų duomenų matyti, kad ieškovė 9.05 val. buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, 10.07 val. – Policijos departamente (duomenys neskelbtini), 10.16 val. – (duomenys neskelbtini) gatvėje, 10.22 val. – (duomenys neskelbtini) gatvėje, 11.46 val. – (duomenys neskelbtini) gatvėje, 11.54 val. – (duomenys neskelbtini) gatvėje (duomenys neskelbtini), 15.04 val. – (duomenys neskelbtini) gatvėje ir 16.52 val. – stoties rajone. Šių aplinkybių teismai nevertino, o remiantis teismų sprendimuose padarytomis išvadomis darbuotojams būtų sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis darbe ir keletą dienų pasirodžius darbe bent vienai valandai išvengti neteisėto elgesio padarinių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje (DK 300 straipsnio 4 dalyje) įtvirtintą darbuotojo teisių gynimo būdą ir nenukrypo nuo atsakovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kuria šioje byloje negalima remtis, nes nesutampa nutartyse aptartos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Sprendžiant dėl darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdų, svarbu įvertinti paties darbdavio atliktus darbo teisės pažeidimus. Nors ieškovė 2013 m. liepos 9 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau šiame prašyme buvo nurodytos konkrečios priežastys, lėmusios ieškovės negalėjimą tęsti darbo santykių, – darbdavys nesuteikė darbo priemonių, nors viena iš esminių darbdavio pareigų yra aprūpinti darbuotoją darbo priemonėmis ir užtikrinti jam tinkamas dirbti darbo sąlygas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės darbas buvos susijęs su informacijos, duomenų valdymu, taigi jis buvo atliekamas kompiuteriu, o neturėdama kompiuterio biure ieškovė negalėjo vykdyti savo darbo funkcijų. Darbdavys netenkino ieškovės prašymo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, todėl darbo sutarties šalims jokių teisinių padarinių nesukėlė, darbo santykiai nepasibaigė, jokia kompensacija, mokėtina darbo sutartį nutraukus DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, nebuvo sumokėta. Ieškovės teigimu, 2013 m. liepos 8 d. darbe jai dėl patiriamos didelės įtampos sutriko sveikata, ji buvo paguldyta į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę; tai patvirtino išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir epikrizė, kurioje nurodyta, kad gydymo metu buvo priepuolis, o ieškovės paguldymą į ligoninę stacionariam gydymui 2013 m. liepos 8–17 d. lėmė tai, kad ji dar prieš mėnesį ėmė prasčiau jaustis, nes darbe patirdavo nuolatinį psichologinį spaudimą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad, pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, jam sumokamas vidutinis darbo užmokestis už visą laikotarpį nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tokia įstatymų leidėjo valia reiškia tiek darbuotojo netektų pajamų dėl neteisėto atleidimo iš darbo kompensavimą, tiek sankciją darbdaviui už neteisėtus veiksmus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą išsamiai pasisakė dėl įrodymų vertinimo taisyklių, nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai taikė visas šias taisykles, o atsakovas kasaciniame skunde klaidingai interpretuoja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes, pateikia nepagrįstas išvadas, ginčija tas pačias faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir šie atsakovo argumentai susiję su fakto, bet ne teisės klausimais, todėl negali būti kasacinio skundo objektu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis pasibaigia šalių susitarimu arba kai viena šalis savo valia nutraukia darbo sutartį.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „AKTKC“, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė Valstybinei darbo inspekcijai 2013 m. liepos 4 d. pateikė skundą, jog bendrovės direktorius 2013 m. liepos 3 d. primygtinai reikalavo išeiti iš darbo savo noru, o kitą dieną atėmė ieškovės pagrindinę darbo priemonę – nešiojamąjį kompiuterį, 2013 m. liepos 5 d. pareikalavo ieškovės pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis bei dėl lėšų panaudojimo. Ieškovė 2013 m. liepos 8 d. rašte atsakovui nurodė, kad ji tiek liepos 3, tiek liepos 4 dienomis buvo darbe ir atliko visas darbines funkcijas: rašė elektroninius laiškus, bendravo su įmonės darbuotojais. 2013 m. liepos 9 d. ieškovė pateikė darbdaviui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 2 dalį, nurodydama, kad be pagrindinių darbo priemonių negali vykdyti savo pareigų. Atsakovas 2013 m. liepos 18 d. įsakymu skyrė ieškovei drausminę  nuobaudą – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t. y. už tai, kad ieškovė 2013 m. liepos 3, 4 dienomis nebuvo darbe visą darbo dieną.

Pagal galiojančias kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo taisykles, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. AB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-635/2005; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P.–G. v. VĮ Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-107/2013). Taigi, spręsdami dėl paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo, bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, ar darbdavys tinkamai sprendė dėl darbuotojo neatvykimo į darbą priežasčių. Pareiga įrodyti darbuotojo nebuvimo darbe faktą  teko darbdaviui, o darbuotoja turėjo įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą. Byloje argumentuotai pripažinta, kad darbdavys neįrodė ieškovės nebuvimo darbe 2013 m. liepos 3–4 dienomis fakto.

Nors atsakovas kasaciniame skunde savaip aiškina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas aplinkybes, tačiau nepateikia pagrįstų argumentų, kurie paneigtų įrodymų vertinimo taisyklių netinkamą taikymą; juolab kad atsakovas iš esmės ginčija tas pačias faktines aplinkybes, kurios buvo nustatytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, todėl šie atsakovo argumentai labiau susiję su fakto, bet ne teisės klausimais. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir tik patikrina, ar nustatant aplinkybes nebuvo pažeistos CPK 185 straipsnyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Atsakovas nurodė, kad ieškovė 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis nebuvo darbe visą darbo dieną. Tam tikslui bylą nagrinėję teismai pagrįstai tyrė ir vertino ginčo šalių 2012 m. rugpjūčio 24 d. sudarytos darbo sutarties sąlygas, rašytinius dokumentus, liudytojų parodymus bei ieškovės telefono išklotinę 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis. Darbo sutartyje nurodyta 40 valandų darbo trukmės savaitė, 8 valandos per dieną; 1.1 punkte apibrėžta, kad darbo vieta nustatoma darbdavio nurodymu, bei numatyta, kad darbo užduotys gali būti atliekamos ne tik darbdavio adresu, bet ir (arba) ne Vilniuje. Darbdavys nepaneigė, kad pagal  darbo funkcijas (vykti pas klientus, sudarinėti televizijos tinklelius, tartis dėl reklamos ir pan.) ieškovė turėjo dirbti tik biure ir tik konkrečiomis valandomis. Atsižvelgus į teismų nustatytas aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad darbo sutarties 1.1 sąlyga dėl darbo vietos ne tik darbdavio adresu atitiko tokio susitarimo ir darbo pobūdžio esmę, o byloje nesant įrodymų, kad būtų užfiksuotas ieškovės darbo pareigų nevykdymas visą darbo dieną, spręstina, jog  ieškovė darbo funkcijas, nors ir ne nuolatos visą dieną, tačiau 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis vykdė, o dėl kilusio konflikto dalį darbo laiko skyrė konsultacijoms bei savo teisių gynybai, tačiau darbdavys nepateikė įrodymų, jog ieškovė neatliko jai pavestų užduočių 2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis. Dar daugiau, darbdavys 2013 m. liepos 4 d. paėmė iš ieškovės pagrindinę darbo priemonę – nešiojamąjį kompiuterį, todėl ir dėl darbdavio veiksmų ieškovei nebuvo sudarytos įprastos darbo sąlygos ir tinkama darbinė aplinka nurodytomis dienomis, nors įstatyme nustatyta darbdavio pareiga tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad darbdavys, pats nevykdydamas pareigos sudaryti tinkamas darbo sąlygas,  negalėjo remtis tuo, kad darbuotojai nevykdo savo pareigų.

DK 127 straipsnyje įtvirtinta subjektinė darbuotojo teisė savo valia nutraukti darbo sutartį bei šios teisės įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, įstatymas jas pripažįsta svarbiomis ir suteikia darbuotojui teisę įspėjimo apie nutraukiamus darbo santykius terminą sutrumpinti iki minimalaus trijų dienų termino. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2013 m. liepos 9 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį su atsakovu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, prašyme nurodydama konkrečias priežastis, dėl kurių negalėjo tęsti darbo santykių, – darbdavys nesuteikė darbo priemonių, t. y. nešiojamojo kompiuterio ir prieigos prie elektroninio pašto. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš esminių darbdavio pareigų yra aprūpinti darbuotoją darbo priemonėmis ir užtikrinti jam tinkamas dirbti darbo sąlygas. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės darbas buvo susijęs su informacijos, duomenų valdymu ir tam tikslui buvo reikalingas kompiuteris. Ieškovės prašymas nutraukti darbo sutartį pagal DK127 straipsnio 2 dalį nebuvo patenkintas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad darbuotojas esamoje teisinėje situacijoje negalėjo būti atleistas iš darbo už pravaikštas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nes byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų apie ieškovės buvimą darbe tam tikrą laiką bei darbo funkcijų  2013 m. liepos 3 ir 4 dienomis atlikimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad darbdavio padaryti įstatymo pažeidimai sudarė  teisinį pagrindą darbuotojui nutraukti sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau tik darbdavys turėjo teisę spręsti, kokiu pagrindu atleisti ieškovę iš darbo. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjantis teismas įvertina darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumą, tačiau nesprendžia dėl atleidimo pagrindo ir negali skirti kitos nuobaudos. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad ieškovės pažeistoms teisėms atkurti pagrįstai buvo taikytas DK 300 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisių gynybos būdas, išvados padarytos nustačius reikšmingas bylos aplinkybes ir visapusiškai įvertinus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu tinkamai apgintos ieškovės teisės: konstatavus, kad darbdavys pažeidė darbo įstatymus, darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo, kuriuo toks ginčas išspręstas, įsiteisėjimo dienos.

 Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatytus teisių gynimo būdus ir pripažindamas, jog darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta teismo sprendimu nuo šio įsiteisėjimo dienos, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už pravaikštos laiką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2011 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011. Teisėjų kolegija nurodo, kad šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti, nes cituojamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių nagrinėjamoje civilinėje byloje, t. y. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2011, buvo nustatyta, kad ieškovė siekė nutraukti darbo santykius su atsakovu ir  pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbdavys šio klausimo įstatymo nustatyta tvarka nesprendė, ieškovė nėjo į darbą ir buvo atleista už pravaikštas. Kasacinis teismas tokį atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, nurodydamas, kad darbdavys turėjo spręsti dėl darbuotojos atleidimo pagal pateiktą prašymą. O nagrinėjamoje byloje ieškovė prašymą dėl atleidimo iš darbo pateikė po incidento su atsakovu dėl galimai padarytų pravaikštų, t. y. 2013 m. liepos 9 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį su atsakovu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, prašyme nurodydama konkrečias priežastis, dėl kurių negalėjo tęsti darbo santykių, – darbdavys nesuteikė darbo priemonių (paėmė nešiojamąjį kompiuterį ir uždarė prieigą prie elektroninio pašto). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Kasacinis teismas yra ne kartą yra pažymėjęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje atsižvelgdamas į jos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; kt.).

 

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentas, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atleidimo iš darbo pagrindą ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimą, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, o kasaciniame skunde suformuluoti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 10,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – advokatui sumokėtus 405,47 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Ieškovės prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nustatytos sumos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 405,47 Eur už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)   atsakovo uždarosios akcinės bendrovės UAB „Sport Entertainment“ (j. a. k. 302793357) 405,47 Eur (keturis šimtus penkis Eur 47 ct) advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės UAB „Sport Entertainment“ (j. a. k. 302793357) 10,02 Eur (dešimt Eur 2 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                        Birutė Janavičiūtė

 

Janina Januškienė

 

Andžej Maciejevski