Civilinė byla Nr.
3K-3-120-687/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19462-2013-7
Procesinio sprendimo
kategorija: 18.2.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2015 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. U. (I. U. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės PAAS LT ieškinį atsakovui I. U. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-36-6102, dalies dėl dienpinigių priteisimo pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
sprendžiamas darbo ginčas dėl dienpinigių sumokėjimo už darbą komandiruotėje;
dėl darbo ginčo nagrinėjimo apimties darbo ginčų komisijoje ir teisme; dėl
įrodymų, ištirtų darbo ginčų komisijoje, vertinimo, nagrinėjant darbo ginčą
teisme; dėl teismo aktyvumo šios kategorijos bylose.
Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su
ieškiniu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo
inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. gegužės
2 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-36-6102 (toliau Darbo ginčų
komisijos sprendimas), dalį, kuria nuspręsta išieškoti atsakovui iš ieškovo
2340 Lt (677,71 Eur) dienpinigius, ir šia apimtimi atmesti atsakovo
reikalavimą, pareikštą ieškovui.
Ieškovas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos
finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 Dėl dienpinigių ir
gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes
darbuotojams komandiruotėms į Latvijos Respubliką yra nustatyta 130 Lt (37,65 Eur) dydžio dienpinigių norma. Pagal
įmonėje galiojančių darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktą, darbuotojui,
vykstančiam į komandiruotę, yra mokama 50 proc. dienpinigių normos,
patvirtintos minėtu įsakymu. Vadovaujantis UAB PAAS LT direktoriaus 2013
m. vasario 22 d. įsakymu Nr. K-4 Dėl komandiruotės, I. U. į
komandiruotę Jūrmaloje buvo siųstas nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. kovo
8 d. (komandiruotės trukmė 15 dienų);
2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. K-8 Dėl komandiruotės I. U. į
komandiruotę Jūrmaloje buvo siųstas nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m.
kovo 28 d. (komandiruotės trukmė 17 dienų); 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr.
K-13 Dėl komandiruotės I. U. į komandiruotę Jūrmaloje
buvo siųstas nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 14 d.
(komandiruotės trukmė 13 dienų). Ieškovo teigimu, 2013 m. kovo 28 d. I. U. buvo suteikta laisva diena, už kurią jam nebuvo mokamas
darbo užmokestis; 2013 m. balandžio 10 d.
darbuotojui I. U. savavališkai pasišalinus iš darbo
vietos, ši diena darbo laiko apskaitos žiniaraštyje buvo pažymėta kaip
pravaikšta ir už ją nebuvo sumokėtas darbo užmokestis. Ieškovo teigimu, 2013 m.
balandžio 10 d. I. U. , savavališkai išvykęs iš darbo
vietos, komandiruotės daugiau netęsė,
darbo sutartis su juo buvo nutraukta 2013 m. balandžio 11 d.
Ieškovas nurodo, kad faktiškai atsakovo komandiruotėje
praleistą dienų skaičių sudaro 40 dienų,
todėl už šį laikotarpį jam buvo priskaičiuota 2600 Lt (753,01 Eur) dienpinigių
(65 Lt (18,82 Eur) x 40 d. = 2600 Lt
(753,01 Eur)). Darbuotojui dienpinigiai buvo išmokėti dalimis: 2013 m.
kovo 1 d. kartu su mokamu darbo užmokesčiu (455 Lt (131,77 Eur)); 2013 m. kovo
18 d., 25 d., 2013 balandžio 9 d. atsakovui sumokėta 1625 Lt (470,63 Eur), 2013
m. gegužės 14 d. buvo sumokėta likusi suma 520 Lt (150,60 Eur). Ieškovas pripažino, kad su darbuotoju
visiškai atsiskaityta jau po darbo santykių pabaigos.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 9 d.
sprendimu ieškinį tenkino visiškai: panaikino Darbo ginčų komisijos
2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. DGKS-1431 dalį dėl 2340 Lt (677,71 Eur)
dienpinigių išieškojimo atsakovui I. U. , priimtą darbo byloje Nr. APS-36-6102; atmetė atsakovo reikalavimą dėl 2860 Lt
(828,31 Eur) dienpinigių priteisimo; priteisė iš atsakovo 822 Lt (238,06 Eur)
bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB PAAS LT naudai.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2013 m. vasario 8 d. buvo sudaryta
terminuota darbo sutartis Nr. 50, kurios pagrindu atsakovas iki 2013 m. gegužės
7 d. buvo priimtas fasadų šiltintoju; darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m.
balandžio 11 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 127
straipsnį, t. y. nepasibaigus jos terminui. Teismas taip pat nustatė, kad darbo
sutarties 3 punkte buvo nurodyta, jog atsakovas turi teisę į Lietuvos
Vyriausybės patvirtintą minimalų mėnesinį atlyginimą (toliau MMA) ir priedą, priklausantį nuo įmonės darbo rezultatų. Remdamasis bylos
duomenimis teismas nustatė, kad
atsakovas buvo 3 kartus siųstas į komandiruotę Latvijos Respublikoje,
Jūrmaloje, iš viso 40 dienų. 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. P-26 atsakovui
suteikta laisva diena; 2013 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. P-29 atsakovui
paskirta drausminė nuobauda už pravaikštą ieškovas šių dienų į darbo laiką
neįskaičiavo. Atsakovas, nesutikdamas su išmokų, susijusių su darbo santykiais
dydžiu, kreipėsi į darbo ginčų komisiją, ir ši 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu
patenkino jo prašymą dėl 2860 Lt (828,31 Eur) dienpinigių išieškojimo.
Teismas pažymėjo,
kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl priedo skaičiavimo tvarkos ir mokėjimo sąlygų
nebuvo, bei nurodė, kad atsakovas su Darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose yra
nustatyta 50 proc. dienpinigių norma, buvo supažindintas. Teismas pažymėjo, kad
įstatyme nėra nurodyta, kad dienpinigių ir darbo užmokesčio sumos negali būti
sumokėtos vienu pavedimu. Teismas nurodė, kad 2013 m. kovo 12 d. ir 2012 m.
balandžio 9 d. nurodyta pavedimų paskirtis DU už vasarį mėn. ir DU už kovo
mėn. bei 2013 m. kovo 1 d., 2013 m. kovo 18 d., 2013 m. kovo 25 d. nurodyta
pavedimų paskirtis avansas nesudaro pagrindo traktuoti, jog dienpinigiai
nebuvo mokami. Teismas iš ieškovo sudarytos pažymos nustatė, kad buvo mokamos sumos,
apimančios ir darbo užmokestį, ir dienpinigius. Teismas sprendė, kad darbo
ginčų komisijos sprendime konstatuotas 44 kalendorinių dienų buvimo
komandiruotėje faktas neturi objektyvaus pagrindimo. Teismas nustatė, kad
ieškovas 2013 m. gegužės 14 d. atsakovui sumokėjo 520 Lt (150,60 Eur)
dienpinigių prievolę visiškai atsiskaityti įvykdė iki kreipimosi į teismą
dienos, o atsakovas priėmė įvykdymą. Teismas sprendė, kad atsakovo reikalavimas
dėl 2860 Lt (828,31 Eur) dienpinigių priteisimo atmestinas, nes ieškovo
prievolė pasibaigė įvykdymu ir byloje įrodyta, kad visi dienpinigiai sumokėti.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą
apeliacine tvarka pagal atsakovo I.
U. apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi Vilniaus
miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d.
sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju tikrieji šalių ketinimai buvo papildomą
darbo užmokestį skaičiuoti pagal darbų įkainius ir faktiškai atliktų darbų
kiekį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai
sprendė, jog atsakovo prašymas laikyti, kad jam išmokėtos sumos, viršijančios
1000 Lt (289,62 Eur), t. y. susitartą
MMA kaip pagrindinį atlygį, yra priedai, neturi objektyvaus pagrindimo.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu
sprendimu pagrįstai pripažino, jog atsakovui turėjo būti išmokėtas 1054,74 Lt
(305,47 Eur) papildomas darbo
užmokestis (priedas). Teisėjų kolegijos
vertinimu, ieškovo įvardyta papildomo darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka yra
logiška, dėsninga, adekvati, atitinkanti abiejų šalių teisių ir teisėtų
interesų pusiausvyrą, nes, viena vertus, užtikrina darbdavio teises ir teisėtus
interesus, kita vertus, užtikrina darbuotojo teises ir teisėtus interesus,
kadangi papildomo darbo užmokesčio dydį susieja su darbuotojo atliktų darbų
kiekiu. Teisėjų kolegija nurodė, kad sumokėtų sumų atitiktis ieškovo
pateiktiems skaičiavimams, kurių pagrįstumas byloje nenuginčytas, patvirtina,
kad atsakovui buvo mokamos sumos, apimančios ir darbo užmokestį, ir
dienpinigius. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas yra pervedęs
atsakovui 5034,10 Lt (1457,97 Eur), t. y. 2013 m. balandžio 22 d. pažymoje apie
priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nurodytą mokėtiną
sumą, kurią, be darbo užmokesčio, sudarė 1050,75 Lt (304,31 Eur) priedas ir
2600 Lt (753,01 Eur) dienpinigiai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas įrodė
savo atsiskaitymo su atsakovu faktą. Tai sudarė teismui pagrindą teigti, kad,
kaip pagrįstai skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas,
atsakovui, be kitų išmokų, buvo išmokėtas jam faktiškai priklausęs papildomas
darbo užmokestis ir dienpinigiai.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas I.
U. prašo
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.
balandžio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti bei priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė
civilinio proceso normas, reguliuojančias įrodymų vertinimo taisykles
darbdavys nepateikė nė vieno įrodymo, tiesiogiai patvirtinančio, kad jis mokėjo
darbuotojui dienpinigius, ir nė vienas teismas kaip įrodymo nevertino
aplinkybės, nurodytos Darbo ginčų komisijos sprendime, kad posėdyje dalyvavęs
ieškovo direktorius sutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl dienpinigių
išieškojimo, paaiškinęs, kad laiku neatsiskaitė dėl apyvartinių lėšų trūkumo.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CPK 320 ir 321 straipsnių nuostatas,
reglamentuojančias apeliacinių skundų nagrinėjimą, nes savo nutartyje net
nepaminėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, nekalbant apie tai, kad jie
būtų motyvuotai atmesti, tuo nusižengdamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nustatytiems apeliacinių skundų nagrinėjimo reikalavimams, aptartiems civilinėje
byloje Nr. 3K-3-439/2005.
Kasatoriaus nuomone, teismai nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos
(civilinės bylos Nr. 3K-3-451/2006, Nr. 3K-3-176/2011). Teismai turėjo
vadovautis aprobuota teismų praktika dėl reikalavimų darbo sutarčių sąlygoms
dėl atlyginimo už darbą ir spręsti apie sumokėto darbo užmokesčio dydį tik
pagal pirminius įrodymus mokėjimo pavedimus.
Kasatorius pažymi, kad būtina suformuoti
teismo precedentą dėl to, ar šalis, nesutinkanti su Darbo ginčo komisijos
sprendimu ir dėl to pareiškusi
ieškinį teisme, privalo
nuginčyti tas faktines aplinkybes,
kurios konstatuotos Darbo ginčų komisijos sprendime ir kurios tapo pagrindu
priimti skundžiamą sprendimą (šios bylos atveju įmonės vadovo darbo ginčų
komisijos posėdyje pripažinimas, kad dienpinigiai, dėl kurių ir vyksta
bylinėjimasis, nesumokėti).
Taip pat būtinas kasacinio teismo išaiškinimas dėl įrodinėjimo
naštos paskirstymo darbo bylose, nes, kaip matyti iš šios bylos teismų
sprendimų bei kitų bylų (2A-248-254/2014, 2A-84-585/2014, 2-36237-803/2013),
tiesiogiai susijusių su šia byla, teismai, motyvuodami savo nuomonę darbo
teisės subjektų lygybe, kelia darbuotojams tokius įrodinėjimo reikalavimus,
kurių jie negali įvykdyti būtent dėl darbo sutarties ir darbo teisinių santykių
reguliavimo specifikos. Dėl to būtinas kasacinio teismo išaiškinimas, ar DK 2 straipsnio 4 punkte deklaruojama darbo
teisės subjektų lygybė suponuoja vienodą darbdavio ir darbuotojo įrodinėjimo
naštą nagrinėjant darbo ginčus ir ar
gali būti reikalaujama iš darbuotojo pateikti tokius duomenis apie savo darbą,
kurie nenurodyti darbo sutartyje ar kurių fiksavimas neįtrauktas į darbuotojo
pareigas, ar paneigti darbdavio pateikiamus duomenis apie darbuotojo darbo
sąlygas, kurios neaptartos darbo sutartyje.
Kasatoriaus nuomone, būtinas kasacinio
teismo išaiškinimas dėl darbo sutarčių sąlygų teisėtumo, kai konkretaus
darbuotojo atlygis už jo atliekamą darbą pagal sutartus darbų įkainius siejamas
su visos įmonės ,,darbo rezultatais. Kasatoriaus teigimu, teisės problema šiuo
atveju yra ta, kad net ne visi ūkio subjekto, kaip juridinio asmens, dalyviai
turi teisę susipažinti su tokiais dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti
apie ūkio subjekto finansinius rodiklius. Samdomi darbuotojai neturi net
teorinės galimybės susipažinti su įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, tad
kyla klausimas, ar tokia darbo sutarties formuluotė, ypač kai net neaiškūs
tokio priedo mokėjimo kriterijai ir dydžiai, gali būti laikoma teisėta ir nepažeidžiančia
darbuotojo teisių. Būtinas kasacinio teismo išaiškinimas ir dėl teisės aktų,
reguliuojančių MMA mokėjimą, taikymą, nes šią ir kitas skunde paminėtas bylas
nagrinėję teismai MMA mokėjimą privalomai siejo su darbuotojo ir darbdavio
susitarimu dėl konkretaus darbo apimties atlikimo, o ne dėl darbo trukmės, kaip
nurodoma teisės aktuose.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351
straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio
1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina
apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas
kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje
nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės
aiškinimo ir taikymo klausimais.
Dėl
individualaus darbo ginčo nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje ir teisme
tvarkos
Individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja DK XIX
skyriaus normos (2012 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. XI-2127 (įsigaliojusios
nuo 2013 m. sausio 1 d., galiojusios darbo ginčo nagrinėjimo metu). DK 286 straipsnyje nurodyta, kad
individualius darbo ginčus, jeigu DK arba kituose įstatymuose nenustatyta
kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja: 1) darbo ginčų komisija; 2) teismas.
Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis
individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos
ginčo sprendimo tvarkos (DK 287 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jeigu DK
ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo
nagrinėjimo tvarkos, tokio darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų
komisijos kompetencijai, ir darbuotojas ar darbdavys dėl tokio individualaus
darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į darbo ginčų komisiją.
Kaip, be kita ko, nurodoma įstatymų pakeitimo rengimo dokumentuose (travaux preparatoires ), naujai priimtais šio skyriaus normų
pakeitimais siekta užtikrinti objektyvesnio darbo ginčų nagrinėjimo pirminiame
darbo ginčų nagrinėjimo organe. Darbo ginčų komisijos pagal naują
reglamentavimą nuolat veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių
skyrių, sprendžiant darbo ginčus dalyvauja darbdavių ir darbuotojų atstovai
(skiriami iš darbo ginčų komisijos veiklos teritorijoje veikiančių profesinių
sąjungų ir darbdavių organizacijų, kurių sąrašą sudaro Trišalės tarybos
sekretoriatas), Darbo ginčų komisijos pirmininkas yra Lietuvos Respublikos
vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus skiriamas Valstybinės darbo
inspekcijos valstybės tarnautojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį
išsilavinimą (DK 287 straipsnio 2, 3 dalys). Darbo ginčo nagrinėjimo tvarka
reglamentuota DK 285298 straipsniais, taip pat
socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. A1-556
patvirtintais darbo ginčų komisijos nuostatais, darbo ginčų komisijos
reglamentu. DK nustatyta, kad darbo
ginčų komisijos pirmininkas, rengdamas nagrinėti prašymą ir atsižvelgdamas į
bylos aplinkybes, išreikalauja reikalingus dokumentus. Posėdyje išklausomi šalių ir liudytojų paaiškinimai, susipažįstama su
dokumentais, kitais įrodymais ir jie yra įvertinami. Darbo ginčų
komisijos sprendimas turi būti teisėtas
ir pagrįstas, sprendime, be kita ko, turi būti nurodytas individualaus darbo
ginčo dalykas, šalių reikalavimai, nustatytos aplinkybės, įrodymai, išvada
prašymą patenkinti (visiškai ar iš dalies) ar atmesti, sprendimo apskundimo
terminai ir tvarka (DK 294 straipsnio 2, 3 dalys).
Nagrinėjamoje byloje darbo ginčų komisija sprendė individualų darbo
ginčą dėl darbo užmokesčio, dienpinigių sumokėjimo už laiką, dirbtą
komandiruotėse. Darbo ginčų komisija šį ginčą išsprendė, prisilaikydama DK
nustatytos procedūros: darbdavys pateikė darbo ginčui nagrinėti reikalingus
dokumentus, darbuotojas ir darbdavio atstovas (įmonės vadovas) dalyvavo
komisijos posėdyje, teikė paaiškinimus. Kasaciniame skunde teisės taikymo
aspektu keliamas klausimas dėl darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos ir apimties
teisme, kai ginčas, įvertinus darbdavio ir darbuotojo pateiktus įrodymus, yra išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje ir
dėl ginčo priimtas darbuotojui palankus sprendimas. Teisėjų kolegija pažymi,
kad pagal ankstesnį reglamentavimą darbdavys darbo ginčų komisijos sprendimo
apskųsti teismui neturėjo teisės (išskyrus galimybę pateikti apeliacinį ir (ar)
kasacinį skundus darbo ginčo byloje, kai bylą teisme inicijuodavo darbuotojas
ar jo atstovas). Jeigu darbuotojas ar jo atstovas neskųsdavo darbo ginčų
komisijos sprendimo teismui, tai darbo
ginčų komisijos priimtas sprendimas dėl darbo ginčo turėjo būti vykdomas. DK
296 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo
ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo
priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi
Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Taigi iš šio straipsnio (naujo
reglamentavimo) turinio matyti, kad darbo ginčo nagrinėjimą teisme gali
inicijuoti abi darbo ginčo šalys ir ginčas nagrinėjamas vadovaujantis Civilinio
proceso kodekso nuostatomis pagal suinteresuotos šalies pateiktą ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla teisme nagrinėjama iš esmės, teismas nėra
saistomas sprendimo, kuris buvo priimtas darbo ginčų komisijos posėdyje. CPK182
straipsnyje nenustatyta Darbo ginčų komisijos sprendimo prejudicinė, ar didesnė įrodomoji galia. Darbo ginčo nagrinėjimas teisme
vyksta pagal CPK nuostatas, o byloje
pateikti įrodymai vertinami CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors DK 294
straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti teisėtas
ir pagrįstas, priimamas vadovaujantis posėdyje
ištirtais įrodymais, kurie turi būti įvertinami, tačiau teismas nėra saistomas
darbo ginčų komisijos išvadų.
Dėl
įrodymų vertinimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad
darbo ginčo šalis, nesutinkanti su Darbo ginčų komisijos sprendimu ir dėl to
pareiškusi ieškinį teisme, privalo nuginčyti tas faktines aplinkybes, kurios konstatuotos
Darbo ginčų komisijos sprendime ir kurios tapo pagrindu priimti skundžiamą
sprendimą (įmonės vadovo duoti paaiškinimai dėl dienpinigių mokėjimo). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo ginčų komisijos bylos įrodymus teismas
turi vertinti kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais CPK 185 straipsnyje
nustatyta tvarka.
CPK XX skyriaus normos, nustatančios
darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, nereglamentuoja įrodymų vertinimo ir nenustato
kitokios jų vertinimo taisyklės. Taigi ir darbo bylose taikomos bendrosios
įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos CPK 185 straipsnyje. Pagal CPK
185 straipsnį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos
galios (išskyrus CPK nurodytas išimtis),
teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą,
pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso
metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas
vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo
nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip
vertinti vieną ar kitą įrodymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje M.
Ž. v. R. P. , bylos Nr. 3K-3-156/2009).
Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje
esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su
ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai
leidžia byloje esančių įrodymų visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje AB Liteksas ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.).
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą
nagrinėję teismai nevertino darbo ginčo bylos duomenų dėl įmonės vadovo duotų
paaiškinimų. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad darbo ginčų komisija
sprendė dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais
sumokėjimu kasatoriui. Darbo ginčų komisijos posėdyje duodamas paaiškinimus
įmonės vadovas nurodė, kad su darbuotoju nėra atsiskaityta, tačiau, kaip matyti
iš komisijos posėdžio protokolo turinio
ir protokolo garsinio įrašo, įmonės vadovas vienareikšmiškų paaiškinimų dėl
dienpinigių neteikė. Darbo ginčų komisijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu
nuspręsta išieškoti kasatoriui iš darbdavio ne tik dienpinigius, bet ir
nesumokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Pateikdamas ieškinį teismui, darbdavys prašė
panaikinti tik dalį Darbo ginčų komisijos sprendimo dėl dienpinigių
išieškojimo (dalį dienpinigių 520 Lt (150,60 Eur) sumokėjo po komisijos
sprendimo), o dėl kitų išmokų darbdavys darbuotojo reikalavimą pripažino ir
sprendimo neskundė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad bylą
nagrinėję teismai, spręsdami dėl pareikšto reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo,
būtų nevertinę darbo ginčų byloje ir nagrinėjamojoje byloje esančių įrodymų.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad įmonės vadovo
paaiškinimai, duoti komisijos posėdyje, laikytini objektyviu įrodymu, tačiau
pažymi, kad teismas juos vertina atsižvelgdamas į jų detalumą, konkretumą,
tikslumą, pakankamumą konkrečiai aplinkybei įrodyti CPK 185 straipsnyje
nustatyta tvarka kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra motyvuotas,
jame nėra pateikta darbo ginčo bylos duomenų analizės, iš protokolo ir sprendimo
negalima spręsti, kokiais duomenimis remdamasi komisija laikė, kad visi
dienpinigiai nėra sumokėti. Remiantis bylos duomenimis, bylą nagrinėję teismai
išanalizavo visus byloje pateiktus įrodymus, kurie yra būtini sprendžiant šalių
ginčą ir taikant teisės normas šiam ginčui reguliuoti, juos įvertino
nepažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatų.
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK 320 ir 321 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias apeliacinių
skundų nagrinėjimą apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija, susipažinusi su
apeliaciniu skundu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi, negali sutikti
su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į
nagrinėjamos bylos apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės. Teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti
priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į
kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos
teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo
motyvams (žr., pvz., Van de Hurk v. Netherlands judgement of
19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19
December 1997, Reports 1997-VIII, p.
2930, par. 5960; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. Š. v. A. D.,
bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
Vakarų krova v. UAB Litforina, bylos Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Kasatorius byloje įrodinėjo, kad buvo
išmokėtas darbo užmokestis ir priedas prie darbo užmokesčio, kuris nepriklausė
nuo darbo rezultatų, o ne išmokėti dienpinigiai. Apeliacinės instancijos
teismas, spręsdamas dėl dienpinigių sumokėjimo, analizavo šalių sudarytos darbo
sutarties nuostatas dėl darbo apmokėjimo tvarkos ir kitus bylos įrodymus,
pasisakė dėl priedo mokėjimo sąlygos, kad priedas mokamas pagal darbų įkainius ir faktiškai atliktų
darbų kiekį. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovo komandiruotės truko
keturiasdešimt dienų (ši aplinkybė
apeliaciniu skundu nebuvo ginčijama). Apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas dėl pareigos mokėti dienpinigius ir jų dydžio, vadovavosi teisės
aktais, reglamentuojančiais šiuos santykius, ir konstatavo teisiškai
reikšmingus faktus bei pažymėjo, kad dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos
normų vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtintų Lietuvos Respublikos
finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr.116, 103 punkte nustatyta,
kad dienpinigių norma vykstantiems į Latvijos Respubliką (išskyrus Rygą) yra
130 Lt (37,65 Eur). Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų ieškovo direktoriaus
2010 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr.1-2, 5.4 punkte nustatyta, kad darbdavys
įsipareigoja mokėti į komandiruotę vykstančiam darbuotojui 50 proc. dienpinigių
normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21
d. įsakymu Nr.116 Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų
vykstantiems į užsienio komandiruotes, ir suteikti gyvenamąjį plotą.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovui turėjo būti sumokėta
atitinkama dienpinigių suma, ir pažymėjo, kad apskaičiuota suma atitinka
ieškovo skaičiavimus dėl išmokėtų atsakovui sumų. Apeliacinės instancijos
teismas, netenkindamas apeliacinio skundo, nurodė, kad sumokėtų sumų atitiktis
ieškovo pateiktiems skaičiavimams, kurių pagrįstumas byloje nenuginčytas, ir
kiti įrodymai leidžia spręsti, kad atsakovui buvo sumokėtas sulygtas darbo
užmokestis ir dienpinigiai. Teisėjų
kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio teismo išvadomis, šis teismas
atsakė į kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus.
Dėl
kitų kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai turėjo vadovautis kasacinio teismo
praktika ir spręsti apie sumokėto darbo užmokesčio dydį ir mokėjimo paskirtį
tik pagal pirminius įrodymus mokėjimo pavedimus. Bylą nagrinėję teismai
konstatavo, kad pagal DK nuostatas komandiruotės metu mokamas darbo užmokestis,
dienpinigiai bei pažymėjo, kad įstatyme nėra nurodyta, kad dienpinigių ir darbo
užmokesčio sumos negali būti sumokėtos vienu pavedimu. Be to, pažymėjo, kad
nenurodžius atskirai sumokėtos dienpinigių dalies, nėra teisinio pagrindo
išvadai, jog kasatoriui buvo išmokėtas tik darbo užmokestis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų
išvada, kad iš visų pateiktų įrodymų, taip pat ir atliktų mokėjimų analizės
išplaukia, kad kasatoriui buvo
mokėtas jam faktiškai priklausęs darbo užmokestis ir dienpinigiai.
Kasaciniame skunde teigiama,
kad nagrinėjant šalių ginčą yra nukrypta nuo kasacinio teismo praktikoje
pateiktų išaiškinimų dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos. Teisėjų kolegija
pažymi, kad dėl kasatoriaus nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinių
aplinkybių skirtumų kolegija neturi pagrindo atsižvelgti į kasatoriaus
nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K. v. UAB Espersen Lietuva, bylos Nr. 3K-3-451/2006,
ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje D. J. K. v. UAB Autrolis, bylos Nr. 3K-3-176/2011, pateiktus išaiškinimus dėl darbo užmokesčio
mokėjimo tvarkos, nes šiose nutartyse dėl to nėra pasisakyta. Kitais aspektais
nurodytose nutartyse pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje
byloje. Šiose nutartyse pateikti kasacinio teismo išaiškinimai dėl darbo
sutarčiai, darbo apmokėjimo klausimu keliamų reikalavimų, kad darbo užmokestis
yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima
pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu
tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Šiose nutartyse
nurodyta, kad darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek
visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už
jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus,
priemokas ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai
analizavo šalių pasirašytą darbo sutartį ir jos sąlygas dėl darbo užmokesčio,
kurį sudarė ir priedai už pasiektus darbo rodiklius. Pagal pateiktus kasacinio
skundo argumentus nėra pagrindo spręsti, kad buvo nukrypta nuo minėtos
praktikos.
Dėl teismo aktyvumo darbo bylose
Kasaciniame skunde
prašoma išaiškinti, ar DK 2 straipsnio 4 punkte deklaruojama darbo teisės subjektų lygybė suponuoja
vienodą darbdavio ir darbuotojo įrodinėjimo naštą nagrinėjant darbo ginčus. Atsakydama į šį kasacinio skundo
argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas dėl teismo vaidmens
bylose iš darbo santykių yra nurodęs, jog dėl nuolat kintančios ekonominės ir
socialinės situacijos, vis naujų santykių šioje srityje atsiradimo įstatymais
neįmanoma sureguliuoti visų darbo santykių subjektų veiksmų. Dėl šios
priežasties įstatymų leidėjas yra nustatęs normas principus, užtikrinančius
tinkamą darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą, atsižvelgiant ne tik į
dabar egzistuojančius darbo teisinius santykius, bet ir į jų dinamiką.
Pagrindiniai darbo santykių reglamentavimo principai nurodyti DK 35
straipsnio 1 dalyje. Jie nenustato konkrečių darbo santykių subjektų elgesio
taisyklių, tačiau įtvirtina bendruosius pradmenis ir idėjas, t. y. kad darbdaviai,
darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas,
turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai,
nepažeisti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje L. S. v. Vilniaus etninės veiklos centras,
bylos Nr. 3K-3-306/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų
kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. UAB Transtira, bylos Nr.
3K-3-12/2011). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad darbo bylos viena
iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus
vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje D. D. v. UAB
Versupis, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje J. G. v.
UAB Teniso pasaulis, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad
tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti
įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina
siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva
įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam
asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje
pripažįstama, kad šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė darbdavys socialiniu
ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis
dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu,
todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. v. UAB Liutgaras, bylos Nr. 3K-3-541/2011;
ir kt.) Šie darbo bylų nagrinėjimo ypatumai grindžiami ir Žmogaus teisių bei
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų teisių apsaugos poreikiu
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6
straipsnio 1 dalies kontekste darbo ginčų pobūdis dėl jų reikšmingumo
pareiškėjui suponuoja greitesnio bylos
nagrinėjimo būtinumą, susijusį su aktyvaus teisėjo vaidmens poreikiu, būtinybe
savarankiškai taikyti tinkamiausią pareiškėjo teisių gynimo būdą ir pan. (žr.,
pvz., Frydlender v. France (GC), no.
30979/96, 27 June 2000). Teisėjų
kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo
ypatumų, tarp jų teismo pareigos būti
aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri
socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė,
interesų adekvačią apsaugą. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš
kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Kaip minėta, CPK 414 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva
rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina
siekiant teisingai išspręsti bylą. Pagal šią įstatymo nuostatą, kurioje
nustatytas teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas, darytina išvada, kad byloje
dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus,
juos rinkti ir pateikti. Tokia išvada darytina remiantis sisteminiu CPK 414
straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio aiškinimu. CPK 178 straipsnyje nustatyta,
kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei
atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio
Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas
šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus,
juos rinkti ir pateikti (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio
31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas, bylos Nr. 3K-3-71/2008).
Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad įrodymų pakako, šalių turimi
įrodymai buvo pateikti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra
įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių atsakovo teiginius, kad ieškovas ginčijamais
mokėjimais pervedė būtent darbo užmokestį už atliktą darbą ar atliko kitokį
atsiskaitymą, o ne sumokėjo pagal įstatymą priklausančius dienpinigius. Į bylą
pateikti atsiskaitymo dokumentai teismų buvo įvertinti įrodymų visumos
kontekste ir sudarė pagrindą teigti, kad kasatoriui, be kitų išmokų, buvo
išmokėtas priedas prie darbo užmokesčio, kuris pagal darbo sutartį buvo mokamas
priklausomai nuo pasiektų rodiklių, darbo užmokestis, dienpinigiai. Įvertinusi bylos duomenų visumą, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismų procesiniai sprendimai pagrįsti pakankamais
įrodymais, teismų įsitikinimui pakako tų įrodymų, kurie buvo surinkti byloje.
Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija
neturi pagrindo laikyti, kad buvo pažeistos įstatymo nuostatos dėl
aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose.
Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad
kasaciniame skunde nurodyti argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamus
sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnis).
Kiti kasacinio skundo
argumentai neturi reikšmės ginčo sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų
nepasisako
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus
turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK
93 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015
m. vasario 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų
įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 8,37 Eur išlaidų, susijusių
su bylos nagrinėjimu (79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92
straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas
iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo I.
U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,37 Eur (aštuonis Eur
37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme,
į valstybės biudžetą (išieškotojas
Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Janina Januškienė
Algis Norkūnas