Civilinė byla Nr. 3K-3-120-687/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19462-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija: 18.2.2.

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2015 m. vasario 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. U. (I. U. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „PAAS LT“ ieškinį atsakovui I. U. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-36-6102, dalies dėl dienpinigių priteisimo pripažinimo negaliojančiu.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.     Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas darbo ginčas dėl dienpinigių sumokėjimo už darbą komandiruotėje; dėl darbo ginčo nagrinėjimo apimties darbo ginčų komisijoje ir teisme; dėl įrodymų, ištirtų darbo ginčų komisijoje, vertinimo, nagrinėjant darbo ginčą teisme; dėl teismo aktyvumo šios kategorijos bylose.

            Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-36-6102 (toliau – Darbo ginčų komisijos sprendimas), dalį, kuria nuspręsta išieškoti atsakovui iš ieškovo 2340 Lt (677,71 Eur) dienpinigius, ir šia apimtimi atmesti atsakovo reikalavimą, pareikštą ieškovui.

Ieškovas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ darbuotojams komandiruotėms į Latvijos Respubliką yra nustatyta 130 Lt (37,65 Eur) dydžio dienpinigių norma. Pagal įmonėje galiojančių darbo tvarkos taisyklių 5.4 punktą, darbuotojui, vykstančiam į komandiruotę, yra mokama 50 proc. dienpinigių normos, patvirtintos minėtu įsakymu. Vadovaujantis UAB „PAAS LT“ direktoriaus 2013 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. K-4 „Dėl komandiruotės“, I. U. į komandiruotę Jūrmaloje buvo siųstas nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2013 m. kovo 8 d. (komandiruotės trukmė – 15 dienų); 2013 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. K-8 „Dėl komandiruotės“ I. U. į komandiruotę Jūrmaloje buvo siųstas nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 28 d. (komandiruotės trukmė – 17 dienų); 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. K-13 „Dėl komandiruotės“ I. U. į komandiruotę Jūrmaloje buvo siųstas nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 14 d. (komandiruotės trukmė – 13 dienų). Ieškovo teigimu, 2013 m. kovo 28 d. I. U. buvo suteikta laisva diena, už kurią jam nebuvo mokamas darbo užmokestis; 2013 m. balandžio 10 d. darbuotojui I. U. savavališkai pasišalinus iš darbo vietos, ši diena darbo laiko apskaitos žiniaraštyje buvo pažymėta kaip pravaikšta ir už ją nebuvo sumokėtas darbo užmokestis. Ieškovo teigimu, 2013 m. balandžio 10 d. I. U. , savavališkai išvykęs iš darbo vietos,  komandiruotės daugiau netęsė, darbo sutartis su juo buvo nutraukta 2013 m. balandžio 11 d.

Ieškovas nurodo, kad faktiškai atsakovo komandiruotėje praleistą dienų skaičių sudaro 40 dienų, todėl už šį laikotarpį jam buvo priskaičiuota 2600 Lt (753,01 Eur) dienpinigių (65 Lt (18,82 Eur)  x 40 d. = 2600 Lt (753,01 Eur)). Darbuotojui dienpinigiai buvo išmokėti dalimis: 2013 m. kovo 1 d. kartu su mokamu darbo užmokesčiu (455 Lt (131,77 Eur)); 2013 m. kovo 18 d., 25 d., 2013 balandžio 9 d. atsakovui sumokėta 1625 Lt (470,63 Eur), 2013 m. gegužės 14 d. buvo sumokėta likusi suma – 520 Lt (150,60 Eur). Ieškovas pripažino, kad su darbuotoju visiškai atsiskaityta jau po darbo santykių pabaigos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė

 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: panaikino Darbo ginčų komisijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. DGKS-1431 dalį dėl 2340 Lt (677,71 Eur) dienpinigių išieškojimo atsakovui I. U. ,  priimtą darbo byloje Nr. APS-36-6102;  atmetė atsakovo reikalavimą dėl 2860 Lt (828,31 Eur) dienpinigių priteisimo; priteisė iš atsakovo 822 Lt (238,06 Eur) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „PAAS LT“ naudai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2013 m. vasario 8 d. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Nr. 50, kurios pagrindu atsakovas iki 2013 m. gegužės 7 d. buvo priimtas fasadų šiltintoju; darbo sutartis buvo nutraukta 2013 m. balandžio 11 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnį, t. y. nepasibaigus jos terminui. Teismas taip pat nustatė, kad darbo sutarties 3 punkte buvo nurodyta, jog atsakovas turi teisę į Lietuvos Vyriausybės patvirtintą minimalų mėnesinį atlyginimą (toliau – MMA) ir priedą, priklausantį nuo įmonės darbo rezultatų. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad  atsakovas buvo 3 kartus siųstas į komandiruotę Latvijos Respublikoje, Jūrmaloje, iš viso 40 dienų. 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. P-26 atsakovui suteikta laisva diena; 2013 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. P-29 atsakovui paskirta drausminė nuobauda už pravaikštą – ieškovas šių dienų į darbo laiką neįskaičiavo. Atsakovas, nesutikdamas su išmokų, susijusių su darbo santykiais dydžiu, kreipėsi į darbo ginčų komisiją, ir ši 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu patenkino jo prašymą dėl 2860 Lt (828,31 Eur) dienpinigių išieškojimo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl priedo skaičiavimo tvarkos ir mokėjimo sąlygų nebuvo, bei nurodė, kad atsakovas su Darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose yra nustatyta 50 proc. dienpinigių norma, buvo supažindintas. Teismas pažymėjo, kad įstatyme nėra nurodyta, kad dienpinigių ir darbo užmokesčio sumos negali būti sumokėtos vienu pavedimu. Teismas nurodė, kad 2013 m. kovo 12 d. ir 2012 m. balandžio 9 d. nurodyta pavedimų paskirtis „DU už vasarį mėn.“ ir „DU už kovo mėn.“ bei 2013 m. kovo 1 d., 2013 m. kovo 18 d., 2013 m. kovo 25 d. nurodyta pavedimų paskirtis „avansas“ nesudaro pagrindo traktuoti, jog dienpinigiai nebuvo mokami. Teismas iš ieškovo sudarytos pažymos nustatė, kad buvo mokamos sumos, apimančios ir darbo užmokestį, ir dienpinigius. Teismas sprendė, kad darbo ginčų komisijos sprendime konstatuotas 44 kalendorinių dienų buvimo komandiruotėje faktas neturi objektyvaus pagrindimo. Teismas nustatė, kad ieškovas 2013 m. gegužės 14 d. atsakovui sumokėjo 520 Lt (150,60 Eur) dienpinigių – prievolę visiškai atsiskaityti įvykdė iki kreipimosi į teismą dienos, o atsakovas priėmė įvykdymą. Teismas sprendė, kad atsakovo reikalavimas dėl 2860 Lt (828,31 Eur) dienpinigių priteisimo atmestinas, nes ieškovo prievolė pasibaigė įvykdymu ir byloje įrodyta, kad visi dienpinigiai sumokėti.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo I. U. apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju tikrieji šalių ketinimai buvo papildomą darbo užmokestį skaičiuoti pagal darbų įkainius ir faktiškai atliktų darbų kiekį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo prašymas laikyti, kad jam išmokėtos sumos, viršijančios 1000 Lt (289,62 Eur), t. y. susitartą  MMA kaip pagrindinį atlygį, yra priedai, neturi objektyvaus pagrindimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažino, jog atsakovui turėjo būti išmokėtas 1054,74 Lt (305,47 Eur)  papildomas darbo užmokestis (priedas). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo įvardyta papildomo darbo užmokesčio skaičiavimo tvarka yra logiška, dėsninga, adekvati, atitinkanti abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, nes, viena vertus, užtikrina darbdavio teises ir teisėtus interesus, kita vertus, užtikrina darbuotojo teises ir teisėtus interesus, kadangi papildomo darbo užmokesčio dydį susieja su darbuotojo atliktų darbų kiekiu. Teisėjų kolegija nurodė, kad sumokėtų sumų atitiktis ieškovo pateiktiems skaičiavimams, kurių pagrįstumas byloje nenuginčytas, patvirtina, kad atsakovui buvo mokamos sumos, apimančios ir darbo užmokestį, ir dienpinigius. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovas yra pervedęs atsakovui 5034,10 Lt (1457,97 Eur), t. y. 2013 m. balandžio 22 d. pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nurodytą mokėtiną sumą, kurią, be darbo užmokesčio, sudarė 1050,75 Lt (304,31 Eur) priedas ir 2600 Lt (753,01 Eur) dienpinigiai, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas įrodė savo atsiskaitymo su atsakovu faktą. Tai sudarė teismui pagrindą teigti, kad, kaip pagrįstai skundžiamu sprendimu konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovui, be kitų išmokų, buvo išmokėtas jam faktiškai priklausęs papildomas darbo užmokestis ir dienpinigiai.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas I. U. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė civilinio proceso normas, reguliuojančias įrodymų vertinimo taisykles – darbdavys nepateikė nė vieno įrodymo, tiesiogiai patvirtinančio, kad jis mokėjo darbuotojui dienpinigius, ir nė vienas teismas kaip įrodymo nevertino aplinkybės, nurodytos Darbo ginčų komisijos sprendime, kad posėdyje dalyvavęs ieškovo direktorius sutiko su pareiškėjo reikalavimu dėl dienpinigių išieškojimo, paaiškinęs, kad laiku neatsiskaitė dėl apyvartinių lėšų trūkumo.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 ir 321 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias apeliacinių skundų nagrinėjimą, nes savo nutartyje net nepaminėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, nekalbant apie tai, kad jie būtų motyvuotai atmesti, tuo nusižengdamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytiems apeliacinių skundų nagrinėjimo reikalavimams, aptartiems civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2005.

Kasatoriaus nuomone, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (civilinės bylos Nr. 3K-3-451/2006, Nr. 3K-3-176/2011). Teismai turėjo vadovautis aprobuota teismų praktika dėl reikalavimų darbo sutarčių sąlygoms dėl atlyginimo už darbą ir spręsti apie sumokėto darbo užmokesčio dydį tik pagal pirminius įrodymus – mokėjimo pavedimus.

Kasatorius pažymi, kad būtina suformuoti teismo precedentą dėl to, ar šalis, nesutinkanti su Darbo ginčo komisijos sprendimu ir dėl to pareiškusi  ieškinį  teisme, privalo nuginčyti  tas faktines aplinkybes, kurios konstatuotos Darbo ginčų komisijos sprendime ir kurios tapo pagrindu priimti skundžiamą sprendimą (šios bylos atveju įmonės vadovo darbo ginčų komisijos posėdyje pripažinimas, kad dienpinigiai, dėl kurių ir vyksta bylinėjimasis, nesumokėti).

 Taip pat būtinas kasacinio teismo išaiškinimas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo darbo bylose, nes, kaip matyti iš šios bylos teismų sprendimų bei kitų bylų (2A-248-254/2014, 2A-84-585/2014, 2-36237-803/2013), tiesiogiai susijusių su šia byla, teismai, motyvuodami savo nuomonę darbo teisės subjektų lygybe, kelia darbuotojams tokius įrodinėjimo reikalavimus, kurių jie negali įvykdyti būtent dėl darbo sutarties ir darbo teisinių santykių reguliavimo specifikos. Dėl to būtinas kasacinio teismo išaiškinimas, ar  DK 2 straipsnio 4 punkte deklaruojama darbo teisės subjektų lygybė suponuoja vienodą darbdavio ir darbuotojo įrodinėjimo naštą  nagrinėjant darbo ginčus ir ar gali būti reikalaujama iš darbuotojo pateikti tokius duomenis apie savo darbą, kurie nenurodyti darbo sutartyje ar kurių fiksavimas neįtrauktas į darbuotojo pareigas, ar paneigti darbdavio pateikiamus duomenis apie darbuotojo darbo sąlygas, kurios neaptartos darbo sutartyje.

Kasatoriaus nuomone, būtinas kasacinio teismo išaiškinimas dėl darbo sutarčių sąlygų teisėtumo, kai konkretaus darbuotojo atlygis už jo atliekamą darbą pagal sutartus darbų įkainius siejamas su visos įmonės ,,darbo rezultatais“. Kasatoriaus teigimu, teisės problema šiuo atveju yra ta, kad net ne visi ūkio subjekto, kaip juridinio asmens, dalyviai turi teisę susipažinti su tokiais dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti apie ūkio subjekto finansinius rodiklius. Samdomi darbuotojai neturi net teorinės galimybės susipažinti su įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, tad kyla klausimas, ar tokia darbo sutarties formuluotė, ypač kai net neaiškūs tokio priedo mokėjimo kriterijai ir dydžiai, gali būti laikoma teisėta ir nepažeidžiančia darbuotojo teisių. Būtinas kasacinio teismo išaiškinimas ir dėl teisės aktų, reguliuojančių MMA mokėjimą, taikymą, nes šią ir kitas skunde paminėtas bylas nagrinėję teismai MMA mokėjimą privalomai siejo su darbuotojo ir darbdavio susitarimu dėl konkretaus darbo apimties atlikimo, o ne dėl darbo trukmės, kaip nurodoma teisės aktuose.

 

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais.

 

Dėl  individualaus darbo ginčo nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje ir teisme tvarkos

 

           Individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja DK XIX skyriaus normos (2012 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. XI-2127 (įsigaliojusios nuo 2013 m. sausio 1 d., galiojusios darbo ginčo nagrinėjimo metu). DK 286 straipsnyje nurodyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu DK arba kituose įstatymuose nenustatyta kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja: 1) darbo ginčų komisija; 2) teismas. Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos ginčo sprendimo tvarkos (DK 287 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tokio darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai, ir darbuotojas ar darbdavys dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į darbo ginčų komisiją. Kaip, be kita ko, nurodoma įstatymų pakeitimo rengimo dokumentuose (travaux preparatoires ), naujai priimtais šio skyriaus normų pakeitimais siekta užtikrinti objektyvesnio darbo ginčų nagrinėjimo pirminiame darbo ginčų nagrinėjimo organe. Darbo ginčų komisijos pagal naują reglamentavimą nuolat veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių, sprendžiant darbo ginčus dalyvauja darbdavių ir darbuotojų atstovai (skiriami iš darbo ginčų komisijos veiklos teritorijoje veikiančių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų, kurių sąrašą sudaro Trišalės tarybos sekretoriatas), Darbo ginčų komisijos pirmininkas yra Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus skiriamas Valstybinės darbo inspekcijos valstybės tarnautojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (DK 287 straipsnio 2, 3 dalys). Darbo ginčo nagrinėjimo tvarka reglamentuota DK 285–298 straipsniais, taip pat socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. A1-556 patvirtintais darbo ginčų komisijos nuostatais, darbo ginčų komisijos reglamentu.  DK nustatyta, kad darbo ginčų komisijos pirmininkas, rengdamas nagrinėti prašymą ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja reikalingus dokumentus. Posėdyje išklausomi šalių ir liudytojų paaiškinimai, susipažįstama su dokumentais, kitais įrodymais ir jie yra įvertinami. Darbo ginčų komisijos  sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, sprendime, be kita ko, turi būti nurodytas individualaus darbo ginčo dalykas, šalių reikalavimai, nustatytos aplinkybės, įrodymai, išvada prašymą patenkinti (visiškai ar iš dalies) ar atmesti, sprendimo apskundimo terminai ir tvarka (DK 294 straipsnio 2, 3 dalys).

          Nagrinėjamoje byloje darbo ginčų komisija sprendė individualų darbo ginčą dėl darbo užmokesčio, dienpinigių sumokėjimo už laiką, dirbtą komandiruotėse. Darbo ginčų komisija šį ginčą išsprendė, prisilaikydama DK nustatytos procedūros: darbdavys pateikė darbo ginčui nagrinėti reikalingus dokumentus, darbuotojas ir darbdavio atstovas (įmonės vadovas) dalyvavo komisijos posėdyje, teikė paaiškinimus. Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliamas klausimas dėl darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos ir apimties teisme, kai ginčas, įvertinus darbdavio ir darbuotojo  pateiktus įrodymus, yra išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje ir dėl ginčo priimtas darbuotojui palankus sprendimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ankstesnį reglamentavimą darbdavys darbo ginčų komisijos sprendimo apskųsti teismui neturėjo teisės (išskyrus galimybę pateikti apeliacinį ir (ar) kasacinį skundus darbo ginčo byloje, kai bylą teisme inicijuodavo darbuotojas ar jo atstovas). Jeigu darbuotojas ar jo atstovas neskųsdavo darbo ginčų komisijos sprendimo teismui, tai  darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas dėl darbo ginčo turėjo būti vykdomas. DK 296 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Taigi iš šio straipsnio (naujo reglamentavimo) turinio matyti, kad darbo ginčo nagrinėjimą teisme gali inicijuoti abi darbo ginčo šalys ir ginčas nagrinėjamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso nuostatomis pagal suinteresuotos šalies pateiktą ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla teisme nagrinėjama iš esmės, teismas nėra saistomas sprendimo, kuris buvo priimtas darbo ginčų komisijos posėdyje. CPK182 straipsnyje nenustatyta Darbo ginčų komisijos sprendimo  prejudicinė,  ar didesnė įrodomoji galia. Darbo ginčo nagrinėjimas teisme vyksta pagal CPK nuostatas, o  byloje pateikti įrodymai vertinami CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors DK 294 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimamas vadovaujantis posėdyje ištirtais įrodymais, kurie turi būti įvertinami, tačiau teismas nėra saistomas darbo ginčų komisijos išvadų.

 

          Dėl įrodymų vertinimo

          Kasaciniame skunde teigiama, kad darbo ginčo šalis, nesutinkanti su Darbo ginčų komisijos sprendimu ir dėl to pareiškusi  ieškinį  teisme, privalo nuginčyti  tas faktines aplinkybes, kurios konstatuotos Darbo ginčų komisijos sprendime ir kurios tapo pagrindu priimti skundžiamą sprendimą (įmonės vadovo duoti paaiškinimai dėl dienpinigių mokėjimo). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo ginčų komisijos bylos įrodymus teismas turi vertinti kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. CPK XX skyriaus normos, nustatančios darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, nereglamentuoja įrodymų vertinimo ir nenustato kitokios jų vertinimo taisyklės. Taigi ir darbo bylose taikomos bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos CPK 185 straipsnyje. Pagal CPK 185 straipsnį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus CPK nurodytas išimtis),  teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Ž. v. R. P. , bylos Nr. 3K-3-156/2009). Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.). Kasaciniame skunde teigiama, kad  bylą nagrinėję teismai nevertino darbo ginčo bylos duomenų dėl įmonės vadovo duotų paaiškinimų. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad darbo ginčų komisija sprendė dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais sumokėjimu kasatoriui. Darbo ginčų komisijos posėdyje duodamas paaiškinimus įmonės vadovas nurodė, kad su darbuotoju nėra atsiskaityta, tačiau, kaip matyti iš  komisijos posėdžio protokolo turinio ir protokolo garsinio įrašo, įmonės vadovas vienareikšmiškų paaiškinimų dėl dienpinigių neteikė. Darbo ginčų komisijos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu nuspręsta išieškoti kasatoriui iš darbdavio ne tik dienpinigius, bet ir nesumokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas.  Pateikdamas ieškinį teismui, darbdavys prašė panaikinti tik dalį Darbo ginčų komisijos sprendimo – dėl dienpinigių išieškojimo (dalį dienpinigių – 520 Lt (150,60 Eur) sumokėjo po komisijos sprendimo), o dėl kitų išmokų darbdavys darbuotojo reikalavimą pripažino ir sprendimo neskundė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl pareikšto reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo, būtų nevertinę darbo ginčų byloje ir nagrinėjamojoje byloje esančių įrodymų. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad įmonės vadovo paaiškinimai, duoti komisijos posėdyje, laikytini objektyviu įrodymu, tačiau pažymi, kad teismas juos vertina atsižvelgdamas į jų detalumą, konkretumą, tikslumą, pakankamumą konkrečiai aplinkybei įrodyti CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra motyvuotas, jame nėra pateikta darbo ginčo bylos duomenų analizės, iš protokolo ir sprendimo negalima spręsti, kokiais duomenimis remdamasi komisija laikė, kad visi dienpinigiai nėra sumokėti. Remiantis bylos duomenimis, bylą nagrinėję teismai išanalizavo visus byloje pateiktus įrodymus, kurie yra būtini sprendžiant šalių ginčą ir taikant teisės normas šiam ginčui reguliuoti, juos įvertino nepažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatų. 

 

  Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

 Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 ir 321 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias apeliacinių skundų nagrinėjimą apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi, negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į nagrinėjamos bylos apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59–60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Kasatorius byloje įrodinėjo, kad buvo išmokėtas darbo užmokestis ir priedas prie darbo užmokesčio, kuris nepriklausė nuo darbo rezultatų, o ne išmokėti dienpinigiai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl dienpinigių sumokėjimo, analizavo šalių sudarytos darbo sutarties nuostatas dėl darbo apmokėjimo tvarkos ir kitus bylos įrodymus, pasisakė dėl priedo mokėjimo sąlygos, kad priedas mokamas pagal darbų įkainius ir faktiškai atliktų darbų kiekį. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovo komandiruotės truko keturiasdešimt dienų  (ši aplinkybė apeliaciniu skundu nebuvo ginčijama). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pareigos mokėti dienpinigius ir jų dydžio, vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos santykius, ir konstatavo teisiškai reikšmingus faktus bei pažymėjo, kad dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr.116, 103 punkte nustatyta, kad dienpinigių norma vykstantiems į Latvijos Respubliką (išskyrus Rygą) yra 130 Lt (37,65 Eur). Darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų ieškovo direktoriaus 2010 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr.1-2, 5.4 punkte nustatyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti į komandiruotę vykstančiam darbuotojui 50 proc. dienpinigių normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr.116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“, ir suteikti gyvenamąjį plotą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovui turėjo būti sumokėta atitinkama dienpinigių suma, ir pažymėjo, kad apskaičiuota suma atitinka ieškovo skaičiavimus dėl išmokėtų atsakovui sumų. Apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas apeliacinio skundo, nurodė, kad sumokėtų sumų atitiktis ieškovo pateiktiems skaičiavimams, kurių pagrįstumas byloje nenuginčytas, ir kiti įrodymai leidžia spręsti, kad atsakovui buvo sumokėtas sulygtas darbo užmokestis  ir dienpinigiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio teismo išvadomis, šis teismas atsakė į kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

 Kasaciniame skunde teigiama, kad  teismai turėjo vadovautis kasacinio teismo praktika ir spręsti apie sumokėto darbo užmokesčio dydį ir mokėjimo paskirtį tik pagal pirminius įrodymus – mokėjimo pavedimus. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad pagal DK nuostatas komandiruotės metu mokamas darbo užmokestis, dienpinigiai bei pažymėjo, kad įstatyme nėra nurodyta, kad dienpinigių ir darbo užmokesčio sumos negali būti sumokėtos vienu pavedimu. Be to, pažymėjo, kad nenurodžius atskirai sumokėtos dienpinigių dalies, nėra teisinio pagrindo išvadai, jog kasatoriui buvo išmokėtas tik darbo užmokestis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad iš visų pateiktų įrodymų, taip pat ir atliktų mokėjimų analizės išplaukia, kad kasatoriui  buvo mokėtas jam faktiškai priklausęs darbo užmokestis ir dienpinigiai.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjant šalių ginčą yra nukrypta nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kasatoriaus nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių skirtumų kolegija neturi pagrindo atsižvelgti į kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje  J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006, ir  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-176/2011, pateiktus išaiškinimus dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, nes šiose nutartyse dėl to nėra pasisakyta. Kitais aspektais nurodytose nutartyse pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Šiose nutartyse pateikti kasacinio teismo išaiškinimai dėl darbo sutarčiai, darbo apmokėjimo klausimu keliamų reikalavimų, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Šiose nutartyse nurodyta, kad darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai analizavo šalių pasirašytą darbo sutartį ir jos sąlygas dėl darbo užmokesčio, kurį sudarė ir priedai už pasiektus darbo rodiklius. Pagal pateiktus kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo spręsti, kad buvo nukrypta nuo minėtos praktikos.

 

             Dėl teismo aktyvumo darbo bylose

 Kasaciniame skunde prašoma išaiškinti, ar DK 2 straipsnio 4 punkte deklaruojama  darbo teisės subjektų lygybė suponuoja vienodą darbdavio ir darbuotojo įrodinėjimo naštą  nagrinėjant darbo ginčus. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas dėl teismo vaidmens bylose iš darbo santykių yra nurodęs, jog dėl nuolat kintančios ekonominės ir socialinės situacijos, vis naujų santykių šioje srityje atsiradimo įstatymais neįmanoma sureguliuoti visų darbo santykių subjektų veiksmų. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas yra nustatęs normas – principus, užtikrinančius tinkamą darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą, atsižvelgiant ne tik į dabar egzistuojančius darbo teisinius santykius, bet ir į jų dinamiką. Pagrindiniai darbo santykių reglamentavimo principai nurodyti DK 35 straipsnio 1 dalyje. Jie nenustato konkrečių darbo santykių subjektų elgesio taisyklių, tačiau įtvirtina bendruosius pradmenis ir idėjas, t. y. kad darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, nepažeisti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2008 m.  birželio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. S. v. Vilniaus etninės veiklos centras, bylos Nr. 3K-3-306/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-12/2011). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr. 3K-3-541/2011; ir kt.) Šie darbo bylų nagrinėjimo ypatumai grindžiami ir Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų teisių apsaugos poreikiu – Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste darbo ginčų pobūdis dėl jų reikšmingumo pareiškėjui suponuoja  greitesnio bylos nagrinėjimo būtinumą, susijusį su aktyvaus teisėjo vaidmens poreikiu, būtinybe savarankiškai taikyti tinkamiausią pareiškėjo teisių gynimo būdą ir pan. (žr., pvz., Frydlender v. France (GC), no. 30979/96, 27 June 2000).  Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Kaip minėta, CPK 414 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Pagal šią įstatymo nuostatą, kurioje nustatytas teismo vaidmuo nagrinėjant darbo bylas, darytina išvada, kad byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Tokia išvada darytina remiantis sisteminiu CPK 414 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio aiškinimu. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008). Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad įrodymų pakako, šalių turimi įrodymai buvo pateikti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių atsakovo teiginius, kad ieškovas ginčijamais mokėjimais pervedė būtent darbo užmokestį už atliktą darbą ar atliko kitokį atsiskaitymą, o ne sumokėjo pagal įstatymą priklausančius dienpinigius. Į bylą pateikti atsiskaitymo dokumentai teismų buvo įvertinti įrodymų visumos kontekste ir sudarė pagrindą teigti, kad kasatoriui, be kitų išmokų, buvo išmokėtas priedas prie darbo užmokesčio, kuris pagal darbo sutartį buvo mokamas priklausomai nuo pasiektų rodiklių, darbo užmokestis, dienpinigiai. Įvertinusi bylos duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų procesiniai sprendimai pagrįsti pakankamais įrodymais, teismų įsitikinimui pakako tų įrodymų, kurie buvo surinkti byloje. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija  neturi pagrindo laikyti, kad buvo pažeistos įstatymo nuostatos dėl aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose.

 

Išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnis).

 Kiti kasacinio skundo argumentai neturi reikšmės ginčo sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 8,37 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo I. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,37 Eur (aštuonis Eur 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas  – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                                Alė Bukavinienė

 

  Janina Januškienė

 

  Algis Norkūnas