Civilinė byla Nr. 3K-3-79/2014

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-05098-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.6; 11.10 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2014 m. kovo 3 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių L. J. ir J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių L. J. ir J. S. ieškinį atsakovams bankrutavusiai viešajai įstaigai „Vilniaus butai“ ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką mokėjimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovės L. J. ir J. S. (toliau kartu – ieškovės, kasatorės) prašė panaikinti VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. A9, pripažinti, kad J. S. iš darbo atleista neteisėtai, grąžinti į darbą ir priteisti iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo Vilniaus apygardos teismo nutarties iškelti VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2010 m. gegužės 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; panaikinti VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. A10, pripažinti, kad L. J. iš darbo atleista neteisėtai ir priteisti iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo Vilniaus apygardos teismo nutarties iškelti VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2010 m. gegužės 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Byloje nustatyta, kad L. J. nuo 2006 m. gruodžio 12 d. dirbo VšĮ „Vilniaus butai“ biuro administratore, o J. S. nuo 2006 m. gruodžio 20 d. – VšĮ „Vilniaus butai“ būsto priežiūros vyriausiąja vadybininke; nuo 2007 m. spalio 30 d. – Būsto skyriaus vedėja, nuo 2008 m. balandžio 8 d. išleista nėštumo ir gimdymo atostogų, o nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki 2010 m. gegužės 26 d. – vaiko priežiūros atostogų. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-766 nuspręsta likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“. Likvidavimo procedūrą vykdė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus paskirtas likvidatorius, kurio 2009 m. sausio 20 d. įsakymu nuo 2009 m. sausio 20 d. nutraukta VšĮ „Vilniaus butai“ veikla, nesant galimybių pasiūlyti darbuotojų profesiją, specialybę ir kvalifikaciją atitinkančio darbo, jiems paskelbta prastova. Likvidatoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymais Nr. A9 (J. S. ) ir Nr. A10 (L. J. ) ieškovės atleistos iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2009 m. gegužės 29 d. Ieškovių teigimu, likvidatorius prastovą paskelbė neteisėtai, darbo sutartis nutraukė pažeisdamas DK 138 straipsnio nuostatas, nes įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Kadangi tiek VšĮ „Vilniaus butai“, tiek po reorganizavimo atsiradusi SĮ „Vilniaus miesto būstas“ vykdo tą pačią ūkinę veiklą, susijusią su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų administravimu, VšĮ „Vilniaus butai“ patikėjimo teise naudotos ir valdytos Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos perduotos SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kartu su VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikiu ir trumpalaikiu turtu bei įsipareigojimais, tai ieškovės daro išvadą, jog VšĮ „Vilniaus butai“ yra ne likviduojama, bet reorganizuota, o tai nėra teisėta priežastis nutraukti darbo santykius, nes reorganizavus juridinį asmenį jo veikla nesibaigia, asmens teisės ir pareigos pereina kitam juridiniam asmeniui.

Patikslintu ieškiniu ieškovės papildomai prašė priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitines išmokas, atlyginti padarytą neturtinę žalą.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. nutartimi civilinė byla sustabdyta ir perduota Vilniaus apygardos teismui, kurio 2010 m. kovo 5 d. nutartimi likviduojamai VšĮ „Vilniaus butai“ iškelta bankroto byla.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartimi civilinė byla atnaujinta ir pridėta prie bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto bylos. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi patvirtinti BVšĮ „Vilniaus butai“ kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai; tarp jų – 30 042,04 Lt L. J. ir 55 700,75 Lt J. S. reikalavimai (dėl ieškovėms priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos 2009 m. gegužės 29 d. iki nutarties iškelti VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos ( 2010 m. gegužės 6 d.), dėl išeitinės išmokos ir neturtinės žalos atlyginimo), todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartimi civilinės bylos dalis dėl finansinių reikalavimų BVšĮ „Vilniaus butai“ nutraukta.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovių ieškinį atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl įsakymų panaikinimo ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo perduota pagal teismingumą Vilniaus miesto 3-ajam apylinkės teismui.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; panaikino VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. A9 „Dėl darbo sutarties nutraukimo su J. S. “; pripažino J. S. ir VšĮ „Vilniaus butai“ darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1 dalį (likvidavus darbdavį) neteisėtu ir grąžino J. S. į darbą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Būsto administravimo skyriaus vedėjos pareigas; panaikino VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. A10 „Dėl darbo sutarties nutraukimo su L. J. “; pripažino L. J. ir VšĮ „Vilniaus butai“ darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1 dalį (likvidavus darbdavį) neteisėtu ir, negrąžindamas į darbą, priteisė L. J. iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 45 790,72 Lt  (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o nuo 2012 m. lapkričio 9 d. – po 72,24 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; pripažino, kad L. J. ir BVšĮ „Vilniaus butai“ 2006 m. gruodžio 11 d. darbo sutartis Nr. DS0612-1102 laikoma nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; nurodė sprendimo dalį grąžinti J. S. į darbą vykdyti skubiai; likusią ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis byloje surinktais įrodymais teismas nustatė, kad VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, įsipareigojimai perduoti SĮ „Vilniaus miesto būstas“, lėšas, likusias likvidavus VšĮ „Vilniaus butai“, nurodyta pervesti į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiskaitomąją sąskaitą, VšĮ „Vilniaus butai“ patikėjimo teise valdytos Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos perduotos SĮ „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatuose nurodytas pagrindinis įmonės veiklos tikslas (administruoti ir prižiūrėti miesto savivaldybės gyvenamąsias patalpas) atitinka BVšĮ „Vilniaus butai“ pagrindinį veiklos tikslą, darydamas išvadą, jog SĮ „Vilniaus miesto būstas“ perėmė VšĮ „Vilniaus butai“ turėtas funkcijas ir vykdytą veiklą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-3-223/2012 (toliau – ir byla Nr. 3K-3-223/2012), kurios faktinės aplinkybės analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl Direktyvos 2001/23/EB taikymo, konstatavo, kad faktas, jog VšĮ „Vilniaus butai“ pasibaigė likvidavimo būdu, nereiškia, kad negali būti taikomas DK 138 straipsnis ir jame įtvirtinti apribojimai nutraukti darbo sutartį; likvidavimo atvejis, kai, pasibaigus vienai įmonei, jos vykdytos funkcijos perduodamos kitai įmonei, patenka į Direktyvos 2001/23/EB taikymo sritį; garantijos darbuotojams turi būti taikomos net ir tais atvejais, kai naujai įsteigtai įmonei likviduota įmonė perduoda tik dalį savo vykdytų funkcijų. Nurodytoje byloje kasacinis teismas laikė, kad VšĮ „Vilniaus butai“ funkcijų, susijusių su savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų administravimu ir priežiūra, perdavimas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ teismų teisingai pripažintas verslo dalies perdavimu. Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė, kad VšĮ „Vilniaus butai“ veiklos perdavimas atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“, patenkantis į Direktyvos 2001/23/EB taikymo sritį, reiškia darbo santykių tęstinumą, todėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimas nesudarė teisėtos priežasties nutraukti darbo santykius su VšĮ „Vilniaus butai“ darbuotojais, pripažindamas ieškovių 2009 m. gegužės 29 d. atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo neteisėtu. Teismas nurodė, kad ieškovių turtinių reikalavimų priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką patenkinimas bankroto byloje (ieškovių finansiniai reikalavimai patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi) reiškia, jog atsakovas BVšĮ „Vilniaus butai“ pripažįsta ieškovių atleidimo iš darbo neteisėtumą. Teismas panaikino VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymus Nr. A9 ir Nr. A10 dėl darbo sutarčių su ieškovėmis nutraukimo, pripažindamas, kad ieškovės iš darbo atleistos neteisėtai.

Kadangi J. S. reikalavimas grąžinti ją į darbą atitinka įstatymo reguliavimą (DK 297 straipsnio 3 dalis), byloje nenustatyta ekonominių, technologinių, organizacinių ar pan. priežasčių, dėl kurių tai negalėtų būti padaryta, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ Būsto administravimo skyriaus vedėjo darbo vieta neužimta, šios pareigybės aprašyme nurodyti uždaviniai ir funkcijos iš esmės yra tapatūs ieškovės iki vaiko priežiūros atostogų eitų pareigų aprašymui, ieškovė turi reikalaujamą išsilavinimą, tai teismas tokį reikalavimą tenkino. Teismas nepriteisė J. S. vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 6 d. iki jos grąžinimo į darbą, pažymėdamas, kad nuo atleidimo iš darbo dienos 2009 m. gegužės 29 d. ieškovė buvo vaiko priežiūros, nėštumo ir gimdymo atostogose, naudojosi socialinėmis garantijomis, gavo motinystės pašalpą, todėl negalima konstatuoti, jog dėl atleidimo iš darbo ji patyrė finansinių praradimų. Nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki teismo sprendimo grąžinti J. S. į darbą ji darbo užmokesčio negavo ne dėl atleidimo iš darbo, bet dėl pirmo vaiko priežiūros atostogų, vėliau – antro vaiko nėštumo ir gimdymo atostogų; atleidžiant iš darbo, ieškovei išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto byloje patvirtintas jos finansinis reikalavimas dėl dar dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, 43 167,15 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, 8000 Lt neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo iš darbo, o tai laikytina teisingu ir pakankamu atlyginimu.

Teismas nustatė, kad L. J. vidutinis darbo dienos užmokestis iki atleidimo iš darbo sudarė 117,86 Lt (mėnesio – 2486,85 Lt), už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2012 m. lapkričio 8 d.) L. J. priklausytų vidutinis darbo užmokestis už 29 kalendorinių mėnesių ir 22 darbo dienų priverstinės pravaikštos laiką, iš viso 74 711,57 Lt (2486,85 x 29 + 117,86 x 22). Atsižvelgęs į tai, kad po atleidimo iš darbo L. J. nuo 2009 m. liepos 14 d. įsidarbino UAB „Kalvarijų turgus“, kur dirbo iki 2010 m. gruodžio 30 d., o nuo 2011 m. sausio 10 d. dirba UAB Projektų vertinimo biure, gavo ir gauna pajamas iš darbinės veiklos, VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto byloje patvirtintas jos 30 042,04 Lt reikalavimas (kurį, be kitų, sudaro reikalavimai atlyginti 16 976,40 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 7000 Lt neturtinės žalos), teismas sprendė, jog, kompensuojant dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovės patirtus turtinius praradimus, yra pagrindas jai priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo sumažinti iki 45 790,72 Lt, o nuo teismo sprendimo įsigaliojimo priteisti po 72,24 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną (kadangi, reikšdama finansinį reikalavimą VšĮ „Vilniaus butai“, darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ieškovė skaičiavo ne pagal faktiškai gautą 117,86 Lt darbo užmokestį, bet mažesnį (72,24 Lt), tai teismas priteistiną sumą apskaičiavo vadovaudamasis proporcija, kad 72,24 Lt sudaro 61,29 proc. nuo 117,86 Lt sumos, taigi 61,29 proc. nuo 74 711,57 Lt sumos yra 45 790,72 Lt).

Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012, teismas vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką priteisė iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (darbdavio teisių ir pareigų perėmėjo).

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovių L. J. ir J. S. bei atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinius skundus, 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei L. J. iš atsakovo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ priteista 45 790,72 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir nuo 2012 m. lapkričio 9 d. – po 72,24 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, ir teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl šio reikalavimo išdėstė kitaip – priteisė ieškovei L. J. iš atsakovo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ 40 000 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 20 d.; likusią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimas nesudarė teisėto pagrindo nutraukti darbo santykius su VšĮ „Vilniaus butai“ darbuotojais, ieškovių atleidimas iš darbo neatitiko DK 136 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas teisingai įvertino su J. S. grąžinimu į darbą susijusias bylos aplinkybes (funkcijų tapatumą, ieškovės kvalifikaciją), atsakovo argumentus dėl grąžinimo į darbą neteisėtumo atmesdama kaip nepagrįstus. Kolegijos vertinimu, nepriteisdamas vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 6 d. iki ieškovės grąžinimo į darbą, teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė nuo pat atleidimo iš darbo dienos buvo vaiko priežiūros, nėštumo ir gimdymo atostogose, naudojosi socialinėmis garantijomis (gavo motinystės pašalpą), darbo užmokesčio negavo ne dėl atleidimo iš darbo, bet dėl buvimo vaiko priežiūros, nėštumo ir gimdymo atostogose. Atmesdama apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl J. S. atleidimo iš darbo neteisėtumo, grąžinimo į pirmesnį darbą pagrįstumo ir VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto byloje pripažinto jos finansinio reikalavimo kvalifikavimo teisingu ir tinkamu atlyginimu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, nustatant L. J. vidutinį darbo dienos užmokestį, turėjo būti skaičiuojama pagal paskutinių trijų dirbtų mėnesių darbo užmokestį, todėl ieškovės vidutiniu darbo dienos užmokesčiu laikytina 117,86 Lt, vieno mėnesio vidutiniu darbo užmokesčiu – 2486,85 Lt. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nustatydamas DK 297 straipsnyje nurodytos kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB ,,Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nagrinėjamoje byloje skiriant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, privalu atsižvelgti ne tik į L. J. gautą vidutinį darbo užmokestį, bet ir šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę (nuo 2006 m.), t. y. ieškovės nepertraukiamojo darbo stažą, taip pat į aplinkybę, jog darbo ginčo nagrinėjimas teisme užsitęsė dėl abiejų šalių procesinių veiksmų. Nurodžiusi, kad L. J. VšĮ „Vilniaus butai“ dirbo ne itin ilgą laikotarpį (2,5 metų), darbdavio ir darbuotojo nesiejo ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai, įvertinusi teisinį reglamentavimą ir kompensacijos paskirtį (jos nelaikydama nuobauda darbdaviui), siekdama užtikrinti darbuotojo ir darbdavio interesus, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo bei šalių pusiausvyros principų tinkamą taikymą, atsižvelgusi į L. J. ginčo laikotarpiu kitose darbovietėse gautas darbo pajamas, aplinkybę, jog VšĮ ,,Vilniaus butai“ bankroto byloje patvirtintas ieškovės L. J. 30 042,04 Lt reikalavimas, priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką sudarytų labai didelę sumą (iki 86 000 Lt), teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, priteisdama L. J. 40 000 Lt (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki nutarties paskelbimo dienos (2013 m. gegužės 20 d.) (DK 36 straipsnio 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovės L. J. ir J. S. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutarties ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas J. S. reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį, o L. J. reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį tenkintas tik iš dalies – priteisti L. J. iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 90 033,37 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2013 m. gegužės 20 d.) ir 117,86 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos; priteisti J. S. iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 116 434,52 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2012 m. lapkričio 8 d.) ir po 183,68 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorės nurodo, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios DK 293 straipsnio 3 ar 4 dalies nuostatos tiesiogiai neįtvirtino galimybės ir pagrindų mažinti darbuotojams priteistino darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Tokia galimybė nustatyta kasacinio teismo praktikoje ir taikytina tik išimtiniais atvejais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad vien aplinkybė, jog darbuotojas po atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje bendrovėje, negali būti laikoma atskaitos tašku sprendžiant dėl priteistinos pagal DK 297 straipsnio 3 dalį išmokos dydžio, o turi būti vertinama kartu su kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis ir yra reikšminga nustatant priteistinos išmokos dydžio atitiktį proporcingumo principui ir jo pagrindinei funkcijai – darbuotojo praradimams kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011); sprendžiant dėl kompensacijos dydžio atsižvelgtina į darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, jo, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, t. y. darbuotojo nepertraukiamojo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, konfliktiškumą, taip pat į aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir jos priežastimis. Kasatoriaus vertinimu, ginčą nagrinėję teismai nenustatė nė vienos iš kasacinio teismo praktikoje nurodytų aplinkybių, kurios būtų pakankamos nepriteisti J. S. vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ar mažinti L. J. priteistiną sumą. Kasatorės atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie sunkią savo turtinę padėtį, neįrodė, jog priteistina suma turėtų būti mažintina dėl specialaus jo teisinio statuso, funkcijų ar darbuotojo pareigų ypatumų; bylos nagrinėjimas teisme užsitęsė ne dėl kasatorių kaltės, bet dėl teismų darbo krūvio, ginčo teismingumo pasikeitimo iškėlus VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto bylą, bylos persiuntimo tarp teismų, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nebendradarbiavimo procese.

2.  Kasatorių teigimu, nepriteisdami J. S. vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kur pripažinta, kad aplinkybė, jog darbuotojai suteiktos nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogos, nesudaro pagrindo jai nepriteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. B. v. UAB „Aroja“, bylos Nr. 3K-3-174/2012). Teismai taip pat nepagrįstai neįvertino, kad didžiąją dalį draudimo įmokų, kurių pagrindu J. S. apskaičiuota motinystės pašalpa, mokėjo kitas ieškovės darbdavys – UAB „Vox Juris“, o ne atsakovas; motinystės pašalpą ieškovė gavo ne visą neteisėto atleidimo laikotarpį, o tik iki 2012 m. lapkričio 30 d.

3. Pasak kasatorių, vien aplinkybė, kad po neteisėto atleidimo L. J. įsidarbino kitoje darbovietėje, pati savaime nedaro pagrindo mažinti jai priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, o kitų aplinkybių, kurios leistų tai padaryti, byloje nenustatyta. Įstatymai nedraudžia darbuotojui vienu metu dirbti keliose darbovietėse ir iš kiekvieno darbdavio gauti sulygtą darbo užmokestį, todėl, kasatorių manymu, L. J. neteisėtai atleidus iš darbo, vien tuo pagrindu, kad ji įsidarbino kitame darbe, negali būti mažinamas jai priteistinas darbo užmokestis. Kadangi L. J. darbo sutartis su VšĮ „Vilniaus butai“ sudaryta 2006 m. gruodžio 11 d., t. y. tais pačiais metais, kai įstaiga buvo įsteigta, tai kasatorės įsitikinusios, kad jos darbo stažas (apie 2,5 m.), priešingai negu sprendė teisėjų kolegija, yra pakankamai ilgas ir nelaikytinas neproporcingai trumpu palyginus su neteisėto atleidimo laikotarpiu, už kurį L. J. prašo priteisti atitinkamą išmoką.

4. Kasatorės laikosi pozicijos, kad ta aplinkybė, jog jų finansiniai reikalavimai patvirtinti VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto byloje, priešingai ginčą nagrinėjusių teismų nuomonei, nesudaro pagrindo ieškovėms nepriteisti ar mažinti priteistiną sumą, nes nė viena jų nėra gavusi jokių sumų; kasatorių žiniomis, jų reikalavimai nebus tenkinami iš Garantinio fondo, taigi galės būti patenkinti tik tuo atveju, jeigu bankroto administratoriui pavyks nuginčyti įstaigos turto perleidimo sandorius. Teismai taip pat neatsižvelgė į tai, kad kasatorės nereikalauja kompensacijos už visą priverstinės pravaikštos laiką, kaip tai nustatyta DK 297 straipsnio 4 dalyje, o prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį tik už dalį priverstinės pravaikštos laiko (nuo 2010 m. gegužės 7 d.), taigi kasatorėms priklausanti suma jau yra sumažinta. Sprendžiant dėl ieškovėms priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, vertintinas atsakovo nesąžiningumas ir procesinis elgesys po kasatorių neteisėto atleidimo iš darbo – perimdamas VšĮ „Vilniaus butai“ veiklą, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pasirinktinai perėmė kai kuriuos kitus darbuotojus, kasaciniam teismui tapačioje civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012 galutinai išsprendus ginčą ir įpareigojus atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sumokėti visas dėl neteisto atleidimo ieškovei priklausančias išmokas, nagrinėjamoje byloje pagal analogišką kasatorių ieškinį atsakovas toliau vilkino ginčo nagrinėjimą, nepripažino, jog kasatorės atleistos neteisėtai, beveik pusę metų vengė sudaryti darbo sutartį su ieškove J. S. .

5.  Kasatorės teigia, kad kasacinio teismo praktikoje nevienodai pasisakoma dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nurodytų išmokų paskirties – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. L. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-371/2012, teismas nurodė, kad DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija siekiama kompensuoti darbuotojo praradimus, ji negali būti suprantama kaip nuobauda darbdaviui, o kitose nutartyse pripažinta, jog darbuotojo teisėtas lūkestis gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis) turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė (sankcija) darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. B. v. UAB „Aroja“, bylos Nr. 3K-3-174/2012); DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytos kompensacijos paskirtis, pirma, atlyginti darbuotojo prarastą darbo užmokestį ir, antra, nustatyti sankciją darbdaviui bei turėti prevencinę reikšmę įpareigojant darbdavį laikytis darbo teisėje nustatytų darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011).

6.  Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, bendrosios kompetencijos teismai priimdami sprendimus yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kadangi kasacinis teismas, spręsdamas analogišką ginčą civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012, konstatavo, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ privalo sumokėti visas dėl neteisėto atleidimo priklausančias išmokas, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kurio dydžio nemažino, tai šią bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo nukrypti nuo nurodyto kasacinio teismo precedento, o tai padarydami pažeidė konstitucinius teisinės valstybės ir asmenų lygybės teismui principus.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1.        Atsakovo teigimu, kasatorių argumentai prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kur laikomasi pozicijos, kad kompensacijos dydis už priverstinę pravaikštą gali būti mažinamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. L. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-371/2012; kt.); reikia atsižvelgti į tai, ar darbuotojo atleidimo aplinkybės ir pagrindai netrukdė jam turėti kitų pajamų, ar per atleidimo laiką, kol vyko ginčas, darbuotojas tokių pajamų turėjo, ar jam dėl atleidimo iš darbo buvo priteista neturtinė žala sudarytiems nepatogumams atlyginti, ar ginčas dėl atleidimo iš darbo teisme buvo nagrinėjamas operatyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Joniškio autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-542/2011). Atsakovo vertinimu, skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kodėl J. S. vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteistas, o L. J. – sumažintas; teismai pagrįstai ir motyvuotai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teigdamos priešingai, kasatorės, atsakovo manymu, nepateikia tai pagrindžiančių argumentų ir iškreipia skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvus.

2.        Atsakovas pažymi, kad bylos nagrinėjimas užtruko ir priverstinės pravaikštos laikas pailgėjo ne dėl jo kaltės; tai lėmė teismų darbo terminai, kasatorių veiksmai tikslinant (šešis kartus) ieškinį, prašant išreikalauti jau turimus įrodymus, delsiant atlikti procesinius veiksmus ir kt.  Dėl to atsakovas nesutinka su kasatorių argumentu, kad joms priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką atitinka darbo laiką SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir bylinėjimosi laiką.

3.        Atsakovas mano, kad šios ir kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-223/2012 faktinės aplinkybės skiriasi (A. M. finansiniai reikalavimai VšĮ „Vilniaus butai“ bankroto byloje nebuvo patenkinti), todėl nurodytoje nutartyje suformuota praktika negali būti taikoma šioje byloje.

 

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką teisinio kvalifikavimo kasacinio teismo praktikoje

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų darbuotojo garantijų, atliekančių socialinę funkciją (saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo). Teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad DK 297 straipsnyje nustatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (žr. naujausią kasacinio teismo praktiką, išdėstytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. L. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-371/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. M. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2014; kt.). Kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, mokėtina neteisėtai iš darbo atleistam darbuotojui, užtikrina dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą; todėl pripažįstama, kad ji būtų adekvati, kompensavimas turi būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; kt.). Tokį DK 297 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo kompensuojamąjį pobūdį patvirtina ir įstatymų leidėjo valia keičiant DK nuostatas. Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo DK pakeitimai (2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2127 redakcija), pagal kuriuos DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, jeigu be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką atleistas darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos jam priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas. Nors šios įstatymo nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos dėl jų galiojimo laiko atžvilgiu, teisinio reguliavimo tendencijos aktualios nustatinėjant juo siekiamus tikslus.

DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį kasacinio teismo praktikoje taip pat vertinamas kaip įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai (sankcija), taikytini darbdaviui už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. G. v. UAB „Inspectorate Klaipėda“, bylos Nr. 3K-3-5/2012; kt.). Taip siekiama prevenciškai veikti darbdavius, kad jie neteisėtai neatleistų darbuotojų, įvertintų galimus savo neteisėtų veiksmų neigiamus padarinius. Išmokų už priverstinį pravaikštos laikotarpį kvalifikavimas sankcija darbdaviui už padarytą darbo teisės normų pažeidimą nepaneigia tokių išmokų kompensuojamojo pobūdžio ir jų atliekamos socialinės funkcijos, nes kasacinio teismo nuosekliai nurodoma, kad DK 297 straipsnio taikymas turi būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012); sankcijos dydis turi būti adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-372/2012). Taigi išmoką vertinant kaip kompensaciją darbuotojui ir sankciją darbdaviui akcentuojamas ne šio nubaudimas, tačiau visas atvejais vertinamas išmokos proporcingumas pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams, adekvatumas darbuotojo netekimams.

Dėl pirmiau išdėstytų motyvų atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad kasacinio teismo praktikoje nevienodai pasisakoma dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nurodytų išmokų paskirties – šiuo klausimu kasacinio teismo praktika suformuota, išmokas už priverstinės pravaikštos laiką kvalifikuojant kaip adekvačią kompensaciją už negautas darbo pajamas.

 

Dėl darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo pagal kasacinio teismo praktiką

 

Kasatorės nurodo, kad DK neįtvirtinta galimybė mažinti darbuotojams priteistino darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, o kasacinis teismas tokią praktiką taiko tik išimtiniais atvejais, nustatęs reikšmingas aplinkybes, todėl vien tai, jog po neteisėto atleidimo L. J. įsidarbino kitoje darbovietėje, nesudaro pagrindo mažinti jai priteistinos išmokos dydį. Toks argumentas neatitinka kasacinio teismo išaiškinimų ir ginčą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių.

Kasacinio teismo konstatuota, kad tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išmokos dydžio atitikties jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; kt.). Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. L. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-371/2012; kt.).

Reikalavimą priteisti L. J. 90 033,37 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2013 m. gegužės 20 d.) ir 117,86 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2013 m. gegužės 21 d. iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos kasatorės grindžia aprašydamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atskirose civilinėse bylose taikytus tokių išmokų mažinimo kriterijus, teigdamos, kad šioje byloje juos patvirtinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas ginčą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teismas kiekvienu atveju individualiai įvertina konkrečios bylos aplinkybes ir nustato DK 297 straipsnio tikslus atitinkančios kompensacijos dydį. Dėl to negali būti remiamasi kasatorių selektyviai parinktais kasacinio teismo suformuluotų išaiškinimų taikymo skirtingose bylose, kurių faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos faktų, atvejais, neatsižvelgus ir neįvertinus šioje byloje reikšmingų aplinkybių.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentu, kad vien ta aplinkybė, jog po atleidimo iš darbo darbuotojas įsidarbino kitoje bendrovėje, negali būti laikoma atskaitos tašku sprendžiant dėl pagal DK 297 straipsnio 3 dalį priteistinos išmokos dydžio, o turi būti vertinama kartu su kitomis bylai svarbiomis aplinkybėmis. Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad kasacinio teismo praktikoje ji pripažįstama kaip vienas iš kriterijų, vertintinų nustatant priteistinos išmokos dydžio atitiktį proporcingumo principui ir jo pagrindinei funkcijai – darbuotojo praradimams kompensuoti. Dėl to, turint duomenų apie priverstinės pravaikštos metu asmens gautas darbo pajamas iš kito darbdavio, jie reikšmingi visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste vertinant, ar nepažeidžiama šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principas. Nagrinėjamoje byloje ginčą sprendę teismai nustatė, kad po atleidimo iš darbo L. J. nuo 2009 m. liepos 14 d. įsidarbino UAB „Kalvarijų turgus“, kur dirbo iki 2010 m. gruodžio 30 d., o nuo 2011 m. sausio 10 d. dirba UAB Projektų vertinimo biure, gavo ir gauna pajamas iš darbinės veiklos, L. J. VšĮ „Vilniaus butai“ dirbo ne itin ilgą laikotarpį (2,5 metų), darbdavio ir darbuotojo nesiejo ilgalaikiai darbo teisiniai santykiai, ginčo nagrinėjimas teisme užsitęsė dėl abiejų šalių procesinių veiksmų, priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką sudarytų labai didelę sumą (iki 86 000 Lt). Šių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas sumažinti L. J. priteistiną vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį iki 40 000 Lt. Toks teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu kasacinio teismo išaiškinimus, o byloje nustatytų aplinkybių visetas – pakankamu spręsti dėl prašomos priteisti kompensacijos dydžio mažinimo, siekiant, jog jis atitiktų šio instituto tikslus. Kasatorių prašomos priteisti sumos padidinimas nebūtų suderinamas su darbo teisės principais, įtvirtintais DK 2, 35 straipsniuose, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu.

Kasatorių argumentas dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo precedento, suformuoto civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012, kurioje teismas konstatavo, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškovei A. M. privalo sumokėti visas dėl neteisėto atleidimo priklausančias išmokas, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, jo dydžio nemažindamas, atmestinas. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Galima remtis tik tokiomis teismo pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-399/2012; kt.).

Sprendžiant dėl kasatorių nurodomoje civilinėje byloje pateiktų išaiškinimų ir priimto procesinio sprendimo pripažinimo precedentu nagrinėjamoje byloje, pirmiausia vertintinos bylų faktinės aplinkybės. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012 ginčas kilo dėl A. M. atleidimo iš darbo VšĮ „Vilniaus butai“ pagal DK 136 straipsnio 1 dalį teisėtumo, neišmokėtos išeitinės išmokos dalies, darbo užmokesčio nepriemokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir neturtinės žalos priteisimo. Kasaciniame teisme DK 138 straipsnio nuostatų tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu ginčytas ir teisėjų kolegijos spręstas A. M. atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, nagrinėta tinkamo atsakovo problema, vertintas su darbo santykiais susijusių išmokų (išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas) ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagrįstumas. Byloje nustatytos ir teismų vertintos ginčo išsprendimui reikšmingos aplinkybės, kad A. M. VšĮ „Vilniaus butai“ dirbo nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2009 m. gegužės 29 d., darbo sutartis su ja nutraukta pažeidžiant DK 136 straipsnio nuostatas, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nedirbo. Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti dėl A. M. mokėtinos kompensacijos dydžio mažinimo civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012 nenustatyta ir teismų nevertinta, neįrodinėtas bei nekvestionuotas ieškovei mokėtinų išmokų proporcingumas ir jų kompensuojamasis pobūdis. Šioje byloje, priešingai, atsakovas laikėsi pozicijos ir byloje įrodinėjo, kad kasatorių prašomos priteisti kompensacijos priteisimas būtų neproporcingas ir neadekvatus, neatitiktų suformuotos kasacinio teismo praktikos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. J. dirbo priverstinės pravaikštos metu, taip pat vertinta jos darbo VšĮ „Vilniaus butai“ trukmė, susiformavę ryšiai, proceso byloje trukmė, kompensacijos dydžio proporcingumas ir kt. aplinkybės reikšmingos nustatinėjant vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį ir galimybes bei pagrindus jį mažinti. Kadangi šioje ir kasatorių nurodytoje byloje nagrinėtos ir vertintos kompensacijos dydžio nustatymui reikšmingos faktinės aplinkybės skyrėsi, o teismams sprendžiant bylas, minėta, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, tai, nenukrypstant nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2012 priimtas sprendimas priteisti visą prašomą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką negali būti laikomas taikytinu precedentu nagrinėjamoje byloje.

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, jei darbuotoja tuo metu buvo motinystės atostogose ir gavo atitinkamą socialinę išmoką

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai atsisakė J. S. priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. M. B. v. UAB „Aroja“, bylos Nr. 3K-3-174/2012, kur pripažinta, jog aplinkybė, kad darbuotojai suteiktos nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogos, nesudaro pagrindo jai nepriteisti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Šis kasatorių argumentas nepagrįstas.

Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir LMSDĮ) 2 straipsnį ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl motinystės (tėvystės) dalį prarastų darbo pajamų. Darbuotojo teisė į nėštumo ir gimdymo (taip pat – vaiko priežiūros) atostogas ir darbo santykių išsaugojimą jų metu tiesiogiai susijusi su jo, kaip apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu, statusu ir atitinkamomis materialinėmis garantijomis. Motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos LMSDĮ nustatyta tvarka turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims ir priklauso išimtinai nuo asmens atitikties šiame įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams. Asmeniui, atitinkančiam LMSDĮ nustatytus kriterijus ir įgijusiam teisę į motinystės (tėvystės) išmokas, jos mokamos nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros atostogose (DK 80 straipsnis), ar jo darbo santykiai nutrūksta.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuo atleidimo iš darbo dienos 2009 m. gegužės 29 d. J. S. buvo vaiko priežiūros, nėštumo ir gimdymo atostogose, teisės aktų nustatyta tvarka naudojosi socialinėmis garantijomis ir gavo motinystės pašalpą. Nepaisant to, kasatorė prašo priteisti 116 434,52 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 183,68 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nutartyje jau buvo nurodyta, jog už priverstinės pravaikštos laiką priteistina išmoka turi kompensuoti darbuotojo praradimus, ji nėra darbdavio nubaudimo priemonė, taip pat negali būti pagrindas darbuotojui nepagrįstai praturtėti. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus dėl išmokų už priverstinės pravaikštos laiką paskirties kompensuoti neteisėtai iš darbo atleisto darbuotojo prarastas darbo pajamas, atmestinas kasatorių prašymas priteisti išmoką J. S. , nes, atleidimo iš darbo metu būdama vaiko priežiūros (vėliau – antro vaiko nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros) atostogose ir gaudama teisės aktų nustatyta tvarka paskirtas socialinio draudimo išmokas (motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpą), ji neturėjo finansinių praradimų, kuriuos kompensuotų išmoka už priverstinės pravaikštos laiką. J. S. esant vaiko priežiūros atostogose, jai mokėtos priklausančios socialinės išmokos (pašalpos), kurių dydis dėl neteisėto atleidimo iš darbo nepasikeitė, t. y. tiek išsaugant kasatorės darbo vietą iki vaiko priežiūros atostogų pabaigos, tiek J. S. atleidus iš darbo, pagal LMSDĮ jai būtų mokamos tokio pat dydžio išmokos. Kasatorės vaiko priežiūros atostogos tęsėsi iki 2012 m. lapkričio 30 d., o Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu, kuris (dėl šios dalies) apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas, ji grąžinta į darbą SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Kasatorių nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. B. v. UAB „Aroja“, bylos Nr. 3K-3-174/2012, ir joje pateikti išaiškinimai nagrinėjamoje byloje netaikytini. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad sprendžiant ginčą galima remtis tik tomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios suformuluotos analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorių cituojamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2012 darbdavys neteisėtai nutraukė darbo santykius ieškovei neįgijus 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, reikalingo motinystės pašalpai gauti, todėl, ieškovę neteisėtai atleidus iš darbo, ji neteko tiek darbo pajamų (atlyginimo), tiek teisės į motinystės pašalpą, kurios, net ir pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, nebuvo galimybės gauti. O nagrinėjamoje byloje, nepaisant atleidimo iš darbo, kasatorė J. S. gavo motinystės (tėvystės) išmokas. Šios skirtingos bylų faktinės aplinkybės lėmė skirtingą teisės taikymą ir aiškinimą, todėl remtis kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2012 suformuluotais išaiškinimais nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatų pažeidimo.

 

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų

 

Kaip vieną argumentų, kodėl turėtų būti tenkinami jų reikalavimai, kasatorės nurodo aplinkybę, kad reikalavimai nebus tenkinami iš Garantinio fondo lėšų. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatyme nustatyta, kad išmokos iš Garantinio fondo skiriamos inter alia Lietuvos Respublikoje įsteigtų juridinių asmenų, išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas, taip pat fizinių asmenų, ūkininkų ir kitų fizinių asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, kurių pagrindinių turtinių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje, dėl kurių pradėtas Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas bankroto procesas, darbuotojams (Garantinio fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktas); Garantinio fondo lėšos, kai darbdavys neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaityti su darbuotojais, kurių reikalavimai yra patvirtinti teismo nutartimi ar kreditorių susirinkimo nutarimu, skiriamos pagal administratoriaus Garantinio fondo administratoriui pateiktą paraišką (Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis); atvejai, kada išmokos iš Garantinio fondo neskiriamos, nustatyti Garantinio fondo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje. Nurodytas teisinis reguliavimas, nesant nustatytų aplinkybių dėl jo netaikymo, suponuoja išvadą, kad darbdavio nemokumo atveju Garantinis fondas Įstatyme nustatyta tvarka išmoka darbuotojams Garantinio fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytas išmokas – darbuotojui priklausantį darbo užmokestį, piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinę išmoką ir kt. neišmokėtas išmokas. Kasatorės, teigdamos, kad jų reikalavimai nebus tenkinami iš Garantinio fondo, nepateikė tai įrodančių duomenų, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento plačiau nepasisako ir juo nesiremia.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

 

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 24,12 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai lygiomis dalimis priteistinos iš kasatorių L. J. ir J. S. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 20 d. nutartį.

Priteisti valstybei iš L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12,06 Lt (dvylika Lt 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Priteisti valstybei iš J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 12,06 Lt (dvylika Lt 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                  Rimvydas Norkus

                                                                                                              Algis Norkūnas

                                                                                                              Gediminas Sagatys