Klaipėdos darbininkų sąjunga - Civilinė byla Nr. 3K-3-59/2014

Civilinė byla Nr. 3K-3-59/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04396-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1; 11.9.5; 11.9.6; 11.9.8; 11.10; 44.2.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui valstybės įmonei Turto bankui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, darbo užmokesčio už pavadavimą, delspinigių ir neturtinės žalos priteisimo; trečiasis asmuo – Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių garantijas darbuotojų atstovams ir jų atleidimo iš darbo tvarką, atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką ir neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas V. G. (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jo atleidimą iš valstybės įmonės Turto banko Teisės departamento Komercinės teisės skyriaus teisininko pareigų neteisėtu, grąžinti ieškovą į ankstesnes pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, 3261,65 Lt už tiesioginio vadovo pavadavimą, 1850,93 Lt delspinigių už pradelstą atsiskaityti laikotarpį, 0,07 proc. dydžio delspinigius už neišmokėtą sumą (3261,65 Lt) nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškinyje nurodoma, kad 2010 m. gegužės 7 d. atsakovo valdybos nutarimu nuspręsta pertvarkyti VĮ Turto banko Teisės departamentą į Teisės skyrių, ieškovui pasiūlyta dirbti Teisės skyriaus teisininku, nustatant 5,5 minimalių mėnesinių algų per mėnesį pareiginį atlyginimą. Ieškovas sutiko su siūlomomis pareigomis, tačiau atsisakė priimti pasiūlymą dirbti už sumažintą atlyginimą. Ieškovo teigimu, atsakovas jam taikė psichologinį spaudimą – informavo, kad, nesutikęs eiti pareigų siūlomomis sąlygomis, bus atleistas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnį, vėliau teikė pakartotinius pasiūlymus; ieškovui nesutikus dirbti pagal pasiūlytas sąlygas, įspėjo apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, įspėjimo terminą kelis kartus pratęsė, AB Turto banko darbuotojų profesinei sąjungai (toliau – Darbuotojų profesinė sąjunga) nedavus sutikimo atleisti ieškovą iš darbo, įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą panaikino.

2011 m. rugsėjo 30 d. atsakovo generaliniam direktoriui priėmus įsakymą dėl VĮ Turto banko reorganizavimo, 2011 m. spalio 3 d. ieškovui buvo įteiktas pasiūlymas dėl darbo sąlygų pakeitimo, prie kurio pridėtas ieškovui siūlomos Turto atnaujinimo tarnybos teisininko pareigybės aprašymas. Šio aprašymo 3 punkte nustatytas reikalavimas teisininkui gerai mokėti anglų ar prancūzų kalbą, su kuriuo ieškovas nesutiko, teigdamas, kad tokiu būdu iš teisininko buvo reikalaujama vertėjo darbo įgūdžių. 2011 m. lapkričio 4 d. ieškovui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (numatoma atleidimo data – 2012 m. sausio 4 d.). Ieškovas nurodo, kad tai padaryta neatsižvelgus į aplinkybę, jog 2011 m. kovo 3 d. ieškovas darbo kolektyvo vieneriems metams išrinktas į atsakovo Darbo ginčų komisiją, taigi įspėjime nurodytą dieną negalėjo būti atleistas iš darbo. 2012 m. sausio 4 d. atsakovas įteikė ieškovui įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą pratęsimą, kuriuo įspėjimo terminas pratęstas iki teismo sprendimo byloje, kurioje ginčijamas Darbuotojų profesinės sąjungos nesutikimas atleisti ieškovą iš darbo, įsiteisėjimo. Ieškovo vertinimu, nebuvo teisinio pagrindo tęsti įspėjimą, nes 2012 m. sausio 4 d. ieškovas atsistatydino iš AB Turto banko darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininko pavaduotojo (nario) pareigų, taigi šią dieną galėjo būti atleistas; to nepadarius darbdavio įspėjimas neteko galios (nes nebuvo įgyvendintas). 2012 m. vasario 21 d. atsakovas įspėjo ieškovą, kad paskutinė šio darbo diena – 2012 m. kovo 2 d. (paskutinė kadencijos Darbo ginčų komisijoje diena). Nors pagal DK 130 straipsnio 1 dalį apie numatomą atleidimą darbuotoją reikia įspėti prieš du mėnesius, ieškovas atsakovo 2012 m. kovo 1 d. įsakymu atleistas iš darbo.

Ieškinyje pažymima, kad ieškovo etatas panaikintas atsakovo valdybos 2010 m. gegužės 7 d. nutarimu, taigi nuo šios dienos kilo darbdavio pareiga siūlyti ieškovui laisvas darbo vietas. Nepaisant to, atsakovas, neteikdamas pirmenybės atleidžiamiems teisininkams, priėmė du naujus darbuotojus (jų pareigybių aprašymų reikalavimus atitiko ir ieškovas), kuriems buvo pasiūlytas didesnis darbo užmokestis, o įmonės strateginiame plane numatytas teisininkų skaičius padidėjo dviem darbuotojais. Ieškovo manymu, tikrosios jo atleidimo priežastys – aktyvi veikla VĮ Turto banke veikiančiose profesinėse sąjungose, darbdavio kritika. Ieškinyje teigiama, kad atsakovas vykdė dvigubų standartų politiką, taikydamas geresnes sąlygas naujai priimtiems teisininkams ir grasindamas nuobaudomis teisininkams, kurie yra profesinių sąjungų nariai; įmonės generalinis direktorius tiesiogiai skirstė darbus, dėl ko užduotys pradėjo dubliuotis, reikalauta atlikti pareigybės aprašymuose nenumatytas užduotis, buvo pažeisti vidaus teisės akų nustatyti sutarčių ir dokumentų projektų rengimo terminai; atsakovas viešai skleidė apie ieškovą tikrovės neatitinkančias žinias, vengė atlyginti darbo sutartimi nesulygtą darbą, įspėjo ieškovą apie atleidimą iš darbo dieną, kurią ieškovas negalėjo būti atleistas, pratęsė įspėjimą, nors to negalėjo daryti, pakartotinai įspėjo nesilaikydamas DK įtvirtinto termino. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą ir neužtikrintumą ateitimi, pablogėjo ieškovo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės.

Ieškovas nurodo, kad dirbdamas VĮ Turto banke pavadavo savo tiesioginį viršininką L. M. šio atostogų metu; pavadavimo metu padidėdavo ieškovo darbo krūvis. Nuo 2009 m. atsakovas vienašališkai nustojo mokėti ieškovui atlyginimą už ieškovo atliekamą sutartyje nesutartą darbą – nesumokėjo ieškovui už laikotarpius nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., nuo 2009 m. birželio 22 d. iki 2009 m. liepos 19 d., nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2010 m. kovo 10 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugsėjo 12 d., iš viso – 3261,65 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pakeitė VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. P2-20: 1 punktą, nurodant, kad V. G. iš darbo VĮ Turto banko Teisės departamento Komercinės teises skyriaus teisininko pareigų pagal DK 129 straipsnį atleidžiamas 2012 m. balandžio 23 d.; 2 punktą – perkėlė V. G. atleidimo iš darbo VĮ Turto banke datą iš 2012 m. gegužės 8 d., atleidimo data laikant 2012 m. birželio 28 d.; priteisė ieškovui iš atsakovo 9755,58 Lt darbo užmokesčio; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas sprendė, kad, atsakovui 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. P2-61 pripažinus netekusiais galios ieškovui V. G. pateiktus 2010 m. liepos 21 d., 2010 m. lapkričio 18 d. pasiūlymus, 2010 m. rugpjūčio 16 d. priminimą, 2010 m. rugpjūčio 30 d. raštą, 2010 m. rugsėjo 9 d., 2010 m. spalio 28 d., 2010 m. lapkričio 16 d. įspėjimą ir jo pratęsimus ir 2010 m. gruodžio 1 d. raštą, ieškovas neteko atleidžiamo iš darbo darbuotojo statuso, todėl laikotarpiu iki ieškovui 2011 m. lapkričio 4 d. buvo pateiktas naujas įspėjimas apie numatomą atleidimą iš darbo atsakovas neturėjo pareigos siūlyti ieškovui kitų pareigų. Teismas nurodė, kad į darbdavio pasiūlymą dirbti Turto atnaujinimo tarnybos teisininku ieškovas nepateikė atsakymo, 2011 m. lapkričio 25 d. raštu atsakovas informavo ieškovą V. G. apie laisvas darbo vietas VĮ Turto banke, pažymėdamas, jog siūlant laisvas darbo vietas jam teikia pirmenybę prieš L. M. , ieškovui 2010 m. lapkričio 18 d. (kai turėjo atleidžiamo iš darbo darbuotojo statusą) ir 2011 m. lapkričio 4 d. pakartotinai (kai ieškovas vėl įgijo atleidžiamo iš darbo darbuotojo statusą) buvo siūlomos Teisės skyriaus teisininko pareigos, su kuriomis ieškovas nesutiko, aiškiai neišreiškė pagrindinės nesutikimo priežasties (pagal darbdaviui teigtus raštus manytina, jog V. G. nesutiko todėl, kad jam buvo pasiūlytas mažesnis nei iki tol gautas darbo užmokestis). Vertindamas ieškovo argumentą dėl atsakovo jam siūlyto darbo užmokesčio atitikties kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatoms teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas 2011 m. vasario 4 d. informavo įmonės kolektyvą apie kolektyvinės sutarties nutraukimą nuo 2011 m. gegužės 3 d., o naujai pateiktas kolektyvinės sutarties projektas iš esmės nesiskyrė nuo ankstesniojo, ieškovas, kaip Darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininko pavaduotojas, 2011 m. sausio 24 d. rašte darbdaviui teigė, jog ginčas turi būti sprendžiamas kolektyvinių ginčų sprendimo tvarka, tačiau kartu nurodė, kad iniciatyvą kelti kolektyvinį ginčą turi tik profesinė sąjunga (DK 69, 70 straipsniai), o darbdavys tokios teisės neturi, tik privalo per nustatytą terminą atsakyti darbuotojų atstovams. Teismas laikė, kad ieškovas, akcentuodamas būtinumą vadovautis kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatomis darbdaviui keičiant darbo sąlygas dėl struktūrinių pertvarkymų, taip pat veikdamas kaip profesinės sąjungos renkamo organo atstovas, neprisidėjo, jog vyktų konstruktyvus darbdavio ir įmonės profesinių sąjungų bendradarbiavimas siekiant derybomis abipusių nuolaidų būdu suderinti abiem šalims priimtiną kolektyvinės sutarties projektą, derybas dėl kurio skatino pats ieškovas. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. B. v. AB Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-252/2012, konstatavo, jog bendrovės administracijos vadovas (valdybos pirmininkas), pasirašydamas kolektyvinę sutartį, neveikė išimtinai bendrovės naudai ir jos interesais bei apribojo darbdavio galimybę mažinti darbuotojų atlyginimo dydį teisės aktų, tarp jų ir DK 120 straipsnyje nustatyta tvarka; AB Turto banko vadovas tokios 8.7 punkto redakcijos, draudžiančios be darbuotojo sutikimo mažinti darbo sutartyje fiksuotą pareiginį atlyginimą, kolektyvinės sutarties neturėjo pasirašyti, teismas šioje byloje pripažino, kad atsakovas, ieškovui pasiūlęs teisininko pareigas naujoje struktūroje, neprivalėjo vadovautis kolektyvinės sutarties nuostatomis, nes ši sutartis buvo nutraukta, tęsėsi darbdavio ir profesinių sąjungų ginčas dėl naujos kolektyvinės sutarties sąlygų suderinimo bei pasirašymo. Teismas laikė, kad buvo atlikti realūs struktūriniai VĮ Turto banko pertvarkymai, tai įrodo VĮ Turto banko valdybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. SK2-45 patvirtinta struktūra ir etatų sąrašas (šio nutarimo dalis dėl Teisės skyriaus pertvarkymo Darbuotojų profesinės sąjungos buvo ginčyta teisme, tačiau, Vilniaus apygardos teismui palikus galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį, kuria ieškinį atsisakyta priimti, nes tai būtų užvilkinę bylos nagrinėjimą (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-18827-803/2011), nutarimas yra nenuginčytas ir galiojantis). Kadangi ieškovas į Darbuotojų profesinės sąjungos komitetą buvo išrinktas 2009 m. spalio 18 d., jo dvejų metų kadencija baigėsi 2011 m. spalio 19 d., jis 2012 m. sausio 4 d. atsistatydino iš Darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininko pavaduotojo (nario) pareigų, tai teismas pripažino, kad ieškovo atleidimo iš darbo metu Darbuotojų profesinės sąjungos sutikimas atleisti ieškovą iš darbo nebuvo būtinas. Teismas nurodė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes iki 2012 m. sausio 11 d., kai Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga (toliau – Kolektyvo profesinė sąjunga) oficialiai informavo darbdavį apie V. G. narystę joje (jis buvo Kolektyvo profesinės sąjungos valdybos pirmininkas), nei Kolektyvo profesinė sąjunga, nei pats ieškovas nepranešė atsakovui, jog V. G. yra Kolektyvo profesinės sąjungos renkamo organo narys, be to, 2011 m. kovo 9 d. rašte, adresuotame VĮ Turto banko valdybos pirmininkui A. B. , kolektyvo profesinės sąjungos pirmininkas nurodė, kad šios profesinės sąjungos nariai nepageidauja būti viešinami. Nepaisant to, kad 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime atsakovas buvo nurodęs apie būtinumą nurodyti aplinkybes, galinčias turėti reikšmės darbo sutarties nutraukimui, įspėjimo apie numatomą darbo sutarties nutraukimą trukmei, susirašinėjimuose su darbdaviu ieškovas nurodydavo tik savo pareigas Darbuotojų profesinėje sąjungoje. Teismas konstatavo, kad neatskleidus šios aplinkybės kilę padariniai priskirtini ieškovui, todėl darbdavys, nežinodamas apie ieškovo priklausymą Kolektyvo profesinei sąjungai, neturėjo pagrindo kreiptis į šią profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti ieškovą iš darbo. Teismas sprendė, kad atsakovas, 2012 m. sausio 4 d. įspėjimo termino pratęsime nukėlęs įspėjimo terminą iki teismo sprendimo byloje dėl Darbuotojų profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą atleisti V. G. iš darbo įsiteisėjimo, o po to 2012 m. vasario 21 d. įspėjime nurodęs konkrečią ieškovo atleidimo iš darbo datą, pažeidė įspėjimo pateikimo procedūrą (DK 130 straipsnio 1 dalis) ir savo veiksmais buvo nenuoseklus, todėl 2012 m. vasario 21 d. turėjo pateikti ieškovui naują įspėjimą, o ne pratęsti ankstesnį (2012 m. sausio 4 d.), kurio terminas, sprendžiant iš turinio, net nebuvo pasibaigęs. Pagal CPK 414 straipsnio 3 dalies ir 417 straipsnio nuostatas teismas darbo byloje gali taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą. Dėl to teismas perkėlė ieškovo įspėjimo ir atleidimo iš darbo datas taip, kad būtų laikomasi DK 130 straipsnyje nustatyto dviejų mėnesių įspėjimo termino; ieškovo atleidimo iš darbo data pripažino 2012 m. balandžio 23 d., už 35 darbo dienas jam priteistas 9755,58 Lt darbo užmokestis neatskaičius mokesčių. Pripažinęs, kad pagal DK 129 straipsnį ieškovas buvo atleistas iš darbo dėl svarbios priežasties, jam pasiūlytos laisvos darbo vietos, kurių šis atsisakė, todėl negalėjo būti perkeltas į kitas pareigas, teismas atmetė ieškinio dalį dėl grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 3261,65 Lt už tiesioginio vadovo L. M. pavadavimą, pažymėjęs, kad atsakovo įsakymuose, kuriais ieškovui pavesta eiti Teisės departamento Komercinės teisės skyriaus viršininko pareigas, nebuvo nurodyta apmokėti ieškovui už pavadavimą, padidintą darbo krūvį, toks klausimas neaptartas ir ieškovo darbo sutartyje. Teismas pripažino, kad, nesant atskiro šalių susitarimo (DK 197 straipsnio 2 dalis), atsakovas turėjo teisę nuspręsti mokėti ar nemokėti darbo užmokestį už pavadavimą. Teismas netenkino reikalavimo priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nes ieškovo atleidimas iš esmės buvo teisėtas, pažeista tik atleidimo procedūra, nenustatyta, kad ieškovo atleidimą iš darbo nulėmė jo aktyvi veikla profesinėje sąjungoje ar bandymai viešinti galimus korupcijos faktus VĮ Turto banko veikloje. Aplinkybės, kad atsakovas dalį pavedimų ieškovui pateikė raštu ar reikalavo paaiškinimų dėl pavedimų vykdymo, teismas nepripažino darbuotojo teisių pažeidimu, o vertino kaip pavaldumo santykius vykdant darbo funkcijas, atsižvelgė į tai, jog ieškovas nustatyta tvarka neinformavo darbdavio apie darbą einant antraeiles pareigas, taip pažeisdamas lojalumo principą ir neatlikdamas pareigų išimtinai įmonės, kurioje dirbo, naudai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo V. G. ir atsakovo VĮ Turto banko apeliacinius skundus, 2013 m. birželio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad atsakovas buvo aiškiai informuotas apie ieškovo dalyvavimą Darbuotojų profesinėje sąjungoje, taigi įmonėje buvo nusistovėjusi tvarka, jog darbuotojas ar profesinė sąjunga privalo individualiai, o ne viešo paskelbimo būdu, informuoti darbdavį apie darbuotojo dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje, atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas turėjo nuolat tikrinti viešojo registro duomenis tam, jog išsiaiškintų, ar ieškovas nepriklauso kitai profesinei sąjungai. Kolegijos vertinimu, toks ieškovo argumentas neatitinka protingumo principo; VĮ Turto banke jau veikiant vienai profesinei sąjungai, atsakovas, nežinodamas jokios papildomos informacijos, neturėjo pagrindo nuolat tikrinti viešojo registro duomenų vien tik tam, kad sužinotų, ar jo darbuotojai neįkūrė dar vienos profesinės sąjungos ir ar jie netapo jos valdymo organų nariais; atsakovas aiškiai užklausė ieškovo, ar nėra kokių nors papildomų aplinkybių, apie kurias turėtų žinoti atsakovas, tačiau ieškovas nepateikė jokios informacijos apie dalyvavimą Kolektyvo profesinės sąjungos veikloje. Tai teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad informaciją apie dalyvavimą Kolektyvo profesinės sąjungos veikloje ieškovas atsakovui atskleidė tik tada, kai jam pačiam buvo palanku, taip piktnaudžiaudamas savo teisėmis. Esant tokioms aplinkybėms kolegija sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsiklausė tik Darbuotojų profesinės sąjungos, t. y. nepažeidė teisės aktų, susijusių su ieškovo dalyvavimu profesinių sąjungų veikloje, nuostatų. Teisėjų kolegija pripažino reikšmingais VĮ Turto banko struktūrinius pokyčius, vykusius 2011 m., o ne 2010 m., nes 2010 m. gruodžio 17 d. visi ankstesni atsakovo įspėjimai dėl ieškovo atleidimo iš darbo buvo anuliuoti, iki 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjimo ieškovas nebeturėjo atleidžiamo darbuotojo statuso. Kadangi G. P. , E. G. į darbą priimti 2010 m., pradėjo dirbti 2011 m. pradžioje, tai teisėjų kolegija laikė, kad ieškovo atleidimas niekaip nesusijęs su G. P. , E. G. ar kitų asmenų priėmimu į VĮ Turto banką, ieškovo argumentai dėl fiktyvaus reorganizavimo pripažinti nepagrįstais. Kolegija konstatavo, kad ieškovas tinkamai nesirūpino tinkamu savo teisių įgyvendinimu, nebendradarbiavo su atsakovu (nereagavo į atsakovo pasiūlymus dirbti kitose darbo vietose), todėl atmetė ieškovo argumentus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atleidžiant ieškovą, sprendė, jog, atleisdamas ieškovą iš darbo, atsakovas nepadarė esminių DK nuostatų pažeidimų (išskyrus dėl įspėjimo termino). Nutartyje pažymėta, kad apmokėjimas už papildomą darbą nebuvo nustatytas nei kokiame nors atsakovo vadovo įsakyme, nei ieškovo darbo sutartyje; teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo teiginiu, kad pareiga įforminti apmokėjimą už šiuos papildomus darbus tenka tik atsakovui, nes ieškovas buvo vienas iš įmonės teisininkų, jam tiek dėl einamų pareigų, tiek pagal išsilavinimą keliami aukštesni atidumo, informuotumo, savo teisių žinojimo ir kt. reikalavimai, todėl teismas laikėsi pozicijos, jog ieškovas išmano darbo teisės normas, jis pats turėjo pasirūpinti, kad papildomas darbas bei apmokėjimas už jį būtų tinkamai įforminti tiek įmonės vidaus teisės aktuose, tiek jo paties darbo sutartyje. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad, pripažinus, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas iš esmės teisėtai, jis dėl atleidimo jokios neturtinės žalos nepatyrė, teigdamas, kad neturtinę žalą patyrė ir iki atleidimo iš darbo, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis), iš bylos aplinkybių galima padaryti priešingą išvadą, t. y. jog pats ieškovas elgėsi nesąžiningai atsakovo atžvilgiu (neinformavo atsakovo apie dalyvavimą Kolektyvo profesinės sąjungos veikloje, ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu).

Atkreipusi dėmesį į tai, kad 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime buvo nurodyta, jog ieškovas bus atleistas iš darbo nuo 2012 m. sausio 4 d., o kilus atsakovo ir Darbuotojų profesinės sąjungos ginčui dėl ieškovo atleidimo, šis terminas pratęstas tol, kol ginčas bus išnagrinėtas teisme, teisėjų kolegija nurodė, jog turėjo būti laukiama teismo sprendimo įsiteisėjimo VĮ Turto banko ir Darbuotojų profesinės sąjungos teisminiame ginče, jokių kitų sąlygų (taip pat ir ieškovo Darbo ginčų komisijos nario kadencijos pasibaigimo) nei 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime, nei 2012 m. sausio 4 d. jo pratęsime nebuvo nurodyta, ši sąlyga atsirado tik 2012 m. vasario 21 d. įspėjime. Kadangi atsakovas nei 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime, nei jo pratęsime konkrečiai nebuvo nurodęs sąlygos, kad ieškovas bus atleistas iš darbo tada, kai pasibaigs jo kadencija Darbo ginčų komisijoje, tai teisėjų kolegija laikė, jog jis nebuvo apie tai tinkamai įspėtas; darbo teisės normose esant nustatytiems aiškiems kriterijams dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo termino, teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas apie konkretų atleidimo iš darbo terminą galėjo sužinoti iš kitų duomenų. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes kolegija nurodė, kad 2012 m. vasario 21 d. dokumentas buvo ne ankstesnių įspėjimų pratęsimas, o naujas įspėjimas, kuriame, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovo atleidimui turėjo būti nustatytas naujas dviejų mėnesių terminas.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškovo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorius nurodo, kad teismai netaikė Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, nes skirtingai taikė įstatymus identiškose bylose dėl kasatoriaus ir jo viršininko L. M. atleidimo iš darbo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-1858-577/2013 (toliau – ir L. M. byla), priešingai nei skundžiamame sprendime, L. M. taikė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas darbuotojo garantijas (nors abiem atvejais apie dalyvavimą Kolektyvo profesinės sąjungos veikloje darbdavys informuotas tapačiais dokumentais), pripažino, kad 2010–2011 m. VĮ Turto banke atlikti pertvarkymai negali būti laikomi svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, darbdavys nepagrįstai neatsiskaitė su L. M. už jo tiesioginio viršininko pavadavimą (dėl to priteisė jam atlyginimą ir delspinigius), kasatoriui taikė aukštesnius rūpestingumo standartus nei jo viršininkui, pripažino, jog L. M. patyrė neturtinę žalą. Kasaciniam teismui atsisakius priimti atsakovo kasacinį skundą L. M. byloje, kasatorius mano, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-1858-577/2013, tinkamai taikė teisės aktus ir nenukrypo nuo teismų praktikos, jame išdėstytais motyvais remtinasi nagrinėjamoje byloje.

2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti; naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. Kasatorius įsitikinęs, kad atsakovo vadovas šias teises paneigė, o ginčą nagrinėję teismai tokį darbdavio neteisėtą elgesį toleravo, nors Konstitucija draudžia diskriminaciją (Konstitucijos 50 straipsnis), kaip ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

3. Kasatoriaus teigimu, atsakovas turėjo informacijos apie kasatoriaus buvimą Kolektyvo profesinės sąjungos nariu (2011 m. spalio 26 d. Juridinių asmenų registre paskelbti duomenys, kad V. G. yra Kolektyvo profesinės sąjungos valdybos pirmininkas, 2012 m. sausio 11 d. Kolektyvo profesinės sąjungos raštas, atsakovo administracijos vadovo pavaduotojo – Teisės departamento direktoriaus N. V. 2012 m. vasario 28 d. raštas, 2012 m. vasario 29 d. raštas ir kt.); kasatoriaus vertinimu, teisiškai nereikšminga, kas tokią informaciją pateikė – jį atstovaujanti profesinė sąjunga, tretieji asmenys ar kasatorius, svarbu, kad, darbdaviui žinant apie darbuotojo priklausymą profesinei sąjungai, jis objektyviai turėjo bent šešis mėnesius, kurių metu galėjo laikytis įstatymų reikalavimų bei kreiptis į atstovaujamąjį organą dėl sutikimo atleisti jo renkamojo organo narį gavimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymuose nenustatyta termino, per kurį asmuo turi pranešti darbdaviui apie turimą DK ir Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje nustatytą garantiją. Kasacinis teismas konstatavo, kad darbuotojo siekimas pasinaudoti įstatyme nustatyta garantija negali būti aiškinamas kaip nesąžiningas elgesys, motyvuojant vien atitinkamo dokumento pateikimo aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Electrolux“, bylos Nr. 3K-3-92/2005). Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai aiškino viešo pagrindinio valstybės registro svarbą, netaikė CK 2.62 straipsnio 1, 2 dalių, 2.66 straipsnio 1 dalies nuostatų – nustatę, kad duomenys apie kasatoriaus einamas pareigas Kolektyvo profesinėje sąjungoje įregistruoti Juridinių asmenų registre, padarė išvadą, jog kasatorius nesąžiningas, nes tokios informacijos nepateikė tiesiogiai atsakovui.

4. Skunde teigiama, kad teismai, pažeisdami CPK 185 straipsnio 1 dalį, neištyrė (neatidžiai tyrė) ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl suklydo dėl nusistovėjusios darbdavio ir profesinių sąjungų bendravimo praktikos (pagal Darbuotojų profesinės sąjungos 2010 m. gruodžio 3 d. raštu pradėtą praktiką, po įspėjimo įteikimo darbdavys visuomet buvo papildomai informuojamas apie darbuotojo buvimą atitinkamo darbuotojų atstovaujamojo organo nariu, kad galėtų įgyvendinti DK nustatytas pareigas dėl atitinkamų sutikimų gavimo).

5. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 4 dalį – ignoravo aplinkybę, kad, kasatoriui 2012 m. sausio 4 d. atsistatydinus iš Darbuotojų profesinės sąjungos renkamojo organo narių, darbdavys jo neatleido, bet pratęsė įspėjimo terminą iki bylos išnagrinėjimo, nors po pranešimo apie atsistatydinimą savaime neteko galios 2011 m. lapkričio 25 d. Darbuotojų profesinės sąjungos darbdaviui pateiktas nesutikimas atleisti kasatorių iš darbo. Faktą, kad po 2012 m. sausio 4 d. atsakovas su Darbuotojų profesine sąjunga bylinėjosi nepagrįstai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartis ieškinį civilinėje byloje Nr. 2A-1451-798/2013 palikti nenagrinėtą.

6. Kasatorius nurodo, kad atsakovas nevykdė DK 129 straipsnio 5 dalyje jam nustatytos pareigos siūlyti laisvas darbo vietas (pareigas), nors jų buvo, o faktas, jog darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, yra vienas iš juridinių faktų, sudarančių darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrindą. Aplinkybė, kad darbdavys keletą mėnesių iki įspėjimo įteikimo siūlė darbuotojui eiti tam tikras pareigas, nereiškia, jog jis neturi pasiūlyti laisvų pareigų 2012 m. vasario 21 d. įteikus naują įspėjimą, pagal kurį darbuotojas buvo atleistas. Teismai, netinkamai taikydami DK 129 straipsnio 1 dalį, nustatė kasatoriui įstatymuose nenurodytą pareigą klausinėti darbdavio, ar jis turi laisvų darbo vietų. Skunde pažymima, kad, nevykdydamas pareigos informuoti kasatorių apie laisvas darbo vietas, darbdavys priiminėjo naujus darbuotojus (G. P. , E. G. ), kurių vietą galėjo užimti reikalaujamą kvalifikaciją atitinkantis kasatorius.

7. Kasatoriaus manymu, reikalavimą priteisti išmokas už papildomą darbo sutartyje nesutartą darbą teismai sprendė itin formaliai – nepaisant byloje pateiktų įrodymų, kad kasatorius darbdavio naudai dirbo papildomą, darbo sutartyje nesulygtą, darbą, teismai reikalavimą atmetė remdamiesi atsakovo naudai surašytais dokumentais (įsakymais dėl pavadavimo) ir jo neveikimu (vengimu įforminti sąlygas dėl atlyginimo už papildomą darbą mokėjimo), nors Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis, garantuojanti darbuotojams teisę į teisingą apmokėjimą už darbą, DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 197 straipsnis įpareigoja darbdavį teisingai atlyginti darbuotojui už atliktą darbą; pagal DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Dėl to tais atvejais, kai darbdavys priima įsakymą dirbti sutartimi nesulygtą darbą ir vengia įforminti apmokėjimą už šį darbą darbo sutarties pakeitimu ar kitu dokumentu, už kurio sudarymą jis atsakingas, ši aplinkybė negali būti panaudota prieš darbuotoją, motyvuojant tokio įforminimo nebuvimu bei atsisakant priteisti teisingą atlyginimą už faktiškai atliktą darbą. Teismai netinkamai aiškino nesikreipimo į Darbo ginčų komisiją dėl atlyginimo už pavadavimą priteisimo faktą; tokia procedūra privaloma tik tol, kol darbuotojas dirba; kasatoriui nebedirbant VĮ Turto banke, jis gali kreiptis tiesiogiai į teismą (DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Skunde pažymima, kad už pavadavimą reikalaujama suma apskaičiuota laikantis teisingumo ir protingumo principų, prašant priteisti kasatoriaus ir jo pavaduojamo vadovo pareiginių atlyginimų skirtumą.

8. Kasatorius teigia, kad teismai neįvertino visų darbdavio atliktų ir kasatoriaus išvardytų pažeidimų, neatsižvelgė į tai, jog jis reikalavo atlyginti neturtinę žalą ne tik dėl neteisėto atleidimo, bet ir dėl kitų darbdavio atliktų darbo teisės pažeidimų, kurių kiekvieną teismai privalėjo įvertinti ir dėl kiekvieno pasisakyti teismo sprendime bei nutartyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus manymu, atsakovas jį tikslingai psichologiškai neigiamai veikė ir atliko neteisėtus veiksmus iki kasatoriaus atleidimo – neteisėtai teikė įspėjimus apie atleidimus iš darbo, skleidė tikrovės neatitinkančias žinias, vengė atlyginti už darbo sutartimi nesutartą darbą, pavedė atlikti darbo sutartimi nesulygtą darbą, raštu nepagrįstai reikalavo pasiaiškinti dėl tariamai neatliktų darbų; tokie darbdavio veiksmai sukėlė kasatoriui dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, neturtinė žala iki atleidimo ir po jo pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, emocine depresija, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, nuoskauda, veiklos prognozių ir pragyvenimo užtikrinimo galimybių sumažėjimu, nevilties, netikrumo jausmu.

9. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. P. v. UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-311/2004). Byloje nustatyta, kad nuo 2010 m. gegužės 7 d. (VĮ Turto banko struktūroje nelikus kasatoriaus pareigybės) iki 2012 m. lapkričio 31 d. į VĮ Turto banką priimti trys nauji ir atleisti kiti trys teisinį išsilavinimą turintys ir teisinį darbą dirbantys darbuotojai; kasatoriaus ir jo atleistų kolegų atliekamos funkcijos išliko, jas perėmė naujai atėję darbuotojai, dalis patikėta advokatų kontoroms. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad darbuotojų skaičius, būtinas funkcijoms atlikti, liko tas pats, o darbdaviui neįtikę darbuotojai buvo atleisti. Teismai neatsižvelgė į tai, kad, atsakovo valdybai 2010 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. SK1-15 patvirtinus etatų sąrašą, neliko kasatoriaus pareigybės, todėl struktūrinių pertvarkymų realumas turėjo būti tikrinamas jau nuo 2010 m. gegužės 7 d., o ne nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. Kasatoriaus manymu, darbdavys elgėsi nesąžiningai – oficialiai tvirtindamas, kad VĮ Turto banko 2011–2013 metų strateginės veiklos plane 2011 metais buvo numatyta teisininkų skaičių nuo 7 sumažinti iki 3, šio plano nesilaikė (jį pažeidė), nes nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. papildomai įdarbino dar du teisininkus (dėl to teisininkų skaičius padidėjo iki 9), kurie vėliau (2011 m. kovo mėn.) iš Teisės skyriaus perkelti į Bendrųjų reikalų skyrių.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga, palaikydama kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo tenkinti V. G. kasacinį skundą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas VĮ Turto bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Atsakovas įsitikinęs, kad Darbuotojų profesinė sąjunga, 2011 m. lapkričio 25 d. nedavusi sutikimo atleisti iš darbo kasatorių, darbdavį apgavo nepranešusi jam apie tai, jog kasatorius nėra šios profesinės sąjungos renkamojo organo narys (jo kadencija baigėsi 2011 m. spalio 18 d.), pažeidė DK 35 straipsnio reikalavimus, darbdavio interesus, todėl šios profesinės sąjungos 2011 m. lapkričio 8 d. ir 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimai yra neteisėti.

2. Atsakovas nurodo, kad byloje pagal L. M. ieškinį apeliacinės instancijos teismui atsisakius nagrinėti klausimą, ar įmonėje įsteigta antra profesinė sąjunga (Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga) turi teisę atstovauti atsakovo darbuotojams DK 19 straipsnio 1 dalies prasme, o jos nariams taikomos DK 134 straipsnio 1 dalies garantijos, liko neaišku, ar atsakovas privalėjo kreiptis į šią profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti iš darbo kasatorių. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad jeigu darbuotojas ir atitinkamas profsąjungos organas kurį laiką ignoruoja darbdavio paklausimus apie darbuotojo buvimą renkamojo atstovaujamojo organo nariu, yra galimybė tokį elgesį traktuoti kaip piktnaudžiavimą savo teisėmis DK 35 straipsnio prasme, ypač jeigu teismas nustato, jog toks darbuotojo ir (ar) atstovaujamojo organo elgesys sutrukdė darbdaviui tinkamai atlikti savo pareigą – gauti šio atstovaujamojo organo sutikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. aprobuota praktika bylose, kylančiose iš darbo teisinių santykių); atsakovo manymu, kasatorius ignoravo jo paklausimus dėl buvimo renkamojo organo nariu, tokią informaciją pateikė praėjus keturiems mėnesiams po išrinkimo į valdybą. Atsakovas pažymi, kad profesinės sąjungos narių atstovavimo negalima tapatinti su visų įmonės darbuotojų atstovavimu; padėtis, kai įmonės darbuotojai, naudodamiesi teisės aktų jiems suteikta laisve vienytis į profesines sąjungas, įkurtų įmonėje neribotą skaičių profesinių sąjungų ir visi į jų valdymo organus išrinkti darbuotojai automatiškai įgytų tos įmonės darbuotojų daugumos atstovavimo teises (atitinkamai ir DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytą garantiją), neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Atsakovas laikosi pozicijos, kad atstovauti daugumos įmonės darbuotojų interesams darbo teisiniuose santykiuose su darbdaviu be jokių papildomų reikalavimų gali tik viena, pirma įmonėje įkurta, profesinė sąjunga arba kelių profesinių sąjungų jungtinė atstovybė.

3. Atsakovas teigia informavęs ginčą nagrinėjusius teismus, kad Darbuotojų profesinė sąjunga 2011 m. kovo 3 d. įmonės darbuotojų kolektyvo susirinkimą, kuriame kasatorius išrinktas į atsakovo Darbo ginčų komisiją, sušaukė ir įvykdė neteisėtai, nes susirinkime nedalyvavo daugiau kaip pusė įmonės darbuotojų (į jį pakviesti tik 32 iš 68 darbuotojų, sprendimams pritarė 27 darbuotojai) (DK 62 straipsnio 5 dalis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. ir kt. v. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, bylos Nr. 3K-7-156/2013), kad toks ginčas laikytinas kolektyviniu, spręstinas taikinimo komisijoje ir darbo arbitraže; dėl to atsakovo ieškinys dėl kasatoriaus narystės Darbo ginčų komisijoje teisėtumo ir jam taikytinų garantijų pagrįstumo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1451-798/2013 paliktas nenagrinėtas, o atsakovas negavo teisinio situacijos vertinimo iki kasatoriaus ieškinio pateikimo ir bylos išnagrinėjimo. Atsakovo bandymai ginčą spręsti DK dešimtajame skyriuje nustatyta tvarka buvo nesėkmingi dėl profesinių sąjungų neveikimo ir atsisakymo bendradarbiauti, taigi iš jo buvo atimta galimybė įrodyti kasatoriaus narystės Darbo ginčų komisijoje neteisėtumą. Ši aplinkybė svarbi nagrinėjamoje byloje, nes, pasibaigus kasatoriaus narystei Darbuotojų profesinėje sąjungoje, ji negalėjo pateikti darbdaviui nei sutikimo, nei atsisakymo leisti kasatorių atleisti iš darbo, nei kasatorius, nei Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga laiku nepranešė apie V. G. narystę šios profsąjungos valdyboje; Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga neatstovauja įmonės darbuotojams DK 19 straipsnio 1 dalies prasme ir nėra pagrindo kasatoriui taikyti DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos, taigi vieninteliu trukdžiu atsakovui atleisti kasatorių iš darbo dar 2012 m. sausio 4 d. buvo tik jo narystė Darbo ginčų komisijoje.

4. Kasatoriaus teigimu, aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas L. M. byloje neperžiūrėtas kasacine tvarka, nereiškia, jog šis procesinis sprendimas turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiam kasatoriui. Atsakovo vertinimu, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-1858-577/2013, netinkamai sprendė, kad atsakovo pareiga siūlyti įmonėje turimas laisvas vietas kilo 2010 m. gegužės 7 d. (sprendimo atlikti struktūrinius darbo organizavimo pakeitimus dieną), nes atleidžiamo darbuotojo statusą kasatorius ir L. M. įgijo jiems įteikus įspėjimus; teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas laisvas darbo vietas privalėjo siūlyti nenutrūkstamai iki darbuotojų faktinio atleidimo. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad, atsisakydamas dirbti už pasiūlytą darbo užmokestį, kasatorius nurodė darbdaviui konkrečią sumą, už kurią sutinka tai daryti, suvaržė darbdavio galimybes pasiūlyti kitą darbą, o nuo 2010 m. kovo 9 d. iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojusi įmonės kolektyvinė sutartis faktiškai užkirto kelią darbdaviui sumažinti darbuotojų darbo užmokestį. Atsakovas nurodo, kad G. P. ir E. G. įdarbinta kasatoriui neturint atleidžiamų iš darbo asmenų statuso; G. P. konsultuoja darbdavį individualiuose ir kolektyviniuose darbo ginčuose, ko dėl savo statuso (pateikto ieškinio) negalėtų daryti kasatorius.

5. Atsakovo nuomone, kasatoriaus įspėjimo apie atleidimą iš darbo teisinis kvalifikavimas tiesiogiai susijęs su kasatoriaus narystės Darbuotojų profesinės sąjungos komitete pasibaigimo, Kolektyvo profesinės sąjungos statuso ir kasatoriaus narystės Darbo ginčų komisijoje teisėtumo klausimais – paaiškėjus, kad nebuvo pagrindo kasatoriui taikyti DK 134 ir 300 straipsniuose nustatytų garantijų, būtų padaryta išvada, jog V. G. turėjo būti atleistas 2012 m. sausio 4 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams nuo įspėjimo įteikimo dienos (2011 m. lapkričio 4 d.). Atsakovas laikosi pozicijos, kad teisėjų kolegija padarė netinkamą išvadą, jog 2012 m. sausio 4 d. ir 2012 m. vasario 21 d. įspėjimuose nurodyti skirtingi būsimo atleidimo įvykiai, su kuriais yra siejama jo data, o iki 2012 m. vasario 21 d. įspėjimo kasatoriaus atleidimas iš darbo nesietas su jo kadencijos Darbo ginčų komisijoje pabaiga. Jo teigimu, civilinėje byloje Nr. 2A-1451-798/2013, kurioje ginčytas profesinės sąjungos nesutikimas dėl kasatoriaus ir kitų darbuotojų atleidimo, atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nedviprasmiškai buvo nurodęs, kad byloje dalyvaujančius darbuotojus atleis iš darbo po jų kadencijos darbo ginčų komisijoje pabaigos arba anksčiau, jei byloje bus paneigtas jų narystės šioje komisijoje teisėtumas. Atsakovas teigia, kad pradiniame 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime kasatoriaus atleidimo iš darbo datą buvo apibrėžęs konkrečia diena, vėliau, prireikus vykdyti DK 130 straipsnio 4 dalies reikalavimą ir įspėjimo terminą pratęsus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – konkrečiu įvykiu (DK 25 straipsnio 2 dalis); tuo atveju, kai nagrinėjant ginčą baigia galioti darbuotojui taikomos garantijos (taigi būsimas teismo sprendimas šiuo aspektu jokių padarinių sukurti negali), atsakovas laiko neteisingu iš darbdavio reikalauti, kad jis iš naujo pradėtų vykdyti jau atliekamas darbuotojo atleidimo procedūras (įteiktų naują įspėjimą) tik todėl, jog įvykis, su kuriuo susietas galiojančio įspėjimo terminas (ir atleidimo iš darbo data) dar neįvyko, nors jau neteko savo prasmės. Tokiu būdu būtų dirbtinai suskaidoma vienalytė procedūra, darbdavys privalėtų kartoti anksčiau atliktus veiksmus.

6. Atsakovo įsitikinimu, prievolė darbdaviui sumokėti bet kokią, su darbo santykiais susijusią, sumą atsiranda tik ją tinkamai nustačius kolektyvinėse ar darbo sutartyse (DK 197 straipsnio 2 dalis), t. y. šalims dėl to susitarus, arba tarp darbo teisinių santykių šalių kilusį tokio pobūdžio ginčą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėjusiam kompetentingam organui nusprendus. Atsakovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas L. M. byloje (civilinė byla Nr. 2A-1858-577/2013) darbuotoją nepagrįstai įvardijo silpnesniąja šalimi (tokia išvada prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams, pateiktiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. J. K. v. AB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-176/2011), taip pat be pagrindo laikė, kad L. M. į įmonės darbo ginčų komisiją nesikreipė, nes pagrįstai galėjo tikėtis neigiamų padarinių. Atsakovo nuomone, nepasinaudojimas ikiteismine ginčo sprendimo procedūra, kai ja jau nebegalima pasinaudoti, teismui turėtų būti pagrindas kasatoriaus ieškinio dalį dėl piniginių išmokų už L. M. pavadavimą priteisimo nutraukti vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio t eismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų kaip svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį

Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį darbdavys savo iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, gali nutraukti darbo sutartį tik dėl svarbių priežasčių. To paties straipsnio 2 dalyje, be kitų svarbių priežasčių, kurioms esant galimas darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, nurodyti ir darbovietės struktūriniai pertvarkymai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ne bet koks įmonės struktūrinis pertvarkymas gali būti vertinamas kaip svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; struktūriniai pertvarkymai turi būti įforminti atitinkamo darbdavio valdymo organo sprendimu ir jis turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. P. v. UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-311/2004). Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti, kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir kaip ji pakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis , priimta civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus Antano Vivulskio pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005); taip pat būtina nustatyti, ar struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. AB Lietuvos paštas, bylos Nr. 3K-3-290/2012).

Darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo sprendžiant teisme, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011).

Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad struktūriniai įmonės pertvarkymai iš tiesų vyko, VĮ Turto banko valdybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. SK2-45 buvo pakeista įmonės struktūra bei sumažintas teisininkų pareigybių skaičius. Kasatorius nurodo, kad struktūrinių pertvarkymų realumas turėjo būti tikrinamas nuo 2010 m. gegužės 7 d., o ne nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d.; teismai neatsižvelgė į tai, jog, atsakovo valdybai 2010 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. SK1-15 patvirtinus etatų sąrašą, neliko kasatoriaus pareigybės. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Nors iš bylos faktinių duomenų matyti, kad 2010 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. SK1-15 buvo patvirtintas darbo organizavimo pakeitimo planas (perspektyviai numatant, kad teisininkų etatų skaičius vietoje egzistuojančių 7 mažės iki 3) bei nauja struktūra ir etatų sąrašas, tačiau nuo 2010 m. gegužės 7 d. teisininkų pareigybių skaičius nekito, jos tik buvo priskirtos kitam struktūriniam padaliniui (pagal naujai patvirtintą struktūrą vietoje Teisės departamento buvo numatytas Teisės skyrius). Taip pat buvo ketinama keisti darbo apmokėjimo sąlygas, dėl ko ieškovui 2010 m. liepos 21 d. pateiktas atitinkamas darbo pasiūlymas. Struktūrinių pertvarkymų procesas dėl įvairių priežasčių (atitinkamų kolektyvinės sutarties nuostatų, varžančių darbdavio veiksmus, galiojimas ir kt.) nevyko sklandžiai, ir pirmiau nurodytu nutarimu numatyti pertvarkymai nebuvo visiškai įgyvendinti. Dar vienas struktūros pertvarkymas patvirtintas VĮ Turto banko valdybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu, kuriuo numatytas teisininkų pareigybių skaičiaus mažinimas nuo 7 iki 5; jame numatyti struktūros pertvarkymai įvykdyti. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentu, kad darbuotojų skaičius, būtinas jo ir kitų teisininkų funkcijoms atlikti, liko tas pats. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriui buvo siūloma viena iš penkių po struktūros pertvarkymo likusių teisininkų pareigybių, todėl atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, jog struktūros pertvarkymai buvo daromi, siekiant į kasatoriaus vietą priimti parankesnį, mažiau socialiai aktyvų darbuotoją. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad egzistavo svarbios priežastys, dėl kurių galimas darbuotojų atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnį.

Dėl darbdavio pareigos siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą darbą vykdymo

DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo jo sutikimu perkelti į kitą darbą. Kasacinis teismas, aiškindamas šią nuostatą, nurodė, kad ji reiškia, jog darbdavys privalo per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, t. y. iki pat atleidimo iš darbo dienos, ieškoti galimybės darbuotoją perkelti į kitą darbą. Vis dėlto ši įstatymu darbuotojui suteikta garantija gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, jeigu darbdavys tuo metu apskritai turi arba įspėjimo laikotarpiu atsiranda laisvų darbo vietų; jei esanti laisva darbo vieta yra tokia, kad joje galėtų būti įdarbintas (perkeltas) darbuotojas, t. y. ji atitinka darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, o reikiamais atvejais – ir sveikatos būklę; jei darbuotojas išreiškia sutikimą būti perkeltas į kitą darbą pas tą patį darbdavį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, bylos Nr. 3K-3-617/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo įteikimo kasatoriui buvo siūlomos laisvos įmonėje buvusios pareigybės (2011 m. lapkričio 25 d. pasiūlymas Nr. P7-59). Kasatorius nurodo, kad 2012 m. vasario 21 d. jam įteikus įspėjimą, kuriame nurodyta, jog bus atleistas iš darbo 2012 m. kovo 2 d., nebuvo siūlomos laisvos darbo vietos ir nurodo tas pačias pareigybes, kurios buvo siūlomos pirmiau nurodytu atsakovo dokumentu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors darbdavio pareiga siūlyti laisvas darbo vietas egzistuoja iki pat atleidimo momento, tačiau, darbuotojui siūlymo atsisakius, jis neprivalo siūlyti tų pačių laisvų darbo vietų pakartotinai, taip pat ir tais atvejais, kai atleidimo terminas dėl tam tikrų priežasčių keičiasi. Darbuotojas, kol siūlyta darbo vieta laisva, pakeitęs savo nuomonę ir nusprendęs, kad pasiūlymas jam priimtinas, turi pats informuoti apie tai darbdavį. Nutartyje minėta, kad pareiga siūlyti laisvą darbo vietą darbdaviui atsiranda nuo darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą ir išlieka iki pat atleidimo momento. Šioje byloje nagrinėjamu atveju pirmą kartą įspėjimas apie atleidimą iš darbo kasatoriui įteiktas 2010 m. rugsėjo 9 d., tačiau atleidimo procedūros, taip pat ir įspėjimo galiojimas nutrauktas 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu. Kitas įspėjimas jam įteiktas 2011 m. lapkričio 4 d. Tuo laikotarpiu, kai dėl kasatoriaus nebuvo galiojančio įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo, darbdavys neprivalėjo jam siūlyti laisvų darbo vietų.

Dėl garantijų darbuotojų atstovams (profesinių sąjungų renkamų organų nariams) taikymo

Darbo kodekso 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ši garantija nustatyta, atsižvelgiant į tai, jog darbuotojų atstovų ir darbdavių interesai savo esme yra priešingi, ir skirta apsaugoti darbuotojų atstovus, vykdančius savo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P. v. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“, bylos Nr. 3K-3-142/2010). Pagal DK 19 straipsnio 1 dalį vienas iš subjektų, galinčių atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams, yra profesinės sąjungos. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl darbuotojų atstovų apsaugos, nurodo, kad darbuotojo, išrinkto į profesinės sąjungos renkamąjį organą, galimybė pasinaudoti DK 134 straipsnyje įtvirtinta garantija, aiškintina DK 35 straipsnio 1 dalies kontekste ir priklauso nuo darbdavio tinkamo informavimo apie jo išrinkimą. DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Ši įstatymo norma aiškintina taip, kad tuo atveju, kai įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis) gavęs darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytoms garantijoms dėl jo (darbuotojo) taikyti, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai nežino, tai, atleidus šį darbuotoją iš darbo be reikalingo tam tikro organo išankstinio sutikimo, objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). Tokia informacija darbdaviui gali būti pateikta individualiai, tai gali būti padaryta ir viešo paskelbimo būdu, tačiau šis, atsižvelgiant į sąžiningumo bei protingumo reikalavimus ir kitus DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo santykių šalių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo principus, galėtų būti pripažintas tinkamu informavimu, tik jeigu tai būtų įprasta tokio pobūdžio informacijos skelbimo tvarka toje konkrečioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB Visagino transporto centras, bylos Nr. 3K-3-174/2011; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime apie būsimą atleidimą iš darbo buvo nurodęs būtinumą pranešti apie aplinkybes, galinčias turėti įtakos darbo sutarties nutraukimui. Informacija apie ieškovo buvimą Kolektyvo profesinės sąjungos renkamojo organo nariu 2011 spalio 26 d. skelbta viešame VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre, o tiesiogiai atsakovui pateikta 2012 m. sausio 11 d. Pirmosios instancijos teismas tokį informacijos pateikimą pripažino netinkamu, teikiančiu pagrindą neginti ieškovo, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nario, teisių. Apeliacinės instancijos teismas pripažino darbdavio informavimą viešo paskelbimo būdu šiuo atveju netinkamu, dėl informavimo 2012 m. sausio 11 d. raštu iš viso nepasisakė. Teisėjų kolegija su tokiomis teismų išvadomis nesutinka. Neabejotina, kad darbuotojas, kuriam taikytinos tam tikros garantijos, sužinojęs apie būsimą atleidimą iš darbo, turi iš karto pranešti apie tai darbdaviui. Tuo atveju, jei ieškovas būtų atleistas iš darbo 2012 m. sausio 4 d., kaip buvo nurodyta 2011 m. lapkričio 4 d. įspėjime, galbūt būtų pagrindas konstatuoti informavimo pareigos neįvykdymą. Tačiau ieškovas iš darbo atleistas 2012 m. kovo 2 d., dėl suteiktų atostogų atleidimo datą perkeliant į 2012 m. gegužės 8 d. (DK 175 straipsnis). Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovui įspėjimas apie būsimą atleidimą iš darbo buvo įteiktas nepaisant to, jog jam taikoma ir kita garantija, nustatyta DK 303 straipsnyje – draudimas atleisti darbo ginčų komisijos narį iš darbo pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai įmonė likviduojama. Ši garantija dėl ieškovo pasibaigė 2012 m. kovo 3 d. Atsakovui apie šią garantiją buvo žinoma, vėliau į ją buvo atsižvelgta, parenkant atleidimo iš darbo laiką. Dėl to atsakovas, 2012 m. sausio 11 d. gavęs informaciją apie ieškovui taikytinas garantijas, turėjo pakankamai laiko įvykdyti savo pareigą, nustatytą DK 134 straipsnio 1 dalyje, ir kreiptis į Kolektyvo profesinės sąjungos renkamąjį organą dėl sutikimo gavimo. Juolab kad tuo metu įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo terminas buvo pratęstas DK 130 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo kitoje byloje, kurioje ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti ieškovą iš darbo. Pažymėtina, kad atsakovas pripažįsta, jog jam iki ieškovo atleidimo iš darbo buvo žinoma apie šio priklausymą Kolektyvo profesinės sąjungos renkamajam organui. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad dėl sutikimo nesikreipė, nes nesitikėjo tokį gauti, o bylinėjimasis būtų užtęsęs atleidimo procedūras. Darbdavio prognozavimas, kad sutikimas atleisti darbuotojų atstovą nebus gautas, nėra teisėtas pagrindas atleisti darbuotoją be įstatyme nustatyto sutikimo. Toks darbdavio elgesys, be kita ko, reiškia, kad darbdavys prisiima riziką, jog, atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, jam kils tokio atleidimo padariniai. Atsakovo argumentai, kad įmonėje veikia kita, daugumą įmonės darbuotojų vienijanti profesinė sąjunga, o Kolektyvo profesinės sąjunga turi mažai narių, taip pat nėra reikšmingi, kol šios profesinės sąjungos steigimo teisėtumas nenuginčytas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 35 straipsniu piliečiams laiduojama teisė jungtis į asociacijas. Akivaizdu, kad Konstitucijos 35 straipsnis užtikrina ir darbuotojų bei darbdavių konstitucinę teisę jungtis į organizacijas, taip pat – į profesines sąjungas. Konstitucijos 50 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai, turi lygias teises bei gina darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus. Profesinių sąjungų įstatymo preambulėje deklaruojama, kad profesinės sąjungos yra savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises ir interesus. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos gali steigtis profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Teisės aktuose taip pat nėra draudimo vienoje įmonėje steigti dvi ar daugiau profesinių sąjungų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek kasatoriaus, tiek atsakovo elgesį nagrinėjamoje situacijoje, sprendžia, kad nors kasatorius, iš karto nepranešęs atsakovui apie savo narystę Kolektyvo profesinės sąjungos renkamajame organe, savo pareigas, nustatytas DK 35 straipsnyje, atliko ne visiškai sąžiningai, tačiau tai neapribojo atsakovo galimybės vykdyti jam tenkančią pareigą – kreiptis į Kolektyvo profesinės sąjungos renkamąjį organą išankstinio sutikimo atleisti ieškovą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Kasatoriaus atleidimas negavus profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo, pripažintinas neteisėtu.

Nors kasatorius pageidauja būti grąžintas į ankstesnes pareigas, teisėjų kolegija pažymi, kad tarp šalių egzistuoja konfliktinė situacija, konfliktai yra nuolatiniai, ilgalaikiai, daug darbo laiko išeikvojama jiems spręsti, atmosfera nepalanki efektyviam darbo funkcijų vykdymui, todėl, grąžinus kasatorių į darbą, jam būtų nepalankios sąlygos dirbti. Dėl šios priežasties ir atliktų atsakovo struktūros pertvarkymų ieškovas negrąžintinas į darbą, darbo sutartis laikytina nutraukta teismo sprendimu nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. kovo 4-osios, ieškovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui. Jos paskirtis – socialinė, t. y. kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą. Dėl to kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; kt.).

Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant kompensacijos dydį proporcingumo aspektu atsižvelgtina į šalis siejusių darbo santykių trukmę, atleisto darbuotojo įsidarbinimą kitur ir darbo užmokesčio gavimą ryšium su tuo, šalių elgesio įtaką teismo proceso trukmei, darbdavio atleidžiant iš darbo jau išmokėtas kompensacinio pobūdžio išmokas, į tai, ar priteista kompensacija nelems darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis , priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis , priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; kt.). Tai yra faktinio pobūdžio duomenys, kurių nustatymas nepriskirtas kasacinio teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nenustačius išskirtinio pobūdžio pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis), reikalavimas priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką grąžintinas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl apmokėjimo už papildomą darbą

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2010 rugpjūčio 16 d.–rugsėjo 12 d., 2010 m. kovo 8 d.–kovo 10 d., 2009 m. birželio 22 d.–liepos 19 d., 2009 m. balandžio 29 d.–balandžio 30 d., be savo tiesioginių pareigų, ėjo ir Teisės departamento Komercinės teisės skyriaus viršininko pareigas. Už tai jam apmokėta nebuvo. Ieškovas prašo priteisti už papildomai atliktą darbą atlyginimą, kurį sudaro skirtumas tarp jo ir skyriaus viršininko atlyginimų, iš viso – 3261,65 Lt, 1850,93 Lt delspinigių, 0,07 proc. dydžio delspinigius už neišmokėtą sumą (3261,65 Lt) nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki teismo sprendimo priėmimo. Atsakovas apskaičiuotų sumų neginčijo. Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, nurodęs, kad tokio apmokėjimo nebuvo nustatyta ieškovo darbo sutartyje (DK 197 straipsnio 2 d.), todėl darbdavys turėjo diskrecijos teisę spręsti, ar papildomai mokėti už kitų darbuotojų pavadavimą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, kad ieškovas, pats būdamas teisininkas, turėjo pasirūpinti, jog įsakymas dėl pavadavimo būtų tinkamai įformintas, nustatant ir apmokėjimą už padidintą darbo krūvį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo apmokėjimo už darbą principas įtvirtintas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje. Sudarydami darbo sutartį darbdavys ir darbuotojas susitaria, kokį konkretų darbą dirbs arba kokias pareigas eis darbuotojas ir kaip jam už tai bus atlyginama (DK 93 straipsnis). Jei darbuotojui pavedama atlikti darbo sutartimi nesulygtą darbą, už jį turi būti mokama papildomai (DK 197 straipsnio 1 dalis). Atsakovo argumentas, pateiktas tiek ankstesniuose procesiniuose dokumentuose, tiek atsiliepime į kasacinį skundą, kad kasatorius nesilaikė tokio pobūdžio darbo ginčams spręsti nustatytos nagrinėjimo tvarkos, todėl byla dėl šio reikalavimo nutrauktina CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu, atmestinas. Individualių darbo ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje taikomas ginčams tarp darbuotojo ir darbdavio spręsti, kol juos sieja darbo santykiai. Po darbo sutarties nutraukimo ginčas sprendžiamas tiesiogiai teisme (DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Bylą nagrinėję teismai, pasisakydami dėl reikalavimo priteisti išmokas už kito darbuotojo pavadavimą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis šis reikalavimas atmestas, naikintinos ir dėl jų priimtinas naujas sprendimas, reikalavimą tenkinant ir priteisiant ieškovui iš atsakovo 3261,65 Lt atlyginimo už papildomą darbą pavaduojant tiesioginį vadovą.

Remdamasis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu, kasatorius taip pat prašo priteisti delspinigius ir nurodo jų dydį už laikotarpį, kurio pradžia – 7 kalendorinės dienos po dienos, kai išmokos turėjo būti sumokėtos, pabaiga – patikslinto ieškinio pateikimo teismui diena (2012 m. gegužės 4 d.), taip pat prašo priteisti delspinigius už neišmokėtą sumą nuo ieškinio pateikimo teismui iki sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga darbdaviui laiko atžvilgiu gali būti taikoma, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010). Po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės, taikoma DK 141 straipsnio 3 dalis, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą išaiškinimą ir byloje nustatytas aplinkybes, kasatoriui priteistini delspinigiai už laikotarpį nuo Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyto jų skaičiavimo pradžios momento iki atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2012 m. gegužės 8 d.

Teisėjų kolegija, remdamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis ir faktiniais bylos duomenimis, daro išvadą, kad atsakovas už tiesioginio vadovo pavadavimą nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki balandžio 30 d. (2 darbo dienos) neišmokėjo kasatoriui 182,86 Lt, kurie kasatoriui turėjo būti sumokėti kartu su darbo užmokesčiu 2009 m. gegužės 1 d. Atsakovui to nepadarius, nuo 2009 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. skaičiuojami 0,07 proc. delspinigiai (delspinigių dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-32, 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-29, 2011 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. A1-28, 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. A1-30 „Dėl delspinigių dydžio patvirtinimo“), kurie sudaro 140,29 Lt (182,86 Lt x 0,07/100 x 1096 dienos). Už pavadavimą nuo 2009 m. birželio 22 d. iki birželio 30 d. (7 darbo dienos) kasatoriui neišmokėta 533 Lt, kurie turėjo būti sumokėti 2009 m. liepos 1 d., todėl nuo 2009 m. liepos 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. skaičiuotini 0,07 proc. delspinigiai sudaro 386,16 Lt (533 Lt x 0,07/100 x 1035 dienos). Už pavadavimą nuo 2009 m. liepos 1 d. iki liepos 19 d. (12 darbo dienų) kasatoriui neišmokėta 872,73 Lt, kurie turėjo būti sumokėti 2009 m. rugpjūčio 1 d., todėl nuo 2009 m. rugpjūčio 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. skaičiuotini 0,07 proc. delspinigiai sudaro 613,35 Lt (872,73 Lt x 0,07/100 x 1004 dienos). Už pavadavimą nuo 2010 m. kovo 8 d. iki kovo 10 d. (3 darbo dienos) kasatoriui neišmokėta 218,18 Lt, kurie turėjo būti sumokėti 2010 m. balandžio 1 d., todėl nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. skaičiuotini 0,07 proc. delspinigiai sudaro 116,22 Lt (218,18 Lt x 0,07/100 x 761 diena). Už pavadavimą nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki rugpjūčio 30 d. (12 darbo dienų) kasatoriui neišmokėta 872,73 Lt, kurie turėjo būti sumokėti 2010 m. rugsėjo 1 d., todėl nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. skaičiuotini 0,07 proc. delspinigiai sudaro 371,43 Lt (872,73 Lt x 0,07/100 x 608 dienos). Už pavadavimą nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki rugsėjo 12 d. (8 darbo dienos) kasatoriui neišmokėta 581,82 Lt, kurie turėjo būti sumokėti 2010 m. spalio 1 d., todėl nuo 2010 m. spalio 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. skaičiuotini 0,07 proc. delspinigiai sudaro 235,40 Lt (581,82 Lt x 0,07/100 x 578 dienos). Iš viso už pradelstą atsiskaityti laikotarpį kasatoriui priteistina 1862,85 Lt (140,29 + 386,16 + 613,35 + 116,22 + 371,43 + 235,40) delspinigių.

Pasibaigus darbdavį ir darbuotoją siejusiems darbo teisiniams santykiams, delspinigių skaičiavimas pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą nutraukiamas, o tuo atveju, jei darbdavys neįvykdė DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, taikytini 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste aktuali kasacinio teismo praktika dėl DK 141 straipsnio 3 dalies ir 297 straipsnio 4 dalies santykio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, abi šios išmokos atlieka tiek kompensavimo, tiek poveikio priemonės darbdaviui funkciją ir turi būti taikomos taip, kad būtų abu šie tikslai būtų pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „ Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010; kt.). Kasacinio teismo taip pat pasisakyta, kad šios kompensacijos taikytinos skirtingoms faktinėms situacijoms ir jas abi mokant vienu metu gali būti paneigta šių išmokų kompensacinė prigimtis ir toks mokėjimas lemtų nepagrįstą darbuotojo praturtėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. UAB „Einhell Balticum“, bylos Nr. 3K-3-265/2012). Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl išmokos, mokamos DK 141 straipsnio pagrindu, pasisakyta, kad ji gali būti mažinama atsižvelgiant į laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008), taip pat jeigu išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinama su darbo teisės principais, taip pat proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį , priimtą civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010 ; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012 ; kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šia nutartimi jau pripažinta kasatoriaus teisė į kompensaciją už priverstinę pravaikštą, kurios dydžiui reikšmingas aplinkybes įpareigotas nustatyti apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėjant iš naujo apeliacine tvarka. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju tikslinga ieškovo patirtų praradimų kompensavimo klausimą spręsti kartu, parenkant tokio dydžio išmoką, kuri apimtų tiek kompensaciją už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, tiek ir už priverstinės pravaikštos laiką, perduodant šį klausimą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis).

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis , priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis , priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis , priimta civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis , priimta civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis , priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008).

Bylą nagrinėję teismai netenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą, padarytą neteisėtu atleidimu iš darbo, atleidimą pripažinę teisėtu. Teisėjų kolegija, ieškovo atleidimą pripažinusi neteisėtu, spręsdama dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtu atleidimu iš darbo, pripažįsta, kad tai galėjo ieškovui sukelti neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, t. y. jam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau šiuo atveju atsižvelgia į tai, jog ieškovo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, taigi, neturintis įtakos jo reputacijai, nesudarantis kliūčių konkuruoti darbo rinkoje, nelemiantis neigiamos aplinkinių nuomonės, į tai, kad jo paties veiksmai (neoperatyvus pranešimas apie taikytinas garantijas) nebuvo nepriekaištingi, ir sprendžia, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas ir pažeistų teisių apgynimas, pripažįstant atleidimą neteisėtu ir priteisiant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, yra pakankama satisfakcija.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismai nevertino kitų darbdavio veiksmų, kuriais jam buvo padaryta neturtinė žala. Tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl to pasisakyta.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 48,76 Lt tokių išlaidų.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis dėl reikalavimo priteisti kompensaciją už priverstinę pravaikštą ir išmoką už uždelsimo atsiskaityti laiką perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį, kuria pakeisti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2012 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. P2-20 1 ir 2 punktai, atmesti ieškovo V. G. reikalavimai pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 3261,65 Lt atlyginimo už papildomą darbą ir delspinigius nuo šio sumos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutarties dalį, kuria ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Dėl dalies reikalavimų priimti naują sprendimą – V. G. atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir V. G. bei VĮ Turto banko darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo šios teismo nutarties priėmimo dienos, t. y. nuo 2014 m. kovo 4 d.

Priteisti ieškovui V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo VĮ Turto banko (j. a. k. 112021042) 3261,65 Lt (tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt vieną Lt 65 ct) atlyginimo už papildomą darbą ir 1862,85 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt du Lt 85 ct) delspinigių.

Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir uždelsimą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas