Civilinė byla Nr. 3K-3-518/2014

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-02684-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3.1; 114.11 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutarties ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centrui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, procesinių palūkanų ir neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.        Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo drausmės pažeidimo turinį (DK 234 straipsnis) ir drausminės atsakomybės pagrindus (DK 236 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė 1985 metais pradėjo dirbti pas atsakovą, nuo 2005 m. birželio 15 d. ėjo VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro (toliau – VšĮ Garliavos PSPC) Linksmakalnio medicinos punkto vedėjos ir bendruomenės slaugytojos pareigas. Remiantis atsakovo Pacientų skundų nagrinėjimo komisijos 2012 m. birželio 7 d. protokolu,  ieškovei už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atsakovo 2012 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. P-94 paskirta drausminė nuobauda – papeikimas už tai, kad ji atskleidė tretiesiems asmenims informaciją apie pacientų ligas ir vartojamus vaistus, ir taip pažeidė pacientų teises ir informacijos apie juos konfidencialumą, viešai ir netinkamai kalbėjo apie Linksmakalnio gyventojus ir pažeidė profesinės etikos reikalavimus, perduodama medicinos punkto patalpas nesutvarkė medicininių dokumentų, dalį jų paliko nenaudojamo punkto patalpose; sudegino mirusių ir išvykusių pacientų asmens ligos istorijas, kurias privalėjo perduoti į įstaigos archyvą.

Atsakovo 2012 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. P-154 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Darbo drausmės pažeidimas (pažeidimai), už kuriuos ieškovė atleista iš darbo, buvo tokie: 1) aplaidžiai pildydama Linksmakalnio vaikų medicininius dokumentus ieškovė sukėlė pavojų vaikų sveikatai; 2) ieškovė ignoravo atsakovo personalo inspektorės B. K. skambučius ir teisėtus prašymus, taip pažeisdama Vidaus tvarkos taisyklių 28 punkto ir Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas, teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591 (toliau – Medicinos norma), 10.13 punkto reikalavimus; 3) ieškovė aplaidžiai pildė asmens sveikatos istoriją dėl slaugos namuose, taip pažeidė Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginių nuostatų 10 ir 13 punktų bei Medicinos normos 10.3, 10.4 punktų reikalavimus ir padarė įstaigai 17,76 Lt dydžio turtinę žalą.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovo 2012 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. P-94 ir 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. P-154; priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško jo įvykdymo; 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Be to, ieškovė prašė pripažinti neteisėtu atsakovo direktorės 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. P-109 „Dėl pravaikštos“ ir priteisti iš atsakovo už 2012 m. rugpjūčio 8–10 dienas neišmokėtą darbo užmokestį; panaikinti Mobilaus bendruomenės slaugytojo darbo tvarkos aprašo, patvirtinto atsakovo direktorės 2012 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. BP-15, 5 ir 6 punktus.

Ieškovės teigimu, drausminės nuobaudos jai skirtos be teisėto pagrindo, nesilaikant DK nustatytų drausminės atsakomybės taikymo sąlygų. Nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki ieškinio pateikimo ji negavo pajamų. Dėl neteisėtų darbdavio veiksmų patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, depresiją, emocinį nevisavertiškumą, buvo pažeminta kolektyvo bei Linksmakalnio bendruomenės, pasunkėjo bendravimas su pažįstamais ir artimaisiais, dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 3000 Lt.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino VšĮ Garliavos PSPC direktoriaus 2012 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. P-154 dėl ieškovės atleidimo iš darbo, pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisė ieškovei iš VšĮ Garliavos PSPC šešių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 9037,98 Lt bei darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 3012,66 Lt; atmetė ieškovės reikalavimus grąžinti ją į ankstesnį darbą, panaikinti VšĮ Garliavos PSPC direktoriaus 2012 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. P-94 dėl drausminės nuobaudos – papeikimo; VšĮ Garliavos PSPC direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. P-109 „Dėl pravaikštos“; Mobilaus bendruomenės slaugytojo darbo tvarkos aprašo, patvirtinto VšĮ Garliavos PSPC direktoriaus 2012 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. BP-15, 5 ir 6 punktus; priteisė ieškovei iš atsakovo 500 Lt neturtinei žalai atlyginti;  priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas dėl 2012 m. liepos 2 d. įsakymu  Nr. P-94 paskirtos  drausminės nuobaudos – papeikimo nustatė, kad atsakovas drausminę nuobaudą skyrė įvertinęs Linksmakalnio gyventojų skundą bei komisijos tyrimo išvadas ir nusprendęs, jog tokiais veiksmais ieškovė pažeidė Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginių nuostatų 10 punkto (atsakingai ir tvarkingai pildyti medicininę bei savo darbo apskaitos dokumentaciją) ir 13 punkto (puoselėti VšĮ Garliavos PSPC reputaciją) ir Medicinos normos 10.3 punkto (teikti  kokybiškas paslaugas); 10.4  punkto (tvarkyti slaugos dokumentaciją ir teikti statistikos ir kitos privalomosios atskaitomybės duomenis LR teisės aktų nustatyta tvarka) reikalavimus, su kuriais ieškovė buvo raštu supažindinta. Teismas, įvertinęs surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, sutiko su atsakovo išvadomis ir sprendė, kad byloje buvo įrodyta, jog ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą. Teismo vertinimu, skiriant ieškovei drausminę nuobaudą buvo atsižvelgta į jos kaltę, sukeltus padarinius ir pažeidimo padarymo aplinkybes. Vykdydama darbdavio įsakymą perduoti pacientų ambulatorines korteles iš Linksmakalnio medicinos punkto į Garliavos poliklinikos registratūrą, ieškovė šią pareigą atliko aplaidžiai, t. y. nepasirūpino tinkamu visų medicininių dokumentų perdavimu. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad dalis dokumentų nebuvo perduoti. Pati ieškovė pateiktame paaiškinime pripažino, kad dalį dokumentų sudegino. Iš byloje pateiktų dokumentų, elektroninio laiško, pretenzijos teismas sprendė, kad dalis Linksmakalnio gyventojų buvo nepatenkinti ieškovės teikiamų paslaugų kokybe, todėl, gavus aštuonių žmonių pasirašytą kreipimąsi, buvo atliktas tyrimas. Pažymėtina, kad drausminė nuobauda buvo paskirta per DK 241 straipsnyje nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo terminą, pagal DK nustatytus procedūrinius reikalavimus, atitiko padaryto pažeidimo sunkumą.

Teismas dėl 2012 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. P-154 paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nustatė, kad atsakovas, atlikdamas tyrimą dėl pirmosios drausminės nuobaudos, 2012 m. liepos 2 d. pradėjo naują tyrimą ir įsakymu pavedė patikrinti Linksmakalnyje gyvenančių VŠĮ Garliavos PSPC priregistruotų vaikų skiepų korteles ir asmens sveikatos istorijas. Buvo nurodyta iki 2012 m. liepos 9 d. pateikti atsakovo administracijai išvadas. Ginčijamas atsakovo įsakymas priimtas 2012 m. birželio 20 d., atsižvelgiant į vaikų ligų gydytojos A. R. prašymą, 2012 m. liepos 13 d. surašytas  patikrinimo aktas. Iš nurodytų duomenų teismas sprendė, kad, nebaigus vieno tyrimo dėl drausmės pažeidimo ir pradėjus kitą, šie abu tyrimai turėjo būti sujungti ir priimtas vienas įsakymas dėl darbo drausmės pažeidimų. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai dėl Linksmakalnio medicinos punkte pildytų dokumentų netikslumo konstatavo pakartotinį ieškovės darbo drausmės pažeidimą, nes jis buvo padarytas anksčiau negu pažeidimai, už kuriuos ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas.

Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas nesutiko su atsakovo argumentais dėl 2012 m. rugpjūčio 7 d. darbo drausmės pažeidimo vertinimo. Teismo teigimu, atsakovo įsakyme nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas – ieškovės neetiškas elgesys su darbuotojais – negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, suteikiantis pagrindą atleisti ieškovę iš darbo. Tokios drausminės atsakomybės taikymas neadekvatus padarytam drausmės pažeidimui. Dėl darbo drausmės pažeidimo, kad ieškovė aplaidžiai pildė asmens sveikatos korteles dėl slaugos namuose ir neįklijavo pažymos apie pacientės specialiosios nuolatinės priežiūros poreikį, teismas pažymėjo, jog pats atsakovas savo veikloje nevykdė tinkamos administracinės priežiūros ir nepateikė jokių duomenų, ar ieškovės teikiamų paslaugų kokybė kada nors iš viso buvo tikrinama. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė VšĮ Garliavos PSPC dirbo daugiau kaip trisdešimt metų, per visą darbo laiką jai nebuvo pareikšta priekaištų dėl netinkamo dokumentų tvarkymo, Kauno teritorinės ligonių kasos patikrinimo išvadoje nustatyta 17,76 Lt žala įstaigai yra mažareikšmė, teismas sprendė, kad šios aplinkybės nebuvo pagrindas atleisti ieškovę iš darbo. Remdamasis Liudytojos N. S. parodymais, teismas pažymėjo, kad už slaugos įrašus yra atsakinga slaugos administratorė, kuri nepatikrino, ar paciento sveikatos kortelėje yra reikiama pažyma. Nurodė, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškė, jog darbuotojui dėl to galėjo būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Iš bylos duomenų teismas sprendė, kad medicininiai dokumentai buvo netinkamai pildomi daugelį metų, tačiau anksčiau už tai ieškovė nebuvo bausta. Pagal DK 241 straipsnio nuostatas, negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Atsakovas teismui nepateikė kitų įrodymų, kad per ilgą savo darbo laikotarpį ieškovė būtų netinkamai atlikusi pareigas ar pažeidinėjusi darbo tvarką. Konfliktas tarp ieškovės ir padalinio vadovo kilo tik po drausminės nuobaudos – papeikimo skyrimo. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – per griežta, neadekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui, todėl pagal DK 242 straipsnio 2 dalį šią drausminę nuobaudą panaikino ir pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu.

Nors ieškovė prašė grąžinti ją į darbą, iš bylos rašytinių įrodymų viseto, liudytojų paaiškinimų teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovo darbuotojų susiformavo konfliktiški santykiai, todėl, grąžinus ją į darbą, ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Dėl to teismas taikė alternatyvų ieškovės pažeistų teisių gynimo būdą, nustatytą DK 297 straipsnio 4 dalyje.

Teismo teigimu, atsakovo siekis atleisti ieškovę iš darbo neabejotinai sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, stresą, pažeminimą, nestabilumo jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, tačiau ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl tokių atsakovo veiksmų pablogėjo jos sveikata. Ieškovei jau buvo vieną kartą skirta drausminė nuobauda, siūlomu dirbti kitu darbu ji nesidomėjo ir tokiu būdu atsisakė bendradarbiauti su darbdaviu. Dėl to teismas ieškovės prašomą priteisti 3000 Lt neturtinę žalą sumažino iki 500 Lt.

Kadangi ieškinys buvo tenkintas iš dalies, tai teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl neteisėto atleidimo iš darbo buvo patenkintas visiškai, kiti ieškovės reikalavimai buvo atmesti, o reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo – patenkintas iš dalies. Tuo remdamasis teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo, o valstybei – 377 Lt žyminio mokesčio ir 18,36 Lt, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis).

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2013 m. gruodžio 31 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą ir ieškinį atmetė, padidino atsakovui iš ieškovės priteistą advokato atstovavimo išlaidų sumą iki 3000 Lt, priteisė atsakovui iš ieškovės 1677 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegija, vertindama argumentus dėl 2012 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. P-94 ieškovei paskirtos pirmosios drausminės nuobaudos – papeikimo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė darbo drausmės pažeidimų aplinkybes, išvadas tinkamai motyvavo ištirtais bylos rašytiniais įrodymais ir liudytojų B. K. , A. G. , V. Ž. ir N. S. parodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė pažeidė nurodytus teisės aktus, pagrįstai sprendė, jog drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta nepažeidžiant jos skyrimo tvarkos. Ginčijamos drausminės nuobaudos skyrimo pagrindas buvo Kauno rajono Linksmakalnio kaimo gyventojų 2012 m. birželio 1 d. pranešimas, atsakovo 2012 m. birželio 1 d. įsakymu „Dėl pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos“ sudarytos komisijos 2012 m. birželio 7 d. tyrimo išvados, ieškovės 2012 m. birželio 7 d. paaiškinimas, atsakovo administracijos 2012 m. birželio 15 d. protokolinis nutarimas. Ieškovė su jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais – Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginiais nuostatais, Medicinos normos nuostatomis buvo supažindinta, suprato, kokių pažeidimų padarymu buvo kaltinama, iš dalies savo kaltę pripažino. Nuobauda paskirta nepažeidžiant jos skyrimo terminus reglamentuojančių DK 241 straipsnio nuostatų.

2012 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. P-154 ieškovei paskirta antroji drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Nuobauda buvo skirta remiantis vaikų ligų gydytojos A. R. 2012 m. birželio 20 d. pranešimu, atsakovo 2012 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. P-84 sudarytos darbo grupės dėl Linksmakalnio medicinos punkte skiepytų vaikų dokumentų kontrolės 2012 m. liepos 13 d. patikrinimo aktu, 2012 m. rugpjūčio 7 d. atsakovo darbuotojos B. K. tarnybiniais pranešimais dėl netinkamo ir neetiško ieškovės elgesio, Kauno teritorinės ligonių kasos 2012 m. rugpjūčio 27 d. pažymos Nr. AS-383 pagrindu atsakovo sudarytos vidaus medicininio audito grupės 2012 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo aktu, atsakovo administracijos 2012 m. rugsėjo 26 d. posėdžio protokolu, ieškovės paaiškinimais. Kolegija nurodė, kad, pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka savo darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Byloje nustatyta, kad, atlikus ieškovės darbo patikrinimą pagal gydytojos A. R. 2012 m. birželio 20 d. pranešime nurodytą informaciją dėl pažeidimų skiepijant vaikus, ši informacija pasitvirtino. Atsakovo sudaryta darbo grupė 2012 m. liepos 13 d. aktu taip pat nustatė aiškių asmens sveikatos dokumentų pildymo pažeidimų. Ieškovė 2012 m. liepos 20 d. paaiškinime nepaneigė darbo grupės nustatytų pažeidimų, todėl darbdavys turėjo pagrįstą pagrindą vertinti ieškovės veiksmus kaip aplaidų savo pareigų atlikimą ir skirti už tai drausminę nuobaudą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovei inkriminuojamas pažeidimas yra tęstinis, darbdaviui jis paaiškėjo 2012 m. liepos 13 d., todėl drausminė nuobauda už šį pažeidimą ieškovei paskirta nepraleidus naikinamojo šešių mėnesių termino. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, nuo pažeidimo nustatymo dienos ieškovė 36 kalendorines dienas buvo kasmetinėse atostogose, kurių laikas į drausminės nuobaudos paskyrimo terminą neįskaičiuojamas. Kolegija taip pat nurodė, kad dėl ieškovės dirbto darbo specifikos ir reikšmingumo šios profesijos asmenims taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai, taip pat ir drausminės atsakomybės reikalavimai, todėl, įvertinusi pirmuoju 2012 m. liepos 2 d. darbdavio įsakymu konstatuotus ieškovės darbo drausmės pažeidimus ir jų pobūdį, sprendė, kad nagrinėjamas darbo drausmės pažeidimas patvirtino aplaidų ieškovės elgesį darbe. Kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplaidus asmens sveikatos istorijos pildymas dėl slaugos namuose yra mažareikšmis darbo drausmės pažeidimas ir motyvavo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir neatsižvelgė į darbuotojo drausmės pažeidimų sistemingumą, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau ir pan. Kokybiškas ir laiku pareigų vykdymas ir atsakomybė už šios pareigos pažeidimą įtvirtintas atsakovo vietiniuose (lokaliniuose) teisės aktuose, su kuriais ieškovė buvo supažindinta raštu, Ginčijamu įsakymu konstatuotas darbo drausmės pažeidimo pobūdis (aplaidus ieškovei patikėtų dokumentų pildymas), įvertinus tokio pobūdžio pažeidimų sistemingumą ir jų tapatumą, konstatuotą aukščiau paminėtais faktais dėl drausmės pažeidimų, kolegijos vertinimu, tik patvirtino aplaidų ieškovės požiūrį į darbą, o tai nesuderinama su tolimesniu šių pareigų atlikimu. Nurodyto pažeidimo faktą patvirtino ir nepriklausomos ginčo šalies – Kauno teritorinės ligonių kasos 2012 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo ir 2012 m. lapkričio 30 d. ekspertizės pažymos, kuriose konstatuotas faktas, kad asmens sveikatos istorijoje nerasta duomenų apie pacientei nustatytą specialųjį nuolatinės pagalbos (priežiūros) poreikį. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad medicinos dokumentų įrašų tyrimas buvo atliktas skiriant ieškovei pirmąją nuobaudą, todėl antrojo darbo drausmės pažeidimo atveju būtų pagrindas atleisti ieškovę nuo drausminės atsakomybės, nes medicininiai dokumentai daug metų buvo pildomi netinkamai ir atsakovas nereiškė dėl to jokių pretenzijų, pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo nuoroda į DK 241 straipsnį, neatskleidus šio straipsnio taikymo esmės, yra formalaus pobūdžio teiginys, nereiškiantis, kad atsakovas aptariamu atveju pažeidė įstatymu nustatytą šešių mėnesių terminą nuobaudai skirti. Nurodytas darbo drausmės pažeidimas atsakovui paaiškėjo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl terminas nebuvo praleistas. 

Kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą po to, kai jai per paskutiniuosius dvylika mėnesių jau buvo skirta drausminė nuobauda, ieškovei buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis) ir pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda buvo galiojanti, todėl teismas turėjo teisinį pagrindą atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą.

Kolegija, atmetusi ieškinį, perskirstė bylinėjimosi išlaidas, nustatė, kad atsakovas turėjo 3000 Lt advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1677 Lt išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš kurių 377 Lt žyminio mokesčio ir 1300 Lt už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį surašymą. Kolegija, remdamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, šias išlaidas priteisė atsakovui iš ieškovės.   

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį ir pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą: panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta ieškovę grąžinti į anksčiau eitas pareigas, ir įpareigoti atsakovą grąžinti ją į anksčiau dirbtą darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką; padidinti priteistos neturtinės žalos dydį iki 3000 Lt; pripažinti neteisėtu ir panaikinti VšĮ Garliavos PSPC direktoriaus 2012 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. P-94; priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metinies palūkanas (nuo priteistos sumos) nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško jo įvykdymo; atmesti atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

Dėl 2012 m. liepos 2 d. nuobaudos – papeikimo skyrimo, remiantis Linksmakalnio gyventojų skundu. Darbo kodekso 240 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas taip pat raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo; darbdavio rašte turi būti aiškiai suformuluota, kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą yra įtariamas padaręs darbuotojas, nurodoma jo padarymo laikas, vieta, pagrindiniai darbuotojo kaltės įrodymai, kitos reikšmingos aplinkybės, taip pat nustatomas protingas terminas pasiaiškinimui pateikti. Atsakovas šiurkščiai pažeidė šį reikalavimą. Kasatorė nurodo, kad 2012 m. birželio 7 d. pateiktame reikalavime pasiaiškinti nebuvo nurodyta, dėl kokių tiksliai aplinkybių ieškovė turi pasiaiškinti, kokį konkrečiai darbo drausmės pažeidimą padarė ir kokį vietinį (lokalinį) teisės aktą pažeidė. Kasatorei buvo pateiktas reikalavimas pasiaiškinti dėl abstrakčių ir neaiškų laikotarpį apimančių kaltinimų. 2012 m. birželio 7 d. Pacientų skundų nagrinėjimo komisijos protokole taip pat nenurodyta, kokį tiksliai Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginių nuostatų ar Mobilaus bendruomenės slaugytojo darbo tvarkos aprašo punktą kasatorė pažeidė, kokios darbo funkcijos neatliko ar atliko netinkamai. 2012 m. birželio 15 d. administracijos posėdžio protokole Nr. 9 taip pat nenurodyta, kokį darbo drausmės pažeidimą kasatorė padarė, kokį pareiginių nuostatų punktą pažeidė. Konkretus darbo drausmės pažeidimas nenurodytas ir atsakovo 2012 m. liepos 2 d. įsakyme, kuriuo skirta drausminė nuobauda – papeikimas. Nors atsakovo atstovė teisme tvirtino, kad skirdama drausminę nuobaudą – papeikimą ji rėmėsi 2012 m. birželio 7 d. Pacientų skundų nagrinėjimo komisijos protokolu, tačiau negalėjo paaiškinti, už kokį darbo drausmės pažeidimą ieškovei skirta drausminė nuobauda. Tai payt liudijo ir liudytoja N. S. , kuri buvo skundo nagrinėjusios komisijos pirmininkė, tyrė skundo aplinkybes ir pasirašė 2012 m. birželio 7 d. protokolą, kurio pagrindu buvo skirta nuobauda. Drausminė nuobauda gali būti skiriama ne už bet kokį netinkamą ar nepageidaujamą darbuotojo elgesį, o tik už tokį, kuris atitinka įstatyme įtvirtintus darbo drausmės pažeidimo požymius, t. y. skiriant drausminę nuobaudą turi būti aiškiai nustatyta, kokių darbo pareigų darbuotojas nevykdė ar vykdė netinkamai. Darbo drausmės pažeidimo požymiai yra darbuotojo neteisėtas elgesys – darbo pareigų, nustatytų norminiuose teisės aktuose, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Darbo drausmės pažeidimo subjektyvieji požymiai yra darbuotojo kaltė. Teisme tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Jo įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. sodininkų bendrija „Volungėlė“, bylos Nr. 3K-3-448/2009). Konkrečiu atveju atsakovas, skirdamas drausminę nuobaudą, nenurodė, kokių tiksliai darbo pareigų nevykdė kasatorė, tačiau ir teisme apklausti liudytojai nepateikė nė vieno tikslaus kasatorės darbo pažeidimo fakto. Taigi apeliacinės instancijos teismas neįvertino atsakovo darbo įstatymo pažeidimo ir neteisėtai pripažino, kad kasatorė padarė darbo drausmės pažeidimą, kuris yra įrodytas. Nors kasatorė paaiškinime nurodė, kad perdavė medicininius dokumentus atsakovui, o likusius kelis mirusių ar išvykusių pacientų sudegino, tačiau atsakovas, neturėjęs medicininių dokumentų sąrašo ir neatlikęs jų inventorizacijos po perdavimo, nesiaiškino, ką tiksliai sudegino kasatorė (viršelius, asmeninius užrašus ar kitus menkaverčius dokumentus); šių aplinkybių netyrė ir teismas, nors liudytojų parodymai tvirtino kitas aplinkybes. Teismas taip pat nenustatė, kada tiksliai ir kokį drausmės pažeidimą ieškovė padarė, nevertino liudytojų parodymų, kad nebuvo duomenų, jog kasatorė būtų skleidusi informaciją apie pacientų sveikatos būklę. Atsakovas ne tik nepateikė duomenų, kad būtent kasatorė galėjo skleisti informaciją apie pacientą, bet drausminę nuobaudą skyrė suėjus drausminės nuobaudos skyrimo senaties terminui (DK 241 straipsnio 2 dalis). Taigi bylą nagrinėję teismai nenustatė šių esminių aplinkybių: kiekvieno atskirai pažeidimo laiko, kada tiksliai ir apie ką konkrečiai informaciją kasatorė galbūt skleidė. Vienintelis liudytojos A. G. minimas atvejis dėl kūdikio su „kiškio lūpa“ ir „vilko gomuriu“ nepatvirtintas įrodymais, kad informaciją paskleidė būtent kasatorė, nenustatyta informacijos paskleidimo laiko. Sprendžiant dėl dokumentų perdavimo, byloje pateikti įrodymai ir apklausti liudytojai patvirtino, kad kasatorė tinkamai įvykdė atsakovo įsakymą laiku perduoti medicininius dokumentus ir jokių pastabų dėl dokumentų trūkumo nebuvo pareikšta.

Taikant DK 300 straipsnio 4 dalį teismų praktikoje yra akcentuota, kad DK 297 straipsnio 3,4 dalyse (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nustatyti alternatyvūs darbuotojo teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų interesams ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011). Pažeistų kasatorės teisių gynimo būdas pasirinktinas pirmiausia atsižvelgiant į kasatorės interesą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad darbdavio ir darbuotojos santykiai yra konfliktiški, ieškovei grįžus į darbą jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, savo išvadų nemotyvavo, kasatorės teisės neteisingai gynė taikydamas DK 300 straipsnio 4 dalį. Kasatorės teigimu, vien aplinkybė, kad ginčo šalių santykiai yra konfliktiški, nėra pagrindas negrąžinti darbuotojo į darbą, tai jos turėtų būti vertinama atsižvelgiant į kitus kriterijus, įvertinant atliekamo darbo pobūdį ir asmenines darbuotojo savybes, juos siejant su tinkamu darbo funkcijų atlikimu. Tiek ieškinyje, tiek teismo posėdžių metu kasatorė nurodė, kad darbas jai patinka, jį dirba jau beveik trisdešimt metų, puikiai pažįsta visus savo aptarnaujamos teritorijos gyventojus, šie ja pasitiki. Pažymėjo, kad bendruomenės slaugytojos darbas yra itin individualaus pobūdžio, nes slaugytojas beveik nebendrauja su kitais pas tą patį darbdavį dirbančiais asmenimis, ir tik kartais, kai tai būtina, yra bendraujama su administracija. Dėl to teismų išvada, kad ieškovei gali pasunkėti darbas dėl konfliktų su kitais atsakovo darbuotojais, yra visiškai nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais atsakovo veiksmais, atlyginimo ir jos dydžio nustatymo. Kasatorė nurodo, kad neturtinės žalos padariniai gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ir (ar) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jos turės nukentėjusiojo asmenybei, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Teismai skundžiamuose sprendimuose nepateikė jokių motyvų, kodėl neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo sumažintas. Nors pirmosios instancijos teismas svarbiausiu patirtos neturtinės žalos įrodymu pripažino sveikatos sutrikdymą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ginčas kilo iš darbo teisinių santykių, kur darbuotojas dažniausiai neturi jokių realių galimybių derėtis dėl darbo sąlygų, apmokėjimo ar pan., dažniausiai darbo sutartis yra sudaroma ne derybų ir sutarties šalių valios suderinimu, o darbuotojo prisijungimu prie teisinio santykio. Konstitucijoje įtvirtinta absoliuti asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ir interesų turi būti reali ir efektyvi, o asmuo, besikreipiąs į teismą, turi pagrįstą lūkestį, jog teismas apgins jo pažeistus interesus, tačiau teismai visiškai nepasisakė dėl žalos dydžio sumažinimo motyvų. Neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra bandymas pinigais kompensuoti tai, iš tikrųjų jokie pinigai joks turtas atlyginti negali. Teismo teiginiai dėl neturtinės žalos dydžio mažinimo yra formalūs, nemotyvuoti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir jų paskirstymo. Pagrindinis ieškinio reikalavimas buvo pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, visi kiti ieškinio reikalavimai – išvestiniai iš pagrindinio. Teismui pripažinus ieškinio reikalavimą pripažinti kasatorės atleidimą neteisėtu, buvo patenkintas pagrindinis ieškinio reikalavimas. Teismui neteisėtai nusprendus pakeisti kasatorės teisių gynimo būdą į alternatyvų, išvestinis ieškinio reikalavimas taip pat buvo patenkintas, tačiau tik ne ta forma, kokios prašė kasatorė. Taigi du pagrindiniai ieškinio reikalavimai buvo patenkinti. Buvo patenkintas ir kitas reikalavimas – atlyginti neturtinę žalą. Iš viso trys ieškinio reikalavimai, todėl turėjo būti perskaičiuotos bylinėjimosi išlaidos ir iš kasatorės nepriteista atsakovui atlyginti  2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsnyje tvirtinta teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą; šio straipsnio 3 d. nurodyta, jog visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties; konfidenciali informacija gali būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyta tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai, išskyrus atvejus, kai pacientas medicinos dokumentuose yra pasirašytinai nurodęs, koks konkretus asmuo turi teisę gauti tokią informaciją, taip pat tokios informacijos teikimo mastą ir terminus (nurodyto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis). Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginių nuostatų 2.1 punkte nustatyta, kad mobilus bendruomenės slaugytojas turi turėti asmenines savybes, laikytis tarnybinės etikos reikalavimų. Asmens sveikatos priežiūros įstaigos vidaus taisyklių 33.9 punkte nurodyta, kad medicinos personalas privalo laikyti pacientų asmeninę informaciją paslaptyje, neaptarinėti paciento sveikatos būklės viešose vietose girdint pašaliniams asmenims, neskleisti žinių apie paciento ligą. 2012 m. gegužės 25 d. VšĮ Garliavos PSPC buvo gautas gyventojų skundas, kad ieškovė, vaikščiodama po miestelį, skleidžia informaciją, kas kokia liga serga, kokius vaistus vartoja, kam leidžiami vaistai. Tai patvirtino ir liudytojai, be to, ieškovės darbo drausmės pažeidimas yra nustatytas ir pačios ieškovės pasiaiškinime, kuriame ji nurodė, kad apie pacientų ligas informacijos Linksmakalnio gyventojams neteikė, išskyrus kelis atvejus seniūnijoje, bendraudama su seniūnu, socialiniu darbuotoju arba lankomosios priežiūros specialiste. Tačiau svarbu yra tai, kad ieškovė neturėjo teisės teikti jokios informacijos pagal pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus.

Dėl neatsakingo medicininių dokumentų tvarkymo perduodant nenaudojamas medicinos punkto patalpas atsakovas nurodė, kad sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 640 patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų dokumentų saugojimo tvarka, 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 515 patvirtintas Privalomų sveikatos statistikos apskaitos ir kitų tipinių formų, pildomų sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas ir saugojimo terminai, Mobilaus bendruomenės slaugytojo darbo tvarkos aprašas reglamentuoja medicinos dokumentų saugojimo ir perdavimo tvarką, kurią ieškovė pažeidė, dalį dokumentų sudegindama, kitų dokumentų neperduodama. Nepaisant to, kad už šiurkščius darbo drausmės pažeidimus ieškovės darbo drausmės kokybės klausimas buvo svarstomas tais metais jau trečią kartą ir du kartus nuobaudos nebuvo taikytos, ieškovei buvo nuspręsta skirti tik papeikimą, nes ji yra ilgametė darbuotoja, iki pensijos buvo likę tik ketveri metai. Atsakovas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendė ieškovės reikalavimą dėl 2012 m. liepos 2 d. darbo drausmės pažeidimo teisėtumo, tačiau, jeigu darbuotojas dėl ankstesnės (ankstesnių) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją ir iki jo atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, tai teismas, tikrindamas tokios drausminės nuobaudos (tokių drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą DK 296 straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal ieškinio senaties taisykles, nustatytas CK straipsniuose (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas ieškovės reikalavimą panaikinti 2012 m. liepos 2 d. VšĮ Garliavos PSPC direktorės įsakymą turėjo atmesti taikydamas CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodytus ieškinio senaties termino pabaigos teisinius padarinius. Darbdavys taip pat nepažeidė DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino drausminei nuobaudai skirti, nes darbo drausmės pažeidimai buvo tęstiniai ir darbdavys apie juos sužinojo tik gavęs VšĮ Garliavos PSPC gyventojų skundą; 2012 m. birželio 21 d. gydytojos A. R. pranešimą; elektroninį laišką.

Atsakovas, 2012 m. spalio 15 d. skirdamas drausminę nuobaudą – ieškovės atleidimą iš darbo, nurodė visai kitus darbo drausmės pažeidimus negu 2012 m. liepos 2 d. skirdamas nuobaudą – papeikimą, t. y. kad ieškovė aplaidžiai pildė Linksmakalnyje gyvenančių vaikų medicininius dokumentus, sukėlė pavojų vaikų sveikatai, pažeidė Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginių nuostatų 10 ir 13 punktus, Medicinos normos 10.3 ir 10.4 punktus; ignoravo personalo inspektorės B. K. skambučius bei teisėtus prašymus, elgėsi negeranoriškai, nedalykiškai, pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 28 punktą ir padarė įstaigai turtinės žalos. Aplinkybes, kad medicininiai dokumentai buvo pildomi aplaidžiai, patvirtino tiek byloje esantys įrodymai ir liudytojų parodymai, tiek pati ieškovė teisminio nagrinėjimo metu. Byloje svarbu tai, kad, ieškovei turint vieną galiojančią nuobaudą – papeikimą, ji padarė daug kitų darbo drausmės pažeidimų. Vienas iš darbo drausmės pažeidimų – aplaidus medicininių dokumentų pildymas tęsėsi nuo 2008 metų, o šios aplinkybės paaiškėjo tik 2012 m. rugsėjo 27 d. tikrinant, kaip ieškovė pildymą medicininius dokumentus dėl slaugos paslaugų teikimo 2008–2012 metais.  Šioje byloje ieškovė buvo atleista iš pareigų dėl to, kad nerūpestingai atliko darbo pareigas ar kitaip pažeidė darbo drausmę, kai per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta drausminė nuobauda, todėl pagrįstai laikytina, jog paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo atitiko pažeidimo sunkumą, nes ieškovės padaryti pažeidimai galėjo sukelti labai sunkius ir netgi neatitaisomus padarinius pacientams, juolab kad ieškovė po pirmos nuobaudos paskyrimo toliau darė darbo drausmės pažeidimus. Ieškovės atliktas pažeidimas yra tęstinis, atsakovui jis paaiškėjo 2012 m. liepos 13 d., todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad drausminė nuobauda už šį pažeidimą ieškovei paskirta nepraleidus naikinamojo šešių mėnesių termino.

Nors kasatorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ji nebuvo grąžinta į darbą, tačiau kai darbuotojas sistemingai pažeidžia darbo drausmę, netinkamai atlieka tiesiogines pareigas, elgiasi nerūpestingai su atsakovo jam perduotomis darbo priemonėmis, pagrįstai vertintina, jog ieškovės padaryti darbo drausmės pažeidimai yra sistemingi ir duodantys pagrindą atsakovui nepasitikėti tokiu darbuotoju. Ieškovės teikiamų medicinos paslaugų kokybe skundžiasi ir pacientai.

Atsakovas dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, nurodė, kad ieškovė, prašydama neturtinės žalos atlyginimo, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kokiu pagrindu ji prašo priteisti neturtinę žalą; motyvuoja tik samprotavimais.

Atsakovas taip pat nesutiko su kasatorės argumentais dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Ieškinį tenkinus iš dalies, priteistos bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų reikalavimų santykį: visiškai tenkintas vienas reikalavimas dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kiti reikalavimai dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, pravaikštos panaikinimo, darbo tvarkos aprašo punktų panaikinimo bei grąžinimo į darbą atmesti, reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl darbuotojui paskirtų drausminių nuobaudų – papeikimo ir atleidimo iš darbo – teisėtumo ir pagrįstumo. Darbuotojo drausminės atsakomybės taikymo pagrindas – darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).

 

Dėl DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino drausminei nuobaudai skirti taikymo ir reikalavimo darbuotojui pasiaiškinti prieš skiriant drausminę nuobaudą pažeidimo

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl DK 241 straipsnyje nustatytų terminų drausminei nuobaudai – papeikimui – skirti taikymo, taip pat dėl DK 240 straipsnyje nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos teisėtumo.

DK 241 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo; 2 dalyje nurodyta, kad negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų praktika, nurodo, kad DK 241 straipsnyje nustatyti terminai yra naikinamieji. Jiems pasibaigus išnyksta su jais siejamos teisės ir pareigos; jie negali būti sustabdomi, pratęsiami ar atnaujinami, išskyrus darbo įstatymų numatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei drausminė nuobauda – papeikimas – 2012 m. liepos 2 d. įsakymu buvo paskirta už tai, kad ji, atskleisdama tretiesiems asmenims informaciją apie pacientų ligas ir vartojamus vaistus, pažeidė pacientų teises ir informacijos apie juos konfidencialumą, viešai ir netinkamai kalbėdama apie Linksmakalnio gyventojus pažeidė profesinės etikos reikalavimus, perduodama medicinos punkto patalpas nesutvarkė medicininių dokumentų, dalį jų paliko nenaudojamo punkto patalpose, sudegino mirusių ir išvykusių pacientų asmens ligos istorijas, kurias privalėjo perduoti į įstaigos archyvą. Drausminės nuobaudos skyrimo pagrindas – Kauno rajono Linksmakalnio k. gyventojų 2012 m. birželio 1 d. pranešimas; atsakovo 2012 m. birželio 1 d. įsakymu „Dėl pacientų skundų nagrinėjimo tvarkos“ sudarytos komisijos 2012 m. birželio 7 d. tyrimo išvados; ieškovės 2012 m. birželio 7 d. paaiškinimas;  atsakovo administracijos 2012 m. birželio 15 d. protokolinis nutarimas.

Teismų praktikoje yra suformuotas išaiškinimas dėl terminų skiriant drausminę nuobaudą reikšmės ir nurodyta, kad  DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti terminai nustato laikotarpį, už kurį darbuotojui gali būti skiriama drausminė nuobauda. Taigi šie terminai – tai garantija darbuotojui, kad jis nebus baudžiamas už pažeidimus, padarytus seniau nei įstatyme įtvirtinti laikotarpiai (šeši mėnesiai arba dveji metai finansinių pažeidimų atveju). Toks reguliavimas suteikia reguliuojamiems darbo teisiniams santykiams apibrėžtumo, yra darbuotojo ir darbdavio teisių ir teisėtų interesų derinimo pavyzdys. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, taikant  DK 241 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus terminus, reikšmę turi pažeidimo padarymo diena, t. y. atskaitos taškas, nuo kurio pradedami skaičiuoti šie terminai. Toks momentas yra būtent nusižengimo padarymo diena, nepriklausomai nuo to, sužinojo apie pažeidimą darbdavys ar ne. Taip atsakomybė ir rizika dėl drausmės pažeidimo nustatymo tenka darbdaviui, nes, praleidęs įstatymo nustatytą terminą, jis netenka galimybės taikyti drausminę atsakomybę už pažeidimus, padarytus seniau nei įtvirtinti terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73-iojo daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011).

DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo. Kaip minėta, šis įstatyme įtvirtintas terminas – garantija darbuotojui, jog drausminės nuobaudos jam gali būti taikomos per nustatytus terminus nuo jų paaiškėjimo momento. Taigi nuobaudos skyrimui reikšminga ne tik pažeidimo padarymo diena, bet ir jo paaiškėjimo momentas. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui, o DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra procesinės prigimties, nurodantis laikotarpį, per kurį darbdavys turi apsispręsti ir gali skirti drausminę nuobaudą darbuotojui.

Kasacinis teismas, sistemiškai aiškindamas DK 241 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus terminus, suformavo poziciją, kad DK 241 straipsnio 2 dalyje nustatytų naikinamųjų terminų, apibrėžiančių laikotarpį, už kurį darbuotojas gali būti baudžiamas, taikymas neeliminuoja būtinybės vadovautis DK 241 straipsnio 1 dalimi ir laikytis joje nustatytų nuobaudos skyrimo terminų, per kuriuos darbdavys privalo apsispręsti ir imtis tam tikrų priemonių dėl pažeidimą padariusio darbuotojo. Tai yra skirtingos prigimties ir paskirties terminai, todėl kiekvienu atveju sistemiškai turi būti taikomi abu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. 73-iojo daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011).

Nagrinėjamojoje byloje ieškovė klausimą dėl neteisingo terminų taikymo skiriant drausminę nuobaudą – papeikimą – buvo nurodžiusi apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamojoje nutartyje atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, tik nurodė, kad drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta nepažeidžiant DK 241 straipsnio nuostatų, ir nepateikė platesnių išvadų dėl šio klausimo. Kasaciniame skunde ieškovė taip pat remiasi šiuo argumentu ir papildomai kelia įrodymų, sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo terminus, vertinimo klausimą, teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nenustatė, kada tiksliai ir kokį darbo drausmės pažeidimą ji padarė. Teisėjų kolegija pripažįsta šį kasacinio skundo argumentą pagrįstu, o pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo išvadą neatitinkančia teismų praktikos ir ją vertina kaip nepakankamai motyvuotą, aiškinantis, ar nebuvo pažeisti DK 241 straipsnyje nurodyti terminai.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovei buvo paskirta atsižvelgiant į VšĮ Garliavos PSPC gyventojų skundą, 2012 m. birželio 20 d. vaikų ligų gydytojos A. R. prašymą ir darbdaviui 2012 m. birželio 1 d. sudarius komisiją skundui dėl kasatorės darbo kokybės tirti bei 2012 m. birželio 7 d. gavus išvadas, kuriose nurodyta, kad ieškovė pažeidė pacientų teises, atskleidė tretiesiems asmenims informaciją apie pacientų ligas, nesivadovavo profesine ir bendravimo etika, neatsakingai tvarkė dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatorei paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, neanalizavo DK 241 straipsnyje nustatytų terminų. Pagal byloje esančius duomenis, atlikus ieškovės darbo patikrinimą buvo nustatyta, kad ieškovė atskleidė tretiesiems asmenims informaciją apie pacientų ligas ir vartojamus vaistus, pažeidė pacientų teises ir informacijos apie juos konfidencialumą, viešai ir netinkamai kalbėjo apie Linksmakalnio gyventojus ir pažeidė profesinės etikos reikalavimus, perduodama medicinos punkto patalpas nesutvarkė medicininių dokumentų. Iš VšĮ Garliavos PSPC administracijos posėdžio, vykusio 2012 m. birželio 15 d., protokolo matyti, jog buvo svarstomas tik drausminės nuobaudos ieškovei skyrimo klausimas, nurodant, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė Mobilaus bendruomenės slaugytojo pareiginius nuostatus ir Mobilaus bendruomenės slaugytojo darbo tvarkos aprašą, tačiau niekur nenurodytas ir teismo netirtas šių pažeidimų atlikimo ar paaiškėjimo momentas. Iš liudytojų parodymų taip pat visiškai neaišku, kada buvo pastebėti ieškovės daromi darbo drausmės pažeidimai ir kiek laiko jie tęsėsi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, kurioje išdėstyta DK 241 straipsnio nuostatų reikšmė sprendžiant drausminių nuobaudų skyrimą, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė kiekvieno iš trijų darbdavio įsakyme skirti drausminę nuobaudą – papeikimą – nurodytų pažeidimų momento. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad, įvertinus įrodymus, darytina išvada, jog drausminė nuobauda paskirta per DK 241 straipsnyje nustatytą terminą, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje – kad drausminė nuobauda paskirta nepažeidžiant DK 241 straipsnyje nustatytų terminų, tačiau visiškai neaptartos aplinkybės, lėmusios tokią išvadą. Teisėjų kolegija pažymi, kad momento, kada buvo padaryti darbo drausmės pažeidimai ir kada jie paaiškėjo, nustatymas ir įvertinimas yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu, apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka darbo drausmės nuobaudų skyrimo teisinio reglamentavimo ir yra neteisėta, o kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, turėtų būti tiriamos ir vertinamos ne tik pirmiau nurodytos aplinkybės, bet ir tos aplinkybės, kurios susijusios su kasatorės dėstomais argumentais dėl reikalavimo darbuotojui pasiaiškinti prieš skiriant drausminę nuobaudą. Kasatorė skunde teigia, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą – papeikimą – 2012 m. birželio 7 d. pateikė reikalavimą pasiaiškinti, tačiau jame nebuvo konkrečiai nurodyta, už kokį darbo drausmės pažeidimą ieškovė turėjo pasiaiškinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors darbdavio reikalavime pasiaiškinti tiksliai neįvardyta, dėl kokių darbo drausmės pažeidimų ieškovė turėjo pasiaiškinti, tačiau vertintinas reikalavimo pasiaiškinti turinys ir kasatorės paaiškinimai. Net ir pripažinus, kad netikslus reikalavimas pasiaiškinti galėtų būti drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas, jis gali būti laikomas formaliu, nesudarančiu pakankamo pagrindo naikinti paskirtą drausminę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. v. UAB „GeoTec–Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009; kt.), t. y. nevisiškai tiksliai darbdavio išdėstytas reikalavimas pasiaiškinti nėra pagrindas įsakymą skirti drausminę nuobaudą pripažinti neteisėtu, tačiau, priklausomai nuo kitų byloje nustatytų aplinkybių, šios aplinkybės gali būti reikšmingos sprendžiant drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą, todėl jos privalo būti ištirtos ir įvertintos. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, susijusių su reikalavimo pasiaiškinti turiniu, netyrė ir nevertino, nesiaiškino, ar kasatorė suvokė ir žinojo, už kokius darbo drausmės pažeidimus ji buvo prašoma pasiaiškinti. Šio klausimo sprendimas taip pat yra susijęs su faktinių aplinkybių nustatymu.

Pažymėtina, kad nors kasatorė nekelia klausimo dėl 2012 m. spalio 15 d. skirtos nuobaudos terminų, tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat turėtų tirti ir nustatyti darbo drausmės pažeidimų, kurie buvo pagrindas 2012 m. spalio 15 d. skirti kitą drausminę nuobaudą, momentą. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, turi nustatyti visas sąlygas, būtinas šiai drausminei atsakomybei taikyti, t. y. faktą, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktą, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktą, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktą, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. UAB „Sanmeridus“, bylos Nr. 3K-3-299/2004; 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010; 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. UAB „Unipakas“, bylos Nr. 3K-3-380/2012; kt.).

 

Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį bei DK 241 straipsnį. Dėl šių teisės normų pažeidimo liko nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės. Jų nenustačius, nėra pagrindo spręsti, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl nustatyti teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis), nes ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti faktines bylos aplinkybes, tai skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 26,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, tai kasacinis teismas nesprendžia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                     Algis Norkūnas

 

Antanas Simniškis

 

Vincas Verseckas