Civilinė byla Nr. 3K-3-420/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15319-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.3, 11.10; 14.4 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. spalio 7 d.

Vilnius 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Magna charta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. R. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Magna charta“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, kompensacijos ir vidutinio darbo užmokesčio pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

 

            Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimą, išeitinės išmokos atleidžiamam iš darbo darbuotojui mokėjimą, neatsiskaitymo su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną teisinius padarinius, taikymo ir aiškinimo.

            Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydama pakeisti jos atleidimo iš darbo pagrindą, nustatant, kad 2010 m. gegužės 11 d. darbo sutartis Nr.12 nutraukta DK 128 straipsnio 1 dalies, o ne 127 straipsnio 1 dalies pagrindu; priteisti ieškovės naudai dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, t. y. 7 962,02 Lt (atskaičius mokesčius), už vėlavimą atsiskaityti pagal DK 141 straipsnio 3 dalį vidutinį darbo užmokestį, kuris nuo atleidimo iš darbo dienos (2013 m. balandžio 3 d.) iki ieškinio priėmimo dienos (2013 m. gegužės 7 d.) sudaro 4 381,04 Lt (atskaičius mokesčius), vidutinį darbo užmokestį nuo ieškinio priėmimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant po 190,48 Lt (atskaičius mokesčius) už vieną darbo dieną.

            Ieškovė nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. sudarė su atsakovu darbo sutartį Nr. 12, kurios pagrindu buvo priimta į projekto vadovės pareigos. Teigiama, kad atsakovas nuo 2012 m. pabaigos nemokėjo ieškovei viso jai priklausančio darbo užmokesčio, taip pat nesumokėjo kompensacijos už atostogas. 2013 m. balandžio 2 d. ieškovė ketino nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu, tačiau atsakovas ieškovei nurodė, kad ji privalo išeiti iš darbo savo noru, pateikė visus reikiamus dokumentus, kurie buvo parengti iš anksto, ir liepė ieškovei juos pasirašyti. Ieškovės teigimu, atsakovas grasino, kad, ieškovei nesutikus pasirašyti pateiktų dokumentų, jai priklausančios sumokėti su darbo santykiais susijusios išmokos iš viso nebus sumokėtos, o dokumentus pasirašius, su ieškove bus atsiskaityta kitą dieną. Kadangi ieškovė viena augina nepilnametį vaiką, slaugo neįgalią motiną, tai ji buvo priversta pasirašyti atsakovo pateiktus dokumentus, pagal kuriuos ieškovė nutraukė darbo sutartį savo noru pagal DK 127 straipsnį, nors tikroji ieškovės valia buvo nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnį.

 

             II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

            Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 9 d. sprendimu ieškinį patenkino.

            Teismas, įvertinęs tai, kad į bylą yra pateikti ieškovės 2013 m. kovo 18 d. ir 2013 m. kovo     25 d. prašymai, iš kurių matyti, jog ieškovei ilgą laiką nebuvo mokamas visas atlyginimas, nors darbo užmokesčio lėšos, kaip ji ir nurodė darbdaviui, jai buvo būtinos, taip pat tai, kad byloje pateikti įrodymai objektyviai patvirtina, jog nuo 2012 m. spalio mėnesio buvo mokama tik atlyginimo dalis, sprendė, kad ieškovės (darbuotojos) tikroji valia neatitiko prašyme nurodytos tekstinės išraiškos (CPK 178, 185 straipsniai). Konstatavęs, kad ieškovė darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nutraukė ne savo valia, o esant atsakovo spaudimui, teismas pripažino, kad 2012 m. gegužės 11 d. darbo sutartis Nr.12 su ieškove nutraukta DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2013 m. balandžio 3 d. Teismas taip pat priteisė ieškovei DK 140 straipsnio 3 dalyje nustatytą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t. y. 7962,02 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas ieškovės atleidimo iš darbo dieną nesumokėjo jai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, vadovaudamasis DK 141 straipsnio 3 dalimi, teismas priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą.

            Ieškovo ir atsakovės sudarytos darbo sutarties 3 punkte nustatyta, kad darbo užmokestis ieškovei mokamas vieną kartą per mėnesį, tačiau iš atsakovo pateiktos 2013 m. gegužės 20 d. pažymos apie ieškovei priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad atsakovas daugiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdė pareigos mokėti ieškovei visą jai priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad ieškovė turėjo teisę nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu, jai buvo būtinos darbo užmokesčio lėšos, ieškovė prašė atsakovą išmokėti darbo užmokesčio skolą, tačiau atsakovas į šį prašymą nereagavo, atsakovas išmokėjo ieškovei darbo užmokesčio skolą iš karto po to, kai ji parašė prašymą atleisti iš darbo savo noru, ieškovė nedelsdama kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, sprendė, jog ieškovė ne savo valia nutraukė darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, o esant neteisėtai atsakovo įtakai. Nurodyta, kad galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti jo naudai nustatyto įspėjimo termino ir sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme nustatytam įspėjimo terminui (DK 128 straipsnio 2 dalis). Spręsta, kad šiuo atveju atsakovas sutiko su ieškovės prašyme atleisti iš darbo nurodyta atleidimo iš darbo data, t. y. netaikant minimalių atsakovo naudai nustatytų įspėjimo terminų, nes tarp šalių nekilo ginčo dėl ieškovės atleidimo iš darbo datos. Pakeitęs ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovės naudai DK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, taip pat vidutinį darbo užmokestį nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes atsakovas neišmokėjo ieškovei išeitinės išmokos ieškovės atleidimo iš darbo dieną (DK 141 straipsnis).

 

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1.   Dėl DK 127 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Lemiamą reikšmę DK 127 straipsnio taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, o atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jei įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs jį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Ta aplinkybė, kad darbuotoja pasirašė ant darbdavio atspausdinto prašymo nutraukti darbo sutartį, teismų praktikoje nepripažįstamas pagrindu konstatuoti darbuotojos valios nutraukti darbo santykius nebuvimą ar darbdavio neteisėtą įtaką darbuotojos valios formavimuisi. Darbdavio neteisėtus veiksmus turi įrodyti pats ieškovas (darbuotojas). Vadovaujantis DK 127 straipsnio nuostatomis, ieškovė turėjo visas galimybes atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį, pakeisti jos nutraukimo datą ar pagrindą, tačiau jokių panašių veiksmų neatliko. Į teismą ji kreipėsi ne „nedelsdama“ kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, bet praėjus mėnesiui po darbo sutarties nutraukimo. 

2.   Dėl DK 128 straipsnio aiškinimo. Kadangi ginčo darbo sutartis buvo nutraukta teisėtai, tai teismas neturėjo pagrindo keisti nutraukimo pagrindą. Remiantis DK 128 straipsnio nuostata, darbuotojas turi teisę reikalauti nutraukti su juo darbo sutartį šiuo straipsnio pagrindu tik tuo atveju, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius visiškai nemokamas darbo užmokestis, o ne tais atvejais, kai darbo užmokestis mokamas dalimis ar atsiskaitymas vėluoja. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nustatyta nebuvo. Byloje taip pat liko nepaneigta aplinkybė, kad lėšas įmonėje skirstė pati ieškovė, todėl bet kuriuo metu galėjo sau išmokėti visą darbo užmokestį.

3.   Dėl DK 141 ir 297 straipsnių aiškinimo. DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija darbdaviui gali būti taikoma tik tuo atveju, jei darbuotojui jo atleidimo dieną buvo faktiškai atsiradusi teisė gauti tam tikras išmokas, o darbdavys neįvykdė jam DK 141 straipsnio 1–2 dalyse tenkančios pareigos atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Sprendžiant dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės turi būti išsiaiškinta, ar darbuotojas apskritai turi teisę į išmokas, kurių jis faktiškai negavo. Šiuo atveju ieškovė tokios teisės neįgijo, nes, darbo sutartį nutraukus DK 127 straipsnio pagrindu, su ja buvo visiškai atsiskaityta atleidimo dieną. Teismai turėjo nustatyti, kuri šalis yra kalta dėl atsiskaitymo uždelsimo ir spręsti dėl išmokos sumažinimo. Nors ieškovei teisės į išmoką neįgijo, tačiau jeigu būtų daroma priešinga prielaida, tai kaltė dėl tokio uždelsimo tektų tik pačiai ieškovei, nes ji iki ieškinio pateikimo dienos nesikreipė į darbdavį dėl išeitinės išmokos. Vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies patirtiems netekimams. Tačiau šiuo atveju atsakovo veiksmuose nebuvo pažeidimo ar neteisėtų veiksmų, todėl negalėjo būti priteista pirmiau nurodyta kompensacija, taip pat nebuvo svarstytas jos dydis.

4.   Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismai nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, nes rėmėsi tiktai ieškovės argumentais ir abejojo visais atsakovo teiginiais. Buvo ignoruoti įrodymai, kad prašymą nutraukti darbo sutartį ieškovė pasirašė savo valia, niekieno neverčiama ir jokių veiksmų, išskyrus kreipimąsi paskutinę dieną į teismą, neatliko.  

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1.   Dėl DK 127 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Svarstant dėl darbuotojo tinkamo valios nutraukti darbo sutartį išreiškimo, lemiamą reikšmę turi darbuotojo, o ne darbdavio valia. Ieškovė savo buvusią valią įrodinėjo ne tik darbdavio atspausdintu prašymu, bet ir tuo, kad darbdavys buvo parengęs ir kitus dokumentus, t. y. įsakymą dėl atleidimo iš darbo, darbo sutarties nutraukimą. Liudytojos nurodyta, kad ieškovė iš viso nenorėjo pasirašyti jai iš anksto parengtų dokumentų ir laukė įmonės vadovų, tikėdamasi išvengti pateiktų dokumentų pasirašymo. Ieškovė taip pat pateikė 2013 m. kovo 18 d. ir kovo 25 d. prašymus, kuriais reikalauta darbdavio sumokėti priklausantį darbo užmokestį, bei informavo darbdavį apie savo įsipareigojimų stabdymą. Ieškovei darbo užmokestis buvo nesumokėtas daugiau kaip už du mėnesius, nors ieškovei vienai auginančiai vaiką ir prižiūrinčiai savo motiną buvo būtinos lėšos. Darbdavys pasinaudojo šia situacija, pareikalavo ieškovės pasirašyti jo parengtus dokumentus, atitikusius darbdavio, bet ne ieškovės valią. Tik po to, kai ieškovė įvykdė darbdavio reikalavimus, su ja buvo visiškai atsiskaityta. Kasatoriui tą pačią dieną atleidus ieškovę iš darbo, ji neteko galimybės atšaukti savo prašymo. Ieškovė neturėjo jokios galimybės kreiptis į darbdavį dėl prašymo atšaukimo, žinodama visas buvusias atleidimo iš darbo aplinkybes. Į teismą buvo kreiptasi per DK 300 straipsnyje įtvirtintą vieno mėnesio terminą, todėl toks kreipimasis pagrįstai turi būti vertinamas kaip nedelsiamas.  

2.   Dėl DK 128 straipsnio aiškinimo. DK 128 straipsnyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalis). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad darbdavys su ieškove atsiskaitė 2012 m. kovo 5 d., t. y. tą pačią dieną, kai darbuotoja pateikė prašymą atleisti iš darbo. Ši aplinkybė nedaro jokios įtakos prašymo pateikimo metu egzistavusioms DK 128 straipsnyje įtvirtintoms aplinkybėms. Nepagrįstas argumentas, kad ieškovė pati skirstė pinigus įmonėje, nes teismų nustatyta, jog tokios galimybės ji neturėjo.

3.   Dėl DK 141 ir 297 straipsnių aiškinimo. Darbo sutartį nutraukiant pagal DK 128 straipsnio 1 dalį darbuotojui priklauso dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacija, todėl teismai pagrįstai ją priteisė ieškovei. Šiuo atveju su ieškove laiku buvo neatsiskaityta ne dėl jos kaltės. Kai teismo sprendimu yra keičiamas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, tokia situacija nelaikoma įvykusia dėl darbuotojo kaltės. Dėl to esant abiem DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindams, teismai pagrįstai sprendė, kad darbuotojai turi būti priteistas jos vidutinis darbo užmokestis už delsimą atsiskaityti. Šios išmokos dydis yra konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, jis nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes teigiant priešingai būtų paneigiamas įstatymas. Taigi visais DK 141 straipsnio taikymo atvejais turi būti išmokamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą laikotarpį. Vidutinis darbo užmokestis negali būti mažinamas atsižvelgiant į darbo specifiką ar taikant bendruosius teisės principus.   

4.   Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Šioje byloje teismai, ištyrę visas faktines aplinkybes, nustatė, kad buvo įrodyta, jog ieškovės pateiktas prašymas atleisti ją iš darbo neatitiko tikrosios ieškovės valios. Taip pat vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis buvo nustatyta, kad su ieškove nebuvo atsiskaityta už daugiau kaip du mėnesius, ji neturėjo įgaliojimų pati sau išmokėti darbo užmokestį. 

 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

            Dėl darbuotojo valios nutraukiant darbo sutartį reikšmės

            DK 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Darbo sutarties nutraukimą gali inicijuoti tiek darbdavys, tiek darbuotojas. Darbuotojas šią savo teisę gali įgyvendinti, kreipdamasis į darbdavį dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu (DK 125 straipsnis), nutraukdamas darbo sutartį savo pareiškimu (DK 127 straipsnis) arba dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių (DK 128 straipsnis).  Darbuotojas, siekdamas nutraukti darbo sutartį, privalo apie tokį savo ketinimą įspėti kitą šalį – darbdavį. Nutraukiant darbo sutartį DK 127 ir 128 straipsniuose nurodytais pagrindais lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu yra absoliuti, jei ji įgyvendinama laikantis įstatymo nustatytų įspėjimo terminų. O nutraukiant darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu turi egzistuoti tam tikros nuo darbuotojo nepriklausančios aplinkybės, inter alia darbuotojui daugiau kaip du mėnesius iš eilės turi būti nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Tačiau net ir egzistuojant DK 128 straipsnyje nustatytoms aplinkybėms darbuotojas gali pasirinkti, kokiu pagrindu jis pageidauja nutraukti darbo sutartį ir šį savo pasirinkimą pranešti darbdaviui pareiškime dėl atleidimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog lemiamą reikšmę DK 127 straipsnio 1 dalies taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, atleidimas iš darbo šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. A. Š. v. VšĮ „Šou lyga“, bylos Nr. 3K-3-493/2005). Kokia buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. UAB „Selteka“ bylos 3K-3-174/2013). Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo sutartį neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. UAB „Autosabina“, bylos Nr. 3K-3-586/2004).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatinėjo tikrąją ieškovės valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir, įvertinę byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, konstatavo, kad įrodymų visetas patvirtino ieškovės išdėstytas aplinkybes, jog prašyme nurodytas atleidimo pagrindas neatitiko jos valios. Kasatorius nurodo, kad tokia teismo išvada neatitinka teismų praktikos –  kasacinio teismo nutarties, priimtos 2013 m. kovo 19 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013, kurioje konstatuota, kad tai, jog darbuotoja pasirašė ant darbdavio atspausdinto prašymo nutraukti darbo sutartį, nėra pagrindas savaime konstatuoti darbuotojos valios nutraukti darbo santykius nebuvimą ar darbdavio neteisėtą įtaką darbuotojos valios formavimuisi. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; kt.). Šiuo atveju nagrinėjamos ir kasatoriaus nurodomos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas be aplinkybės, kad pareiškimas atleisti iš darbo iš anksto atspausdintas darbdavio, nustatė ir kitas reikšmingas aplinkybes: buvo iš anksto parengtas ir anspaudu patvirtintas įsakymas dėl atleidimo iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, įrašas darbo sutartyje dėl sutarties nutraukimo; pateikus šiuos dokumentus pasirašyti ieškovei, ji dvejojo, pageidavo susitikti su kuo nors iš darbdavio atstovų; atleidimo procedūros vyko įmonėje ne įprasta tvarka; ieškovė prieš tai buvo raštu kreipusis į darbdavį dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo išmokėjimo, pateikusi pareiškimą darbdaviui dėl darbo sutarties vykdymo sustabdymo DK 1231 straipsnio pagrindu. Šiame straipsnyje numatyti tokie patys darbo sutarties  vykdymo sustabdymo pagrindai, kaip ir nutraukiant sutartį pagal DK 128 straipsnį, taigi ir dėl du mėnesius iš eilės nemokamo viso darbo užmokesčio. Išvardytos aplinkybės patvirtina nuoseklų ieškovės ketinimo nutraukti darbo santykius dėl to, kad darbdavys laiku nemoka darbo užmokesčio, formavimąsi. Atsakovas  ieškovės prašymų išmokėti darbo užmokestį netenkino, ieškovės aiškinimu – pažadėjo išmokėti tokiu atveju, jei ji pateiks pareiškimą dėl darbo santykių nutraukimo pačios prašymu. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė augina nepilnametį vaiką, prižiūri nedarbingą motiną, todėl yra akivaizdžiai didesnis nuolatinių lėšų poreikis. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškovės pareiškime išdėstyta valia nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnį susiformavo ne laisvai, o esant darbdavio įtakai. Atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad ieškovė tuo atveju, jei jos pareiškime neatsispindėjo tikroji valia,  turėjo galimybę  atšaukti šį pareiškimą, kaip tai nustatyta DK 127 straipsnio 4 dalyje. Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu (DK 127 straipsnio 4 dalis). Tačiau kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo negali atšaukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. VĮ Tarptautinis oro uostas, bylos Nr. 3K-3-297/2007). Nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija ir susiklostė, todėl ieškovė neteko įstatyme įtvirtintos galimybės trijų dienų laikotarpiu keisti valią dėl atleidimo iš darbo ir galėjo naudotis tik teismine pažeistų teisių gynyba.

 

Dėl DK 128 straipsnio taikymo ir aiškinimo

 

            Kasaciniame skunde taip pat keliama DK 128 straipsnio taikymo ir aiškinimo problema. DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, <…> jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Kasatoriaus manymu ši teisės norma taikytina tik tais atvejais, kai du mėnesius iš eilės darbuotojui visiškai nemokamas darbo užmokestis. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra pasisakęs, kad ji reiškia, jog darbuotojui darbo užmokestis turi būti mokamas reguliariai, nes yra atlyginimas už darbą (DK 186 straipsnio 1 dalis). Jis turi būti mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, ne rečiau kaip kartą per mėnesį (DK 201 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys du mėnesius iš eilės nemoka darbo užmokesčio, ši aplinkybė yra juridinis pagrindas, nustatantis darbuotojui teisę nutraukti darbo sutartį remiantis DK 128 straipsnio 1 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. AB „Narūnas“, bylos Nr. 3K-313/2004). Šios normos aiškinimas išplėtotas vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, nurodant, kad DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalies), t. y. DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal šią normą darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje T. B. v. AB „Dvarčionių keramika“, bylos Nr. 3K-3-532/2013). Taip šią normą aiškino ir apeliacinės instancijos teismas, ir byloje esant nustatyta, kad ieškovei du mėnesius iš eilės buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pagrįstai konstatavo, kad egzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas darbuotojui kreiptis dėl atleidimo iš darbo.

 

 

Dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo padarinių 

 

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad kai darbdavys tinkamai neįformino atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu, darbuotojo teisės apginamos teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu pagrindu, kuris atitinka realią faktinę situaciją, bei ginčo šalis grąžinant į padėtį, analogišką situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebūtų buvę, o darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį būtų buvęs įformintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009, 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011).

Taigi pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtu ir pakeitus atleidimo pagrindą į nustatytą DK 128 straipsnyje, taikytini ir atleidimo pagal šį straipsnį padariniai – išmokama jos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 3 dalis). Nutraukus darbo sutartį su darbuotoju, darbdavys privalo išmokėti visas jam priklausančias gauti iš darbdavio pinigų sumas ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną, nesant kitokio darbo sutarties šalių susitarimo (DK 141 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovei išeitinė išmoka atleidimo iš darbo dieną išmokėta nebuvo. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Kasacinis teismas, aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalies taikymą, nurodė, kad šiai nuostatai taikyti būtinos nustatyti šios aplinkybės: neatsiskaitymo laiku faktą; faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB ,,Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K., kt. v. AB ,,Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011; kt.). Taigi jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku, neatsižvelgiant į jo kaltės (ne)buvimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovės kaltės dėl neatsiskaitymo laiku nenustatyta, todėl atsakovui turi būti taikomi įstatyme nurodyti neatsiskaitymo padariniai – vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas už uždelsimo laiką.

            Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F. B. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme kasatorius išmokos dydžio proporcingumo aspektu neginčijo ir šio dydžio mažinimo klausimo nekėlė, atitinkamų įrodymų neteikė, apeliacine tvarka sprendimo dalies dėl išmokos dydžio neskundė. Kasaciniame skunde jis nurodė, kad teismai priteistą sumą turėjo mažinti, tačiau savo pozicijos nepagrindė, disproporcijos tarp priteistos kompensacijos ir padaryto pažeidimo neatskleidė, dėl to teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindo mažinti išmoką už uždelstą atsiskaityti laiką.

            Kasaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo klausimas, nurodant, kad jie buvo įvertinti netinkamai. Teisėjų kolegija dėl šio argumento pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. 

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai teisingai taikė ir aiškino teisės normas, nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo, todėl naikinti jų priimtų procesinių sprendimų nėra pagrindo.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 25,69 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš UAB „Magna Charta“ (j. a. k. 300669186) 25,69 Lt (dvidešimt penkis litus 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                     Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                                                            Rimvydas Norkus

 

           

            Janina Stripeikienė