Civilinė byla Nr. 3K-3-38/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-12592-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.3; 11.9.5

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. vasario 19 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl pripažinimo, kad darbo sutartis nutraukta darbdavio iniciatyva, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, vidutinio darbo užmokesčio už likusį terminuotos darbo sutarties galiojimo laiką bei neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad jos ir atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sudaryta 2010 m. birželio 30 d. terminuota darbo sutartis nutraukta darbdavio iniciatyva pagal  DK 129 straipsnio 5 dalį; kad atsakovas neteisėtai panaikino ieškovei skirtą darbo užmokesčio priedą nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d.; priteisti iš atsakovo: 3623,40 Lt neišmokėto darbo užmokesčio priedą, 103 235,25 Lt darbo užmokestį už likusį terminuotos darbo sutarties galiojimo laiką; neteisėtai sumažintą darbo užmokesčio dalį nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 60 000 Lt neturtinei ir 863,15 Lt turtinei žalai kompensuoti; bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. pateikė atsakovui pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą dėl darbdavio kaltės – Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų vykdyto persekiojimo ir darbo teisių pažeidimo. Ieškovės teigimu, atsakovas nuosekliai, tendencingai ir kryptingai vykdė neteisėtus veiksmus jos atžvilgiu, siekdamas, kad ieškovė inicijuotų darbo sutarties su atsakovu nutraukimą, reikalavo, kad  ieškovė atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi, netinkamai supažindino ją su tarnybinių nusižengimų tyrimų išvadomis ir (ar) skirta nuobauda, diskriminavo ieškovę dėl socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad ieškovė buvo priimta į Vidaus reikalų ministerijos Regioninės politikos departamento Žmogiškųjų išteklių plėtros programos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas, todėl privalo vykdyti tik teisėtus darbdavio, administracijos, įskaitant ir skyriaus vedėją, nurodymus, o ministro patarėjos R. H. nurodymai ieškovei negali būti traktuojami kaip darbdavio reikalavimai atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, nes ieškovei ji nebuvo darbdavio atstovė. Dėl ieškovės buvo pradėtas ir atliktas tik vienas darbo drausmės pažeidimo tyrimas, kurio metu konstatuota, kad ji darbo drausmės nepažeidė. Jokių poveikio priemonių ieškovei netaikyta. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos supažindinti su dokumentais, kurie jiems nesukelia padarinių. Darbo sutartyje numatyta galimybė mokėti ieškovei priedus ir priemokas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau jų neskyrimas nėra darbo užmokesčio sumažinimas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovės darbo sutarties nutraukimą  pagal DK 127 straipsnio 2 dalį neteisėtu; nustatė, kad ieškovė yra atleista iš darbo teismo sprendimu; pripažino, kad atsakovas  neteisėtai neišmokėjo darbo užmokesčio priedų nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. ir juos priteisė ieškovei; taip pat priteisė vidutinį darbo užmokestį (įskaitant priedą), skaičiuojamą nuo 2011 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo, bylinėjimosi išlaidas ir procesines palūkanas.

Teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. gruodžio 20 d. pateikė darbdaviui  prašymą  nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu bei įvardijo svarbias DK 127 straipsnio 2 dalyje  nurodytas  atleidimo  priežastis (darbdavys nevykdė DK 229 straipsnyje nustatytų pareigų). Atsakovas ieškovę atleido jos nurodytu pagrindu, tačiau dėl kitų priežasčių nei nurodė ieškovė, ir kitą nei nurodė ieškovė darbo dieną (2011 m. gruodžio 27 d. vietoj ieškovės nurodytos gruodžio  23 d.). Teismas konstatavo, kad 2011 m. gruodžio 27 d. atsakovas neturėjo pagrindo atleisti  ieškovės iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Esant ieškovės prašymui atleisti iš darbo 2011 m. gruodžio 23 d., atsakovas šią dieną jos neatleido, leido dirbti, taip patvirtindamas darbo santykių tęstinumą. Kadangi ieškovė atleista nesilaikant nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos, pasirašytinai nesupažindinta su darbo sutarties nutraukimu, tai jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas.

Teismas taikė DK  297 straipsnio 4 dalį ir sprendė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, pakeisdamas ieškovės atleidimo iš darbo formuluotę ir datą. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad  vienintelės ieškovės darbo krūvis, darbo apimtis ir našumas buvo mažesni už kitų tapatų darbą dirbančių darbuotojų, todėl sprendė, kad nebuvo pagrindo nutraukti atlyginimo priedo, kuris darbuotojams buvo mokamas nuolat, mokėjimą ieškovei. Teismas nurodė, kad atleidimo pagrindas nemenkina darbuotojo reputacijos, nepasunkina jos galimybės įsidarbinti, todėl sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jai buvo padaryta neturtinės žalos.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. birželio 4 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą.

Teismas pripažino, kad atsakovas neteisėtai nesumokėjo ieškovei darbo užmokesčio priedo nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 23 d. (3623,40 Lt), jį priteisė; priteisė 1855,53 Lt neišmokėtos išeitinės išmokos bei 43,97 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. gruodžio 27 d.) iki visiško atsiskaitymo su ieškove; kitą ieškinio dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas konstatavo, kad DK 129 straipsnio 5 dalis, kuria vadovaujasi ieškovė, gali būti taikoma tada, kai nustatoma darbdavio iniciatyva nutraukti darbo santykius, o byloje surinkti įrodymai šios aplinkybės nepatvirtina. Net jei būtų nustatyta, kad, kaip teigia ieškovė, atsakovas de facto inicijavo darbo sutarties nutraukimą sudarydamas jai netinkamas darbo sąlygas, t. y. naudodamas psichologinę prievartą, kad ieškovė išeitų iš darbo, tai sudarytų pagrindą konstatuoti darbo sutarties nutraukimą ne pagal DK 129 straipsnio 5 dalį, o pagal 127 straipsnio 2 dalį.

Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovas, neatleidęs jos iš darbo prašyme nurodytą dieną (2011 m. gruodžio 23 d.), vėliau ją galėjo atleisti tik DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes, nutraukiant darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, o byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų atšaukusi prašymą atleisti ją iš darbo DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Teismas sprendė, kad tais atvejais, kai ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, o tik teigia, jog darbo sutartis nutraukta ne darbdavio nurodytu, o kitu teisiniu pagrindu, šalių ginčas vertintinas kaip kilęs ne dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, o dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytą darbuotojo teisių gynimo būdą, todėl sprendimo dalį dėl atleidimo pagrindo pakeitimo panaikino ir dėl šios dalies ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovo darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, nuolat gaudavo vis didėjančius atlyginimo priedus, todėl laikė, jog priedai savo esme buvo ne darbuotojų vienkartinio skatinimo priemonė, o sudėtinė atlyginimo dalis. Atsižvelgdamas į tai, kad išeitinė išmoka (DK 140 straipsnis) ieškovei buvo apskaičiuota pagal vidutinį ieškovės darbo užmokestį, neįtraukiant neteisėtai neišmokėto atlyginimo priedo dalies, teismas ją perskaičiavo ir priteisė 1855,53 Lt.

Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės konfliktas su ministerijos patarėja, kuriai ieškovė nebuvo pavaldi, buvo asmeninio pobūdžio, ir už dėl šio konflikto galbūt kilusius ieškovės neigiamus išgyvenimus atsakovas nėra atsakingas. Žala, padaryta neteisėtai neskyrus priedo, teismo vertinimu, yra tinkamai kompensuojama taikant DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas.  

Teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, nes darbo ginčuose taikytina specialioji norma – DK 300 straipsnis.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė D. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl formuluotės pakeitimo. Teismas klaidingai aiškino vieno iš darbuotojo teisių gynimo     būdo –  atleidimo iš darbo – formuluotės pakeitimo, sampratą ir taikymo sąlygas, nes nurodė, kad nepriklausomai nuo psichologinės prievartos prieš ieškovę naudojimo, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimas į DK 129 straipsnio 5 dalį negalimas. Atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimas ir atleidimo pripažinimas neteisėtu bei darbo sutarties nutraukimas yra du savarankiški darbuotojo teisių gynimo būdai, tačiau juos galima taikyti kartu. Teismas nepagrįstai kaip precedentu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo DK 297 straipsnio 3, 4 dalys netaikytinos, nes ji suformuluota bylose, kuriose prašymas pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę tenkinamas. Teismui atsisakius pakeisti darbo sutarties nutraukimo   formuluotę,   atleidimas      darbo turėjo būti pripažintas neteisėtu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį. Tokius įgaliojimui teismas turi pagal CPK 417 ir 418 straipsnių nuostatas, leidžiančias teismui viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą bei taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą.

Dėl darbuotojo valios. Teismas klaidingai aiškino nukrypimo nuo darbuotojo pareiškime išreikštų darbo sutarties nutraukimo sąlygų teisinius padarinius. Ieškovė prašė darbo sutartį nutraukti 2011 m. gruodžio 23 d., išmokant vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties terminą, o atsakovas darbo sutartį nutraukė kitą dieną (2011 m. gruodžio 27 d.) ir kitomis, nei prašė ieškovė, sąlygomis (nustatytomis  DK 127 straipsnio 2 dalyje). Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad darbo sutarties nutraukimas kitą, nei darbuotojo pareiškime nurodyta, dieną yra pažeidimas, tačiau laikė jį formaliu, nesudarančiu pagrindo atleidimo iš darbo sutarties formuluotės pakeitimui ir atleidimo pripažinimui neteisėtu. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje pabrėžiama, kad, sprendžiant atleidimo iš darbo teisėtumą, turi būti atsižvelgiama į tikrąją darbuotojo valią bei vertinama, kad darbo sutarties nutraukimas vėlesne, nei nurodė darbuotojas diena, yra neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-845/2002; 2008 m, rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008).

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės neatvykimas į darbą 2011 m. gruodžio 27 d. rodo jos valią nebetęsti darbo santykių su atsakovu, atsakovo nurodytomis sąlygomis, su kuriomis kasatorė 2011 m. gruodžio 23 d. raštu nesutiko. Darbo sutarties nutraukimui įstatymas nustato konkrečią (rašytinę) formą, todėl ieškovės neatvykimas į darbą (konkliudentiniai veiksmai) negalėjo būti vertinamas kaip juridinius padarinius darbo sandorio nutraukimui sukeliantis faktas.

Dėl neturtinės žalos. Teismai netinkamai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimo sąlygas, nes neatsižvelgė  į Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, įskaitant  psichologiškai saugią darbo aplinką.

Dėl įrodymų vertinimo ir teismo aktyvumo. Teismai byloje esančius įrodymus vertino pavieniui, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas (DK                    127 straipsnio 2 dalis) atitiko realią faktinę situaciją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bylos įrodymų visuma rodo kryptingą atsakovo valią priversti ieškovę išeiti iš darbo savo noru. Taigi, realiai darbo sutartis buvo nutraukta darbdavio iniciatyva, todėl atleidimo pagrindas turėjo būti pakeistas į DK 129 straipsnio 5 dalį.

Teismas nesilaikė įpareigojimo darbo bylose būti aktyviam (CPK 410–418 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas atsisakė kaip liudytoją apklausti ministro patarėją, nors vėliau padarė prielaidomis grįstas išvadas apie asmeninį ieškovės ir ministro patarėjos konflikto pobūdį; apeliacinės instancijos teismas  nemotyvavo, kodėl netenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti turtinę žalą, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimo, todėl ši nutarties dalis yra nemotyvuota.

 

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

 

Dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo

 

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2011 m. gruodžio 20 d. pateikė darbdaviui  prašymą  nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. bei įvardijo svarbias DK 127 straipsnio 2 dalyje  nurodytas  atleidimo  priežastis (darbdavys, anot ieškovės, nevykdė  DK 229 straipsnyje nustatytų pareigų). Ieškovė taip pat prašė sumokėti vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis). Atsakovas ieškovę atleido jos nurodytu pagrindu, tačiau kitą, nei nurodė ieškovė, darbo dieną (2011 m. gruodžio 27 d. vietoj ieškovės nurodytos gruodžio  23 d.). Kreipdamasi į teismą ieškovė prašė pakeisti atleidimo pagrindą į DK 129 straipsnio 5 dalį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 129 straipsnyje reglamentuojami darbo sutarties nutraukimo pagrindai darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės.  Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį šio DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Pirmiau nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis šio ir DK 130 straipsnio nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį. Taigi, sisteminė šių nuostatų  analizė leidžia daryti išvadą, kad darbdavys gali nutraukti tiek terminuotą, tiek neterminuotą darbo sutartį nesant darbuotojo kaltės tik dėl svarbių priežasčių (ypatingais atvejais), jei negalima darbuotojo perkelti į kitą darbą. Darbdavys privalo įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka arba (terminuotos darbo sutarties atveju) sumokėti vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką. Taigi, DK 129 straipsnio 5 dalyje nustatyta vidutinio darbo užmokesčio už likusį darbo sutarties galiojimo terminą išmoka gali būti mokama tik tais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva ypatingais atvejais, nesant darbuotojo kaltės, jei nėra galimybių darbuotojo perkelti į kitą darbą ir įspėti apie darbo sutarties nutraukimą.

Nagrinėjamu atveju  darbo sutarties nutraukimą inicijavo darbuotoja, ji prašėsi būti atleidžiama DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Darbdavys šį jos prašymą tenkino ir darbuotoją atleido pirmiau nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 127 straipsnyje nenustatyta darbdavio pareigos atleidžiant darbuotoją (jo paties prašymu) išmokėti vidutinį darbo užmokestį už likusį terminuotos darbo sutarties galiojimo laiką. Taigi vien tai, kad darbdavys, atleisdamas darbuotoją vienu DK nustatytu pagrindu (DK 127 straipsnis – darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu) neišmokėjo išmokos, kuri mokėtina atleidžiant darbuotoją kitu pagrindu (DK 129 straipsnis – darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės), nesudaro prielaidų konstatuoti buvus neteisėtą atleidimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės pateikiamas aiškinimas, jog atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimas ir atleidimo pripažinimas neteisėtu yra du savarankiški darbuotojo teisių gynimo būdai, kurie gali būti taikomi kartu, nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes darbuotoja buvo atleista iš darbo savo prašyme nurodytu pagrindu (DK 127 straipsnio 2 dalis) ir jos atleidimas nėra pripažintinas neteisėtu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad DK 127 ir  129 straipsniuose nustatyti atleidimo pagrindai, be kita ko, skiriasi darbo sutarties nutraukimą inicijuojančiais subjektais: pagal DK 127 straipsnį darbo sutartis nutraukiama darbuotojo, pagal DK 129 straipsnį – darbdavio iniciatyva, Darbo kodekse taip pat įtvirtinta galimybė darbo sutartį nutraukti šalių susitarimu (DK 125 straipsnis). Darbo sutarties šalys, įgyvendindamos savo teises bei vykdydamos pareigas, privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 35 straipsnis). Šios nuostatos suponuoja tai, kad darbo sutarties šalims yra nustatyti skirtingi pagrindai ir sąlygos, kuriems esant kiekviena iš jų gali reikalauti nutraukti sutartį, taip pat nustatyta galimybė sutartį nutraukti šalių susitarimu, tačiau nė viena iš šalių negali reikalauti nutraukti darbo sutartį tokiu pagrindu, kurio pasirinkimas priklauso išimtinai nuo kitos šalies valios. Tai reiškia, kad darbuotojas gali prašyti darbo sutartį nutraukti DK 126–128 straipsniuose nustatytais pagrindais, esant šiuose straipsniuose nustatytoms sąlygoms, taip pat gali siūlyti darbdaviui darbo sutartį nutraukti šalių susitarimu (DK 125 straipsnis), tačiau jis negali reikalauti, kad darbdavys su tokiu siūlymu sutiktų arba reikalauti, kad sutartis būtų nutraukta DK 129 straipsnio pagrindu, nes sutarties nutraukimas pagal šį straipsnį siejamas būtent su subjektyvia darbdavio, o ne darbuotojo valia, be to, yra būtinos tam tikros objektyvios aplinkybės (esant svarbioms priežastims (ypatingiems atvejams), nesant galimybės perkelti darbuotoją į kitą darbą jo sutikimu, tinkamai įspėjus). Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad darbuotojas atleistas iš darbo nepagrįstai, tačiau nesant (nebuvus) darbdavio iniciatyvos (valios) atleisti darbuotojo, taip pat neegzistuojant pirmiau nurodytoms svarbioms aplinkybėms, darbo sutarties nutraukimo formuluotė į DK 129 straipsnį negalėtų būti keičiama ir teismo sprendimu (DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tokiu atveju, kai atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, tačiau  nėra galimybės atleidimo iš darbo formuluotę pakeisti ieškinyje nurodytu pagrindu, teismas turėtų taikyti DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas ir darbo sutartį pripažinti nutraukta teismo sprendimu. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad darbuotoja buvo atleista iš darbo jos prašyme nurodytu pagrindu, taip pat nekonstatavus, kad toks atleidimas yra neteisėtas dėl to, kad nebuvo išmokėta darbuotojos reikalaujama išmoka, nėra pagrindo spręsti nei dėl darbo sutarties nutraukimo formuluotės pakeitimo, nei dėl darbo sutarties nutraukimo teismo sprendimu.

Nors kasatorė teigia, kad darbo sutarties nutraukimas DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu neatitiko jos valios, tačiau savo prašyme ji nurodė būtent šį atleidimo pagrindą. Ieškovė neįrodinėja, kad ji būtų buvusi verčiama prašyti nutraukti darbo sutartį būtent šiuo pagrindu, o tik nurodo, kad jai nebuvo sumokėta DK 129 straipsnio 5 dalyje nustatyta išmoka. Kaip jau minėta, atleidžiant darbuotoją DK 127 straipsnio pagrindu darbdavys neturi pareigos mokėti vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką, todėl ieškovės reikalavimas išmokėti šią išmoką nagrinėjamu atveju laikytinas nepagrįstu, o su tuo susijusi jos valia nėra reikšminga sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad net tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, jog darbo sutartį darbuotojas nutraukė dėl darbdavio psichologinės prievartos, tai nesudarytų pagrindo darbuotojo atleidimo pagrindą pakeisti į DK 129 straipsnį, nes, kaip jau minėta, atleidimui pagal šį pagrindą reikalinga juridinių faktų (darbdavio valios ir svarbių priežasčių) sudėtis. Nagrinėjamu atveju asmens manymas apie turimas ar įgyjamas teises negali būti laikomas pakankamu pagrindu tenkinti ieškinio reikalavimus.

Pasisakydama dėl darbo sutarties nutraukimo datos, teisėjų kolegija sprendžia, kad tam tikras procedūrinis netikslumas, kai darbuotoja buvo atleista ne  jos prašyme nurodytą dieną (ne 2011 m. gruodžio  23 d., o 2011 m. gruodžio 27 d.), atsižvelgiant į tai, jog gruodžio 24–26 d. yra šventinės (DK 162 straipsnio 1 dalies 12–13 punktai) bei į ieškovės nenorą tęsti darbo santykių, nagrinėjamu atveju nelaikytinas turinčiu esminę reikšmę ir savaime nesudaro pagrindo  atleidimo iš darbo neteisėtumui konstatuoti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir tenkinti ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo.

 

Dėl neturtinės žalos atlyginimo bei įrodymų vertinimo

 

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė bylos medžiagai prieštaraujančią išvadą, kad vienintelis nustatytas neteisėtas atsakovo veiksmas – atlyginimo priedo ieškovei neskyrimas. Jos nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė  į tai, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, įskaitant  psichologiškai saugią darbo aplinką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovei padarytos neturtinės žalos, vertino tiek jos konfliktą su ministro patarėja, tiek ieškovės atžvilgiu atlikto tarnybinio tyrimo teisėtumą, tiek jos nurodytus sveikatos sutrikimus ir savo išvadą motyvavo, todėl pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų išvadų, nepateikiant išsamios teisinės argumentacijos, laikytini bylos dalyvio nuomone dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šalies nesutikimas su ne jos naudai priimtu sprendimu savaime nereiškia, kad yra teisės aiškinimo ir taikymo problema. Kasaciniame skunde turi būti išdėstyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindus, nustatytus CPK 346 straipsnyje. Tai teisinės prigimties ir pobūdžio teiginiai. Teisiniai teiginiai pagal turinį turi būti išsamūs. Jeigu dalis kasacinio skundo argumentų šių reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas išvadai, kad jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko dėl to, kad jie yra ne teisinio turinio, arba kad jie yra neišsamūs, arba kad yra nesusiję su nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-559/2012). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013).

Nagrinėjamu atveju kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės nurodomos faktinio pobūdžio aplinkybės dėl neturtinės žalos ir abstraktūs argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nesudaro kasacijos dalyko, todėl kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų pasisakyti (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta  8,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nepriteistina.

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 4 d.  palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                         Birutė Janavičiūtė       

 

            Virgilijus Grabinskas

 

           

            Algis Norkūnas