Klaipėdos darbininkų sąjunga - Civilinė byla Nr. 3K-3-300/2014

Civilinė byla Nr. 3K-3-300/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16815-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1; 11.9.5;

11.9.6; 11.9.8; 44.2.4.2.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Turto banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. V. ieškinį atsakovui VĮ Turto bankui dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienoje įmonėje veikiančių kelių profesinių sąjungų statusą, asmens teisę stoti į profesinę sąjungą, profsąjungų teises ginant darbuotojų interesus, atleidimo iš darbo tvarką, neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas N. V. prašo pripažinti, kad jis iš darbo VĮ Turto banke buvo atleistas be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, grąžinti jį į pirmesnį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 1996 m. lapkričio 25 d. darbo sutarties pagrindu pradėjo dirbti AB Turto banko Teisės departamente teisininku. Nuo 1998 m. kovo 3 d. buvo perkeltas į Teisės departamento direktoriaus pareigas. Iki atleidimo iš darbo dienos dirbo Administracijos vadovo pavaduotoju – VĮ Turto banko Teisės departamento direktoriumi. Taip pat nuo 2001 m. spalio 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo AB Turto banko valdybos nariu. Pas atsakovą nepertraukiamai išdirbo 16 metų. Ieškovas 2012 m. spalio 29 d. buvo atleistas iš darbo VĮ Turto banke pagal DK 129 straipsnį atsakovo 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P2-64.

Ieškovas teigia nesutinkąs su atleidimu, nes atsakovas neturėjo teisinio pagrindo atleisti jį iš darbo: 1) ieškovas nepateikė apsisprendimo dirbti naujomis darbo sąlygomis, numatytomis 2011 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P2-15 „Dėl N. V. darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ ir siekė išsiaiškinti pasiūlytas naujas darbo apmokėjimo sąlygas, kurios buvo neaiškios ir nekonkrečios; 2) darbdavys nustatė naujas darbo apmokėjimo sąlygas pareigybei, kuri jau dveji metai panaikinta darbdavio struktūroje dėl įmonėje vykdyto reorganizavimo; 3) darbo apmokėjimo sąlygų keitimas iš viso nebuvo galimas; 4) atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1K-110 patvirtintus VĮ Turto banko įstatus, nes jo, kai administracijos vadovo pavaduotojo, darbo užmokesčio nustatymą turėjo parengti valdyba, o ne stebėtojų taryba; 5) atsakovas pažeidė imperatyviąsias įstatymo nuostatas, nes ieškovo atleidimui nebuvo gautas profsąjungos, kurio nariu buvo ieškovas, sutikimas dėl ieškovo atleidimo; 6) darbdavys nesilaikė DK atleidžiamiems darbuotojams nustatytų pirmumo teisių likti darbe, kai įmonėje mažinamas etatų skaičius, t. y. nesiūlė ieškovui laisvų arba naujai sukurtų (kuriamų) darbo vietų; 7) darbdavys nesilaikė įspėjimo terminų ir pažeidė jų pateikimo procedūrą; 8) darbdavys vengė įvardyti tikrąją ieškovo atleidimo priežastį (jo aktyvią veiklą atsakovo įmonėje veikiančiuose darbuotojų profesinėse sąjungose bei darbdavio kritiką ir nelojalumą jam).

Neturtinės žalos priteisimą ieškovas grindė tuo, kad jo atžvilgiu buvo vykdomas ilgalaikis sistemingas persekiojimas, atsakovas tendencingai psichologiškai neigiamai veikė ieškovą bei siekė atleisti jį iš darbo, taip pat neteisėtu būdu 2010 metais atsakovas įteikė apie aštuonis įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą, kuriuos vėliau pats atšaukė; 2011 metais atsakovas įteikė penkis įspėjimus apie darbo sutarties nutraukimą; atsakovas 2011 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 3.18-34) SK4-4948 apšmeižė ieškovą Valstybinio socialinio fondo valdybai ir neatsiprašė; atsakovas 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr.(1.23-11)-SK4-3440 apšmeižė ieškovą ir jo žmoną Įmonių bankroto valdymo departamentui ir neatsiprašė; atsakovas, vykdydamas neteisėtą atleidimą iš darbo, teikė įvairius prasimanymus ir ieškovą šmeižiančius skundus Finansų ministerijai, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir kitoms institucijoms. Ieškovo teigimu, tokie darbdavio neteisėti veiksmai neabejotinai sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, stresą, sveikatos pablogėjimą (sutrikimą), dėl ko jis jau nuo 2011 m. kovo 4 d. gydosi dėl pablogėjusio psichoemocinės būsenos (nuolatinis stresas ir įtampa darbe ir dėl to atsiradusios kitos ligos), jam buvo taikomas medikamentinis ir reabilitacinis gydymas, kurį rekomenduojama tęsti. Nurodyti atsakovo veiksmai lėmė pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir konstatavo, kad su ieškovu 1997 m. sausio 27 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 93 yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo 28 113,75 Lt vidutinio darbo užmokesčio nuo atleidimo iš darbo dienos (2012 m. gruodžio 3-iosios) iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiško įvykdymo skaičiuojant po 377,68 Lt už kiekvieną darbo dieną; sprendimo dalį dėl 8032,50 Lt priteisimo nukreipė vykdyti skubiai; priteisė ieškovui iš atsakovo 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti; likusią ieškinio dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas 1997 m. sausio 27 d. darbo sutarties Nr. 93 pagrindu nuo 1997 m. vasario 1 d. pradėjo dirbti AB Turto banko Teisės departamento Teisės skyriaus specialistu. 1997 m. rugsėjo 8 d. darbo sutartis pakeista, ieškovas pervestas dirbti į Teisės skyriaus Teisminio proceso poskyrio vadovo pareigas, nuo 1997 m. gruodžio 22 d. – į Teisės departamento Teisės skyriaus viršininko pareigas, nuo 1998 m. kovo 3 d. – į Teisės departamento direktoriaus pareigas. Šios darbo sutarties dalis dėl mokamo pareiginio atlyginimo buvo ne kartą keista, paskutinį kartą 2009 m. liepos 3 d., darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovui 9,45 MMA per mėnesį. Ieškovas taip pat iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo atsakovo valdybos narys. 2011 m balandžio 1 d. AB Turto bankas pertvarkyta į VĮ Turto banką. VĮ Turto bankas 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. P2-64, vadovaudamasis 2011 m. kovo 29 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą Nr. P7-5, 2011 m. liepos 28 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo pratęsimu Nr. P7-6, 2011 m. rugpjūčio 18 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo pratęsimu Nr. P7-7, 2011 m. rugpjūčio 24 d. įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo pratęsimu Nr. P7-8, 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą P7-5, atleido ieškovą N. V., administracijos vadovo pavaduotoją – Teisės departamento direktorių, nuo 2012 m. spalio 29 d. iš darbo VĮ Turto banke pagal DK 129 straipsnį, o suteikus nepanaudotas kasmetines atostogas, vadovaujantis DK 175 straipsniu atleidimo datą nukėlė į 2012 m. gruodžio 3 d.

Dar prieš ieškovo atleidimą iš darbo atsakovas 2011 m. vasario 25 d. pranešimu Nr. P7-3 informavo ieškovą apie ketinamas nustatyti naujas darbo apmokėjimo sąlygas ir pasiūlė jam iki 2011 m. kovo 26 d. pateikti savo atsakymą (sutikimą ar nesutikimą). Nesuėjus šiam paties atsakovo nustatytam terminui, atsakovas tos pačios dienos, t. y. 2011 m. vasario 25-osios, įsakymu Nr. P2-15, remdamasis Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1341 ,,Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“, AB Turto banko stebėtojų tarybos 2008 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. P-1-4, 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. P-2-2 ir 2010 m. spalio 22 d. nutarimu Nr. P-12-6 bei Turto banko įstatų 37 punkto 8 dalimi, nustatė ieškovui naujas darbo apmokėjimo sąlygas, susiedamas jas su 5,58 MMA pastoviąja dalimi ir 2011 m. I ketvirčio 100 proc. mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio kintamąja dalimi, nurodant, kad įsakymas įsigalioja nuo 2011 m. kovo 26 d. Ieškovas pranešime nustatytu terminu, t. y. iki 2011 m. kovo 26 d., pateiktais tarnybiniais pranešimais akcentavo atsakovo dėmesį į neaiškų, netobulą ir neteisėtą darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimo mechanizmą. Atsakovas 2011 m. kovo 29 d. įspėjimu Nr. P7-5, vadovaudamasis 2011 m. vasario 25 d. pranešimu ir tuo, kad negavo ieškovo sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, įspėjo ieškovą, kad jis bus atleistas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) pasibaigus įspėjimo terminui, t. y. 2011 m. liepos 29 d.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas 2011 m. kovo 30 d. raštu Nr. (1.44-31)-SK4-1384 kreipėsi į AB Turto banko darbuotojų profesinę sąjungą (toliau – DPS) su prašymu duoti sutikimą atleisti DPS teisinių konsultacijų komiteto narį N. V. iš darbo, tačiau DPS 2011 m. balandžio 12 d. raštu darbdavio prašyto sutikimo nedavė, išsamiai nurodydama to priežastis. Atsakovas šį atsisakymą apskundė teismui, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-630-430/2012 VĮ Turto banko ieškinį atmetė. Šį teismo sprendimą VĮ Turto bankas apskundė apeliacine tvarka, sprendimas neįsiteisėjęs. Atsakovas 2011 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. P2-19 panaikino 2011 m. vasario 25 d. įsakymą dėl darbo apmokėjimo tvarkos keitimo, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminą ne vieną kartą nukeldavo vėlesniam laikui, o 2011 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. P7-8 nurodė, kad šis terminas pratęsiamas iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-630-430/2012 įsiteisėjimo. 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą atsakovas pranešė ieškovui, kad jo paskutinė darbo diena banke bus 2012 m. spalio 29 d., nes 2012 m. spalio 28 d. baigiasi ieškovo kadencija AB Turto banko DPS teisinių konsultacijų komitete, į kurį jis buvo išrinktas dvejiems metams.

Dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo pagrįstumą ir teisėtumą lemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo nutraukti darbo santykius buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo iš darbo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. AB LESTO, bylos Nr. 3K-3-346/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. AB Lietuvos paštas, bylos Nr. 3K-3-290/2012). DK 129 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Teisėta priežastis nutraukti darbo santykius šiuo pagrindu negali būti narystė profesinėje sąjungoje arba dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje ne darbo metu. Pagal DK 130 straipsnio 1 dalies nuostatą, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Įspėjimo terminas gali būti pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo.

Bylos medžiagos pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė atleidimo procedūrą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, nesilaikė DK 130 straipsnio 1 ir 7 dalyse nustatytų tinkamo įspėjimo apie atleidimą terminų ir tvarkos. Savo išvadą teismas motyvavo tuo, kad VĮ Turto banke veikia dvi profesinės sąjungos – VĮ Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga ir VĮ Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga. Atsakovui buvo žinoma apie ieškovo dalyvavimą abiejų profesinių sąjungų renkamųjų organų veikloje, kad jis buvo atsakovo darbo ginčų komisijos narys, kad ieškovas yra išrinktas į VĮ Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos valdybą iki 2014 m. rugsėjo 16 d. Pastarosios profesinės sąjungos sutikimo atsakovas nėra gavęs ir nėra duomenų, kad tokio prašė. Klausimas dėl VĮ Turto banko darbuotojų profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą atleisti N. V. iš darbo užginčytas civilinėje byloje Nr. 2-630-430/2012, šiuo klausimu priimtas sprendimas nėra įsiteisėjęs. Ta aplinkybė, kad 2012 m. spalio 28 d. galbūt baigėsi (tai pagrindžiančių objektyvių duomenų byloje nėra) ieškovo kadencija VĮ Turto banko DPS teisinių konsultacijų komitete, kuria atsakovas grindė 2012 m. rugsėjo 19 d. naujai priimtą įspėjimą, savaime nerodo, jog baigėsi(-iasi) jo narystė šioje profesinėje sąjungoje. Dėl to liko tinkamai neišspręstas DK 134 straipsnyje įtvirtintas papildomų garantijų darbuotojams klausimas, buvo pažeista Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena iš profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijų – draudimas darbdaviui atleisti iš darbo darbuotoją – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narį – negavus tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas, teikdamas ieškovui 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimą dėl darbo sutarties su juo nutraukimo nuo 2012 m. spalio 29 d., nes 2012 m. spalio 28 d. ieškovo kadencija VĮ Turto banko DPS teisinių konsultacijų komitete bei priimdamas 2012 m. spalio 23 d. įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo nuo 2012 m. spalio 29 d. (dėl atostogų suteikimo šį terminą nukeliant į 2012 m. gruodžio 3 d.), faktiškai priėmė naujus aktus, lėmusius ieškovo atleidimą, ir padarė išvadą, kad visi nustatyti darbo sutarties nutraukimo pažeidimai (reglamentuoti ieškovo atleidimo iš darbo metu galiojusio DK nuostatų) sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą ieškovo atleidimą iš darbo laikyti neteisėtu.

Konstatavęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad grąžinti ieškovą į ankstesnį darbą galimybių nėra, ir laikė, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos DK 300 straipsnio 4 dalies pagrindu, priteisė ieškovui 28 113,75 Lt (3,5 mėn. x 8032,50 Lt už priverstinę pravaikštą nuo nukeltos jo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 3-iosios, iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos) ir nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo po 377,68 Lt už kiekvieną darbo dieną. Sprendimo dalį, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 8032,50 Lt (neatskaičius mokesčių), teismas nusprendė vykdyti skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktas, DK 302 straipsnio 1 punktas).

Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas plačiau dėl kitų šalių pateiktų argumentų ir paaiškinimų nepasisakė, manydamas, kad jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamo ginčo sprendimui.

Dėl neturtinės 1000 Lt žalos atlyginimo DK 250 straipsnio pagrindu teismas nurodė, kad byloje akivaizdžiai nustatyta, jog ieškovo atžvilgiu vykdyto atleidimo iš darbo mechanizmas gana sisteminis ir tęstinio pobūdžio, nepaneigta ir ieškovo nurodoma aplinkybė, jog tai kryptingi darbdavio veiksmai prieš jį, kaip aktyvų profesinių sąjungų atstovą. Teismų praktikoje preziumuojama, kad neteisėto darbuotojo atleidimo iš darbo aplinkybė jau yra savaiminis pagrindas neturtinės žalos buvimui konstatuoti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo VĮ Turto banko apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 2 d. sprendimu paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 19 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslindama sprendimo rezoliucinę dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir ją išdėstydama taip: priteisti ieškovui N. V. iš atsakovo VĮ Turto banko 28 113,75 Lt vidutinio darbo užmokesčio nuo atleidimo iš darbo dienos (2012 m. gruodžio 3-iosios) iki teismo sprendimo priėmimo dienos t. y. 2013 m. kovo 19-osios, ir vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2013 m. kovo 19 d. iki jo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 377,68 Lt už kiekvieną darbo dieną.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje esminę reikšmę turi dvi aplinkybės: kad atsakovas 2011 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. P7-8 atleidimo iš darbo terminą pratęsė iki teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-630-430/2012 įsiteisėjimo (įsiteisėjo 2013 m. birželio 14 d.), o 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą atsakovas pranešė ieškovui, kad jo paskutinė darbo diena banke bus 2012 m. spalio 29 d., nes 2012 m. spalio 28 d. baigiasi ieškovo kadencija AB Turto banko DPS teisinių konsultacijų komitete, į kurį jis buvo išrinktas dvejiems metams, ir priėmė 2012 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. P2-64 dėl ieškovo atleidimo iš darbo nuo 2012 m. spalio 29 d.; kad VĮ Turto bankas veikia dvi profesinės sąjungos – VĮ Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga (kuri nedavė sutikimo atleisti ieškovą iš darbo) ir VĮ Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga (toliau – KPS), kurios sutikimo atsakovas neprašė ir nėra gavęs.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai, jog atsakovas, žinodamas, kad ieškovas yra Turto banko KPS valdybos narys, nesikreipė dėl išankstinio sutikimo į šią profesinę sąjungą, sudaro savarankišką pagrindą ieškovo atleidimą pripažinti neteisėtu, todėl atsakovo naujas 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą buvo neteisėtas ir nepagrįstas, net ir tuo atveju, jeigu būtų sutikta su atsakovo teiginiu, jog tai yra pirminių įspėjimų tęsinys.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, teikdamas ieškovui 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimą Nr. P7-5 dėl darbo sutarties su juo nutraukimo nuo 2012 m. spalio 29 d., faktiškai priėmė naujus aktus, lėmusius ieškovo atleidimą, nes atsakovas 2011 m. kovo 29 d. įspėjimu įspėjo ieškovą, kad jis bus atleistas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) pasibaigus įspėjimo terminui, t. y. 2011 m. liepos 29 d., 2011 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu šis terminas buvo pratęstas iki Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-630-430/2012 įsiteisėjimo. Šis sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nutartimi, kai atsakovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, todėl darytina išvada, kad pagal šį įspėjimą ieškovas galėjo būti atleistas tik 2013 m. birželio 14 d. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad atsakovas 2012 m. rugsėjo 19 d. nauju įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą nustatė ne tik visai kitą, daug ankstesnę būsimo atleidimo iš darbo datą – 2012 m. spalio 29 d., bet ir nurodė naują, prieš tai buvusiame įspėjime nenurodytą pagrindą – kad darbo sutartis nuo 2012 m. spalio 29 d. su ieškovu bus nutraukta atsižvelgus į tai, kad 2012 m. spalio 28 d. baigiasi ieškovo kadencija VI Turto banko darbuotojų profesinės sąjungos teisinių konsultacijų komitete. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimas yra savarankiškas įspėjimas, kuriuo savo veiksmais darbdavys iš esmės pablogino darbuotojo situaciją, taip pažeidė darbuotojo teises ir interesus, nes ieškovo atžvilgiu atsakovas įspėjimo terminą sumažino. Įteikdamas šį įspėjimą ir priimdamas įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo atsakovas nesilaikė CPK 130 straipsnyje nustatyto 2 mėnesių įspėjimo termino. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė atleidimo procedūrą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, ir tai yra pagrindas pripažinti ieškovo atleidimą neteisėtu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas negalėjo būti DPS ir KPS nariu, nes priklausė įmonės administracijai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad į VĮ Turto banko DPS ieškovas įstojo 2010 metų spalio mėnesį, t. y. jau po to, kai Stebėtojų tarybos 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu ieškovas buvo atšauktas iš Valdybos narių, 2010 m. rugsėjo 9 d. jis buvo įspėtas apie atleidimą iš darbo panaikinus ieškovo etatą. Į VĮ Turto banko KPS valdymo organą ieškovas buvo išrinktas 2011 m. rugsėjo 16 d. (iki 2014 m. rugsėjo 16 d.), t. y. jau po to, kai, AB Turto bankui 2011 m. balandžio 1 d. tapus valstybės įmone, ieškovo pareigybė 2011 m. rugpjūčio 26 d. buvo galutinai panaikinta ir pavaduoti generalinį direktorių buvo skiriamas VĮ Turto banko Skolų valdymo tarnybos direktorius R. Ž. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas, praradęs Valdybos nario statusą, turėjo teisę būti įmonėje veikiančių profesinių sąjungų nariu. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad Turto banke veikiančios dvi profesinės sąjungos tarpusavyje nėra įkūrusios jungtinės šių profsąjungų atstovybės, negali būti teisiniu pagrindu nesikreipti į Turto banko kolektyvo profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti iš darbo ieškovą gavimo, nes tokios darbdavio teisės įstatymo nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad visą laika abi įmonėje veikiančios profsąjungos (o ne kuri nors viena iš jų) atstovauja darbuotojų interesams darybose su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties bei konsultacijose dėl struktūrinių pertvarkymų. Konstitucijos 50 straipsnyje nustatyta, kad „visos profesinės sąjungos turi lygias teises“.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimas buvo įteiktas ieškovui pasirašytinai, o vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojamas iki teismo sprendimo įsigaliojimo, t. y. iki jo įsiteisėjimo dienos, dėl to buvo patikslinta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos nagrinėti kitų šalių pateiktų argumentų ir paaiškinimų dėl atleidimo pagrindo, tačiau tai nereiškia, kad teismas pripažino atsakovo argumentus, kad juridinių faktų, reikalingų nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso 129 straipsnį, buvimą ir jų pagrįstumą Turto bankas įrodė. Atsakovo teiginys, kad N. V. buvo nelojalus darbdaviui ir netinkamai elgėsi Darbo kodekso 35 straipsnio prasme, negali būti nagrinėjamas, nes tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas VĮ Turto bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą pripažinti ieškovo N. V. atleidimą iš darbo teisėtu. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos ( toliau – KPS) statuso

Kasatoriaus teigimu, Turto banke veikiančios dvi profesinės sąjungos – Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga ir kolektyvo profesinė sąjunga tarpusavyje nėra įkūrusios jungtinės atstovybės, KPS nėra Turto banko darbuotojų interesams atstovaujanti profsąjunga, todėl darbdavys ir neprašė jos sutikimo atleisti ieškovą. Profesinių sąjungų įmonėje gali būti įkurta bet kiek, tačiau atstovauti daugumos įmonės darbuotojų interesams darbo teisiniuose santykiuose su darbdaviu gali tik viena „atstovaujančiosios profesinės sąjungos“ statusą turinti profsąjunga. Jeigu būtų nuspręsta priešingai, tai nesąžiningai besielgiantys įmonių darbuotojai kurtų profsąjungas vien tik tam, kad būtų išrinkti į jų valdymo organus, įvardytų save darbuotojų atstovais ir darbdavys negalėtų jų atleisti iš darbo.

2. Dėl N. V., ėjusio Turto banko administracijos vadovo pavaduotojo – Teisės departamento direktoriaus pareigas, galimybės būti Turto banko darbuotojų atstovu

Kasatorius nurodo, kad iki 2011 m. balandžio 1 d. įvykusio AB Turto banko pertvarkymo į valstybės įmonę galiojo Valdybos patvirtintas Administracijos darbo reglamentas, kurio 2 punkte buvo nustatyta, kad įmonės administracija susideda iš valdybos primininko – administracijos vadovo ir pavaduotojų bei departamentų, skyrių, tarnybų ir kitų struktūrinių padalinių vadovų. Dėl to yra aišku, kad N. V. priklausė įmonės administracijai ir jo veiksmai, kai jis 2010 m. spalio 28 d. tapo DPS ir 2010 m. gruodžio 15 d. KPS nariu bei atitinkamai šių profsąjungų renkamųjų organų nariu ir pasiskelbė pagal DK 19 straipsnį atstovaujantis įmonės darbuotojams, o ne darbdaviui, buvo nesuderinami su šio darbuotojo tiesioginėmis darbo funkcijomis ir pareigomis pagal darbo sutartį ir pareiginius nuostatus bei pažeidė Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasatorius pažymi, kad pats ieškovas nepaneigė fakto, jog jis buvo vadovaujančiu darbuotoju. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. V. nustojo būti įmonės administracijos pareigūnu, kai buvo atšauktas iš Turto banko valdybos, yra neteisinga, nes jo priklausymą administracijos pareigūnų kategorijai nulėmė jo pagal individualios darbo sutarties nuostatas vykdoma administracijos vadovo pavaduotojo, o ne valdybos nario funkcija. Po N. V. atleidimo iš darbo 2012 m. gruodžio 3 d., daugiau joks darbuotojas į šias jau nuo 2010 m. gegužės 7 d. nesančias pareigas priimtas nebuvo, kas, kasatoriaus teigimu, patvirtina, jog anksčiau įmonės valdybos priimtas sprendimas pakeisti įmonės struktūrą nebuvo fiktyvus ir atsiradus galimybei buvo realiai įgyvendintas. Kasatorius pažymi, kad darbdavio atstovavimo klausimo negalima susiaurinti tik iki įmonės administracijos vadovo pavadavimo, nes yra ir kitos, tęstinio pobūdžio veiklos, pavyzdžiui, darbdavio atstovavimas Darbo ginčų komisijoje, kurioje kasatorius negalėjo paskirti šioje srityje žinių turinčio N. V., kaip savo atstovo, nes šis jau buvo profsąjungų narys.

3. Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kasatorius nurodo, kad N. V. iš darbo buvo atleistas tik po to, kai baigėsi laikotarpis, kuriam jis buvo išrinktas į DPS atstovaujamąjį organą, iš KPS darbdavys neturėjo prašyti sutikimo atleisti ieškovą, nes ši profsąjunga nėra įmonėje „atstovaujančioji profesinė sąjunga“, todėl N. V. ir bylą nagrinėjusių teismų argumentai, kad ieškovo atleidimas iš darbo yra darbdavio veikimas prieš N. V. kaip aktyvų profesinių sąjungų atstovą yra nepagrįstas.

4. Dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo termino

Kasatorius nurodo, kad N. V., kuris buvo išrinktas į DPS atstovaujamąjį organą, negalėjo būti atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio profsąjungos sutikimo, tačiau profsąjunga ginti darbuotoją DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. priimti sprendimą neduoti sutikimo atleisti jo iš darbo, turi teisę tik laikotarpiu, kuriam šis darbuotojas yra išrinktas į darbuotojų atstovaujamąjį organą. Jam pasibaigus, profsąjunga tokių darbuotojo gynybos veiksmų imtis neturi teisės, o iki to laiko priimtas toks jos sprendimas turi būti laikomas netekusiu galios (baigusiu galioti) nuo laikotarpio, kuriam darbuotojas buvo išrinktas į darbuotojų atstovaujamąjį organą, pabaigos. Būtent dėl šios priežasties, N. V. kadencijai DPS renkamojo organo nario pareigose pasibaigus 2012 m. spalio 28 d., anksčiau nei įsiteisėjo teismo sprendimas dėl DPS atsisakymo duoti sutikimą atleisti N. V., darbdavys toliau tęsė, o ne ėmėsi vykdyti ši naujo, anksčiau pradėtą N. V. atleidimo iš darbo procedūrą. Kasatoriaus teigimu, DK 130 ir 134 straipsniuose yra teisės spraga, nes juose tiesiogiai nenustatyta, kiek galioja darbuotojams atstovaujamojo organo atsisakymas duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Be to, kasatorius pažymėjo, kad tiek 2011 m. kovo 29 d. įspėjime, tiek 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjime yra nurodytos tos pačios ieškovo atleidimo priežastys ir aplinkybės, todėl informacija, reikalinga N. V. įgyvendinant savo teises, niekaip nepakito. Be to, jei būtų nuspręsta, kad darbdavio 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimas laikytinas nauju įspėjimu, tai tokiu atveju piniginė kompensacija turėtų būti priteista tik už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 29 d. (faktinio atleidimo dienos) iki 2013 m. sausio 19 d. (kai turėjo pasibaigti keturių mėnesių įspėjimo terminas, skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimo įteikimo ieškovui dienos).

5. Dėl atleidimo iš darbo pagrindų

Kasatoriaus teigimu, jis pagrįstai ėmėsi įgyvendinti N. V. atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį, nes Turto bankui pagrįstai nusprendus pakeisti darbo apmokėjimo sąlygas, N. V. nedavė sutikimo dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, taip pat nesutiko dirbti kitose jam siūlytose laisvose darbo vietose.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas N. V. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos statuso

Ieškovo teigimu, kasatorius, negavęs nė vienos įmonėje veikiančios profsąjungos sutikimo atleisti iš darbo renkamojo organo narį, neteisėtai atleido ieškovą iš darbo. Kasatorius nenurodo konkrečios teisės normos, kuri neva šio ginčo atveju suteikė teisę kasatoriui net nesikreipti į KPS dėl išankstinio sutikimo atleisti iš darbo ieškovą gavimo. Atstovaujamosios profsąjungos statusas galioja tik kolektyviniuose darbo santykiuose (derybose dėl kolektyvinės sutarties ir t. t.), tačiau individualiuose darbo santykiuose vienai profsąjungai negali būti ribojama galimybė ginti savo narių, juolab pažeidžiamiausių, t. y. renkamųjų profesinių sąjungų organų narių, teises. Ieškovas nurodo, kad kasatorius laikė abi Turto banke veikiančias profsąjungas teisėtai veikiančiais darbuotojų atstovais, nes tiek DPS, tiek KPS atstovai buvo kviečiami į derybas dėl kolektyvinės sutarties, struktūrinių pertvarkymų. EŽTK 11 straipsnis nustato draudimą riboti žmogaus teisę laisvai steigti ir stoti į profsąjungas, nebent tai būtų numatyta įstatyme ar užtikrintų visuomenės saugumą. Šiuo atveju kasatorius puikiai žinojo, kad ieškovas yra abiejų Turto banke veikiančių profsąjungų renkamų organų narys. Kasatorius klaidina teismą nurodydamas, kad ne darbuotojų, ne pagal įstatymų leidėjo iš anksto nustatytus objektyvius kriterijus, o darbdavio išrinkta profsąjunga leistų kolektyviniuose darbo ginčuose tinkamai pasirūpinti darbuotojų interesais.

2. Dėl N. V., ėjusio Turto banko administracijos vadovo pavaduotojo – Teisės departamento direktoriaus pareigas, galimybės būti Turto banko darbuotojų atstovu

Ieškovas nurodo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrius 2013 m. gegužės 15 d. nutarimu atsisakė tenkinti VĮ Turto banko prašymą pripažinti juridinį asmenį neteisėtai įsteigtu, nurodydama, kad N. V. negali būti laikomas darbdavio atstovu. Kasatorius oficialiai ieškovą pripažino visų Turto banke veikiančių profsąjungų nariu. Nė vienas iš Turto banko struktūrinių padalinių vadovų neturi teisės priimti sprendimus dėl darbo sutarties sudarymo, pasibaigimo ir kt. klausimų. Turto banko įstatuose numatyta, kad administracijos vadovą gali pavaduoti tik Valdybos narys. Ieškovui atsistatydinus iš Valdybos narių, Turto banko stebėtojų tarybos 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu jis buvo atšauktas iš Valdybos narių ir vadovaujantis AB Turto banko įstatų 39 punktu, prarado galimybę pavaduoti Valdybos primininką. Be to, ieškovas neturėjo nė vieno pavaldinio, nors pagal pareigas vadinosi administracijos vadovo pavaduotojas – Teisės departamento direktorius. Ieškovo teigimu, kasatorius sąmoningai ir bet kokiomis priemonėmis siekė iš darbo atleisti ieškovą, kad kuo greičiau pradėtų iš šalies pirkti teisines (advokatų) paslaugas. Ieškovo manymu, jis įspėjimą dėl atleidimo iš darbo gavo dėl to, kad aktyviai reiškė savo poziciją.

3. Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Ieškovas nurodo, kad neteisėti kasatoriaus veiksmai lėmė jo pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą ateitimi, kas yra pagrįstas pagrindas neturtinei žalai atlyginti.

4. Dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo termino

Ieškovas nurodo, kad nors DPS renkamojo organo nariu jis buvo išrinktas 2010 m. spalio 28 d. dvejų metų kadencijai, tačiau DPS 2012 m. spalio 1 d. raštu kasatoriui buvo nurodyta, kad ieškovas eis savo pareigas iki profsąjungos narių susirinkimas išrinks naujus renkamųjų organų narius. Taip pat ir DPS pirmininko įgaliojimai turėjo baigtis 2011 m. spalio 18 d., tačiau jie buvo tęsiami, nes nebuvo išrinkti nauji organai. Ieškovo teigimu, kadangi Vilniaus apygardos teismas VĮ Turto banko ieškinį dėl DPS atsisakymo duoti sutikimą atleisti ieškovą, paliko nenagrinėtu, tai reiškia, kad teisėtai galioja DPS 2011 m. balandžio 12 d. sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš darbo ieškovą. Be to, negalima sutikti su kasatoriaus teiginiais apie trumpesnius, nei nustatyta DK, įspėjimo ieškovui terminus ir apie galimybę šiuos tęsti. Įspėjimo terminai nustatyti atleidžiamojo darbuotojo naudai ir darbdavys neturi galimybės savo nuožiūra keisti šio laikotarpio. Ieškovo teigimu, 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimas nėra ir negali būti laikomas 2011 m. rugpjūčio 24 d. įspėjimo tęsiniu. Tai yra visiškai naujas įspėjimas, nustatęs visų pirma ir kitą atleidimo datą.

5. Dėl atleidimo iš darbo pagrindų

Ieškovas nurodo, kad atsakovas nepagrindė savo teiginių, jog ieškovas nesutiko su pasiūlymu dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, dėl ko neva paskui darbdavys turėjo pradėti ieškovo atleidimo procedūrą. Ieškovui buvo siūlomos laisvos pareigos prastesnėmis darbo sąlygomis, nes į geresnes jau buvo priimti nauji darbuotojai. Ieškovo teigimu, darbdavys siekė atleisti ieškovą ne dėl objektyvių jo nurodomų priežasčių, o dėl to, kad ieškovas nesutiko su darbdavio atliekamais veiksmais ir aiškiai tai parodydavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytų garantijų darbuotojų atstovams taikymo juos atleidžiant DK 129 straipsnio pagrindu

Darbuotojai išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis) laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio to organo sutikimo (DK 134 straispnio 1 dalis). Pagal DK 19 straipsnio 1 dalį vienas iš subjektų, galinčių atstovauti darbuotojų teisėmis ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams yra profesinės sąjungos. Asmenų teisė jungtis į asociaciją – konstitucinė teisė, kuri gali būti ribojama tik teisės aktuose nustatytu pagrindu ir tvarka. Kasatoriaus argumentai, kad įmonėje veikia kita daugumą įmonės darbuotojus vienijanti profesinė sąjunga, o KPS turi mažai narių, jau yra įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-59/2014, nagrinėjant bylą dėl kasatorius kito tos pačios profesinės sąjungos renkamojo organo nario atleidimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjamu atveju ir pirmiau nurodytoje jau išnagrinėtoje civilinėje byloje faktinės aplinkybės dėl profesinių sąjungų skaičiaus ir jų statuso įmonėje sutampa, todėl teisėjų kolegija remiasi šioje byloje pateiktu teisės normų aiškinimu, kad, pirma, darbdavio prognozavimas, kad sutikimas atleisti darbuotojų atstovą nebus gautas, nėra teisėtas pagrindas atleisti darbuotoją be įstatyme nustatyto sutikimo, toks darbdavio elgesys, be kita ko, reiškia, kad darbdavys prisiima riziką, jog, atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, jam kils tokio atleidimo padariniai; antra, argumentai, kad įmonėje veikia kita, daugumą įmonės darbuotojų vienijanti profesinė sąjunga, o KPS turi mažai narių, taip pat nėra reikšmingi, kol šios profesinės sąjungos steigimo teisėtumas nenuginčytas, nes teisės aktuose nėra draudimo vienoje įmonėje steigti dvi ar daugiau profesinių sąjungų. Nagrinėdama N. V. atleidimo iš darbo bylą teisėjų kolegija pasisakys dėl kitų argumentų, kurie nebuvo nagrinėjami nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje.

Pirma, dėl būtinumo steigti kelių įmonėje veikiančių profesinių sąjungų atstovybes bei darbdavio pareigos gauti išankstinį profesinės sąjungos sutikimą dėl jos renkamojo organo nario galimo atleidimo DK 129 straipsnio pagrindu. Teisės aktuose nėra nustatyta draudimo įmonėje veikti kelioms profesinėms sąjungoms. Bendro jų atstovavimo poreikis iškyla, kai įmonėje sudaroma kolektyvinė sutartis, todėl kelios įmonėje veikiančios profesinės sąjungos turi sudaryti atstovybę, kuri pripažįstama šalimi pasirašant kolektyvinę sutartį (DK 60 straipsnio 2 dalis), tačiau teisės aktuose nėra įpareigojimo profesinėms sąjungoms steigti atstovybės, jeigu darbuotojas, kurį ketinama atleisti, yra kelių įmonėje veikiančių profesinių sąjungų renkamųjų organų narys. Tokiais atvejais darbdaviui tenka kreiptis dėl išankstinio sutikimo į tas profesines sąjungas, kurių renkamųjų organų nariu yra išrinktas atleidžiamas darbuotojas. Kitaip aiškinti darbdavio pareigą pagal DK 134 straipsnio 1 dalį reikštų profesines sąjungos renkamųjų organų narių įstatyme įtvirtintų garantijų susiaurinimą.

Antra, kasatorius prašo išspręsti klausimą, ar N. V., būdamas administracijos vadovo pavaduotoju, gali būti darbuotojų atstovu DK 19 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai darbdavys abejoja dėl profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumo (neatstovauja daugumai) ir jų renkamųjų organų sudarymo (siekiant išvengti galimo interesų konflikto, numatyto DK 19 straipsnio 2 dalyje, kai į profesinės sąjungos renkamuosius organus išrinktas asmuo pagal savo teisinį statusą įmonėje galėtų būti priskiriamas prie darbdavio atstovų), darbdavys turi reikšti ieškinį atitinkamai profesinei sąjungai, nes šie klausimai liečia juridinio asmens – profesinės sąjungos interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos statybininkų mokykla v. Klaipėdos miesto ir apskrities profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-383/2010). Jeigu toks reikalavimas profesinei sąjungai nepareikštas, tai profesinės sąjungos įregistravimas ir jo renkamųjų organų suformavimas yra status quo, kuris nulemia darbdavio pareigą užtikrinti DK 134 straipsnio 1 dalyje numatytas garantijas profesinių sąjungų renkamų organų nariams jų atleidimo pagal DK 129 straipsnį atveju. Taigi teisėjų kolegija negali pasisakyti dėl kasaciniame skunde keliamų DK 19 ir 24 straipsnių nuostatų, ar ieškovas dėl einamų pareigų įmonėje galėjo būti darbuotojų atstovu, nes byloje nėra pareikštas atitinkamas reikalavimas KPS – Juridinių asmenų registre įregistruotam juridiniam asmeniui. Kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl profesinės sąjungos teisinio statuso ir atleisto darbuotojo negalimumo būti renkamu tos profesinės sąjungos organo nariu, nes šie klausimai nepatenka į bylos dėl atleidimo teisėtumo nagrinėjimo dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismai procesiniuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad darbdavys tinkamai nevykdė įstatyme nustatytos pareigos pagal DK 134 straipsnio 1 dalį ir nesikreipė į KPS, apie kurios sukūrimą jam buvo pranešta iki ieškovo atleidimo bei buvo nurodyta, kad ieškovas yra šios profesinės sąjungos renkamojo organo narys, dėl sutikimo atleisti ieškovą. Darbdaviui neįvykdžius privalomos atleidimo sąlygos, nustatytos DK 134 straipsnio 1 dalyje, ieškovo atleidimą teismai pagrįstai pripažino neteisėtu.

Dėl įspėjimo apie darbuotojo atleidimą terminų

DK 130 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyti įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminai ir jų pratęsimo pagrindai. Nagrinėjamoje byloje aktualus DK 130 straipsnio 4 dalies taikymas tais atvejais, kai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas profesinės sąjungos atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, baigiasi laikas, kuriam yra išrinktas atleidžiamas darbuotojas į darbuotojų atstovaujamuosius organus, t. y. baigiasi įstatyme nustatyta renkamojo organo nario garantija, įtvirtinta DK 134 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas garantiją darbuotojams nebūti atleistiems pagal DK 129 straipsnį be profesinės sąjungos renkamojo organo, į kurį jie yra išrinkti, sutikimo susiejo su laikotarpiu, kuriam jie išrinkti (DK 134 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai tokio darbuotojo įspėjimo terminai pratęsiami iki įsiteisėja teismo sprendimas dėl atsisakymo duoti sutikimą atleisti pagrįstumo, o šio darbuotojo įgaliojimai renkamajame organe baigiasi anksčiau nei įsiteisėja sprendimas, įspėjimo terminas baigiasi, kai baigiasi darbuotojo įgaliojimai renkamajame organe. Kitoks terminų pratęsimo aiškinimas reikštų be teisinio pagrindo pratęsti galiojimą garantijos, numatytos DK 134 straipsnio 1 dalyje (DK 10, 35 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo išrinktas į DPS renkamąjį organą iki 2012 m. spalio 28 d., todėl jo įspėjimo apie atleidimą terminas turėjo būti pratęstas iki nurodytos datos (DK 134 straipsnio 1 dalis ir 130 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su teismų atliktu 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimo, kurį darbdavys įteikė ieškovui, vertinimu. Darbdavys gali atšaukti įspėjimą, keisti jo turinį, teikti kitą įspėjimą ir tokiais atvejais kilus ginčui dėl atleidimo teisėtumo vertinamas tas įspėjimas, kurio terminui pasibaigus atleidžiamas darbuotojas. Nagrinėjamoje byloje darbdavys įsakyme apie atleidimą nurodė visus įspėjimus, todėl teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad tai įspėjimai dėl termino pratęsimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokie darbdavio įspėjimai dėl termino pratęsimo, kai terminas pratęsiamas įstatymo pagrindu (DK 134 straipsnio 4 dalis), yra pertekliniai. Pažymėtina, kad nors bylą nagrinėję teismai ir vertino 2012 m. rugsėjo 19 d. įspėjimą nauju įspėjimu, bet spręsdami dėl teisinių padarinių sprendimo rezoliucinėje dalyje nepriėmė (neperkėlė) atleidimo datos, nekeitė neišnaudotų atostogų skaičiavimo, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegijos išvados, kad tai tik ankstesnių įspėjimų terminus pratęsiantis įspėjimas, nekeičia tų teisinių padarinių, kuriuos teismai pritaikė pripažinę atleidimą neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas tinkami taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, priteisdamas N. V. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, nurodytos įsakyme, iki teismo sprendimo, kuriuo tas atleidimas pripažintas neteisėtu, įsigaliojimo dienos. Kolegija, pripažindama kasatoriaus argumentus pagrįstais dėl įspėjimo vertinimo ir įspėjimo terminų pasibaigimo, nekeičia apeliacinės instancijos sprendimo rezoliucinės dalies, nes apeliacinės instancijos teismas nekeitė atleidimo datos dėl įspėjimo terminų ir skaičiavo vidutinį darbo atlyginimą nuo atleidimo datos, nurodytos įsakyme apie atleidimą.

Dėl neturtinės žalos

Kasaciniame skunde nurodoma, kad neturtinė žala ieškovui priteista nepagrįstai, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų bei ieškovui neįrodžius, kad tokia žala buvo patirta.

Iš pirmiau esančioje dalyje kasacinio teismo padarytų išvadų matyti, kad ieškovas, kaip profesinės sąjungos renkamojo organo narys, iš darbo be šio organo sutikimo buvo atleistas neteisėtai, todėl atsakovo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo atmestini.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo atžvilgiu vykdyto atleidimo iš darbo mechanizmas buvo gana sistemiškas ir tęstinio pobūdžio, tai sukeldavo nuolatinę įtampą. Kasatoriaus argumentai, kad ieškovas dėl einamų pareigų negalėjo būti darbuotojų atstovu, kaip pažymėta pirmiau, šioje byloje nėra vertinami, todėl jie negali lemti ir neturtinės žalos klausimo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį ir priteisė ieškovui 1000 Lt kaip moralinę satisfakciją. Atsižvelgiant į tai, keisti ar naikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ir dėl atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį pagrindo. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pasisako, kad teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011), t. y. siekiant nustatyti atleidimo teisėtumo faktą, turi būti išanalizuoti visi atleidimo pagrindai ir sąlygos. Teisėjų kolegija sutinka, kad šiuo atveju bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino atleidimo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį pagrindų, tačiau nustatė, kad atleidžiant ieškovą N. V. nebuvo laikytasi privalomosios atleidimo sąlygos, DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos darbuotojų atstovui, dėl ko N. V. atleidimas pagrįstai pripažintas neteisėtu, ir kasaciniam teismui nėra pagrindo iš esmės keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 12,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš VĮ Turto banko (juridinio asmens kodas 112021042) 12,87 Lt (dvylika litų 87 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė