Civilinė byla Nr. 3K-3-218/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11506-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7.4; 11.9.10.08; 14.4; 14.7; 114.11

                                                                                                                                                          

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui UAB „Litgorus“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, išeitinės išmokos, kompensacijos už atostogas, neišmokėto atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.     Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbdavio pareigą suteikti darbuotojui darbą, darbuotojo pareigą atvykti į darbą, darbo užmokesčio nustatymą, darbo sutarties nutraukimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, aiškinimo ir taikymo.

            Ieškovas A. Vazbys kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti atsakovo UAB „Litgorus“ direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą Nr.2012/08/31-1 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo A. V.“ neteisėtu, nustatyti, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisti vidutinį darbo užmokestį po 9687,56 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos ir dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti neišmokėtą 9687,56 Lt atlyginimą už 2012 m. rugpjūčio mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei delspinigius po 0,06 proc. nuo neišmokėtos sumos už kiekvieną dieną nuo 2012 m. rugsėjo 8 d. iki visiško atsiskaitymo dienos. Ieškovas nurodė, kad nuo 2011 m. gegužės 6 d. jis dirbo atsakovo įmonėje darbų vykdytoju pagal neterminuotą darbo sutartį. Atsakovas užsiima statybų verslu ir visą veiklą vykdo Norvegijoje.  2012 m. liepos 19 d. ieškovas grįžo iš Norvegijos ir iki 2012 m. liepos  31 d. buvo nemokamose atostogose. Vėliau, šioms pasibaigus, atsakovas jam nepateikė jokio darbo pasiūlymo ir nepagrįstai laikė, kad ieškovas nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą. Ieškovas nesutinka su atsakovo 2012 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu, kad jis padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t. y. be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą ir sutrikdė įmonės veiklą, kurio pagrindu atsakovas jam nepagrįstai ir neteisėtai skyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalį. Taip pat ieškovas nurodo, kad 2011 m. gegužės 6 d. darbo sutartyje Nr. 24 nustatytas 1040 Lt mėnesinis darbo užmokestis, tačiau iš tikrųjų su darbdaviu buvo sulygtas apie 10 000 Lt vieno  mėnesio darbo užmokestis, kuris atsispindi su atsakovu sudarytoje standartinėje darbo sutartyje Nr. 563-LIT, kurioje nurodytas darbo užmokestis 20 625 Norvegijos kronų, tai sudaro 9687,56 Lt.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje darbo vieta nėra atskirai aptarta jų susitarimu. Sutartyje nurodyta, kad ieškovas yra priimamas dirbti UAB „Litgorus“. Atsakovo įmonėje buvo nusistovėjusi tvarka, kad darbuotojai, grįžę iš komandiruotės Norvegijoje, rašydavo prašymus ir išeidavo nemokamų atostogų iki kito išvykimo. Ieškovas nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. darbe nebuvo. Tarp darbuotojo ir darbdavio buvo susitarimas dėl nemokamų atostogų suteikimo. Teismas vertino, kad šiuo atveju ieškovas į darbą neatvyko be svarbių priežasčių, ir tai yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Byloje pateiktas UAB „Litgorus“ pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, kad ieškovas A. V. padarė pravaikštą nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio    31 d., taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pranešimas, kuriame nurodoma, kad ieškovas nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d., nuo     2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. yra nemokamose atostogose, bei pranešimas apie apdraustųjų socialinio draudimo pabaigą, kuriame nurodoma, kad A. V. atleistas iš darbo pagal darbo sutartį 2012 m. rugpjūčio 14 d. Vėliau, t. y. 2012 m. rugpjūčio 24 d., buvo pateiktas pranešimas dėl apdraustųjų socialiniu draudimu tikslinimo. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus padarė išvadą, kad, ieškovui nepateikus prašymo suteikti nemokamas atostogas ir nepateikus prašymo nutraukti darbo sutartį, atsakovo atlikti veiksmai, t. y. pranešimo VSDFV Klaipėdos skyriui dėl apdraustųjų socialiniu draudimu tikslinimo, buvo neišvengiami ir darbdavys neturėjo kito pasirinkimo. Atsakovas, paskirdamas drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, nustatytos su DK 240 straipsnyje, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, pareikalavo ieškovą pateikti raštu paaiškinimą dėl darbo drausmės pažeidimo.

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas į darbą neatvyko visą rugpjūčio mėnesį nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. ir nepateikė jokių įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti ar pateisinti jo neatvykimo į darbą priežastis. Pagal bendrą darbo tvarką darbuotojas privalo atvykti į darbą kiekvieną darbo dieną, jei nėra nustatyta priešingai. Iš ieškovo ir atsakovo sudarytos darbo sutarties matyti, kad šalių sutartas darbo laikas – penkių darbo dienų savaitė, darbo dienos trukmė – aštuonios darbo valandos, taigi ieškovui nebuvo nustatytas laisvas darbo laikas bei galimybė neatvykti į darbovietę kiekvieną darbo dieną. Darbo vieta darbo sutartyje atskirai nėra aptarta, o šalys tik sutarė, kad ieškovas dirbs atsakovo įmonėje darbų vykdytoju, vėliau pareigos pakeistos – staliumi dailide. Atsakovas yra Klaipėdoje registruota įmonė, vykdanti statybos veiklą ne tik Norvegijoje, kaip teigia ieškovas, bet ir Lietuvoje, todėl ieškovas turėjo pareigą pasibaigus nemokamoms atostogoms atvykti pas darbdavį. Ieškovas, to nepadarydamas, pažeidė savo pareigą atvykti į darbą ir dirbti darbdavio interesais. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas siūlė ieškovui įvairius variantus, kada jis galėtų išvykti į komandiruotę, tačiau pats ieškovas savo valia atsisakė atsakovo siūlomo darbo Norvegijoje. Teismas nurodė, kad ieškovas įmonėje dirbo nuo 2011 m., visada grįžęs iš komandiruotės į Lietuvą pasiimdavo nemokamas atostogas iki kito išvykimo, todėl darytina išvada, kad tokia susiformavusi vidaus darbo ir nemokamų atostogų suteikimo įmonėje tvarka ieškovui neabejotinai buvo žinoma ir jis sutiko dirbti pagal ją bei jos laikėsi. Ieškovas nesiėmė pastangų įstatymo nustatyta tvarka įforminti nemokamų atostogų suteikimą, nors darbdavys buvo sutikęs jį išleisti nemokamų atostogų, todėl, neatvykęs į darbą savo noru ir be jokių pateisinamų priežasčių visą rugpjūčio mėnesį, tokiais savo veiksmais padarė pravaikštą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal 2011 m. gegužės 6 d. darbo sutartį darbdavys įsipareigojo ieškovui mokėti 1040 Lt darbo užmokestį, o ieškovui išvykstant dirbti į užsienį darbdavys papildomai prie pagrindinio darbo užmokesčio mokėdavo papildomas išmokas – dienpinigius. Byloje nustatyta, kad atsakovas atleidęs iš darbo ieškovą visiškai su juo atsiskaitė jo atleidimo iš darbo dieną.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.  Dėl darbdavio pareigos pasiūlyti darbą ir darbuotojo pareigos atvykti į darbą

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas gamybinės veiklos (statinių statybos), kaip ir jo darbo sutartyje numatyto staliaus dailidės darbo, Lietuvoje nevykdė, taip pat nesiūlė jokio sutartyje sulygto darbo 2012 m. rugpjūčio mėnesį, todėl ši situacija turėjo būti įvertinta kaip priverstinė pravaikšta (DK 297 straipsnis) arba kaip prastova DK 122 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatęs šių svarbių bylos faktinių aplinkybių priėmė neteisingą nutartį.           

2.  Dėl darbo užmokesčio dydžio

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nepateikė išsamių argumentų dėl vidutinio darbo užmokesčio ir jo dydžio komandiruočių į užsienį metu. Ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašė taikyti palankesnes Norvegijoje su atsakovu sudarytos darbo sutarties nuostatas dėl darbo užmokesčio, tačiau šis teismas dėl to nepasisakė.       

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą ir pateikia šiuos esminius argumentus:

1.      Dėl darbuotojo pareigos atvykti į darbą

Atsakovas nurodė, kad teismai teisingai įvertino šalių darbo santykius ir nustatė, kad ieškovas 2012 m. rugpjūčio mėnesį neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, todėl darbdavys neturėjo kito pasirinkimo kaip tik konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir pritaikyti atitinkamą nuobaudą. Teismai nustatė, kad šalis saistė atitinkami darbo santykiai ir ieškovas nepagrįstai reikalauja laikotarpį, kai jam nebuvo pasiūlytas darbas, pripažinti priverstine pravaikšta.   

2.      Dėl darbo užmokesčio dydžio

Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai netaikė Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo nuostatų, nes šiuo atveju ieškovui, kaip darbuotojui, pasiųstam į tarnybinę komandiruotę, buvo taikomos DK ir Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 nuostatos. 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl pravaikštos kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ( DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas) tinkamo kvalifikavimo, reglamentuojant ginčo santykius; dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo tvarkos. Šiais teisės klausimais teisėjų kolegija pasisako.

 

Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą kvalifikavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas)

 

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).

 Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra įmonė, atliekanti statybos darbus Norvegijoje. Kasatorius (ieškovas) šioje įmonėje buvo priimtas dirbti darbų vykdytoju, vėliau pareigos buvo pakeistos iš darbų vykdytojo į staliaus-dailidės. Teismai nustatė šioje byloje reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškovo darbo pobūdžiu ir atsakovo įmonėje nusistovėjusia darbo tvarka. Teismų konstatuota, kad šalys pripažįsta, jog atsakovo įmonėje buvo nusistovėjusi tokia tvarka, kad, grįžus iš komandiruotės Norvegijoje, darbuotojai rašydavo prašymus ir išeidavo nemokamų atostogų iki kito išvykimo. Byloje pateiktų šalių paaiškinimų pagrindu teismai nustatė, kad ieškovas nepateikė prašymo išleisti nemokamų atostogų dėl įvykusio nesutarimo (konflikto) su darbdaviu dėl neišmokėto ar išmokėto ne viso darbo užmokesčio. Teismai, nustatę, kad buvo kasatoriaus (ieškovo) ir darbdavio susitarimas suteikti nemokamas atostogas, tačiau, ieškovui neatvykus į darbą bei priėmus sprendimą nebeteikti prašymo suteikti nemokamas atostogas, sprendė, kad ieškovas šiuo atveju neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, ir tai pagal DK 235 straipsnio 1 dalies 9 punktą yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas – neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai konstatavo nurodytas aplinkybes ir priėjo prie tų pačių aptartų išvadų – pravaikštos konstatavimo bei darbo sutarties nutraukimo teisėtumo – dėl ieškovo darbo pobūdžio ir nusistovėjusios darbo tvarkos, be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas turėjo kasdien atvykti į darbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia apeliacinės instancijos teismo nuostata nėra pagrįsta bylos duomenimis ir neatitinka atsakovo (darbdavio) išdėstytos pozicijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, apeliacinį skundą), atsakovo atstovo (vadovo) paaiškinimų teismui, paties šio teismo pirmiau padarytoms išvadoms. Bylą nagrinėjusių teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą, kad kasatorius (ieškovas) neturėjo pareigos nuolat būti įmonėje, o privalėjo atvykti tik įmonės administracijos nurodymu, kai būdavo poreikis vykti į komandiruotę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokiai nusistovėjusiai įmonės darbo tvarkai, kai darbuotojo darbo funkcijos yra vykdomos komandiruotėse, į kurias vykstama pagal atskirą darbdavio pranešimą, kilus ginčui dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) darbdavys turi pareigą įrodyti tokio pranešimo faktą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais CPK nustatytais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. UAB „Transtira“). Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas, gavęs nurodymą išvykti į komandiruotę, šio nurodymo nevykdė, darbuotojui tenka pareiga įrodyti neišvykimo priežasčių svarbą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apskritai nenustatinėjo, ar kasatoriui (ieškovui) pagal nusistovėjusią tvarką buvo pranešta dėl vykimo į komandiruotę ir ieškovas kviečiamas neatvyko. Kaip pažymėta pirmiau, teismas, nustatęs, kad buvo kasatoriaus (ieškovo) ir darbdavio susitarimas suteikti nemokamas atostogas, ieškovui neatvykus į darbą bei priėmus sprendimą nebeteikti prašymo suteikti nemokamas atostogas, priėjo prie išvados, kad ieškovas šiuo atveju neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, ir tai pagal DK 235 straipsnio 1dalies 9 punktą yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą laikė pagrįsta ir, be kita ko, nurodė, kad ieškovas buvo kviečiamas atvykti į darbą ir vykti į komandiruotę Norvegijoje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenurodė, ar ieškovui buvo pasiūlytas darbo sutartyje sulygtas darbas, ar jo sutikimu kitas darbas ir ar kasatorius be svarbių priežasčių  kviečiamas į darbą neatvyko.

Bylos duomenimis, kasatorius  pateikė atsakovui (2012 m. rugpjūčio 30 d.) paaiškinimą, kad nuo grįžimo iš komandiruotės Norvegijoje iki rugpjūčio pabaigos nėra gavęs nei atlyginimo, nei tolimesnio darbo, sulygto darbo sutartyje, pasiūlymo. Kasatorius analogiškus paaiškinimus teikė ir teismui. Bylos duomenimis, pagal nusistovėjusią praktiką dėl vykimo į komandiruotę buvo priimamas atsakovo (darbdavio) įsakymas, apie vykymą  į komandiruotę su darbuotoju derinama ir jam pranešama elektroninėmis priemonėmis (elektroniniais laiškais, SMS žinutėmis). Bylą nagrinėję teismai nenustatinėjo, kad dėl kasatoriaus (ieškovo) siuntimo į komandiruotę ginčo laikotarpiu būtų priimtas darbdavio įsakymas. Be to, pagal nusistovėjusią praktiką įmonėje su įsakymu darbuotojas nėra supažindinamas (tai gali turėti  reikšmės vertinant tokį dokumentą kaip įrodymą, jei toks įrodymas būtų pateiktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad siuntimas į tarnybinę komandiruotę įforminamas darbdavio arba jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu) (Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1365 ,,Dėl išlaidų susijusių, su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“). Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad kasatoriui buvo pasiūlyta vykti į komandiruotę – nuvežti autobusiuką į Norvegiją, bet tai, kasatoriaus teigimu, nelaikytina siūlymu atlikti staliaus–dailidės darbą, kuris buvo sutartas. Pažymėtina, kad pavesti darbuotojui atlikti kitą darbą, nei sulygta darbo sutartyje, darbdavys gali tik tuo atveju, kai yra darbuotojo sutikimas ir darbuotojas turi atitinkamą kvalifikaciją tokį darbą atlikti.

 Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos,  padarytos nenustačius teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių dėl ginčo sprendimo. Be to, sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai pagrįstai darbdavio įvertinti kaip pravaikšta, aktualus dar vienas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo aspektas – kas laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą. Teismų praktika šiuo klausimu atspindi  faktinių darbo santykių raidos tendencijas – atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų  2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-12/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą  civilinėje byloje V. A. v. VšĮ Alytaus sporto ir reakreacijos centras, bylos  Nr. 3-K-226/2011). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo nutarčių išvados buvo padarytos konkrečių tų bylų aplinkybių kontekste, todėl negali būti a priori vertinamos kaip precedentai, lemiantys nagrinėjamos bylos sprendimą. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad, net ir nustačius darbo drausmės pažeidimą,  darbuotojo padarytas darbo drausmės  pažeidimas turi būti vertinamas pagal DK 238 straipsnyje įtvirtintus kriterijus: pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, pažeidimo padarymo aplinkybes, tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. DK nepateikta priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, tik nustačius aptartas ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, galima spręsti dėl darbo drausmės pažeidimo (pravaikštos). Konstatavus darbo drausmės pažeidimą, teisėjų kolegijos požiūriu, paskirta nuobauda vertintina DK 238 straipsnyje įtvirtintų nuostatų aspektu.

 

               Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą dėl prastovos

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad, darbdaviui nepasiūlius darbo sutartyje sulygto darbo ir darbuotojui nesutikus rašyti prašymo suteikti nemokamas atostogas, bylą nagrinėję teismai susidariusius teisinius santykius nepagrįstai kvalifikavo pravaikšta ir pripažino kasatoriaus atleidimą iš darbo pagal DK 235 straipsnio 1 dalies 9 punktą  (šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną) teisėtu. Kasatoriaus teigimu, tokia susidariusi situacija vertintina prastova pagal DK 122 straipsnio nuostatas ir mokėtinas įstatyme nustatytas atlyginimas už prastovą, arba tai laikytina priverstine pravaikšta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal DK 184 straipsnio 1 dalį nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo reikalavimu, darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, kai įmonėje nėra darbo, sumažėja darbo krūvis, ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, o pačios įmonės ar darbdavio tikslai. DK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti numatytos ir kitos priežastys, dėl kurių darbdavys privalo suteikti darbuotojui nemokamas atostogas. Jeigu tai nenustatyta kolektyvinėje sutartyje, darbdavys nemokamų atostogų dėl kitų priežasčių suteikti neprivalo. Taigi įstatyme nustatyta, kad nemokamos atostogos visais atvejais gali būti suteiktos darbuotojo interesais ir jo prašymu dėl priežasčių, nustatytų įstatyme ir (ar) kolektyvinėje sutartyje. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad, kasatoriui žinant įmonėje nusistovėjusią tvarką dėl nemokamų atostogų suteikimo iki kito išvykimo į komandiruotę, prašymo suteikti nemokamas atostogas nepateikimas turi būti kvalifikuojamas kaip pravaikšta. Teisėjų kolegija pažymi, kad, be tokio nemokamų atostogų suteikimo tvarkos teisinio reglamentavimo, svarbu yra tai,  jog nemokamų atostogų laikotarpiu nėra mokamas vidutinis darbo užmokestis ar kitos garantinės išmokos, todėl darbuotojui priverstinio nemokamų atostogų suteikimo negali lemti įmonės veiklos tikslai, darbo pobūdis, darbo santykių specifika ar panašios priežastys. Pagal DK 122 straipsnį pagrindinė prastovos ne dėl darbuotojo kaltės ypatybė yra ta, kad darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių. Dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės. Prastovos laikotarpiu darbuotojas gali būti perkeliamas į kitą darbą tik rašytiniu darbuotojo sutikimu, atsižvelgiant į jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, sveikatą ir pan. Mokėjimo tvarką už prastovos laiką, esant įvairioms įstatyme nurodytoms situacijoms, nustato DK 195 straipsnio 1–7 dalys. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti numatyti visiško neatvykimo į darbą  prastovos metu atvejai (DK 195 straipsnio 6 dalis); darbdavio reikalavimu už buvimą prastovos metu darbo vietoje darbdavys darbuotojui turi mokėti DK 195 straipsnio 3 dalyje nustatytyto dydžio darbo užmokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčo santykiai nebuvo vertinti prastovą reglamentuojančių teisės normų aspektu, nors kasatorius šį klausimą kėlė. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas nurodo, kad nei įmonėje apskritai, nei dėl kasatoriaus nebuvo nustatyta prastova, todėl kasatoriaus teigimas dėl ginčo santykių kvalifikavimo prastova nėra pagrįstas. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad vien prašymo suteikti nemokamas atostogas nepateikimas negali būti kvalifikuojamas pravaikšta. Byloje nėra nustatytos ir vertintos aplinkybės dėl prastovos, nors kasatorius apie tai nurodė ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose, pateiktuose teismui, ir kasatoriaus atstovas paaiškinimuose teismui. Teisėjų kolegijos požiūriu, faktinių aplinkybių buvus galimą prastovą konstatavimas bylos faktų viseto kontekste turi reikšmės, kvalifikuojant šalių santykius ir sprendžiant dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo pagal DK 235 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl šiurkštus darbo pareigų pažeidimo (neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad ir konstatavus prastovą t. y. ginčo teisinius santykius kvalifikuojant prastova, nagrinėjamoje byloje pirmiau nurodyta, kad teismų yra nustatytos aplinkybės, jog kasatorius šalių susitarimu neturėjo pareigos nuolat būti įmonėje, o privalėjo atvykti tik įmonės administracijos nurodymu, kai būdavo poreikis vykti į komandiruotę. Ar kasatorius įmonės administracijos nurodymu buvo kvečiamas atvykti į darbą ir jam buvo pasiūlytas darbo sutartyje sulygtas darbas ar kitas darbas jo sutikimu, ar kviečiamas be svarbių priežasčių neatvyko, kiti būtini nustatyti nagrinėjamoje byloje ginčo sprendimui klausimai yra fakto klausimai. CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatos apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus, faktų nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva.

 

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju; dėl vidutinio darbo užmokesčio nustatymo

 

Pagal DK 141 straipsnio 1 dalį darbdavys turi visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju procedūra susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės. Darbdavys privalo išmokėti visas darbuotojui priklausančias sumas pagal DK  206 straipsnio nuostatas. Darbdavys privalo nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo socialinio draudimo dokumentus ir darbo sutartį. Pažymėtina, kad įstatymai nenumato priežasčių, dėl kurių darbdavys galėtų uždelsti atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai visiškai nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo vidutinio darbo užmokesčio ir jo dydžio komandiruočių į užsienį nustatymo tvarkos bei apmokėjimo už nepanaudotas atostogas teisėtumo.

Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše. Išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydį ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1365. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, kai darbas atliekamas kelionėje, į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius (ieškovas) darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas vykdydavo tik užsienyje. Kasatorius su atsakovu buvo sudaręs dar vieną darbo sutartį pagal Norvegijos teisės aktus, kurioje buvo numatytos analogiškos darbo funkcijos, tačiau daug didesnis darbo užmokestis. Šios kelionės darbdavio buvo įforminamos kaip komandiruotės, todėl ir gaunamos išmokos būdavo apskaitomos kaip dienpinigiai ir kitos su komandiruotėmis susijusios išlaidos. Bylą nagrinėję teismai netyrė, ar tokie nuolatiniai darbuotojo išvykimai į tą pačią užsienio valstybę atitiko komandiruotes reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ar visi darbdavio išmokėti dienpinigiai yra susiję tik su faktinių kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidų kompensavimu, ar dalis jų turėtų būti laikomi darbo užmokesčio dalimi. Šios faktinės aplinkybės yra svarbios, siekiant teisingai apskaičiuoti vidutinį darbuotojo (šiuo atveju –ieškovo) darbo užmokestį, pagal kurį darbdavys turi pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant byloje nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių dėl darbuotojo neatvykimo į darbą priežasčių ir galimo darbo drausmės pažeidimo, taip pat dėl išlaidų, įskaičiuotinų į vidutinį darbo užmokestį, apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria nustatytas ieškovo atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo teisėtumas, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti į apeliacinės instancijos teismą. 

 

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Kasacinis teismas patyrė 29,24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 2 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                        Janina Januškienė

                                                                                                 

 

 

                                                                                                  Egidijus Laužikas

                                                                                                 

 

 

                                                                                                  Algis Norkūnas