Civilinė byla Nr. 3K-3-185/2014

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00109-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.3 (S)

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. balandžio 4 d.

Vilnius

 

 

           

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. P. ieškinį atsakovei antstolei R. M. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo pagrindo pakeitimo, vidutinio darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto į DK 127 straipsnio 1 dalį, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, įpareigoti atsakovę pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir momento pasikeitimą; įpareigoti atsakovę įstatymų nustatyta tvarka nuo ieškovei mokėtinų išmokų sumokėti darbdavio ir darbuotojo pagal įstatymus priklausančius mokėti mokesčius ir įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, priteisti 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad pas atsakovę dirbo nuo 2004 m. rugsėjo 9. d., nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2012 m. spalio 19 d. buvo suteiktos atostogos. Ieškovė, atostogų metu susirgusi ir supratusi, kad toliau dirbti nebegalės, 2012 m. spalio 29 d. pateikė atsakovei prašymą atleisti ją iš darbo pačios prašymu dėl pablogėjusios sveikatos. Pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2012 m. lapkričio 27 d. ieškovė nuvyko į darbą perduoti atsakovei jos žinioje buvusių finansinių dokumentų, tačiau atsakovė paskutinę ieškovės darbo dieną, t. y. 2012 m. lapkričio 27-ąją, nepriėmė įsakymo atleisti ieškovę iš darbo. Nuo 2012 m. lapkričio 28 d. ieškovė į darbą nebėjo. Atsakovė 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė įsakymą, kuriuo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą nuo 2012 m. lapkričio 28 d., skyrė ieškovei drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Ieškovė mano, kad atsakovė nepagrįstai jos neatleido iš darbo pagal jos pareiškimą ir skyrė drausminę nuobaudą, todėl prašė pripažinti, jog iš darbo ieškovė buvo atleista jos pačios prašymu. Ieškovė teigė, kad dėl atsakovės veiksmų patyrė stresą, dėl ko pablogėjo sveikata, todėl prašė priteisti iš atsakovės 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsakovė paaiškino, kad ieškovė pateikė prašymą jos atostogų ir tuo pačiu laikino nedarbingumo metu, nenurodė datos, nuo kada prašo atleisti iš darbo. Ieškovė grįžo į darbą 2012 m. lapkričio 26 d., į darbą neatėjo nuo 2012 m. lapkričio 28 d., naujo pareiškimo neparašė, nenurodė datos, nuo kada prašo atleisti. Ieškovė buvo atleista už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nes netinkamai atliko pareigas, darė pravaikštas, nors kelis kartus buvo raginama atvykti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė priimta į darbą antstolės kontoroje 2004 m. rugsėjo 8 d. pagal darbo sutartį vyriausiojo finansininko pareigoms, su ja sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovė pateikė prašymą 2012 m. spalio 29 d. parašydama atleisti iš darbo jos pačios prašymu pablogėjus sveikatai, tačiau nenurodė konkrečios atleidimo datos. Teismas nustatė, kad, ieškovei grįžus po laikino nedarbingumo ir atostogų, darbo santykiai tęsėsi, ieškovė nekėlė klausimo dėl atleidimo iš darbo, nepatikslino atleidimo datos, atvyko į darbą 2012 m. lapkričio 26 d. ir 27 d. Ieškovė buvo supažindinta su atsakovės 2012 m. lapkričio 26 d. įsakymu dėl vyriausiosios finansininkės darbo perdavimo, surašant perdavimo aktą. Ieškovė dalį dokumentų perdavė 2012 m. lapkričio 26 d., tačiau neįspėjusi atsakovės nuo 2012 m. lapkričio 28 d. į darbą nebėjo ir nevykdė darbdavio įsakymo perduoti buhalterinės apskaitos registrus ir duomenis. Atsakovė 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu įpareigojo ieškovę per tris dienas gavus įsakymą pateikti pasiaiškinimą. 2012 m. gruodžio 12 d. ieškovė pateikė patikslintą prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, prašė informuoti, kodėl dar neatleista. Atsakovė 2012 m. gruodžio 13 d. raštu informavo ieškovę, kad jos atleidimo iš darbo klausimas neišnagrinėtas dėl dokumentų neperdavimo  pagal 2012 m. lapkričio 26 d. įsakymą, pasiūlė atvykti į darbą, perduoti dokumentus, pateikti pasiaiškinimą, išspręsti visus klausimus, grąžinti sumokėtą permoką, ieškovė įspėta, kad, toliau neatvykstant į darbą ir nevykdant reikalaujamų nurodymų, darbo sutartis bus nutraukta be įspėjimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį. Atsakovė 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymu ieškovei už neatvykimą į darbą nuo 2012 m. lapkričio 28 d. ir aplaidų pareigų atlikimą skyrė drausminę nuobaudą pagal DK 237 straipsnį – atleidimą iš darbo. 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu ieškovė atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Teismas  įvertino, kad, praėjus beveik mėnesiui nuo 2012 m. spalio 29 d. prašymo atleisti savo noru pateikimo darbdaviui ir pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, ieškovė grįžo į darbą ir dirbo 2012 m. lapkričio 26 ir 27 d., rengė dokumentus perduoti atsakovei ir dalį dokumentų perdavė, tačiau neinformavo atsakovės, kad 2012 m. lapkričio 27 d. yra ieškovės paskutinė darbo diena. Atsakovės sutikimo nutraukti darbo sutartį su ieškove nuo 2012 m. lapkričio 27 d. nebuvo. Teismas nurodė, kad ieškovė išreiškė savo valią atleisti ją iš darbo ir sukonkretino atleidimo pagrindą pagal DK 127 straipsnio 1 dalį tik 2012 m. gruodžio 12 d. (prašymo patikslinimas), todėl atsakovė turėjo pagrindą spręsti ieškovės atleidimo iš darbo klausimą per keturiolika dienų ir laikyti, kad atleidimo data – 2012 m. gruodžio 26 d. Teismas konstatavo, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, reglamentuotas darbo sutartyje ir darbą reglamentuojančiuose įstatymuose, neatvyko į darbą  be svarbių priežasčių ir nevykdė vyriausiosios finansininkės pareigų nuo 2012 m. lapkričio 28 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d., todėl atsakovė teisėtai ir pagrįstai atleido ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: ieškinį patenkino, pripažino ieškovės atleidimą iš darbo antstolės R. M. kontoroje 2012 m. gruodžio 21d. įsakymu neteisėtu, pakeitė ieškovės darbo sutarties su antstolės R. M. kontora nutraukimo pagrindą iš DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto į DK 127 straipsnio 1 dalį, laikant, kad ieškovės darbo sutartis su antstolės R. M. kontora pasibaigė 2013 m. rugsėjo 9 d., priteisė ieškovei iš atsakovės antstolės R. M. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 21 d.  iki 2013 m. rugsėjo 9 d., iš viso 9452,24 Lt; Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 balandžio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnio 1 dalis). Apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Įstatymo imperatyviai nustatyta, kad, įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį nurodytu pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, o įspėjimo terminas įstatymo leidėjo valia nustatytas darbdavio naudai. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė visą laiką siekė nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, ji parašė pareiškimą, kad prašo atleisti iš darbo pablogėjus sveikatai, o ne dėl ligos ar neįgalumo, trukdančio tinkamai atlikti darbą. Ieškovė, pasibaigus įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminui, 2012 m. gruodžio 11 d. pareiškimu teiravosi darbdavio, kodėl nėra atleista iš darbo. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė netinkamai išsprendė ieškovės pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Ieškovės pateiktas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas baigėsi 2012 m. lapkričio 13 d., todėl kita diena arba pirma darbo diena, pasibaigus ieškovės nedarbingumui, turėjo būti paskutinė darbo diena, šią dieną ieškovė turėjo būti privalomai atleista iš darbo, nes ji savo prašymo nutraukti darbo sutartį neatšaukė ir nepakeitė (DK 26 straipsnis, 127 straipsnio 1 dalis). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu ir nurodė, kad, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos jos prašomu DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu, nes jos ir darbdavio santykiai tapo konfliktiški, o ieškovė nepageidauja grįžti dirbti pas atsakovę, ji  jau buvo išreiškusi savo valią pas atsakovę nebedirbti, pateikdama prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistinas jos vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, iš viso 9452,24 Lt; nurodė, kad, priėmus sprendimą ginti ieškovės pažeistas teises DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, nustatoma, kad ieškovės darbo sutartis su atsakove nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (2013 m. rugsėjo 9-osios), pakeičiant atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto į  DK 127 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad ieškovė patyrė neturtinę žalą (CK 6.246–6.249 straipsniai, CPK 178 straipsnis).

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovės pareikštus reikalavimus ir tarp bylos šalių kilusio ginčo esmę ir  nepagrįstai taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas. Ieškovė neginčijo darbo sutarties nutraukimo (t. y. neteigė, kad darbo santykiai nutraukti nesant jos (ieškovės) valios, taip pat nesiekė tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių), sutiko su atleidimu iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį bei prašė nustatyti tik tai, jog darbo sutartis nutraukta DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Toks ieškinio reikalavimas vertintinas ne kaip reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, ką konstatavo apeliacinės instancijos teismas, o kaip reikalavimas pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, nustatyti darbo sutarties nutraukimo teisinį pagrindą. Beje, ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalyje nurodyta, kad yra pakeičiamas darbo sutarties nutraukimo pagrindas iš DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto į DK 127 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje  civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr. 3K-3-541/2011, kurios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir šioje byloje, pateiktas DK 297 straipsnio išaiškinimas, kad atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo atveju DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalies nuostatos netaikytinos, darbuotojo teisės apginamos teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu pagrindu, kuris atitinka realią faktinę situaciją, bei ginčo šalis grąžinant į padėtį, analogišką situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebūtų buvę. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. , bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011) darytina išvada, kad teismui nustačius, jog darbuotojas turėjo būti atleistas iš darbo jo pareiškimu (DK 127 straipsnio 1 dalis), nėra priverstinės pravaikštos, todėl ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteisiamas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad darbo sutartis su ieškove turėjo būti nutraukta pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo 2012 m. lapkričio 13 d. (pasibaigus įspėjimo terminui) arba vėliausiai 2012 m. lapkričio 26 d. (pasibaigus ieškovės nedarbingumo laikotarpiui). Faktiniai bylos duomenys rodo, kad pati ieškovė buvo suinteresuota (pateikė darbdavei prašymą ir siekė) nutraukti darbo sutartį, sąmoningai nevyko į darbą nuo 2012 m. lapkričio 28 d. Dėl to konstatuotina, kad ieškovė nebuvo priverstinėje pravaikštoje, t. y. negalėjo dirbti dėl darbdavio kaltės.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

 

Dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto darbuotojo teisių gynimo būdo taikymo

 

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė visą laiką siekė nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, 2012 m. spalio 29 d. parašė pareiškimą, kad prašo atleisti iš darbo (pablogėjus sveikatai, o ne dėl ligos ar neįgalumo, trukdančio tinkamai atlikti darbą). Įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas baigėsi 2012 m. lapkričio 13 d., todėl kita diena arba pirma darbo diena, pasibaigus ieškovės nedarbingumui, turėjo būti paskutinė darbo diena, šią dieną ieškovė turėjo būti atleista iš darbo, nes ji savo prašymo nutraukti darbo sutartį neatšaukė ir nepakeitė (DK 26 straipsnis, 127 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažintinas neteisėtu ir ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos jos prašomu DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytu būdu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino tarp bylos šalių kilusio ginčo esmę ir  nepagrįstai taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas. DK 297 straipsnio 3 dalyje (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog ieškovė visą laiką siekė nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, 2012 m. spalio 29 d. parašė pareiškimą, kad prašo atleisti iš darbo, laikytina, jog darbdavys pažeidė DK 127 straipsnio 1 dalį ir, gavęs darbuotojo prašymą atleisti iš darbo, neįformino darbo sutarties nutraukimo. Tokiu atveju, kai darbdavys, gavęs darbuotojo prašymą atleisti iš darbo, neįformino darbo sutarties nutraukimo ir pažeidė DK 127 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyto darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priverstine pravaikšta laikytinas laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negali dirbti. Atlyginimas (vidutinis darbo užmokestis) už priverstinės pravaikštos laiką yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pati ieškovė buvo suinteresuota nutraukti darbo santykius su atsakove ir nėjo į darbą. DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytos vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Kai teismas konstatuoja, kad darbo sutartis buvo nutraukta darbuotojo pareiškimu (darbuotojas siekė nutraukti darbo santykius, nesiekė toliau dirbti ir gauti atlyginimą), nėra pagrindo laikyti, kad buvo priverstinė pravaikšta, todėl ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteistinas.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (būtent ieškovė inicijavo ir siekė įgyvendinti savo teisę nutraukti darbo sutartį; ieškovė nesiekė tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių, o teigė, kad darbo sutartis turėjo būti nutraukta jos prašymu, t. y. DK 127 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu), šalių ginčas vertintinas kaip kilęs ne dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (DK 297 straipsnio 3 dalis), o dėl to, kad darbdavys pažeidė įstatymus ir neįformino atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu. Šių ginčų išsprendimas lemia skirtingus teisinius padarinius: neteisėto atleidimo iš darbo atveju darbuotojo pažeistos teisės ginamos, be kita ko, DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyje įtvirtintais teisių gynimo būdais, o kai darbdavys tinkamai neįformino atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu, darbuotojo teisės apginamos teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu pagrindu, kuris atitinka realią faktinę situaciją, bei ginčo šalis grąžinant į padėtį, analogišką situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebūtų buvę, o darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį būtų buvęs įformintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009, 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta  civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir nepagrįstai priteisė ieškovei šioje normoje nustatytą kompensaciją; taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas DK 297 straipsnio 4 dalį, netinkamai nustatė ir darbo sutarties nutraukimo datą, t. y. nepagrįstai laikė, kad darbo sutartis nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos – 2013 m. rugsėjo 9-osios. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas netinkamas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymas yra pagrindas kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. 

Nagrinėjamu atveju ieškovės pažeistos teisės teismo apginamos, nustatant, kad šalių darbo sutartis nutraukta 2012 m. lapkričio 27 d. (ši diena yra paskutinė ieškovės faktinė darbo diena) pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Konstatavus, kad šalių darbo sutartis buvo nutraukta 2012 m. lapkričio 27 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas nesant tam teisinio pagrindo pripažino šalių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, nes atsakovės įsakymai dėl ieškovės atleidimo iš darbo nuo 2012 m. gruodžio 21 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą yra priimti po to, kai šalių sudaryta darbo sutartis jau buvo nutraukta. Šie įsakymai vertintini kaip neteisėti ir niekiniai, nes darbdavio priimti dėl asmens (buvusio darbuotojo), su kuriuo egzistavę darbo santykiai jau buvo pasibaigę. Tai teikia pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, iš jo pašalinant motyvus ir išvadą apie šalių darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažinimą neteisėtu, bei naikinti atsakovės 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 147, kuriuo ieškovei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, ir 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 148, kuriuo ieškovė atleista iš darbo nuo 2012 m. gruodžio 21 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Pakeitus apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą, paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos buvo tokios: 571,37 Lt žyminis mokestis už ieškinį (nuo kurio ieškovė buvo atleista), 7,45 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 1700 Lt ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti, 2100 Lt atsakovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos buvo tokios: 571,37 Lt žyminis mokestis už  apeliacinį skundą (nuo kurio ieškovė buvo atleista), 400 Lt ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti, 1500 Lt atsakovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos yra tokios: 30,21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), 283,60 Lt žyminis mokestis už kasacinį skundą, kurį sumokėjo atsakovė, 1500 Lt atsakovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą kasaciniame teisme ir  Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nurodytos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos taip: ieškovei iš atsakovės priteistina 940 Lt atstovavimo išlaidų; atsakovei iš ieškovės priteistina 733,60 Lt bylinėjimosi išlaidų (450 Lt atstovavimo išlaidų ir 283,60 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą). Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 206,40 Lt atstovavimo išlaidų. Be to, iš atsakovės valstybei priteistina 25,11 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 287,80 Lt  žyminio mokesčio, nuo kurio ieškovė buvo atleista, iš viso 312,91 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės valstybei priteistina 12,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria priteistas ieškovei O. P. iš atsakovės antstolės R. M. vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d., iš viso 9452,24 Lt, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 9452,24 Lt sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir palikti galioti Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės reikalavimai priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria pakeistas ieškovės O. P. (duomenys neskelbtini) darbo sutarties su antstolės R. M. kontora nutraukimo pagrindas iš DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto  į DK 127 straipsnio 1 dalį, laikant, kad O. P. (duomenys neskelbtini) darbo sutartis su antstolės R. M. kontora pasibaigė 2013 m. rugsėjo 9 d., ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

Nustatyti, kad ieškovės O. P. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės antstolės R. M. (duomenys neskelbtini) darbo sutartis nutraukta 2012 m. lapkričio 27 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį.

Panaikinti atsakovės antstolės R. M. 2012 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 147, kuriuo ieškovei O. P. skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 148, kuriuo ieškovė O. P. atleista iš darbo nuo 2012 m. gruodžio 21 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei O. P. (duomenys neskelbtini) iš antstolės R. M. (duomenys neskelbtini) 565 (penkis šimtus šešiasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteista valstybei iš atsakovės antstolės R. M. (duomenys neskelbtini) 283,57 Lt (du šimtai aštuoniasdešimt trys Lt 57 ct) žyminio mokesčio ir šią dalį išdėstyti taip:

priteisti ieškovei O. P. (duomenys neskelbtini) iš antstolės R. M. (duomenys neskelbtini) 206,40 Lt (du šimtus šešis Lt 40 ct) atstovavimo išlaidų; priteisti iš antstolės R. M. (duomenys neskelbtini) 312,91 Lt (tris šimtus dvylika Lt 91 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai; priteisti iš ieškovės O. P. (duomenys neskelbtini) 12,55 Lt (dvylika Lt 55 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 balandžio 19 d. sprendimo dalis atmesti ieškovės reikalavimą priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Antanas Simniškis

 

 

Janina Stripeikienė

 

 

Dalia Vasarienė