Civilinė byla Nr. 3K-3-173/2014

Teisminio proceso numeris: 2-13-3-03338-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3; 16.2.1; 16.2.4

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. balandžio 2 d. 

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas), 

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutarties ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stamona“ dėl žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe, delspinigių priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

 Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo priteisimą, darbuotojui susižalojus nelaimingo atsitikimo darbe metu, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas V. M. dirbo atsakovo įmonėje plytelių klojėju. 1997 m. liepos 18 d. darbo metu ir darbo vietoje įvyko nelaimingas atsitikimas, sužalotas ieškovo kairės rankos riešas. 1997 m. liepos 18 d. surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas ir nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas. Nelaimingo atsitikimo darbe akte konstatuota, kad nukentėjęs V. M. nepaisė draudimo laužti plyteles replėmis, taip pažeidė plytelių klojėjo darbinės instrukcijos Nr. 65 4.8.2 punkto reikalavimus, o padalinio vadovas A. T. – Žmonių saugos darbe įstatymo 28 straipsnio 4 punktą. 1998 m. sausio 27 d. Valstybinė medicininė socialinė ekspertizės komisija ieškovui nustatė trečią invalidumo grupę, netektas darbingumas – 60 procentų; 2005 m. gegužės 5 d. – ieškovui neterminuotai nustatyta trečioji invalidumo grupė ir 40 procentų profesinio darbingumo netekimas. Ieškovo sužalojimo darbe metu 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas Nr. YIII-366 (toliau – ir ŽANADSPLLĮ) negaliojo, tačiau pagal šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalį jo nuostatos taikytinos ginčo teisiniams santykiams. Po patirto sužalojimo ieškovas dėl žalos atlyginimo mokėjimo į atsakovą ŽANADSPLLĮ 21 straipsnyje nustatyta tvarka nesikreipė. Atsakovas nuo netekto darbingumo nustatymo dienos iki 2012 metų rugsėjo mėn. geranoriškai ieškovui kas mėnesį mokėjo žalos atlyginimą: pradžioje po 475 Lt, vėliau po 561–616 Lt kas mėnesį. Iš viso atsakovas ieškovui sumokėjo 81 770,99 Lt žalos atlyginimo.

Ieškovas nurodė, kad 2013 m. vasario 7 d. iš atsakovo pateiktų dokumentų sužinojo, jog atsakovas nuo 2008 m. spalio 1 d. mėnesio išmokas mokėjo nereguliariai ir ne visą sumą, o vėliau iš viso nustojo mokėti. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 10 049,98 Lt nesumokėtos periodinės darbingumo netekimo kompensacijos skolą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., 3742,41 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis po 616,18 Lt kas mėnesį nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei toliau neterminuotai, apskaičiuotą ŽANADSPLLĮ nustatyta tvarka pagal formulę 0,5 x d x k x D, kai darbingumo netekimo koeficientas (d), kompensavimo koeficientas (k) ir mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamosios pajamos (D), indeksuojant išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka. Be to, ieškovas prašė priteisti 70 000 Lt neturtinę žalą, patirtą dėl sužalojimo darbe, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui iš atsakovo žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis po 246,47 Lt kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei toliau neterminuotai – kas mėnesį apskaičiuotą Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatyta tvarka pagal formulę (0,5 x d x k x D) ir pagal ją apskaičiuotą žalos atlyginimą mažinant iki 60 procentų bei indeksuojant išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovo 80 Lt atstovavimo išlaidų, 88,72 Lt žyminio mokesčio bei valstybei 28 Lt turėtų pašto išlaidų.

Remdamasis darbų saugos instruktavimo darbo vietoje registracijos žurnalo duomenimis, teismas nustatė, kad ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas ir todėl žinojo norminių aktų, reglamentuojančių saugą darbe, reikalavimus, tačiau šiurkščiai juos pažeidė (plytelės kraštą bandydamas laužti replėmis, pasidėjęs ant oželio krašto) ir susižalojo kairės rankos riešą. Atsižvelgdamas į nukentėjusiojo neatsargumą ir neapdairumą, darbo saugos taisyklių nesilaikymą, dėl kurio atsirado žala, teismas, nustatęs 60 procentų ieškovo kaltės laipsnį, atitinkamai sumažino prašomą priteisti žalos atlyginimą; pažymėjo, kad ieškovas – patyręs aukštos (4) kategorijos plytelių klojėjas, turėjo suvokti, kad toks elgesys gali būti žalingas jam pačiam; savo veiksmais ieškovas prisiėmė žalos atsiradimo riziką. Nors ieškovas teigė, kad žalos atlyginimo jam mokėjimo pagrindu laikytinas nelaimingo atsitikimo darbe aktas, tačiau teismas pažymėjo, jog pagal 1997 m. liepos 1 d. ŽANADSPLLĮ 21 straipsnį, nelaimingo atsitikimo darbe aktas – yra priežastis, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas, ne pagrindas mokėti žalos atlyginimą. Vadovaudamasis ŽANADSPLLĮ 22 straipsniu, teismas sprendė, kad ieškovui priteistinas žalos atlyginimas skaičiuotinas ne nuo įvykio, o nuo pareiškimo teismui padavimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 7- osios. Kompensacijos dydį teismas nustatė, vadovaudamasis ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 punkte nustatyta formule 0,5 x d x k x D (d – nedarbingumo netekimo koeficientas (apskaičiuojamas netekto darbingumo procentą dalijant iš šimto), d – 0,4; D – draudžiamosios pajamos; 1488 Lt nuo 2012 m. sausio 1 d.; K – kompensavimo koeficientas 2,0705). Apskaičiavęs, kad žalos atlyginimas ieškovui nuo 2012 m. rugsėjo mėn. per mėnesį sudaro 616,18 Lt, teismas, įvertinęs ieškovo kaltę, šį atlyginimą sumažino 60 procentų. Teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos nelaimingo atsitikimo metu galiojusios 1964 m. Civilinio kodekso normos. Remdamasis išaiškinimu, pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2007, kad nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kai žala dėl sveikatos suluošinimo darbe atsirado galiojant 1964 m. CK, nenustatančiam galimybės asmeniui sveikatos sužalojimo atveju prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas atmetė ieškovo prašymą priteisti neturtinę žalą.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi V. M. apeliacinį skundą, 2013 m. liepos 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo šalims naštos paskirstymą, įrodymų  vertinimą, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kai darbuotojas sužalojamas darbe atsitikus nelaimingam atsitikimui (ŽANADSPLLĮ; CK 6.250 straipsnis); nustatė, kad byla išspręsta teisingai, išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas ŽANADSPLLĮ nustatyta tvarka (22 straipsnis) per trejus metus nuo teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dienos nesikreipė į darbdavį dėl kompensacijos už netektą darbingumą mokėjimo, tačiau atsakovas gera valia mokėjo ieškovui išmokas žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal ŽANADSPLLĮ 21 straipsnį nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra nelaimingo atsitikimo fakto konstatavimas ir priežasties nustatymas, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas, bet ne teisinis ir faktinis pagrindas mokėti žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ŽANADSPLLĮ 22 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, jog ieškovui priteistinas žalos atlyginimas skaičiuotinas ne nuo įvykio, o nuo pareiškimo teismui padavimo dienos (2012 m. rugsėjo 7- osios), laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad jis nepraleido įstatymo nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl prievolės privalomai mokėti ieškovui teismo nustatyto dydžio išmokas žalai dėl sužalojimo darbe atlyginti pagal galiojančius teisės aktus nebuvimo ir pagrįstai atmetė ieškovo 10 049,98 Lt reikalavimą.

Remdamasi nelaimingo atsitikimo darbe ir nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktais, teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe kaltas ir pats ieškovas, nes jis pažeidė plytelių klojėjo darbinės instrukcijos Nr. 65 4.8.2 punkto reikalavimus, nepaisydamas draudimo laužti plyteles replėmis. Teisėjų kolegija laikė ieškovo argumentus dėl nelaimingo atsitikimo darbe akto turinio neteisingumo nepagrįstais, nes nustatė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktų aktų kopijose užfiksuotos tos pačios nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybės, sutampa nurodyti nukentėjusį asmenį traumavę veiksniai, nelaimingo atsitikimo priežastys, asmenys, pažeidę saugos darbe normatyvinių aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nelaimingo atsitikimo darbe akto išvadų, kuriose įvardyti asmenys, pažeidę saugos darbe normatyvinių aktų reikalavimus, ieškovas neskundė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šio akto išvadomis ir sprendė, kad ieškovas taip pat yra kaltas dėl nelaimingo atsitikimo darbe kilimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai, atsižvelgęs į nukentėjusiojo neatsargumą,  neapdairumą, darbo saugos taisyklių pažeidimo šiurkštumą, nustatęs 60 procentų ieškovo kaltę dėl nelaimingo atsitikimo kilimo, sumažino priteistinos žalos atlyginimą. Iš byloje esančių įrodymų, tarp jų – darbų saugos instruktavimo darbo vietoje registracijos žurnalo, teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas ir žinojo saugos darbe norminių aktų reikalavimus, tačiau jų nepaisė; keraminės plytelės kraštą dirbdamas bandė laužti replėmis pasidėjęs jį ant įrenginio krašto, taip šiurkščiai pažeisdamas pirmiau nurodytus reikalavimus ir iš dalies dėl savo kaltės susižalojo kairės rankos riešą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus dėl nepagrįsto prašomos priteisti 616 Lt išmokos kas mėnesį sumažinimo iki  246,47 Lt.

Teisėjų kolegija nesutiko su ieškovo teiginiais, kad nepagrįstai atmesta ieškinio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo; nurodė, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas; ŽANADSPLLĮ ir 1993 m. spalio 7 d. Žmonių saugos darbe įstatyme nenustatyta galimybės asmeniui sveikatos sužalojimo atveju reikalauti ar reikalavimo nevykdant prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą; sprendžiant ginčą dėl žalos sveikatai atlyginimo, netaikytinos 2000 m. CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos; be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis dėl sužalojimo darbe 1997 metais patyrė neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija laikė, kad teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimų priteisti 10 049,98 Lt skolą, 3742,41 Lt delspinigius už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., 70 000 Lt neturtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutartį, Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

 

1. Dėl nukentėjusiojo kaltės laipsnio vertinimo ir jo reikšmės darbdavio atsakomybei. Pagal ŽANADSPLLĮ 10 straipsnį ne bet koks nukentėjusiojo kaltės buvimas sudaro pagrindą mažinti priteistiną žalos atlyginimą. Nukentėjusiojo kaltės laipsnis – esminė aplinkybė, kuri turi būti nustatyta, sprendžiant žalos atlyginimo mažinimo klausimą. Teismai nenustatė ieškovo didelio neatsargumo, jo kaltę įvertino kaip neatsargumą ir neapdairumą, o toks kaltės laipsnis laikytinas paprastu neatsargumu. Nei ŽANADSPLLĮ, nei kituose įstatymuose nenustatyta, kad  nukentėjusiajam žalos atlyginimas gali būti mažinamas dėl jo neatsargumo ir neapdairumo, jei jis neįvertintas kaip didelis neatsargumas. Teismai be pagrindo pritaikė ŽANADSPLLĮ 10 straipsnį.

Be to, nustatydami kasatoriaus kaltę, teismai nesilaikė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, dalies įrodymų nevertino, nepasisakė dėl rašytinių įrodymų įrodomosios galios, kai to paties dokumento egzemplioriai yra skirtingo turinio ar su aiškiais pataisymais. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe, privalo ne tik patikrinti nelaimingo atsitikimo darbe aktuose nurodytas priežastis, bet ir ištirti jas. Teisingas faktinių aplinkybių nustatymas svarbus sprendžiant dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių, kartu turi įtakos nustatant šalių civilinę atsakomybę. Darbdavys nepateikė teismui nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagos, pagal kurią surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas. Ši medžiaga turėjo būti pateikta, nes dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių nustatymo teisingumo kilo ginčas. Nustatydamas faktines bylos aplinkybes, teismas nepagrįstai rėmėsi įrodomosios galios neturinčia UAB „Prizmė“ pateikta abstrakčia išvada, padaryta neapžiūrėjus konkretaus darbo įrankio; šis subjektas neturi eksperto kvalifikacijos. Teismas nevertino ieškovo paaiškinimų, neatsižvelgė į atsakovo pateiktų dokumentų prieštaravimus; nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė nelaimingo atsitikimo darbe aktui, nes jame yra esminių prieštaravimų, be to, yra dvi skirtingos šio dokumento kopijos, o dokumento originalas nepateiktas, todėl tokio įrodymo galia nevertintina kaip oficialiojo rašytinio įrodymo. Šiame dokumente užfiksuoti duomenys turėjo būti patikrinti kitais įrodomaisiais faktais. Darbų saugos instrukcija plytelių klojėjams Nr. 65 nepagrįstai įvertinta kaip įrodymas, pagrindžiantis ieškovo kaltę, nes su tokio turinio instrukcija (su pataisymais ir prierašais) ieškovas nebuvo supažindintas – ant instrukcijos nėra ieškovo parašo.

2. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą, pažeidimo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovui žalos atlyginimas mokėtas be pagrindo (nebuvo rašytinio ieškovo prašymo ir darbdavio įsakymo), taikė ŽANADSPLLĮ 22 straipsnio 2 dalį ir žalos atlyginimą ieškovui priteisė tik nuo pareiškimo teismui padavimo dienos. Trejų metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido, nes, gaudamas žalos atlyginimo išmokas, neturėjo pagrindo dėl to kreiptis į teismą ar pakartotinai į darbdavį; kreipėsi tik tada, kai jo teisė buvo pažeista. Pagal ŽANADSPLLĮ prasmę, rašytinis nukentėjusiojo kreipimasis dėl žalos atlyginimo reikšmingas, siekiant, kad darbdavys sužinotų apie nukentėjusiojo valią jį gauti; nustatydamas trejų metų ieškinio senaties terminą (ŽANADSPLLĮ  22 straipsnio 2 dalis), įstatymų leidėjas siekė nukentėjusiojo ir darbdavio interesų pusiausvyros. Ieškovo veiksmai, kai jis, gaudamas iš darbdavio žalos atlyginimo išmokas, jas priėmė, vertintini kaip aiškus jo valios išreiškimas gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją; atsakovui neabejotinai buvo žinoma ši ieškovo valia. Žalos atlyginimas ieškovui mokėtas iki 2011 m. sausio 1 d., taigi teismai turėjo pagrindą spręsti, kad šalys pripažino prievolės buvimo faktą, nesant rašytinio ieškovo prašymo.

Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų 2007 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2007, kad vien formalus byloje esančių duomenų vertinimas, t. y. kad periodinė netekto darbingumo kompensacija skaičiuotina tik nuo raštiško ieškovo kreipimosi į atsakovą, prieštarautų CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytai teismo pareigai aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi būti vertinama, kada buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją. Teismai neteisėtai ieškovui nepripažino teisės į žalos atlyginimą už visą laikotarpį nuo 2008 m. spalio l d. iki 2013 m. sausio 31 d., per kurį darbdavys mokėjo pavėluotai ir tik dalį žalos atlyginimo išmokų, o nuo 2011 m. sausio 1 d. jų nebemokėjo, dėl ko susidarė 10 049,18 Lt skola, apskaičiuoti 3592,14 Lt delspinigiai. Teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius; apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Ieškovui teisė į žalos atlyginimą atsirado, kartu – ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 1998 m. sausio 27 d., nustačius jo darbingumo netekimo laipsnį; atsakovas nuo šios datos iki 2011 m. sausio 1 d. savanoriškai mokėjo žalos atlyginimą ieškovui (pripažino savo prievolę), todėl, vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas. Ieškovo teisė gauti žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo pažeista atsakovui nustojus geranoriškai jį mokėti, ieškinio senaties termino eiga 2011 m. sausio l d. prasidėjo iš naujo (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Nuo šios datos iki pareiškimo teismui padavimo 2012 m. rugsėjo 7 d. treji metai nebuvo praėję, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teismai, padarę priešingas išvadas, pažeidė CK 1.127 straipsnio 1 dalį, 1.130 straipsnio 2, 3 dalis; pasisakydami dėl ieškovo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012), be pagrindo nepripažinę ieškovo nurodytų priežasčių, dėl kurių jis anksčiau nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynybos, svarbiomis.

3. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojęs 1964 m. Civilinis kodeksas nenustatė galimybės sveikatos sužalojimo atveju priteisti neturtinės žalos atlyginimą; 2000 m. CK įtvirtinta nuostata, kad sveikatos sužalojimo darbe atveju neturtinė žala atlyginama. Ieškovas neturtinę žalą patiria kasdien, nes jaučia sveikatos sužalojimo padarinius; esant įsigaliojusiam 2000 m. CK, taikytinos šio teisės akto nuostatos ir atsakovas privalo ieškovui sumokėti neturtinės žalos, patiriamos dabar, atlyginimą. Teismas nepagrįstai netaikė DK 250 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio, 6.283 straipsnio 1 dalies, atmetė šią ieškinio dalį.

4. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo, sprendžiant klausimą dėl delspinigių priteisimo. Teismas be pagrindo netaikė Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio, nes atsakovas vėlavo mokėti žalos atlyginimą, vėliau jo nebemokėjo. Nustačius, kad žalos atlyginimas turėjo būti mokamas kiekvieną mėnesį, atsakovui pažeidus mokėjimo terminus, jis privalo sumokėti delspinigius. Teismai nevykdė pareigos, nustatytos CPK 265, 320 straipsniuose, neteisingai pritaikė teisės normas pagal nustatytas faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus procesinius sprendimus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nukentėjusiojo kaltės laipsnio vertinimo ir jo reikšmės darbdavio atsakomybei

 

ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės laipsnį, žalos atlyginimas turi būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą turi būti atmetamas, jei Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato kitaip.

Nagrinėjamoje byloje teismai, atsižvelgę į nukentėjusiojo neatsargumą,  neapdairumą, darbo saugos taisyklių pažeidimo šiurkštumą, nustatė 60 procentų kasatoriaus kaltę dėl nelaimingo atsitikimo kilimo ir remdamiesi ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalimi tuo pagrindu sumažino priteistinos žalos atlyginimą.

Kasatorius nesutinka su teismų nustatyta 60 procentų savo kalte dėl nelaimingo atsitikimo kilimo. Savo nesutikimą kasatorius grindžia dviem argumentais.

Pirma, kasatoriaus teigimu teismai pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir tyrimą. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip teisiškai nepagrįstą, nes, susipažinusi su bylos medžiaga bei teismų procesinių sprendimų turiniu, nenustatė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Antra, kasatorius nurodo, kad teismai nenustatė jo didelio neatsargumo, jo kaltę įvertino kaip neatsargumą ir neapdairumą, toks kaltės laipsnis laikytinas paprastu neatsargumu, todėl byloje nebuvo pagrindo taikyti ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis argumentas iš dalies yra pagrįstas. Kasatorius pagrįstai teigia, kad pagal ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalį teisiškai reikšmingas paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, o teismų sprendimuose kasatoriaus neatsargumas neįvardytas kaip „didelis“. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad esminę reikšmę kvalifikuojant santykius pagal ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalį turi teismų nustatytas šių santykių turinys, o ne verbalinis šių santykių apibūdinimas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas pasirašytinai buvo supažindintas ir žinojo saugos darbe norminių aktų reikalavimus, tačiau jų nepaisė; keraminės plytelės kraštą dirbdamas bandė laužti replėmis pasidėjęs jį ant įrenginio krašto, taip šiurkščiai pažeisdamas pirmiau nurodytus reikalavimus ir iš dalies dėl savo kaltės susižalojo kairės rankos riešą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog teismų procesiniuose sprendimuose kasatoriaus neatsargumas expresis verbis neįvardytas kaip „didelis“, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, neeliminuoja ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalies taikymo galimybės.

Kita vertus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aiškinant ir taikant ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalį turi būti užtikrinamas teismų praktikos tęstinumas. Nors kasacinio teismo formuojama praktika panašiose bylose nėra gausi, joje nukentėjusio asmens kaltei dėl nelaimingo atsitikimo pripažinti taikomi aukštesni kriterijai. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-566/2008, žalos atlyginimas sumažinamas 50 procentų, nustačius nukentėjusio asmens kaltę, pasireiškusią darbų saugos instrukcijos ir darbdavio vidaus darbo tvarkos taisyklių pažeidimu (atlikdamas judančio traukinio sąstato išformavimą buvo mirtinai traumuotas bėgių riedmenimis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. R. v. UAB ,,Viltis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-219/2008, žalos atlyginimas sumažinamas 40 procentų nustačius nukentėjusiojo asmens kaltę, pasireiškusią tuo, kad nukentėjusysis nesilaikė darbų saugos instrukcijos (stovėjo po pakelta konstrukcija nesutvirtinus jos pastoliais, naudojo suvirinimo aparatą, neturėdamas suvirintojo pažymėjimo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. R. A. K., bylos Nr. 3K-3-476/2005, žalos atlyginimas sumažinamas 50 procentų, nustačius nukentėjusio asmens kaltę, pasireiškusią tuo, kad nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisykles, išvažiuodamas į priešingą eismo juostą.

Nagrinėjamoje byloje, kaip ir pirmiau nurodytose bylose, nustatyta, kad kasatoriaus kaltė dėl nelaimingo atsitikimo darbe pasireiškė saugos darbe norminių aktų reikalavimų pažeidimu. Pažeistų reikalavimų svarba, teisėjų kolegijos vertinimu, yra panaši. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys, kuriomis nustatytas 60 procentų kasatoriaus kaltės laipsnis, yra iš dalies nepagrįsti. Atsižvelgdama į šios bylos faktines aplinkybes, remdamasi pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus kaltė dėl nelaimingo atsitikimo darbe sudaro 40 procentų. Todėl remiantis ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalimi atsakovas kasatoriui turi mokėti ne visą kompensaciją, apskaičiuotą ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, o 40 (keturiasdešimčia) procentų mažesnę kompensaciją.  Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo kasatoriui priteistinos kompensacijos dydis už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. apskaičiuotinas remiantis formule 0,5 x d x k x D (d- nedarbingumo netekimo koeficientas (apskaičiuojamas netekto darbingumo procentą dalijant iš šimto), d – 0,4; k – kompensavimo koeficientas 2,0705; D - draudžiamosios pajamos nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. - 1488 Lt), o gauta suma (616,18 Lt) sumažintina 40 (keturiasdešimčia) procentų. Atlikus šias aritmetines operacijas galutinė nurodytu laikotarpiu kas mėnesį mokėtinos kompensacijos suma – 369,70 Lt.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su kasatoriaus argumentais dėl nepagrįsto prašomos priteisti 616 Lt išmokos kas mėnesį sumažinimo iki 246,47 Lt, sprendžia, kad reikalinga pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo ir Kauno apygardos teismo nutarties dalis, kuriomis nuspręsta priteisti kasatoriui iš atsakovo žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis po 246,47 Lt kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei toliau neterminuotai priteisiant, kas mėnesį pagal apskaičiuotą „Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo“ nustatyta tvarka pagal formulę (0,5 x d x k x D) ir  apskaičiuotą žalos atlyginimą pagal formulę mažinant iki 60 procentų bei indeksuojant išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, ir priteisti kasatoriui iš atsakovo žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis po 369,70 Lt kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei toliau kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, apskaičiuotomis Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, mažinant apskaičiuotas išmokas 40 (keturiasdešimčia) procentų ir indeksuojant jas Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

 

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir ieškinio senaties taikymo reikalavimams priteisti periodinės netekto darbingumo kompensacijos skolą

 

Vertindama kasacinio skundo argumentus dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties taikymą, pažeidimo, teisėjų kolegija remiasi teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.  Kasatorius į teismą kreipėsi 2012 m. rugsėjo 7 d.; teigė, kad jo teisė gauti periodinę kompensaciją pažeidžiama nuo 2008 m. spalio 1 d., atsakovui kas mėnesį mokant mažesnę, nei jam priklauso pagal ŽANADSPLLĮ, periodinę netekto darbingumo kompensaciją; prašė priteisti 10 043,98 Lt nesumokėtos periodinės netekto darbingumo kompensacijos skolą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes netekto darbingumo kompensaciją nurodytu laikotarpiu atsakovas mokėjo, nors ir ne visą. Teismai atmetė reikalavimą priteisti periodinės netekto darbingumo kompensacijos nepriemokos skolą už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki kasatoriaus kreipimosi į teismą dienos, 2012 m. rugsėjo 7-osios, remdamiesi tuo, kad:

1)        nurodytu laikotarpiu, iki kreipimosi į teismą dienos, kasatorius apskritai neturėjo teisės gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją, nes nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos, 1997 m. liepos 18- osios, iki kreipimosi į teismą dienos ŽANADSPLLĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nesikreipė į atsakovą dėl kompensacijos mokėjimo;

2)        kasatorius praleido trejų metų senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ir nepateikė įrodymų, kurie būtų pagrindas praleistą terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teismų motyvai prieštaringi. Konstatavus, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. kasatorius neturėjo subjektinės teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją, reikalavimas priteisti skolą, susidariusią kaip kompensacijos nepriemoka, turėjo būti atmetamas vien dėl to. Pagrindas spręsti dėl ieškinio senaties taikymo galėjo atsirasti tik tokiu atveju, jei būtų konstatuota, kad nurodytu laikotarpiu kasatorius turėjo teisę į periodinę netekto darbingumo kompensaciją, kad ši jo teisė buvo pažeista ir kad kasatorius per įstatymų nustatytą terminą nesikreipė į teismą gindamas ginčijamą teisę. CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nesant materialiosios teisės, negali būti ir jos pažeidimo, todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį. Tokiu atveju ieškinio senaties institutas taip pat nėra aktualus. Tai reiškia, kad atsakovo rėmimasis ieškinio senatimi ir (ar) ieškovo prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą būtų teisiškai reikšmingi, o teismams atsirastų pagrindas spręsti ieškinio senaties taikymo klausimą tik tuo atveju, jei būtų pripažįstamas materialiosios teisės egzistavimas. Nagrinėjamoje byloje teismams konstatavus, kad kasatorius iki kreipimosi į teismą dienos neturėjo teisės gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją, nebuvo pagrindo spręsti ir apie šios teisės pažeidimą ar pažeidimo momentą, t. y. terminą, nuo kurio prasideda ieškinio senaties termino skaičiavimas. Taigi, nebuvo pagrindo remtis ieškinio senatimi. Ir priešingai – jei būtų konstatuota, kad kasatorius iki kreipimosi į teismą dienos turėjo teisę gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją, tačiau jos negavo arba gavo mažiau, nei priklauso, atsirastų pagrindas spręsti dėl termino, nuo kurio prasideda ieškinio senaties termino skaičiavimas, ir nustačius, kad pareikštas reikalavimas apima skolą ar jos dalį, dėl kurios ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, spręsti dėl ieškinio senaties taikymo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad, norint įvertinti kasacinio skundo argumentą, jog teismai nepagrįstai ginčo santykiams taikė ieškinio senatį, būtina nustatyti, kada kasatorius įgijo teisę į periodinę netekto darbingumo kompensaciją ir ar ginčo laikotarpiu (nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d.) kasatorius šią teisę turėjo.

Darbuotojo teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją atsiradimo pagrindus ir šios teisės atsiradimo momentą reglamentuoja ŽANADSPLLĮ. Nors šis įstatymas įsigaliojo 1997 m. rugsėjo 1 d., remiantis jo 23 straipsnio 2 dalimi, žala atlyginama ir tiems asmenims, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo sužalota iki šio įstatymo įsigaliojimo. Remiantis ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 1 dalimi, jeigu nustatoma, kad nukentėjusysis neteko 30 ir daugiau procentų darbingumo, jam mokama periodinė netekto darbingumo kompensacija. ŽANADSPLLĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl žalos atlyginimo nukentėjusieji kreipiasi į įmonę, įstaigą, organizaciją ar ūkininką su pareiškimu pridėdami turimus dokumentus, būtinus žalos atlyginimui apskaičiuoti. Jeigu nukentėjusysis visų reikiamų dokumentų neturi, juos išreikalauja įmonė, įstaiga, organizacija ar ūkininkas. Pareiškimas dėl žalos atlyginimo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per dešimt kalendorinių dienų nuo gavimo dienos ir ne vėliau kaip per penkias kalendorines dienas nuo jo išnagrinėjimo apie rezultatus turi būti pranešta nukentėjusiajam.

ŽANADSPLLĮ 22 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d., buvo nustatyta, kad žalos atlyginimas nukentėjusiajam mokamas nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos ar susirgimo profesine liga nustatymo dienos, o jeigu tai paaiškėja vėliau, – nuo paaiškėjimo dienos. Jeigu nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus trejiems metams nuo teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dienos, žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Šią normą pakeitus 2005 m. gegužės 19 d. priimtu įstatymu Nr. X-211, įsigaliojusiu nuo 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta, kad žalos atlyginimas nukentėjusiajam mokamas nuo darbingumo netekimo (dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) nustatymo dienos, jeigu dėl netekto darbingumo kompensacijos skyrimo kreipiamasi per trejus metus nuo teisės į kompensaciją atsiradimo dienos. Kaip ir anksčiau, išliko norma, kad jeigu nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus trejiems metams nuo teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dienos, žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Tai reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę nukentėjusiojo teisė į periodinę netekto darbingumo kompensaciją atsiranda nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos (remiantis ŽANADSPLLĮ 22 straipsnio redakcija, galiojusia nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. iki 2005 m. birželio 30 d.) arba nuo darbingumo netekimo (dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) nustatymo dienos (remiantis ŽANADSPLLĮ 22 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2005 m. liepos 1 d.), tačiau ne nuo nukentėjusiojo kreipimosi į darbdavį ar nuo darbdavio sprendimo dėl kompensacijos mokėjimo dienos. Nukentėjusysis, kreipęsis į darbdavį praėjus trejiems metams nuo teisės į kompensaciją atsiradimo dienos, praranda teisę atgauti kompensacijos įsiskolinimą, tačiau nepraranda teisės į kompensaciją per se – ji jam mokama nuo kreipimosi į darbdavį dienos.

ŽANADSPLLĮ 21 straipsnyje nenustatyta kokia nors konkreti pareiškimo dėl žalos atlyginimo forma, o tik nustatyta pareiga pateikti turimus dokumentus, būtinus sprendimui dėl žalos atlyginimo priimti ir mokėtinos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti. Taigi, pagal ŽANADSPLLĮ 21 straipsnį nukentėjusio kreipimasis su pareiškimu yra numatytas tam, kad darbdavys galėtų priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo ir apskaičiuoti mokėtinos kompensacijos dydį. Tačiau nei nukentėjusio kreipimasis, nei darbdavio sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo nėra nukentėjusiojo subjektinę teisę ir atitinkamai priešpriešinę darbdavio pareigą sukuriantys veiksniai, o tik esamos teisės ir pareigos įgyvendinimo aktai. Priešingu būdu aiškinant teisę išeitų, kad darbdaviui nepagrįstai nusprendus atsisakyti mokėti kompensaciją nukentėjusysis neįgytų ir subjektinės teisės į ją. Jei darbdavys kompensaciją faktiškai pradeda mokėti nesant atskiro nukentėjusiojo kreipimosi, tai reiškia, kad darbdaviui pakako duomenų sprendimui dėl kompensacijos mokėjimo priimti, ir kad toks sprendimas yra priimtas. Dėl to nukentėjusiajam neatsiranda poreikio papildomai kreiptis į darbdavį dėl kompensacijos mokėjimo ar atlikti kokius nors papildomus veiksmus tam, kad jo teisė būtų įgyvendinta.

Byloje nustatyta, kad nors po nelaimingo atsitikimo darbe akto surašymo 1997 m. liepos 18 d. ar  po profesinio darbingumo netekimo nustatymo 1998 m. sausio 27 d. ir 2005 m. gegužės 3 d. kasatorius į atsakovą formaliai nesikreipė, tačiau atsakovas kompensaciją mokėjo nuo netekto darbingumo nustatymo, t. y. nuo 1998 metų sausio mėnesio. Atsižvelgiant į apskaičiuotas ir išmokėtas sumas, mokėjimo paskirties nurodymą atsakovo vidiniuose dokumentuose, mokėjimo reguliarumą, matyti, kad atsakovas šias išmokas kasatoriui mokėjo kaip periodinę netekto darbingumo kompensaciją dėl 1997 m. liepos 18 d. nelaimingo atsitikimo darbe. Tai rodo, kad atsakovas turėjo pakankamai duomenų tam, kad priimtų sprendimą dėl kompensacijos mokėjimo, jį priėmė bei įgyvendino. Ta aplinkybė, kad atsakovas tai padarė be atskiro kasatoriaus kreipimosi, nepaneigia nei kasatoriaus teisės, nei atsakovo pareigos, kurią patvirtino paties atsakovo valinis apsisprendimas dėl kompensacijos mokėjimo ir šio apsisprendimo įgyvendinimas. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų informavęs kasatorių, kad kompensacija jam nebus mokama, ar reikalavęs, kad kasatorius pateiktų kokį nors papildomą pareiškimą ar dokumentus, kuriais remdamasis jis galėtų nuspręsti dėl kompensacijos mokėjimo ir (ar) jos dydžio. Tokiais veiksmais atsakovas sukūrė kasatoriui teisėtą lūkestį, kad sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo yra priimtas ir kad jo teisė į žalos atlyginimą bus įgyvendinama. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad kasatorius privalėjo kokia nors forma papildomai kreiptis į atsakovą dėl kompensacijos mokėjimo ar atlikti kokius nors papildomus veiksmus siekiant įgyti ar įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog kasatorius neturėjo teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki kreipimosi į teismą dienos –  2012 m. rugsėjo 7- osios. Teisėjų kolegijos vertinimu, šią teisę kasatorius įgijo ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo nelaimingo atsitikimo darbe 1997 m. liepos 18 d., ir turėjo ją kreipdamasis į teismą 2012 m. rugsėjo 7 d. Esant kasatoriaus reikalavimui, teismai privalėjo spręsti, ar jo teisė į periodinę netekto darbingumo kompensaciją laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. nebuvo pažeista, o nustačius pažeidimą – spręsti dėl jos gynimo, inter alia taikant ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (atsižvelgiant į tai, kad atsakovas šioje byloje prašė taikyti ieškinio senatį). Toks kasatoriaus teisės į periodinę netekto darbingumo kompensaciją aiškinimas šioje byloje nelaikytinas nesuderinamu su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2007 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. B. v. Vitėnų žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-112/2007. Nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad darbuotojas, per įstatymų nustatytą trejų metų laikotarpį nesikreipęs į darbdavį su pareiškimu, teisę į kompensaciją įgyja tik nuo kreipimosi į teismą dienos, remdamasis toje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, inter alia tuo, kad darbdavys nustatyta tvarka neįformino nelaimingo atsitikimo darbe, nemokėjo periodinės netekto darbingumo kompensacijos. Nagrinėjamoje byloje nelaimingas atsitikimas įformintas pagal įstatymą, o darbdavys savo noru ilgą laiką mokėjo kompensaciją. Taigi nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-112/2007 faktinės aplinkybės akivaizdžiai skiriasi, todėl pastarojoje pateikti išaiškinimai sprendžiant šios bylos šalių ginčą neaktualūs.

Minėta, kad gindamas savo ginčijamą teisę į periodinę netekto darbingumo kompensaciją kasatorius kreipėsi į teismą 2012 m. rugsėjo 7 d., teigė, kad ši jo teisė pažeidžiama nuo 2008 m. spalio 1 d. atsakovui mokant ne visą kompensaciją. Pagal ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalį periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną. Reikalaudamas priteisti kompensacijos nepriemoką už šį laikotarpį kasatorius iš esmės gina teisę gauti skirtumą tarp jam išmokėtos sumos ir sumos, kurią, kasatoriaus manymu, turėjo mokėti atsakovas. Tai reiškia, kad pirmą kartą apie savo ginčijamos teisės pažeidimą kasatorius sužinojo ar turėjo sužinoti kitą dieną po tos dienos, kai įstatyme nustatytais terminais turėjo būti išmokėta tiek, kiek, jo manymu, priklausė, t. y. 2008 m. spalio 1 d. Apie vėlesnius ginčijamos teisės į kompensaciją pažeidimus kasatorius taip pat sužinojo ar turėjo sužinoti kiekvieną mėnesį, kai jam būdavo išmokama mažesnė, nei, jo manymu, priklausė, kompensacijos dalis. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai taikė ieškinio senatį kasatoriaus reikalavimui priteisti skolą už kompensacijos nepriemokas per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 6 d. Priešingai nei teigia kasatorius, ta aplinkybė, kad atsakovas mokėjo jam dalį kompensacijos, nereiškia, kad taip jis pripažino savo prievolę tokia apimtimi, kokią ją nurodo kasatorius. Kasatorius, manydamas, kad jo teisė buvo pažeidžiama, ir siekdamas ją apginti nuo pažeidimo, turėjo kreiptis į teismą nepraleisdamas trejų metų ieškinio senaties termino. Dėl to kasatoriaus nurodyta aplinkybė nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti skirtumą tarp laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 6 d. jam išmokėtos ir, kasatoriaus manymu, jam turėtos išmokėti kompensacijos sumų.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad teismai neturėjo pagrindo taikyti ieškinio senaties kasatoriaus reikalavimui priteisti skolą, susidariusią už kompensacijos nepriemokas per paskutinių trejų metų laikotarpį iki kasatoriaus kreipimosi į teismą dienos. Kasacinio teismo teisėjų kolegijai šioje byloje konstatavus, kad teisę į kompensaciją kasatorius įgijo nuo nelaimingo atsitikimo darbe dienos – 1997 m. liepos 18- osios, o ši teisė suponavo atsakovo pareigą ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka mokėti periodinę netekto darbingumo kompensaciją kas mėnesį, kasatoriaus reikalavimas priteisti kompensacijos nepriemokas už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. laikytinas pareikštu nepraleidus nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.

Konstatavus, kad ieškinio reikalavimas ta apimtimi, kuria reikalauta priteisti kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., negalėjo būti atmestas remiantis ieškinio senatimi, teismui kyla pareiga išsiaiškinti, ar šis reikalavimas buvo pagrįstas, t. y. ar pagrįstai kasatorius laikė, kad laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. atsakovas pažeidė jo teisę mokėdamas mažesnę, nei priklausė pagal ŽANADSPLLĮ, kompensaciją. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl pareikšto reikalavimo priteisti kompensacijos nepriemoką už nurodytą laikotarpį pagrįstumo, būtina nustatyti, ar per šį laikotarpį kasatoriui sumokėta kompensacijos suma yra mažesnė už pagal įstatymus priklausančią sumą.

Apskaičiavus atsakovo mokėtiną sumą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. pagal  ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalį, gaunasi 19 027,11 Lt suma (už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki gruodžio 31 d. – 2341,48 Lt (492,94 Lt + (616,18 Lt x 3)); už 2010 m. – 5814 Lt (484,50 Lt X 12); už 2011 m. – 5814 Lt (484,50 Lt X 12); už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki rugsėjo 6 d. – 5057,63 Lt (616,18 Lt X 8 + 123,23 Lt). Pažymėtina, kad pirmiau nurodyta suma apskaičiuota nepritaikius galimo mokėtinos kompensacijos mažinimo koeficiento, atsižvelgiant į kasatoriaus kaltę dėl nelaimingo atsitikimo, pagal ŽANADSPLLĮ 10 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje kasacinio teismo kolegijai konstatavus, kad kasatoriaus kaltė dėl nelaimingo atsitikimo sudaro 40 procentų, atitinkamai mažintinas ir bendros kompensacijos sumos, kurią atsakovas turėjo sumokėti kasatoriui per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., apskaičiavimas: atsakovas kasatoriui turėjo mokėti 60 procentų kompensacijos, apskaičiuotos pagal ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalį. Pritaikius koeficientą bendra atsakovo kasatoriui mokėtina kompensacijos suma per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. turėjo sudaryti 11 416,27 Lt (19 027,11 Lt X 60 proc. = 11 416,27 Lt).

Konstatavus, kad atsakovo mokėtina suma už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. pagal  ŽANADSPLLĮ turėjo sudaryti 11 416,27 Lt, spręstinas klausimas, ar atsakovas šią prievolę vykdė tinkamai, t. y. ar yra pagrindas tenkinti kasatoriaus reikalavimą priteisti iš atsakovo skolą, atsiradusią kaip kompensacijos nepriemoka per laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d.

Byloje nustatyta (T. 2, b. l. 160-166), kad per nurodytą laikotarpį atsakovas kasatoriui išmokėjo 15 410 Lt (2009 m. rugsėjo–gruodžio mėn. – 4000 Lt; 2010 metais – 6390 Lt; 2011 metais – 2 880 Lt; 2012 metais – 2140 Lt). Tai reiškia, kad atsakovas ginčo laikotarpiu kasatoriui sumokėjo 3993,73 Lt daugiau, nei priklausė mokėti pagal ŽANADSPLLĮ, atsižvelgiant į kasacinio teismo kolegijos nustatytą paties kasatoriaus kaltės laipsnį ir dėl to taikytiną kompensacijos mažinimo koeficientą. Dėl to darytina išvada, kad teismai, atmesdami kasatoriaus reikalavimą priteisti kompensacijos skolą už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., ginčą išsprendė iš esmės teisingai, nors ir remdamiesi klaidingomis teisinėmis prielaidomis. Atsižvelgiant į tai, dėl šios dalies nėra pagrindo skundžiamus teismų procesinius sprendimus naikinti ar juos keisti.

 

Dėl delspinigių priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d.

 

Remiantis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra, – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Įstatymo nustatytas delspinigių dydis kartą per metus indeksuojamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus.

Delspinigiams iš darbo santykių išieškoti yra taikomas bendrasis DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. AB „Skaiteks”, bylos Nr. 3K-7-128/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad reikalavimas priteisti delspinigius yra papildomas reikalavimas. Pagrindinis reikalavimas yra priteisti konkrečias su darbo santykiais susijusias išmokas (darbo užmokestį, atlyginimo priedus ir kt.). Darbdavys, gera valia išmokėdamas dalį darbuotojui priklausančių išmokų, dėl konkretaus savarankiško reikalavimo atnaujino ieškinio senaties terminą, nes atliko veiksmus, kurie rodo, jog jis pripažino skolą (CK 89 straipsnis). Pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškinio senaties terminui, išnyksta teisė ir į papildomų reikalavimų gynybą. Nutraukus ieškinio senaties termino eigą pagrindiniam reikalavimui, gali būti atnaujinama senatis papildomam reikalavimui. Pagrindinio reikalavimo patenkinimo geruoju faktas nutraukia senaties terminą pagrindiniam reikalavimui ir sukuria teisę reikalauti dalies delspinigių, kiek juos riboja senaties terminas, taikomas papildomam reikalavimui, nors skolininkas delspinigių neapskaičiavo ir kartu nesumokėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. Šiaulių pasienio policijos rinktinė, bylos Nr. 3K-3-175/2001).

Šioje byloje kasatorius reikalavo priteisti iš atsakovo 3742,41 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. Minėta, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Pagal ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalį periodinė netekto darbingumo kompensacija nukentėjusiajam mokama kas mėnesį žalos atlyginimo mokėtojo nustatytomis dienomis, ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną. Šioje byloje nustatyta, kad teismai, atmesdami kasatoriaus reikalavimą priteisti delspinigius, rėmėsi klaidinga teisine prielaida, jog atsakovas iki kreipimosi į teismą dienos, 2012 m. rugsėjo 7- osios neprivalėjo mokėti kasatoriui periodinės netekto darbingumo kompensacijos išmokų. Atsižvelgiant į tai, laikydamiesi pozicijos, kad nurodytu laikotarpiu neegzistavo pagrindinė prievolė mokėti kompensaciją, teismai atmetė reikalavimą, susijusį su papildoma prievole. Teismams priteisus įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (t. y. konstatavus, kad pagrindinė prievolė tuo metu egzistavo ir nebuvo vykdoma), klausimas dėl delspinigių už šį laikotarpį nebuvo sprendžiamas. Nurodytos aplinkybės galėjo nulemti neteisingą ginčo sprendimą dėl delspinigių priteisimo, todėl teismų procesiniai sprendimai dėl šios dalies naikintini.

Net ir pripažinus 40 procentų kasatoriaus kaltę dėl nelaimingo atsitikimo ir dėl to konstatavus atsakovo kasatoriui bendrai sumokėtos sumos perviršį laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., negalima vienareikšmiškai spręsti, kad kasatoriaus reikalavimas dėl delspinigių priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad atsakovas savo prievolę mokėti kompensaciją ginčo laikotarpyje vykdė nereguliairiai, o vėliau apskritai nevykdė. Tai galėjo nulemti papildomos (delspinigių) prievolės atsiradimą. Todėl siekiant įvertinti reikalavimo priteisti delspinigius ir kasatoriaus apkaičiuotų delspinigių dydžio pagrįstumą būtina nustatyti konkrečias teisiškai reikšmingas aplinkybes: ginčo laikotarpiu atsakovo mokėtų išmokų datas, atlikus kasmėnesinius mokėjimus galėjusias susidaryti skolas, apskaičiuoti dėl jų galbūt susidariusius delspinigius. Kadangi kasacinio teismo funkcija nėra faktinių aplinkybių nustatymas, panaikinus teismų procesinių sprendimų dalis, ši bylos dalis perduotina nagrinėti pakartotinai pirmosios instancijos teismui.

 

Dėl neturtinės žalos

 

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė kasatoriaus reikalavimą priteisti 70 000 Lt neturtinę žalą, patirtą dėl sužalojimo darbe, remdamiesi tuo, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojusiuose CK ir DK nebuvo tiesiogiai numatyta teisė į neturtinės žalos atlyginimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe metu patirto kūno sužalojimo. Tokį sprendimą teismai motyvavo inter alia  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą B. B. v. Vitėnų žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-112/2007, pateiktais išaiškinimais. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kaip papildomu argumentu rėmėsi tuo, kad kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad jis dėl sužalojimo darbe 1997 metais patyrė neturtinę žalą. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai netaikė šiuo metu galiojančio DK 250 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio, 6.283 straipsnio 1 dalies ir atmetė jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patiria kasdien.

Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą laiko iš dalies teisiškai pagrįstu.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant ir taikant teisės normas dėl neturtinės žalos atlyginimo darbuotojo sužalojimo darbe atveju, kai asmuo sužalotas iki naujos redakcijos CK įsigaliojimo, keitėsi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-112/2007, buvo konstatuota, kad, sprendžiant ginčą dėl žalos darbuotojo sveikatai atlyginimo, kai žala padaryta iki 2000 m. CK įsigaliojimo, netaikytinos CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, ir neturtinė žala nepriteisiama. Tačiau vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ši taisyklė buvo pakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 30 d.nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-490/2010, konstatavo, kad „asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš Konstitucijos įtvirtintų principų (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu neturtinės žalos atlyginimo, kaip konstitucinio principo, neužtikrina galiojantys įstatymai, tai tiesiogiai reikia remtis konstitucinėmis žalos atlyginimo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Š. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-26/2007). Ta aplinkybė, kad galiojant Konstitucijai įstatyme nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindas išvadai, kad neturtinės žalos atlyginimas įstatymais nebuvo nustatytas. Jeigu 1997 m. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas, 1964 m. CK, 2000 m. CK nenustatė neturtinės žalos atlyginimo tais atvejais, kai žala atsirado galiojant Konstitucijai, tai tiesiogiai turi būti taikomos Konstitucijos nuostatos.“

Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai), be kita ko, atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi vėlesne ir konstituciškai labiau pagrįsta praktika, suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2010.

Byloje prašoma priteisti neturtinė žala dėl sveikatos sužalojimo atsirado galiojant Konstitucijai, todėl konstatuojama kasatoriaus teisė į neturtinės žalos atlyginimą remiantis tiesiogiai Konstitucija, o ne šiuo metu galiojančio DK 250 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio, 6.283 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nurodytomis normomis sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą gali būti remiamasi pagal įstatymo analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvą, kad kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad jis dėl sužalojimo darbe 1997 metais patyrė neturtinę žalą, konstatuoja esant nepagrįstu, nes byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su kasatoriaus patirtu sveikatos sužalojimu,  atsižvelgiant į jo pobūdį, akivaizdžiai patvirtina kasatoriaus patirtą fizinį skausmą ir nepatogumus. Kita vertus, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus skundo argumentą dėl to, kad teismai privalėjo priteisti pinigus už jo šiuo metu patiriamą neturtinę žalą. Toks neturtinės žalos, kaip tęstinio reiškinio, aiškinimas nėra pripažįstamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Be to, nagrinėjant bylą nenustatyta, kad po to, kai kasatoriaus 1997 metais susižalojo darbe, jo sveikata vėliau būtų dar labiau pablogėjusi, o šį pablogėjimą būtų nulėmę ankstesni sužalojimai. 

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes skundžiamų Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimo ir Kauno apygardos teismo nutarties dalys, kuriomis atmestas reikalavimas priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl 1997 m. liepos 18 d. sveikatos sužalojimo, naikintinos perduodant bylą pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjant bylą pakartotinai teismas turi nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl neturtinės žalos dydžio pagal neturtinės žalos kriterijus (žr. inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. V. v. UAB „Algesa“, bylos Nr. 3K-3-35/2012), antra, atsižvelgiant į atsakovo pareikštą reikalavimą, išspręsti ieškinio senaties taikymo ir aptariamo reikalavimo pagrįstumo klausimą.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

            Byloje kasacinis teismas patyrė 25,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo V. M. reikalavimas priteisti iš UAB „Stamona“ 3742,41 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. ir 70 000 Lt neturtinės žalos, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti Alytaus rajono apylinkės teismui iš naujo.

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta priteisti V. M. iš UAB „Stamona“ žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis po 246,47 Lt kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei toliau neterminuotai priteisiant, kas mėnesį pagal apskaičiuotą „Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo“ nustatyta tvarka pagal formulę (0,5 x d x k x D) ir apskaičiuotą žalos atlyginimą pagal formulę mažinant iki 60 procentų bei indeksuojant išmokas Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, pakeisti ir išdėstyti taip: „Priteisti V. M., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Stamona“, įmonės kodas 149652831, žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis po 369,70 Lt kas mėnesį nuo 2012 m. rugsėjo 7 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei toliau kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, apskaičiuotomis Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, mažinant apskaičiuotas išmokas 40 (keturiasdešimčia) procentų ir indeksuojant jas Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infiliaciją“.

Kitas Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                      Janina Januškienė

 

 

                                                                                                                              Gintaras Kryževičius

 

 

                                                                                                                                 Gediminas Sagatys