Civilinė byla Nr. 3K-3-86/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-20289-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.12;

14.4; 19.2; 42.8; 121.18 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Flakt“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Flakt“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

                                                            I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „Flakt“ neteisėtu, negrąžinant jo į darbą, priteisti (neteisingai apskaičiavus pagal neteisėtai sumažintą darbo užmokestį) neišmokėtą išeitinės išmokos dalį – 6160 Lt, 9240 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 2010 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesius ir 733 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, taip pat vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojant po 7700 Lt per mėnesį, už priverstinės pravaikštos laiką ir (ar) už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Bylą nagrinėję teismai nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: A. Ž. ir UAB „Flakt“ 2008 m. vasario 11 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas į UAB „Flakt“ generalinio direktoriaus pareigas; atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 8800 Lt dydžio mėnesinį darbo užmokestį, kuris 2008 m. liepos 25 d. padidintas iki 9240 Lt, o atsakovo Valdybos 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. liepos 31 dienos (imtinai) sumažintas iki 4620 Lt; sprendimai atleisti ieškovą iš darbo buvo priimti 2010 m. spalio 4 d. atsakovo Valdybos posėdyje nusprendus, kad ieškovas savo veiksmais sukėlė nepasitikėjimą juo bei netinkamai vykdė 2010 m. sausio 8 d. Agentavimo sutartį, ir Valdybos 2010 m. spalio 27 d. sprendimu atleisti A. Ž. iš einamų pareigų nuo 2010 m. spalio 29 d. (imtinai), paskiriant direktoriumi V. D. . Iš 2010 m. spalio 28 d. įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo bei įrašų darbo sutartyje nustatyta, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, 136 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalį, su kuriuo ieškovas buvo supažindintas 2010 m. lapkričio 16 d. pasirašytinai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

            Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino ieškovo ir atsakovo 2008 m. vasario 11 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 7 nutraukimą neteisėtu; ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 6160 Lt neišmokėtos išeitinės išmokos dalį, 9240 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 733 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 131 492,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei bylinėjimosi išlaidų.

            Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais dėl administracijos vadovo ir bendrovės santykių ypatumų, teismo pareigų sprendžiant ginčus dėl neteisėto bendrovės vadovo atleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-760/2001), pažymėjo, kad atitinkamas bendrovės organas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą bendrovės vadovą, nepriklausomai nuo šio kaltės, tačiau juridinio asmens organo sprendimas turi būti priimtas laikantis nustatytų jo priėmimui procedūros reikalavimų, be to, kai sudaryta darbo sutartis su bendrovės vadovu yra nutraukiama ne DK, o ABĮ nuostatose įtvirtintais pagrindais ir tvarka, tai neatima galimybės bendrovei ir bendrovės vadovui susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų ir tokiu atveju šios sutarties sąlygos tampa joms privalomos (CK 6.189 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilniaus Ventos puslaidininkiai“, bylos Nr. 3K-3-191/2005; 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo group“, bylos Nr. 3K-3-157/2010). Teismas nustatė, kad atsakovas atleido ieškovą iš darbo pažeisdamas šalių sudarytos darbo sutarties 11 punktą dėl darbo sutarties nutraukimo terminų, ir pripažino, kad atsakovo Valdyba, priimdama 2010 m. spalio 27 d. sprendimą, pažeidė CK ir ABĮ 35 straipsnio 7 dalies nuostatas, nes į kiekvieną savo posėdį privalėjo kviesti ir ieškovą, kaip bendrovės vadovą, kuris nėra Valdybos narys, bei sudaryti jam galimybę susipažinti su visa informacija darbotvarkės klausimais, atleidimo priežastimis bei pateikti savo paaiškinimą dėl jam pareikšto nepasitikėjimo. Taigi, darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Kita vertus, pripažinta, kad atsakovo 2010 m. spalio 27 d. Valdybos posėdžio procedūra įvyko esant kvorumui ir visiems atsakovo Valdybos nariams pasirašant sprendimus. Teismas konstatavo, kad ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis – 9240 Lt (neatskaičius mokesčių), o vidutinis dienos darbo užmokestis – 426,46 Lt (neatskaičius mokesčių), nes atsakovo Valdybos 2008 m. liepos 25 d. sprendimu nuo 2008 m. liepos 1 d. ieškovui buvo mokamas 9240 Lt dydžio darbo užmokestis, kuris, ieškovui sutikus, atsakovo 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu buvo sumažintas iki 4620 Lt laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. liepos 31 d. Nustatyta, kad atsakovas be jokio teisėto pagrindo mokėjo ieškovui sumažintą darbo užmokestį ir pasibaigus nustatytam terminui, t. y. 2010 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn., bei taikydamas sumažintą darbo užmokestį neišmokėjo dalies išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, o ieškovui taip pat, be nurodytų klaidingai apskaičiuotų ir neišmokėtų sumų, priteisiama 131 492,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 295, 297 straipsniai). 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 4 d. sprendimu iš dalies tenkino atsakovo UAB „Flakt“ apeliacinį skundą ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria darbo sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu bei iš atsakovo ieškovui priteista 131 492,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: ieškovo A. Ž. atleidimo iš pareigų datą perkėlė trims mėnesiams, t. y. iki 2011 m. sausio 29 d., už šį laikotarpį priteisė ieškovui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį – 27 720 Lt (neatskaičius mokesčių) bei 40 000 Lt kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laikotarpį (DK 141 straipsnio 3 dalis); paskirstė bylinėjimosi išlaidas šalims.

            Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-760/2001; 2001 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1200/2001;  2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. AB „Klaipėdos laivų remontas“, bylos Nr. 3K-3-457/2005), nurodė, kad vienasmenio bendrovės valdymo organo reikšmė ir svarba lemia absoliučią ir jokiomis sąlygomis neapribotą jį išrinkusio kito bendrovės organo teisę atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų, jis gali būti atšauktas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių, o teismas privalo patikrinti, ar tinkamas organas ir tinkamu būdu tai atliko. A. Ž. buvo atleistas 2010 m. spalio 27 d. atsakovo Valdybos sprendimu, kurį priėmė ir pasirašė visi Valdybos nariai, jis nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi tai, kad bendrovės vienintelis akcininkas – Liuksemburge registruotas juridinis asmuo, du jos Valdybos nariai nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, o pagal Valdybos reglamentą sprendimai priimami nešaukiant posėdžio, tik surašant sprendimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad A. Ž. nepakvietimas į Valdybos posėdį pagal ABĮ 35 straipsnio 7 dalį, nepripažintinas esminiu pažeidimu, paneigiančiu visų įmonės Valdybos narių apsisprendimą atleisti ieškovą iš pareigų, jo teisėtumui neturi įtakos vadovo paaiškinimai ar pasirinkta gynybos pozicija. Be to, A. Ž., bylos duomenimis, jau nuo 2010 m. liepos 31 d. buvo žinoma apie atleidimo galimybę. Darbo sutartis 2010 m. spalio 29 d. buvo nutraukta remiantis galiojančiu ir teisėtu UAB „Flakt“ Valdybos 2010 m. spalio 27 d. sprendimu bei 2010 m. spalio 28 d. įsakymu, nepažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimų. Pabrėžta, kad, bylos duomenimis, nenustatyta, jog ieškovas buvo atleistas esant jo kaltei, nėra pagrindo teigti, kad jis galėjo būti atleistas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbo sutarties 11 punkte nustatytų terminų nesilaikymas taip pat nedaro sutarties nutraukimo neteisėto. Darbo sutartis nutraukta teisėtai, todėl netenkinamas ir ieškovo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (DK 297 straipsnio 4 dalis). Taip pat teisėjų kolegija išaiškino, kad darbo sutarties 11 punkto nuostata aiški ir nedviprasmiška. Atsakovas neįrodė, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas dėl jo kaltės ir kad šiuo atveju negali būti taikomas darbo sutarties 11 punkte nustatytas įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo terminas. Tam, kad įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą atitiktų savo informavimo paskirtį, jame turi būti pateikta bent minimali informacija apie tikslią atleidimo datą, pagrindą, tokio rašytinio pranešimo ieškovui byloje nėra, o 2010 m. liepos 31 d. susirinkimo protokole užfiksuoti duomenys – nelaikytini tinkamu informavimu. Taigi, teismas konstatavo, kad atsakovas neįgyvendino darbo sutartimi prisiimtos pareigos prieš tris mėnesius raštiškai įspėti ieškovą apie planuojamą darbo sutarties nutraukimą, tačiau toks sutarties sąlygų pažeidimas nėra besąlyginis pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, juolab, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta įstatymuose nustatytu specialiu teisiniu pagrindu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 417 straipsnio nuostatomis, pagal įstatymo analogiją (DK 9 straipsnio 1 dalis) taikė DK 130 straipsnio 8 dalį ir A. Ž. atleidimo datą perkėlė trims mėnesiams, t. y. iki 2011 m. sausio 29 d., kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas, už šį laikotarpį priteisiant vidutinį darbo užmokestį.

            Dėl neišmokėtų sumų priteisimo. Atsakovas, ginčydamas, kad 2008 m. liepos 1 d. Valdybos sprendimas dėl darbo užmokesčio ieškovui padidinimo iki 9240 Lt per mėnesį yra negaliojantis, nepateikė jokių įrodymų, jog būtent ieškovui tenka pareiga surinkti Valdybos narių parašus ant raštiško jos sprendimo ir parengti kitus su jo įgyvendinimu susijusius dokumentus, o nurodytas sprendimas buvo pasirašytas Valdybos pirmininko. Be to, atsakovas neginčijo nurodyto dydžio darbo užmokesčio ieškovui išmokėjimo 2010 m. spalio mėn. Teismas konstatavo, kad 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu sumažintas darbo užmokestis ieškovui buvo nustatytas iki 2010 m. liepos 31 d., atsakovui nepateikus įrodymų, kad toks pat įsakymas buvo priimtas ir dėl tolimesnio laikotarpio arba kad ieškovas būtų sutikęs dėl darbo užmokesčio mažinimo ilgesniam laikotarpiui, nustatyta, jog 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. ieškovui turėjo būti mokamas 9240 Lt mėnesinis darbo užmokestis. Taip pat teismas pažymėjo, kad UAB „Flakt“ buhalterinę apskaitą tvarkė specializuotas juridinis asmuo, todėl teigti, jog A. Ž. pats sau apsiskaičiavo jam priklausančių išmokų neteisingą dydį, nėra teisinio pagrindo.

            Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad, pripažinus, jog darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai, spręstina tik dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo. Atsakovas, atleisdamas A. Ž. iš pareigų su juo visiškai neatsiskaitė, o dėl to A. Ž. nekaltas. Kita vertus, teismas įvertino tai: kad, atleidžiant A. Ž. , nebuvo ginčo dėl apskaičiuotų ir išmokėtų sumų; atsakovas visas tuo metu apskaičiuotas sumas ieškovui sumokėjo; ieškovas jokiuose dokumentuose (taip pat ir pasirašydamas darbo sutarties nutraukimą) ar kitaip iki pateikiant ieškinį teismui neinformavo atsakovo, kad, jo manymu, nėra visiškai atsiskaityta; ieškovas netrukus po atleidimo įsidarbino kitoje įmonėje ir gavo nuolatines pajamas; sprendimo priėmimo metu iš atsakovo priteistina suma būtų apie 175 560 Lt (neatskaičius mokesčius); atsakovo sudėtingą finansinę situaciją; ir priteisė 40 000 Lt kompensacijos, nes jos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui priklausančių darbo pajamų už jo išdirbtą laikotarpį ir kompensacijos, o tokia situacija inter alia būtų nesuderinama su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasatorius UAB „Flakt“ kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir priimti naują – ieškinio netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

            Dėl blogesnio apeliantui teismo sprendimo priėmimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepaisant fakto, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo buvo panaikinta, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 40 000 Lt kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis), taip netinkamai taikydamas CPK 313 straipsnį priėmė apeliantui blogesnį teismo sprendimą negu yra skundžiamas, jei skundžia tik viena iš šalių. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas negalėjo taikyti alternatyvių ieškovo teisių gynybos būdų (CPK 418 straipsnis), nes ieškovui, neskundusiam pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl to, kad teismas netaikė ar taikė ne tą įstatymų nustatytą ar ieškovo prašomą alternatyvų teisių gynimo būdą, tenka neigiamų padarinių rizika, kaip šaliai, nepasirinkusiai tinkamos procesinės gynybos priemonės. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CPK 313 straipsnio tinkamo taikymo (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rimeda“ v. A. M. individuali įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2001; 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. I. R. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2001; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. J. S. v. E. J. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-404/2004), kasatorius nurodo, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, ir, išeidamas už apeliacinio skundo ribų, priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, nors šis klausimas nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teismo, tai rodo atsakovo procesinių teisių apribojimą ir vertintina kaip blogesnio apeliantui teismo sprendimo priėmimas.

            Dėl įrodinėjimo taisyklių netinkamo taikymo. Kasatorius nurodo, kad įmonė per savo darbuotoją, kuris eina vadovo pareigas, įgyvendina juridinio asmens teises ir vykdo pareigas. Kai nagrinėjamas bendrovės ir jos vadovo ginčas, anot kasatoriaus, vertinant byloje pateiktus įrodymus dėl vadovo kaltės, atsakomybės, teisių ir pareigų, turi būti taikomos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios vadovo teises ir pareigas, atsakomybę, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl vadovui keliamo aukštesnio elgesio standarto, taip pat svarbu nustatyti, ar dėl konkrečių juridinio asmens veiksmų, kurie turi reikšmės byloje, nėra atsakingas būtent bendrovės vadovas, nes juridinio asmens kaltė aiškiai siejama su fizinio asmens – bendrovės vadovo kalte. Bylą nagrinėję teismai šiuo atveju juridinio asmens kaltės nesiejo su jo darbuotojo – įmonės vadovo – kalte, todėl buvo netinkamai taikomos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis), teismo sprendimo motyvavimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 4 dalies 1–4 punktai), taip pat teismai netaikė: Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl vadovo pareigų, susijusių su buhalterinės apskaitos duomenų turiniu; ABĮ 19 straipsnio 8 dalies, CK 2.87 straipsnio 1–4 dalių nuostatų, kuriomis juridinio asmens valdymo organo narys, bendrovės vadovas, įpareigojami juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai, būti lojalūs, nepainioti savo ir juridinio asmens interesų; ABĮ 34 straipsnio 2 dalies, 59 straipsnio 1–2 dalių nuostatų dėl bendrovės vadovo teisės į premijas; ABĮ 37 straipsnio 7 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 5 dalies nuostatų, kad įmonės vadovas vadovaujasi valdybos sprendimais, o valdyba yra kolegialus valdymo organas, kuris sprendimus priima valdybos posėdžiuose balsų dauguma. Būtent šių visų nurodytų materialiosios teisės normų kontekste turėjo būti vertinami byloje surinkti įrodymai. Įmonės vadovui keliami aukštesni nei kitų darbuotojų elgesio standartai, jo veikla vertinama civilinės teisės normų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. ADB „Snoro garantas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-880/2002), taikomas rūpestingos šeimos galvos principas (bonus pater familias) kaip etalonas.

            Dėl darbo užmokesčio dydžio. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog UAB „Flakt“ nepateikė įrodymų, kad ieškovas sutiko su sumažintu darbo užmokesčiu 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., nevertinęs ir nepasisakęs dėl fakto, kad jis pasirašė atlyginimų apskaičiavimo suvestines, kuriose nurodytas sumažintas darbo užmokestis. Teismas netinkamai taikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes ieškovas, būdamas įmonės vadovas, pasirašė 2010 m. rugpjūčio–spalio mėn. suvestines ir atsakė už jose nurodytos informacijos teisingumą, tikslumą ir pateikimą specializuotam asmeniui. Ūkio subjekto vadovas, pasirašydamas apskaitos dokumentus, ne tik prisiima atsakomybę dėl dokumento teisingumą, bet savo veiksmais patvirtina sutikimą dėl jam apskaičiuoto darbo užmokesčio ir kitų išmokų. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir tokiai situacijai, anot kasatoriaus, ieškovas, arba buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui pateikė neteisingą informaciją apie jo darbo užmokestį 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., todėl buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo neteisingai apskaičiavo darbo užmokestį ir kitas išmokas dėl paties ieškovo kaltės; arba pateikė savo susitikimą buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui dėl jo darbo užmokesčio 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. sumažinimo, o tokiu atveju jam išmokėtas darbo užmokestis ir kitos išmokos buvo apskaičiuotos teisingai. Ieškovas neginčijo buhalterinės apskaitos dokumentų teisėtumo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad 2010 m. rugpjūčio mėn. aplinkybės, dėl kurių buvo sumažintas darbo užmokestis 2009 m. gruodžio mėn., būtų pasikeitusios, nes bendrovė toliau dirbo nuostolingai, pats ieškovas buvo įspėtas apie galimą atleidimą. Kasatorius pažymėjo, kad darbo užmokesčio pakeitimai (darbo užmokesčio padidinimas ir sumažinimas) nebuvo įforminti darbo sutartyje raštu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl darbo sutarčių aiškinimo pagal CK 6.193–6.195 straipsnius (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-202/2011), turėjo būti konstatuota, kad darbo užmokesčio sumažinimas galiojo ir 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., su juo ieškovas sutiko, arba kad ieškovas, kaip įmonės vadovas, pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui neteisingą informaciją dėl jam priskaičiuoti darbo užmokesčio, o už tai kasatorius neatsako, esant paties ieškovo kaltei, todėl nepriteistina kompensacija pagal DK 141 straipsnio 3 dalį. Juridinio asmens kaltė, anot kasatoriaus, siejama su jam atstovaujančio fizinio asmens kalte, nes kitu atveju susidaro situacija, kai nėra už žalą atsakingo asmens. Be to, kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas asmenims (įmonių vadovams), sužinojus apie atleidimą iš pareigų, tikslingai prisiskaičiuoti ir išsimokėti mažesnį darbo užmokestį, kad vėliau turėtų galimybę reikalauti vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelstą atsiskaityti laiką.

            Dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas darbo sutarties 11 punktą, taip ir nenustatė, ar įspėjimo terminas turi būti taikomas, kai yra įmonės vadovo kaltė, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; kt.), neatsižvelgė į tai, kokią prasmę analogiški protingi asmenys būtų suteikę nurodytai nuostatai. Joks protingas juridinis asmuo, kasatoriaus teigimu, nesutiktų su trijų mėnesių įspėjimo terminu, kai vadovas atleidžiamas esant jo kaltei, nesant galimybių, neatšaukus kalto vadovo, išrinkti ir įregistruoti kitą, taip uždraudžiant kaltajam atstovauti bendrovei. Taip pat teismas neatsižvelgė į tame pačiame darbo sutarties 11 punkte įtvirtintą standartinės sutarties (patvirtintos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 „Dėl darbo sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo“) sąlygą, kuri laikytina įprastine, kad tuo atveju, kai nėra darbuotojo kaltės, darbo sutartis nutraukiama DK 130 straipsnyje nustatytais įspėjimo terminais – du mėnesiai, nes būtent šią sąlygą šalys ketino pakeisti nustatydamos trijų mėnesių terminą. Ieškinyje taip pat nenurodyta, kad ieškovas nebuvo laiku įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą ir jis pats rėmėsi vien ta aplinkybe, jog nebuvo pakviestas į Valdybos posėdį, tai, anot kasatoriaus, patvirtina, kad darbo sutarties 11 punktas šalių susitarimu buvo taikomas tik nesant darbuotojo kaltės. Be to, teismas netinkamai vertino protokole užfiksuotą faktą, kad dar 2010 m. liepos 31 d. ieškovas gavo duomenų apie galimą atleidimą, o ABĮ nuostatos, pagal kurias jis buvo atleistas, jokios privalomos įspėjimo tvarkos neįtvirtina. Kasatorius pabrėžia, kad Valdyba 2010 m. spalio 27 d. atleido ieškovą nenustatydama jokių papildomų įspėjimo terminų, būtent sužinojusi apie premijų išsimokėjimą nesant Valdybos sprendimo ir bendrovei dirbant nuostolingai. Aiškindamasis ieškovo kaltę dėl atleidimo, teismas, kasatoriaus manymu, turėjo vertinti Valdybai žinomus faktus apie premijų išsimokėjimą, prastus įmonės veikos rezultatus, netinkamai vykdomas sutartis, duomenis apie negautus sertifikatus, kurie sustabdė įmonės veiklą, neteisėtai apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. Kasatorius pabrėžia, kad šiuo metu yra rengiamas ieškinys dėl neteisėtai išmokėtų premijų ir padarytos žalos atsakovui.

            Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas A. Ž. prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

            Dėl blogesnio apeliantui teismo sprendimo priėmimo. Ieškovas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl darbo teisinių ginčų specifikos, darbuotojo ir darbdavio teisinės padėties nelygiavertiškumo, teismo pareigos būtų aktyviam sprendžiant darbo ginčus bei viešojo intereso egzistavimo (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011), nurodo, kad darbo bylos – nedispozityviosios, tam tikrus klausimus teismas turi teisę spręsti ex officio, kaip šiuo atveju – dėl kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Be to, blogesnio sprendimo priėmimu nelaikoma, kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju – ginant viešąjį interesą, o darbo ginčuose viešojo intereso apsauga nukreipta būtent į silpnesniosios šio santykio šalies – darbuotojo – teisinių garantijų užtikrinimą. Kai darbo teisinių santykių civilinėje byloje darbuotojui iš dalies palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas peržiūrimas pagal jo pateiktą apeliacinį skundą, o darbdavys jo neskundžia, galioja bendrieji civilinio proceso teisės principai – dispozityvumas bei rungimasis, teismas neturi pareigos būti aktyvus ir teisės peržengti apeliacinio skundo ribų remdamasis viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „Liutgaras“, bylos Nr.  3K-3-541/2011), tačiau šiuo atveju apeliacinį skundą pateikė darbdavys, todėl teismas turėjo būti aktyvus pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį. Kasacinio teismo praktika šiuo klausimu nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. R. D. , bylos Nr. 3K-3-317/2011). Apeliacinės instancijos teismas, anot ieškovo, ieškinio faktinio pagrindo, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kad atsakovas neatsiskaito su ieškovu, nepakeitė (CPK 312, 320 straipsnio 2 dalis), o priteistą pagal CK 141 straipsnio 3 dalį 40 000 Lt kompensaciją, atsižvelgdamas į protingumo ir adekvatumo reikalavimus, sumažino atsakovo naudai. Kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-210/2001, Nr. 3K-3-25/2001 nėra susijusios su viešojo intereso gynimu, jų faktinės aplinkybės taip pat visiškai kitokios, todėl jomis nesivadovautina kaip precedentais.

            Dėl ieškovo sutikimo dėl sumažinto darbo užmokesčio. Ieškovo teigimu, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalis, apskaitos dokumentais tik fiksuojamos tam tikros ūkinės operacijos, jais nėra įforminami teisinių santykių dalyvių sandoriai, todėl ieškovo pasirašytos suvestinės – ne įrodymas, kad jis sutiko su darbo užmokesčio sumažinimu. Ieškovas pabrėžia, kad 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. K-108 aiškiai nurodyta, jog darbo užmokestis sumažinamas iki 2010 m. liepos 31 d., o šiam laikotarpiui pasibaigus, turi būti mokamas 9240 Lt darbo užmokestis, įrodinėti pasikeitusios įmonės finansinės situacijos nereikia. Pažymėta, kad pats atsakovas pateiktose pažymose apie išmokėtą darbo užmokestį, su naujai paskirtos direktorės parašais, patvirtina, jog 2010 m. spalio mėn. ieškovui buvo išmokėtas 9240 Lt darbo užmokestis, tokio fakto neginčydamas, todėl visi teiginiai, kad ieškovas nepagrįstai išsimokėjo didesnį darbo užmokestį nurodytą mėnesį – nepagrįsti.

            Dėl ieškovo kaltės. Ieškovas pabrėžia, kad kaltės nustatymo klausimas – fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. AB ,,Žalvaris“, bylos Nr. 3K-3-1200/2001), tačiau netgi ir nagrinėjant šį aspektą, ieškovas pažymi, jog atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotojų susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės. Taikant CK 141 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti: neatsiskaitymo laiku faktą ir tai, kad dėl to nėra darbuotojo kaltės. Kasatoriaus argumentai dėl ieškovo kaltės pasirašant neteisingai apskaičiuotą darbo užmokestį, prieštarauja jo paties argumentams dėl to, kad ieškovo sutikimu jam buvo išmokėtas tinkamo (nustatyto sumažinto) dydžio darbo užmokestis, be to, ieškovo kaltė dėl tinkamo neatsiskaitymo laiku galėtų pasireikšti nebent tuo, kad jis darytų įtaką atsiskaitymo procesui, pvz., vienintelis turėtų galimybę atlikti bankinį pavedimą, tačiau šiuo atveju naujai paskirta vadovė V. D. kontroliavo įmonės finansus ir išmokėjo ieškovui nurodytas sumas. Darbo sutarties nutraukimo dieną ieškovas nebuvo atsakovui atstovaujantis asmuo.

            Dėl darbo sutarties aiškinimo. Ieškovas pritaria bylą nagrinėjusių teismų argumentams šiuo klausimu ir nurodo, kad darbo sutarties 11 punktas šalims turi įstatymo galią, be to, sutartis buvo parengta atsakovo, todėl taikytina contra preferentem taisyklė, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-12/2009; kt.), todėl bet kokios abejonės, susijusios su darbo sutarties nuostatomis, aiškintinos ieškovo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo group“, bylos Nr. 3K-3-157/2010).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl darbo sutarties 11 punkto aiškinimo ir taikymo

 

Byloje ginčas kilo dėl darbo sutarties, sudarytos su įmonės vadovu, nuostatų, kuriomis reglamentuojamas įspėjimo dėl darbo santykių nutraukimo terminas, aiškinimo ir taikymo. Darbo sutarties 11 punkte nustatyta, kad: „Įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama Darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio nuostatas. Darbuotojas eina savo pareigas, nebent kuri nors iš šalių nusprendžia nutraukti darbo sutartį, raštu informuodama apie tai kitą šalį prieš 3 mėnesius. Pranešusi apie planuojamą atleidimą, bendrovė turi teisę pareikalauti, kad darbuotojas nedelsdamas paliktų savo darbo vietą, su sąlyga, kad ji pratęs atlyginimo mokėjimą, kiek tai sutarta.“

Kasatoriaus teigimu, įmonės Valdyba, praradusi pasitikėjimą įmonės vadovu, galėjo jį atleisti netaikydama jokių papildomų įspėjimo terminų, o darbo sutarties 11 punktas bylą nagrinėjusių teismų buvo išaiškintas neįvertinus tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir valios, nesilaikant sutarčių aiškinimo taisyklių. Kasatoriaus nuomone, turėjo būti nustatyta, kad trijų mėnesių įspėjimo terminas taikytinas tik atleidžiant vadovą iš pareigų, nesant jo kaltės, o šiuo atveju ieškovas atleistas esant jo kaltei. Be to, kasatorius pabrėžia, kad apie būsimą atleidimą ieškovas buvo įspėtas dar 2010 m. liepos 31 d. įvykusio pokalbio metu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y.  bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-123/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007; kt.). Bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius santykius darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007). Nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiajame Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), todėl netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Kita vertus, tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, neprieštaraujančių galiojančiai teisei, arba atskirai aptarti tam tikrų sąlygų taikymo ypatumus, tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo group“, bylos Nr. 3K-3-157/2010).

Taigi, įmonės vadovo darbo sutartyje šalių susitarimu nustatytas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas taikytinas ir yra privalomas darbdaviui. Kita vertus, esant ginčui dėl darbo sutarties 11 punkto aiškinimo ir taikymo sąlygų, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turėjo būti atskleista tikroji darbo sutarties šalių valia ir ketinimai jos sudarymo metu, išaiškintos darbo sutarties 11 punkto taikymo sąlygos, reikšmė.

Nagrinėjamu atveju darbo sutarties 11 punkto nuostatos neaiškios ir dviprasmiškos, nes pirmajame sakinyje nurodyta, kad įspėjimo terminas darbo sutarčiai nutraukti nustatomas pagal DK 130 straipsnio nuostatas, o antrajame įtvirtinta, kad su įmonės vadovu nutraukiant darbo teisinius santykius, apie tai jis turi būti informuojamas prieš tris mėnesius. Be to, trečiajame darbo sutarties 11 punkto sakinyje nustatyta, kad įmonė, pranešusi apie planuojamą įmonės vadovo atleidimą, turi teisę pareikalauti, kad jis paliktų savo darbo vietą nedelsiant, tačiau tokiu atveju pratęsiamas darbo užmokesčio mokėjimas šalių sutartu terminu. Taigi, neaišku, kokiais atvejais ir koks įspėjimo terminas taikytinas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, įvertinus darbo sutarties specifiką ir tikslus, atsižvelgtina į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimais. Pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, kurio pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. J. v. UAB „Filana“, bylos Nr. 3K-3-65/2005; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-202/2011; kt.). Be to, aiškinant sutartį būtina atsižvelgti į kiekvienos sutarties ypatumus ir šalių teisinių santykių specifiką, vadovautis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisykle, reiškiančia, kad neaiškios, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo group“, bylos Nr. 3K-3-157/2010; kt.).

Teisėjų kolegija kompleksiškai įvertinusi visą darbo sutarties 11 punktą bei tai, kad darbo sutartį parengė darbdavys (kasatorius), konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, tinkamai taikydamas pirmiau nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles, pagrįstai nustatė, jog šalių buvo susitarta, kad visais atvejais įmonė apie vadovo atleidimą iš pareigų turi pranešti šiam prieš tris mėnesius, o siekdama, kad įmonės vadovas nedelsiant nebeitų savo pareigų (nepraėjus trims mėnesiams nuo pranešimo), įmonė įsipareigoja sumokėti nustatyto darbo užmokesčio dydžio sumą šalių susitarimu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nesant atskiro šalių susitarimo, laikytina, kad, darbdaviui siekiant, jog įmonės vadovas nedelsiant nuo įmonės Valdybos sprendimo atleisti jį iš pareigų priėmimo nebeitų savo pareigų nepasibaigus trijų mėnesių įspėjamajam terminui, įmonė įsipareigoja sumokėti atleidžiamam įmonės vadovui trijų mėnesių darbo užmokesčio dydžio sumą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl sutarties sąlygų, kurios neprieštarauja įstatymams ar kitiems teisės norminiams aktams (CK 6.156 straipsnis), ir kad nagrinėjamu atveju tokių prieštaravimų nenustatyta, o kasatoriaus argumentai, kad sudarydamas darbo sutartį jis negalėjo įsipareigoti dėl trijų mėnesių įspėjimo dėl darbo santykių nutraukimo termino, kai darbuotojas atleidžiamas esant jo kaltei, nes tokia situacija neatitiktų protingo juridinio asmens interesų, bei papildomai įsipareigoti šiuo aspektu ieškovui neketino, prieštarauja, be kita ko, ir sąžiningumo bei sąžiningos dalykinės praktikos principams, įtvirtintiems CK 6.158 straipsnyje, pagal kuriuos šalys turi pareigą elgtis sąžiningai nuo sutartinių santykių pradžios iki sutarties pabaigos. Jeigu kasatorius, sudarydamas su ieškovu darbo sutartį, neketino įsipareigoti dėl 11 punkte nurodytos sutarties sąlygos, tai jis, elgdamasis sąžiningai, privalėjo tai aptarti su ieškovu ir aiškiai nustatyti, jog įspėjimo terminas apskritai netaikytinas esant darbuotojo kaltei dėl darbo sutarties nutraukimo. Pabrėžtina, kad toks aiškinimas nepaneigia bendrovės vadovą išrinkusio organo teisės jį atšaukti absoliutaus pobūdžio.

Be kita ko, nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, jog kasatorius (atsakovas, darbdavys) pagal byloje pateiktus įrodymus neįrodė, kad ieškovas buvo atleistas esant jo kaltei, t. y. tinkamai neįgyvendino savo įrodinėjimo pareigos šiuo aspektu. Prie tokių išvadų apeliacinės instancijos teismas priėjo laikydamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių (CPK 176–185 straipsniai), įvertinęs visus byloje esančius įrodymus (tai, kad kasatorius bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buvo kreiptasi į ieškovą ar teismą dėl žalos įmonei atlyginimo, nepareikšta pretenzijų; taip pat neįrodyti faktai dėl neteisėto premijų išsimokėjimo be įmonės valdybos žinios; nutraukus darbo sutartį su ieškovu, kasatorius išmokėjo šiam išeitinę išmoką ir kt.). Taigi, bylą nagrinėjusiems teismams pripažinus, kad ieškovas atleistas iš įmonės vadovo pareigų, nesant jo kaltės, darbo sutarties 11 punkte įtvirtintas trijų mėnesių įspėjimo terminas, be abejonės pagrįstai turėjo būti taikomas, o 2010 m liepos 31 d. žodžiu pateiktos užuominos apie galimą atleidimą iš pareigų, nesant raštiško, išsamaus pranešimo apie darbo santykių nutraukimo priežastis, atleidimo iš pareigų datą pagrįstai nekvalifikuotos tinkamu ieškovo informavimu ir įspėjimu apie darbo santykių nutraukimą.

Taip pat pabrėžtina, kad teisiškai negalima situacija, kai vienu metu įmonės vadovais būtų du skirtingi asmenys (CK 2.82 straipsnio 2 dalis, ABĮ 37 straipsnio 1–3 dalys): vienas jų (V. D.) išrinktas (paskirtas) įmonės vadovu nuo 2010 m. spalio 29 d. ir įregistruotas Juridinių asmenų registro duomenų bazėje kaip įmonės vadovas nuo 2010 m. lapkričio 24 d., o kitas (A. Ž.) – teismo sprendimu, perkėlus atleidimo datą trims mėnesiams iki 2011 m. sausio 29 d. Be to, pagal ABĮ 37 straipsnio 3 dalies nuostatas, bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Įvertinusi visą tai, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegijos konstatuoja, kad šiuo atveju pagrįstas ir teisingas sprendimas, taip pat remiantis su A. Ž. sudaryta darbo sutartimi (11 punktas), ieškovui priteisti trijų mėnesių darbo užmokesčio sumą, o ne nukelti jo atleidimo datą trims mėnesiams iki įspėjimo termino pabaigos, kaip nusprendė apeliacinės instancijos teismas.

 

Dėl darbo užmokesčio įmonės vadovui sumažinimo ir apskaičiavimo

 

Pagal DK 16 straipsnio 1 dalį darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal šio Kodekso 14 straipsnį turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams (DK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal ABĮ 37 straipsnio 8 dalį bendrovės vadovas organizuoja kasdienę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Paprastai įmonės vadovas, be kita ko, turi teisę disponuoti darbdavio lėšomis, yra atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą, kitas įstatymuose nustatytas funkcijas ir jų tinkamą vykdymą, veikia įmonės interesais (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 11 punktas, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad darbuotojas, būdamas bendrovės vadovas ir veikdamas jos interesais, ne tik gali, bet ir privalo nustatyti, apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, kad bendrovės veikla būtų teisėta ir ji nepatirtų nuostolių, todėl jei įmonės vadovui nebuvo apskaičiuotas ir išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, konstatuotinas jo paties netinkamas bendrovės reikalų tvarkymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB ,,Proteus Balticus“, bylos Nr. 3K-3-528/2012).

Nagrinėjamu atveju įmonės vadovo darbo užmokestis, nustatytas 2008 m. vasario 11 d. darbo sutartyje Nr. 7 – 8800 Lt, galėjo būti ir buvo keičiamas šalių susitarimu (darbo sutarties 3 punkto 5 pastraipa), įmonės Valdybai priimant sprendimus šiuo klausimu. Tokia praktika buvo vadovaujamasi: UAB „Flakt“ Valdybos 2008 m. liepos 25 d. sprendimu nuo 2008 m. liepos 1 d. buvo nustatytas 9240 Lt dydžio pastovus įmonės vadovo atlyginimas; Valdybos primininko 2009 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. K-108 nuspręsta, kad, A. Ž. sutinkant, nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. liepos 31 d. jam mokėtinas 4620 Lt atlyginimas. Nurodyti darbo užmokesčio pakeitimai darbo sutartyje nebuvo nustatyti, t. y. darbo sutartis nebuvo pakeista. Atsižvelgdami į tai, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad darbo užmokestis buvo sumažintas, A. Ž.sutinkant, imtinai iki 2010 m. liepos 31 d., o suėjus nurodytam terminui, jam turėjo būti mokamas 9240 Lt darbo užmokestis. Kita vertus, kaip pagrįstai teigia ir kasatorius, bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl A. Ž. darbo užmokesčio 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais dydžio, nepagrįstai neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų: 2010 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesių atlyginimų priskaitymo suvestinių, kurias tuometis UAB „Flakt“ direktorius A. Ž. (ieškovas) pasirašė ir pateikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui ir kuriuose nurodė, kad jam nurodytais mėnesiais ir toliau mokėtinas sumažintas darbo užmokestis (4200 Lt ir 3990 Lt dydžio), o 2010 m. spalio mėnesio atlyginimų suvestinėje A. Ž. nurodė sau apskaičiuotą jau 9240 Lt pagrindinį darbo užmokestį, dviejų mėnesių išeitinę išmoką – 12 317,20 Lt bei 1443,79 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Taigi, būdamas UAB „Flakt“ direktorius, A. Ž. 2010 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais sau apskaičiavo ir buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui nurodė, kad jam šiais mėnesiais priklauso išmokėti sumažintą darbo užmokestį, t. y. sutiko su tokiu darbo užmokesčio dydžiu. Tokie įmonės vadovo veiksmai, įvertinus įmonės ir jos vadovo teisinių santykių prigimtį ir specifiką, kad tai pasitikėjimu grįsti santykiai, o įmonės vadovas veikia įmonės interesais, turi įgaliojimus disponuoti įmonės lėšomis, pats pateikia duomenis apie jo ir kitų darbuotojų dirbtą laiką, jiems mokėtinas sumas (užmokestį) buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui, leidžia pagrįstai teigti, kad A. Ž. sutiko tiek su nurodytais mėnesiais jam mokėtinu sumažintu darbo užmokesčiu, tiek trijų paskutinių mėnesių iki darbo sutarties nutraukimo pagrindu apskaičiuotos išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžiais. Ieškovas, būdamas įmonės vadovas ir veikdamas jos interesais, ne tik galėjo, bet ir privalėjo nustatyti, apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, kad bendrovės veikla būtų teisėta ir ji nepatirtų nuostolių. Kasatoriaus teiginiai, kad jam nebuvo apskaičiuotas ir išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, iš esmės reiškia jo paties netinkamą bendrovės reikalų tvarkymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytais savo veiksmais ieškovas sutiko su darbo apmokėjimo pakeitimu 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, mokant jam sumažintą darbo užmokestį, o kasatorius (darbdavys) DK 95 straipsnio 3 dalies, 120 straipsnio 3 dalies, 141 straipsnio 1, 2 dalies nuostatų, kiek tai susiję su 2010 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais mokėtinų sumų (rugpjūčio, rugsėjo mėnesiais sumažinto darbo užmokesčio) ieškovui sumokėjimu bei išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimu ir išmokėjimu ieškovo atleidimo iš pareigų dieną, nepažeidė. Tokios išvados atitinka ir aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įmonės vadovo darbo užmokesčio skaičiavimo, sumažinimo tvarkos bei sąlygų (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB ,,Proteus Balticus“, bylos Nr. 3K-3-528/2012). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš kasatoriaus ieškovo naudai priteista 6160 Lt neišmokėtos išeitinės išmokos dalis, 9240 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 733 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl dėl šios ieškinio reikalavimo dalies priimamas naujas teismo sprendimas – reikalavimą atmesti.

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo

 

            Taigi, įvertinus tai, kas nurodyta, kaip pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas, darbuotojui (ieškovui) turėjo būti sumokėta nustatyto dydžio (trijų mėnesių darbo užmokesčio) suma pagal darbo sutarties 11 punkto nuostatas, kai darbdavys pranešė apie darbo santykių nutraukimą, tačiau pageidavo, kad darbuotojas nebeitų pareigų nepasibaigus nustatytam trijų mėnesių įspėjimo terminui. Esant ginčui dėl paskutiniais ieškovo darbo mėnesiais mokėto darbo užmokesčio dydžio, taip pat įvertinus tai, kad nuo 2009 m. gruodžio mėnesio, iš esmės esant sunkiai kasatoriaus finansinei padėčiai, ieškovui iki pat 2010 m. spalio mėnesio buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyta suma šiam turėjo būti skaičiuojama pagal paskutinių trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydį, o nustačius, kad 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, esant paties A. Ž. sutikimui jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, t. y. rugpjūčio mėnesį – 4200 Lt, rugsėjo mėnesį – 3990 Lt, o spalio jau – 9240 Lt, ieškovui nurodytais pagrindais turėjo būti priteista 18 475,80 Lt suma (apskaičiuota pagal vidutinį darbo užmokestį už tris mėnesius), o ne 27 720 Lt, kaip priteisė apeliacinės instancijos teismas, todėl ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis keistina. Be to, nustačius, kad nurodytos 18 475,80 Lt kompensacijos kasatorius ieškovui neišmokėjo iki šiol, nors privalėjo šio atleidimo iš darbo dieną, spręstina dėl DK 141 straipsnio 3 dalies, taikytos apeliacinės instancijos teisme, taikymo.

DK 141 straipsnyje, reglamentuojančiame atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis); darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (2 dalis); kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sprendžiamas atsiskaitymo su atleidžiamu bendrovės vadovu klausimas, taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008). Aktualu tai, kad darbdavys yra įstatymo įpareigotas išmoką mokėti už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, neatsižvelgiant į tai, jog buvo kilęs šalių ginčas dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo. Kita vertus, nurodyta išmoka pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. ir kt. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; kt.) įvertinus konkrečios bylos faktines aplinkybes, proporcingumo ir teisingumo principų pagrindu, kt. Taigi, susidarius tokiai situacijai, kai pripažinta, kad ieškovui kasatorius turėjo išmokėti ir laiku (atleidimo iš darbo dieną) neišmokėjo tik 18 475,80 Lt sumos, taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, remiantis teismo pareiga darbo bylose būti aktyviam, tačiau taip pat, vadovaujantis CPK 353 straipsnio 3 dalimi, kad dėl kasatoriaus, šiuo atveju darbdavio, negalima priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, kai jį skundžia tik viena šalis, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad 40 000 Lt kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimas apeliacinės instancijos teismo sprendimu, buvo pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, susidariusią situaciją, tiek darbuotojo, tiek darbdavio (sumažinus kompensacijos dydį) interesus.

 

Dėl CPK 313 straipsnio taikymo

 

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir išeidamas už apeliacinio skundo ribų, priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, kai šis klausimas nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teismo, tai rodo jo procesinių teisių apribojimą ir vertintina kaip blogesnio apeliantui teismo sprendimo priėmimas.

            CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena šalių, taip pat nustatytos nurodyto draudimo išimtys, t. y. pagal šią teisės normą blogesnio sprendimo priėmimu nelaikoma, kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju (apeliacinės instancijos teismo sprendimas, priimtas ginant viešąjį interesą, nelaikytinas blogesniu sprendimu). Įstatyme nėra ,,blogesnio sprendimo“ apibrėžties, todėl ji turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokių teisinių padarinių gali sukelti teismo procesinis sprendimas ir kokioje sprendimo dalyje šie turi būti nustatyti. Teisės doktrinoje pagal teisės gynimo būdą teismo sprendimai yra skirstomi į sprendimus dėl pripažinimo, sprendimus dėl priteisimo ir sprendimus dėl teisinių santykių modifikavimo. Teismo sprendimu dėl priteisimo (kaip yra nagrinėjamu atveju) atsakovas yra įpareigojamas atlikti ieškovo naudai tam tikrus veiksmus arba ieškovo reikalavimas dėl tokių veiksmų atmetamas. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas darbo sutarties su ieškovu nutraukimą neteisėtu, sprendė dėl DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatų – kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką – taikymo ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 131 492,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, taip pat darbuotojui jo atleidimo dieną priklausiusias, tačiau neišmokėtas, išmokas, bei pagrįstai nesprendė dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo ir nepriteisė ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką, nes DK 297 straipsnio 4 dalies ir 141 straipsnio 3 dalis kartu netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. UAB „Einhell Balticum“, bylos Nr. 3K-3-265/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei pripažino darbo sutarties nutraukimą teisėtu, todėl neliko teisinio pagrindo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalies, o kartu, teismui esant aktyviam, kaip pagrįstai nurodė ir ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą ir laikantis darbo bylų nagrinėjimo ypatumų (CPK 414 straipsnis), esant ieškovo reikalavimui viso civilinės bylos nagrinėjimo metu (ieškovui prašius taikyti tiek DK 297 straipsnio 4 dalies, tiek 141 straipsnio 3 dalies nuostatas – t. y. alternatyvius jo teisių gynybos būdus), sprendė dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo, nustatęs, kad atleidimo dieną su ieškovu nebuvo visiškai atsiskaityta. Apeliacinės instancijos teismas, net, sumažino pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteistiną sumą, todėl pinigine išraiška priimtas procesinis sprendimas buvo akivaizdžiai naudingesnis atsakovui (kasatoriui), iš jo priteista suma, palyginus su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma, buvo mažesnė. Įvertinus tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad blogesnis procesinis sprendimas dėl UAB „Flakt“ (apelianto apeliacinės instancijos teisme) nebuvo priimtas.

            Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos teisingam procesiniam sprendimui priimti, teisėjų kolegija nepasisako.

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

            Patenkinus kasacinį skundą iš dalies ir priteisus ieškovo naudai iš kasatoriaus iš viso 58 475,80 Lt (neišmokėtos trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio sumos bei kompensacijos už uždelsimo atsiskaityti laiką), iš kasatoriaus (atsakovo), kuris neatleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, priteistina 1754,27 Lt žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis) bei 25,62 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai. Iš ieškovo, proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai priteistina 25,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylos nagrinėjimo metu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Bylinėjimosi išlaidos šalims, patenkintus ieškinį iš dalies, paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Įskaičius priteistinas bylinėjimosi išlaidas, ieškovui A. Ž. iš atsakovo UAB „Flakt“ priteistina 2237 Lt bylos nagrinėjimo metu patirtų bylinėjimosi išlaidų.

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalis dėl 6160 Lt neišmokėtos išeitinės išmokos dalies, 9240 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalies, 733 Lt neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas (neatskaičius mokesčių) priteisimo ieškovo A. Ž. naudai iš atsakovo UAB „Flakt“, ir dėl šios ieškinio reikalavimų dalies priimti naują teismo sprendimą – šiuos ieškinio reikalavimus atmesti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo A. Ž. atleidimo data perkelta trims mėnesiams, t. y. iki 2011 m. sausio 29 d., ir už šį laikotarpį ieškovui A. Ž. iš atsakovo UAB „Flakt“ priteista trijų mėnesių dydžio vidutinio darbo užmokesčio suma – 27 720 Lt (neatskaičius mokesčių); ir dėl šios dalies priimti naują teismo sprendimą: priteisti A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš UAB „Flakt“ (j. a. k. 111766485) 18 475,80 Lt sumą (vidutinio darbo užmokesčio už tris mėnesius).

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

            Priteisti iš atsakovo UAB „Flakt“ (j. a. k. 111766485) 1754,27 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt keturis litus 27 ct) žyminio mokesčio ir 25,62 Lt (dvidešimt penkis litus 62 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

            Priteisti iš ieškovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 25,61 Lt (dvidešimt penkis litus 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

            Priteisti iš atsakovo UAB „Flakt“ (j. a. k. 111766485) 2237 (du tūkstančius du šimtus trisdešimt septynis) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

            Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 4 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.            

 

 

Teisėjai                                                                                     Dangutė Ambrasienė

 

                                                                                                            Janina Stripeikienė

 

                                                                                                            Vincas Verseckas