Civilinė byla Nr. 3K-3-673/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-19174-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 121.9;           

121.13; 121.14

(S)

                     

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2013 m. balandžio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A. , O. V. ir S. D. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui BUAB „Šilumnešis“, dėl įpareigojimo išmokėti darbo užmokestį ir kitas išmokas.

 

            Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme.

            Ieškovai R. A. , O. V. ir S. D. prašė teismo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sumokėti įsiteisėjusiais teismo įsakymais priteistas sumas:

            1) ieškovui R. A. 19 896,67 Lt darbo užmokesčio ir kitų išmokų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 18 d. bei 4475,52 Lt ir 4862,52 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpius nuo 2006 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. sausio 1 d. ir nuo 2008 m. kovo 19 d. iki 2008 m. balandžio 28 d.;

            2) ieškovei O. V. 12 005,68 Lt darbo užmokesčio ir kitų išmokų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 18 d. bei 3029,60 Lt ir 1914,30 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpius nuo 2006 m. gruodžio 2 d. iki 2007 m. sausio 1 d. ir nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. vasario 1 d.;

            3) ieškovei S. D. 5853,51 Lt darbo užmokesčio ir kitų išmokų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 18 d. bei 1377,04 Lt ir 5901,60 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpius nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2008 m. balandžio 28 d. ir nuo 2008 m. balandžio 29 d. iki 2008 m. lapkričio 20 d.

            Ieškovai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1326 nutarė likviduoti UAB „Šilumnešis“ ir pavedė visus su tuo susijusius klausimus spręsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Ieškovai likviduojamoje bendrovėje dirbo nuo likvidavimo pradžios iki 2008 m. kovo 18 d. Darbo santykius jie su bendrove nutraukė DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes darbdavys daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokėjo darbo užmokesčio. Neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos ieškovams priteistos teismo įsakymais, tačiau joms išmokėti likviduojama UAB „Šilumnešis“ neturėjo turto ir lėšų. Atsakovas turi pareigą atsiskaityti su ieškovais, nes perėmė likviduojamos bendrovės turtą, kuris nebuvo parduotas ir taip atsiskaitoma su kreditoriais; buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

            Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino –  įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sumokėti ieškovui R. A. 29 234,71 Lt, ieškovei O. V. – 16 949,58 Lt, ieškovei S. D. – 17 632,15 Lt.

            Teismas nustatė, kad, paskelbus UAB ,,Šilumnešis“ likvidavimą, Vilniaus miesto savivaldybės (vienintelio akcininko) administracijos direktorius 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 30-2189 perėmė likviduojamos bendrovės turtą. Ieškovai dirbo UAB ,,Šilumnešis“ nuo likvidavimo pradžios iki 2008 m. kovo 18 d., kai buvo nutrauktos jų darbo sutartys pagal DK 128 straipsnio 1 dalį. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas priteisė ieškovams neišmokėtą darbo užmokestį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 30-2639 ,,Dėl UAB ,,Šilumnešis“ likvidavimo išlaidų apmokėjimo“ pavedė Ūkio departamentui apmokėti likvidavimo išlaidas pagal 2008 m. gruodžio 24 d. pateiktus mokėjimo dokumentus ir skolų suderinimo aktus; į suvestinę buvo įtrauktas ir ieškovų darbo užmokestis bei priteistos sumos. Atsakovas iš priskaičiuotų sumų išskaičiavo pajamų ir socialinio draudimo mokesčius; su ieškovais neatsiskaitė. Teismas sprendė, kad atsakovas, kaip likviduojamos UAB ,,Šilumnešis“ teisių ir pareigų perėmėjas, CK 6.50 straipsnio tvarka prisiėmė prievolę už skolininką UAB ,,Šilumnešis“ savo iniciatyva, t. y. direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 30-2639 ,,Dėl UAB ,,Šilumnešis“ likvidavimo išlaidų apmokėjimo“. Įsakymas galiojantis, todėl vykdytinas.

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

            Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1326 nusprendė likviduoti UAB „Šilumnešis“. Likviduojant įmonę ne bankroto būdu, turėjo būti padengti visi jos įsiskolinimai (Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 73 straipsnio 13 punktas). Dėl to 2008 m. gruodžio 31 d. buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-2639 pagal pridedamą suvestinę, į kurią buvo įtrauktas ir darbo užmokesčio įsiskolinimas ieškovams. Likvidavimo proceso metu neatsiskaičius su kreditoriais ir paaiškėjus, kad bendrovė tapo nemoki, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi (įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 12 d.) jai iškelta bankroto byla. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d., 2008 m. gegužės 15 d., 2008 m. gegužės 23 d., 2008 m. birželio 10 d., 2008 m. lapkričio 12 d. įsakymai patvirtina, kad ieškovai turi galiojančias reikalavimo teises į UAB „Šilumnešis“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų.

            Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, įmonės kreditoriai, tarp jų – ir neišmokėto darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų reikalaujantys darbuotojai, per teismo nustatytą terminą privalo pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalis, 21 straipsnis). Ieškovų finansiniai reikalavimai įtraukti į įmonės kreditorių sąrašą teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartimi. Bendrovės akcininkė Vilniaus miesto savivaldybė, siekdama savo valdomos įmonės pabaigos be bankroto, turėjo prievolę užtikrinti atsiskaitymą su visais kreditoriais, todėl ji per savo administraciją priėmė atitinkamus sprendimus, tačiau UAB „Šilumnešis“ iškėlus bankroto bylą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 30-2639 tapo nebevykdytinas. Taigi teigti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalo įvykdyti savo prisiimtą prievolę atsiskaityti su ieškovais CK 6.50 straipsnio pagrindu, nėra teisinio pagrindo.

 

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir

atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas R. A. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

            1. Dėl esminių civilinio proceso teisės principų pažeidimo. Įstatymui, teismui arba kitoms valstybės institucijoms visi asmenys lygūs (Konstitucijos 29 straipsnis, CPK 17 straipsnis,  Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis). CPK 318 straipsnyje įtvirtinta teisė šaliai per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tai užtikrina proceso šaliai galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo, padeda teismui įvertinti, ar apelianto argumentai ir reikalavimai yra pagrįsti. Tai – rungimosi principo išraiška. Ieškovams buvo atimta teisė į apeliaciją.

            Atsakovas 2013 m. sausio 17 d. pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 18 d. išsiuntė ieškovams pranešimą, nurodydamas apie teisę per dvidešimt dienų pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Ieškovai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuris 2013 m. vasario 6 d. buvo priimtas, t. y. jie nepraleido CPK 318 straipsnio 1 dalyje ir teismo pranešime nurodyto dvidešimties dienų termino. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 22 d. lydraščiu Nr. 2-3013-728/2012 apeliacinės instancijos teismui išsiuntė civilinę bylą Nr. 2-3013-728/2012 ir atsiliepimo į apeliacinį skundą kopiją. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovai atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė. Taigi ieškovų argumentai ir atsikirtimai, išdėstyti atsiliepime į apeliacinį skundą, liko neišanalizuoti ir neįvertinti. Taip buvo paneigta ieškovų teisė į teisingą teismą; neaišku, kokiais motyvais apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą, nors CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas įpareigojimas nurodyti motyvus, kodėl yra tenkinami vienos iš šalių reikalavimai ir atmetami kitos šalies argumentai. Ši pareiga pabrėžta ne viename Europos Žmogaus Teisių Teismo procesiniame sprendime. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgment of 27 September 2001, par. 30). Pabrėžtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303-A and 303-B, p. 12, par. 29, and p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-1, p. 60, par. 42). Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 18 straipsnį teismo procesinis sprendimas yra prilyginamas įstatymui, toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, nes būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir principai, kuriais remiantis formuojama valstybės teisinė sistema.

            2. Dėl CK 6.50 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 6.50 straipsnio 1 dalį. Ieškovas, remdamasis CK 1.63 straipsniu, nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 30-2639 laikytinas vienašaliu sandoriu, kurio pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracija prisiėmė prievolę atsiskaityti su likviduojamos įmonės kreditoriais, išvardytais įsakymo priede. Ieškovas pažymi, kad šio įsakymo pagrindu buvo apmokėta dalis skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, UAB „Vordana“ iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valdomų lėšų; atsiskaitymai buvo atliekami nesilaikant CK 2.113 straipsniu nustatytos likviduojamo juridinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės. Be to, tai ne pirmas atvejis, kai atsakovas prisiima prievolę už likviduojamą UAB „Šilumnešis“ pagal CK 6.50 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-299/2011). Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

            Ieškovo teigimu, akcininkas nedalyvauja bendrovės likvidavimo procese, tik priima sprendimą dėl jos likvidavimo ir paskiria likvidatorių (CK 2.107 straipsnis). Akcininko ir įmonės turtas yra atskirtas, akcininkas negali atsakyti ar užtikrinti atsiskaitymą su kreditoriais, tai atlieka įmonės likvidatorius iš jos turto. Taigi pati įmonė turi atsiskaityti su kreditoriais (ABĮ 73 straipsnio 13 dalis). Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu prisiimta prievolė yra atskira ir nesusijusi su likvidavimo procesu, todėl kilęs ginčas spręstinas taikant CK 6.50 straipsnį.

            3. Dėl ĮBĮ taikymo. Tai, kad UAB „Šilumnešis“ iškelta bankroto byla ir teismo nutartimi yra patvirtinti ieškovo ir kitų darbuotojų finansiniai reikalavimai, nepanaikina atsakovo prisiimtos prievolės. Atsakovas nėra bankroto proceso dalyvis ir jam negali turėti įtakos bankroto bylos iškėlimas, juolab – kreditorių reikalavimų patvirtinimas. Ieškovo nuomone, finansinių reikalavimų patvirtinimas nemažina prievolės apimties ir jos nepanaikina. Atsakovas 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 30-2639 savo iniciatyva prisiėmė įvykdyti prievolę už UAB „Šilumnešis“, dalį jos įvykdė, todėl privalo ją vykdyti ir ieškovams (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.50 straipsnio 3 dalimi atsakovui, įvykdžiusiam prisiimtą prievolę, pereina visos kreditorių teisės, susijusios su skolininku. Atsakovas, įvykdęs prievolę, įstotų į bankroto bylą vietoj ieškovų, o jo reikalavimas turėtų būti tenkinamas ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka.

            Prisidėjimu prie kasacinio skundo ieškovė S. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovė sutinka su kasacinio skundo argumentais, taip pat nurodo šiuos argumentus:

            1. Dėl esminių procesinių teisių pažeidimo. Ieškovė su kasatoriumi pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą nepraleisdami CPK nustatyto termino, kuriame išdėstė argumentus į paduotą apeliacinį skundą, tačiau teismas jo neįvertino. Teismas pažeidė CPK 17 straipsnį, kuriame nustatyta, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Teismas negalėjo priimti teisingo sprendimo neišklausęs abejų šalių, neįvertinęs jų paaiškinimų.

            2. Dėl CK 6.50 straipsnio taikymo. Tarp šalių neegzistavo teisiniai santykiai; atsakovas-biudžetinė įstaiga perėmė UAB „Šilumnešis“ teises ir pareigas ieškovams. Ieškovė, remdamasi CK 6.1 straipsniu, nurodo, kad atsakovo prievolės atsiranda Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 30-2639 pagrindu, todėl atsakovas turėjo atsiskaityti su kreditoriais, tarp jų – ir su ieškovais. Atsakovas pripažino savo pareiga atsiskaityti su kreditoriais, nes apmokėjo dalį skolų kitiems kreditoriams. Nurodytas įsakymas galiojantis ir vykdytinas, o į skolų suderinimo aktą įtrauktos ieškovams priteistos darbo užmokesčio skolos grąžintinos.

            Ieškovai grindžia savo reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 30-2639. UAB „Šilumnešis“ akcininkas nedengia juridinio asmens skolų, tik priima sprendimą likviduoti įmonę ir organizuoti jos likvidavimo procesą. Tai patvirtina, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu prisiimta prievolė nesusijusi su likvidavimo procesu, ginčas spręstinas taikant CK 6.50 straipsnio nuostatas.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

            1. Dėl esminių civilinio proceso teisės principų pažeidimų. Bylos duomenimis, ieškovai atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė, todėl apeliacinės instancijos teisme nebuvo pažeisti nei šalių procesinio lygiateisiškumo, nei rungimosi principai. Atsakovas remiasi CPK 331 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje sprendimo dalyje klaidingai nurodė, jog ieškovai atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, tačiau šis pažeidimas yra formalus, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais. Juolab kad motyvuojamoje sprendimo dalyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovų argumentai, susiję su šios bendrovės likvidavimo procedūrų teisėtumu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovų argumentus, nurodytus atsiliepime į apeliacinį skundą, analizavo ir vertino. Atsakovas, remdamasis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsnio 4 dalimi, nurodo, kad teismas nėra saistomas bylos šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų.

            2. Dėl CK 6.50 straipsnio taikymo. CK 6.50 straipsnyje reglamentuota trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę, o ne pareiga. Vilniaus miesto savivaldybė yra skyrusi lėšų UAB „Šilumnešis“ likvidavimui ir apmokėjusi dalį šios bendrovės skolų. Bet kokie Vilniaus miesto savivaldybės mokėjimai kyla tik iš UAB „Šilumnešis“ ir savivaldybės tarpusavio teisinių santykių ir nesukuria papildomų teisių tretiesiems asmenims.

            UAB „Šilumnešis“ 2012 m. lapkričio 12 d. buvo iškelta bankroto byla ir bendrovės finansiniams reikalavimams pareikšti buvo nustatytas 45 dienų terminas, kuris baigėsi 2012 m. gruodžio 27 d. Taigi trečiasis asmuo neturi teisės perimti kreditoriaus teisių, t. y. reikalauti, jog skolininkas įvykdytų prievolę. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai įvykdžius prievolę už bankrutuojančią UAB „Šilumnešis“, teisinio pagrindo tapti šios kreditoriumi, galinčiu pareikšti finansinius reikalavimus, nebūtų (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

            Atsakovo nuomone, byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje R. A. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-299/2011, išaiškinimais, nes bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės.

            UAB „Šilumnešis“ akcininke buvo ir yra Vilniaus miesto savivaldybė, o ne kitas juridinis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija (juridinio asmens kodas 188710061), todėl iš UAB „Šilumnešis“ turtinių prievolių kylantys reikalavimai atsakovui pareikšti nepagrįstai. Vien tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija savivaldybės pavedimu organizavo UAB „Šilumnešis“ likvidavimo procedūras, nesuteikia pagrindo ieškovams reikalauti UAB „Šilumnešis“ prievolių įvykdymo iš atsakovo.

            3. Dėl ĮBĮ taikymo ginčo atveju. Atsakovas remiasi ABĮ 73 straipsnio 4 dalimi, ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalimi; nurodo, kad ieškovai šioje byloje siekia iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prisiteisti tas pačias skolas, kurios jiems teismų sprendimais jau priteistos iš UAB „Šilumnešis“ (CPK 587 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Šilumnešis“ iškelta bankroto byla, ieškovai turėjo teisę pareikšti finansinius reikalavimus BUAB „Šilumnešis“ ir šia teise pasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Šilumnešis“ iškėlus bankroto bylą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 30-2639 tapo nebevykdytinas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme

 

            Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad  įstatymų leidėjo sukurta teisės norma, kurioje įtvirtinta šalies pareiga teikti atsiliepimą, užtikrina tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija bei teisę teikti argumentus apeliacinės instancijos teismo žodinio proceso atveju (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti, priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisė būti išklausytam (audiatur et altera pars). Apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, nenurodytais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. VĮ Tarptautinis oro uostas, bylos Nr. 3K-3-297/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-425/2011; kt.).

            Nagrinėjamos bylos ieškovo R. A. kasaciniame skunde ir ieškovės S. D. prisidėjime prie kasacinio skundo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo apeliacinį skundą ir konstatuodamas, jog sprendimas yra neteisėtas, tokią išvadą padarė nenagrinėjęs jų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų. Taigi rašytinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą, neįvertinęs kitos šalies argumentų, skirtų teismui padėti nuspręsti, ar apelianto argumentai ir reikalavimai yra pagrįsti, neužtikrinęs galimybės proceso šaliai išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (rungimosi principo išraiška). Kasatoriaus nuomone, ieškovams buvo atimta teisė į apeliaciją.

            Bylos duomenimis, atsakovas 2013 m. sausio 17 d. pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 18 d. išsiuntė ieškovams pranešimą, kuriame nurodė, kad jie privalo per dvidešimt dienų pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 318 straipsnis). Ieškovai pateikė tokį atsiliepimą, kuris pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2013 m. vasario 6 d. (ant kasatoriaus kasaciniam teismui pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą kopijos yra Vilniaus miesto apylinkės teismo žyma ,,Gauta“, data ir darbuotojo parašas). Pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 22 d. lydraštyje Nr. 2-3013-728/2012 apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad išsiunčia civilinę bylą Nr. 2-3013-728/2012 su apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į apeliacinį skundą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad ieškovai atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė. Taigi yra pagrindas spręsti, kad ieškovų nuomonė ir argumentai, išdėstyti atsiliepime į apeliacinį skundą, liko apeliacinės instancijos teismo neišanalizuoti ir neįvertinti. Pirmiau nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo apeliacinį skundą, jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmė naują sprendimą – ieškovų reikalavimus atmetė. Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovų argumentus, nurodytus atsiliepime į apeliacinį skundą, analizavo ir vertino. Teisėjų kolegija nurodo, kad šie atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai nelaikytini pagrįstais. Byloje nebuvo atsiliepimo į apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas jo vertinti negalėjo. Įvertinusi kasatoriaus kasaciniam teismui pateikto ieškovų atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą argumentus ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai apeliacinės instancijos teismo nebuvo įvertinti; pažymi, kad nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, dėl kurios liko neišnagrinėtas ieškovų atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą, pažeista jų teisė į teisingą teismą apeliacinėje instancijoje, t. y. pažeista teisė būti išklausytam (audiatur et altera pars), CPK 12 straipsnio nuostata, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, užtikrinančio šalių lygiateisiškumą, teisėjų nešališkumą, šalių teisę įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Viena iš priemonių nustatyti šiuos duomenis – šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimai (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys), kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje, o raštu – ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), atsiliepime į ieškinį (CPK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir kituose CPK 110 straipsnyje nurodytuose dokumentuose, tarp jų – atsiliepime į apeliacinį skundą, kurį šalys pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį privalo pateikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad neatidus požiūris į bylos medžiagą buvo sukritikuotas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (mutatis mutandis žr., Kalkanov v. Bulgaria no. 19612/02, 9 October 2008; Tamminen v. Finland, no. 40847/98, 15 June 2004). Be to, šis teismas yra akcentavęs bylos šalių išklausymo svarbą, kad teisingumas turi būti vykdomas atidžiai (mutatis mutandis žr., Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001).

            Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentai dėl teisės į apeliacinį procesą pažeidimo laikytini pagrįstais, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). Teisėjų kolegija, konstatavusi ieškovų teisės į apeliacinį procesą pažeidimą, dėl kasacinio skundo argumentų materialiosios teisės taikymo klausimais nepasisako.

            Dėl bylinėjimosi išlaidų

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. gruodžio 18 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 50,87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasatorius prašo priteisti iš atsakovo 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96, 98 straipsniai).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                  Gražina Davidonienė                                              

 

                                                                                                              Janina Januškienė

                                                                                                             

                                                                                                                                                                                                                                                                        Vincas Verseckas