Civilinė byla Nr. 3K-3-665/2013
Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00465-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7; 14.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos
pirmininkė) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovės D. G. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2013 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės
D. G. ieškinį atsakovui Ignalinos Šaltinėlio mokyklai
dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. G. pareikštu
atsakovui Ignalinos Šaltinėlio mokyklai ieškiniu prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir grąžinti ją į darbą,
priteisti iš atsakovo 26 406 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, darbo
užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško
teismo sprendimo įvykdymo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir
bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ji nurodė, kad dirbo 2007 m. sausio 15 d.
darbo sutarties Nr. 24 pagrindu muzikos mokytoja. Atsakovas 2009 m. spalio 30
d. įsakymu Nr. P.K.-25 ir 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. P.K.-1 neteisėtai
sumažino jos gaunamą darbo užmokestį. Atsakovas taip pat neteisėtai 2012 m.
liepos 18 d. įsakymu Nr. P.K.-48 atleido ją iš darbo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimų esmė
Ignalinos rajono
apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir
priteisė iš atsakovo ieškovei 26 406 Lt darbo užmokesčio skirtumą, 6441,12 Lt
išeitinės pašalpos skirtumą, 5 procentus metinių procesinių palūkanų už
priteistą sumą ir 2250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Pirmosios instancijos
teismas, įvertinęs DK 129 straipsnio 2 punkto, Švietimo įstatymo 48 straipsnio
nuostatas, aplinkybę, kad ieškovės kvalifikacija neatitinka nurodytų teisės
normų reikalavimų ir ginčo dėl to byloje nėra, padarė išvadą, kad atsakovas
ieškovę iš darbo atleido teisėtai.
Teismas, įvertinęs šalių
sudarytos 2007 m. sausio 15 d. darbo sutarties Nr. 24 nuostatas, padarė išvadą,
kad šalys susitarė dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio pagal koeficientą 9.7
bei 5 procentų priedo; nustatė, kad atsakovas nesupažindino ieškovės su 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P.K.-25 ir
2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. P.K.-1, kuriais buvo sumažintas jos darbo
užmokestis, atsakovas taip pat nereikalavo ieškovės sutikimo dėl darbo
apmokėjimo sąlygų pakeitimo. Kadangi su ieškove darbo sutartimi buvo
sulygta dėl konkretaus darbo užmokesčio, o ne dėl darbo apmokėjimo pagal
švietimo ir mokslo ministro įsakymus ar pagal tarifikaciją, tai teismas,
vadovaudamasis DK 95 straipsnio, 120 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis,
sprendė, kad atsakovas darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas (darbo
užmokesčio koeficientą) galėjo keisti tik gavęs raštišką ieškovės sutikimą, o
šiai nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, galėjo būti sprendžiamas
darbo sutarties nutraukimo klausimas pagal DK 129 straipsnį. Teismas,
atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės darbo pobūdis ar krūvis nuo 2007 m. sausio
15 d. iki jos atleidimo iš darbo dienos nepakito, pripažino, kad atsakovas,
sumažindamas ieškovės darbo užmokestį tik dėl to, kad jos kvalifikacija pradėjo
nebeatitikti teisės aktų reikalavimų, tačiau ir toliau reikalaudamas ją dirbti
sutartyje sulygtą mokytojos darbą už mažesnį atlyginimą, pažeidė DK 35
straipsnio nuostatas.
Teismas, spręsdamas
ieškinio senaties taikymo klausimą, padarė išvadą, kad padarytas darbo įstatymų
pažeidimas dėl neteisėto darbo užmokesčio sumažinimo yra tęstinis, jis tęsėsi
nuo 2009 m. spalio 30 d. iki ieškovės atleidimo iš darbo dienos, todėl sprendė,
kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 29 d.
nutartimi Ignalinos
rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeitė:
1) panaikino sprendimo dalį, kuria iš
atsakovo ieškovei priteista 35 874,12 Lt darbo užmokesčio ir išeitinės pašalpos
skirtumo, 5 procentų metinių procesinių palūkanų ir 2250 Lt išlaidų advokato
pagalbai apmokėti;
2) atmetė
ieškovės reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokestį;
3) panaikino sprendimo dalį, kuria iš
atsakovo valstybei priteitos bylinėjimosi išlaidos;
4) priteisė iš ieškovės
atsakovui 6647,50 Lt bylinėjimosi
išlaidų.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė,
kad atsakovas yra ikimokyklinė įstaiga, kuri savo veiklą grindžia Lietuvos
Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos švietimo ir kitais įstatymais,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Švietimo ir mokslo ministerijos
teisės aktais, reglamentuojančiais ikimokyklinių įstaigų veiklą, įstaigos
nuostatais. Darbo apmokėjimo tvarką tokio tipo įstaigose nustato Lietuvos
Respublikos įstatymai, Vyriausybės nutarimai, Švietimo ir mokslo ministerijos
teisės aktai. Įstaigai vadovauja direktorius, kuris atsako už Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi ir tinkamą jų įgyvendinimą.
Ieškovė su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis supažindinta. Teismas,
atsižvelgdamas į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas, nustatydamas
darbo užmokesčio koeficientus, tarp jų ir ieškovei, negalėjo elgtis savo
nuožiūra, o privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo
ministerijos teisės aktus, ką jis ir darė, 2009 m. spalio 30 d. ir 2011 m.
rugsėjo 1 d. įsakymais nustatydamas ieškovės darbo užmokesčiui taikytinus
koeficientus. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju darbo užmokestis ieškovei
buvo mokamas pagal tarifikaciją, o ne konkretus, kaip sprendė pirmosios
instancijos teismas, todėl atsakovas, keisdamas ieškovei darbo užmokesčio
koeficientus, neprivalėjo gauti jos raštiško sutikimo.
Teismas, įvertinęs DK 296 straipsnio, CK 1.126, 1.1281.131
nuostatas, aplinkybę, kad ieškovei apie sumažintą darbo užmokestį tapo žinoma
nuo 2009 metų lapkričio mėnesio ir 2011 metų pabaigoje 2012 metų pradžioje,
padarė išvadą, kad ieškovė, į teismą su ieškiniu kreipdamasi 2012 m. rugpjūčio
20 d., praleido įstatymo nustatytą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą.
Teismas, pakeisdamas pirmosios
instancijos teismo sprendimą, pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir iš
ieškovės atsakovo naudai priteisė 6647,50 Lt atstovavimo išlaidų.
III. Kasacinio skundo ir
atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė D. G. prašo panaikinti apeliacinės
instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimą. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl netinkamo DK 120 straipsnio aiškinimo ir taikymo. DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali
keisti darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojų raštiško sutikimo tik tuo atveju,
jeigu pagal įstatymą, Vyriausybės nutarimą ar kolektyvinę sutartį yra keičiamas
tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas.
Šiais atvejais apie nustatomas naujas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys turi
pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo (DK
203 straipsnis). Tačiau jeigu keičiant darbo apmokėjimo sistemą darbovietėje
pagal DK 120 straipsnio 3 dalį numatoma sumažinti darbo užmokestį konkrečiam
darbuotojui, kiekvienu atveju reikalingas išankstinis raštiškas tokio
darbuotojo sutikimas ateityje dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Šalims sutarus
tuo klausimu, toks susitarimas įforminamas kaip esamos darbo sutarties
pakeitimas, po to gali būti rašomi atitinkami administracijos įsakymai. Jeigu
darbuotojai nesutinka dirbti tokiomis pakeistomis darbo sąlygomis, jie DK 130
straipsnio nustatyta tvarka įspėjami, o įspėjimo terminams pasibaigus
atleidžiami iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Taigi, keičiant darbo apmokėjimo
sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima.
Vyriausybės nutarimais ar kolektyvinėmis sutartimis sumažinti darbuotojų darbo
užmokestį be jų sutikimo taip pat negalima. Tai patvirtina ir konstitucinis
teisėtų lūkesčių principas.
Apeliacinės
instancijos teismas visiškai neįvertino fakto, kad, sudarydamos darbo sutartį,
šalys susitarė dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio koeficiento ir priedo, o
ne dėl darbo užmokesčio mokėjimo pagal tarifikaciją ar pagal švietimo ir mokslo
ministro įsakymus (DK 95 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju darbo sutartyje
nebuvo jokios nuorodos į švietimo ir mokslo ministro įsakymą ar kitokį teisės
aktą, kuris nustatytų ieškovei darbo užmokestį. Koeficiento dydis darbo
sutartyje šalių buvo sutartas konkretus, todėl jis gali būti keičiamas tik
kartu pakeičiant ir darbo sutarties nuostatą dėl darbo užmokesčio. Nors bendri
koeficiento dydžiai yra nustatomi švietimo ir mokslo ministro įsakymu, tačiau,
norint pakeisti darbo sutartyje nustatytą koeficientą į kitokį, netgi
patvirtintą ministro įsakymu, būtina pakeisti darbo sutarties nuostatas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pagal DK 10
straipsnio 1 dalį, 95 straipsnio 3 dalį, 120 straipsnio 3 dalį darbo sutartyje
sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką
darbuotojo sutikimą; darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo
sąlygomis, taip pat sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties
nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A.
Ž. v. Kėdainių
rajono P. R. pagrindinė mokykla ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-265/2005; 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija,
bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo
kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. K. v. AB Autrolis,
bylos Nr. 3K-3-111/2011).
2. Dėl netinkamo CK 1.127 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Atsakovas nemokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio
kiekvieną dieną nuo 2009 m. spalio 30 d. ir 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymų
priėmimo iki jos atleidimo iš darbo, todėl ieškovės
teisių pažeidimas yra tęstinis ir ieškinio senaties terminas prasideda
kiekvieną pažeidimo dieną iš naujo. Atsakovo veiksmai ieškovės atžvilgiu buvo
ne vienkartinis aktas, o procesas, kurio metu kiekvieną dieną buvo pažeidžiamos
jos teisės. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvada, kad
ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, yra padaryta netinkamai aiškinant
ir taikant CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas bei nukrypstant nuo kasacinio
teismo formuojamos praktikos.
3. Dėl netinkamo CPK 88 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovui priteisęs iš
ieškovės nepagrįstai dideles ir neprotingas 6647,50 Lt bylinėjimosi išlaidas,
netinkamai paskirstė šias išlaidas, nevertindamas ir neatsižvelgdamas į CPK 88
straipsnyje įtvirtintus realumo, pagrįstumo ir būtinumo kriterijus. Vertinant
pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas,
atsakovo išlaidos yra neproporcingai didelės (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas
Ignalinos Šaltinėlio mokykla prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį
palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodomi šie argumentai:
1. DK 120 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta išimtis, kada
darbdavys gali keisti darbuotojo darbo užmokestį be jo sutikimo: kai teisės
aktais yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos
darbo apmokėjimas. Be to, švietimo įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimą ir jų
darbo užmokestį reglamentuojančius teisės aktus kasacinis teismas yra
išanalizavęs 2011 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. Š. v. Molėtų pradinė
mokykla, bylos Nr. 3K-3-23/2011, kurioje
konstatuota, kad nustatant darbo užmokesčio koeficientą švietimo įstaigų
darbuotojams ir kitiems pedagoginiams darbuotojams nebūtinas darbuotojų
raštiškas sutikimas dėl teisės aktų reglamentuojančių jų darbo užmokestį
taikymo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
sprendė, kad atsakovas teisėtai pakeitė ieškovės darbo užmokestį.
2. Apeliacinės instancijos
teismas tinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės
normas. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi praleidusi DK 296 straipsnyje
nustatyta trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, todėl teismas pagrįstai jį
taikydamas atmetė ieškovės reikalavimus priteisti darbo užmokesčio skirtumą.
3. Teismas, priteisdamas iš ieškovės
atsakovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas, CPK 88 straipsnio, 98
straipsnio 2 dalies ir Lietuvos
advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro
2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl
civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą
teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų nepažeidė.
Atsakovo patirtos atstovavimo išlaidos buvo būtinos ir realios.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame procese
galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra
ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo
šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK
353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas
patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu,
o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos
atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų
pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353
straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu
atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.
Dėl šalių darbo sutartyje nustatytos darbo
apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio dydžio) pakeitimo
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas
kilo dėl darbo sutarties sąlygos, kuria buvo sulygtos kasatorės atliekamo darbo
apmokėjimo sąlygos darbo užmokesčio dydis ir tvarka, turinio aiškinimo ir
šios sąlygos pakeitimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad darbo
sutarties, kaip ir bet kokios kitos sutarties, sąlygos turi būti aiškinamos
vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurios reglamentuotos CK
6.1936.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas v. AB ,,Lietuvos
geležinkeliai, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB Sarteksas
v. UAB Baltateksas, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
,,NT Service v. SIA ,,Radio Telecommunication Network, bylos Nr.
3K-3-231/2008; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-258/2009; kt.). Esant
ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant
tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų
tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių
derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų
turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po
sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovautis ir CK 1.5
straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
Libra Vitalis v. UAB Homo Faber, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m.
birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr.
3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. UAB JG reklamos dovanos, bylos Nr.
3K-3-378/2013).
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad,
remiantis DK 99 straipsnio 3 dalimi, už tinkamą darbo sutarties sudarymą
atsako darbdavys, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės
dalys turi būti nurodomos darbo sutartyje taip, jog būtų aiškios abiem šalims
ir atitiktų suderintą jų valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje A.
P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių
kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje V.
R. v. Lietuvos Respublikos Seimo
kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008; kt.). Darbdaviui neįvykdžius DK 99
straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį,
jam tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio
19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. UAB Mobilios
visatos telekomunikacijos, bylos Nr. 3K-3-318/2008; 2013 m. kovo 15 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. UAB
Autoaljansas, bylos Nr. 3K-3-87/2013; kt.).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl darbo sutarties keitimo galimybių,
yra išaiškinęs, kad darbo sutarties šalys savo susitarimu, išreikšdamos
suderintą valią, gali pakeisti bet kurią sutarties sąlygą, tačiau jos turi
laikytis nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, kuri užtikrina, jog
būtų teisiškai realizuota darbo teisės apsauginė (socialinė) funkcija
užtikrinti žmogaus teises darbo procese. DK 120 straipsnio 3 dalyje
reglamentuojamas darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimas
nustatyta, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys
gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal
kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų
kategorijos darbo apmokėjimas; keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti
darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Darbo sutartyje
sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką
darbuotojo sutikimą; tokio sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės
nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos,
įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono G. P. R. pagrindinė mokykla ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2005;
2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga Sandrauga v. AB
Kaišiadorių paukštynas, bylos Nr. 3K-3-317/2005; 2008 m. gruodžio 16 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos
Respublikos Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008). Darbuotojui
nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo
užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį
klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono G. P. R. pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-265/2005). Apie naujas
darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojams DK 203
straipsnyje nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje nustatytas išankstinis
įspėjimas apie numatomą darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą įstatymo leidėjo
nustatytas tokiais tikslais, kad darbuotojas turėtų galimybę ir pakankamai
laiko nuspręsti, ar jam verta pasilikti įmonėje pakeistomis darbo apmokėjimo
sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB Autrolis, bylos Nr.
3K-3-111/2011). Darbuotojas negali būti priverčiamas dirbti už sumažintą darbo
užmokestį, pakeitus darbo apmokėjimo sąlygas.
Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos 2007
m. sausio 15 d. darbo sutarties Nr. 24 3 punkte nustatyta, kad darbdavys
(atsakovas) įsipareigoja mokėti darbuotojui (kasatorei) šį darbo užmokestį:
koeficientas 9.7, 5 procentų priedas (už darbą su negalę turinčiais vaikais);
darbo užmokestis mokamas 2 kartus per mėnesį 1 d. ir 16 d.; šiame punkte
nurodytas darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti keičiami tik šalių
susitarimu (išskyrus atvejus, nurodytus DK 120 straipsnio 3 dalyje). Byloje
nenustatyta, kad dėl šios darbo sutarties sąlygos ar dėl nurodyto darbo
užmokesčio, tiek dėl jo dydžio, tiek dėl jo pakeitimo, šalys būtų susitarusios
dar dėl kokių nors kitų papildomų sąlygų, dėl kriterijų, kuriems esant yra
keičiamas (mažinamas ar didinamas) darbo užmokestis. Darbo sutartyje nėra jokių
įrašų apie jos sąlygų pakeitimą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
šalių ginčą, padarė išvadą, kad šia darbo sutartimi šalys susitarė dėl
konkretaus darbo užmokesčio dydžio koeficiento 9.7 ir 5 procentų priedo,
todėl jis galėjo būti keičiamas tik gavus raštišką kasatorės sutikimą.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo
priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovas
yra švietimo įstaiga, kuri savo veiklą grindžia Švietimo įstatymu ir kitais
atitinkamais teisės aktais, kurių privalu laikytis, padarė priešingą išvadą,
kad šalys susitarė ne dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio, o dėl darbo
užmokesčio mokėjimo pagal tarifikaciją, todėl atsakovas, keisdamas kasatoriai
darbo užmokesčio koeficiento dydį, neprivalėjo gauti jos raštiško sutikimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, šalių
sudarytą darbo sutartį išaiškinusi pagal pirmiau nurodytas sutarčių aiškinimo
taisykles, nesutinka su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudarytos darbo sutarties 3 punkto
nuostata dėl darbo apmokėjimo sąlygų yra aiški ir nedviprasmiška, joje tiksliai
nurodytas darbo užmokesčio koeficiento dydis 9.7 ir 5 procentų priemoka.
Pagal tokias darbo sutartyje nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas, kurios yra
vienodai privalomos tiek darbdaviui (atsakovui), tiek darbuotojui (kasatorei),
atsakovas turėjo pareigą mokėti kasatorei už kiekvieną dirbtą mėnesį darbo
užmokestį taikant 9.7 koeficiento dydį ir 5 procentų priemoką už darbą su
negalią turinčiais vaikais, o kasatorė turėjo teisę reikalauti, kad jai būtų
išmokėtas nurodyto dydžio darbo užmokestis. Byloje nenustatyta aplinkybių,
kurios sudarytų pagrindą spręsti, kad darbo sutarties pasirašymo metu šalys
turėjo kitokių ketinimų ir siekė susitarti dėl kitokių sąlygų, nei įformino
sutartyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pirmiau nurodyta, būtent
atsakovas, kaip darbdavys, yra atsakingas už tinkamą darbo sutarties sudarymą (DK
99 straipsnio 3 dalis), todėl, siekdamas susitarti dėl darbo užmokesčio
mokėjimo pagal tarifikaciją, privalėjo tai aiškiai nurodyti darbo sutartyje, o
to nepadaręs, būtent jis prisiima visą iš to kylančią riziką.
Nors teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad atsakovas, būdamas švietimo įstaiga,
nustatydamas darbo užmokesčio koeficientus privalo vadovautis Švietimo ir
mokslo ministerijos priimamais teisės aktais, tačiau šios konkrečios bylos
atveju, kai darbo sutartimi buvo susitarta ne dėl darbo užmokesčio mokėjimo
pagal tarifikaciją, o dėl konkretaus darbo užmokesčio koeficiento dydžio,
atsakovas negalėjo be raštiško kasatorės sutikimo ir jos įstatymo nustatyta
tvarka neįspėjęs sumažinti jai taikomą darbo užmokesčio koeficientą taip
sumažindamas jos gaunamą darbo užmokestį.
Pažymėtina, kad sąlygos, įtvirtintos ne
darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kitose
administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo
atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties
šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007;
kt.). Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje darbo sutartyje nėra jokių nuorodų į
atsakovo įsakymus, kuriais buvo keičiamas kasatorės gaunamo darbo užmokesčio
koeficiento dydis.
Šioje byloje nustatytų faktinių
aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu
teisiniu reglamentavimu, konstatuoja, kad atsakovas, savo įsakymais keisdamas
šalių darbo sutartyje sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą (darbo užmokesčio
koeficiento dydį) ir taip faktiškai sumažindamas kasatorės
gaunamą darbo užmokestį, turėjo iš anksto raštu įspėti kasatorę ir gauti jos
rašytinį sutikimą. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas,
pakeisdamas šalių
darbo sutartyje sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą, nesilaikė nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos. Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad darbo
sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų keitimas nesant raštiško darbuotojo
sutikimo teisinius padarinius pripažinimą, kad darbo apmokėjimo sąlygų
pakeitimas buvo teisėtas gali sukelti tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui,
kai nustatomi darbuotojo atlikti aktyvūs veiksmai, kuriais buvo išreikšta jo
valia, jog jis sutinka ir pritaria darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo
sąlygų pakeitimui. Bet kokios abejonės dėl darbuotojo valios traktuotinos
darbdavio nenaudai, nes jis, nesilaikydamas įstatyme įtvirtinto reikalavimo
gauti raštišką darbuotojo sutikimą, prisiima tokios pareigos neįvykdymo
padarinių riziką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje A. S. v. UAB Autoaljansas, bylos Nr.
3K-3-87/2013; kt.). Byloje nenustatyta, kad kasatorė atliko kokius nors
aktyvius veiksmus, kuriais būtų išreiškusi savo valią sutikti ir pritarti darbo
sutartyje sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos pakeitimui. Vien kasatorės tolesnis
darbo santykių tęsimas, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo
pripažinti, kad šalių darbo sutartyje sulygta darbo apmokėjimo sąlyga buvo
pakeista esant kasatorės sutikimui, todėl ši aplinkybė neeliminuoja jos teisės gauti visą darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį.
Teisėjų
kolegija nesutinka su atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytu
argumentu, kad nagrinėjamam ginčui turi būti taikomi kasacinio teismo
išaiškinimai, pateikti 2011 m. sausio 31 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje M. Š. v. Molėtų pradinė mokykla,
bylos Nr. 3K-3-23/2011, kurioje konstatuota, kad nustatant darbo užmokesčio
koeficientą švietimo įstaigų darbuotojams ir kitiems pedagoginiams darbuotojams
nebūtinas darbuotojų raštiškas sutikimas dėl teisės aktų reglamentuojančių jų
darbo užmokestį taikymo. Nagrinėjamos bylos ir nurodytos civilinės
bylos Nr. 3K-3-23/2011 faktinės aplinkybės yra
skirtingos, todėl joje priimta nutartis negali būti pripažįstama teismo
precedentu šioje byloje. Iš nurodytos nutarties turinio matyti, kad civilinėje
byloje Nr. 3K-3-23/2011 buvo sprendžiamas ginčas, kai
darbo sutartyje buvo sulygta dėl darbo užmokesčio pagal tarifikaciją, konkretus
darbo užmokestis bei darbo valandų skaičius darbo sutartyje nebuvo nurodyti ir
detalizuoti. O nagrinėjamu atveju šalys darbo sutartyje susitarė dėl konkretaus
darbo užmokesčio koeficiento dydžio, taip pat sutartyje buvo nustatytas
konkretus darbo valandų per savaitę skaičius (Sutarties 5 punktas).
Dėl ieškinio senaties taikymo, kilus ginčui dėl
darbo sutartimi sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos pakeitimo
Ieškinio senatis
civilinėse bylose dėl darbo ginčų taikoma pagal DK ar kitus įstatymus, o jei
šiuose įstatymuose specialiųjų nuostatų nėra, tai taikomos CK ir CPK nuostatos
dėl ieškinio senaties (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 27 straipsnis). Pagal DK
27 straipsnio 2 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems
santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems
reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senaties
terminas yra siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisių gynyba. O DK 29
straipsnyje nustatyti procedūriniai (procesiniai) terminai, t. y. skirti ne
pažeistai teisei ginti pareiškiant ieškinį teisme, bet kitiems darbo teisių
gynimo būdams. Taigi šiose DK normose yra išskirti dvejopo pobūdžio terminai.
Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas išaiškino, kad šie terminai pagal savo turinį ir reikšmę yra skirtingi.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio
12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. C. v. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr.
3K-3-393/2009, išaiškino, kad DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių
terminas yra procedūrinis ir jis skiriasi nuo ieškinio senaties termino. Tai,
kad DK nustatyti ieškinio senaties ir procedūriniai (procesiniai) terminai yra
skirtingi bei sukelia skirtingus teisinius padarinius, konstatuota ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis
Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004; 2008 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. AB Kauno keliai, bylos Nr.
3K-3-8/2008. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nemano, kad kitaip turi būti
aiškinamas šių DK nustatytų terminų turinys ir jų taikymas.
Apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad kasatorė, apie sumažintą darbo užmokestį sužinojusi 2009 metų
lapkričio mėnesį ir 2011 metų pabaigoje 2012 metų pradžioje, o su ieškiniu
dėl pažeistų teisių gynimo į teismą kreipusis tik 2012 m. rugpjūčio 20 d.,
praleido DK 296 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Teisėjų kolegija
neturi pagrindo sutikti su šiomis teismo išvadomis, nes jos nepagrįstos ne tik
dėl netinkamo ieškinio senaties bei procedūrinių (procesinių) terminų taikymo
darbo teisėje, bet ir dėl to, kad DK 298 straipsnyje (šiuo metu galiojančios
redakcijos DK 301 straipsnyje) nustatytas laikotarpis, už kurį gali būti
priteisiami piniginiai reikalavimai ne daugiau kaip už trejus metus.
Nagrinėjamoje
byloje ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti darbo užmokesčio
skirtumą, iš esmės reikalavo vykdyti darbo sutartimi sulygtas darbo apmokėjimo
sąlygas. Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl darbo sutartimi sulygtų darbo
apmokėjimo sąlygų turinio (ar darbo sutartimi buvo susitarta dėl konkretaus
darbo užmokesčio dydžio (koeficiento), ar dėl darbo užmokesčio mokėjimo pagal
tarifikaciją), taip pat dėl jų pakeitimo (ar šios darbo sutarties sąlygos buvo
pakeistos įstatymų nustatyta tvarka). Teismų priimtų procesinių sprendimų
turinys teikia pagrindą išvadai, kad teismai, nors ir skirtingai išnagrinėję
ginčą, jį vis dėlto išnagrinėjo visa apimtimi, savo procesiniuose sprendimuose
išdėstė išvadas tiek dėl šalių darbo sutartimi sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų
turinio, tiek dėl jų pakeitimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių kilusį
ginčą, DK 298 straipsnio nuostatą dėl termino piniginiams reikalavimams
tenkinti, sprendžia, kad įstatymuose neįtvirtinta
trumpesnių ieškinio senaties terminų reikalavimams (ginčams) dėl darbo
sutartimi sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų vykdymo, jų pakeitimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario
23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. Šilutės pirmoji
gimnazija, bylos Nr. 3K-3-96/2010; 2013 m. kovo 15 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. S. v. UAB Autoaljansas, bylos Nr.
3K-3-87/2013).
Kiti kasacinio
skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamos
apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui, todėl dėl jų teisėjų
kolegija nepasisako (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija,
apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai
yra pagrįsti. Teisėjų kolegijos aiškinimus, nurodytus šioje nutartyje, atitinka
pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovo veiksmai sumažinant
darbo sutartimi sulygtą darbo užmokesčio dydžio koeficientą pripažinti neteisėtais
ir ieškovei priteistas darbo užmokesčio ir išeitinės pašalpos skirtumas.
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bylos aplinkybių ir šalių
sudarytos darbo sutarties sąlygų turinio bei jų pakeitimo, netinkamai taikė
materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles,
darbo sutarties sąlygų pakeitimą ir ieškinio senatį, kas sudaro pagrindą
panaikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas,
359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje
byloje
Kasacinis teismas turėjo
32,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 13 d. pažyma). Teisėjų kolegijai
patenkinus kasacinį skundą šios išlaidos priteistinos iš atsakovo Ignalinos
Šaltinėlio mokyklos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3
punktas, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359
straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n
u t a r i a :
Panaikinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.
balandžio 29 d. nutartį ir palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo
2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą.
Priteisti iš
atsakovo Ignalinos
Šaltinėlio mokyklos (juridinio asmens kodas 191847216) valstybei 32,63
Lt (trisdešimt du litus 63 ct)
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Valstybei
priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens
kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Janina Januškienė
Vincas Verseckas