Civilinė byla Nr. 3K-3-438/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-41-3-01340-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 14.3.11; 14.3.16.1; 15.3.2; 15.4; 18.4; 19.2

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2013  m. spalio 21 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vajuretas“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, išmokų, susijusių su darbo santykiais, ir neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties keitimą, drausmines nuobaudas ir jų skyrimo tvarką, darbuotojo atleidimą iš darbo ir atsiskaitymo su juo tvarką, taikymo ir aiškinimo.

R. J. nuo 2004 m. gruodžio 15 d. dirbo savo įsteigtos UAB „Vajuretas“ direktoriumi.  2010 m. liepos 1 d. šimtą procentų UAB „Vajuretas“ akcijų R. J. pardavė A. V.  A. V. 2011 m. vasario 4 d. vienintelio akcininko sprendimu atleido R. J. iš direktoriaus pareigų ir pavedė jam eiti transporto vadybininko pareigas. R. J. parašo darbo sutartyje po šiais pakeitimais (vienos darbo sutarties nutraukimu ir kitos sudarymu) nėra. R. J. 2011 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą darbdaviui atleisti jį iš darbo pagal DK 120 straipsnio 3 dalį nuo 2011 m. balandžio 6 d. UAB „Vajuretas“ 2011 m. balandžio 15 d. atsisakė atleisti darbuotoją iš darbo ir pareikalavo pasiaiškinti, kodėl darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo drausmę ir neatvyksta į darbą.  2011 m. liepos 21 d. UAB „Vajuretas“ pareikalavo pasiaiškinti, kodėl darbuotojas nuo 2011 m. kovo 18 d. neatvyksta į darbą. R. J. 2011 m. liepos 29 d. paaiškino, kad jis yra pateikęs prašymą atleisti iš darbo, nes darbdavys nemokėjo jam priklausančio darbo užmokesčio, ir  pareikalavo su juo tinkamai atsiskaityti. UAB „Vajuretas“ 2011 m. rugpjūčio 26 d. (SODROS duomenimis, 2011 m. rugpjūčio 8 d.) atleido darbuotoją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. 

Darbuotojas 2011 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė teismo pripažinti UAB „Vajuretas“ direktoriaus įsakymą atleisti R. J. iš darbo neteisėtu, darbo sutartį laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti 4 mėnesių vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo spendimo įsiteisėjimo dienos, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 10 000 Lt (darbo užmokestis, komandiruotės išlaidos, kompensacija už nepanaudotas atostogas), po 120 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti laiką, skaičiuojant nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki realaus atsiskaitymo dienos, bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 4 d. ieškovas nevyko į darbą ir nevykdė jokių darbo funkcijų, ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad jis į darbą nebėjo nuo 2011 m. balandžio 6 d., nes buvo susiradęs kitą darbą. Darbdaviui pareikalavus pasiaiškinti jokių svarbių neatvykimo į darbą priežasčių nenurodė, todėl buvo pagrindas darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Šiuo pagrindu atleidus darbuotoją iš darbo išeitinė išmoka ir vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteistini, o reikalavimai atlyginti neturtinę žalą ir priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką atmestini.

Šiaulių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 28 d. papildomu sprendimu ieškovo reikalavimus dėl komandiruotpinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta jokių neginčijamų įrodymų, kad ieškovas vyko į komandiruotę įmonės tikslais, taip pat įrodymų, į kokią šalį vyko, todėl reikalavimas priteisti komandiruotpinigius pripažintinas nepagrįstu ir neįrodytu. Teismas pabrėžė, kad bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos tai šaliai, kurios ieškinys atmestas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 23 d. nutartimi Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus. Teisėjų kolegija nurodė, kad darbdavys nepraleido termino drausminei nuobaudai paskirti, nes darbo drausmės pažeidimas buvo tęstinis ir taip, kaip reikalaujama DK 240 straipsnio 1 dalyje, pareikalavo darbuotoją pasiaiškinti. Darbuotojas ilgą laiką buvo įmonės vadovas ir neabejotinai žinojo, kurioje vietoje realiai įmonėje dirbama, todėl teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad jo darbo vieta sutapo su jo būstu. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį akcininkas, turintis 100 procentų akcijų, nesant valdybos ir stebėtojų tarybos, turi teisę atleisti direktorių iš pareigų. Kadangi ieškovas neskundė A. V. 2011 m. vasario 4 d. vienintelio akcininko sprendimo atleisti R. J. iš direktoriaus pareigų ir pervesti jį eiti transporto vadybininko pareigas, tai laikytina, kad tuo sprendimu nebuvo pakeistos darbo sąlygos. Taigi darbdavys pagrįstai atsisakė atleisti ieškovą iš darbo DK 120 straipsnio 3 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad neatvykimo į darbą faktą pripažino pats ieškovas. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui, kad priteisti komandiruotpinigius nėra pagrindo, nes įmonės vadovu tuo metu buvo pats ieškovas ir jis nepasirūpino tinkamai įforminti komandiruočių bei šiuos dokumentus perduoti naujajam direktoriui. Tokią pat išvadą teisėjų kolegija padarė ir dėl reikalavimo priteisti atostoginius. Nevykdydamas darbdavio 2011 m. kovo 14 d. įsakymo dėl dokumentų grąžinimo, ieškovas prisiėmė riziką, kad darbdavys neturės teisinio pagrindo atsiskaityti su juo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nuo 2011 m. vasario 4 d. ieškovo atlyginimas buvo 200 Lt, o nuo 2011 m. balandžio 6 d. ieškovas nebevyko į darbą ir nebedirbo. Taigi nėra pagrindo mokėti už realiai neatliktą darbą. Dėl skirtingų atleidimo iš darbo datų teisėjų kolegija nurodė, kad laikytina, jog darbuotojas atleistas iš darbo 2011 m. rugpjūčio 26 d., nes tai gerina jo padėtį.

 

 

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą ir 2012 m. birželio 28 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasatoriaus kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

 Dėl drausminės nuobaudos. Žemesnių instancijų teismai nustatė, kad kasatoriaus neatvykimo į darbą faktas nustatytas jo paties prisipažinimu. Kasatorius nėra profesionalus teisininkas, žodžiu dėstydamas savo poziciją nenorėjo pripažinti nurodyto fakto, vartojo sąvokų, kurių teisinės reikšmės pats nesuprato. Taigi kasatoriaus žodinių parodymų prasmė yra visai kita nei laikė teismai. Kasatorius nepripažįsta padaręs pravaikštą. Be to, ginčo laikotarpiu kasatorius buvo darbe, savo darbo vietoje. Darbo sutartyje darboviete nurodyta UAB „Vajuretas“, kurio adresas: Šaltalankių g. 44, Šiauliai. Tą patį apie juridinio asmens buveinę patvirtina ir VĮ Registrų centro duomenys, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, akcininko sprendimai ir kiti byloje esantys dokumentai. Šiuo adresu yra kasatoriaus gyvenamoji vieta. Kasatorius ginčo laikotarpiu nebuvo niekur išvykęs, taigi buvo darbe. Reikalavimo atvykti kokiu nors kitu adresu į darbą nei nurodytas kasatorius negavo. Žemesnių instancijų teismų teiginys, kad kasatorius žinojo realią darbo atlikimo vietą, yra nepagrįstas, nes kitų patalpų UAB „Vajuretas“ neturi, veiklą realiai vykdė adresu: Šaltalankių 44, Šiauliai. Šiuo adresu dirbo įmonės administracija (įskaitant vadybininką), o vairuotojai darbines funkcijas atlikdavo komandiruotėse. Žemesnių instancijų teismai neteisingai įvertino aplinkybę, kad kasatorius dirbo kitose darbovietėse. Kasatoriui dirbti keliose darbovietėse leidžia Lietuvos Respublikos teisės aktai, be to, keliose darbovietėse kasatorius yra dirbęs ir anksčiau, t. y. iki ginčo kilimo. Taip pat teismai neteisingai taikė DK 238 straipsnį ir neatsižvelgė į aplinkybes, kad atsakovas nušalino kasatorių nuo darbo, darė jam spaudimą pačiam išeiti iš darbo.

Darbdavys taip pat pažeidė drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, nes neinformavo kasatoriaus apie jam paskirtą drausminę nuobaudą, nesupažindino su darbo sutarties nutraukimu. Viename iš teismams pateiktų skirtingų darbo sutarties egzempliorių matyti darbdavio atlikti darbo sutarties nutraukimo datos taisymai, kitame – įrašo apie darbo sutarties nutraukimą apskritai nėra. Žemesnių instancijų teismai nesiaiškino dviejų atleidimų įforminimo aplinkybių, netyrė, kokiu pagrindu jau atleistas darbuotojas vėl buvo priimtas į darbą ir vėl atleistas. Pakartotinai atleisdamas darbuotoją darbdavys turėjo taikyti visą drausminės nuobaudos skyrimo tvarką iš naujo, tačiau to nedarė. Be to, darbdavys pažeidė vieno mėnesio drausminės nuobaudos skyrimo terminą (DK 241 straipsnio 1 dalis). Teismai ignoravo darbdavio pareigą įrodyti, kad 2011 m. liepos 8 d. ir vėliau kasatoriaus nebuvo darbe visą darbo dieną.

Dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo. A. V. 2011 m. vasario 4 d. vienintelio akcininko sprendimu pakeitė kasatoriaus darbo sutartį be jo sutikimo. Pakeista darbo funkcija, atlyginimas ir darbo laikas. Darbdavys teismui pateikė dvi skirtingas darbo sutartis ir nė vienoje po sutarties pakeitimais nėra kasatoriaus parašo. Sužinojęs, kad darbdavys vienašališkai nusprendė nebemokėti darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio, kasatorius, remdamasis DK 120 straipsnio 1 dalimi, 2011 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą darbdaviui atleisti jį iš darbo pagal DK 120 straipsnio 3 dalį nuo 2011 m. balandžio 6 d. Darbdavys neteisėtai atsisakė tenkinti šį darbuotojo prašymą. Pažymėtina, kad darbuotojas nuo 2011 m. balandžio 6 d. nustojo vykdyti darbo funkcijas, tačiau darbovietėje jis buvo.

Dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Teismas darbo bylose turi būti aktyvus (CPK 414, 417 418 straipsniai). Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (ieškovas nesiekė tęsti darbo santykių su darbdaviu ar jų atnaujinti, o tik nesutinka su darbdavio įformintu atleidimo pagrindu), bylą nagrinėję teismai tarp šalių kilusį ginčą galėjo vertinti kaip kilusį dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Tokiu būdu teismai galėjo pripažinti kasatoriaus nesutikimą dirbti pakeistomis sąlygomis, atsakovo pareigą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį ir tinkamai atsiskaityti su kasatoriumi. Nenaudoję alternatyvaus darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdo, teismai pažeidė tokią galimybę numatančias procesines teisės normas.

Dėl komandiruotės ir dienpinigių priteisimo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kai nepripažino, kad kasatorius nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. buvo komandiruotėje darbdavio nurodymu. Kasatorius buvo UAB „Vajuretas“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, todėl turėjo teisę vienvaldiškai spręsti dėl savo paties išvykimo į komandiruotę. Tai, kad kasatorius nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. buvo komandiruotėje darbdavio nurodymu, liudija UAB „Vajuretas“ direktoriaus 2010 m. spalio 8 d. įsakymas, A. V. 2010 m. lapkričio 8 d. prašymas, krovinių vežimo sutartis, bilietai, raktai-kortelės ir maisto talonai, kelionės ataskaitos, bendras darbo laikas iš tachografo, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, liudytojos L. M. parodymai. To iš esmės neginčija ir UAB „Vajuretas“ direktorius A. V.. Vien tai, kad teismui nebuvo pateiktas konkretus įsakymas, kuriuo kasatorius pats sau įsako vykti į komandiruotę, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog kasatorius vyko į kelionę, bet ne į komandiruotę. Kelionės ir krovinio važtaraščiai bei kiti su kelione susiję dokumentai yra darbdavio žinioje, tačiau, nesutikdamas su ieškiniu, atsakovas jų nepateikė. Grįžęs iš komandiruotės kasatorius nebeturėjo įmonės faktinio valdymo, todėl nebegalėjo sutvarkyti komandiruotės formalumų, išsimokėti priklausančių išmokų. Taigi kasatoriui pagal Lietuvos teisės aktus (DK, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“) priklauso dienpinigiai.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad negrąžinęs dokumentų darbdaviui kasatorius prisiėmė riziką dėl neatsiskaitymo su juo. Kasatorius pabrėžia, kad visus aktualius dokumentus jis yra perdavęs A. V., įvairius A. V. skundus tiriančioms institucijoms, teismui (kitoje civilinėje byloje). Jokių kitokių dokumentų kasatorius neturi ir negali pateikti. Darbdavys, nurodydamas, kad neturi kažkokių dokumentų, tik vengia atsiskaityti su darbuotoju. Be to, darbdavys teismui pateikė darbo laiko apskaitos, darbo užmokesčio žiniaraščius, iš kurių matyti, kad kasatorius nėra buvęs atostogose. Darbdavys turi prieigą prie bankinių dokumentų, iš kurių matyti, kad kasatorius nėra buvęs atostogų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliantas gali vėliau kreiptis į teismą, jei jis perduos atsakovui įrodymus, pagrindžiančius jo reikalavimus. Teismas neteisėtai įrodinėjimo naštą perkėlė darbuotojui. Be to, teismai turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai išspręsti šį klausimą, o ne palikti kasatoriui teisę dėl šio klausimo kreiptis vėliau.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Vajuretas“ prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą ir 2012 m. birželio 28 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl atleidimo iš darbo už drausminę nuobaudą – pravaikštą. Kasacinės instancijos teismas yra saistomas žemesnių instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Kasatorius pats pripažino nebuvimo darbe faktą. Jo pavartoti žodžiai yra paprasti, vienareikšmiai, kitaip jų vertinti nėra jokio pagrindo. Pagal CPK 187 straipsnį šalis turi teisę pripažinti faktus. Be to, nebuvimo darbe faktą patvirtina dar ir atsakovo sudaryta komisija, atsakovo prašymai darbuotojui pasiaiškinti, kodėl jis neatvyksta į darbą, kasatoriaus atsakymai į šiuos raštus (juose nenurodyta, kad jis yra darbo vietoje), darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Tai, kad kasatorius susirado kitą darbą, buvo ne pagrindas konstatuoti pravaikštas, o įrodymų visumos dalis. Taigi teismai tinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Dėl darbo vietos pažymėtina, kad darbdavys vykdė siuntų pervežimus, turėjo sutartį su UAB „VP Service“, ryte automobiliai suvažiuodavo į sandėlį, esantį adresu: Sodo g., Šiauliai. Iš ten transporto vadybininkas turėjo jiems skirstyti maršrutus, vakare turėjo surinkti pinigus iš vairuotojų, sutikrinti juos pagal dokumentus, tikrinti kelionės lapus ir t.t. Tačiau to kasatorius nedarė. Adresu: Šaltalankių g. 44, Šiauliai, buvo tik registruota įmonės buveinė, ten jokia faktinė veikla nebuvo vykdoma, todėl kasatorius kaip buvęs bendrovės direktorius ir akcininkas elgiasi nesąžiningai, sąmoningai nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Dėl daromo spaudimo išeiti iš darbo kasatoriaus teiginiai yra deklaratyvūs ir niekuo neparemti. Kasatorius sąmoningai nevyko į darbą nuo 2011 m. vasario 4 d. ir nevykdė jokių darbo funkcijų, nereagavo į darbdavio siunčiamus raštus.

Dėl drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Žemesnių instancijų teismai teisingai konstatavo, kad darbdavys nepažeidė drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos. Darbdavys raštu reikalavo, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl neatvykimo į darbą, jam skambino. Darbuotojas į kai kuriuos darbdavio raštus iš viso neatsakė. Darbuotojas taip pat turi dėti visas įmanomas pastangas, kad darbdaviui taptų žinomos visos aplinkybės, reikšmingos drausminės atsakomybės taikymui. Tai, kad darbuotojas nepateikia pasiaiškinimo dėl drausminės nuobaudos, vertintina kaip nesąžiningas darbuotojo elgesys. Darbuotojas pažeidžia bendradarbiavimo ir kooperacijos principą, todėl neigiami padariniai tenka pačiam darbuotojui. Darbdavys nepraleido drausminės nuobaudos skyrimo termino, nes pažeidimas buvo tęstinis, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju skaičiuoti įstatymų nustatytą terminą reikia pradėti ne nuo nusižengimo pradžios, bet nuo tokio neveikimo nutraukimo arba pabaigimo savo noru (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. L. v. Adakavo pensionatas, bylos Nr. 3K-3-1043/2001).

 Dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti kompetentingo bendrovės organo teisė atšaukti administracijos vadovą. Teismų praktika nuosekliai laikosi šios pozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Pa­liū­nas v. Rad­vi­liš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, bylos Nr. 3K-7-760/2001). A. V. teisėtai atšaukė kasatorių iš bendrovės vadovo pareigų. Transporto vadybininku jį priėmė dirbti tik iš draugiškumo. Taigi 2011 m. vasario 4 d. nutrūko tarp šalių susiklostę darbo santykiai dėl bendrovės vadovo darbo, o nauji darbo santykiai buvo pagrįstai nutraukti DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu.

 Dėl komandiruotės ir dienpinigių priteisimo. Kasatorius kelia fakto klausimus, kuriuos jau išsprendė žemesnių instancijų teismai, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių. Pirma, kasatorius ieškinyje nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su komandiruote. Dokumentus, susijusius su HCS A/S Transport & Spedition, kasatorius pateikė tik jau pateikęs teismui apeliacinį skundą. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, 347 straipsnio 2 dalį kasatorius negali šiomis aplinkybėmis remtis kasaciniame skunde. Antra, kasatorius nėra perdavęs A. V. visų įmonės dokumentų, ką įrodo jo apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai. Dokumentų neperdavimo faktas užfiksuotas ir liudytojos L. M. parodymuose. Be to, įsakymo dėl kasatoriaus komandiruotės apskritai nėra. Pažymėtina, kad tuo metu darbdavio vadovas buvo pats kasatorius. Trečia, nuo 2010 m. lapkričio        9 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. kasatoriui buvo mokami pinigai. Teismo posėdžio metu kasatorius nurodė, kad darbdavys jam perdavė 2000 Lt ir 1500 Lt (užfiksuota teismo posėdžio protokole), kasatorius disponuodamas UAB „Vajuretas“ VISA kortele 2011 m. sausio 7 d. išsiėmė 1000 Lt bendrovei priklausančių lėšų, o laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki 2011 m. sausio 7 d. panaudojo 35 035,59 Lt bendrovei priklausančių lėšų. Be to, UAB „Vajuretas“ 2010 m. gruodžio 20 d. pervedė kasatoriui 2000 Lt, o 2011 m. sausio 12 d. – dar 2000 Lt. Tokiu būdu kasatorius dar būdamas bendrovės direktoriumi yra išsimokėjęs pinigų sumas, kurios gerokai viršija jo prašomus priteisti dienpinigius bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Byloje yra pateiktas teismo posėdžio iš kitos civilinės bylos protokolas, kur kasatorius pripažįsta, kad bendrovės galutinė skola jam yra 94 000 Lt. Taigi kasatorius pripažino, kad jį ir bendrovę sieja tik paskoliniai teisiniai santykiai, o iš darbo santykių jokių skolų nėra. Ketvirta, kasatorius žemesnių instancijų teismuose nenurodė argumento, jog jam buvo trukdoma eiti vadovo pareigas, o įrodymų apie tai nepateikia ir kasaciniame skunde. CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis ir 347 straipsnio 2 dalis neleidžia kasatoriui remtis tokiomis aplinkybėmis.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Kasatorius ieškinyje nenurodė, kad jis neatostogavo nuo 2004 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. vasario 4 d., todėl pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį ir 347 straipsnio 2 dalį negali šiomis aplinkybėmis remtis kasaciniame skunde. Be to, iki    2011 m. vasario 4 d. direktoriaus pareigas darbdavio įmonėje ėjo pats kasatorius. Po to reikalingų dokumentų jis neperdavė naujajam direktoriui. Taip pat kasatorius, siekdamas prisiteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nenurodo faktiškai savo gauto darbo užmokesčio. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už 2010 m. vasario mėnesį kasatoriui priskaičiuota 200 Lt atlyginimo, už kovo – 400 Lt, balandžio – 200 Lt ir t. t. Liudytoja L. M. parodė, kad šie skaičiai teisingi, ieškovas juos matė, jokių pretenzijų tada nereiškė. Nuo 2011 m. vasario 4 d. kasatorius jokių darbo funkcijų apskritai nevykdė, tačiau sau skaičiavo atlyginimą po 1080 Lt.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.   

 

Dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo

 

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo, kaip specifinio darbo teisinių santykių subjekto, teisinį statusą visų pirma reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas (toliau – ABĮ). Bendrovės vadovo rinkimo ir atšaukimo bei atleidimo iš pareigų tvarka nustatyta ABĮ 37 straipsnyje, kuriame įtvirtinta visuotinio akcininkų susirinkimo absoliuti kompetencija šiais klausimais. Darbo sutarties pasibaigimo galimybė, sutartį nutraukiant ne tik DK, bet ir kituose įstatymuose įtvirtintu pagrindu, nustatyta DK 124 straipsnio 1 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje                   P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008). Tai reiškia, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą administracijos vadovą, nepriklausomai nuo pastarojo kaltės buvimo. Svarbu tik tai, kad visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas būtų priimtas laikantis jo priėmimui nustatytų procedūros reikalavimų. Visuotiniam akcininkų susirinkimui įgyvendinus minėtą teisę, su administracijos vadovu sudaryta darbo sutartis pasibaigia, nes pasibaigia visuotinio akcininkų susirinkimo pavedimas. Tokiu atveju darbo sutartis pasibaigia specialiu pagrindu – būtent ABĮ 19 straipsnis 3 dalis 3 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Pa­liū­nas v. Rad­vi­liš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, bylos Nr. 3K-7-760/2001).

Nagrinėjamu atveju vienintelio UAB „Vajuretas“ akcininko A. V. 2011 m. vasario 4 d. sprendimu R. J. buvo atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų ir pervestas į vadybininko pareigas, o direktoriumi paskirtas A. V.. Nors pirmiau nurodytame vienintelio akcininko sprendime neįvardytas R. J. atleidimo iš direktoriaus pareigų teisinis pagrindas, tačiau, atsižvelgiant į visuotinio akcininkų susirinkimo (vienintelio akcininko) absoliučią kompetenciją atšaukti administracijos vadovą iš pareigų, konstatuotina, kad sprendimas dėl atleidimo iš direktoriaus pareigų ir naujo direktoriaus paskyrimas neperžengė vienintelio akcininko kompetencijos ribų. To paties negalima pasakyti apie sprendimą pervesti R. J. į transporto vadybininko pareigas. Pagal ABĮ 37 straipsnio 8 dalį kasdieninę bendrovės veiklą organizuoja, darbuotojus priima ir atleidžia, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis ne visuotinis akcininkų susirinkimas (vienintelis akcininkas), o bendrovės vadovas. Taigi, nagrinėjamu atveju vienintelio akcininko sprendimu R. J. negalėjo būti perkeliamas į kitas pareigas, nes tai nepriskirta akcininko kompetencijai.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju net ir tas subjektas, kurio kompetencija yra darbo sutarčių sudarymas ir (ar) darbuotojų perkėlimas į kitas pareigas, t. y. įmonės vadovas, negalėjo R. J. pervesti į transporto vadybininko pareigas ar pakeisti jo darbo sutarties, nes pastarasis nebuvo davęs sutikimo. Darbo sutarčiai sudaryti yra būtina abiejų šalių suderinta valia. DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Šios sąlygos gali būti keičiamos tik esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui (DK 121 straipsnio 2 dalis). Darbuotojas gali būti perkeliamas į kitas pareigas tik jo sutikimu (DK 129 straipsnio 1 dalis). Nesant darbuotojos sutikimo dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo ar perkėlimo į kitą darbą, darbo sutartis su darbuotoju yra nutraukiama. Darbdavio teisė perkelti darbuotoją į kitą darbą ar pakeisti darbo sutarties sąlygas nesant jo sutikimo reikštų priverstinį darbą, kuris yra draudžiamas (Konstitucijos 48 straipsnis, DK 2 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Nagrinėjamu atveju darbuotojas nesutiko dėl darbo sutarties sudarymo, jo valia buvo aiški iš jo elgesio (nėra jokio įforminimo raštu, parašo, į darbą nevyko, procesiniuose dokumentuose neigia sutikęs dirbti transporto vadybininku).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negali būti laikoma, jog darbo sutartis su R. J. transporto vadybininko pareigoms buvo sudaryta, nes sprendimą dėl darbuotojo perkėlimo į kitas pareigas priėmė netinkamas subjektas bei buvo nesilaikyta privalomos tvarkos, t. y. nebuvo gautas darbuotojo sutikimas.

 

Dėl drausminės nuobaudos skyrimo

 

DK 236 straipsnyje nustatyta, kad drausminės nuobaudos gali būti taikomos tik darbo drausmės pažeidimą padariusiam darbuotojui. Įstatymuose ir kituose darbo drausmę reglamentuojančiuose norminiuose darbo teisės aktuose tokia atsakomybė gali būti nustatyta ir už kitas pražangas. Darbo drausmės pažeidimu laikomas darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Nagrinėjamu atveju drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo ieškovui buvo paskirta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už tai, kad jis 2011 m. kovo liepos mėnesiais neatvyko į darbą.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad 2011 m. vasario 4 d. vienintelio akcininko sprendimas nesuponuoja išvados, jog darbo sutartis su ieškovu transporto vadybininko pareigoms eiti buvo sudaryta, nėra pagrindo drausminei atsakomybei kilti, t. y. nesudarius darbo sutarties transporto vadybininko pareigoms, ieškovui nekilo pareigos vykti į darbą ir atlikti darbo funkcijas, todėl jis negali būti laikomas pažeidusiu darbo drausmę ir drausminė atsakomybė jam negalėjo būti taikoma.

Dėl šios priežasties UAB „Vajuretas“ 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas dėl R. J. atleidimo iš darbo laikytinas neteisėtu ir naikintinas. Kadangi darbo sutartis su ieškovu transporto vadybininko pareigoms nebuvo sudaryta, tai nėra pagrindo tenkinti jo ieškinio reikalavimą laikyti šią darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju laikytina, jog ginčo šalis sieję darbo santykiai pasibaigė 2011 m. vasario 4 d., vieninteliam akcininkui priėmus sprendimą atleisti ieškovą iš UAB „Vajuretas“ direktoriaus pareigų.

 

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju

 

DK 141 straipsnyje, reglamentuojančiame atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis); darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (2 dalis); kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sprendžiamas atsiskaitymo su atleidžiamu bendrovės vadovu klausimas, taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008).

Nagrinėjamoje byloje atsakovas, pažeisdamas DK 141 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, nevisiškai atsiskaitė su ieškovu, nesant pastarojo kaltės, jo atleidimo iš darbo dieną (2011 m. vasario 4 d.) neišmokėjo jam dviejų mėnesinių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos (DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

DK 177 straipsnyje (2011 m. vasario 4 d. galiojusi redakcija) nustatyta, kad jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nurodė, kad ieškovas neperdavė reikalingų dokumentų atsakovui, todėl prisiėmė riziką dėl neatsiskaitymo. Teisėjų kolegija su tokia išvada dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas sutinka tik iš dalies. Iš byloje esančių įrodymų, kuriuos pateikė atsakovas, matyti, kad atostogos ieškovui už 2010 m. nebuvo suteiktos: 2010 m. sausio–gruodžio darbo užmokesčio ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovo atostogos nepažymėtos, taigi, kompensacija už šiuos metus turėjo būti išmokėta. Dėl kitų metų, kurių dokumentai atsakovui nebuvo perduoti, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas už šiuos metus nepriteistina.

Taigi, nagrinėjamu atveju atleidžiant darbuotoją iš pareigų 2011 m. vasario 4 d., atsakovui buvo kilusi pareiga išmokėti  jam dviejų mėnesinių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už vienerius metus (DK 177 straipsnio 2 dalis). Kadangi šių išmokų apskaičiavimas yra susijęs su tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymu, o kasacinės instancijos teismas sprendžia tik teisės klausimus ir faktų nenustatinėja  (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai bylos dalis, susijusi su išeitinės išmokos dydžio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas už vienerius (2011) metus apskaičiavimu, grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kadangi su atleidžiamu darbuotoju nebuvo laiku atsiskaityta, tai atsiranda pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus padarinius – priteisti darbuotojui iš darbdavio vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Bylos dalis dėl šio užmokesčio dydžio apskaičiavimo bei faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą darbuotojui priteistiną sumą mažinti, patikrinimo taip pat perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

Dėl komandiruotės išlaidų

 

DK 35 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbo santykių subjektai turi laikytis  protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (DK 35 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad šias pareigas pažeidę asmenys turi prisiimti dėl to kilusius neigiamus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. UAB ,,Miroveda“, bylos Nr. 3K-3-485/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti jo komandiruotėse patirtas išlaidas už laikotarpį, kai jis pats buvo bendrovės vadovas. Taigi, tokiu atveju jam tenka pareiga pateikti šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 dalyje nurodyta, kad tarnybine komandiruote laikomas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas. Šis siuntimas į tarnybinę komandiruotę įforminamas darbdavio ar jo įgalioto asmens įsakymu (sprendimu). Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad  visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Darbdaviai išlaidas, susijusias su tarnybine komandiruote, darbuotojams atlygina pagal komandiruotpinigių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad tokie dokumentai nėra priimti  arba ieškovas (kasatorius) jų naujajam vadovui neperdavė. Nesant komandiruotės faktą ir  išlaidas patvirtinančių dokumentų, už kurių priėmimą, išsaugojimą ir perdavimą naujajam vadovui buvo atsakingas pats ieškovas, jam tenka tokių veiksmų neatlikimo neigiami padariniai.

Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl pirmiau nurodyto ieškovo neveikimo atsakovui neatsirado pareigos ir teisinio pagrindo kompensuoti ieškovui jo reikalaujamas komandiruotėse neva patirtas išlaidas.

 

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti skundžiamus procesinius sprendimus, kuriais inter alia buvo atmestas jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškovo reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, nesprendė dėl neturtinės žalos, ši bylos dalis taip pat grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas turi įvertinti, ar nagrinėjamu atveju neturtinė žala buvo patirta, ar yra pagrindai ją atlyginti, jei taip, tai koks turi būti jos dydis. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos darbuotojui atlyginimo, yra išaiškinęs, kad, konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą, teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007). Taigi teisės pažeidimo pripažinimo faktas tam tikrais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos       2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta  33,27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis dėl išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką apskaičiavimo grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti UAB „Vajuretas“ direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą atleisti R. J. iš darbo neteisėtu, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Bylos dalį dėl neturtinės žalos, išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką apskaičiavimo grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                   Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                 Virgilijus Grabinskas

 

                                                                                                            

   Rimvydas Norkus