Civilinė byla Nr. 3K-3-427/2013
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00558-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 44.2.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus
(pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovės I. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės Barker textiles
ieškinį atsakovei I. A. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB Barker textiles pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš
atsakovės I. A. 524 920,29 Lt žalos atlyginimą. Jis
nurodė, kad atsakovė nuo 2003 m. sausio 2 d. iki 2004 m. kovo 8 d. dirbo
ieškovo generaline direktore, o nuo 2005 m. balandžio 4 d. iki 2009 m. liepos
28 d. vykdė ieškovo vadovo funkcijas prokūros pagrindu. Kauno apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendime dėl patikrinimo
akto tvirtinimo nurodyta, kad ieškovas savo apskaitoje užfiksavo prekių ir
paslaugų pirkimą iš UAB Jolekė, UAB Kartrus, UAB Myxum, UAB Aldevita,
UAB Living source Vilnius, UAB Kreisas, UAB Elda ir partneriai, UAB
Trakai, UAB Novum genus ir UAB Arvasanta pagal šių bendrovių 2003 m. kovo
mėn.2005 m. spalio mėn. išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei šių prekių ir
paslaugų apmokėjimą grynais pinigais pagal kasos pajamų orderių kvitus.
Sprendime konstatuota, kad realiai joks prekių ir paslaugų pirkimas iš nurodytų
bendrovių nevyko, nes jos buvo naudojamos tik kaip priedanga neteisėtai veiklai
vykdyti. Dėl tokių veiksmų ieškovas neteisėtai išvengė 32 141 Lt pridėtinės
vertės mokesčio ir 26 744,55 Lt pelno mokesčio mokėjimo. Už netinkamai
apskaičiuotus ir laiku nesumokėtus mokesčius buvo skirta baudų už 17 665,67 Lt.
Bendra mokesčių ir baudų suma, kuri buvo sumokėta į biudžetą, sudaro 76 551,21
Lt. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendime taip pat
nurodyta, kad pirmiau išvardytos bendrovės, taip pat UAB Josandra ir UAB Distribands
baltics jokių prekių ir paslaugų ieškovui nepateikė ir nesuteikė, nors už tai
joms buvo sumokėtos sąskaitose nurodytos sumos iš viso 290 446,08 Lt. Be to,
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. baudžiamajame įsakyme,
priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-3160-240/2007, konstatuota, kad atsakovė
sudarinėjo ir kitus fiktyvius sandorius bei vykdė mokėjimus grynais pinigais iš
ieškovo kasos už tariamas prekes ir paslaugas UAB Nasikas, UAB Juvikoras
ir UAB Altavijus buvo išmokėta iš viso 157 923 Lt. Iš viso atsakovė grynais
pinigais nepagrįstai ir neteisėtai išmokėjo bendrovėms 448 369,08 Lt. Įvertinus
ir ieškovo įvykdytas mokestines prievoles, kurių nebūtų kilę, jei ne neteisėti
ir nepagrįsti atsakovės veiksmai, ieškovo patirti nuostoliai sudaro 524 920,29
Lt. Ieškovo teigimu, atsakovė nesąžiningai ir sąmoningai netinkamai atliko
ieškovo generalinės direktorės ir prokuristės pareigas, dėl ko ieškovas patyrė
nuostolių; juos privalo atlyginti atsakovė (Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso (toliau CK) 2.87, 2.156, 2.183 straipsniai, Lietuvos Respublikos
darbo kodekso (toliau DK) 246, 255 straipsniai, Lietuvos Respublikos akcinių
bendrovių įstatymo (toliau ABĮ) 38 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų
esmė
Kauno apygardos
teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Teismas, remdamasis Kauno apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimu dėl patikrinimo
akto tvirtinimo, nustatė, kad atsakovė, veikdama kaip ieškovo generalinė
direktorė ar prokuristė, 2003 m. kovo mėn.2005 m. spalio mėn. sudarė su UAB
Jolekė, UAB Kartrus, UAB Myxum, UAB Aldevita, UAB Living source
Vilnius, UAB Kreisas, UAB Elda ir partneriai, UAB Trakai, UAB Novum
genus ir UAB Arvasanta fiktyvius sandorius, dėl ko neteisėtai 32 141 Lt
padidino ieškovo pirkimo PVM bei 178 297 Lt ieškovo sąnaudas. Nuo padidintos
sąnaudų sumos apskaičiuotas pelno mokestis 26 744,55 Lt bei padidintas PVM
grąžinti valstybei užskaitos būdu. Už laiku nesumokėtus mokesčius taip pat
apskaičiuota 17 665,67 Lt baudų. Bendra mokesčių ir baudų suma, sumokėta
valstybei dėl atsakovės kaltės, 76 551,21 Lt. Pirmiau išvardytos bendrovės
jokių darbų, paslaugų ieškovui realiai nesuteikė, nors už tai joms buvo
sumokėtos fiktyviose sąskaitose nurodytos sumos: UAB Josandra 32 416,79 Lt,
UAB Distribands baltics 63 502,29 Lt,
UAB Novum genus 17
085 Lt, UAB Jolekė 9502 Lt, UAB Kartrus 30 000 Lt, UAB Myxum 9200
Lt, UAB Aldevita 17 000 Lt, UAB Living source Vilnius 23 000 Lt, UAB
Kreisas 5853 Lt, UAB Elda ir partneriai 23 969 Lt, UAB Trakai 9600
Lt, UAB Arvasanta 49 318 Lt. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m.
spalio 15 d. baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad atsakovė, kaip ieškovo
vadovė ar prokuristė, sudarinėjo fiktyvius sandorius ir su kitomis bendrovėmis
bei mokėjo joms iš ieškovo kasos už tariamas prekes ir paslaugas: UAB Nasikas
52 849 Lt, UAB Juvikoras 29 554 Lt, UAB Altavijus 75 520 Lt. Iš viso
buvo nepagrįstai išmokėta 448 369,08 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovė savo
neteisėtais veiksmais padarė ieškovui 524 920,29 Lt nuostolių. Teismo nuomone,
kadangi atsakovė, kaip ieškovo vadovė, žalos ieškovui padarė veikdama kaip jo
valdymo organas išoriniuose santykiuose, tai jai taikytina civilinė
atsakomybė CK 2.87, 2.156 ir 2.183 straipsnių pagrindu, o ne materialinė
atsakomybė pagal DK.
Teismas sprendė, kad ieškinys,
paduotas 2010 m. balandžio 8 d., yra pareikštas nepraleidus ieškinio senaties
termino. Teismo vertinimu, ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik
susipažinęs su Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos
10 d. sprendime nurodytais patikrinimo rezultatais bei Kauno miesto apylinkės
teismui priėmus 2007 m. spalio 15 d. baudžiamąjį įsakymą.
Teismas, įvertinęs ieškovo įstatus,
ABĮ nuostatas, padarė išvadą, kad tai, jog ieškovo įstatuose nurodoma, kad
vadovas savo funkcijas atlieka vadovaudamasis valdybos tvirtinamomis
taisyklėmis, bei tai, kad valdyba turi prižiūrėti ieškovo buhalterinę ir
finansinę apskaitą, nereiškia, jog eliminuojama ieškovo vadovo atsakomybė už jo
veiksmais bendrovei padarytą žalą. Ieškovo vadovo pareiga veikti ieškovo
interesais ir nepažeidžiant įstatymų išlieka nepriklausomai nuo to, ar kitas
ieškovo organas kontroliuoja tam tikrą vadovo veiklą ar ne. Ieškinį reiškia
ieškovas, todėl jo prerogatyva yra nurodyti, kas byloje turi būti laikomas
atsakovu. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad nėra pagrindo įtraukti į bylą
trečiaisiais asmenimis asmenų, buvusių ieškovo valdybos nariais tuo
laikotarpiu, kai atsakovės veiksmais bendrovei buvo padaryta žala.
Teismas nesutiko su atsakovės
pozicija, kad tuo laikotarpiu, kai atsakovė padarė ieškovui žalos veikdama ne
kaip ieškovo vadovė, o pagal 2005 m. balandžio 4 d. išduotą prokūrą, turėtų
būti keliamas klausimas dėl tuo metu ieškovo vadovo pareigas ėjusio E. P. ar jo įpėdinių pagal įstatymą civilinės atsakomybės.
Teismas pažymėjo, kad prokūra atsakovei buvo suteikti įgaliojimai vykdyti
ieškovo įstatuose ir teisės aktuose įtvirtintas bendrovės vadovo funkcijas. Net
ir veikdama pagal prokūrą, atsakovė buvo atsakinga už sandorių ieškovo vardu
sudarymą, ieškovo turto tvarkymą, jo apsaugą ir kt. Tas faktas, kad formaliu
ieškovu vadovu atsakovei išduotos prokūros galiojimo laikotarpiu buvo E. P., nepašalina atsakovės civilinės atsakomybės, nes
ieškovui žalą sukėlusius sandorius sudarė, sąskaitas ir kitus dokumentus
pasirašė atsakovė. Be to, teismo vertinimu, tokia atsakovės pozicija neturi
jokio teisinio pagrindo, nes E. P. yra miręs. Reikalavimai
atlyginti padarytą žalą įpėdiniams gali būti reiškiami tuo atveju, jei fizinis
asmuo būtų padaręs kitam asmeniui žalą, kylančią deliktinės atsakomybės
pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti žalą pasibaigia mirus fiziniam
asmeniui (CK 6.128 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą: priteisė ieškovui UAB Berker textiles iš atsakovės I. A. 466 034,74 Lt
žalos ir 13 822 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso 479 856,74 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos
teismas neturėjo pagrindo pripažinti 58 885,55 Lt pridėtinės vertės ir pelno
mokesčius ieškovo žala; nurodė, kad sandoriais, sudarytais su bendrovėmis,
kurios nevykdė jokios veiklos ir jokių prekių, paslaugų ar darbų ieškovui
realiai neteikė ir neatliko, ieškovas iš esmės sumažino valstybei mokėtinus
pridėtinės vertės bei pelno mokesčius. Jei ne fiktyvūs sandoriai, ieškovas būtų
turėjęs mokėti didesnius mokesčius, todėl šie sandoriai leido jam neteisėtai
gauti naudą. Vėlesnis įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius
valstybei, teismo vertinimu, negali būti laikomas ieškovo žala CK 6.249
straipsnio 1 dalies prasme.
Teismas
sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 17 665,67 Lt
baudas ieškovo žala. Teismo vertinimu, esminis dalykas, lėmęs šių baudų
atsiradimą, buvo šiurkščiai viešąją tvarką pažeidžiantys ir nusikalstami
atsakovės veiksmai, todėl jos atsakomybė neribojama (CK 6.253 straipsnis).
Teismas konstatavo, kad 448 369,08 Lt suma pagrįstai pripažinta ieškovo
žala. Įvertinęs baudžiamosios bylos Nr. 1-3160-240/2007 medžiagą, teismas
atmetė atsakovės argumentus, jog atsiskaitymai su UAB Nasikas, UAB Juvikoras
ir UAB Altavijus nevyko. Teismo nuomone,
nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar mokėjimai pasiekė bei liko šiose bendrovėse.
Esminę reikšmę turi tai, kad tokius mokėjimus atitinkančios pinigų sumos dingo
iš ieškovo ir jo apskaitos dėl neteisėtų atsakovės veiksmų. Atsakovė neteisėtai
pervedusi šiuos pinigus kitiems asmenims nepateikė įrodymų, jog šie pinigai
buvo panaudoti ieškovo veikloje ir už juos bendrovė įgijo adekvačią naudą (CPK
178 straipsnis). Aplinkybė, kad atsakovei šioje baudžiamojoje byloje nebuvo
inkriminuotas ieškovo turto pasisavinimas, teismo vertinimu, nereiškia, jog
pinigai buvo grąžinti ieškovui ar panaudoti jo veikloje. Be to, baudžiamojoje
byloje atlyginta nusikalstamomis veikomis padaryta turtinė žala laikytas
ieškovo atliktas mokesčių nepriemokų sumokėjimas valstybei bei žalos,
nesusijusios su nagrinėjamais fiktyviais sandoriais, atlyginimas ieškovui.
Taigi šios aplinkybės nereiškia, kad ieškovui buvo atlyginta prašoma priteisti
žalos dalis. Įvertinęs baudžiamosios bylos Nr. 1-911-651/2010
medžiagą, teismas padarė išvadą, jog joje esančių duomenų nepakanka
konstatuoti, kad nagrinėjamuose sandoriuose nurodomos sumos iš tiesų buvo
panaudotos ieškovo veikloje ir už juos ieškovas įgijo adekvačią naudą (CPK 185
straipsnis). Teismas, įvertinęs Kauno
apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimą,
padarė išvadą, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo tirta, ar
sandoriai su UAB Josandra, UAB
Distribands baltics, UAB Jolekė, UAB Kartrus, UAB Myxum, UAB
Aldevita, UAB Living source Vilnius, UAB Kreisas, UAB Elda ir
partneriai, UAB Trakai, UAB Novum genus yra realūs. O tyrimo medžiaga
patvirtina, kad ir šių fiktyvių sandorių pagrindu iš ieškovo apskaitos buvo
išimami pinigai, o atsakovė patikimai neįrodė, jog tokie pinigai buvo panaudoti
ieškovo veikloje ir ieškovas už juos įgijo adekvačią naudą.
Teismas
sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovės veiksmai,
sudarant fiktyvius sandorius, nesuderinami su jai tekusiomis ieškovo
generalinės direktorės ar prokuristės pareigomis. Teismas atmetė atsakovės
argumentus, kad už sandorius, sudarytus jai esant prokuriste,
atsakingas ir tuometis ieškovo generalinis direktorius bei valdyba; nurodė, kad prokūra atsakovei buvo pavesta vykdyti
ieškovo vadovo funkcijas. Visus fiktyvius sandorius sudarė būtent atsakovė, ji
pati tiesiogiai ar per jai pavaldžius asmenis. Nei baudžiamųjų bylų, nei
mokestinio patikrinimo medžiagoje nėra patikimų duomenų, kad tokie neteisėti
veiksmai buvo atliekami tuomečio generalinio direktoriaus ar valdybos
įpareigojimu, šių asmenų atsakomybės klausimas ikiteisminiuose tyrimuose nebuvo
keliamas. O nepakankama atsakovės kontrolė, nustačius, kad jos veiksmai
akivaizdžiai pažeidė viešąją tvarką ir buvo nusikalstami, teismo vertinimu,
nėra pagrindas netaikyti atsakovei atsakomybės ar ją sumažinti (CK 6.253
straipsnio 1 dalis).
Nors
fiktyvius sandorius su UAB Josandra ir UAB Distribands
baltics atsakovė sudarė veikdama ne kaip ieškovo generalinė direktorė ar
prokuristė, o kaip darbuotoja, teismo nuomone, toks atsakovės statusas buvo
formalus. Teismo vertinimu, bylos aplinkybės patvirtina, kad ji faktiškai
vadovavo ieškovui. Teismas padarė išvadą, kad net pripažinus, jog aptariamu
atveju žalos atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas pagal materialinės
atsakomybės normas, galima konstatuoti, jog yra visos sąlygos tokiai
atsakomybei kilti: žala padaryta neteisėta veika, egzistuoja priežastinis ryšys
ir kaltė, žala padaryta darbo santykių metu ir yra susijusi su darbo veikla (DK
246 straipsnis). Visi fiktyvūs sandoriai buvo sudaryti ir mokėjimai pagal juos
atlikti tyčia, todėl atsakovei taikytinos materialinės atsakomybės dydis
neribojamas (DK 255 straipsnis).
Teismas sprendė, kad atsakovei
neįrodžius, jog neteisėtus veiksmus ji atliko kitų tuomečių ieškovo organų
pavedimu, iš ieškovo paimti pinigai buvo panaudoti jo veikloje ir už šiuos
pinigus ieškovas gavo adekvačią naudą, nėra pagrindo kelti kitų asmenų
atsakomybės klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė
įtraukti į bylą buvusio ieškovo generalinio direktoriaus įpėdinius.
Teismas
taip pat sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalos
baudų už nesavalaikį mokesčių sumokėjimą, atlyginimą nėra praleistas, nes ši
žala ieškovui atsirado tik 2009 m., kai
buvo baigtas mokestinis patikrinimas, apskaičiuotos baudos ir jos sumokėtos
valstybei (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Teismas,
vertindamas ieškinio senatį dėl žalos, kylančios iš 20032005 m. sudarytų
fiktyvių sandorių, nurodė, kad tuo laikotarpiu ieškovui faktiškai vadovavo ir
jo reikalus tvarkė pati atsakovė. Neteisėtos jos veikos bei ieškovo žala iš
esmės buvo konkretizuotos tik Kauno miesto apylinkės
teismo 2007 m. spalio 15 d. baudžiamajame įsakyme bei Kauno apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m.
birželio 30 d. patikrinimo akte ir 2009 m. liepos 10 d. sprendime dėl šio akto
patvirtinimo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas iš esmės
teisingai ieškinio senaties terminą susiejo su sprendimų priėmimu. Teismas
padarė išvadą, kad, net pripažinus, kad ieškinio senatis daliai reikalavimų yra
praleista, nagrinėjamoje situacijoje būtų buvęs aiškus pagrindas šį terminą
atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir
atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškovo UAB
Barker textiles ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi
šie argumentai:
1. Dėl ieškinio senaties taikymo. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai pažeidė
materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, netinkamai
nustatė ieškovo sužinojimo apie savo esą pažeistos teisės momentą, todėl
atsisakydami taikyti ieškinio senaties terminą netinkamai taikė ieškinio
senaties institutą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis,
1.131 straipsnio 1 dalis). Teismai ieškinio senaties termino pradžią siejo tik
su viena iš CK 1.127 straipsnyje įtvirtinta sąlyga ieškovo sužinojimu apie
pažeistą teisę, tačiau neatsižvelgė bei nevertino kitos šiame straipsnyje
nurodytos sąlygos, reikšmingos ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžiai
ieškovo turėjimo sužinoti apie savo pažeistą teisę, nuo kurio objektyviai
prasidėjo ieškinio senaties termino pradžia. Šis pažeidimas turi esminės įtakos
vienodam teisės (ieškinio senaties instituto) aiškinimui ir taikymui, nes
teismai nepagrįstai suabsoliutino subjektyvųjį kriterijų, dėl ko yra
akivaizdžiai neužtikrinamas civilinių teisinių santykių stabilumas, pažeidžiami
teisinio apibrėžtumo, tikrumo bei teisėtų lūkesčių principai, o ieškinio
senaties institutas iš esmės tampa neapibrėžtas bei neveiksmingas. Skundžiami
procesiniai sprendimai ydingi vienodos teisės taikymui ir aiškinimui, nes
formuoja praktiką, kuri leistų nukentėjusiai šaliai operatyviai nereaguoti į
savo teisės pažeidimą ir dėl tokio neveikimo ar nerūpestingumo jai netektų
neigiamų padarinių atsiradimo rizika.
Bylą
nagrinėję teismai taip pat pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis,
178 straipsnis, 185 straipsnis), nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant ir aiškinant
pirmiau išvardytų straipsnių nuostatas, nes išvadas dėl
senaties termino pradžios momento padarė nevertindami visų į bylą pateiktų
įrodymų bei nurodytų kasatorės argumentų, nemotyvuotai juos atmesdami bei
nepasisakydami dėl jų (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
Baudžiamosiose bylose
esantys įrodymai, t. y. UAB Barker textiles 2006 m.
balandžio 12 d. pažyma; 2006 m. balandžio 21 d. pažyma; ieškovo administracijos
vadovo pasirašytos pažymos 2006 m. rugsėjo 5 d. Nr. 2006/09, 2006 m. rugsėjo 6
d. Nr. 2006/09-2 bei 2006 m. gruodžio 15 d. Nr. 2006/12; 2006 m. spalio 19 d.
atlikti PVM ir pelno mokesčių mokėjimo pavedimai pagal FNTT aktą; 2005 m.
lapkričio 15 d. nutarimas laikinai apriboti ieškovo nuosavybės teises 214 836
Lt sumai; 2007 m. rugsėjo 3 d. ieškovo ir kasatorės bendrai rašytas apeliacinis
skundas 2007 metų baudžiamojoje byloje; 2007 m. balandžio 6 d. ieškovo
visuotinio akcininkų susirinkimo metu sprendžiami klausimai ir jo metu
surašytas; vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, daugiau nei leidžia
daryti pagrįstą išvadą, kad tiek ieškovo akcininkams, tiek administracijos
vadovui, o kartu ir pačiai bendrovei (ieškovui) buvo žinoma apie atliekamus
veiksmus ir administracijos vadovas jiems pritarė, pripažindamas, kad kasatorė
veikė bendrovės naudai ir interesais. Dėl šios priežasties teismams nebuvo
jokio pagrindo išvadai, kad apie savo pažeistas teise ieškovas sužinojo tiktai
priėmus 2007 m. spalio 15 d. baudžiamąjį įsakymą bei Kauno apskrities
valstybinei mokesčių inspekcijai surašius 2009 m. birželio 30 d. patikrinimo
aktą ir 2009 m. liepos 10 d. priėmus sprendimą dėl šio akto. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad 20032005 metų laikotarpiu, kai buvo sudaryti
fiktyvūs sandoriai, ieškovui tariamai faktiškai vadovavo ir jo reikalus tvarkė
pati kasatorė, nepaneigia fakto, kad pačiam ieškovui ne tik turėjo, bet ir buvo
žinoma apie sudarytus sandorius ir su tuo susijusias aplinkybes, nes tuo metu
didžiausias ieškovo akcininkas buvo E.
T. T. P.,
kuris ieškovo administracijos vado pareigas pradėjo eiti nuo 2004 m. kovo 8 d.
Tai, kad bendrovė 2005 m. balandžio 4 d. vienerių metų terminui išdavė
kasatorei prokūrą, nereiškia, kad bendrovės administracijos vadovas yra
atleidžiamas nuo jam įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų pareigų vykdymo ir
visos funkcijos, teisės bei pareigos perduodamos prokuristui. Toks aiškinimas
nesuderinamas su ABĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrovės
administracijos vadovo ir bendrovės tarpusavio santykius, neatitinka CK 1.5
straipsnyje įtvirtintų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų bei
teismų praktikoje suformuotos teisės aiškinimo taisyklės, pagal kurią teismas
turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal
vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Ieškovas yra
juridinis asmuo, kuriam keliami didesni apdairumo, atidumo ir rūpestingumo
reikalavimai, todėl jis apie savo teisių pažeidimus, būdamas pakankamai
apdairus, atidus ir rūpestingas, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos
teismas, turėjo sužinoti anksčiau, nei jie buvo konkretizuoti sprendimuose.
Ieškovas bet kuriuo atveju turėjo pareigą žinoti apie vykdomas pinigines
operacijas, sudaromus ginčo sandorius. Šiuo atveju ieškinio senaties termino
eigos pradžia dėl dalies sandorių, sudarytų iki 2004 m. gruodžio 31 d.,
laikytina 2004 m. gruodžio 31 d., nes metams pasibaigiant bendrovė privalėjo
atlikti inventorizaciją. Ieškovo
elgesys, kai ilgiau kaip penkerius metus nuo tariamo teisės pažeidimo nebuvo
imtasi jokių veiksmų, kad būtų išsiaiškintos sandorių sudarymo aplinkybės,
leidžia tokį elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių
įgyvendinimą, dėl ko ieškovui tenka su tuo susijusių neigiamų padarinių kilimo
rizika. Asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų
interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis).
Nei
pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovas nereiškė
prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, o teismai apskritai nesprendė
ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo. Dėl to apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad, net ir pripažinus, jog ieškinio senatis daliai reikalavimų
yra praleista, nagrinėjamoje byloje būtų buvęs aiškus pagrindas šį terminą
atnaujinti, yra visiškai nepagrįsta ir nemotyvuota (CK 1.131 straipsnio 2
dalis).
2. Dėl
civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teismai pažeidė materialiosios teisės
normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnis,
DK 246, 255 straipsniai) bei civilinės atsakomybės netaikymą ar atleidimą nuo
jos (CK 6.253 straipsnis), nes nesant visų būtinų civilinei atsakomybei kilti
sąlygų bei esant civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos
pagrindams nepagrįstai priteisė iš kasatorės žalos atlyginimą. Toks nurodytų
teisės normų taikymas nesuderinamas su teismų praktikoje įtvirtintu šių teisės
normų aiškinimu ir taikymu, kad teisinis pagrindas civilinei atsakomybei
atsirasti yra tik tuomet, kai nustatoma civilinės atsakomybės sudėties elementų
visuma: neteisėti veiksmai, kaltė, nuostoliai, priežastinis ryšys tarp veiksmų
ir nuostolių.
Teismai
neatsižvelgė į tai, kad kasatorė laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 8 d. iki 2005 m.
balandžio 4 d. nebuvo nei bendrovės valdymo organas, nei veikė pagal prokūrą.
Šiuo laikotarpiu buvo sudaryti sandoriai su UAB Josandra bei UAB
Distribrands baltics, iš kurių ieškovas taip pat kildina žalą. Kasatorės
atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos nurodytu laikotarpiu, turėjo būti
sprendžiamas vadovaujantis DK nuostatomis. DK 246 straipsnyje nurodytos
materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Tam, kad darbuotojui kiltų
materialinė atsakomybė, turi būti įrodytos visos šios sąlygos. Tokių sąlygų
įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, t. y. ieškovui. Jei sąlygoms neįrodytos, kasatorei negali būti taikoma materialinė atsakomybė.
Į nurodytas aplinkybes teismai neatsižvelgė, todėl netinkamai nustatė
atsakomybės pagrindus, t. y. netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas,
reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę. Teismai taip pat
netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigas, t. y. nepagrįstai laikė, jog
kasatorės kaltė preziumuojama pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį ir ji turi
pareigą paneigti kaltės prezumpciją.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalių
nuostatas bei nepagrįstai priteisė iš kasatorės mokesčių inspekcijos
priskaičiuotą 17 655,67 Lt baudą, nes neatsižvelgė į paties ieškovo veiksmus
(neveikimą), nerūpestingumą ir neatidumą, lėmusius nurodytos baudos paskyrimą. Jei
ieškovas būtų buvęs atidus ir rūpestingas, tai būtų savarankiškai pašalinęs
netikslumus bendrovės buhalterijoje ir sumokėjęs priklausančius mokesčius bei
jam nebūtų paskirtos baudos (Buhalterinės apskaitos įstatymo (įstatymo
redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gruodžio 30 d. iki 2007 m. birželio 21 d.) 21
straipsnis, Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnis, Pridėtinės vertės
mokesčio įstatymo 123 straipsnio 2 dalis).
Bylą
nagrinėję teismai taip pat pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis,
178 straipsnis, 185 straipsnis), nes išvadas dėl įrodinėjimo dalyko (žalos)
padarė nevertindami visų į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų kasatorės
argumentų, nepasisakydami dėl jų, padarydami išvadas, neatitinkančias nustatytų
faktinių aplinkybių. Išvadą dėl įrodinėjimo dalyko (žalos atlyginimo) buvimo
padarė nesant byloje žalą pagrindžiančių įrodymų ir įrodinėjimo pareigą
turinčiai šaliai nevykdant šios pareigos. Žala
būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, kai civilinė atsakomybė pasireiškia
nuostolių atlyginimu. Žala nėra preziumuojama, todėl ją bei jos dydį privalo
įrodyti ieškovas. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų žalos
jam padarymo faktą bei dydį (CPK 178 straipsnis).
Teismai nevertino aplinkybės, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m.
spalio 17 d. baudžiamuoju įsakymu nustatė ir patvirtino, jog tarp ieškovo ir
UAB Nasikas, UAB Juvikoras, UAB Altavijus atsiskaitymai nevyko, kad
kasatorė savanoriškai atlygino nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą,
t. y. žalos dydis buvo nustatytas ir ji buvo atlyginta. Jokių įrodymų,
paneigiančių šias aplinkybes, ieškovas nepateikė. Be to, baudžiamojoje byloje
dalyvavo ir ieškovas, todėl įsakyme nustatytos aplinkybės ir faktai turi
prejudicinę reikšmę šalių tarpusavio santykiuose (CPK 182 straipsnio 3
punktas).
Kasatorė, reikšdama atsikirtimus į ieškinį, nurodė bei pateikė tai
patvirtinančius įrodymus, kad buvo įsigytos žaliavos bei atlikti statybos
darbai. O ieškovas net neįrodinėjo, kad buvo priešingai. Nors apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad kasatorė neteisėtai pervedusi pinigus kitiems
asmenims nepateikė įrodymų, jog šie pinigai buvo panaudoti ieškovo veikloje ir
už juos ieškovas įgijo adekvačią naudą, nors tokią pareigą turėjo, tačiau
byloje esantys akivaizdūs įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes.
Skundžiamoje nutartyje remiamasi faktinių aplinkybių, nustatytų baudžiamojoje
byloje Nr. 1-911-651/2010, konstatavimu: visi UAB Arvasanta sąskaitose nurodyti
darbai ir prekės ieškovui yra atlikti ir suteiktos, <...> nenustatyta,
kad apeliantei būtu gražinti UAB Arvasanta pervesti ir perduoti ieškovo
pinigai, kuriuos ji būtų pasisavinusi, jog apeliantė ieškovo grynų pinigų
nebūtų perdavusi kaip atsiskaitymą už atliktus darbus ir gautas prekes
<...>. Tačiau teismas, pažeisdamas CPK 182 straipsnio 3 punkto
nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad vien šių duomenų nepakanka konstatuoti,
kad nagrinėjamuose sandoriuose nurodomos sumos iš tiesų buvo panaudotos ieškovo
veikloje ir už juos įgyta adekvati nauda.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad fiktyvių
sandorių pagrindu buvo iš ieškovo apskaitos išimami pinigai, o kasatorė
patikimai neįrodė, jog tokie pinigai buvo panaudoti ieškovo veikloje ir
ieškovas už juos įgijo adekvačią naudą. Iš nagrinėjamų sandorių kilusią žalą
ieškovas iš esmės įrodinėjo vieninteliu įrodymu Kauno apskrities valstybinės
mokesčių inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimu dėl patikrinimo akto.
Tačiau akivaizdu, kad iš šiame sprendime nustatytų aplinkybių negalima spręsti
dėl žalos ieškovei padarymo fakto ir jos dydžio. Sprendime yra
konstatuota faktinė aplinkybė, kurios ieškovas neginčijo, jog ūkinė operacija
įvyko, tačiau ne su tuo subjektu, kuris buvo nurodytas sąskaitoje.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas
prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį
skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovas apie savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti tik per savo organus
ar kitus jo vardu veikusius asmenis, o būtent tokiu asmeniu ir buvo kasatorė
(CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Teismai, nustatydami ieškinio senaties termino
pradžią, teisingai ir pagrįstai prioritetą suteikė objektyviajam ieškinio
senaties termino eigos pradžios nustatymo momentui, vertindami, jog ieškovo
sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentas sutampa su atitinkamų dokumentų
surašymo momentu. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose yra nurodyti visi
įrodymai, kurių pagrindu teismai padarė išvadas byloje. Faktas, kad lietuvių
kalbos nesuprantančiam, lietuviškai nerašančiam fiziniam asmeniui E. T. T. P. tapus formaliu ieškovo generaliniu
direktoriumi, buvo atliekami įrašų buhalterinėje apskaitoje koregavimai,
teikiamos pažymos, nereiškia, jog atsakovė nepadarė jokių nuostolių bendrovei,
nes, kaip teisingai konstatavo teismai, formaliai ieškovui ir toliau vadovavo
būtent kasatorė. Kasatorės faktinį vadovavimą bendrovei po 2004 m. kovo 8 d.
patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Teismai, priimdami procesinius sprendimus, analizavo kasatorės argumentus,
susijusius su ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimu. Tai, kad kasatorė
nesutinka su teismų argumentais, nėra pagrindas skundžiamus procesinius
sprendimus pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti.
2. Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo. Teismai teisingai sprendė, kad kasatorė, būdama
direktore, veikdama pagal prokūrą ar būdama bendrovės darbuotoja, realiai
faktiškai vadovavo ieškovui. Kasatorės atleidimas nuo atsakomybės pagal CK
6.253 straipsnio 5 dalį yra negalimas, nes būtent ji, būdama realia ir faktine
ieškovo vadove, atliko visus neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovė patyrė
nuostolių.
Kasatorė
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 15 d. baudžiamąjį įsakymą
nepagrįstai traktuoja savo naudai ir ištraukia iš konteksto sau palankias
citatas. Be to, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje
byloje Nr. 1-3160-240/2007 buvo atliekamas dėl mokestinių prievolių tinkamo
vykdymo, šalių tarpusavio santykiai nebuvo ir negalėjo būti tiriami nei
mokesčių institucijų, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Teismai teisingai ir
pagrįstai nusprendė, kad pinigų mokėjimo faktas pagal fiktyvius sandorius yra
nustatytas ir neturi reikšmės tai, ar pinigus gavo atitinkamos bendrovės.
Ieškovo patirtos žalos konstatavimui pakanka fakto, jog mokėjimus atitinkančios
pinigų sumos dingo iš bendrovės ir jos apskaitos.
Teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio nuostatų, t. y. padarė išvadas
remdamiesi šalių pateiktais argumentais ir įrodymais. Kauno apskrities
valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. birželio 30 d. patikrinimo akte ir
2009 m. liepos 10 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodyta, kad ūkinės operacijos, kurios nurodytos
atitinkamų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose realiai nurodytomis
sąlygomis tarp nurodytų ūkio subjektų neįvyko, jose įformintos prekės ir
paslaugos nebuvo parduotos. Taigi, siekdama paneigti žalos
sukėlimo faktą, būtent kasatorė privalėjo įrodyti, kad ieškovui buvo suteikta
paslaugų, atlikta darbų ir perduota prekių už sumą, kuri atitinka visose
atitinkamų įmonių PVM sąskaitose faktūrose nurodytą ir sumokėtą pinigų sumą. O
kasatorė pateikė tik jokiais įrodymais nepagrįstus pamąstymus. Ji taip pat
nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog sumokėti pinigai būtų buvę
panaudoti ieškovo veikloje ar bendrovė už juos būtų įgijusi adekvačią naudą.
Teismai
skundžiamuose procesiniuose sprendimuose išsamiai nurodė argumentus, kuriais
remiantis kasatorei taikoma būtent civilinė atsakomybė. Kasatorė, vadovaudama
ieškovui, sudarinėjo fiktyvius sandorius bei mokėjo pinigus realiai
neveikiančioms įmonėms. Tokie veiksmai yra neteisėti. Tai yra konstatuota tiek
mokesčių administratoriaus, tiek Kauno miesto apylinkės teismo, nagrinėjusio
baudžiamąsias bylas. Sandorius su realiai veiklos nevykdančiomis įmonėmis ji
sudarinėjo tyčia, dėl šių sandorių ieškovas neteko pinigų, taigi, egzistuoja tiesioginis
priežastinis ryšys tarp kasatorės tyčia atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovo
žalos. Turtinės žalos dydis yra pagrįstas rašytiniais įrodymais. Dėl to teismai
pagrįstai tenkino ieškinį, konstatuodami, kad yra įrodytos visos būtinosios
sąlygos kasatorės civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, apeliacinės instancijos teismas papildomai pasisakė ir dėl
galimybės taikyti kasatorei materialinės atsakomybės pagal darbo teisę
institutą.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino pradžios
nustatymo šioje byloje
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė materialiosios teisės
normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, netinkamai nustatė ieškovo sužinojimo
apie savo esą pažeistos teisės momentą, todėl nepagrįstai atsisakė taikyti
ieškinio senatį.
Kasatorė nurodo, kad ieškinio senaties
terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m.
spalio 15 d. baudžiamojo įsakymo ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos 2009 m. liepos 10 d. sprendimo priėmimo momento, kaip sprendė
teismai, o nuo sandorių, kuriais ieškovas įrodinėja žalos jam padarymą,
sudarymo momento. Taigi kasatorė iš esmės kelia netinkamai byloje nustatytos
ieškinio senaties termino pradžios klausimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento
nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. R. ir kt. v. J. R. ir kt., bylos Nr.
3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. AB Grigiškės ir
kt., bylos Nr. 3K-3-398/2008; kt.). Dėl to teisėjų kolegija pasisako tik
dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais, ginčijant teismų nustatytą ieškinio
senaties termino pradžią, keliami teisės klausimai.
Bendroji ieškinio senaties termino
pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos
dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios
taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu
(objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie
savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti
teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali
sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista,
tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo
momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti.
Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai
suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo
nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau,
teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau,
negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo
teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės
pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo
subjektyviam situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas
aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos
bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2011).
Kasatorės teigimu, ieškovas apie
20032005 metais sudarytus sandorius turėjo žinoti jų sudarymo dieną, nes buvo
sandorių šalis, todėl, ieškinį pareiškęs 2010 m. balandžio 8 d., praleido trejų
metų ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės
argumentu, kad juridiniam asmeniui, kaip sandorių šaliai, tiek juridinio asmens
organams apie įmonės sudaromus sandorius paprastai tampa žinoma nuo jų sudarymo
momento. Remiantis CK 2.81 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens organai ne tik
vadovauja juridinio asmens veiklai, bet ir yra atsakingi už juridinio asmens
teisių gynimą. Juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių
pažeidimą jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus,
taip pat pareikšti ieškinį teisme. Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių
kontekste, kai kasatorė, kaip juridinio asmens valdymo organas, neatliko savo
pareigų ir nesiėmė priemonių, kad būtų ginami juridinio asmens interesai, toks
ieškinio senaties termino taikymas, kaip nurodo kasatorė, neatitiktų teisingumo
principo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybių visumą ir
įvertinusi tai, kad kasatorė, kaip įmonės vadovė, kuriai tenka pareiga
įgyvendinti ir ginti įmonės teises, ieškinio teisme nereiškė, be to,
reikalavimas atlyginti žalą yra kildinamas būtent dėl jos, kaip įmonės vadovės,
netinkamo pareigų vykdymo, daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovas
neturėjo objektyvios galimybės apie savo galbūt pažeistas teises sužinoti
pirmiau nurodytų sandorių sudarymo momentu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio
teismo praktikoje pabrėžiama, jog, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio
senatį, teismas ex officio patikrina
ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai,
ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatyme nereikalaujama, kad ieškovas
pateiktų prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio
29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto
mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007; 2010 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje UAB Žalgirio loto v. N. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-112/2010; 2012 m.
birželio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Š. v. E. B.,
bylos Nr. 3K-3-321/2012; kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija
atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės
instancijos teismas, nesant ieškovo prašymo atnaujinti ieškinio senaties
terminą ir pirmosios instancijos teismui nesprendus šio klausimo, padarė nepagrįstą
ir nemotyvuotą išvadą, kad, net ir pripažinus, jog ieškinio senaties terminas
yra praleistas, būtų buvęs aiškus pagrindas šį terminą atnaujinti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta,
teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą
konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nepraleistas, o
net jei jis būtų praleistas, egzistuotų pagrindas jį atnaujinti. Bylą nagrinėję
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami ir kvalifikuodami
byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties
institutą reglamentuojančias teisės normas bei teismų praktiką šiuo klausimu,
todėl pagrįstai neatsisakė ginti pažeistas ieškovo teises dėl ieškinio senaties
termino praleidimo.
Dėl įmonės vadovo ir darbuotojo
civilinės atsakomybės atribojimo
Kasaciniame
skunde teigiama, kad kasatorė nėra atsakinga už žalą, atsiradusią dėl sandorių,
kurių sudarymo metu ji buvo ne įmonės vadovė arba veikė ne prokūros pagrindu, o
buvo eilinė įmonės darbuotoja, todėl jos atsakomybei turėjo būti taikomas DK
246 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apeliantės kaip
darbuotojos statusas buvo formalus, nes ji faktiškai vadovavo ieškovui, be to,
net vertinant kasatorės elgesį pagal darbo teisę, egzistuoja visos sąlygos jos
materialinei atsakomybei kilti, visi kasatorės neteisėti veiksmai atlikti
tyčia, todėl jos materialinės atsakomybės dydis neribojamas (DK 255
straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas įmonės vadovo ir dalyvio civilinės
atsakomybės atribojimo klausimą, yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės
bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo
atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus,
kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio,
kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis
vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario mėn. 1 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Plėtodama šią
praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės atsakomybės prasme kaip
vadovas narys gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus
tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de
jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė
veikė jo vadovaujama (de facto
vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko
funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais
veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de
jure vadovui.
Apeliacinės
instancijos teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, konstatavo, kad fiktyvių
sandorių sudarymo metu kasatorė faktiškai vadovavo ieškovui. Kasaciniame skunde
nesuformuluotas kasacijos pagrindas, dėl kurio kasacinis teismas galėtų
peržiūrėti šią apeliacinės instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę (CPK
347 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo pažeistos
materialiosios teisės normos kasatorės elgesio vertinimui taikant vadovų
civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
Teisėjų
kolegija taip pat pažymi, kad pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra
materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės
vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti
įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1
punktas). Kasaciniame skunde nepagrindžiama, kaip darbuotojo materialinę
atsakomybę, o ne vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymas
galėtų pakeisti kasatorės atsakomybės ieškovui apimtį. Apeliacinės instancijos
teismui pripažinus, kad visi fiktyvūs sandoriai sudaryti ir mokėjimai pagal
juos atlikti tyčia, darbuotojo materialinės atsakomybės dydis tampa neribojamas
(DK 255 straipsnio 1 punktas) ir nesiskiria nuo įmonės vadovo civilinės
atsakomybės apimties. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto darbuotojo
materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų netaikymo neturi įtakos
skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumui.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo
ir įrodinėjimo specifikos nustatant žalos, padarytos įmonės vadovo veiksmais, dydį
Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos
civilinės atsakomybės atsiradimui būtinosios sąlygos yra neteisėti veiksmai,
priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.2466.249 straipsniai). Bendrovės
vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos
taikymo sąlygas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos
(nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248
straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės,
remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos
31 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BUAB
,,Vombatas v. A.
Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20
d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB
Optimalūs finansai v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Limantra v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m gruodžio 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje BUAB ,,Švytūnas v. AB SEB bankas ir kt., bylos Nr.
3K-3-553/2012). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais
padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės
atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės
vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos
atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
IBCA trobos v. A. G.,
bylos Nr. 3K-3-493/2012).
Nagrinėjamoje byloje
kasatorės neteisėti veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais
sprendimais baudžiamosiose bylose (Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio
15 d. ir 2010 m. vasario 9 d. baudžiamieji įsakymai) ir įsigaliojusiais
administraciniais aktais (Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
2009 m. liepos 10 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo), todėl
kasatorės veiksmų neteisėtumas nesudarė įrodinėjimo dalyko šioje byloje.
Kasaciniame skunde keliamas teisės klausimas, ar tokiais kasatorės neteisėtais
veiksmai, pasireiškusiais sukčiavimu mokesčių srityje, buvo padaryta žala ne
tik valstybei, bet ir kasatorės vadovautai bendrovei, ir ar teismai,
konstatuodami žalos ieškovui padarymą, nepažeidė civilinę atsakomybę ir
įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų.
Įmonės vadovų
neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja; vien įmonės
valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2009
m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB Optimalūs finansai v. G. P., bylos Nr.
3K-7-444/2009)
Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą,
privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK 178 straipsnis). Teisėjų
kolegija pažymi, kad PVM sąskaitose faktūrose ir įmonės buhalterinės apskaitos
dokumentuose užfiksavus realiai neįvykusias ūkines operacijas žala pirmiausia
padaroma valstybės biudžetui, nes dėl to dirbtinai padidinama pirkimo PVM
atskaita, padidinami leidžiami atskaitymai ir sumažinamos į valstybės biudžetą
mokėtinos sumos. Ar dėl tokių neteisėtų veiksmų padaroma žala ir įmonei, kurios
vardu įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, nustatoma atsižvelgiant į
bendrąsias civilinę atsakomybę ir žalos sampratą reglamentuojančias teisės
normas. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą turtinė
žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai; žala,
įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
Naujapilė v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Taikant civilinę atsakomybę atlyginami
tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko
veiksmais (CK 6.247 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad
sandoriai, sudaryti atstovaujant kasatorei, realiai neįvyko, tačiau kasatorė
teigia, jog šių fiktyvių sandorių dalykus ieškovas gavo iš kitų asmenų, arba
tokių sandorių pagrindu jokie mokėjimai neveikiančioms bendrovėms apskritai
nebuvo vykdomi, todėl žalos ieškovas nepatyrė. Teisėjų kolegijos vertinimu,
apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tiek šios bylos, tiek susijusių
baudžiamųjų bylų medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad visų sandorių tikslas buvo
iš ieškovo apskaitos išimti pinigus, todėl teisiškai nereikšminga aplinkybė, ar
pinigai iš tiesų pasiekė tariamas prekes ir paslaugas teikusias bendroves.
Esminę reikšmę byloje turi aplinkybė, ar lėšos, kurios buvo išimtos iš ieškovo
apskaitos, vėliau buvo panaudotos ieškovo veikloje ir ar už šias netektas lėšas
ieškovas gavo adekvačią naudą. Nustačius, kad sudarytais fiktyviais sandoriais
lėšos buvo išimtos iš įmonės apskaitos, aplinkybė, jog įmonė patyrė turtinio
pobūdžio praradimą, gali būti laikoma nustatyta. Asmeniui, atlikusiam tokį
neteisėtą veiksmą ir siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės taikymo, tenka
našta įrodyti, kad dėl tokio lėšų išėmimo įmonė žalos nepatyrė arba patyrė
mažiau žalos, nes lėšos įsigytų prekių, paslaugų ar kitokios naudos forma grįžo
įmonei. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas grindžiamas bendrąja įrodinėjimo
naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis). Be to, neteisėtai iš įmonės
apskaitos išimtų lėšų panaudojimą kontroliuoja tas lėšas gavę asmenys, todėl
jie turi didesnes galimybes įrodyti, jog lėšos panaudotos ne asmeninėms, o
įmonės reikmėms. Dėl to nagrinėjamoje byloje būtent kasatorei tenka įrodinėjimo
našta įrodyti, kad tos lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje, kad už jas
buvo įsigytos bendrovei reikalingos prekės ar paslaugos ar dėl jų bendrovė gavo
kitokią adekvačią naudą.
Jei neteisėtai iš įmonės apskaitos
išimtos lėšos vėliau yra panaudojamos įmonės veikloje, toks panaudojimas yra
neteisėtas viešosios teisės požiūriu, todėl prekių ar paslaugų įsigijimas
paprastai neįforminamas buhalterinės apskaitos dokumentais ar kitokiais
rašytiniais įrodymais. Tačiau teisės aktuose nėra draudimo įrodinėjant lėšų
panaudojimą įmonėms reikmėms remtis visomis CPK leidžiamomis įrodinėjimo
priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus)
paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais
įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir
garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo
priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).
Jeigu
ieškovas negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, šalys nesutaria dėl jų
dydžio, pateikia prieštaringus įrodymus, nuostolių dydį nustato teismas (CK
6.249 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pati taisyklė
taikoma ir tada, kai atsakovas, neteisėtai išėmęs iš įmonės apskaitos lėšas,
negali tiksliai įrodyti, kiek lėšų (kokia jų dalis) panaudota įmonės veikloje.
Vien tikslaus įmonės veikloje panaudotų lėšų dydžio nenustatymas savaime
nereiškia, kad lėšos įmonės veikloje apskritai nebuvo panaudotos. Esant
abejonių dėl įmonės veikloje panaudotų lėšų apimties, ją gali nustatyti
teismas, atsižvelgdamas į šalių pateiktus įrodymus ir tikėtiną įmonės gautos
naudos vertę. Šalims taip pat nedraudžiama prašyti skirti ekspertizę galimai
įmonės gautai naudai nustatyti.
Neįrodžius, kad iš įmonės apskaitos neteisėtai išimtos lėšos buvo panaudotos
įmonės veikloje ar kad dėl jų įmonė gavo kitokią adekvačią naudą, žalos
atlyginimo ieškinys turi būti tenkinamas.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias
teisės normas, nes neįvertino 2007 m. spalio 15 d. baudžiamajame įsakyme
nurodytos aplinkybės, jog atsiskaitymai tarp ieškovės ir UAB Nasikas, UAB
Juvikoras ir UAB Altavijus nevyko, be to, kasatorė savanoriškai atlygino
nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės
instancijos teismo argumentu, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar mokėjimai
pasiekė nurodytas įmones ir jose liko; esminę reikšmę turi tai, kad šiuos
mokėjimus atitinkančios sumos dingo iš ieškovo ir jo apskaitos dėl neteisėtų
kasatorės veiksmų. Kasatorė, kaip pirmiau nurodyta, neteisėtai pervedusi
pinigus kitiems asmenims, privalėjo įrodyti, kad šiuos pinigus panaudojo
ieškovo veikloje ir už juos ieškovas įgijo adekvačią naudą. Be to, nusikalstamomis veikomis padaryta ir kasatorės baudžiamojoje byloje
atlyginta turtinė žala yra ieškovo atliktas mokesčių nepriemokų sumokėjimas
valstybei ir žalos, nesusijusios su nagrinėjamais fiktyviais sandoriais,
atlyginimas ieškovui.
Dėl
sandorių su UAB Arvasanta teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio
skundo argumentu, kad liko neišsiaiškintos aplinkybės dėl statybos (remonto)
darbų ieškovui atlikimo ir žaliavos (verpalų) įgijimo. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad baudžiamojoje byloje nenustatytas ir neįrodytas pinigų pasisavinimo
faktas; nustatyta, kad UAB Arvasanta sąskaitoje nurodyti darbai ieškovui buvo
atlikti ir suteiktos nurodytos prekės. Tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo
išsiaiškintos pirmiau nurodytų darbų ir prekių suteikimo ir atsiskaitymo už
juos aplinkybės. Šios aplinkybės taip pat liko teismų neišnagrinėtos ir
neįvertintos šioje byloje.
Apibendrindama
išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
tinkamai neišsiaiškino, ar dėl visų neteisėtų kasatorės veiksmų buvo padaryta
reali turtinė žala ieškovui, ar tam tikros lėšos nebuvo panaudotos įmonės
veikloje, todėl netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas,
nenustatė ginčo išsprendimui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, ir šie
pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Teismų
procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Bendrosios raštinės 2013 m. spalio 11 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 55,79
Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai nutarus
perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės
išspręsti nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės
biudžetą klausimą (CPK 96 straipsnis). Tai turėtų išspręsti pirmosios
instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359
straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n
u t a r i a :
Panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.
lapkričio 29 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą
bei perduoti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Rimvydas
Norkus
Dalia Vasarienė