Civilinė byla Nr. 3K-3-418/2013

Teisminio proceso Nr. 2-49-3-02181-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.7; 11.10 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2013 m. liepos 25 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. ir atsakovo AB ,,Šiaulių bankas“ kasacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui AB „Šiaulių bankas“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo ir darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl neteisėtai atleisto darbuotojo teisių gynimo būdo, nustatyto DK 297 straipsnio 4 dalyje, t. y. kompensacijos darbuotojui jo negrąžinant į darbą priteisimo už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Ieškovė R. K. teismo prašė panaikinti atsakovo AB „Šiaulių bankas“ 2011 m. spalio 13 d. įsakymu paskirtą jai drausminę nuobaudą – papeikimą – ir 2011 m. spalio 28 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į ankstesnę darbo vietą – AB „Šiaulių bankas“ Ukmergės klientų aptarnavimo skyriaus viršininkės pareigas bei įpareigoti atsakovą išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki grąžinimo į buvusį darbą, t. y. 34 612,38 Lt.

Ieškovė 2006 m. sausio 30 d. pradėjo dirbti AB „Šiaulių bankas“, ėjo banko Ukmergės klientų aptarnavimo skyriaus viršininkės pareigas. 2008 m. spalio 7 d. jai gimė duktė, vaiko priežiūros atostogose išbuvo iki 2011 m. spalio 7 d. Grįžusi į darbą 2011 m. spalio 10 d., ji gavo banko reikalavimą parašyti paaiškinimą dėl 2010 m. balandžio 20 d. atlikto Ukmergės klientų aptarnavimo skyriaus probleminių ir išieškomų kreditų portfelio būklės ir kreditų suteikimų procedūrų laikymosi per laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo, kurio metu bankas nustatė jos darbo pažeidimų. Dėl šio rašto paaiškinimus ji bankui pateikė.

2011 m. spalio 13 d. bankas įsakymu skyrė ieškovei papeikimą DK 237 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl to, kad ji dirbdama skyriaus viršininke ir bankui suteikiant J. B. 35 000 Lt vartojimo kreditą padarė pažeidimų, t. y. pažeidė Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 30 punktus – priimdama sprendimą dėl paskolos suteikimo privalėjo gauti reikiamą banko pritarimą, kurio negavo, taip pat Sprendimų dėl paskolų suteikimo priėmimo tvarkos 7 punktą, nes, priimdama sprendimą dėl paskolos suteikimo, tokį sprendimą galėjo įgyvendinti tik gavusi Kredito rizikos departamento, Banko paskolų komiteto arba Banko tarybos sutikimą. Ieškovės teigimu, banko įsakyme nenurodyta, kuriais padarytais kaltais veiksmais ieškovė pažeidė Vartojimo kreditų teikimo tvarkos 13, 30 punktus. Ieškovė teigė, kad jos sprendimu suteikus paskolą jokios žalos bankui nepadaryta.

Banko 2011 m. spalio 28 d. įsakymu nutraukta ieškovės darbo sutartis DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 dalies 1 punkto bei Bankų įstatymo 34 straipsnio 5 dalies pagrindu. Bankas įsakyme nurodė tai, kad ieškovei pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, dėl to toliau vykdomas ikiteisminis tyrimas, ji nevykdo savo finansinių įsipareigojimų kreditoriams, 2010 m. balandžio 15 d. patikrinus Ukmergės klientų aptarnavimo skyriaus probleminių ir išieškomų kreditų portfelio būklę, kreditų suteikimo procedūrų laikymąsi per laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. nustatyti keturi pažeidimai, dėl kurių banko galimi nuostoliai siekia 117 228,17 Lt, 2011 m. spalio 13 d. ieškovei taikyta drausminė nuobauda už banko tvarkų nesilaikymą suteikiant 35 000 Lt vartojimo kreditą J. B. Ieškovės teigimu, jai pareikšti įtarimai nesusiję su jos darbo santykiais dirbant banke, teismas nėra įvertinęs jai pateiktų įtarimų pagrįstumo, jos santykiai su kreditoriais nesusiję su jos darbo santykiais dirbant banke, o už kreditų portfelio būklę, kreditų suteikimo procedūras jai jau paskirta drausminė nuobauda – papeikimas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovės R. K. atleidimą iš darbo AB „Šiaulių bankas“ Ukmergės klientų aptarnavimo skyriaus viršininkės pareigų neteisėtu ir panaikino atsakovo AB „Šiaulių bankas“ 2011 m. spalio 28 d. įsakymą, kuriuo nutraukta darbo sutartis su ieškove, bei nustatė, kad darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2012 m. liepos 12 d.; priteisė iš atsakovo 19 345,64 Lt išeitinę išmoką, 40 789,00 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2010 m. spalio 28 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškinio dalį dėl AB „Šiaulių bankas“ 2011 m. spalio 13 d. įsakymo ir juo paskirtos ieškovei drausminės nuobaudos – papeikimo – atmetė.

Teismas konstatavo, kad ieškovė netinkamai atliko darbo pareigas, žinojo, kad J. B. neatitiko tipinių vartojimo kredito suteikimo sąlygų, nustatytų kreditavimo tvarkose ir, negavusi tokiu atveju privalomo Kredito rizikos departamento, Banko paskolų komiteto arba Banko tarybos pritarimo, suteikė vartojimo kreditą J. B. Duomenų apie šio asmens gautas pajamas per tris paskutinius mėnesius iš šių veiklų nebuvo prieš jam kreipiantis į banką paskolos. Dėl to atsakovas pagrįstai skyrė ieškovei papeikimą. Tačiau ieškovė atleista iš darbo neteisėtai, nes ji nenuteista už įtartas nusikalstamas veikas. Atsakovas pažeidė DK 239 straipsnį įsakyme atleisti ieškovę iš darbo pritaikęs atsakomybę už nustatytus per 2006 m. vasario 1 d. – 2008 m. rugpjūčio 1 d. jos pažeidimus, už kuriuos jai jau buvo skirtas papeikimas. Dėl to, kad ieškovei iškelta baudžiamoji byla ir apie tai ji darbdaviui nepranešė bei jo prašymu jokio paaiškinimo nepateikė, ieškovės atžvilgiu vykdomos išieškojimo bylos antstolės Nijolės Jutkienės kontoroje, kurioje išieškotojai yra tiek atsakovas, tiek kita kredito įstaiga, atsakovui nebeliko pasitikėjimo ja kaip darbuotoja, todėl, vadovaujantis DK 297 straipsnio 4 dalimi, ji negrąžinta į pirmesnį darbą ir priteista kompensacija.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi netenkintas ieškovės R. K. apeliacinis skundas, paliktas nepakeistas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimas.

Teismas pažymėjo, kad už ieškovės padarytus pažeidimus skiriant paskolą J. B. atsakovas pagrįstai skyrė jai papeikimą. Išrašai iš Sodros duomenų bazės apie J. B. gaunamas pajamas patvirtina, kad jis neatitiko tipinių vartojimo kredito suteikimo sąlygų, nes nėra duomenų apie J. B. nuolatines ne mažiau kaip tris paskutinius mėnesius gautas pajamas. Nepaisydama to ir negavusi reikiamų banko organų sutikimo ieškovė suteikė vartojimo paskolą. Pagal eitas pareigas ieškovei pavesta atstovauti banko interesams banko padalinio teritorijoje, todėl tokiam asmeniui keliami aukštesnio elgesio reikalavimai, ieškovė privalo rūpintis geru banko vardu ir reputacija. Bankas negali pasitikėti darbuotoju, šiuo atveju – Klientų aptarnavimo skyriaus viršininke, kuri nesilaikė banko vidaus teisės aktų ir kreditavo banko klientą, viršydama jai suteiktus įgaliojimus, kuriai pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, ir ji nevykdo savo asmeninių finansinių įsipareigojimų kitoms finansų institucijoms. Dėl to šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį, t. y. nutraukti darbo sutartį, negrąžinant ieškovės į darbą, ir priteisti kompensaciją.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas AB „Šiaulių bankas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties dalį, kuria ieškovei už tariamos priverstinės pravaikštos laikotarpį 2012 m. liepos 12 d. – 2012 m. lapkričio 19 d. priteistas vidutinis darbo užmokestis, ir jo už šį laikotarpį nepriteisti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 260 straipsnio normos, įpareigojančios teismą sprendimu (nutartimi) visiškai išspręsti šalių ginčą. Pažeisdamas CPK 260 straipsnio reikalavimus apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo išsakytus argumentus dėl priverstinės pravaikštos laikotarpio nustatymo. Teismas neteisingai vertino ir taikė ginčo metu galiojusią DK 297 straipsnio 4 dalies normą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo. Šios normos išaiškinimas turi esminę reikšmę nustatant, ar ieškovę iš darbo atleidus neteisėtai priverstinės pravaikštos laikas tęsiasi iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos ar iki apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje netenkindamas ieškovės apeliacinio skundo ir spręsdamas, kad ginčo bylos atveju visa apimtimi taikytina galiojusio DK 297 straipsnio 4 dalis, neįvertino situacijos teisingumo, protingumo ir sąžiningumo aspektu, todėl teismo nutarties rezoliucinėje dalyje tiesiog nurodžius, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, susidarė padėtis, kurioje nepagrįstai ieškovės priverstinės pravaikštos laikotarpiu laikomas laikas nuo atleidimo iš darbo dienos iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Kasatorius išreiškė poziciją, kad priverstinės pravaikštos pabaigos diena yra pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo diena, nurodyta byloje priimtame pirmosios instancijos teismo sprendime, t. y. 2012 m. liepos 12 d., priverstinės pravaikštos pabaigos diena neturėtų būti laikoma apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo diena, juolab kad ieškovės apeliacinis skundas netenkintas. Kitokiu atveju darbuotojas galėtų piktnaudžiauti teise – pirmosios instancijos teismui pripažinus darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu darbuotojas nepagrįstai skųstų tik dalį teismo sprendimo ir tokiu būdu siekdamas finansinės naudos tik ilgintų priverstinės pravaikštos laiką, nes net ir netenkinus nepagrįsto darbuotojo skundo pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų laikomas įsiteisėjusiu po apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Šio klausimo apeliacinės instancijos teismas nutartyje nemotyvavo, dėl to priėmė neišsamiai motyvuotą nutartį, nesilaikydamas CPK 268 straipsnio 4 dalies.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentai:

Atsakovo nurodyti argumentai dėl CPK 268 straipsnio pažeidimo yra nepagrįsti, nes teismo sprendime ir nutartyje išdėstyti teismo sprendimo paskelbimo ir priėmimo pagrindai, o šių dokumentų turinys atitinka keliamus tokiems dokumentams reikalavimus. Atsakovas siekia paneigti jo, kaip darbdavio, prievolę kompensuoti darbuotojai už tai, kad ją neteisėtai atleido iš darbo, nors DK 297 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta darbdaviui tokia prievolė, taip ginamos neteisėtai atleisto iš darbo darbuotojo pažeistos teisės. Atsakovas nepagrįstai prašo nekompensuoti ieškovei už apeliacinio proceso laikotarpį, nes tokio reikalavimo jis nepareiškė apeliacinės instancijos teismui.

 

Kasaciniu skundu ieškovė R. K. prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties dalis bei dėl jų priimti naują sprendimą – grąžinti ieškovę į pirmesnę darbo vietą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Teismų sprendime ir nutartyje nenurodyta, dėl kurių DK 297 straipsnio 4 dalyje išdėstytų kriterijų ieškovė negali būti grąžinta į darbą. Pagal šią normą darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, jomis teismai nemotyvavo ieškovės negrąžinimo į darbą. Teismai nurodė, kad atsakovas prarado pasitikėjimą ieškove, jos reputacija yra nepalanki, tačiau ieškovė teigia, kad ikiteisminis tyrimas neužbaigtas, o skolų bankui ji turinti dėl sunkios turtinės padėties, ji augina mažametį vaiką. Ji nėra banko, tik teritorinio padalinio vadovė, dėl to reputacijos reikalavimai pagal Bankų įstatymo 34 straipsnio 2 dalį jai netaikytini.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti šie esminiai nesutikimo su ieškovės kasaciniu skundu argumentai:

Teismas, spręsdamas darbo sutarties šalių kilusį ginčą, alternatyvų neteisėtai atleisto darbuotojo teisių gynimo būdą, nustatytą DK 297 straipsnio 4 dalyje, t. y. kompensaciją darbuotojui jo negrąžinant į darbą, parenka atsižvelgdamas į bylai reikšmingas faktines aplinkybes, objektyviai susijusias su tolimesnėmis darbuotojo galimybėmis eiti iki atleidimo buvusias pareigas. Vien darbuotojo pareiškimai ir prašymas taikyti išimtinai vieną iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų teisių gynimo būdų neapriboja teismo diskrecijos sprendžiant, kuris alternatyvus darbuotojo teisių gynimo būdas efektyviau atkurs socialinę taiką. Dėl ieškovės pradėtas ikiteisminis tyrimas, tiek savo finansinių prievolių nevykdymas analizuojant šiuos faktus kartu su ieškovės elgesiu darbe yra papildomos aplinkybės, lėmusios pasitikėjimo darbuotoja praradimą. Banko teritorinio skyriaus vadovas turi ne tik pareigą tinkamai atlikti savo darbo funkcijas, bet ir užtikrinti tinkamą darbo organizavimą, normalią darbo aplinką jam pavaldiems darbuotojams, taip pat tinkamai atstovauti įmonės interesams, siekiant teigiamų įmonės veiklos rezultatų. Rūpindamasi savo reputacija ieškovė privalėjo bankui atskleisti duomenis apie ikiteisminio tyrimo eigą, tačiau to nepadarė, ši aplinkybė nesuteikė bankui pasitikėjimo darbuotoja. Grąžinus ieškovę į darbą susidarytų darbdavio interesus pažeidžianti situacija, kai dėl aplinkybių, nulėmusiu pasitikėjimo ieškove praradimą, atleista darbuotoja toliau vadovautų darbuotojams, kurie žino ne tik apie ieškovės darbo drausmės pažeidimus, bet ir tai, kad ji yra įtariamoji baudžiamojoje byloje.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyto alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo taikymo

 

Byloje priimtais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimu ir nutartimi atsakovo (darbdavio) 2011 m. spalio 28 d. įsakymu ieškovės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu. Šalys kasaciniuose skunduose ir atsiliepimuose išdėstė teisinius argumentus dėl neteisėto atleidimo iš darbo padarinių taikymo, šį teisės klausimą sprendžia teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą kasacine tvarka.

Ieškovės neteisėto atleidimo dieną galiojo DK 297 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2013 m sausio 1 d., kurios 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; pagal aptariamo straipsnio 4 dalį tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimą negrąžinant darbuotojo į darbą paskirtis yra, pirma, atlyginti darbuotojo prarastą darbo užmokestį ir, antra, nustatyti sankciją darbdaviui ir turėti prevencinę reikšmę įpareigojant darbdavį laikytis darbo teisėje nustatytų darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011).

Dėl neteisėto atleidimo iš darbo gindamas savo teises darbuotojas gali savo pasirinkimu prašyti teismo taikyti DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyje nurodytus pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdus, t. y. reikalauti arba grąžinti į darbą, arba priteisti visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Ieškovė prašė teismo ieškiniu taikyti DK 297 straipsnio 3 dalyje įvardytą darbuotojo teisių gynimo būdą, grąžinant ją į darbą. Nurodyti įstatyme neteisėto atleidimo iš darbo alternatyvūs teisiniai padariniai (vienu atveju – pagal DK 297 straipsnio 3 dalį darbuotojo grąžinimas į darbą, kitu atveju – pagal to paties straipsnio 4 dalį darbo sutarties pasibaigimas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir išeitinės išmokos bei darbo užmokesčio darbuotojui priteisimas už laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) skirti darbo teisinių santykių apibrėžtumo tikslais, kai juos taikydamas teismas, konstatavęs atleidimo iš darbo neteisėtumą, užbaigia ginčą. Šiuos alternatyvius teisinius padarinius taikyti pasirenka teismas, atsižvelgdamas į įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus tokių padarinių taikymo kriterijus. Pažymėtina tai, kad DK 297 straipsnio 4 dalyje išdėstytas kriterijų, dėl kurių darbuotojas ne grąžinamas į darbą, o jam išmokama kompensacija už priverstinę pravaikštą, nebaigtinis sąrašas. Dėl to spręsdamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo teismas vadovaujasi šiame straipsnyje išdėstytais, taip pat kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluotais kriterijais ir jų išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008; 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. UAB „Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva”, bylos Nr. 3K-3-390/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės apie ieškovės eitas atsakovo teritorinio padalinio vadovaujančias pareigas, šalių kilusius konfliktiškus santykius dėl drausminių nuobaudų ieškovei skyrimo, ikiteisminio tyrimo ieškovei pradėjimą, atsakovo pasitikėjimo ieškove praradimą, kurios sudarė pagrindą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį, t. y. priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką negrąžinant ieškovės į darbą. Ieškovės kasaciniame skunde teigiama, kad ji norinti grįžti į darbą ir kad nėra teisinių kliūčių teismui ją grąžinti dirbti. Kasacinio teismo vertinimu, be jau nurodytų teismų nustatytų aplinkybių, dėl kurių ieškovė negrąžinta į darbą, jos darbo pobūdis – vadovavimas banko teritoriniam padaliniui – yra reikšmingas tuo aspektu, kad šias vadovaujančias-organizacines pareigas einantis asmuo turėtų ir gerą reputaciją santykiuose su jo vadovaujamais darbuotojais bei kitais banko struktūriniais padaliniais, ir išsaugotų pasitikėjimą juo, kaip darbuotoju, veikiančiu pagal banko vidaus tvarkos taisykles ir ne priešingai banko interesams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimas siejamas su galimybe teismui taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. B. v. UAB „Puntukas“, bylos Nr. 3K-3-117/2012). Be to, kita DK 297 straipsnio 4 dalyje įvardyta darbuotojo negrąžinimo į darbą priežastis yra ta, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti; šios priežasties egzistavimas teismo nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos ginčo šalies pozicijos ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008).

Atsakovas nagrinėjamoje byloje teigė praradęs pasitikėjimą ieškove dėl jos padarytų banko vidaus tvarkos nusižengimų, už tai jai buvo paskirta drausminė nuobauda (papeikimas), kurios teisėtumas nenuginčytas. Dėl ieškovės pradėtas ikiteisminis tyrimas, jos turimas pradelstas įsiskolinimas, t. y. sutartinių prievolių tinkamas nevykdymas, atsakovo teigimu, taip pat suteikė jam pagrindo prarasti pasitikėjimą ieškove. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ieškovė nepripažino padarytų darbo tvarkos nusižengimų, už kuriuos jai paskirta drausminė nuobauda (papeikimas), nevertino savo veiksmų kritiškai ir nepagrindė, kaip galės būti atkurtas jos, kaip darbuotojos, ir darbdavio dalykinis bendradarbiavimas, tarpusavio pasitikėjimas. Aptariamos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažintinos pakankamomis konstatuoti, kad darbdavys pagrįstai prarado pasitikėjimą darbuotoja, jos gebėjimais atsakingai atlikti banko padalinio vadovavimo ir darbo organizavimo pareigas, dėl tokios nepalankios ieškovei aplinkos jai taptų sudėtinga grįžus į darbą tinkamai atlikti darbo pareigas. Dėl to byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisiškai pagrįstai sprendė ieškovės į darbą negrąžinti, jai priteisti išeitinę išmoką ir kompensaciją už priverstinę pravaikštą pagal DK 297 straipsnio 4 dalį.

 

Dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis)

 

Taikant DK 297 straipsnio 4 dalį darbo sutartis turi būti laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos ir tai turi būti nurodyta teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Pagal šią teisės normą teismui pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu darbuotojui priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė ieškovės ir atsakovo sudarytos darbo sutarties nutraukimo tikslią datą – pirmosios instancijos teismo sprendimo įsigaliojimo dieną, jei šis sprendimas nebus apskųstas apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas sprendime apskaičiavo ir priteisė ieškovei kompensaciją už priverstinę pravaikštą nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovei apeliacine tvarka apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą jis paliktas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo nutartimi ir įsiteisėjo apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą  pagal CPK 279 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai visa apimtimi taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir ieškovės priverstinės pravaikštos laikotarpiu pripažino laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Atsakovo nuomone, ieškovė piktnaudžiavo teise, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka, dėl to priverstinės pravaikštos laikotarpiu laikytinas laikotarpis tik iki dienos, nurodytos priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Su aptariamu atsakovo kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Kaip pirmiau nurodyta, DK 297 straipsnio 4 dalyje yra apibrėžtas atsiskaitymo su neteisėtai iš darbo atleistu darbuotoju laikotarpis – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o pagal CPK 279 straipsnio 1 dalį byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, kuris paliktas nepakeistas apeliacinės instancijos teismo nutartimi, įsiteisėjo nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad kai darbo sutartis yra nutraukiama teismo sprendimu, tai ji yra laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Apeliacinės instancijos paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. UAB „Plungės lagūna”, bylos Nr. 3K-3-649/2005; 2011 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. KB ,,Gintarinis vairas”, bylos Nr. 3K-3-296/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduodama apeliacinį skundą, kuriuo ji prašė teismo grąžinti ją į darbą, įgyvendino teisę į apeliaciją. Byloje pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės, kaip darbuotojos, teisių pažeidimą ją neteisėtai atleidus iš darbo, ir ji apeliaciniu skundu dėl neteisėto atleidimo teisinių padarinių siekė kitokio jos pažeistų teisių gynybos būdo, nei pritaikė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad darbuotojas, kuriam pirmosios instancijos teismas konstatavo jo teisių pažeidimą jį atleidžiant iš darbo, piktnaudžiavo teise skųsdamas apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimą. Aplinkybė, jog darbuotojo apeliacinis skundas, kuriuo jis siekia būti grąžintas į darbą, nėra tenkinamas nepašalina to, kad darbuotojo teisės yra pažeistos neteisėtai jį atleidus iš darbo ir darbdaviui tenka tokio neteisėto atleidimo teisiniai padariniai.

DK 297 straipsnio 4 dalyje apibrėžtas kompensacijos už priverstinę pravaikštą laikotarpis – nuo neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Ji skirta kompensuoti darbuotojo darbo užmokesčio praradimus nuo jo neteisėto atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo, pripažįstančio tokį atleidimą neteisėtu, įsiteisėjimo. Kompensacijos paskirtis yra saugoti darbuotojus nuo darbo pajamų netekimo ir kartu veikti prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Pareiškusio ieškinį dėl grąžinimo į darbą darbuotojo per visą teisminio proceso laikotarpį padėtis išlieka neapibrėžta, nes jis siekdamas teismine tvarka grįžti į pradinį darbą ir laukdamas teismo sprendimo dėl ginčo baigties byloje įsiteisėjimo paprastai nepradeda dirbti kito darbo. Dėl šios priežasties vidutinio darbo užmokesčio priteisimas neteisėtai atleistam darbuotojui už laikotarpį, kuriuo byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, atitinka tokiu kompensavimu siekiamus tikslus. Bylos duomenys neteikia pagrindo išvadai, kad dėl ieškovės kaltės byloje būtų užsitęsusi teisminio proceso trukmė. Bylos nagrinėjimo laikotarpiu atlygintini ieškovės darbo pajamų praradimai dėl jos atleidimo iš darbo neteisėtumo.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisiškai pagrįstai sprendė dėl kompensacijos ieškovei pagal DK 297 straipsnio 4 dalį priteisimą, šios nutarties naikinti pagal kasaciniuose skunduose išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo, dėl to ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovės ir atsakovo kasaciniai skundai netenkinti, tai jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) sudaro 44,89 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. liepos 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Jos valstybės naudai priteistinos iš ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis iš kiekvieno po 22,44 Lt.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. K. ir atsakovo AB ,,Šiaulių bankas“ po 22,44 Lt (dvidešimt du litus 44 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai

Egidijus Laužikas

 

 

 

Rimvydas Norkus

 

 

 

Dalia Vasarienė