Civilinė byla Nr. 3K-3-412/2013

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01452-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija11.9.5

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. liepos 26 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovui Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centrui dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą ir vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių treneriui – neformaliojo ugdymo pedagogui – taikomus kvalifikacijos reikalavimus. 

S. J. nuo 2005 m. birželio 6 d. dirbo Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centre futbolo treneriu. Darbdavys 2009 m. gruodžio 18 d. įteikė darbuotojui raštą, kad per dvejus metus darbuotojas privalo įgyti specialią kvalifikaciją (sporto krypties aukštąjį išsilavinimą arba Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą) tam, kad galėtų toliau dirbti. Darbuotojui neįvykdžius reikalavimų, darbdavys 2011 m. rugsėjo 5 d. įteikė darbuotojui įspėjimą apie atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį. 2011 m. spalio 12 d. raštu darbdavys buvo informuotas, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. buvo įkurta Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro profesinė sąjunga, kuri 2011 m. spalio 4 d. įregistruota Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Kaišiadorių rajono švietimo darbuotojų profesinės sąjungos įskaitoje ir vadovaujasi jos įstatais. 2011 m. lapkričio 2 d. darbdavys pranešimu buvo informuotas, kad Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro profesinės sąjungos iždininku išrinktas S. J. Darbuotojas 2011 m. spalio 24 d. pateikė prašymą darbdaviui atidėti reikalavimus dėl kvalifikacijos iki 2012 m. rugsėjo 15 d., nes jis pateikė dokumentus Lietuvos futbolo techninio vystymo asociacijai į UEFA B lygio trenerių licencijos kursus (jų trukmė nuo 2011 m. lapkričio iki 2012 m. birželio). Darbdavys atsisakė patenkinti šį prašymą ir direktoriaus 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. P3.1-83 atleido darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį.

Darbuotojas 2011 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2012 m. vasario 10 d. papildė ir prašė teismo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į darbą, priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas konstatavo, kad darbuotojas buvo atleistas ne dėl elgesio darbe, o dėl darbuotojo kvalifikacijos. Spręsdamas ginčą dėl tokiam darbui reikiamos kvalifikacijos teismas nurodė, kad atsakovo prioritetas yra būtino fizinio aktyvumo palaikymas, sudarant sąlygas varžytis ir pagal išgales siekti sporto rezultatų, o ne kuo geresnių sporto rezultatų siekimas, didinant sportinį meistriškumą. Dėl to ieškovo pareigybei užimti keliamą kvalifikaciją nustato Kūno kultūros ir sporto įstatymo 16–18 straipsnių nuostatos, Švietimo įstatymo 48 straipsnis, švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. ISAK-506 patvirtintų Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašo 3.1 ir 11.1 punktai. Pagal juos dirbti futbolo treneriu pakako įgyti aukštąjį išsilavinimą ir pedagogo kvalifikaciją. Ieškovas šiuos reikalavimus atitiko – 2005 m. Vilniaus pedagoginiame universitete buvo įgijęs matematikos ir informatikos bakalauro laipsnį, taigi turėjo aukštąjį išsilavinimą ir mokytojo bei pedagogo kvalifikaciją. Spręsdamas ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo tvarkos atleidžiant profesinės sąjungos narį teismas nurodė, kad darbdavys pažeidė DK 134 straipsnyje nustatytas garantijas. Taigi teismas atleidimą iš darbo pripažino nepagrįstu ir neteisėtu, grąžino darbuotoją į ankstesnį darbą, priteisė vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

 Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad dalyko specialistu laikomas asmuo, jeigu jo specialybė (studijų programa) visiškai arba iš dalies atitinka mokomąjį dalyką (nepriklausomai nuo to, ar turi pedagogo kvalifikaciją). Kolegijos vertinimu, specialybė (studijų programa) iš dalies atitinka mokomąjį dalyką, jeigu studijų programos turinys suteikė pakankamai atitinkamo dalyko mokymui reikalingų žinių ir įgūdžių. Pagal švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. ISAK-506 patvirtinto Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašo priedo 20 punktą, mokomajam dalykui kūno kultūra mokamąjį dalyką atitinkanti studijų kryptis yra sportas. Dėl to ieškovo pareigoms atlikti kvalifikaciją nustato Kūno kultūros ir sporto įstatymo 2 straipsnio 4, 32 punktas, 25 straipsnis. Pagal juos norint dirbti futbolo treneriu reikėjo turėti ne tik įgytą aukštąjį išsilavinimą ir pedagogo kvalifikaciją, tačiau tas išsilavinimas dar turi visiškai ar iš dalies atitikti mokomąjį dalyką. Ieškovas šio reikalavimo neatitiko, todėl buvo svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį. Nagrinėdama ginčą dėl atleidimo iš darbo tvarkos teisėjų kolegija pažymėjo, kad DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija taikoma ne dėl to, kad atitinkamas profesinės sąjungos organas yra renkamas, o todėl, kad jis atstovauja darbuotojams. S. J. buvo profesinės sąjungos iždininkas ir pagal įstatus nėra atstovaujamasis profesinės sąjungos organas.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu kasatorius S. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą, palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą, pridėti prie bylos kasacijos pagrindų buvimą patvirtinančius įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasatoriaus kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl treneriui – neformaliojo ugdymo pedagogui – taikomų kvalifikacijos reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino kvalifikacinius reikalavimus, taikomus treneriui, dirbančiam neformaliojo ugdymo įstaigoje. Pirma, Kūno kultūros ir sporto įstatyme nurodyta, kad reikalavimus kvalifikacijai nustato išimtinai Švietimo įstatymas. Antra, esant prieštaravimų tarp teisės aktų, turi būti taikoma naudingesnė darbuotojui nuostata (DK 11 straipsnio 2 dalis). Trečia, pagal švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. ISAK-506 patvirtinto Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašą išskiriamos kelios pedagogų  grupės ir neformaliojo švietimo pedagogui nėra nustatyto reikalavimo būti dalyko specialistu. Šis teisės akto 7 punktas, įtvirtinantis dalyko specialisto sąvoką, skirtas formaliojo ugdymo rūšims, o priedas – tik viduriniojo ir pagrindinio ugdymo mokytojams. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. ISAK-506 patvirtinto Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašo 3.1 punktu, tačiau visiškai neatsižvelgė į kitus 3 punkto pagrindus. Taigi ieškovo kvalifikacija nebuvo įvertinta tinkamai.

2. Dėl svarbios priežasties sąvokos. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 4.1 punkte: faktas, kad darbuotojas neturi tam tikro diplomo, pažymėjimo ir pan., pats savaime nėra pagrindas atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejus, kada norminiai teisės aktai įsakmiai nustato, jog tam tikrą darbą dirbti (eiti pareigas) gali tik atitinkamą diplomą, pažymėjimą turintis asmuo. Teisės aktai imperatyviai nenustato, kad ieškovas privalo turėti sporto krypties aukštąjį išsilavinimą arba Kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą, todėl faktas, jog jis tokios kvalifikacijos neturi, nėra svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį.

 

 

Atsiliepimu į kasatoriaus S. J. kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl treneriui – neformaliojo ugdymo pedagogui – taikomų kvalifikacijos reikalavimų. Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centras priskirtinas prie neformaliojo švietimo įstaigų, kurių pagrindinė veiklos sritis – papildomas ugdymas, todėl vadovaujantis Švietimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktu neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį atlieka sporto mokyklos. Taigi šiuo atveju taikytinas ne švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. ISAK-506 patvirtinto Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašo 11, o 16 punktas – mokytojas turi būti baigęs mokomąjį dalyką (sritį) atitinkančias programas. Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 123:2003 „Patalpų ir įrangos, skirtų kūno kultūrai ir sportui, higienos reikalavimų“ 41 punkte taip pat nustatyta, kad kūno kultūros ir sporto paslaugas teikiantys asmenys turi turėti specialųjį kūno kultūros ir sporto išsilavinimą arba atitinkamą licenciją (leidimą). Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino futbolo treneriui neformaliojo švietimo įstaigoje taikomus kvalifikacinius reikalavimus.

2. Dėl svarbios priežasties sąvokos. Kadangi teisės aktų imperatyviai nustatyta, kad trenerio pareigybei būtinas sporto krypties išsilavinimas, tai yra svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su tokių reikalavimų neatitinkančiu darbuotoju. Darbdavys yra įstatymo įpareigotas neleisti  reikiamos kvalifikacijos ar licencijos neturintiems asmenims dirbti darbą, kuriam būtina tam tikra kvalifikacija ar licencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. VšĮ „Klaipėdos ligoninė“, bylos Nr. 3K-3-229/2005).

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl vienos sporto šakos (futbolo) mokytojui, dirbančiam neformaliojo ugdymo įstaigoje, taikomų kvalifikacijos reikalavimų

 

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, kokie kvalifikacijos reikalavimai taikomi darbuotojui, atleistam iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, nes turima nepakankama kvalifikacija. Byloje darbuotojo ir darbdavio sudarytoje darbo sutartyje susitarta dėl futbolo trenerio darbo atlikimo, o darbo funkciją apibrėžiantys Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro trenerio pareiginiai nuostatai (toliau – pareiginiai nuostatai) įvardija trenerio pareigybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuose dokumentuose įvardyta pareigybė atitinka mokytojo apibrėžtį, pateiktą Švietimo įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje (asmuo, ugdantis mokinius pagal formaliojo arba neformaliojo švietimo programas). Atsižvelgiant į jam keliamus kvalifikacinius reikalavimus, nurodytus pareiginių nuostatų 1 dalyje, darytina išvada, kad šalys sulygo dėl mokytojo darbo Švietimo įstatymo, bet ne dėl trenerio darbo Kūno kultūros ir sporto įstatymo prasme. Taigi nagrinėjamoje byloje analizuotini kvalifikaciniai reikalavimai, keliami sporto šakos (futbolo) mokytojui (darbo sutartyje ir pareiginiuose nuostatuose įvardytam „treneriu“), dirbančiam neformaliojo ugdymo įstaigoje.

Kvalifikacijos reikalavimus sporto šakos (futbolo) mokytojui, dirbančiam neformaliojo ugdymo įstaigoje, nustato šie teisės aktai: Kūno kultūros ir sporto įstatymas, Švietimo įstatymas, švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. ISAK-506 patvirtinto Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, aprašas (toliau – Aprašas) ir kiti. Švietimo įstatymo 48 straipsnyje nustatyti reikalavimai mokytojui (1 ir 3 dalys), tačiau nurodyta, kad kiti įstatymai mokytojams gali nustatyti kitokius reikalavimus (6 dalis). Specialus įstatymas, skirtas reglamentuoti kūno kultūros ir sporto organizavimą bei pratybas švietimo ir mokslo įstaigose, yra Kūno kultūros ir sporto įstatymas (1 straipsnis). Šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kvalifikacinius reikalavimus mokytojams dirbti švietimo įstaigose nustato Švietimo įstatymas. Tokios teisės normų nuostatos ir nuorodos turi būti aiškinamos remiantis sisteminiu teisės aiškinimo metodu, t. y. ne atsietai, pavieniui, o atsižvelgiant į teisės aktų sistemą ir struktūrą. Taigi sporto šakos (futbolo) mokytojas, dirbantis neformaliojo ugdymo įstaigoje, turi atitikti ne viename, o visuose teisės aktuose keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad šių teisės aktų nuostatos nėra tikslios ir aiškios, todėl sprendžia, kad Kūno kultūros ir sporto įstatyme įvardyti kultūros ir sporto specialistai yra savarankiška įstatyme vartojama sąvoka, kuri nagrinėjamoje byloje pagal pareiginių nuostatų turinį nėra analogiška sporto šakos (futbolo) mokytojo, dirbančio neformaliojo ugdymo įstaigoje, sąvokai. Taip pat kaip trenerio sąvoka Kūno kultūros ir sporto įstatyme nėra tapati S. J. ir Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro sudarytoje darbo sutartyje įvardytai trenerio darbo funkcijai. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro analizuodama nagrinėjamoje byloje pateiktus darbo sutartį ir pareiginius nuostatus bei ginčo kilimo momentu galiojusias teisės aktų nuostatas.

Švietimo įstatymo nuostatas detalizuoja Aprašas, kurio 11.1  punkte nustatyta, kad dirbti mokytoju pagal neformaliojo vaikų švietimo programą gali asmuo, įgijęs aukštąjį, aukštesnįjį (specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą ir turintis pedagogo kvalifikaciją. Aprašo 3 punkte nurodyta, kas yra laikomas turinčiu pedagogo kvalifikaciją. 3.1 ir 3.2 punktuose pateiktos sąvokos „atitinkamas dalykas“, „mokomasis dalykas“, kurių apibrėžčių nėra teisės aktuose. Pažymėtina, kad Apraše šios ir kitos sąvokos vartojamos laisvai ir neapibrėžtai (pavyzdžiui, 16 punkte (įsigaliojo nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.) sąvoka „mokomoji sritis“). Tokie teisės akto netobulumai vertintini kritiškai – jie sukuria teisinį neapibrėžtumą ir neaiškumą, kas ir nulėmė ginčo šioje byloje atsiradimą.

Sistemiškai išanalizavusi Aprašą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikalavimų visuma (būti įgijusiam aukštąjį (aukštesnįjį, įgytą iki 2009 metų, ar specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą, turėti pedagogo kvalifikaciją ir būti baigusiam mokomąjį dalyką atitinkančias programas) nebuvo keliama sporto šakos (futbolo) mokytojui, dirbančiam neformaliojo ugdymo įstaigoje, S. J. atleidimo iš darbo metu. Ši išvada darytina atsižvelgiant į Aprašo 3, 11, 16 (įsigaliojo nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.) ir kitus punktus. Apraše nebuvo aiškaus ir vienareikšmiško reikalavimo sporto šakos (futbolo) mokytojui, dirbančiam neformaliojo ugdymo įstaigoje, būti būtent to mokomojo dalyko pedagogu. Kai teisės akto nuostatos prieštaringos, pagal DK 11 straipsnio 2 dalį taikoma darbuotojui palankesnė teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. ir kt. v. West Atlantic Fisching Company Ltd ir Tricroft International Ltd, bylos Nr. 3K-3-152/2008; 2010 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. 3K-3-235/2010). Pažymėtina, kad nuo teisės akto priėmimo Aprašo nuostatos dėl kvalifikacijos reikalavimų sporto šakos (futbolo) mokytojui, dirbančiam neformaliojo ugdymo įstaigoje, keitėsi, tačiau papildomai nenustatė aiškaus reikalavimo būti baigusiam mokomąjį dalyką atitinkančias programas. Vadinasi, ir darbdavys priimdamas į darbą darbuotoją, baigusį ne mokomąjį dalyką atitinkančią programą, Aprašo nuostatas traktavo kaip nekeliančias tokio reikalavimo. Byloje nustatyta, kad ieškovas turi matematikos ir informatikos bakalauro laipsnį, taigi aukštojo mokslo diplomą ir mokytojo, taip pat pedagogo kvalifikaciją. Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovas neturi mokomąjį dalyką atitinkančios studijų programos (sporto) aukštojo išsilavinimo ar kūno kultūros ir sporto veiklos leidimo. Dėl to ginčo byloje nėra. Tačiau kaip jau minėta anksčiau, darbuotojo atleidimo iš darbo metu Aprašas nenustatė vienareikšmiško reikalavimo nagrinėjamoje byloje darbuotojui būti baigusiam mokomąjį dalyką atitinkančias programas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Aprašo pakeitimai, priimti 2011 m. liepos 29 d., įsigalioję 2013 m. rugsėjo 1 d., nustato kitokius reikalavimus: dirbti mokytoju pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas gali asmuo, įgijęs aukštąjį (aukštesnįjį, įgytą iki 2009 metų, ar specialųjį vidurinį, įgytą iki 1995 metų) išsilavinimą, turintis pedagogo kvalifikaciją (neturintis jos privalo įgyti per dvejus metus nuo darbo mokytoju pradžios) ir baigęs mokomąjį dalyką (sritį) atitinkančias programas). Dėl jų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie įsigaliojo po ginčo kilimo nagrinėjamoje byloje.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendime netinkamai aiškintos ir taikytos teisės aktų (Kūno kultūros ir sporto įstatymo, Švietimo įstatymo, Aprašo) nuostatos, galiojusios darbuotojo atleidimo iš darbo metu. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kvalifikacijos reikalavimų, keliamų sporto šakos (futbolo) mokytojui, dirbančiam neformaliojo ugdymo įstaigoje, paneigta teisėjų kolegijos pateiktais argumentais.

 

Dėl svarbios priežasties sąvokos

 

DK 129 straipsnyje neatskleistas sąvokos ,,svarbi priežastis” turinys; straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis. Be kitų aplinkybių, šioje teisės normoje nurodytos ir tam tikros su darbuotojo asmeniu (jo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe) susijusios aplinkybės, kurios konkrečiu atveju gali būti pripažįstamos svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. AB „Lesto“, bylos Nr. 3K-3-346/2011). Tačiau, kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo teisme, priežasčių svarbą turi įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. M. v. UAB „Lekna“, bylos Nr. 3K-3-202/2013).

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad faktas, jog darbuotojas neturi tam tikro diplomo, pažymėjimo ir pan., pats savaime nėra pagrindas atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejus, kada norminių teisės aktų įsakmiai nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbti (eiti pareigas) gali tik atitinkamą diplomą, pažymėjimą turintis asmuo. Tokio imperatyvaus, nedviprasmiško ir aiškaus reikalavimo teisės aktuose nebuvo, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavys neįrodė, jog buvo svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 129 straipsnį.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino darbo sutarties su ieškovu nutraukimą teisėtu ir atitinkančiu DK 129 straipsnio reikalavimus. Remdamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Kasacinis teismas patyrė 29,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Nors ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes nepateikta pažymos apie patirtas išlaidas (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro 29,36 Lt (dvidešimt devynis litus 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                      Dangutė Ambrasienė

 

 

 

                                                                                                    Česlovas Jokūbauskas

 

 

 

                                                                                                         Egidijus Laužikas