Civilinė byla Nr. 3K-3-401/2013

Proceso Nr. 2-06-3-13332-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.1 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2013 m. liepos 5 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Marilita“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Marilita“ ieškinį atsakovams A. B. (A. B. ) ir R. Č. dėl baudos už nekonkuravimo susitarimų pažeidimą priteisimo ir atsakovų priešieškinį ieškovei dėl nekonkuravimo susitarimų pripažinimo negaliojančiais.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nustatyta, kad ir atsakovas R. Č. nuo 2008 m. gruodžio 30 d. dirbo ieškovės UAB „Marilita“ aprūpinimo skyriaus vadovu. 2010 m. spalio 20 d. šalys sudarė nekonkuravimo susitarimą, pagal kurio 2.1 punktą visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovas įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su ieškove ES valstybių teritorijoje. Šalių darbo sutartis nutraukta 2011 m. rugpjūčio 31 d. atsakovo pareiškimu. Atsakovas A. B. nuo 2010 m. gruodžio 22 d. įsidarbinęs ieškovės laivų aprūpinimo agentu, tą pačią dieną sudarė nekonkuravimo susitarimą, kurio 2.1 punkte nustatyti analogiški nekonkuravimo įsipareigojimai, kaip ir susitarime su R. Č. , tik nustatytas trumpesnis, t. y. 18 mėnesių, draudimo konkuruoti terminas bei išplėstos nekonkuravimo ribos, papildant jas NVS valstybių teritorija. Darbo sutartis su A. B. nutraukta 2011 m. kovo 16 d. jo pareiškimu. Nustatyta, kad 2011 m. balandžio 5 d. įregistruota UAB „Baltic Escella“, kurios viena iš veiklų yra laivų paslaugos ir aprūpinimas, t. y. veikla, analogiška ieškovės vykdomai veiklai. Viena iš įmonės steigėjų ir akcininkių – R. Č. sutuoktinė. A. B. nuo 2011 m. gegužės 2 d., o R. Č. – nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., dirba įmonėje „Baltic Escella“. Ieškovė kreipėsi į atsakovus dėl nekonkuravimo susitarimų pažeidimo, o atsakovams nesutikus su ieškovės pretenzijomis – į teismą, prašydama priteisti iš R. Č. 15 720 Lt baudą, o iš A. B. – 15 600 Lt nekonkuravimo susitarimuose numatytų baudų už jų pažeidimą.

Atsakovai pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento su ieškove sudarytus nekonkuravimo susitarimus (toliau – ir Susitarimai), motyvuodami, kad juose nėra privalomojo elemento – materialinės kompensacijos darbuotojams už 18 ir 24 mėnesių laikotarpį, kai pagal Susitarimų sąlygas bus ribojamos jų galimybės užsiimti veikla, susijusia su ieškovės vykdyta veikla. Susitarimai prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai – CK 2.164 straipsnio 4 daliai, nustatančiai prekybos agento teisę į kompensaciją. Pasirašant Susitarimus, nebuvo leista tartis dėl jų sąlygų, o sąlyga, suteikianti teisę susitarimą nutraukti tik darbdaviui, yra nesąžininga darbuotojų, kaip silpnesniosios šalies, atžvilgiu. Susitarimai blogina atsakovų – darbuotojų – padėtį, todėl prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo R. Č. 15 720 Lt, o iš atsakovo A. B. 15 600 Lt baudų.

Teismas nurodė, kad atsakovams tenka pareiga įrodyti, jog Susitarimai buvo sudaryti primetant jiems ieškovės valią, neatitiko šalių interesų pusiausvyros. Teismas pažymėjo, kad priešieškinį atsakovai pareiškė tik ieškovei kreipusis į teismą, nei pasirašant ginčijamus Susitarimus, nei nutraukiant darbo sutartis klausimo dėl jų galiojimo nekėlė. Atsakovai teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokia kompensacija galėtų būti nustatyta pagal šalių Susitarimą, šio klausimo nesvarstė pasirašant sutartį ir šiuo metu nepageidauja gauti jokios kompensacijos. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog, sudarant Susitarimą dėl nekonkuravimo, nebuvo nustatyta darbuotojui kompensacija už tokio susitarimo laikymąsi, savaime nereiškia, kad susitarimas nesąžiningas, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą ir negalioja. Nekonkuravimas su darbdaviu laikytinas sudėtine lojalumo darbdaviui pareigos dalimi. Už deramą visų darbuotojo įsipareigojimų darbdaviui vykdymą buvo mokamas pakankamas darbo užmokestis. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad jų būtų netenkinęs gaunamo darbo užmokesčio dydis, kitos darbo sąlygos, pretenzijas buvusiam darbdaviui atsakovai ėmė reikšti tik šios bylos nagrinėjimo metu, tačiau įrodymų pretenzijoms pagrįsti nepateikė. Pakankamas darbo apmokėjimas laikytinas ne tik atlyginimu už atliekamą tiesioginį darbą, bet ir pakankama kompensacija už nekonkuravimo reikalavimo vykdymą galiojant darbo sutarčiai. Dėl to nėra pagrindo Susitarimus dėl nekonkuravimo vertinti kaip nesąžiningus, iškreipiančius susitariančiųjų šalių interesų pusiausvyrą. Teismas, konstatavęs, kad atsakovai pažeidė su ieškove sudarytus nekonkuravimo susitarimus, ieškinį tenkino.

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 31 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal atsakovų darbo funkcijų pobūdį nekonkuravimo susitarimai su jais galėjo būti sudaryti, tačiau juose nustatytas kompensavimo būdas, t. y. sąlyga, kad darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimų vykdymą darbo sutarties galiojimo metu, yra netinkamas ir iš esmės reiškia kompensacijos nenustatymą. Darbo užmokestis yra atlygis darbuotojui už darbo sutartyje sulygtų funkcijų atlikimą, dėl jo šalys turi susitarti kiekvienoje darbo sutartyje (DK 95 straipsnio 3 dalis). Atsakovų darbo sutartyse nenustatyta, kad atskirai nuo darbo užmokesčio papildomai mokama kompensacija už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi. Susitarimai yra ypač nenaudingi atsakovams, nes iš esmės pažeidžia sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus. Kadangi su abiem atsakovais sudarytų nekonkuravimo susitarimų sąlygos iš esmės identiškos, teismas sprendė, kad Susitarimai sudaryti pagal standartines ieškovės pasiūlytas sąlygas prisijungimo būdu, todėl atsakovai, kaip darbuotojai, šioje situacijoje laikytini silpnesniąja šalimi, o ieškovė pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, todėl atsakovai turi teisę atsisakyti Susitarimų arba jų atskiros sąlygos (CK 6.228 straipsnio 1 dalis), reikalauti Susitarimus nutraukti ar pakeisti (CK 6.186 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo ir ieškovės motyvas, kad atsakovai savo reikalavimus dėl Susitarimų pareiškė tik ieškovei pareiškus ieškinį teisme, teisiškai nereikšmingas, nes tik po to, kai ieškovė pateikė atsakovams pretenzijas, jiems atsirado protingas pagrindas gintis, todėl ankstesnis jų neveikimas nelaikytinas sutikimu (CK 1.64 straipsnio 3 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja taip:

1. Šioje byloje nagrinėjamuose nekonkuravimo susitarimuose buvo nustatyta, kad kompensaciją už nekonkuravimo susitarimų vykdymą darbuotojams sudaro jų gaunamos darbo užmokesčio sumos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad tokia sąlyga reiškia, jog teisingas atlyginimas už nekonkuravimą darbuotojams apskritai nebuvo nustatytas. CK 1.5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Vertinant, ar pirmiau nurodyta sąlyga dėl kompensavimo atitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytus kriterijus, svarbu atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovas R. Č. , sudarant su juo nekonkuravimo susitarimą, jau buvo ieškovės darbuotojas, todėl, nesudaręs šio susitarimo, galėjo toliau dirbti įmonėje, o atsakovas A. B. nekonkuravimo susitarimą su ieškove sudarė įsidarbindamas, o su juo nesutikdamas, galėjo ieškoti darbo kitoje įmonėje, kurioje tokie susitarimai nesudaromi. Dėl to pripažintina, jog atsakovai nekonkuravimo susitarimų sąlygų nelaikė pažeidžiančiomis jų interesus ar teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, tokiu atveju šios išvados neturi pagrindo daryti ir teismas.

2. Kadangi nekonkuravimo susitarimų, sudaromų su darbuotojais, nereglamentuoja specialiosios teisės normos, taikytina CK 1.8 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad civilinės teisės normų nereglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). Atsakovai, prašydami pripažinti su ieškove sudarytus nekonkuravimo susitarimus negaliojančiais, rėmėsi CK 2.164 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad susitarimai, kurie prieštarauja šio straipsnio nuostatoms ir pablogina prekybos agento padėtį, negalioja. Ši specialioji teisės norma negali būti pagrindas pripažinti negaliojančiu nekonkuravimo susitarimą, sudarytą su darbuotoju, nes santykiai, susiklostantys komercinio atstovavimo pagrindu, ir darbo teisiniai santykiai yra iš esmės skirtingi, o pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių, normų.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V., bylos Nr. 3K-3-415/2007, išaiškinta, kad nekonkuravimo susitarimai savaime negali būti laikomi negaliojančiais ar pažeidžiančiais darbuotojų teisę laisvai įsidarbinti. Tokiais susitarimais siekiama nustatyti darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyrą. Byloje nustatyta, kad atsakovai ieškovės atžvilgiu veikė nesąžiningai. Pagal CK 1.96 straipsnį sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Taigi, net pripažįstant negaliojančia nekonkuravimo susitarimo dalį dėl kompensacijos darbuotojui, tai negali lemti darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros iškreipimo, ginant nesąžiningo darbuotojo teises, o darbdavio interesų nepaisant, todėl kita ginčo Susitarimo dalis, kaip apsauganti teisėtą darbdavio interesą ir užkertanti kelią nesąžiningai konkurencijai, nelaikytina negaliojančia.

4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nekonkuravimo Susitarimai sudaryti pagal standartines ieškovės parengtas sąlygas, tačiau CK 6.193 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, jog sutartis aiškinama prisijungimo būdu sutartį sudariusios šalies naudai, skirta apsaugoti asmenis, kurie neturi galimybės derėtis ir keisti iš anksto kitos šalies nustatytų sutarties sąlygų. Atsakovas R. Č. pripažino, jog jis derėjosi su UAB „Marilita“ vadove dėl Susitarimo sąlygų, dėl nekonkuravimo termino nustatymo, pats domėjosi informacija apie tokio pobūdžio susitarimus, klausimų dėl kompensacijos dydžio nustatymo nė viena iš sutarties šalių nekėlė, todėl, aptarus visas sąlygas, sutartis buvo pasirašyta. Atsakovas A. B. taip pat pripažino, kad galimybės derinti nekonkuravimo Susitarimo sąlygas buvo sudarytos. Pagal CPK 182 straipsnį ieškovas neprivalėjo įrodinėti šių atsakovų pripažintų faktų. Taigi taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalį nebuvo pagrindo.

5. Turi būti vertinama, ar atsakovų reikalavimas pripažinti negaliojančiais nekonkuravimo Susitarimus nėra reiškiamas piktnaudžiaujant savo teisėmis. Atsakovai šio reikalavimo nereiškė tol, kol ieškovė, nustačiusi, kad atsakovai su ja konkuravo, nepareiškė savo reikalavimų teisme. Atsakovai nurodė, kad nei sudarant nekonkuravimo Susitarimus, nei šiuo metu nereikalauja jokios kompensacijos iš ieškovės, taip pripažindami, kad jų įrodinėjamas nekonkuravimo Susitarimų pripažinimo negaliojančiais pagrindas – kompensacijos nebuvimas – nurodomas tik formaliai. Darytina išvada, kad tokį savo teisių gynimo būdą atsakovai pasirinko, siekdami išvengti atsakomybės už savo veiksmus.

 

Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, savo prašymą motyvuodami taip:

1. Imperatyviosios CK 2.164 straipsnio 4 ir 8 dalių nuostatos riboja galimybę nekonkuravimo susitarimo šalims pagal CK 1.5 straipsnio 2 dalį laisvai nustatyti sąlygas dėl kompensavimo už tokio susitarimo laikymąsi.

2. Ieškovė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekėlė klausimo dėl CK 2.164 straipsnio 8 dalies taikymo nekonkuravimo susitarimams, sudaromiems su darbuotojais. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde pareikšta nauja aplinkybė negali būti pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Be to, ieškovė yra nenuosekli, laikydamasi pozicijos, kad CK 2.164 straipsnis taikytinas darbo santykių subjektų sudaromiems susitarimams dėl nekonkuravimo, o šiuos ginčijant, to paties straipsnio 8 dalis netaikytina.

3. Jei pagal kasatorės poziciją nekonkuravimo Susitarimai būtų pripažinti iš dalies negaliojančiais, būtų pažeista jų šalių interesų pusiausvyra, nes atsakovai, net ir negavę kompensacijos, privalėtų laikytis kitų nekonkuravimo Susitarimo sąlygų, kurios iš esmės pablogina jų padėtį pasirenkant darbo ir veiklos sritį.

4. Atsakovai, naudodamiesi savo teise, pasirinko jų gynimo būdą – reikalauti pripažinti nekonkuravimo Susitarimus negaliojančiais. Šie Susitarimai yra niekiniai ir negalioja nuo sudarymo pradžios, todėl atsakovai nereiškė reikalavimų teisme ieškovei tol, kol ši nepareiškė reikalavimo atsakovams.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu

 

Byloje kilo ginčas dėl šalių, joms esant darbo teisiniuose santykiuose, sudarytų nekonkuravimo susitarimų galiojimui įstatyme keliamų reikalavimų.

Nekonkuravimo susitarimu darbuotojas įsipareigoja, pasibaigus darbo sutarčiai, sutartą laikotarpį nustatytomis sąlygomis nekonkuruoti su darbdaviu – nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti įmonės ar nedalyvauti versle, konkuruojančiame su buvusio darbdavio verslu. Kad sudarytas nekonkuravimo susitarimas būtų pripažįstamas galiojančiu, jis turi neprieštarauti įstatymui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Laisvė pasirinkti darbą ir verslą reiškia, kad kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę pats spręsti, kokią veiklą jam pasirinkti. Ši nuostata remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą yra viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenėje užimti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Teisė laisvai pasirinkti darbą nevertintina kaip absoliuti – ji negali būti traktuojama kaip garantuojanti, kad kiekvienas asmuo turės darbą ar gaus konkretų pageidaujamą darbą, taip pat ji neužkerta galimybės tam tikrais pagrindais apriboti jos įgyvendinimą, nustatant atitinkamus pagrįstus ir teisėtus reikalavimus.

Dirbdamas darbą, darbuotojas įgyja ar pagerina savo kvalifikaciją, profesines žinias ir įgūdžius. Aukštesnė profesinė kvalifikacija sudaro prielaidas jam geriau konkuruoti darbo rinkoje, pretenduoti į aukštesnį atlyginimą už darbą, taigi ji yra reikšmingas veiksnys, pagerinantis sąlygas darbuotojui įgyvendinti savo teisę pasirinkti konkretų pageidaujamą darbą bei už darbą gauti teisingą atlyginimą.

Darbdaviai suinteresuoti apsaugoti įmonės komercines ar technologines paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją (know-how, klientų sąrašai, kainų politika, kitos žinios apie įmonės veiklą, kt.) nuo šių paslapčių panaudojimo konkurencijai su jais. Tokią galimybę turi buvę darbuotojai, todėl darbdaviai siekia su jais sudaryti nekonkuravimo susitarimus. Tokie susitarimai neišvengiamai riboja juos pasirašiusių darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Tiek pakankama darbdavio turtinių interesų apsauga, tiek darbuotojo darbo teisių apsauga – būtinos normalios ūkinės veiklos šiuolaikinėje visuomenėje prielaidos. Kilus ginčui dėl šių teisių ir interesų pažeidimo, teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, privalo įvertinti skirtingus interesus ir užtikrinti jų pusiausvyrą.

Nekonkuravimo susitarimas kasacinio teismo praktikoje laikomas civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas, atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą, suteikiantį teisę šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat ir Civiliniame kodekse nenumatytas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nekonkuravimo susitarimo darbo teisiniuose santykiuose, yra konstatavęs, kad nagrinėjamam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Pažymėtina, kad CK 2.164 straipsnis, sprendžiant bylas dėl nekonkuravimo susitarimų, taikomas atsižvelgiant į juos sudarančių šalių ir susitarimų ypatumus, kuriuos lemia pirmiau išdėstytos Konstitucijos normos. Kasacinis teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl nekonkuravimo susitarimų yra nurodęs, kad tokie susitarimai turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nekonkuravimo susitarimai, atsižvelgiant į jų tikslus, interesų teisėtumą, negali būti sudaromi su bet kuriuo darbuotoju. Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant  sąžiningą ir teisingą kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių  bylų  skyriaus  teisėjų  kolegijos 2007 m.  spalio 22 d. nutartį, priimtą  civilinėje byloje UAB „Docpartner“ v. L. V. , bylos Nr.  3K-3-415/2007; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. UAB „ETB Legal“, bylos  Nr. 3K-3-476/2012).

Kadangi darbdavio ir  darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi įrodyti, kaip ieškovui buvo tinkamai atlyginta už jo teisių suvaržymą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovei – buvusiai atsakovų darbdavei – reikalaujant priteisti iš atsakovų nekonkuravimo Susitarimuose nustatyto dydžio baudą už jų nesilaikymą, atsakovai ginčija Susitarimų galiojimą, motyvuodami, kad Susitarimuose nėra privalomojo elemento – materialinės kompensacijos. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovais sudarė nekonkuravimo Susitarimą, pagal kurio 2.1 punktą visą darbo sutarties laikotarpį ir dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovai įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su ieškove ES valstybių teritorijoje (atsakovas A. B. įsipareigojo nekonkuruoti ir NVS šalių teritorijoje). Pagal Susitarimus nekonkuravimo sąvoka apima įsipareigojimą: nedirbti, nebūti direktoriumi, valdybos, stebėtojų tarybos ar kito įmonės organo nariu, bendrovėse ar kitose įmonėse, kurios yra ar potencialiai gali būti ieškovės konkurentais; nekonsultuoti, nesudaryti sutarčių, nebūti agentu,  individualiai ar kaip nors kitaip nedalyvauti bendrovėse, įmonėse ar kituose susivienijimuose; tiesiogiai ar netiesiogiai neužsiimti verslu, kuris konkuruoja ar gali konkuruoti su ieškovės verslu; tiesiogiai ar netiesiogiai neturėti akcijų, kitų kapitalų dalių ar kokių kitų tiesioginių ar netiesioginių privačių interesų bendrovėse, įmonėse ar kituose susivienijimuose, kurie gali būti ieškovės konkurentais. Taigi Susitarimuose nustatytų apribojimų apimtis yra didelė.

Nekonkuravimo Susitarimų 4.1 punkte nurodyta: „Šalys sutaria, kad Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už šiame Susitarime numatytų įsipareigojimų vykdymą Darbo sutarties galiojimo metu“. Kitų nuostatų dėl kompensacijos Susitarimuose nėra.

Minėta, kad nekonkuravimo susitarimo galiojimui pripažinti būtina konstatuoti, kad jis nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, t. y. už tam tikrus apribojimus nustatyta atitinkama kompensacija. Vertinant pacituotą ginčo Susitarimų nuostatą dėl kompensacijos pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ją už nustatomus suvaržymus kompensacija pasibaigus darbo sutarties galiojimui nenumatyta. Antra, pasisakant dėl galimybės darbo užmokestį vertinti kaip kompensacijos už nustatytus darbuotojų teisių suvaržymus dalį, pažymėtina, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kitą nei darbuotojo darbas. Dėl to susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas, kad darbo užmokestis yra atlyginimas tik už darbuotojo darbą, atliekamą pagal darbo sutartį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbo užmokestis negali būti traktuojamas kaip kompensacija už Susitarimuose numatytų įsipareigojimų vykdymą. Trečia, kompensacija už nustatytus apribojimus turi būti teisinga, t. y. proporcinga suvaržomų teisių apimčiai. Lietuvos Respublikos teisės aktuose konkretus minimalus kompensacijos dydis nenustatytas. Atsižvelgiant į bendrąsias teisės normas, jis neturi pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų. Nustatant kompensacijos dydį per mėnesį turi būti įvertinama tai, kad nekonkuravimo susitarimu apribojama asmens galimybė panaudojant įgytą kvalifikaciją ir sukauptą darbo patirtį gauti pajamų pragyvenimui, taip pat į ribojimų apimtį bei kitas  kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr.  3K-3-377/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas ginčo Susitarimų nuostatas, apibendrindama konstatuoja, kad šiuose Susitarimuose, nustačius didelės apimties darbuotojų teisių apribojimus, nebuvo nustatyta įstatymo reikalavimus atitinkanti kompensacija, kuri yra būtina nekonkuravimo susitarimų, ribojančių darbuotojų konstitucines teises, galiojimo sąlyga. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Susitarimai, kuriais be teisingo atlyginimo suvaržant konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ar verslą, įtvirtinta esminė šalių nelygybė, neatitiko teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), prieštaravo imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra negaliojantys ab initio (CK 1.80 straipsnis). Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG reklamos dovanos“ v. D. S. ir UAB „Verslo inkorporacijos centras“, bylos Nr.  3K-3-377/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr.  3K-3-378/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į konstatuotus nekonkuravimo Susitarimų negaliojimo pagrindus, išvados dėl jų negaliojimo negali pakeisti kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad atsakovai, sudarydami ginčo  Susitarimus, juose nustatytų sąlygų nelaikė pažeidžiančiomis jų interesus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei. Kasatoriaus teiginys, kad, pripažįstant negaliojančia nekonkuravimo Susitarimo dalį dėl kompensacijos darbuotojui, kita ginčo Susitarimo dalis, kaip apsauganti teisėtą darbdavio interesą ir užkertanti kelią nesąžiningai konkurencijai, nelaikytina negaliojančia, prieštarauja pirmiau išdėstytoms nekonkuravimo Susitarimo galiojimo sąlygoms. Pripažinus negaliojančiomis ginčo Susitarimų dalis, kuriomis kompensacija darbuotojams už jų teisių suvaržymus iš esmės nenustatyta, ir paliekant galioti dalis, kuriose nustatyti šie suvaržymai, jie liktų prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. niekiniai.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovai prašo priteisti iš kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Netenkinant kasacinio skundo, atsakovų prašymas tenkintinas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8 punktuose nustatyta rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio apskaičiavimo tvarka. Už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai apskaičiuotini nustatytą koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Rekomendacijose nustatytas koeficientas skaičiuoti atlyginimui už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą yra 2 (8.14 punktas). Rekomendacijų 2 punkte nustatyti kriterijai, į kuriuos taip pat atsižvelgtina sprendžiant dėl priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Atsakovai pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą bei dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą jis sumokėjo po 500 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pagal nustatytą koeficientą atsakovų prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija rekomenduojamo maksimalaus dydžio – 2000 Lt, sprendžia, kad atsakovams iš kasatoriaus priteistina jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 37,67 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš UAB „Marilita“ (j. a. k. 300764467)  po 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB „Marilita“ (j. a. k. 300764467)  37,67 Lt (trisdešimt septynis litus 67 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                  Virgilijus Grabinskas

 

 

 

Janina Januškienė

 

 

 

Janina Stripeikienė