Klaipėdos darbininkų sąjunga - Civilinė byla Nr. 3K-3-380/2013

Civilinė byla Nr. 3K-3-380/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11552-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

4.4; 11.6.1; 11.9.5; 14.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Rimvydo Norkaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo biudžetinės įstaigos Gamtos tyrimų centro ir ieškovo A. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui biudžetinei įstaigai Gamtos tyrimų centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. prašė teismo pripažinti: 1) su atsakovu biudžetine įstaiga Gamtos tyrimų centru 2008 m. gegužės 20 d. sudarytos terminuotos darbo sutarties Nr. 935 nutraukimą direktoriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. P-6/29-3 DK 129 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu „esant ypatingam atvejui, kai negalima darbuotojo perkelti į kitą darbą“ neteisėtu ir 2) kad darbo sutartis pasibaigė DK 129 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu pagrindu „išmokant vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką“; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

2008 m. gegužės 20 d. šalys sudarė terminuotą darbo sutartį, kuria ieškovas priimtas dirbti Vilniaus universiteto Ekologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju laikotarpiui nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1800 Ekologijos institutas reorganizuotas į biudžetinę įstaigą Gamtos tyrimų centrą, į kurį nuo 2010 m. sausio 1 d. ieškovas buvo perkeltas dirbti. 2011 m. kovo 1 d. atsakovas įteikė ieškovui įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnio pagrindu nuo 2011 m. liepos 1 d. dėl atsakovui 2011 m. skirtų biudžeto lėšų deficito 2011 m. liepos 1 d. naikinant vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybę Ekologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijoje. Direktoriaus 2011 m. birželio 29 d. įsakymu nuo 2011 m. liepos 1 d. ieškovas atleistas iš darbo DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu, išmokant priskaičiuotą darbo užmokestį už 2011 m. birželio ir liepos mėnesius, kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Taigi darbo sutartis su ieškovu nutraukta esant ypatingam atvejui, kai negalima darbuotojo perkelti į kitą darbą, tačiau, ieškovo nuomone, jo palikimas darbe nesukurtų ypatingos situacijos. Atsakovas skelbė konkursus įvairioms pareigoms atsakovo įstaigoje; lėšų deficitas yra laikinas, atsakovas gauna valstybinį finansavimą, kuris skiriamas iš anksto. Atsakovas nesiūlė ieškovui kito darbo. Ieškovui iki senatvės pensijos liko mažiau kaip penkeri metai, nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, tai pripažįstama neįgalumu. Darbo sutartis galėjo būti nutraukta tik išmokant vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį iki terminuotos darbo sutarties pabaigos. Nepertraukiamasis ieškovo darbo stažas atsakovo įstaigoje buvo daugiau kaip dešimt metų, todėl ieškovui turėjo būti išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo ieškovui priteistinas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Nutraukdamas darbo sutartį atsakovas ne visiškai atsiskaitė su ieškovu, todėl jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovo įspėjimas apie būsimą ieškovo atleidimą iš darbo atitinka visus DK 130 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose nustatytus reikalavimus. Ieškovas įspėjimą gavo 2011 m. kovo 1 d., t. y. prieš keturis mėnesius iki atleidimo 2011 m. liepos 1 d. (DK 129 straipsnio 4 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Teisme kilus ginčui dėl terminuotos darbo sutarties nutraukimo su darbuotoju teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti svarbių priežasčių ir ypatingo atvejo, kuriais jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-471/2008). Pagal DK 129 straipsnio 2 dalį darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažinti svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. P. v. UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-311/2004). Atsakovo direktoriaus 2010 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. ISAK-11-22-1 sudaryta Laikinojo vidaus audito komisija finansinės veiklos, biudžeto deficito įvertinimui atlikti nustatė, kad bendras atsakovo biudžeto lėšų deficitas darbo užmokesčiui 2010 m. gruodžio 31 d. yra apie 25,7 tūkst. Lt, o lygindama 2011 m. planuojamus gauti biudžeto asignavimus su darbo užmokesčio fondo poreikiu 2011 m. nustatė biudžeto lėšų deficitą beveik 0,5 mln. Lt. Komisija rekomendavo mažinti darbuotojų skaičių, atsižvelgiant į jų darbo našumą, Ekologijos institute iki 2011 m. liepos 1 d. rekomendavo atleisti 3-5 darbuotojus. Atsakovo direktoriaus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-12-14-1 sudaryta darbuotojų atrankos komisija įvertino kamieninių padalinių darbuotojų kvalifikaciją, ieškovo kvalifikaciją lygino su visais kitais darbuotojais, Ekologijos institute užimančiais vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybes, t. y. vertino tų Ekologijos instituto mokslo darbuotojų kvalifikaciją, kurie per paskutinius penkerius metus (2005-2010 m.) nepaskelbė nė vieno straipsnio tarptautiniuose leidiniuose. Pagal ieškovo pareigybinės instrukcijos 6.5 punktą ieškovas turėjo skelbti mokslinius straipsnius leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos instituto duomenų bazėje ISI Web of Science, tačiau to nedarė.

Gamtos tyrimų instituto direktoriaus 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. P-2-28-3 dėl ekonominių priežasčių – Gamtos tyrimui centrui 2011 m. skirtų biudžeto lėšų deficito, 2011 m. liepos 1 d. nurodyta naikinti vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybę Ekologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijoje. Taigi konkreti ieškovo atleidimo iš darbo priežastis buvo vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybės Ekologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijoje, kurioje dirbo ieškovas, panaikinimas. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje F. V. v. AB ,,Anykščių vynas“, bylos Nr. 3K-3-156/2008, išaiškinimus, teismas nustatė, kad tai buvo svarbi priežastis, sudaranti pagrindą atsakovui nutraukti darbo sutartį su ieškovu DK 129 straipsnio pagrindu.

Ieškovui įteiktame 2011 m. kovo 1 d. įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą atsakovas nurodė, kad informacija apie laisvas darbo vietas skelbiama Gamtos tyrimų centro interneto svetainėje. Darbdavys viešai skelbė apie laisvas darbo vietas ir ieškovas turėjo galimybę susipažinti su šia informacija. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad atsakovas įvykdė pareigą pasiūlyti ieškovui kitą darbą dar įspėjimo įteikimo metu, todėl, ieškovui nepretendavus į laisvas darbo vietas, pagal DK 129 straipsnio 5 dalį egzistuoja faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. AB „Vilniaus pergalė“, bylos Nr. 3K-3-158/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. B. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-102/2009).

Atsakovas dėl papildomo būtino finansavimo 2010 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją, su kuria 2010 m. gruodžio 13 d. ir 2010 m. balandžio 27 d. sudarytos Lėšų naudojimo sutartys, atsakovui skiriant lėšas atleistų darbuotojų socialinių išmokų išmokėjimo užtikrinimui, darbo vietų kūrimui ir atnaujinimui, trijų mokslinių leidinių leidybai ir teisinėms paslaugoms. Atsakovas turi pareigą skelbti konkursus pareigybėms, kurias užėmusių mokslo darbuotojų kadencijos baigiasi, kas sietina su „darbo vietų kūrimu ir atnaujinimu“. Už ieškovo atliekamus darbus pagal projektus atsakovas, be darbo sutartyje numatyto atlyginimo ieškovui papildomai mokėdavo priedus iš projekto gautų lėšų. 2011 m. kovo 1 d. šalys yra sudariusios terminuotą darbo sutartį (iki 2011 m. lapkričio 30 d.) konkretaus projekto vykdymui, todėl akivaizdu, kad darbdavys siekia racionaliai naudoti gaunamą finansavimą. Taigi darbdaviui susiklostė ypatingas atvejis, kai ieškovas neskelbė mokslinių publikacijų (nors nuo jų priklauso atsakovo biudžetinio finansavimo gavimas, atsakovo darbo užmokesčio biudžetui nustatytas deficitas), o papildomas finansavimas skiriamas atleistų darbuotojų socialinių išmokų išmokėjimo užtikrinimui, ir ieškovo pagal 2008 m. gegužės 20 d. darbo sutartį perkelti jo sutikimu į kitą darbą nebuvo galimybės. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl įstatyme nustatytų garantijų neįgaliesiems taikymo, nes ieškovas neinformavo atsakovo apie turimą neįgalumą (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnis, CPK 178 straipsnis). DK 130 straipsnio 1–5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją. Ieškovo kvalifikacija įvertinta kaip žemesnė nei kitų darbuotojų, todėl ieškovas neturi pirmenybės likti darbe DK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Atsakovas išmokėjo ieškovui trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoką, apskaičiavęs stažą pagal paskutinę terminuotą darbo sutartį. Teismas rėmėsi Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“ 7.1 punktu ir nurodė, kad ieškovas nepertraukiamai dirbo nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2011 m. liepos 1 d., t. y. darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį truko 37 mėnesius, atsakovas pagrįstai apskaičiavo išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 6 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą – pripažino, kad ieškovas įgijo teisę į penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas steigė naujas darbo vietas, todėl turėjo visų pirma pasiūlyti ieškovui kitas pareigas. Atsakovas skelbė konkursus pareigybėms, kurias užėmusių mokslo darbuotojų kadencijos baigiasi, tai sietina ne su naujų darbo vietų kūrimu, bet su korpuso atnaujinimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas neturi nepertraukiamojo darbo stažo. Darbo stažas negali būti laikomas pertraukiamuoju, jei darbo santykiai realiai nenutrūksta, o yra tik iš naujo sudaromos terminuotos darbo sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-612/2006). Nepertraukiamasis stažas negali būti dirbtinai pertraukinėjamas kaip nagrinėjamu atveju: ieškovas vieną dieną buvo atleistas, o kitą dieną – vėl priimtas į darbą. Tokį pertraukimą įstatymų leidėjas prilygina terminui, kuris darbo stažo skaičiavimo nepertraukia. Kadangi ieškovas atsakovo įstaigoje dirbo daugiau kaip dešimt metų, tai įgijo teisę į penkių mėnesių išeitinę išmoką (DK 30 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius

skundus argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl išeitinės išmokos dydžio nustatymo ir pripažinta, kad ieškovas įgijo teisę į penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas remiasi DK 140 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir nurodo, kad DK 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo stažo apskaičiavimo tvarka iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustatoma Vyriausybės, o kitose darbovietėse – kolektyvinėse sutartyse. Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“ 7 punkte nustatyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas (naudojamas nustatant darbuotojo skatinimo priemones, papildomas garantijas (išmokant išeitines išmokas – pagal 7.1 punktą) ir kitais kolektyvinėse sutartyse numatytais atvejais) yra darbo stažas, į kurį įskaičiuojamas laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (jeigu darbo santykiai toje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nebuvo nutrūkę ar darbo santykiai nebuvo nutrūkę dėl įmonės, įstaigos, organizacijos savininko pasikeitimo, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimo, padalijimo, išdalijimo ar prijungimo prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos). Atsakovas, remdamasis DK 111 straipsnio 3 dalimi, 109 straipsnio 2, 3 dalimis, nurodo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas garantijas darbuotojams į neterminuotą darbo sutartį tais atvejais, kai darbdaviai piktnaudžiauja teise sudaryti terminuotas darbo sutartis, nelaiko „dirbtiniu“ darbo santykių ir kartu nepertraukiamojo darbo stažo nutraukimu, jei įstatymai nustato tokių darbo santykių vykdymo tvarką. Atsakovas, kaip mokslinių tyrimų įstaiga, ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo pasibaigus mokslo darbuotojų kadencijai atleisti darbuotoją iš pareigų ir atitinkamai sudaryti naują darbo sutartį su konkursą laimėjusiu asmeniu (DK 126 straipsnio 1, 2 dalys, Mokslo ir studijų įstatymo 35 straipsnio 2 dalis). Taigi atsakovas dirbtinai nepertraukė ieškovo darbo stažo.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti.

Ieškovas nurodo, kad nors su atsakovu terminuota darbo sutartis sudaryta 2008 m. gegužės 20 d., tačiau atsakovo įstaigoje ieškovas dirba nuo 1976 m. (DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis, Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 940 „Dėl darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo patvirtinimo“ 7 punktas). Darbo santykiai su atsakovu realiai nebuvo nutrūkę, nes terminuotos darbo sutartys nuolatos būdavo atnaujinamos, todėl darbo sutarties pasibaigimas ir naujos sudarymas netrukus po senosios nutraukimo negali būti traktuojamas kaip darbo stažo pertraukimas, ir tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-612/2006).

Kasaciniu skundu ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl DK 129 straipsnio 5 dalies taikymo. Ieškovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-471/2008; 2009 m. lapkričio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-488/2009; Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 (3 punktas) išaiškinimais. Ieškovo nuomone, teismai netinkamai išaiškino DK 129 straipsnio 5 dalį, t. y. sutapatino byloje nustatytinas savarankiškas svarbios priežasties ir ypatingo atvejo sąlygas ir laikė, kad atsakovo biudžeto finansavimo deficitas yra tiek svarbi priežastis, tiek ir ypatingas atvejis, sudarantys prielaidas darbo sutarties nutraukimui. Ypatingos situacijos, kuri iš esmės pažeistų atsakovo interesus palikus ieškovą dirbti iki terminuotos darbo sutarties termino pabaigos, nebuvo, ir tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje O. T. v. Panevėžio K. Paltaroko vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-356/2004, išaiškinimus. Priešingai, bendra nuo 2004 m. ieškovo vykdytų ir vadovautų projektų vertė – 781 433 Lt. Taigi iš esmės ieškovo darbo vietos išlaikymas atsakovui nekainavo; ieškovas prisidėjo prie atsakovo įmonės veiklos rezultatų. Net ir esant atsakovo lėšų trūkumui, ieškovo palikimas darbe nesukurtų tokios situacijos, kai iš esmės būtų pažeidžiami atsakovo interesai. Teismai netyrė, kaip ieškovo palikimas darbe iš esmės pažeidė atsakovo interesus ir kodėl ieškovą buvo nuspręsta atleisti, o daugeliui kitų, vienodą kvalifikaciją turinčių, – pasiūlyta dirbti 0,5, 0,75 etato. Pažymėtina, kad tiek prieš įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą pateikimą, tiek ir vėliau atsakovas skelbė ne vieną konkursą įvairioms pareigoms. Taigi atsakovas pasirinko lėšų skyrimą naujų pareigų (ar pasibaigusių pareigų naujam laikotarpiui), o ne esamų pareigų finansavimui iki termino pabaigos ir šia aplinkybe nepagrįstai bando pagrįsti ypatingo atvejo atsiradimą. Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio nuostata nėra imperatyvioji ir ja negali būti pateisinamas esamų darbo vietų naikinimas naujų darbo vietų kūrimu.

2. Dėl netinkamo DK 135 straipsnio taikymo. Teismai nepagrįstai netaikė DK 135 straipsnyje nustatytos garantijos. Po atsakovo atlikto etatų mažinimo vien tik Ekologijos institute liko dirbti visi darbuotojai – ne tik kurių kvalifikacija įvertinta kaip aukštesnė, bet ir darbuotojai, kurių kvalifikacija buvo įvertinta, kaip ir ieškovo (išsilavinimas – mokslų daktaras, o paskelbtų straipsnių ir praktinės patirties grafose – 0). Be to, ieškovo kvalifikacija turėjo būti vertinama visų atsakovo reitinguotų darbuotojų kontekste. Teismai turėjo nustatyti, kiek buvo asmenų, kurių kvalifikacija įvertinta vienodai, kiek iš tokių asmenų palikta dirbti, kiek iš jų atleista, kiek asmenų, turinčių vienodą kvalifikaciją ir paliktų dirbti turėjo DK 135 straipsnyje nustatytą teisę būti paliktiems darbe ir, jei buvo darbuotojų, kurie, turėdami vienodą kvalifikaciją, bet neturėdami DK 135 straipsnyje numatytos teisės, buvo palikti dirbti, dėl kokių priežasčių šiems asmenims suteiktas prioritetas. Tokia pozicija atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. AB „Lietuvos geležinkeliai”, bylos Nr. 3K-3-294/2012).

3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teismai netyrė įrodymų, patvirtinančių ieškovo kvalifikaciją, o besąlygiškai rėmėsi atsakovo Darbuotojų atrankos komisijos išvadomis (CPK 185 straipsnis). Direktoriaus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-12-14-1 buvo nurodyta įvertinti darbuotojų kvalifikaciją remiantis šiais kriterijais: darbuotojų išsilavinimas, teorinės žinios ir praktinis pasirengimas darbui, praktinė patirtis. Nepaisant to, komisija rėmėsi iš esmės vienu kriterijumi – mokslinių straipsnių, paskelbtų tarptautiniuose leidiniuose (referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos duomenų bazėje „ISI Web of Science“) skaičiumi ir pagal tai sprendė apie darbuotojo kvalifikaciją. Be to, vertinamų darbuotojų kadencijos buvo prasidėjusios skirtingu laikotarpiu, darbo sutartys pasirašytos skirtingomis datomis. Atitinkamo kiekio straipsnių parengimas ir paskelbimas kiekvienam iš vertinamų mokslinių bendradarbių yra užduotis visai kadencijai. Ieškovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad iki kadencijos pabaigos jis nebūtų parengęs reikiamo straipsnių skaičiaus ir šie nebūtų paskelbti. Direktoriaus 2010 gruodžio 14 d. įsakyme nenurodyta, kad turi būti vertinami tik moksliniai straipsniai, paskelbti tarptautiniuose leidiniuose (referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos duomenų bazėje „ISI Web of Science“). Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimu turėjo būti vertinami ir kiti ieškovo straipsniai.

Darbuotojų atrankos komisijos pateikta lentelė Nr. 6 (Siūlomų naikinti pareigybių sąrašas) neatitinka tikrovės, nes ieškovo praktinė patirtis (vadovavimas projektams, mokslininkų rengimas) nepagrįstai nurodyta 0. Ieškovas nuo 2005 m. iki 2010 m. vadovavo 11 projektų, tačiau ši praktinė patirtis, nors ir nurodyta kaip vienas kriterijų nustatant kvalifikaciją ir buvo žinoma daugumai komisijos narių, nebuvo vertinama nustatant ieškovo kvalifikaciją. Nurodytoje lentelėje buvo vertinamas ir straipsnių, paskelbtų WOS su CK 1990–2010 m., skaičius, ties ieškovo pavarde nurodant – 0, nors 1998 m. tokį straipsnį ieškovas yra paskelbęs.

4. Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovas neatsiskaitė su ieškovu atleidimo dieną. Dėl to turėjo būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija, tačiau, nors ieškiniu to buvo prašoma, apeliacinės instancijos teismas jos netaikė (ir nemotyvavo).

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pripažinti, kad ieškovas įgijo teisę į penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti visas atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl DK 129 straipsnio 5 dalies taikymo. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 3, 6 punktais, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-488/2009, nurodo, kad DK 129 straipsnio 5 dalis taikyta tinkamai. Pirmosios instancijos teismas vertino atsakovo atliktą struktūrinį pertvarkymą – vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybės panaikinimą, pasisakė ir dėl ypatingo atvejo buvimo – ieškovas neskelbė mokslinių publikacijų, nors nuo jų priklausė atsakovo biudžetinio finansavimo gavimas, nustatytas atsakovo darbo užmokesčio biudžeto deficitas, o papildomas finansavimas skirtas atleistų darbuotojų socialinių išmokų mokėjimo užtikrinimui; ieškovo pagal 2008 m. gegužės 20 d. darbo sutartį perkelti jo sutikimu į kitą darbą nebuvo galimybės. Ypatingą atvejį patvirtina didelis atsakovo darbo užmokesčio fondo deficitas, specifinės veiklos vykdymas, reiškiantis mokslinės produkcijos teikimą, turintį tiesioginį sąlytį su būsimu finansavimu, taip pat darbdavio veiksmai kreipiantis dėl papildomo būtino finansavimo tiek į Finansų ministeriją, tiek į Švietimo ir mokslo ministeriją ir pastarosios su atsakovu sudarytos sutartys dėl finansavimo skyrimo būtent darbuotojų išeitinėms išmokoms išmokėti.

Atsakovo teigimu, visi ieškovo nurodyti projektai buvo vykdomi tik dėl to, kad atsakovas dalyvaudavo viešųjų pirkimų konkursuose, kuriuos laimėjus prisiimdavo pareigą tam tikram užsakovui atlikti sutartus darbus per nustatytus terminus. Ieškovas tik atsakovo administracijos sprendimu buvo skiriamas vienu iš projektų vykdytojų ir už papildomai atliekamus darbus jam buvo mokami priedai iš už projektą gautų lėšų, be to, atsakovas ir toliau mokėjo ieškovui atlyginimą iš biudžetinių lėšų už jo pagrindinį darbą. Atsakovo teigimu, projektų ieškojimu buvo suinteresuotas pats ieškovas, be to, tai buvo jo pareiga pagal Vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybės aprašymo 4 punktą.

Atsakovo teigimu, naujos darbo vietos nebuvo kuriamos. Pagal Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnio 1 dalį atsakovas privalėjo skelbti konkursus pareigybėms, kurias užėmusių mokslo darbuotojų kadencijos baigėsi, ir šios nuostatos yra imperatyviosios, nes nustato būdą, kuriuo į mokslo ir studijų institucijas turi būti priimami dėstytojai ir mokslo darbuotojai.

2. Dėl DK 135 straipsnio taikymo. Ieškovo ir apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovas atleidimo dieną turėjo dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą, yra nepagrįstas. Nurodomi argumentai tapatūs atsakovo kasacinio skundo argumentams.

3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir atsakovo kvalifikacijos vertinimo. 2010 m. gruodžio 10 d. Gamtos tyrimų centro laikinosios vidaus audito komisijos ataskaitoje nurodyta, kad komisija vertino 2010 m. Gamtos tyrimų centro vykdomos programos darbo užmokesčio ir socialinio draudimo finansinę būklę atskiruose kamieniniuose padaliniuose (Botanikos institute, Ekologijos institute, Geologijos ir geografijos institute, Valdymo padalinyje). Iš esmės atskirų kamieninių padalinių darbuotojai tarpusavyje buvo vertinti dėl to, kad 2010 m. trys institutai (Botanikos, Ekologijos bei Geologijos ir geografijos), turintys skirtingą finansinę padėtį, sujungti į vieną Gamtos tyrimo centrą. Atleidžiant darbuotojus atsižvelgta į komisijos siūlymą sumažinti pareigybes atsakovo kamieniniuose padaliniuose (institutuose). Prieš nutraukdamas darbo sutartis su darbuotojais, atsakovas ėmėsi visų būtinų veiksmų siekdamas įvertinti kiekvieno darbuotojo kvalifikaciją ir palyginti ją su kitų darbuotojų kvalifikacija. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Darbuotojų atrankos komisijos siūlyme sumažinti pareigybes Gamtos tyrimų centro kamieniniuose padaliniuose (institutuose) yra nurodyta, kad komisija rėmėsi Gamtos tyrimų centro direktoriaus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakyme Nr. ISAK-12-14-1 nustatytais pagrindiniais kriterijais (darbuotojų išsilavinimas, teorinės žinios ir praktinis pasirengimas darbui, praktinė patirtis) ir įvertino Gamtos tyrimų centro kamieninių padalinių darbuotojų kvalifikaciją. Dėl to, kad mokslo darbuotojų praktinė patirtis (straipsnių, paskelbtų tarptautiniuose leidiniuose, skaičius, parengtų doktorantų skaičius, projektų, kuriems vadovauta, skaičius) buvo labai skirtinga, tai komisija pagrindiniu kriterijumi pasirinko mokslinių straipsnių, paskelbtų tarptautiniuose leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos duomenų bazėje „ISI Web of Science“, skaičių. Tačiau tai nereiškia, kad nebuvo vertinami kiti kriterijai, ką patvirtina komisijos siūlymo lentelė Nr. 6. Taigi nagrinėjant bylą nebuvo pažeistos CPK 185 straipsnyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 - A and 303 - B, p. 12, par. 29, and p. 29-30, par. 27; kt.). Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Atsakovo teigimu, mokslinių straipsnių, paskelbtų tarptautiniuose leidiniuose, skaičius yra vienas svarbiausių mokslo darbuotojo kvalifikacijos vertinimo kriterijų todėl, kad nuo šio rodiklio priklauso visos įstaigos finansavimas ir konkurencingumas (Mokslo ir studijų įstatymo 77 straipsnis, įstatų 6.1 punktas). Remiantis Mokslo ir studijų įstatymo 59 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos mokslo tarybos 2009 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. VII-20 „Dėl minimalių kvalifikacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų pareigybinių reikalavimų aprašo patvirtinimo“ į vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas gali pretenduoti mokslininkai, kurie paskelbė atitinkamą straipsnių kiekį tarptautiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos instituto duomenų bazėje „ISI Web of Science“. Taigi, mokslo visuomenėje minimali mokslo darbuotojo kvalifikacija patvirtinama būtent nurodytų, tarptautiniuose leidiniuose paskelbtų, o ne bet kokių kitų publikacijų buvimu, o jei mokslo darbuotojas tokių neturi, tai jo kvalifikacija pagrįstai gali būti vertinama neigiamai. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad jis per savo kadenciją nuo paskutinės darbo sutarties sudarymo dienos iki atleidimo iš darbo turi paskelbęs ar rengėsi paskelbti bent vieną straipsnį tarptautiniuose mokslo leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos instituto duomenų bazėje „ISI Web of Science“. Vertinant Ekologijos instituto darbuotojus reikšmės turėjo 2005–2010 m. paskelbti straipsniai, todėl į ieškovo 1998 m. parašytą straipsnį nebuvo atsižvelgta.

4. Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Atsakovas, atleisdamas ieškovą, su juo visiškai atsiskaitė, išmokėjo pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktą priklausančią trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, apskaičiavęs stažą pagal paskutinę terminuotą darbo sutartį. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, net ir pripažinus, kad vis dėlto ieškovas įgijo teisę į penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sankcija negali būti taikoma, nes, skaičiuodamas ieškovui išmokėtinas sumas, atsakovas vadovavosi jo specifinę veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Dėl nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ar organizacijose

Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog ieškovas įgijo teisę į penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, netinkamai aiškino ir taikė DK 30 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, nes neįvertino nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo ypatumų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ar organizacijose.

DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepertraukiamasis darbo stažas apibrėžtas kaip laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą darbuotojas perkeltas darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų. Remiantis DK 140 straipsnio 1 dalimi, šis nepertraukiamasis darbo stažas reikšmingas apskaičiuojant darbuotojui išmokamos išeitinės išmokos dydį, kai darbo sutartis nutraukiama pagal DK 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Vyriausybė, o kitose darbovietėse – kolektyvinės sutartys (DK 30 straipsnio 2 dalis).

Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 patvirtinto Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose apraše (toliau – Aprašas) nustatyta, kad į nepertraukiamąjį darbo stažą įskaičiuojamas laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (jeigu darbo santykiai toje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nebuvo nutrūkę ar darbo santykiai nebuvo nutrūkę dėl įmonės, įstaigos, organizacijos savininko pasikeitimo, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimo, padalijimo, išdalijimo ar prijungimo prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos) (7.1 punktas), taip pat laikas, kurį darbo pertrauka neviršija teisės aktuose nustatytų terminų (DK 111 straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju terminuotą darbo sutartį pripažinus neterminuota, pertrauka darbe iki vieno mėnesio ir kiti teisės aktų nustatyti laikotarpiai (7.3 punktas).

Remiantis Mokslo ir studijų įstatymo (2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-292 redakcija) 35 straipsnio 1 dalimi, į mokslinių tyrimų įstaigų mokslo darbuotojų, išskyrus mokslininkus stažuotojus, ir kitų tyrėjų pareigas asmenys skiriami viešo konkurso būdu ne ilgesnei kaip penkerių metų kadencijai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad vykdydamas šią įstatymo nuostatą atsakovas privalėjo pasibaigus mokslo darbuotojo kadencijai atleisti pareigybę užėmusį asmenį iš pareigų ir sudaryti naują darbo sutartį su konkursą laimėjusiu asmeniu. Tačiau nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne terminuotos darbo sutarties su mokslo darbuotoju teisėtumo klausimas, o nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo klausimas, kai mokslo darbuotojas dirba pagal kelias nuosekliai viena po kitos sudaromas terminuotas darbo sutartis.

Aiškindama Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 940 patvirtinto Darbo stažo skaičiavimo tvarkos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose aprašo 7.1 punkto nuostatą „<...> jeigu darbo santykiai toje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nebuvo nutrūkę <...>“, teisėjų kolegija pažymi, kad nepertraukiamojo darbo stažo laikotarpis siejamas su garantijų darbuotojams taikymu. Nepertraukiamasis darbo stažas atspindi darbuotojo ryšį su tuo pačiu darbdaviu, jo lojalumą, patirtį, todėl kuo didesnis nepertraukiamojo darbo stažas, tuo didesnės garantijos taikomos darbuotojui, nagrinėjamu atveju – tuo didesnė išeitinė išmoka taikoma (DK 140 straipsnio 1 dalis). Jei įstatymų leidėjas buvo nustatęs privalomą ne ilgesnę kaip penkerių metų mokslininko kadenciją, o darbuotojas nuosekliai pas tą patį darbdavį dirba daugiau nei vieną kadenciją, iš esmės nepertraukiamai atlikdamas tą pačią darbo funkciją, vien formalus darbo santykių pasibaigimas ir naujos darbo sutarties sudarymas negali būti aiškinamas kaip darbo santykių nutrūkimas Aprašo 7.1 punkto prasme. Darbo santykiai šiuo atveju suprantami kaip nepertraukiamas darbo funkcijos vykdymas, o ne kaip darbas vienos nepasibaigusios darbo sutarties pagrindu. Toks aiškinimas atitinka nepertraukiamojo darbo stažo instituto paskirtį (įvertinti darbuotojo ryšį su darbdaviu, jo lojalumą). Be to, jį patvirtina ir sisteminis teisės aiškinimas, nes į nepertraukiamąjį darbo stažą remiantis Aprašo 7.3 punktu įskaičiuojamas ir laikas, kai darbuotojas faktiškai nedirbo, tačiau terminuota darbo sutartis buvo pripažinta neterminuota dėl to, kad nepraėjus vienam mėnesiui nuo terminuotos darbo sutarties pasibaigimo su darbuotoju vėl sudaryta terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui (DK 111 straipsnio 3 dalis). Tokiam aiškinimui nedaro įtakos aplinkybė, kad terminuotos darbo sutartys sudaromos teisėtai, vykdant Mokslo ir studijų įstatymo reikalavimus. Šis aiškinimas atitinka ir formuojamą teismų praktiką, skaičiuojant nepertraukiamąjį darbo stažą darbuotojams, dirbantiems pagal terminuotas darbo sutartis iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-612/2006).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas išmokėjo ieškovui trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoką, apskaičiavęs stažą pagal paskutinę terminuotą darbo sutartį. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai su ieškovu, kitą dieną būdavo sudaroma nauja darbo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino, kad nepertraukiamasis darbo stažas negali būti dirbtinai pertraukiamas, kai ieškovas vieną dieną atleistas, o kitą dieną vėl priimtas į darbą. Pripažindamas ieškovui teisę į penkių mėnesių dydžio išeitinę išmoką apeliacinės instancijos teismas teisės taikymo klaidos nepadarė, todėl atsakovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl ypatingo atvejo, kaip sąlygos nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, aiškinimo

Ieškovas nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovo biudžeto finansavimo deficitas yra ir svarbi priežastis, ir ypatingas atvejis, sudarantys prielaidas terminuotos darbo sutarties nutraukimui.

DK 129 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis šio ir 130 straipsnio nuostatų, tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.

Nagrinėjamoje byloje aktuali pirmoji DK 129 straipsnio 5 dalyje nurodyta terminuotos darbo sutarties nutraukimo sąlyga – ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.

Aiškindamas terminuotos darbo sutarties nutraukimą reglamentuojančios DK 129 straipsnio 5 dalies turinį pagal jos santykį su nurodytomis kitomis šio straipsnio nuostatomis, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, specialiai išskirdamas terminuotos sutarties nutraukimą tik ypatingais atvejais ir jį papildomai siedamas su DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, terminuotos darbo sutarties atveju nustatė griežtesnes nutraukimo sąlygas nei neterminuotos. Įstatyme vartojamos svarbios priežasties ir ypatingo atvejo sąvokos yra vertinamosios ir kiekvienu atveju nustatomos atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. T. v. Panevėžio K. Paltaroko vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-356; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-488/2009; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras, bylos Nr. 3K-3-10/2011). Sprendžiant atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėtumo klausimą, turi būti įvertinta, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu, kai darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių, neatleidus darbuotojo, būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai. Ypatingi atvejai paprastai suprantami kaip atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, ir yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis, pavyzdžiui, kai darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas, šis darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje ir nėra galimybės jo perkelti į kitą darbo vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. Lietuvos edukologijos universitetas, bylos Nr. 3K-3-452/2012).

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad teismai padarė teisės taikymo klaidą, konstatuodami ypatingo atvejo, lėmusio terminuotos darbo sutarties nutraukimą, buvimą. Bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes apie didelį atsakovo darbo užmokesčio fondo deficitą, atsakovo veiksmus kreipiantis dėl papildomo būtino finansavimo į Finansų ministeriją ir į Švietimo ir mokslo ministeriją bei pastarosios su atsakovu sudarytas sutartis dėl finansavimo skyrimo būtent darbuotojų išeitinėms išmokoms išmokėti. Konstatavus nuolatinį finansavimo trūkumą ir dėl to nesant objektyvios galimybės darbdaviui mokėti darbo užmokestį darbuotojui, šios aplinkybės gali būti vertinamos kaip ypatingas atvejis, pateisinantis terminuotos darbo sutarties nutraukimą (DK 129 straipsnio 5 dalis). Nors kasatorius nurodo, kad ypatingo atvejo nebuvimą pagrindžia naujų darbo vietų kūrimas, bylą nagrinėję teismai atsakovo skelbtus konkursus tinkamai įvertino ne kaip naujų darbo vietų kūrimą, o kaip mokslo darbuotojų korpuso atnaujinimą, t. y. buvo atrenkami darbuotojai į jau buvusius ir iki tol užimtus etatus, kuriuos užėmusių darbuotojų kadencijos baigėsi. Byloje nenustatyta, kad ieškovo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu būtų kuriamos naujos vietos. 2011 m. vasario 28 d. Gamtos tyrimų centro direktoriaus įsakymu Nr. P-2/28-3 nuo 2011 m. liepos 1 d. panaikinta Ekologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorijos vyresniojo mokslo darbuotojo pareigybė, iš kurios ieškovas buvo atleistas, o atsakovo skelbti konkursai skirti atrinkti kitų pareigybių ir struktūrinių padalinių darbuotojus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima darbdavys, bet ne teismas, todėl jis pats sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011).

Ieškovo kasaciniame skunde nurodomas argumentas, kad dėl dalyvavimo projektuose ieškovo darbas atsakovui nieko nekainavo, yra tinkamai įvertintas bylą nagrinėjusių teismų, konstatuojant, jog ieškovas gaudavo tiek darbo sutartyje nustatytą atlyginimą, tiek priedus už konkretaus projekto vykdymą, o iš biudžetinių lėšų mokamos darbo užmokesčio dalies nepadengė iš projektų gautas finansavimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su ypatingo atvejo buvimu, sudarančiu pagrindą nutraukti terminuotą darbo sutartį, ir teisės aiškinimo bei taikymo klaidos nepadarė.

Dėl pirmenybės teisės būti paliktam darbe, kai mažinamas darbuotojų skaičius, ir darbuotojo kvalifikacijos vertinimo

Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, kad jis turi didesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą, o apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nepagrįstai neįvertino kaip pirmenybės teisę būti paliktam dirbti suteikiančio pagrindo, nepagrįstai konstatavęs, kad ieškovo kvalifikacija yra žemesnė nei kitų darbuotojų.

Remiantis DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai, kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius. Tokia pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją (DK 135 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškovas turi didesnį kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje ir kasaciniam teismui sutikus su tokia išvada, aktualus tampa ieškovo kvalifikacijos vertinimas ir jos lyginimas su kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įstaigoje, kvalifikacija.

Ieškovas nesutinka su atsakovo Darbuotojų atrankos komisijos parinktu vertinimo kriterijumi (mokslinių straipsnių leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos instituto duomenų bazėje ISI Web of Science, skaičiumi), taip pat nurodo, kad buvo pažeistos proceso teisės normos netinkamai įvertinus jo turimą vadovavimo projektams patirtį.

Byloje nustatyta, kad atsakovo direktoriaus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-12-14-1 sudaryta Darbuotojų atrankos komisija įvertino kamieninių padalinių darbuotojų kvalifikaciją. Šiame įsakyme darbuotojų kvalifikaciją nurodyta įvertinti atsižvelgiant į jų išsilavinimą, teorines žinias ir praktinį pasirengimą darbui, praktinę patirtį. Atsakovo teigimu, šių kriterijų buvo laikytasi, nepaisant to, kad Darbuotojų atrankos komisija pagrindiniu kriterijumi vertinti mokslininkų kvalifikaciją pasirinko mokslinių straipsnių, paskelbtų tarptautiniuose leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos instituto duomenų bazėje ISI Web of Science, skaičių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikant DK 135 straipsnio 2 dalį, darbdavys, vertindamas darbuotojo kvalifikaciją, turi diskreciją parinkti kriterijus, kurie, darbdavio manymu, geriausiai atspindi darbuotojo tinkamumą pareigoms. Ši darbdavio diskrecija nėra neribota, nes parenkami kriterijai turi nepažeisti imperatyviųjų teisės normų, turi būti susiję su darbuotojo atliekamomis funkcijomis, jie negali būti diskriminaciniai ar savavališkai nustatyti, o kilus ginčui darbdavys turi pagrįsti, kodėl atitinkamas kriterijus yra reikšmingas darbuotojo kvalifikacijai įvertinti, kaip jis susijęs su atitinkamoms pareigoms keliamais reikalavimais, kodėl kvalifikacinį kriterijų atitinkantis darbuotojas yra labiau tinkamas pareigoms nei tokio kvalifikacinio kriterijaus neatitinkantis darbuotojas. Nustatęs atitinkamus kvalifikacijos vertinimo kriterijus darbdavys neturi diskrecijos šiuos kriterijus taikydamas, nes kriterijų taikymas turi remtis objektyviai esama ir galima patikrinti informacija. Pažymėtina, kad darbuotojo kvalifikaciją taikant DK 135 straipsnio 2 dalį įvertina darbdavys, tačiau kilus ginčui dėl netinkamo kvalifikacijos įvertinimo teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų argumentus, turi patikrinti, ar darbuotojo kvalifikacija pagrįstai įvertinta kaip žemesnė nei kitų tos pačios specialybės darbuotojų.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas tinkamai motyvavo, kodėl mokslinių straipsnių, paskelbtų tarptautiniuose leidiniuose, referuojamuose ir turinčiuose citavimo indeksą Mokslinės informacijos instituto duomenų bazėje ISI Web of Science skaičius yra tinkamas kriterijus, įvertinti darbuotojų kvalifikaciją. Teisėjų kolegijos nuomone, šis kriterijus galėjo būti taikomas vertinant mokslo įstaigos darbuotojų kvalifikaciją, nes tokio pobūdžio straipsniai atspindi tiek darbuotojo, kaip mokslininko, tarptautinį pripažinimą, tiek iš dalies lemia įstaigos gaunamą finansavimą. Be to, pasak atsakovo, nustatant darbuotojų kvalifikaciją, be šio kriterijaus, buvo vertinamas išsilavinimas (mokslinis laipsnis), kita praktinė patirtis (vadovavimas projektams, mokslininkų rengimas), tai atspindi Darbuotojų atrankos komisijos siūlymo lentelė Nr. 6. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nustatytų kriterijų visuma buvo tinkama ir adekvati, siekiant įvertinti mokslo darbuotojų kvalifikaciją. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai nepakankamai išanalizavo faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo nustatytų kriterijų taikymu. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismų liko neįvertinta aplinkybė, jog ieškovas 1998 metais yra paskelbęs straipsnį leidinyje, referuojamame duomenų bazėje ISI Web of Science, taip pat nuo 2005 iki 2010 metų yra vadovavęs 11 projektų. Byloje pateikti duomenys apie ieškovo vadovautus projektus, tačiau bylą nagrinėję teismai neišanalizavo ir neįvertino jo argumentų, kad Darbuotojų atrankos komisijos siūlymo lentelėje Nr. 6 nurodyti duomenys neatitinka tikrovės, nes ties ieškovo praktinės patirties (vadovavimo projektais) vertinimu yra nurodytas nulis, kai, pasak ieškovo, jis turi didelę vadovavimo projektams patirtį. Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą taip pat neargumentuojama, kodėl atsakovo patirtis vadovaujant projektams įvertinta nuliu balų. Taip pat nors Darbuotojų atrankos komisija ir pasirinko vertinti darbuotojų kvalifikaciją, kurie per paskutinius penkerius metus (2005–2010 metais) nepaskelbė straipsnių tarptautiniuose leidiniuose, tačiau Darbuotojų atrankos komisijos siūlymo lentelėje Nr. 6. skliausteliuose nurodomas ir 1990–2010 metų laikotarpis, o ieškovo 1998 metais paskelbtas straipsnis nėra nurodytas.

Kasacinis teismas nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių ir neperžengdamas kasacinio skundo ribų patikrina apskųstus sprendimus ar nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą išnagrinėjusi kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimą (CPK 183 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis), nes apeliacinės instancijos teismo išvada apie žemesnę ieškovo kvalifikaciją padaryta neištyrus bei neįvertinus įrodymų ir ieškovo pateiktų argumentų, jog atsakovas, įvertindamas ieškovo kvalifikaciją kaip žemesnę, vadovavosi tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 22,77 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. liepos 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Rimvydas Norkus