Civilinė byla Nr. 3K-3-201/2013

Teisminio proceso Nr.: nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.3;

(S)

11.9.10.8; 11.10; 14.4

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. kovo 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. ir atsakovo akcinės bendrovės „Kraft Foods Lietuva“ kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“ dėl išeitinės išmokos ir vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išeitinės išmokos atleidžiamam iš darbo darbuotojui mokėjimą, neatsiskaitymo su darbuotoju jo atleidimo iš darbo dieną teisinius padarinius, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimą, taikymo ir aiškinimo. 

Ieškovas V. S. nuo 1986 m. lapkričio 26 d. dirbo atsakovo įmonėje inžinieriumi, o nuo 2007 m. sausio 1 d. – Konditerijos cecho inžinieriumi-elektriku. V. S. 2008 m. kovo 25 d. sulaukė pensinio amžiaus. V. S. 2008 m. kovo 31 d. parašė paaiškinimą dėl medžiagų, pirktų elektros darbų atlikimui, galimo dingimo. Tą pačią dieną padavė pareiškimą darbdaviui nutraukti darbo sutartį savo noru nuo balandžio 4 d. Darbdavys fabriko personalo vadovės 2008 m. balandžio 1 d. įsakymu „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ atleido V. S. iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo 2008 m. balandžio 4 d. Įmonėje galiojo 2006 m. lapkričio 14 d. kolektyvinės sutarties papildymas, pagal kurį darbuotojams, nutraukiantiems darbo sutartį darbuotojo pareiškimu sulaukus pensinio amžiaus išmokama šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kai darbuotojo darbo stažas įmonėje yra didesnis kaip 20 metų. Darbdavys 2008 m. balandžio 21 d. atliko inventorizaciją, kurios metu nustatyta, kad trūksta 2264 metrų kabelio, kurio vertė su PVM – 53 382,6 Lt.

V. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti išeitinę išmoką, vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką ir bylinėjimosi išlaidas. AB „Kraft Foods Lietuva“ pareiškė priešieškinį dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, pripažinimo, kad darbuotojas buvo atleistas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies (priteisė išeitinę išmoką, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas), priešieškinį atmetė. Dėl ieškinio teismas nustatė, kad ieškovas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš darbo paties prašymu ir suėjus pensiniam amžiui, o atsakovas turėjo vykdyti Kolektyvinės sutarties nuostatas ir išmokėti sutartą išeitinę išmoką. Ieškovui priteistinos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką būtų neteisinga ir nepagrįsta. Kitos sumos – darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – ieškovui buvo išmokėtos jo atleidimo dieną. Dėl priešieškinio teismas nustatė, kad ieškovo pareigybės aprašyme ieškovas nebuvo paskirtas atsakingu už į įmonę atvežtas medžiagas, jis atvežtų medžiagų nepriimdavo, visiškos materialinės atsakomybės sutartis su juo sudaryta nebuvo. Atsakovas nepaskyrė konkretaus asmens ir nepavedė jam tikrinti, ar sunaudoti medžiagų kiekiai atitinka faktą ir ar yra naudojami racionaliai. Taip elgdamasis atsakovas veikė savo rizika. Teismas nustatė, kad inventorizacijos metu medžiagos buvo skaičiuojamos neišjungus elektros srovės, nesustabdžius gamybos, matavimui naudojamos elementarios matavimo priemonės, nenurodyti metodai, kaip skaičiuotos sunaudotos medžiagos, kuriose galimose medžiagų instaliavimo vietose inventorizavimo komisija apsilankė, ieškovas inventorizacijoje nedalyvavo. Taigi nėra pagrindo keisti atleidimo iš darbo pagrindą. 

Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Dėl ieškinio teisėjų kolegija, atsižvelgdama į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, į proporcingumą, kaip bendrąjį teisės principą, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B., G. R., M. D., D. P., O. V., L. J. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011), į faktą, kad atsakovas ieškovui atleidimo iš darbo dieną išmokėjo darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o išeitinės išmokos neišmokėjo kilus abejonių, pripažino, kad taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją darbdaviui būtų neproporcinga priemonė. Dėl priešieškinio teisėjų kolegija nustatė, kad nebuvo sandėlio medžiagoms ir sandėlininko ar kito už nepanaudotų medžiagų saugojimą atsakingo asmens. Nesant byloje įrodymų, kad ieškovui buvo nustatyta pareiga tikrinti sunaudotų medžiagų kiekį ir sunaudojimo pagrįstumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovui buvo pavesta skaičiuoti vykdytojo sunaudotas medžiagas, tikrinti, ar priėmimo–perdavimo aktuose nurodyti sunaudotų medžiagų kiekiai atitinka tikrovę.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu kasatorius V. S. prašo iš dalies pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą, priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju. DK 141 straipsnio 2 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nurodyta, kad darbuotojui turi būti išmokamos visos sumos, susijusios su darbo santykiais. Sąvoka „visos sumos“ reiškia, kad darbuotojui turi būti išmokamas ne tik darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ir kitos išmokos – išeitinė kompensacija, komandiruotpinigiai, delspinigiai ir kt. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009). Taigi žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nesusiejo ieškovui nesumokėtos jam pagal Kolektyvinę sutartį priklausančios kompensacijos su DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija darbdaviui.

2. Dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos sumažinimo. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai sumažino sankciją, nustatytą DK 141 straipsnio 3 dalyje. Jos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. A. v. AB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-400/2006; 2006 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. S. v. AB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-523/2006). Teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008). Jeigu darbuotojas reikalauja, tai darbdaviui taikomos DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, ar buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo, svarbu faktas, kad jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007). Pirmos instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, nukrypdami nuo paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuotos teismų praktikos, pažeidė materialiosios teisės normas. Šis pažeidimas turėjo lemiamą įtaką priimant neteisėtą sprendimą.

3. Dėl darbdavio teisės atsisakyti nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu anksčiau nei įstatyme nustatyti įspėjimo terminai. Darbdaviui kilus abejonių dėl darbuotojo kaltės, darbdavys turėjo visas galimybes, ir privalėjo pats tas abejones pašalinti. Darbdavys nebuvo saistomas ieškovo pareiškime nurodytos atleidimo iš darbo datos ir pagrindo, taigi, galėjo pasinaudoti DK 127 straipsnio l dalyje nurodytu 14 dienų terminu ir atleisti ieškovą DK 136 straipsnio 3 dalyje išvardytais pagrindais. Juolab kad, kaip priešieškinyje nurodo atsakovas, trūkumų faktai atsakovui buvo žinomi dar iki ieškovo atleidimo iš darbo. Ieškovas pateikė atsakovui pareiškimą atleisti jį iš darbo, o atsakovas šį prašymą patenkino, neišnaudodamas DK įtvirtintos galimybės patikrinti ieškovo darbą ir galimus drausmės pažeidimus, todėl žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, pateisindami atsakovo elgesį turėtomis abejonėmis dėl materialinių vertybių trūkumo atsakovo įmonėje.

 

Kasaciniu skundu kasatorius AB „Kraft Foods Lietuva“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą, V. S. ieškinį atmesti, AB „Kraft Foods Lietuva“ priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taikyti naikintinų teismų sprendimų atgręžimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl darbuotojo padaryto darbo drausmės pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais, kai darbuotojas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir byloje nustatomi konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, teismas juos vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar jie atitinka DK 235 straipsnyje nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v.UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. V. v. UAB „Kalnapilio–Tauro grupė“, bylos Nr. 3K-3-98/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. B. v. AB „Puntukas“, bylos Nr. 3K-3-117/2012). Atsakovo įsitikinimu, tokia pat linkme turėtų būti plėtojama DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei 235 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika tose bylose, kuriose darbdavys yra pareiškęs savarankišką reikalavimą pakeisti darbuotojo atleidimo iš darbo formuluotę į DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, kurį iš DK 235 straipsnio 2 dalies punktų yra nurodęs savo reikalavime (šiuo atveju priešieškinyje). Atsakovo manymu, bylą nagrinėję teismai turėjo tinkamai (teisingai) kvalifikuoti atsakovo ieškovui pareikštą priešieškinio reikalavimą, t. y. prireikus šiam reikalavimui išspręsti parinkti ir byloje taikyti tas DK teisės normas, kuriomis atsakovas priešieškinyje nesirėmė, jeigu pagal byloje surinktų įrodymų visumą yra pagrindas vadovautis atsakovo nenurodytomis, tačiau de facto jo įrodytomis, atitinkamomis DK 235 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Be to, atsakovas įsitikinęs, kad ieškovas netinkamai atliko savo pareigas, savavaliavo, atliko veiksmus, nesuderinamus su tinkamu ieškovo pareigų atlikimu, dėl to atsakovas patyrė žalą, o ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimus, nurodytus DK 235 straipsnio 2 dalies 4 bei 11 punktuose. Teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011 (dėl savavaliavimo); 2011 m. vasario 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje E. P. v. UAB „Nemuno vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-57/2011, ir kt. (dėl to, kas laikoma šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu); 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. L. v. UAB ,,Saurida“, bylos Nr. 3K-3-182/2012 (dėl aukštesnių reikalavimų darbuotojams, kurie dirba su materialinėmis vertybėmis).

2. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsniuose nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes atliko byloje pateiktų dokumentų vertinimą neįsigilinę į jų turinį, neatsižvelgę į jų tarpusavio ryšį. Teismai netinkamai įvertino ieškovo pareigybės aprašyme nurodytą pareigų tikslą – vadovauti elektros ūkio darbams, užtikrinti patikimą, saugų ir nenutrūkstamą įmonės aprūpinimą elektros energija. Teismai nevertino ir nepasisakė savo procesiniuose dokumentuose dėl ieškovo pareigybės aprašyme nurodytos pareigos organizuoti firmų, pagal sutartį atliekančių elektros ūkio remonto darbus, veiklą įmonėje, netyrė ir nevertino atsakovo su rangovu „YIT Technika“ sudarytos Techninio aptarnavimo sutarties, už kurios vykdymo kontrolę ir priežiūrą buvo atsakingas ieškovas. Šioje sutartyje nustatyta pareiga ieškovui – kontroliuoti UAB „YIT Technika“ atliekamus darbus. Vertindami V. S. paaiškinimus teismai neatsižvelgė į faktą, kad jis suinteresuotas bylos baigtimi. Taip teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoto reikalavimo įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P., D. G. ir O. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010).

3. Dėl darbuotojo pareigos dirbti dorai, sąžiningai, tausoti darbdavio turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sudaryta darbo sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojaliam, dirbti dorai, sąžiningai, tausoti darbdavio turtą ir savavališkai neatlikti veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. G. v. UAB ,,S. K. S.“, bylos Nr. 3K-3-568/2008; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. D. v. UAB „Verslo sindikato apskaita“, bylos Nr. 3K-3-592/2008; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. UAB „Barker textiles“, bylos Nr. 3K-3-424/2011). Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad tai, jog ieškovo pareigybės aprašyme nebuvo numatyta, kad ieškovas atsakingas už atvežtas medžiagas, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta, apskritai eliminuoja ieškovo atsakomybę už žinomai tikrovės neatitinkančių apskaitos dokumentų, t. y. užsakymų, atliktų darbų aktų bei montavimo darbų ir panaudotų medžiagų priėmimo-perdavimo aktų, pasirašymą, nukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir laikėsi itin formalios pozicijos.

4. Dėl DK 140 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 28 d. redakcija) aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl darbuotojo teisės į išeitinę išmoką turi būti nagrinėjamas darbuotojo kaltės klausimas, o vien tai, jog darbuotojas nėra atleistas pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, nereiškia darbuotojo kaltės nebuvimo fakto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007; 2012 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-252/2012).

 

 

Atsiliepimu į kasatoriaus V. S. kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, patenkinti atsakovo kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo šiuos argumentus:

1. Dėl kolektyvinėje sutartyje nustatytos išmokos kvalifikavimo. Ieškovas aiškina, kad DK 141 straipsnyje vartojama sąvoka „visos sumos“ apima ir kolektyvinėje sutartyje numatytą paramą, tačiau nepagrindžia tokio teiginio. Atsakovo kolektyvinėje sutartyje išvardyti paramos darbuotojams išmokėjimo atvejai, kurie nėra darbuotojui priklausanti darbo užmokesčio dalis ar kompensacija už atliktą darbą.

2. Dėl aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl DK 141 straipsnio 3 dalies sankcijos taikymo. Net ir atmetus pirmiau išdėstytus argumentus atsakovas negali būti baudžiamas dėl ilgo bylos nagrinėjimo. Per trisdešimt penkis mėnesius, kol byla buvo sustabdyta, vidutinis darbo užmokestis ieškovui sudarytų beveik devynis kartus didesnę sumą, nei reikalavo priteisti ieškovas. Toks priteistas darbuotojui vidutinis darbo užmokestis už laiką, per kurį uždelsta išmokėti paramą, leistų buvusiam darbuotojui neadekvačiai praturtėti darbdavio sąskaita, kas prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Teismai turėtų atsižvelgti ir į aplinkybes, kuriomis darbo sutartis buvo nutraukta (paaiškėjęs medžiagų trūkumas). Taip pat svarbu tai, kad būtina sąlyga, lemianti darbuotojo, su kuriuo nutraukiama darbo sutartis, teisę į išmoką yra atitinkamo darbuotojo kaltės nebuvimas, t. y. darbo sutarties šalių valia nutraukti darbo sutartį neturi būti vienaip ar kitaip paveikta darbuotojo kaltės buvimo fakto.

3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovo kasaciniame skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų faktinės aplinkybės (ratio decidendi) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra vienoda. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga padarytam teisės pažeidimui, nepažeis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. v. Vilniaus visuomeninė parapsichologijos akademija, bylos Nr. 3K-3-341/2009; kt.); teisės principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų, neadekvačios sankcijos taikymas yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. K., N. G., T. M., E. M., E. K., G. V. ir N. P. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011, konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog su atleidžiamomis iš darbo ieškovėmis jų atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta tik ta darbo užmokesčio dalimi, dėl kurios vyko ginčas, apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad šiuo atveju nepripažintina, jog atsakovas uždelsė atsiskaityti DK 141 straipsnio 3 dalies prasme (kartu turėjo pagrindą taikyti CK 6.210, 6.261 straipsnių normas, reglamentuojančias palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo mokėjimą, bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies normą, kurioje įtvirtintos procesinės palūkanos už priteistą sumą). Taigi atleidžiant ieškovą iš darbo jam buvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas, o parama pagal kolektyvinę sutartį, dėl kurios vyksta ginčas šioje byloje, nebuvo išmokėta dėl to, kad ieškovas netinkamai atliko jam patikėtas pareigas, nutraukdamas darbo sutartį siekė išvengti atsakovo įmonėje pradėto tyrimo dėl jo neteisėtų veiksmų. Tai nesudaro pagrindo ieškovui taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus darbuotojų teisių gynimo būdus.

 

            Atsiliepimo į atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbdavio pareigos nutraukiant darbo sutartį darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis) tinkamai kvalifikuoti darbo sutarties nutraukimo pagrindą bei užtikrinti darbuotojo teisę pasinaudoti jam priklausančiomis garantijomis

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistasm kitu įstatyme nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009).

Nagrinėjamoje byloje darbuotojas pateikė prašymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį nurodęs atleidimo iš darbo pagrindą – „paties prašymu“ ir atleidimo iš darbo datą – po 3 darbo dienų. Taip pat darbdaviui turėjo būti žinoma, kad darbuotojas yra sulaukęs pensinio amžiaus. Kadangi darbuotojas savo pareiškime nebuvo tiksliai nurodęs, pagal kurią DK 127 straipsnio dalį – 1 ar 2 – jis nori būti atleistas, darbdaviui kyla pareiga aiškintis bei vertinti susidariusią situaciją ne tik remiantis tiesiogiai teisės normose suformuluotais reikalavimais, bet ir bendrųjų darbo teisės principų, įvardytų DK 35 straipsnyje, aspektu. Darbdavio elgesys, kai jis, esant neaiškiam darbuotojo prašymui atleisti iš darbo, turėdamas duomenų apie darbuotojo senatvės pensijos amžių, parinko sau palankų atleidimo iš darbo pagrindą, vertintinas kaip pažeidžiantis DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.

Kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, jam nėra mokama išeitinė išmoka, o atleidžiant darbuotoją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Nagrinėjamu atveju kolektyvinėje sutartyje buvo nustatyta didesnė – šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Darbdaviui parinkus netinkamą atleidimo pagrindą, darbuotojui nebuvo išmokėta jam priklausanti išeitinė išmoka. Tačiau darbuotojas turėjo būti atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, todėl jam turėjo būti išmokėta išeitinė išmoka, priklausanti pagal DK 140 straipsnio 3 dalį ir įmonėje galiojančią kolektyvinę sutartį. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai priteisė darbuotojui jam priklausančią išeitinę išmoką. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą aptariamu aspektu, konstatuoja, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas.

 

Dėl ginčo, kilusio dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, nagrinėjimo pagal DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punktą (straipsnio 2005 m. gegužės 12 d. redakcija, aktuali ieškovo atleidimo iš darbo metu)

 

Darbdavys reikalauja pakeisti darbuotojo atleidimo iš darbo formuluotę ir pripažinti jį atleistu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (priešieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimas), 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir(ar) 11 punktą (kasacinio skundo reikalavimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis sisteminiu DK 124, 127 ir 136 straipsnių aiškinimu, toks reikalavimas reiškia ne formuluotės, o atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimą bei drausminės atsakomybės taikymą darbuotojui, su kuriuo darbo sutartis jau nutraukta.

Drausminės atsakomybės taikymas bendrąja prasme yra darbdavio teisė, o ne pareiga. Ją taikyti darbdavys gali tik esant DK nustatytiems pagrindams ir laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 234, 236, 240 ir kt. straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukus darbo sutartį pasibaigia darbdavio teisė reikalauti iš darbuotojo vykdyti darbo pareigas ir teisė taikyti drausminę atsakomybę už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB  „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009). Darbdavys tokį sprendimą – taikyti ar netaikyti drausminę nuobaudą – gali priimti iki darbo santykių su darbuotoju nutraukimo dienos. Pažymėtina, kad darbdavio dispozicija yra imtis veiksmų, kuriais išsiaiškintų visas aplinkybes, turinčias reikšmės atleidžiant darbuotoją iš darbo, ir tokių priemonių nesiėmimas reiškia, kad darbdavys prisiima galimų neigiamų padarinių riziką.

Nagrinėjamoje byloje darbdavys 2008 m. kovo 31 d. gavo darbuotojo prašymą atleisti jį iš darbo. Tuo metu darbdavys jau žinojo apie galimą materialinių vertybių trūkumą, gavo darbuotojo 2008 m. kovo 31 d. paaiškinimą dėl medžiagų, pirktų elektros darbams atlikti, galimo dingimo ir 2008 m. balandžio 1 d. priėmė įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nuo 2008 m. balandžio 4 d. Vadovaujantis DK 35 straipsnyje įtvirtintais darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principais, toks darbdavio elgesys vertintinas kaip atsisakymas skirti drausminę nuobaudą darbuotojui ir sutikimas nutraukti darbo santykius kitu įstatyme nurodytu pagrindu – darbuotojo pareiškimu.

Žemesniųjų instancijų teismai tyrė ir vertino, ar buvo drausminės atsakomybės sąlygos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjamos bylos atveju, todėl kad apskritai nėra galimybės taikyti drausminę nuobaudą darbuotojui, su kuriuo darbo santykiai jau yra nutrūkę. Dėl to teisėjų kolegija kasacinių skundų argumentų dėl sąlygų drausminei nuobaudai skirti buvimo ar nebuvimo, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad materialinės atsakomybės taikymo darbuotojui klausimo darbdavys byloje nekelia, todėl dėl jo teisėjų kolegija taip pat nepasisako.

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo

 

DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad atsakovas ieškovo atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo jam priklausančios šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos. Taip pat nustatyta, kad darbuotojo kaltės dėl šio neatsiskaitymo nėra. Atsakovas kasaciniame skunde klaidingai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007 ir 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-252/2012, nes pirmiau nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi (nurodytose bylose darbuotojas buvo bendrovės vadovas, atleistas iš darbo Akcinių bendrovių įstatymo 33 straipsnio 9 dalies, 37 straipsnio 3 dalies ir DK 124 straipsnio 1 dalies pagrindu). Nesant nustatytos darbuotojo kaltės analizuojamoje byloje yra pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad išeitinė išmoka darbuotojui atleidimo dieną nebuvo išmokėta, tačiau, atmesdamas reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už atsiskaitymo uždelsimą, nepagrįstai netaikė DK 141 straipsnio 3 dalies, todėl ši jo sprendimo dalis nėra teisėta ir pagrįsta.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje DK 141 straipsnio 3 dalis aiškinama atsižvelgiant į DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, taip pat į proporcingumą, kaip bendrąjį teisės principą, neatskiriamą nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su pirmiau išvardytais principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F. B. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“ , bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m.  balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012).

Nagrinėjamos bylos individualios aplinkybės lemia, kad darbuotojui pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteistinas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką mažintinas. Darbuotojo neapdairus ir nerūpestingas elgesys, kai prašyme atleisti iš darbo neaiškiai nurodomas atleidimo iš darbo pagrindas, nėra pakankamas pagrindas darbuotojo kaltei dėl neatsiskaitymo laiku konstatuoti, tačiau yra aplinkybė, į kurią atsižvelgia teisėjų kolegija, spręsdama dėl priteistinos sumos mažinimo. Bylos duomenimis darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 4600 Lt, atsakovo uždelsimas atsiskaityti su ieškovu, prasidėjęs 2008 m. balandžio 4 d., tęsėsi iki 2012 m. rugsėjo 3 d. Už visą šį laikotarpį pagal DK 141 straipsnio 3 dalį apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydis sudaro – 243 800 Lt. Teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybę, kad byla pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama beveik 50 mėnesių (nuo 2008 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. liepos 16 d.), iš jų beveik 36 mėnesius (nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2010 m. sausio 15 d.; nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. gegužės 7 d.) buvo sustabdyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl darbuotojo nerūpestingumo ir neatidumo, uždelstos išmokėti išmokos ir apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydžio disproporcijos, ilgo bylos nagrinėjimo sustabdymo pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką mažintina iki 18 400 Lt (darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už keturis mėnesius).

Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apskųstą teismo sprendimo dalį, kuria netaikoma DK 141 straipsnio 3 dalis, bet ieškovo naudai priteistos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). DK 141 straipsnio 3 dalis tiesiogiai ir išsamiai reglamentuoja ginčo teisinius santykius, todėl taikyti tik CK arba ir CK bei priteisti 5 procentų metines palūkanas nėra teisinio pagrindo. Dėl to ši sprendimo dalis keistina nepriteisiant 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o priteisiant sumažintą vidutinio darbo užmokesčio sumą už uždelstą atsiskaityti laikotarpį – 18 400 Lt.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Pakeitus apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį, paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis analogiškai reglamentuoja ir išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą. Bylinėjimosi išlaidos atlyginamos atsižvelgiant į tai, kad ieškovo kasacinis skundas tenkintas iš dalies, atsakovo kasacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teisme bylinėjimo išlaidos buvo tokios: 820 Lt žyminis mokestis už ieškinį (nuo kurio ieškovas buvo atleistas), 123 Lt žyminis mokestis už priešieškinį (kurį sumokėjo atsakovas), 20 Lt pašto išlaidų, kurias patyrė Kauno miesto apylinkės teismas, 2400 Lt ieškovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti, 5310 Lt atsakovo išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Pakeitus priteistą ieškovui sumą, padidėja ir žyminis mokestis iki 1372 Lt (nuo kurio ieškovas buvo atleistas). Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą kasaciniame teisme iš atsakovo priteistina 1372 Lt žyminio mokesčio ir 20 Lt pašto išlaidų valstybės naudai, 2400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo naudai.

Apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos buvo tokios: 950 Lt žyminis mokestis už atsakovo apeliacinį skundą. Įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas šalys nepateikė, todėl jos nepriteistinos. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą kasaciniame teisme, atsakovui lieka jo turėtos išlaidos dėl žyminio mokesčio sumokėjimo.

Kasaciniame teisme bylinėjimosi išlaidos yra tokios: 37,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), 963 Lt žyminis mokestis, kurį sumokėjo atsakovas. Įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas šalys nepateikė. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą kasaciniame teisme, iš atsakovo priteistina 37,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d. nutartį ir ja paliktą nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą. Vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui V. S. iš atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ 27 325,02 Lt (dvidešimt septynis tūkstančius tris šimtus dvidešimt penkis litus 2 ct) išeitinės išmokos, 18 400 (aštuoniolika tūkstančių keturis šimtus) Lt vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką. Iš viso iš atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ ieškovui V. S. priteisti 45 725,02 Lt (keturiasdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt penkis litus 2 ct).

Priteisti ieškovui V. S. iš atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ 2400 (du tūkstančius keturis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ 1372 (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt du) Lt žyminio mokesčio, 20 (dvidešimt) Lt pašto išlaidų, kurias patyrė Kauno miesto apylinkės teismas, 37,46 Lt (trisdešimt septynis litus 46 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą. Iš viso iš atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ valstybės naudai priteisti 1429,46 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt devynis litus 46 ct). Priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priešieškinį atmesti.“

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                           Sigitas Gurevičius

 

                                                                           

                                                                                     Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                   Česlovas Jokūbauskas