Civilinė
byla Nr. 3K-3-201/2013
Teisminio proceso Nr.: nesuteiktas
Procesinio
sprendimo kategorijos: 11.9.3;
(S)
11.9.10.8;
11.10; 14.4
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko
(kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. ir atsakovo akcinės bendrovės Kraft Foods Lietuva kasacinius skundus dėl Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d.
nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario
12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Kraft Foods Lietuva dėl išeitinės
išmokos ir vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo atsiskaityti
laiką priteisimo ir atsakovo priešieškinį
ieškovui dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje
kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išeitinės
išmokos atleidžiamam iš darbo darbuotojui mokėjimą, neatsiskaitymo su darbuotoju
jo atleidimo iš darbo dieną teisinius padarinius, atleidimo iš darbo
formuluotės pakeitimą, taikymo ir aiškinimo.
Ieškovas V. S. nuo 1986 m. lapkričio 26
d. dirbo atsakovo
įmonėje inžinieriumi, o nuo 2007 m. sausio 1 d. Konditerijos cecho inžinieriumi-elektriku.
V. S. 2008 m. kovo 25 d. sulaukė pensinio amžiaus. V. S. 2008 m. kovo 31 d. parašė paaiškinimą dėl medžiagų,
pirktų elektros darbų atlikimui, galimo dingimo. Tą pačią dieną padavė
pareiškimą darbdaviui nutraukti darbo sutartį savo noru nuo balandžio 4 d.
Darbdavys fabriko personalo vadovės 2008 m. balandžio 1 d. įsakymu Dėl darbo
sutarties nutraukimo atleido V. S. iš darbo pagal DK 127
straipsnio 1 dalį nuo 2008 m. balandžio 4 d. Įmonėje galiojo 2006 m. lapkričio
14 d. kolektyvinės sutarties papildymas, pagal kurį darbuotojams,
nutraukiantiems darbo sutartį darbuotojo pareiškimu sulaukus pensinio amžiaus
išmokama šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kai
darbuotojo darbo stažas įmonėje yra didesnis kaip 20 metų. Darbdavys 2008 m.
balandžio 21 d. atliko inventorizaciją, kurios metu nustatyta, kad trūksta 2264
metrų kabelio, kurio vertė su PVM 53 382,6 Lt.
V.
S. kreipėsi
į teismą, prašydamas priteisti išeitinę išmoką, vidutinį mėnesinį darbo
užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką ir bylinėjimosi išlaidas. AB Kraft Foods Lietuva pareiškė
priešieškinį dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, pripažinimo, kad
darbuotojas buvo atleistas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235
straipsnio 2 dalies 7 punktą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu
ieškinį patenkino iš dalies (priteisė išeitinę išmoką, 5 procentų metines
palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas), priešieškinį atmetė. Dėl
ieškinio teismas nustatė, kad ieškovas buvo teisėtai ir pagrįstai atleistas iš
darbo paties prašymu ir suėjus pensiniam amžiui, o atsakovas turėjo vykdyti
Kolektyvinės sutarties nuostatas ir išmokėti sutartą išeitinę išmoką. Ieškovui
priteistinos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes priteisti vidutinį
darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką būtų neteisinga ir nepagrįsta. Kitos
sumos darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovui
buvo išmokėtos jo atleidimo dieną. Dėl
priešieškinio teismas nustatė, kad ieškovo pareigybės aprašyme ieškovas nebuvo
paskirtas atsakingu už į įmonę atvežtas medžiagas, jis atvežtų medžiagų
nepriimdavo, visiškos materialinės atsakomybės sutartis su juo sudaryta nebuvo.
Atsakovas nepaskyrė konkretaus asmens ir nepavedė jam tikrinti, ar sunaudoti
medžiagų kiekiai atitinka faktą ir ar yra naudojami racionaliai. Taip
elgdamasis atsakovas veikė savo rizika. Teismas nustatė, kad inventorizacijos
metu medžiagos buvo skaičiuojamos neišjungus elektros srovės, nesustabdžius
gamybos, matavimui naudojamos elementarios matavimo priemonės, nenurodyti metodai,
kaip skaičiuotos sunaudotos medžiagos, kuriose galimose medžiagų instaliavimo
vietose inventorizavimo komisija apsilankė, ieškovas inventorizacijoje
nedalyvavo. Taigi nėra pagrindo keisti
atleidimo iš darbo pagrindą.
Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 16 d. nutartimi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Dėl ieškinio teisėjų kolegija, atsižvelgdama į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, į proporcingumą, kaip bendrąjį teisės principą, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B., G. R., M. D., D. P., O. V., L. J. v. UAB ,,Neo ranga, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. UAB ,,Pajūrio mediena, bylos Nr. 3K-3-247/2011), į faktą, kad atsakovas ieškovui atleidimo iš darbo dieną išmokėjo darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, o išeitinės išmokos neišmokėjo kilus abejonių, pripažino, kad taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją darbdaviui būtų neproporcinga priemonė. Dėl priešieškinio teisėjų kolegija nustatė, kad nebuvo sandėlio medžiagoms ir sandėlininko ar kito už nepanaudotų medžiagų saugojimą atsakingo asmens. Nesant byloje įrodymų, kad ieškovui buvo nustatyta pareiga tikrinti sunaudotų medžiagų kiekį ir sunaudojimo pagrįstumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovui buvo pavesta skaičiuoti vykdytojo sunaudotas medžiagas, tikrinti, ar priėmimoperdavimo aktuose nurodyti sunaudotų medžiagų kiekiai atitinka tikrovę.
III. Kasacinio skundo teisiniai
argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu kasatorius V. S. prašo iš dalies pakeisti
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą, priteisti
vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, bylinėjimosi
ir atstovavimo išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Dėl uždelsimo
atsiskaityti su darbuotoju. DK 141 straipsnio 2 dalyje
(2005 m. gegužės 12 d. redakcija) nurodyta, kad darbuotojui turi būti išmokamos
visos sumos, susijusios su darbo santykiais. Sąvoka visos sumos reiškia, kad
darbuotojui turi būti išmokamas ne tik darbo užmokestis ir kompensacija už
nepanaudotas atostogas, bet ir kitos išmokos išeitinė kompensacija,
komandiruotpinigiai, delspinigiai ir kt. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. liepos 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. UAB Geotechnikos grupė, bylos Nr. 3K-3-305/2009). Taigi žemesnės instancijos teismai
nepagrįstai nesusiejo ieškovui nesumokėtos jam pagal Kolektyvinę sutartį
priklausančios kompensacijos su DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta sankcija
darbdaviui.
2. Dėl DK 141 straipsnio 3 dalyje
nustatytos sankcijos sumažinimo. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai
sumažino sankciją, nustatytą DK 141 straipsnio 3 dalyje. Jos dydis konkretaus darbuotojo vidutinis
darbo užmokestis už uždelsimo laiką nustatytas įstatymu
ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų
paneigiamas įstatymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio
14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. A. v. AB
Alytaus tekstilė, bylos Nr. 3K-3-400/2006; 2006 m. spalio 2 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje D. S. v. AB
Alytaus tekstilė, bylos Nr. 3K-3-523/2006). Teisės normoje nustatytų
padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės
nebuvimu. Jeigu darbuotojo
kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje A. Č. v. UAB Stelalita, bylos Nr.
3K-3-625/2008). Jeigu darbuotojas reikalauja, tai darbdaviui taikomos DK 141
straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, ar buvo šalių ginčas dėl tam tikros
išmokos mokėjimo, svarbu faktas, kad jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo
kaltės (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje V.
M. v. UAB Izabelita, bylos Nr. 3K-3-260/2007). Pirmos instancijos ir apeliacinės
instancijos teismai, nukrypdami nuo paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartyse suformuotos teismų praktikos, pažeidė
materialiosios teisės normas. Šis pažeidimas turėjo lemiamą įtaką priimant
neteisėtą sprendimą.
3. Dėl darbdavio teisės
atsisakyti nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu anksčiau nei įstatyme
nustatyti įspėjimo terminai. Darbdaviui kilus abejonių dėl darbuotojo
kaltės, darbdavys turėjo
visas galimybes, ir privalėjo pats tas abejones pašalinti.
Darbdavys nebuvo saistomas ieškovo pareiškime nurodytos atleidimo iš darbo
datos ir pagrindo, taigi, galėjo pasinaudoti
DK 127 straipsnio l dalyje nurodytu 14 dienų terminu ir atleisti ieškovą DK 136
straipsnio 3 dalyje išvardytais
pagrindais. Juolab kad, kaip priešieškinyje nurodo atsakovas, trūkumų faktai atsakovui
buvo žinomi dar iki ieškovo atleidimo iš darbo. Ieškovas
pateikė atsakovui pareiškimą atleisti jį iš darbo, o atsakovas šį prašymą patenkino, neišnaudodamas
DK įtvirtintos galimybės
patikrinti ieškovo darbą ir galimus drausmės pažeidimus, todėl žemesniųjų
instancijų teismai nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už
visą uždelstą atsiskaityti laiką, pateisindami
atsakovo elgesį turėtomis abejonėmis dėl materialinių vertybių trūkumo atsakovo
įmonėje.
Kasaciniu
skundu kasatorius AB Kraft Foods Lietuva prašo panaikinti
Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 16 d. nutartį ir
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą, V. S. ieškinį atmesti, AB Kraft Foods Lietuva priešieškinį
patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taikyti naikintinų teismų
sprendimų atgręžimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Dėl darbuotojo padaryto darbo drausmės
pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais, kai darbuotojas atleistas
iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą
ir byloje nustatomi konkretūs darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas, teismas juos vertina,
kvalifikuoja ir sprendžia, ar jie atitinka DK 235 straipsnyje nustatyto
šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo
sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal
kurį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą kaip
šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje I. A. v.UAB Barker textiles, bylos Nr. 3K-3-424/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje R. V. v. UAB
KalnapilioTauro grupė, bylos Nr. 3K-3-98/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje N. B. v. AB Puntukas, bylos Nr. 3K-3-117/2012). Atsakovo įsitikinimu, tokia pat linkme turėtų būti
plėtojama DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto bei
235 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktika tose bylose, kuriose darbdavys yra
pareiškęs savarankišką reikalavimą pakeisti
darbuotojo atleidimo iš darbo formuluotę į DK 136 straipsnio 3 dalies 2
punktą, nepriklausomai nuo to, kurį iš DK 235 straipsnio 2 dalies punktų yra
nurodęs savo reikalavime (šiuo atveju priešieškinyje). Atsakovo
manymu, bylą nagrinėję teismai turėjo tinkamai (teisingai) kvalifikuoti atsakovo
ieškovui pareikštą priešieškinio reikalavimą,
t. y. prireikus šiam reikalavimui išspręsti parinkti ir byloje taikyti tas DK teisės normas, kuriomis atsakovas
priešieškinyje nesirėmė, jeigu pagal byloje surinktų įrodymų visumą yra pagrindas vadovautis atsakovo nenurodytomis,
tačiau de facto jo įrodytomis, atitinkamomis DK 235 straipsnio 2
dalies nuostatomis.
Be
to, atsakovas įsitikinęs, kad ieškovas netinkamai atliko savo pareigas,
savavaliavo, atliko veiksmus, nesuderinamus su tinkamu ieškovo pareigų
atlikimu, dėl to atsakovas patyrė žalą, o ieškovas padarė darbo drausmės
pažeidimus, nurodytus DK 235 straipsnio 2 dalies 4 bei 11 punktuose. Teismai
nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, t. y. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m.
lapkričio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje I. A. v. UAB Barker textiles,
bylos Nr. 3K-3-424/2011 (dėl
savavaliavimo); 2011 m. vasario 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje E. P. v. UAB Nemuno vaistinė, bylos Nr. 3K-3-57/2011, ir
kt. (dėl to, kas laikoma šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu); 2012 m. balandžio
20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. L. v.
UAB ,,Saurida, bylos Nr. 3K-3-182/2012 (dėl aukštesnių reikalavimų
darbuotojams, kurie dirba su materialinėmis vertybėmis).
2. Dėl įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisyklių. Teismai pažeidė
CPK 176, 185 straipsniuose nustatytas
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes atliko byloje pateiktų dokumentų vertinimą neįsigilinę į jų turinį,
neatsižvelgę į jų tarpusavio ryšį. Teismai netinkamai įvertino ieškovo
pareigybės aprašyme nurodytą pareigų tikslą vadovauti elektros ūkio darbams,
užtikrinti patikimą, saugų ir nenutrūkstamą įmonės aprūpinimą elektros
energija. Teismai nevertino ir nepasisakė savo procesiniuose
dokumentuose dėl ieškovo pareigybės aprašyme nurodytos pareigos organizuoti firmų, pagal sutartį atliekančių
elektros ūkio remonto darbus, veiklą įmonėje,
netyrė ir nevertino atsakovo su rangovu YIT Technika sudarytos Techninio
aptarnavimo sutarties, už kurios vykdymo kontrolę ir priežiūrą buvo atsakingas
ieškovas. Šioje sutartyje nustatyta pareiga ieškovui kontroliuoti UAB YIT
Technika atliekamus darbus. Vertindami V. S. paaiškinimus
teismai neatsižvelgė į faktą, kad jis suinteresuotas bylos baigtimi. Taip
teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoto
reikalavimo įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir
įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų
įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr.,
pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009;
2010
m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P., D. G. ir O. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010).
3. Dėl darbuotojo pareigos dirbti dorai,
sąžiningai, tausoti darbdavio turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje pripažįstama, kad sudaryta darbo
sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojaliam, dirbti dorai, sąžiningai, tausoti
darbdavio turtą ir savavališkai neatlikti veiksmų, kurie kenktų
darbdavio interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje P. G. v. UAB ,,S. K. S., bylos Nr.
3K-3-568/2008; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. D. v. UAB Verslo sindikato apskaita, bylos Nr.
3K-3-592/2008; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje I. A. v. UAB Barker textiles, bylos Nr.
3K-3-424/2011). Bylą
nagrinėję teismai nurodė, kad
tai, jog ieškovo pareigybės aprašyme
nebuvo numatyta, kad ieškovas atsakingas už atvežtas medžiagas, kad visiškos
materialinės atsakomybės sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta, apskritai eliminuoja ieškovo
atsakomybę už žinomai tikrovės neatitinkančių apskaitos dokumentų, t. y. užsakymų, atliktų darbų aktų
bei montavimo darbų ir panaudotų
medžiagų priėmimo-perdavimo aktų, pasirašymą, nukrypo nuo pirmiau nurodytos Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos ir laikėsi itin formalios pozicijos.
4. Dėl DK 140 straipsnio 2 dalies (2005
m. gegužės 28 d. redakcija) aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl darbuotojo teisės į
išeitinę išmoką turi būti nagrinėjamas darbuotojo kaltės klausimas, o vien tai,
jog darbuotojas nėra atleistas pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, nereiškia
darbuotojo kaltės nebuvimo fakto (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio
22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. UAB Izabelita, bylos Nr. 3K-3-260/2007; 2012 m. gegužės
28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-252/2012).
Atsiliepimu į kasatoriaus V. S. kasacinį
skundą atsakovas prašo jį atmesti, patenkinti atsakovo kasacinį skundą,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo šiuos argumentus:
1. Dėl kolektyvinėje sutartyje nustatytos išmokos kvalifikavimo. Ieškovas aiškina, kad DK 141 straipsnyje
vartojama sąvoka visos sumos apima ir kolektyvinėje sutartyje
numatytą paramą, tačiau nepagrindžia tokio teiginio. Atsakovo kolektyvinėje sutartyje išvardyti
paramos darbuotojams išmokėjimo atvejai, kurie nėra
darbuotojui priklausanti darbo užmokesčio dalis ar kompensacija už atliktą darbą.
2. Dėl
aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti, sprendžiant dėl DK 141 straipsnio 3
dalies sankcijos taikymo. Net
ir atmetus pirmiau išdėstytus argumentus atsakovas negali būti baudžiamas dėl ilgo bylos
nagrinėjimo. Per trisdešimt penkis
mėnesius, kol byla buvo sustabdyta,
vidutinis darbo užmokestis ieškovui sudarytų beveik devynis kartus didesnę sumą, nei reikalavo priteisti ieškovas. Toks priteistas darbuotojui vidutinis darbo
užmokestis už laiką, per kurį uždelsta
išmokėti paramą, leistų buvusiam darbuotojui neadekvačiai praturtėti darbdavio sąskaita, kas prieštarautų teisingumo, protingumo,
sąžiningumo principams. Teismai turėtų atsižvelgti ir į aplinkybes, kuriomis
darbo sutartis buvo nutraukta (paaiškėjęs medžiagų trūkumas). Taip pat svarbu
tai, kad būtina sąlyga, lemianti darbuotojo, su kuriuo
nutraukiama darbo sutartis, teisę į išmoką yra atitinkamo darbuotojo kaltės
nebuvimas, t. y. darbo sutarties šalių valia nutraukti darbo
sutartį neturi būti vienaip ar kitaip paveikta darbuotojo kaltės buvimo fakto.
3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovo kasaciniame skunde nurodytų
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų faktinės aplinkybės (ratio decidendi) iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Be to,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra vienoda. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra išaiškinęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali
būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju,
jeigu ji proporcinga padarytam teisės pažeidimui, nepažeis teisingumo,
protingumo, sąžiningumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 21 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje P.
M. v. UAB Swiss logistic, bylos Nr. 3K-3-267/2008;
2009 m.
rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. v.
Vilniaus visuomeninė parapsichologijos akademija, bylos Nr. 3K-3-341/2009; kt.); teisės principai reikalauja, kad tarp teisės
pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų, neadekvačios sankcijos taikymas yra
negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB
Fleming baldai, bylos Nr.
3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB Swiss logistic, bylos Nr.
3K-3-267/2008). Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A.
K.,
N. G., T. M., E. M.,
E. K., G. V. ir N. P.
v. AB Klaipėdos kartonas, bylos Nr. 3K-3-66/2011, konstatavo, kad atsižvelgiant
į tai, jog su atleidžiamomis iš darbo
ieškovėmis jų atleidimo dieną nebuvo visiškai
atsiskaityta tik ta darbo užmokesčio dalimi, dėl kurios vyko ginčas,
apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, kad šiuo
atveju nepripažintina, jog atsakovas uždelsė
atsiskaityti DK 141 straipsnio 3 dalies prasme (kartu
turėjo pagrindą taikyti CK 6.210, 6.261 straipsnių normas,
reglamentuojančias palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo
mokėjimą, bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies normą, kurioje įtvirtintos procesinės palūkanos už priteistą sumą). Taigi atleidžiant
ieškovą iš darbo jam buvo išmokėtas visas
priklausantis darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas, o parama pagal kolektyvinę sutartį, dėl kurios
vyksta ginčas šioje byloje, nebuvo
išmokėta dėl to, kad ieškovas netinkamai atliko jam patikėtas pareigas, nutraukdamas darbo sutartį siekė išvengti atsakovo
įmonėje pradėto tyrimo dėl jo neteisėtų veiksmų. Tai nesudaro pagrindo ieškovui taikyti DK 141 straipsnio 3
dalyje įtvirtintus darbuotojų teisių
gynimo būdus.
Atsiliepimo į atsakovo AB Kraft Foods Lietuva kasacinį
skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo
sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva
priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį,
išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo
valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su
darbdavio pasiūlymu būti atleistasm kitu įstatyme nustatytu pagrindu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio
8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių
miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009).
Nagrinėjamoje byloje darbuotojas pateikė prašymą darbdaviui nutraukti
darbo sutartį nurodęs atleidimo iš darbo pagrindą paties prašymu ir
atleidimo iš darbo datą po 3 darbo dienų. Taip pat darbdaviui turėjo būti
žinoma, kad darbuotojas yra sulaukęs pensinio amžiaus. Kadangi darbuotojas savo
pareiškime nebuvo tiksliai nurodęs, pagal kurią DK 127 straipsnio dalį 1 ar 2
jis nori būti atleistas, darbdaviui kyla
pareiga aiškintis bei vertinti susidariusią situaciją ne tik remiantis
tiesiogiai teisės normose suformuluotais reikalavimais, bet ir bendrųjų darbo
teisės principų, įvardytų DK 35 straipsnyje, aspektu. Darbdavio elgesys, kai
jis, esant neaiškiam darbuotojo prašymui atleisti iš darbo, turėdamas duomenų
apie darbuotojo senatvės pensijos amžių, parinko sau palankų atleidimo iš darbo
pagrindą, vertintinas kaip pažeidžiantis DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo
teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.
Kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo pagal DK
127 straipsnio 1 dalį, jam nėra mokama išeitinė išmoka, o atleidžiant darbuotoją
iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, jam išmokama jo dviejų mėnesių
vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar
kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Nagrinėjamu atveju kolektyvinėje
sutartyje buvo nustatyta didesnė šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio
dydžio išeitinė išmoka. Darbdaviui parinkus netinkamą atleidimo pagrindą,
darbuotojui nebuvo išmokėta jam priklausanti išeitinė išmoka. Tačiau darbuotojas
turėjo būti atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, todėl jam turėjo
būti išmokėta išeitinė išmoka, priklausanti pagal DK 140 straipsnio 3 dalį ir
įmonėje galiojančią kolektyvinę sutartį. Taigi pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai pagrįstai priteisė darbuotojui jam priklausančią išeitinę
išmoką. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą
aptariamu aspektu, konstatuoja, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Dėl
ginčo, kilusio dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, nagrinėjimo pagal
DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punktą (straipsnio 2005 m.
gegužės 12 d. redakcija, aktuali ieškovo atleidimo iš darbo metu)
Darbdavys reikalauja pakeisti darbuotojo atleidimo iš darbo
formuluotę ir pripažinti jį atleistu pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą
ir 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą (priešieškinio ir apeliacinio skundo
reikalavimas), 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir(ar) 11 punktą (kasacinio
skundo reikalavimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis sisteminiu DK
124, 127 ir 136 straipsnių aiškinimu, toks reikalavimas reiškia ne formuluotės,
o atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimą bei drausminės atsakomybės taikymą
darbuotojui, su kuriuo darbo sutartis jau nutraukta.
Drausminės
atsakomybės taikymas bendrąja prasme yra darbdavio teisė, o ne pareiga. Ją
taikyti darbdavys gali tik esant DK nustatytiems pagrindams ir laikydamasis
drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 234, 236, 240 ir kt. straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukus darbo sutartį pasibaigia darbdavio
teisė reikalauti iš darbuotojo vykdyti darbo pareigas ir teisė taikyti
drausminę atsakomybę už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB Vevira, bylos Nr.
3K-3-464/2009). Darbdavys tokį sprendimą taikyti ar netaikyti drausminę
nuobaudą gali priimti iki darbo santykių su darbuotoju nutraukimo dienos.
Pažymėtina, kad darbdavio dispozicija yra imtis veiksmų, kuriais išsiaiškintų
visas aplinkybes, turinčias reikšmės atleidžiant darbuotoją iš darbo, ir tokių
priemonių nesiėmimas reiškia, kad darbdavys prisiima galimų neigiamų padarinių
riziką.
Nagrinėjamoje byloje darbdavys 2008 m. kovo 31
d. gavo darbuotojo prašymą atleisti jį iš darbo. Tuo metu darbdavys jau žinojo
apie galimą materialinių vertybių trūkumą, gavo darbuotojo 2008 m. kovo 31 d.
paaiškinimą dėl medžiagų, pirktų elektros darbams atlikti, galimo dingimo ir
2008 m. balandžio 1 d. priėmė įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nuo
2008 m. balandžio 4 d. Vadovaujantis DK 35 straipsnyje įtvirtintais darbo
teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principais, toks darbdavio elgesys
vertintinas kaip atsisakymas skirti drausminę nuobaudą darbuotojui ir sutikimas
nutraukti darbo santykius kitu įstatyme nurodytu pagrindu darbuotojo
pareiškimu.
Žemesniųjų instancijų teismai tyrė ir vertino,
ar buvo drausminės atsakomybės sąlygos, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad
šios aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjamos bylos atveju, todėl kad apskritai
nėra galimybės taikyti drausminę nuobaudą darbuotojui, su kuriuo darbo
santykiai jau yra nutrūkę. Dėl to teisėjų kolegija kasacinių skundų argumentų
dėl sąlygų drausminei nuobaudai skirti buvimo ar nebuvimo, įrodymų vertinimo ir
įrodinėjimo neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad materialinės
atsakomybės taikymo darbuotojui klausimo darbdavys byloje nekelia, todėl dėl jo
teisėjų kolegija taip pat nepasisako.
Dėl DK
141 straipsnio 3 dalies taikymo
DK 141
straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai uždelsiama
atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo
užmokestis už uždelsimo laiką. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad atsakovas
ieškovo atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo jam priklausančios šešių mėnesių
vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos. Taip pat nustatyta, kad darbuotojo
kaltės dėl šio neatsiskaitymo nėra. Atsakovas kasaciniame skunde klaidingai
remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta
civilinėje byloje V.
M. v. UAB Izabelita, bylos Nr. 3K-3-260/2007
ir 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-252/2012,
nes pirmiau nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi
(nurodytose bylose darbuotojas buvo bendrovės vadovas, atleistas iš darbo Akcinių
bendrovių įstatymo 33 straipsnio 9 dalies, 37 straipsnio 3 dalies ir DK 124
straipsnio 1 dalies pagrindu). Nesant nustatytos darbuotojo kaltės
analizuojamoje byloje yra pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies
nuostatas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad
išeitinė išmoka darbuotojui atleidimo dieną nebuvo išmokėta, tačiau, atmesdamas
reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už atsiskaitymo uždelsimą,
nepagrįstai netaikė DK 141 straipsnio 3 dalies, todėl ši jo sprendimo dalis
nėra teisėta ir pagrįsta.
Naujausioje
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje DK 141 straipsnio 3 dalis aiškinama
atsižvelgiant į DK 2 ir 35
straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, taip pat į proporcingumą,
kaip bendrąjį teisės principą, neatskiriamą nuo teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principų. Pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota
išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta,
jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį
neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su pirmiau
išvardytais principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F.
B. v. UAB ,,Neo ranga, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės
17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir
Kanados UAB ,,Pajūrio mediena , bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje P. S. v. UAB Eurėja, bylos Nr. 3K-3-179/2012).
Nagrinėjamos
bylos individualios aplinkybės lemia, kad darbuotojui pagal DK 141 straipsnio 3
dalį priteistinas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už uždelsimo
atsiskaityti laiką mažintinas. Darbuotojo neapdairus ir nerūpestingas elgesys,
kai prašyme atleisti iš darbo neaiškiai nurodomas atleidimo iš darbo pagrindas,
nėra pakankamas pagrindas darbuotojo kaltei dėl neatsiskaitymo laiku
konstatuoti, tačiau yra aplinkybė, į kurią atsižvelgia teisėjų kolegija,
spręsdama dėl priteistinos sumos mažinimo. Bylos duomenimis darbuotojo
vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 4600 Lt, atsakovo uždelsimas
atsiskaityti su ieškovu, prasidėjęs 2008 m. balandžio 4 d., tęsėsi iki 2012 m.
rugsėjo 3 d. Už visą šį laikotarpį pagal DK 141 straipsnio 3 dalį apskaičiuotos
išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydis sudaro 243 800 Lt. Teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybę, kad
byla pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama beveik 50
mėnesių (nuo 2008 m. gegužės 15 d. iki 2012 m. liepos 16 d.), iš jų beveik 36 mėnesius
(nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2010 m. sausio 15 d.; nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d.
iki 2012 m. gegužės 7 d.) buvo sustabdyta. Teisėjų
kolegija sprendžia, kad dėl darbuotojo nerūpestingumo ir neatidumo, uždelstos išmokėti išmokos ir apskaičiuotos
išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydžio disproporcijos, ilgo bylos
nagrinėjimo sustabdymo pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota
išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką mažintina iki 18 400 Lt (darbuotojo
vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už keturis mėnesius).
Nustatytas
netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apskųstą
teismo sprendimo dalį, kuria netaikoma DK 141 straipsnio 3 dalis, bet ieškovo
naudai priteistos 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos
iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). DK 141 straipsnio
3 dalis tiesiogiai ir išsamiai reglamentuoja ginčo teisinius santykius, todėl
taikyti tik CK arba ir CK bei priteisti 5 procentų metines palūkanas nėra
teisinio pagrindo. Dėl to ši sprendimo dalis keistina nepriteisiant 5 procentų
metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki
visiško teismo sprendimo įvykdymo, o priteisiant sumažintą vidutinio darbo
užmokesčio sumą už uždelstą atsiskaityti laikotarpį 18 400 Lt.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pakeitus
apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį, paskirstomos bylinėjimosi
išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį
šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas
priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 1 dalis analogiškai
reglamentuoja ir išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti
atlyginimą. Bylinėjimosi išlaidos atlyginamos atsižvelgiant į tai, kad ieškovo
kasacinis skundas tenkintas iš dalies, atsakovo kasacinis skundas atmestas.
Pirmosios
instancijos teisme bylinėjimo išlaidos buvo tokios: 820 Lt žyminis mokestis už
ieškinį (nuo kurio ieškovas buvo atleistas), 123 Lt žyminis mokestis už
priešieškinį (kurį sumokėjo atsakovas), 20 Lt pašto išlaidų, kurias patyrė Kauno miesto apylinkės teismas, 2400 Lt ieškovo
išlaidos advokato pagalbai apmokėti, 5310 Lt atsakovo išlaidos advokato
pagalbai apmokėti. Pakeitus priteistą ieškovui sumą, padidėja ir žyminis
mokestis iki 1372 Lt (nuo kurio ieškovas buvo atleistas). Atsižvelgiant į bylos
išnagrinėjimo rezultatą kasaciniame teisme iš atsakovo priteistina 1372 Lt
žyminio mokesčio ir 20 Lt pašto išlaidų valstybės naudai, 2400 Lt išlaidų
advokato pagalbai apmokėti ieškovo naudai.
Apeliacinės
instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos buvo tokios: 950 Lt žyminis mokestis
už atsakovo apeliacinį skundą. Įrodymų apie kitas bylinėjimosi išlaidas šalys
nepateikė, todėl jos nepriteistinos. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo
rezultatą kasaciniame teisme, atsakovui lieka jo turėtos išlaidos dėl žyminio
mokesčio sumokėjimo.
Kasaciniame
teisme bylinėjimosi išlaidos yra tokios: 37,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. pažyma apie išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), 963
Lt žyminis mokestis, kurį sumokėjo atsakovas. Įrodymų apie kitas bylinėjimosi
išlaidas šalys nepateikė. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą
kasaciniame teisme, iš atsakovo priteistina 37,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
valstybės naudai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis,
359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 16 d.
nutartį ir ja paliktą nepakeistą Kauno miesto apylinkės
teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą. Vykdytiną
rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį
patenkinti iš dalies.
Priteisti
ieškovui V. S. iš atsakovo AB Kraft Foods Lietuva 27
325,02 Lt (dvidešimt septynis tūkstančius tris šimtus dvidešimt penkis litus 2
ct) išeitinės išmokos, 18 400 (aštuoniolika tūkstančių keturis šimtus) Lt
vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką. Iš viso
iš atsakovo AB Kraft Foods Lietuva ieškovui V. S. priteisti
45 725,02 Lt (keturiasdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt
penkis litus 2 ct).
Priteisti
ieškovui V. S. iš atsakovo AB Kraft Foods Lietuva 2400
(du tūkstančius keturis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti
iš atsakovo AB Kraft Foods Lietuva 1372 (vieną
tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt du) Lt žyminio mokesčio, 20 (dvidešimt)
Lt pašto išlaidų, kurias patyrė Kauno miesto apylinkės
teismas, 37,46 Lt (trisdešimt septynis litus 46 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą. Iš viso iš atsakovo AB Kraft Foods Lietuva valstybės naudai priteisti 1429,46 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt devynis
litus 46 ct). Priteistina suma mokama į Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos
kodas 188659752, biudžeto surenkamąją
sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Likusią
ieškinio dalį atmesti.
Priešieškinį
atmesti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas