Klaipėdos darbininkų sąjunga - Civilinė byla Nr. 3K-3-115/2013

Civilinė byla Nr. 3K-3-115/2013

Teisminio proceso Nr.: 2-12-3-01469-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7.3; 15.3.1; 15.4;

114.11; 121.21; 121.13;121.14; 121.19.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui Valstybės biudžetinei įstaigai (toliau – VBĮ) „Ventos socialinės globos namai“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, grąžinimo į darbą, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių drausmines nuobaudas ir jų skyrimo tvarką, taikymo ir aiškinimo.

D. B. 1997 m. spalio 1 d. sudarė darbo sutartį su VBĮ „Akmenės vaikų pensionatas“ (dabar reorganizuota į VBĮ „Ventos socialinės globos namai“). Nuo 2008 m. spalio 20 d. ieškovė tapo atsakovo direktoriaus pavaduotoja, o nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. birželio 14 d. laikinai ėjo direktorės pareigas. 2009 m. birželio 15 d. direktore pradėjo dirbti konkursą laimėjusi G. B.. 2009 m. birželio 29 d. ji priėmė įsakymą (be jau direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme numatytų pareigų) paskirti ieškovę atsakinga už sveikatos priežiūros padalinio veiklą. Nuo 2009 m. liepos 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 6 d. ieškovė atostogavo. Tuo metu gauti atsakovo darbuotojų tarnybiniai pranešimai dėl to, kad gyventojas K. Š. kasdien pasišalina iš įstaigos be leidimo; įstaigoje be leidimo lankosi Ž. B. ir platina muzikinius, pornografinius filmus; gyventojai A. B. ir G. J. be leidimo pasišalino iš įstaigos. 2009 m. rugpjūčio 19 d. ieškovei už aplaidų pareigų atlikimą (nesiimta priemonių dėl sistemingo A. Š. pasišalinimo iš pensionato, Ž. B. lankymosi pensionate, nėra vidaus tvarkos taisyklių, reglamentuojančių veiksmų planą, pasišalinus gyventojui iš pensionato) skirta drausminė nuobauda – pastaba. 2009 m. lapkričio 18 d. ieškovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl pastabos panaikinimo, 2009 m. gruodžio 1 d. ši prašymo netenkino, drausminę nuobaudą paliko galioti.

2009 rugpjūčio mėnesį nustatyti faktai, kad prieš globos namų gyventojus naudojamos smurtinio pobūdžio priemonės (tramdomieji marškiniai, pririšimas prie baldų, užrakinimas tualete ir kitokios fizinio suvaržymo priemonės). 2009 m. spalio 12 d. ieškovei skirtas papeikimas už aplaidų pareiginės instrukcijos vykdymą (pareigos rūpintis asmens teisių gynimu ir užtikrinimu, imtis skubių, neatidėliotinų, teisiškai pagrįstų priemonių nelaimingų atsitikimų, smurto, prievartos atvejais, apie tai informuoti direktorių, nustatyta tvarka atitinkamas valstybės įstaigas, nevykdymą) ir veiksmingos kontrolės nebuvimą, kad įstaigos gyventojai nepatirtų žeminančio elgesio iš darbuotojų. 2010 m. sausio 12 d. ieškovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl papeikimo panaikinimo, 2010 m. sausio 19 d. ši priėmė sprendimą palikti galioti drausminę nuobaudą.

2010 m. vasario 6 d. globos namų gyventojas A. V. smurtavo prieš kitą gyventoją V. S. 2010 vasario 10 d. paaiškėjo, kad gyventojui A. B. nuo 2009 m. lapkričio 24 d. nebuvo duodamas gydytojos psichiatrės paskirtas antidepresantas, nes bendrosios praktikos slaugytoja perrašydama gydytojos paskirtus vaistus neįrašė antidepresantų. 2010 m. vasario 14 d. globos namų gyventojai išgėrė darbuotojų paliktus alkoholinius gėrimus. 2010 m. kovo 4 d. ieškovė atleista iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą už direktoriaus pavaduotojo pareiginės instrukcijos (pareiga imtis skubių, neatidėliotinų, teisiškai pagrįstų priemonių nelaimingų atsitikimų, smurto, prievartos atvejais, apie tai informuoti direktorių, nustatyta tvarka atitinkamas valstybės įstaigas) aplaidų vykdymą, už neatsakingą įstaigos direktoriaus 2009 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. V-60 vykdymą bei veiksmingos kontrolės nebuvimą, dėl ko kilo grėsmė gyventojo A. B. sveikatai ir gyvybei, sveikatos sutrikimų G. J.

Ieškovė visas drausmines nuobaudas (pastabą, papeikimą ir atleidimą iš darbo) laiko nepagrįstomis ir neteisėtomis, teismo prašo jas panaikinti, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į darbą, priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir atlyginti neturtinę žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Akmenės rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad atsakovo direktorės 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. V-75 dėl drausminės nuobaudos – pastabos – paskyrimo yra neteisėtas (nes ieškovė nubausta už įvykius, įvykusius jai atostogaujant; nenustatyti ieškovės neteisėti veiksmai ir kaltė) ir jį panaikino. Teismas savo sprendimu pripažino, kad atsakovo direktorės 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. P-87 paskirta drausminė nuobauda – papeikimas – yra paskirta teisėtai ir pagrįstai. Iš bylos rašytinės medžiagos bei teisme apklaustų liudytojų paaiškinimų teismas padarė išvadą, kad visi atsakovo darbuotojai žinojo, kad įstaigoje yra specialūs tramdomieji marškiniai, kad jie yra nuolat naudojami fiksuoti neramiems gyventojams, ypač naktį. Taip pat teismas nustatė, kad nebuvo nustatyta tvarka, kaip, kada, kokiu pagrindu fiksaciją taikyti, ar apie tai informuoti įstaigos vadovą. Ieškovė, žinodama apie globos namuose esančią tokią situaciją, ją toleravo, pagal savo pareigas nesiėmė jokių priemonių, kad užtikrintų gyventojų teisių gynimą, gyventojų saugumą, prievartos atvejų įstaigoje išgyvendinimą. Teismas pripažino, kad atsakovo direktorės 2009 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. V-60 yra teisėtas, o 2010 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. P-29 dėl ieškovės atleidimo iš darbo – neteisėtas (nes direktorės neiformavimas yra tik formalus pažeidimas; nenustatyta, kokias pareigas ieškovė atliko aplaidžiai, kokių grėsmių bei sutrikimų būtent dėl ieškovės veiksmų atsirado įstaigos gyventojams A. B. ir G. J.) ir jį panaikino. Pripažinęs atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas ieškovei iš darbdavio priteisė vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, skaičiuojant po 106,13 Lt už kiekvieną darbo dieną už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2010 m. kovo 4 d. dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nusprendė, kad ieškovė negali būti grąžinama į darbą dėl to, kad dėl konfliktinės situacijos su direktore jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir nutraukė šalių sudarytą darbo sutartį pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; ieškovei iš darbdavio priteisė penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (10 613 Lt) išeitinę išmoką, 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti ieškovės reikalavimai, ir visą ieškinį atmetė. Analizuodama drausminės nuobaudos – pastabos – paskyrimo teisėtumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad nors 2009 m. rugpjūčio 19 d. direktorės įsakyme Nr. V-75 nenurodyta, kokias pareigas ieškovė atliko aplaidžiai, tai savaime nėra pagrindas panaikinti drausminę nuobaudą. Be to, tarnybinio patikrinimo išvadose detalizuojama, kad pažeistos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo IV dalies 8 punktas, IV dalies 14 punktas, IV dalies 3 punktas, IV dalies 4 punktas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė su direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymu buvo supažindinta pasirašytinai (2009 vasario 9 d.), pradėjus dirbti naujai įstaigos direktorei, jos pareigybės nepasikeitė, tik vėliau direktorė 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-60 teisėtai paskyrė ieškovę atsakinga už sveikatos priežiūros padalinio veiklą. Teismas nurodė, kad ieškovės pareigų turinys, darbo pobūdis, veiklos specifika, tikslas lemia griežtesnių drausminės atsakomybės reikalavimų taikymą, pažymėjo, kad reikia atsižvelgti ir į atsakovo veiklos ypatumus, jo tikslus ir veiklos uždavinius. Teisėjų kolegija įvertino didelę ieškovės darbo patirtį įstaigoje ir nustatė, kad ieškovei buvo žinoma apie įstaigos veiklos darbo organizavimo trūkumus, todėl ji privalėjo laiku imtis organizacinių priemonių, tinkamai atlikti savo pareigas. Jas nustato direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymas, DK 35, 228 straipsniai ir kt.

Spręsdama dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumo, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 2010 m. kovo 4 d. tarnybinio tyrimo išvadas ieškovė nesilaikė direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo IV dalies 15 punkto, neužtikrino įstaigos direktorės 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-60 deleguotos sveikatos priežiūros padalinio veiklos koordinavimo ir kontrolės funkcijos. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad įstaigos direktorės 2009 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. V-60 yra nedetalus, bet teisėtas, ir ieškovė turėjo jį vykdyti. Tačiau teisėjų kolegija teigė, kad įsakymo nedetalizavimas, t.y. konkrečių ieškovei deleguotų funkcijų nenurodymas, nesuponuoja išvados, kad ieškovė, dirbdama įstaigos veiklos organizacinį darbą, neturėjo imtis aktyvių priemonių, kad nebūtų alkoholio vartojimo įstaigos patalpose, nes kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo suvokia, jog toks elgesys neleistinas, ypač netoleruotinas vaikų ir jaunimo su proto negalia socialinės globos įstaigoje. Be to, neinformavusi direktorės apie alkoholio vartojimą darbovietėje, ieškovė prarado darbdavio pasitikėjimą toliau dirbti jai patikėtą darbą. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija (direktorė įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė, kokių grėsmių bei sutrikimų būtent dėl ieškovės veiksmų atsirado įstaigos gyventojams A. B. ir G. J.), teisėjų kolegija nustatė, kad A. B. sveikatos sutrikimus patvirtino atsakovo darbuotojai ir viešoji įstaiga „Akmenės rajono psichikos sveikatos centras“. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog iki skundžiamų atsakovo direktorės įsakymų ieškovė nuobaudų neturėjo, neapibūdina ieškovės darbo kokybės, nes ji visada privalėjo tinkamai atlikti savo darbo funkcijas darbdavio interesais.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu kasatorė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui kita sudėtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nemotyvuoto teismo sprendimo. Kasatorė teigia, kad sprendimas neatitinka Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes iš jo nėra aišku, kokias aplinkybes, lemiančias drausminės atsakomybės pagrindų buvimą, nustatytomis laiko teisėjų kolegija, o kokias – ne, kokiais įrodymais grindžia išvadas apie pareigų apimtį ir turinį, neigiamus padarinius, kaltę bei priežastinį ryšį. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus sprendimo panaikinimo pagrindas – sprendimo motyvų nebuvimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. V. Ž. individuali įmonė v. Šilalės rajono valstybinės mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-454/1999, nurodyta, kad nepakankamas teismo sprendimo argumentavimas reiškia, jog jis yra nemotyvuotas. Be to, teisėjų kolegijos motyvai yra prieštaringi ir neatitinkantys jau pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

2. Dėl apeliacinio skundo ribų. Kasatorė teigia, kad teisėjų kolegija nagrinėjo klausimus, kurie nebuvo keliami apeliaciniame skunde: kai kuriose apeliacinio skundo dalyse nenurodomos pažeistos teisės normos, kitose, nors ir nurodomos, tai nesiejama su paskirtomis drausminėmis nuobaudomis. Be to, teisėjų kolegijos sprendimo motyvai rodo, kad, analizuojant drausminės nuobaudos – pastabos – skyrimo pagrįstumą, nagrinėjami ne apelianto nurodyti proceso teisės pažeidimai, tačiau faktinės aplinkybės, kurios turėjo nulemti drausminės nuobaudos skyrimą, analizuojami DK 237 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas, nors apeliaciniame skunde šios teisės normos nenurodytos.

3. Dėl drausminių nuobaudų ir jų skyrimo tvarkos. Teisėjų kolegija netyrė, ar egzistuoja visos keturios drausminės atsakomybės sąlygos: nebuvo nustatyta, kokios pareigos ir funkcijos buvo prisikirtos kasatorei, kurias konkrečias pareigas ar funkcijas ji atliko netinkamai arba iš viso neatliko, kokių neigiamų padarinių tai sukėlė ir ar yra tarp neteisėto veikimo (neveikimo) priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija netyrė, kaip 2009 m. rugpjūčio 19 d. tarnybiniame patikrinime nurodyti faktai ir įvykiai dera su kasatorės pareigomis, nustatytomis pareigybės aprašyme. Pagal atsakovo nuostatų 44 straipsnio 1 dalį užtikrinti pensionato gyventojų saugumą, teikti kvalifikuotą pagalbą, atitinkančią asmens poreikius ir psichofizines galias, yra tiesiogiai su pensionato gyventojais dirbančių darbuotojų pareiga. Kasatorė nėra tokia darbuotoja, nes ji dirbo globos namų administracijoje. Taigi darbdavys kasatorei drausminę nuobaudą paskyrė ne už jos veikimą (neveikimą), tačiau už trečiųjų asmenų elgesį. Teisėjų kolegijos motyvas, kad ieškovė privalėjo laikytis ne tik pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų, bet ir nepažeisti darbdavio teisių bei įstatymu saugomų interesų, yra nepamatuotas. Be to, kasatorė įsitikinusi, kad jos veiksmuose ar tariamame neveikime nėra ne tik neteisėtumo požymių, tačiau jie nesukėlė ir negalėjo sukelti neigiamų padarinių (tiek drausminės nuobaudos pastabos, tiek atleidimo iš darbo atveju). Atitinkamai nėra ir priežastinio ryšio. Tai reiškia, kad iš esmės nėra konstatuoto nė vieno iš drausminės atsakomybės pagrindų.

Be to, teisėjų kolegija turėjo patikrinti, ar tinkamai darbdavys įgyvendino savo teisę skirti drausminę nuobaudą, ar nuobaudos skyrimo procedūros pažeidimai buvo esminiai (neesminiai): teisėjų kolegija pripažino, kad atsakovo direktorės 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakyme Nr. V-75 nenurodyta, kokias pareigas kasatorė atliko aplaidžiai, tačiau šios aplinkybės nevertino kaip pagrindo savaime panaikinti drausminę nuobaudą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona", bylos Nr. 3K-3-100/2010, nurodyta, kad „net ir esant tęstiniams pažeidimams atsakovas turėjo pareigą juos konkretizuoti, aiškiai įvardijant, kokie ieškovės veiksmai yra darbo drausmės pažeidimas, nurodyti, kokius konkrečiai lokalinius aktus ar įstatymo reikalavimus ieškovė pažeidė“. Teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, kad direktorės raštai, adresuoti kasatorei, dėl pasiaiškinimų neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų, nes nėra įvardyto jokio konkretaus darbo drausmės pažeidimo, jo padarymo vietos ar laiko. Teisėjų kolegija neatsižvelgė į tai, jog atsakovo 2010 m. kovo 4 d. direktorės įsakymas Nr. P-29 savo turiniu neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų. Įsakyme nenurodoma, kad kasatorė atleidžiama iš darbo už nerūpestingai atliktas pareigas ar kitą darbo drausmės pažeidimą, jei prieš tai jai per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikyta drausminė atsakomybė. Įsakymo turinys rodo, kad darbdavys stengiasi ne konkretizuoti darbo drausmės pažeidimą(-us), tačiau surašyti kuo daugiau informacijos, neva rodančios netinkamą veikimą. Teisėjų kolegija privalėjo ištirti šios informacijos tarpusavio ryšį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. UAB "Pašventupio Baltutė", bylos Nr. 3K-3-1298/2002, teismai yra orientuojami į tai, kad įstatymas, atsižvelgdamas į darbo sutarties specifiką, būtinumą ginti darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo sutarties šalies interesus, nustato specialią procedūrinę darbo sutarties nutraukimo tvarką, kuri buvo pažeista.

4. Dėl esminių darbo sąlygų keitimo. Teisėjų kolegija nesprendė, ar atsakovo direktorės 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-60 buvo keičiamos esminės darbo sutarties sąlygos. Šis įsakymas negali būti laikomas teisėtu, nes darbdavys pažeidė DK 120 straipsnio reikalavimus, nes nepasiūlė kasatorei keisti darbo sutarties sąlygas (arba pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas), negavo kasatorės rašytinio sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Atsakovo nuostatai, patvirtinti Šiaulių apskrities viršininko 2005 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-3535, neįteisino jokių pensionato struktūrinių padalinių, o tik numatė galimybę juos steigti ne pensionato patalpose (7 straipsnis). Be to, iš įsakymo turinio nėra galimybės suvokti, kokias konkrečias pareigas ar funkcijas privalo atlikti kasatorė koordinuodama bei kontroliuodama šio padalinio veiklą.

5. Dėl pareigybės aprašymo detalumo. Analizuojant kasatorės pareigybės aprašymą darytina išvada, kad jis yra netikslus, prieštaringas, nekonkretus, todėl tariamai priskirtos funkcijos yra praktiškai neįgyvendinamos. Pareigybės aprašyme vartojamos sąvokos „padėti“, „koordinuoti“, „kontroliuoti“, „telkti“, „rūpintis“, „dalyvauti“, „įgyvendinti“ ir t. t. Tai yra bendro pobūdžio sąvokos, kurių tikslus turinys, esmė, apimtis, periodiškumas, konkretūs veiksmai nenurodyti ir gali būti vertinami prieštaringai. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010, suformuotos praktikos, pagal kurią darbuotojo reikalavimas panaikinti drausminę nuobaudą tenkintinas, darbdaviui abstrakčiai suformuluoto kontrolės funkcijos turinio jokiu lokaliu norminiu teisės aktu nesukonkretinus. Analogiškai ir kasatorės atveju darbdavys neužtikrino, kad darbuotojas tiksliai žinotų savo pareigas ir jų atlikimo tvarką. Teismai privalėjo kritiškai vertinti atsakovo paaiškinimus, kad esą visos pareigos ir funkcijos buvo aiškinamos dalykinių pasitarimų metu, kolektyvo susirinkimuose ir pan., nes tai nėra būtinųjų darbo sąlygų nustatymo ir jų keitimo būdai.

6. Dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija nuspręsdama dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka nenurodė įtikinamų argumentų ir nepakankamai motyvavo tokį savo sprendimą. Byla yra gana sudėtinga tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu. Tai neadekvačiai suvaržė kasatorės teisę į tai, kad ji būtų tinkamai išklausyta, be to silpnesnioji ginčo šalis turi teisėtą lūkestį, kad teisėjų kolegija atidžiau nagrinės jos paaiškinimus. Teisėjų kolegijos motyvas, kad proceso šalys visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, turėjo galimybę išdėstyti procesiniuose dokumentuose, yra formalaus pobūdžio. Proceso dalyviai yra eliminuojami iš rungtyniško apeliacinio proceso, nes jiems nesuteikiama galimybės reaguoti ne tik į šalies paaiškinimus, bet ir vertinti, ar teisėjų kolegija neperžengia apeliacinio skundo ribų. Be to, kasatorei buvo užkirsta galimybė pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, nes ji negavo teismo pranešimo, jog byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka ir turi teisę pateikti papildomus prašymus.

7. Dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija netinkamai vertino įrodymus. Kasatorė reikalavo jai paskirtą drausminę nuobaudą panaikinti kaip neteisėtą, tačiau teisėjų kolegija padarė išvadą, kad „<...> pati ieškovė pripažino paskirtos drausminės nuobaudos – pastabos pagrįstumą ir teisėtumą, savo atliekamų darbo funkcijų trūkumus, todėl <...> nėra teisinio pagrindo naikinti paskirtą drausminę nuobaudą“. Teisėjų kolegija nekritiškai vertino faktą, jog kilo pavojus A. B. sveikatai ir gyvybei bei sveikatos sutrikimų G. J. Tai nepatvirtinta jokiais bylos dokumentais, nes A. B. nebuvo konstatuotas joks išorinis poveikis, galėjęs sukelti tokių padarinių. Dėl G. J. girtavimo pensionate atkreiptinas dėmesys į tai, kad už gyventojus šeimynose yra atsakingi socialiniai darbuotojai arba jų padėjėjai (Nuostatų 44 straipsnis), todėl nėra pagrindo iš kasatorės reikalauti atsakomybės už įvykius, kuriuos sukelia patys globos namų gyventojai.

Atsiliepimu į kasatorės D. B. kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti Šiaulių apygardos teismo, 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi tokie argumentai:

1. Dėl nemotyvuoto teismo sprendimo. Atsakovas laiko šį argumentą nepagrįstu ir neteisėtu, kartu nurodo, kad jeigu kasatorė nesuprato teisėjų kolegijos sprendimo, pagal CPK 278 straipsnį turėjo teisę kreiptis dėl jo išaiškinimo, bet šia teise nepasinaudojo. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Tuo atveju, jei teismo sprendimo (nutarties) motyvai nėra išsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Skundžiamame teisėjų kolegijos sprendime teismas pateikė glaustus motyvus visais bylai svarbiais klausimais, pasisakė dėl įrodymų vertinimo, todėl akivaizdu, kad jokių proceso teisės normų pažeidimų nepadaryta, o sprendimas yra teisėtas.

2. Dėl apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija neperžengė apeliacinio skundo ribų, nes analizavo tik tų drausminių nuobaudų teisėtumą, kurias buvo apskundęs atsakovas. Teisėjų kolegija analizavo ir vertino esmines faktines aplinkybes dėl kasatorės pareigų, įtvirtintų jos pareigybės aprašymo IV dalies 5 punkte, 14 punkte, 3 punkte, 4 punkte, netinkamo vykdymo, tai ir buvo pagrindas konstatuoti, kad kasatorei drausminė atsakomybė buvo taikyta teisėtai ir pagrįstai.

3. Dėl drausminių nuobaudų ir jų skyrimo tvarkos. Atsakovas pažymi, kad kasatorė kasacinio skundo V dalyje kelia tik fakto klausimus. Kasatorė nurodo, kad, viena vertus, teisėjų kolegija išėjo už apeliacinio skundo ribų, nes tyrė jos tariamas pareigas ir konkrečias darbo funkcijas, jų turinį ir esmę; kita vertus, teigia, kad teisėjų kolegija netyrė, kokios pareigos ir funkcijos buvo paskirtos kasatorei, todėl nebuvo nustatyta drausminės nuobaudos taikymo pagrindų (neteisėtos veikos, žalos, kaltės, priežastinio ryšio). Atsakovas atkreipia dėmesį į šį prieštaravimą ir pabrėžia, kad teisėjų kolegija tinkamai ir teisingai ištyrė kasatorės pareigas, jų turinį ir įvertino jų atlikimą. Be to, teisėjų kolegija tinkamai, motyvuotai ir aiškiai nurodė drausmės pažeidimus, už kuriuos kasatorei paskirtos drausminės nuobaudos. Dėl drausminių nuobaudų skyrimo procedūrų atsakovas pažymi, kad ir kasatorė pripažįsta, jog darbdavys reikalavo rašytinių pasiaiškinimų (kaip nurodyta DK), taigi drausminių nuobaudų skyrimo procedūra nebuvo pažeista. Kasatorė nurodo, kad direktorės 2010 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. P-29 savo turiniu neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“, bylos Nr. 3K-3-314/2005, nurodoma, kad vien tai, jog darbdavio įsakyme nenurodytas darbo drausmės pažeidimas, savaime nėra pagrindas panaikinti drausminę nuobaudą. Kai įsakyme darbo drausmės pažeidimas, už kurį taikyta drausminė nuobauda, nenurodytas arba nurodytas nekonkrečiai, darbdavys (atsakovas) pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turi teisę nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą ir jį patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (CPK 226 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis, 415 straipsnio 2 dalis).

4. Dėl pareigybės aprašymo detalumo ir darbo sąlygų keitimo. Atsakovas pažymi, kad tai yra naujas reikalavimas (galbūt pripažinti pareigybės aprašymo nuostatas neteisėtomis), kurio kasaciniame skunde kelti negalima (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Be to, kasatorė laisva valia niekieno neverčiama ir neveikiama pasirašė pareigybės aprašymą ir pasirašė po atsakovo direktorės 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-60. Teisėjų kolegija tinkamai atsižvelgė į DK 119 straipsnį ir įvertino Kodekse įtvirtintą išlygą „išskyrus šiame Kodekse nustatytus atvejus“. Šią taisyklę teisėjų kolegija taikė kartu su direktorės pareigybės aprašymo 5 dalies 21.1 punkte nustatyta teise. Taigi kasatorė klaidingai nurodo, kad teisėjų kolegija šio klausimo nenagrinėjo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010, kuria remiasi kasatorė, aplinkybės buvo kitokios: darbuotojas nebuvo supažindintas su konkrečiomis pareiginėmis instrukcijomis ir jam nebuvo pavesta atlikti tam tikrų funkcijų.

5. Dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas, nes teisėjų kolegija turi diskrecijos teisę pasirinkti, o rungtyniškumo principas įgyvendinamas ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Be to, pasirinkusi rašytinį procesą teisėjų kolegija įgyvendino CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso ekonomiškumo ir koncentruotume principą. Atsižvelgiant į tai, kiek truko bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, šis teisėjų kolegijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, neleidžiantis vilkinti bylą. Dėl galimybės pateikti dokumentus apie bylinėjimosi išlaidas atsakovas nurodo, kad kasatorė galėjo šiuos dokumentus pridėti prie atsiliepimo į apeliacinį skundą arba kreiptis į Šiaulių apygardos teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Dabar prie apeliacinio skundo pridėtus dokumentus apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme atsakovas vertina kaip naujus įrodymus ir aplinkybes, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

6. Dėl įrodymų vertinimo. Kasatorė kelia fakto klausimus, tačiau kasacinės instancijos teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija visas faktines bylos aplinkybes išanalizavo, įvertino ir konstatavo remdamasi CPK 185 straipsnio reikalavimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl esminių darbo sutarties sąlygų keitimo teisėtumo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar direktorės G. B. 2009 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. V-60, kuriuo deleguotos sveikatos priežiūros padalinio veiklos koordinavimo ir kontrolės funkcijos, yra teisėtas, privalomas bei vykdytinas kasatorei. Išanalizavus kasatorės darbo sutartį, atsakovo direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymą ir 2009 m. birželio 29 d. direktorės G. B. įsakymą Nr. V-60, vadovaujantis DK 95 straipsnio 1 dalimi ir 120 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad šiuo įsakymu, be jau nustatytų darbo sutarties ir pareiginių nuostatų, kasatorei pavedant naujas – sveikatos priežiūros padalinio veiklos koordinavimo ir kontrolės funkcijas, buvo pakeistos būtinosios darbo sutarties sąlygos. Pažymėtina, kad darbuotoja buvo pasirašytinai supažindinta su naujomis darbo funkcijomis, raštu ir konkliudentiniais veiksmais su jomis sutiko po įsakymo priėmimo, jų neginčijo įstatymų nustatyta tvarka ir jas vykdė. Vadovaujantis DK 35 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, toks kasatorės elgesys reiškia, kad kasatorė sutiko su jai paskirtomis naujomis darbo funkcijomis. Tai, kad darbdavys nesilaikė būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimo procedūrinių reikalavimų, t. y. negavo išankstinio rašytinio darbuotojo sutikimo, šiuo konkrečiu bylos nagrinėjimo atveju yra formalus pažeidimas, kurį nukonkuruoja nepiktnaudžiavimo teise principas (DK 35 straipsnis). Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad kasatorei apskritai negalėjo būti taikoma drausminė atsakomybė už 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-60 priskirtų funkcijų netinkamą atlikimą.

Dėl drausminės atsakomybės sąlygų

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Darbo sutarties nutraukimas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl nuobaudų skyrimo, kiekvienu atveju turi nustatyti šias būtinas drausminei atsakomybei taikyti sąlygas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nenustatė kasatorės pareigų turinio ir apimties, todėl negalėjo tinkamai nuspręsti dėl jos pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo). Teisėjų kolegija dėl šio argumento pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatorei paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo, analizavo, už kokių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą skirtos drausminės nuobaudos; pareigybės aprašymo, įstaigos nuostatų, kitų teisės aktų pagrindu sprendė, ar šios pareigos priskirtos kasatorei, ar jos veiksmai (neveikimas) gali būti traktuojami kaip darbo drausmės pažeidimas.

Pažymėtina, kad dėl darbo funkcijos vykdymo (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo atlikimo ar pareigų ėjimo), paklūstant darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, visų pirma susitariama darbo sutartyje (DK 93 straipsnis). Bendrosios darbuotojo pareigos įtvirtintos DK 228 straipsnyje. Jų laikymasis yra privalomas visiems darbuotojams. Detaliau atskirų darbuotojų teisės ir pareigos apibrėžiamos įmonių, įstaigų organizacijų teisės aktuose (vidaus tvarkos taisyklėse, nuostatuose, pareigybių aprašymuose ir kt). Kasatorės pareigybės (direktoriaus pavaduotojo) aprašymas patvirtintas atsakovo direktorės 2009 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. V-8. Kasatorės manymu, jos pareigybės aprašymas netikslus, nekonkretus, prieštaringas, jame nenurodyta, kokiais veiksmais tam tikros funkcijos turi būti įgyvendinamos. Galima sutikti su kasatorės vertinimu, kad kai kurios jos pareigybės aprašymo nuostatos yra bendro pobūdžio, nenurodyti tam tikrų funkcijų įgyvendinimo būdai ir priemonės, tačiau taip pat pažymėtina ir tai, kad vadovaujančių darbuotojų darbo specifika, pobūdis ir reikšmė lemia, kad tokiems darbuotojams suteikiama plati kompetencija, vadovaujamasis darbas pagal savo esmę yra susijęs su savarankiškumu, diskrecija, reikalingų sprendimų priėmimu, atsakomybe. Vadovaujančios pareigos lemia kontrolės funkcijos turėjimą, o šios nepanaudojimas reiškia atsakomybės prisiėmimą už dėl to kilusius galimus neigiamus padarinius. Kadangi vadovaujančio darbuotojo veiksmai (neveikimas), sprendimai gali turėti įtakos didelės dalies ar netgi visos įstaigos veiklai (nagrinėjamos bylos atveju – įstaigos gyventojams, kurių dauguma yra nepilnamečiai, turintys protinę negalią), tokių darbuotojų veiklos vertinimui taikomi aukštesni standartai ir griežtesni reikalavimai. Tie patys kriterijai taikytini, sprendžiant dėl jų atsakomybės. Į šią specifiką apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė, vertindamas, ar tinkamai pareigas atliko kasatorė ir ar buvo pagrindas skirti jai drausmines nuobaudas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje akcentuota, kad drausminės nuobaudos kasatorei skirtos ne už trečiųjų asmenų (tiek globos namų gyventojų, tiek darbuotojų) veiksmus, kaip traktuoja pati kasatorė, o už priemonių problemoms spręsti, neigiamiems padariniams pašalinti nesiėmimą, kitų asmenų darbo kontrolės stoką.

Kasaciniame skunde pateikiamas argumentas, kad kasatorė nesuprato direktorės 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-60 jai priskirtų kontrolės funkcijų apimties, manė, kad turi užtikrinti tik bendrą tvarką, kontroliuoti darbuotojų darbo trukmę, bet ne medicininių dokumentų pildymą; dėl to ji nėra atsakinga už tai, kad, neįrašius gydytojo paskirtų vaistų į paskyrimų lapą, A. B. ilgą laiką nebuvo duodami antidepresantai. Minėta, kad direktorės 2009 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-60, be jau nustatytų darbo sutarties ir pareiginių nuostatų, kasatorei buvo pavestos naujos – sveikatos priežiūros padalinio veiklos koordinavimo ir kontrolės funkcijos. Įsakymu suteikiamos kontrolės ir koordinavimo funkcijos vadovaujamą darbą dirbančiam asmeniui iš esmės yra įprastos ir būdingos. Tą patvirtina ir kasatorės pareiginių nuostatų IV dalies 1, 3, 9, 10 ir kiti punktai, apibrėžiantys koordinavimo ir kontrolės funkcijas, kurias turi vykdyti kasatorė. Be to, pati kasatorė 2009 m. gruodžio 24 d. paaiškinime pripažino, kad ji, vykdydama sveikatos priežiūros padalinio veiklos kontrolę, atliko medikamentų kiekinės apskaitos dokumentų patikrinimą, stebėjo gydytojų paskyrimų vykdymą, tikrino medicininės dokumentacijos tvarkymą. Tai rodo, kad jai priskirtas kontrolės ir koordinavimo funkcijas kasatorė suprato plačiau nei aiškina kasaciniame skunde.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010, suformuotai praktikai. Savo faktinėmis aplinkybėmis kasatorės nurodyta ir nagrinėjama bylos nesutampa, todėl minėta byla negali būti remiamasi šioje byloje. Pirmiau nurodytoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analizavo šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo atvejį bei sprendė, ar gydymo įstaigos vadovo pavaduotojai medicinai priskirta medicininių paslaugų kontrolės funkcija apėmė ne tik šių paslaugų profesinės (medicininės) kokybės, bet ir finansinę kontrolę. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl padalinio, kurio veiklos kontrolė pavesta kasatorei, darbuotojų profesinių (sveikatos priežiūros) funkcijų atlikimo kontrolės. Šią kontrolės funkciją kasatorė, kaip nutartyje jau nurodyta, atliko, tačiau nekokybiškai, nepakankamai.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d. įsakyme dėl drausminės nuobaudos – pastabos – skyrimo nenurodyta, kokių konkrečiai pareigų neatliko kasatorė. Nors įsakyme nedetalizuota, kokias pareigas aplaidžiai atliko kasatorė, tačiau nurodoma, kad įsakymas priimtas remiantis tarnybinio patikrinimo išvada. Joje konkretizuota, kokių pareigų aplaidus vykdymas pripažįstamas darbo drausmės pažeidimu, kasatorė su išvada supažindinta. Taigi kasatorei nuobaudos skyrimo metu buvo žinoma, už kokius pažeidimus jai skiriama nuobauda ir jų nenurodymas įsakyme jos teisių nepažeidė ir neturėjo įtakos, įgyvendinant apskundimo teisę. Be to, net ir pripažinus, kad tai yra drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas, jis laikytinas formaliu, nesudarančiu pakankamo pagrindo naikinti paskirtą drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v.UAB „GeoTec– Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; kt.).

Taigi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas atskirai analizavo kiekvieną drausminę nuobaudą (pastabą ir atleidimą iš darbo) ir, vadovaudamasis DK 234 straipsniu, tinkamai nustatė bei identifikavo visas drausminės atsakomybės sąlygas – t.y. neteisėtą veiką ir kaltę, pagrįstai konstatavo, kad nuobaudų skyrimo tvarka nepažeista.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę bei jų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį , priimtą civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį , priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartį , priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. vasario 22 d. nutartį , priimtą civilinėje byloje IĮ „Tinkreta“ v. UAB „Vikva“, bylos Nr. 3K-3-46/2012; 2012 m. liepos 2 d. nutartį , priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-348/2012; kt.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus būtina atsižvelgti ir į bylos specifiką.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus: atsakovo nuostatus, tarnybinių patikrinimų medžiagą, dalykinių pasitarimų protokolus, kasatorės pareigybės aprašymą, įstaigos direktoriaus pareigybės aprašymą, liudytojų parodymus, šalių (taip pat ir pačios kasatorės) paaiškinimus, įstaigos darbuotojų tarnybinius pranešimus, kitus byloje esančius įrodymus, aptarė jų įrodomąją reikšmę.

Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis , kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kasatorė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatorei nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvadomis , pagrįstomis byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. UAB „Unipakas“, bylos Nr. 3K-3-380/2012). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorė nepagrindė savo teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl teismo sprendimo motyvų nebuvimo kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turinį reglamentuoja CPK 331 straipsnis. Jame, be kita ko, išdėstyti reikalavimai motyvuojamajai teismo sprendimo (nutarties) daliai (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tokios dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai yra absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas (CPK 340 straipsnio 5 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasacinis teismas savo praktikoje pripažįsta, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Dėl šio pažeidimo teismo sprendimas (nutartis) galėtų būti naikinamas tik pripažinus jį esminiu proceso teisės normų pažeidimu ir jei jis galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 3K-3-450/2011; kt.). Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą aptariamu aspektu, konstatuoja, kad jis yra pakankamai motyvuotas, jame įvardytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi, darydamas išvadas.

Dėl rašytinio proceso

2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480, be kitų, pakeisti CPK 321, 322 straipsniai, nustatantys apeliacinio skundo nagrinėjimo procesą. Nauja šių straipsnių redakcija reiškia teisinio reguliavimo pakeitimą tuo aspektu, kad apeliacine tvarka bylos paprastai nagrinėjamos ne žodinio proceso, o rašytinio proceso tvarka; žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tuo atveju, kai pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas; dalyvaujančių byloje asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo nesaisto.

Tiek kasatorė, tiek atsakovas teikė prašymus nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka. Šiaulių apygardos teismas prašymų netenkino ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Deraimas“ v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-3-471/2012). Kasatorė atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė jokių motyvų, o kasaciniame skunde šios bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikį grindžia tuo, kad rašytinis procesas pažeidžia jos teisę į teisingą teismą, suvaržo jos teisę būti išklausytai, eliminuoja ją iš rungtyniško apeliacinio proceso, pažeidžia kasatorės teisėtus lūkesčius.

Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, kasatorė dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, o atsakovui apskundus teismo nutartį – ir atsiliepimą į apeliacinį skundą, taigi jos teisė būti išklausytai buvo įgyvendinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. S. v. L. S., A. J., A. Š. ir N. P., bylos Nr. 3K-3-295/2011). Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, nenustatęs išimties atvejo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasirinko rašytinį procesą apeliacinėje instancijoje. Šalys turėjo tikėtis rašytinio proceso ir savo prašymus bei argumentus išdėstyti teismui raštu, kartu su procesiniais dokumentais pateikti įrodymus dėl bylinėjimosi išlaidų. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad taip buvo pažeisti kasatorės teisėti lūkesčiai, suvaržyta jos teisė būti tinkamai išklausytai, teisė į teisingą teismą, kasatorė eliminuota iš rungtyniško apeliacinio proceso.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis).

Kasatorė kasaciniame skunde detaliai nagrinėja apeliacinio skundo turinį, tačiau neįvardija konkretaus apeliacinio skundo ribų peržengimo. Apeliaciniame skunde atsakovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo panaikinta kasatorei 2009 m. rugpjūčio 8 d. skirta drausminė nuobauda – pastaba, ir 2010 m. kovo 4 d. skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, iš esmės grindė tuo, kad teismas, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir atsakovo teisės aktus, nustatančius kasatorės funkcijas bei pareigas. Būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas ir tikrino pirmosios instancijos teismo sprendimą bei nustatytų aplinkybių pagrindu sprendė dėl prieš tai nurodytų drausminių nuobaudų pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kasatorės atleidimo iš darbo, atsakovas nesutiko su pirmosios instancijos pateiktu drausminės nuobaudos parinkimo vertinimu (kad paskirtoji nuobauda yra per griežta) ir nurodė, kad teismas netinkamai taikė DK 238 ir 235 straipsnius. Taigi, pasisakydamas šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas taip pat neperžengė apeliacinio skundo ribų. Kasatorė pažymi, kad apeliantas nebuvo nurodęs išsamių teisinių argumentų apie materialiosios teisės normų pažeidimus ar jų įtaką nepagrįsto sprendimo priėmimui. Tai, kad apeliacinio teismo sprendime plačiau pasisakoma apeliaciniame skunde keliamais klausimais, nurodomi papildomi, apeliaciniame skunde nenaudoti argumentai bei teisės normos, kurios neminimos apeliaciniame skunde, kaip ir rėmimasis faktais ir įrodymais, nurodytais kitos šalies atsiliepime į apeliacinį skundą, nereiškia apeliacinio skundo ribų peržengimo.

Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą , kuriuo panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendim o dalis, priimtas naujas sprendimas ir ieškinys atmestas, konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 31,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės D. B. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jo sumokėti advokatui 1950 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį, todėl ši suma mažinama iki leistino dydžio – 1700 Lt. Netenkinus kasacinio skundo, atsakovui iš kasatorės priteistini 1700 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. B. (duomenys neskelbtini) 31,46 Lt (trisdešimt vieną litą 46 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš ieškovės D. B. (duomenys neskelbtini) atsakovui VBĮ „Ventos socialinės globos namai“ (juridinio asmens kodas 190797283) 1700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Virgilijus Grabinskas