Civilinė byla Nr. 3K-3-417/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00375-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5; 11.9.10.7

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. spalio 10 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Neo group“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Neo Group“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą bei vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Šalys 2006 m. birželio 6 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 474, pagal kurią ieškovas nuo 2006 m. birželio 7 d. pradėjo dirbti UAB „Neo Group“ gamybinio komplekso kietos fazės polikondensacijos (KFP) operatoriumi, o nuo 2007 m. gegužės 9 d. – PVS KFP operatoriumi. 2009 m. vasario 23 d., pasiūlius darbdaviui, – PVS (paskirstymo valdymo sistemų) operatoriumi, su sąlyga, kad iki 2009 m. birželio 1 d. ieškovas privalės išlaikyti POLY dalies atestaciją. 2007 m. liepos 5 d. įregistruota UAB „Neo Group“ darbininkų sąjunga. Ieškovas nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. yra UAB „Neo Group“ darbininkų sąjungos narys. 2010 m. balandžio 2 d. darbo sutartis buvo nutraukta vadovaujantis DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu.

Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą, prašydamas: panaikinti 2009 m. lapkričio 5 d. atsakovo įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą, 2010 m. kovo 9 d. atsakovo įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, 2010 m. kovo 16 d. atsakovo įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą, 2010 m. kovo 31 d. atsakovo įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; pripažinti, kad iš darbo buvo atleistas neteisėtai bei nepagrįstai ir grąžinti dirbti į UAB „Neo Group“ PVS operatoriumi; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos – 2010 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d. įskaitytinai – 33946,30 Lt, o nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos – po 192,16 Lt už kiekvieną darbo dieną; teismo sprendimo dalį dėl grąžinimo į darbą ir vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išieškojimo nukreipti skubiai vykdyti; priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos.

Atsakovas UAB „Neo Group“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodydamas, kad drausminės nuobaudos ieškovui skirtos pagrįstai ir teisėtai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 2420 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 41,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Dėl 2009 m. lapkričio 5 d. ieškovui paskirtos pirmosios drausminės nuobaudos teismas, nors ir sutiko su ieškovo teiginiu, kad jis nebuvo supažindintas su PVS operatoriaus pareiginiais nuostatais, tačiau pažymėjo, kad jis toliau vykdė pareigas, kurias vykdė iki reorganizacijos, todėl elementarias pareigas – stebėti technologinį procesą – privalėjo atlikti nepriekaištingai, juolab kad šį darbą dirbo nuo 2006 metų; nurodė, kad nors garsinė signalizacija suveikė trys minutės iki ieškovo pamainos pradžios, tačiau tai nereiškia, kad ieškovas neturėjo pareigos toliau stebėti technologinio proceso, ką pagal pareigines instrukcijas privalėjo daryti; pažymėjo, kad perėjimo (pereinant nuo gaminamo produkto NEOPET 80 prie kito produkto NEOPET 82 FR) procedūra surašyta viename A4 formato lape ir asmuo, dirbantis įmonėje nuo 2006 m., galėjo ir turėjo susipažinti greičiau nei per 1 val. ir 46 min., kada buvo pasiektas maksimalus lygių skirtumas. Ieškovas privalėjo stebėti technologinį procesą kompiuterio ekrane, tačiau dėl dėmesio stokos nesureguliavo lygių, po to savarankiškai, nepranešęs atitinkamam vadovui, priėmė sprendimą ne pagal savo kompetenciją lygių skirtumą sumažinti, bet taip pat netinkamai – buvo sumažinta per daug ir dėl to buvo pagamintas per didelis kiekis tarpinės produkcijos, kurios kaina rinkoje daug mažesnė, todėl atsakovas patyrė 4623 Lt nuostolį.

Dėl 2010 m. kovo 9 d. ieškovui paskirtos antrosios drausminės nuobaudos teismas nurodė, kad  ieškovas neįvykdė tiesioginio vadovo nurodymo ir neatvyko į jam paskirtą metinį darbuotojo veiklos vertinimo pokalbį nurodydamas, kad neturi vykdyti neteisėtų pamainos vadovo nurodymų; kad tiesioginio vadovo nurodymas darbuotojui atvykti į vertinimo pokalbį yra protingas, sąžiningas ir teisėtas. Ieškovas savo veiksmais pasunkino darbuotojų vertinimo tvarkos diegimą bei kvestionavo darbdavio teisę reikalauti atvykti tiesiogiai aptarti jo darbo kokybę. Be to, DK 228 straipsnis įtvirtinta imperatyvioji nuostata, kad darbuotojas turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus. Teismas konstatavo, kad aptariama drausminė nuobauda skirta pagrįstai, atitinka padaryto pažeidimo sunkumą.

Dėl 2010 m. kovo 16 d. ieškovui paskirtos trečiosios drausminės nuobaudos teismas pažymėjo, kad ji buvo paskirta už dvigubą darbo drausmės pažeidimą, t. y. vadovo nurodymo – nuolat stebėti pareigybės nuostatuose nurodytų technologinių taškų darbą neįvykdymą bei asmeninio nešiojamojo kompiuterio naudojimąsi darbo metu naudojimąsi. Teismas padarė išvadą, kad aptariama drausminė nuobauda skirta pagrįstai, dėl ieškovo tyčinių bei kaltų veiksmų, o paskirta nuobauda – papeikimas - atitinka padaryto pažeidimo sunkumą.

Dėl ieškovui paskirtos ketvirtosios drausminės nuobaudos teismas nurodė, kad 2010 m. kovo 31 d. Nr. P-36/10 ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už tai, kad iki įsakymu 2010 m. vasario 12 d. įsakymu „Dėl papildomo laiko skyrimo atestacijoms išlaikyti Nr. V-6/10 termino“ nustatyto termino neišlaikė būtinos einamoms pareigoms POLY dalies atestacijos, kurią įsipareigojo išlaikyti sutikdamas su 2009 m. vasario 23 d. pasiūlymu pakeisti 2006 m. birželio 6 d. Darbo sutarties Nr. 474 sąlygas bei dėl to, kad per paskutinius 12 mėnesių jam jau buvo taikytos drausminės nuobaudos. Teismas konstatavo, kad ieškovas drausminį pažeidimą padarė dėl savo kaltės – iki nustatyto termino neišlaikė būtinos einamoms pareigoms POLY dalies atestacijos, kurią įsipareigojo išlaikyti sutikdamas su 2009 m. vasario 23 d. pasiūlymu pakeisti 2006 m. birželio 6 d. Darbo sutarties Nr. 474 sąlygas. Ieškovui per metus buvo paskirtos trys drausminės nuobaudos, kurios ketvirtos nuobaudos skyrimo metu buvo galiojančios ir apie jas ieškovas buvo informuotas. Teismas padarė išvadą, kad aptariama drausminė nuobauda skirta pagrįstai, o paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo – atitinka padaryto pažeidimo sunkumą.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 16 d. nutartimi nutarė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti iš dalies: 1) pripažino ieškovo ir atsakovo sudarytos darbo sutarties nutraukimą (atsakovo 2010 m. balandžio 1 d. darbo sutarties Nr. 474 nutraukimas) DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindais neteisėtu; 2) nustatė, kad darbo sutartis nutraukta apeliacinės instancijos teismo nutartimi nuo jos įsiteisėjimo dienos (2012 m. sausio 16 d.) bei priteisė ieškovui iš atsakovo 16 213,52 Lt išeitinę išmoką bei 41 389,51 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką; 3) iš ieškovo atsakovei priteisė 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, o valstybei – 20,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; iš atsakovo valstybei priteisė 20,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš atsakovo 3734 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovo atsakovei 600 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad pirmosios trys drausminės nuobaudos paskirtos ir parinktos, atsižvelgiant į DK 238 straipsnio nurodytas aplinkybes, bei pagrįstai įvertino, kad nėra pagrindų šias nuobaudas naikinti. Tačiau, priešingai nei pirmosios instancijos teismo, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytas faktas, kad ieškovas iki darbdavio nustatyto termino neišlaikė būtinos einamoms pareigoms POLY dalies atestacijos, kurią įsipareigojo išlaikyti sutikdamas su 2009 m. vasario 23 d. pasiūlymu pakeisti 2006 m. birželio 6 d. Darbo sutarties Nr. 474 sąlygas, negali būti laikomas darbo drausmės pažeidimu, nes tai nėra norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Šis faktas dėl tinkamos atestacijos neįgijimo būtų pagrindas darbo sutarčiai nutraukti DK 129 straipsnio nustatytais pagrindais ir tvarka. Dėl to nagrinėjamu atveju darbdavys turėjo teisę nutraukti darbo sutartį ne DK 237 straipsnio 3 dalies ir 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto, o DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindais ir nustatyta tvarka. Kadangi ieškovo atleidimo iš darbo dieną įmonėje nebuvo laisvų pareigybių, kurioms ieškovas turėtų būtiną kvalifikaciją, tai darbdavys neturėjo galimybės perkelti ieškovo jo sutikimu į kitą darbą (DK 129 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nustatė, kad darbdavys nesilaikė DK 130 straipsnyje nustatytos įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą tvarkos. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatavo, kad šalių sudarytos darbo sutarties nutraukimas nuo 2010 m. balandžio 2 d. pagal DK 237 straipsnio 3 dalį ir 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės įrodo darbuotojo ir darbdavio tarpusavio priešiškumą, todėl vertino, kad grąžinus ieškovą į darbą jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Be to, ankstesniam darbui dirbti ieškovas nėra įgijęs tinkamos kvalifikacijos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovo ir ieškovo sudaryta darbo sutartis nutrauktina teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos – 2012 m. sausio 16 d.), ieškovui priteisė išeitinę išmoką, nustatytą DK 140 straipsnio 1 dalyje. Kadangi ieškovo vidutinis darbo dienos užmokestis buvo 192,16 Lt ir vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 4053,38 Lt, tai teisėjų kolegija ieškovui iš atsakovo priteisė DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 16 213,52 Lt (DK 297 straipsnio 4 dalis). Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį ieškovui taip pat turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 82 779,02 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi ilgą bylos nagrinėjimo laiką, atsižvelgė į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus bei į tai, kad darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, todėl ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį sumažino 50 procentų, t. y. iki 41 389,51 Lt (DK 35 straipsnis, 297 straipsnio 4 dalis); ieškovo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

 

 

III. Kasacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Neo group“ prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimą; atgręžti sprendimo vykdymą: įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui išmokėtas sumas (16 213,52 Lt bei 41 389,51 Lt); priteisti atsakovui iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nutarties nemotyvavimo (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktų pažeidimo) bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad ketvirtoji drausminė nuobauda naikintina, nes nenustatyta darbuotojo kaltės dėl atestacijos neišlaikymo. Kasatoriaus nuomone, kaltės buvimo ar nebuvimo konstatavimas yra loginė įrodymų vertinimo išvada. Nors apeliacinės instancijos teismas nustatė tas pačias ketvirtos drausminės nuobaudos skyrimo faktines aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teismas, jų nepaneigė ir nenustatė naujų, tačiau padarė priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas. Teismai nustatė, kad apie bendrovėje nustatytą ir įgyvendinamą atestacijų laikymo tvarką ieškovas žinojo; taip pat nustatyta, kad darbuotojas vengė laikyti atestaciją, t. y. atestacijai nesiruošė, nesikonsultavo, neatvyko laikyti įskaitų. Ieškovas nesilaikė darbdavio nustatytos tvarkos, todėl atestacijos neišlaikė. Vadinasi, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp tvarkos nesilaikymo ir atestacijos neišlaikymo. Šią išvadą patvirtina tai, kad teismai nenustatė aplinkybių šalinančių darbuotojo kaltę. Kasatorius pažymėjo, kad pagal bendrovėje nustatytą atestacijos laikymo tvarką kiti sėkmingai įgyja reikiamą kvalifikaciją, o ieškovo atvejis – vienintelis. Teismai nustatė, kad darbuotojas pirmą kartą laikydamas atestaciją neturėjo pakankamai žinių vienai iš įskaitų gauti, nes nesikonsultavo, o vėliau, per papildomai skirtą laiką, trūkstamų įskaitų laikyti nebandė. Vadinasi, atestacijos laikymo tvarka bei darbuotojo gabumai ir atestacijos neišlaikymas nesiejami priežastiniu ryšiu. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto darytina išvada, kad darbuotojas yra kaltas dėl atestacijos neišlaikymo – jos nelaikė tyčia. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes pateikia nemotyvuotą, įrodymams prieštaraujančią išvadą: darbuotojas žinojo tvarką, atestacijos neišlaikė tyčia, bet yra nekaltas dėl padaryto darbo drausmės pažeidimo.

2. Dėl DK 129 straipsnio pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškinimuose jau yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, kurioje teigiama, kad DK 129 straipsnis taikomas tik nesant drausminės atsakomybės pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. AB LESTO, bylos Nr. 3K-3-346/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo šios taisyklės, sudarė sąlygas darbuotojams piktnaudžiauti savo teisėmis; besibaigiant atestacijos galiojimo terminui nereaguoti į darbdavio nurodymus atsinaujinti būtinas atestacijas. Tokiu atveju  darbdavys bus priverstas neleisti dirbti, bet mokėti darbuotojui atlyginimą (nes prastovą skelbti, esant sulygtam darbui, ar nušalinti darbuotoją nuo darbo įstatymuose nenumatytais atvejais nėra pagrindų) visą įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpį bei papildomai išmokėti jam išeitinę išmoką.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas E. S. prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nutarties motyvavimo ir įrodymų vertinimo. Ieškovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad POLY dalies atestacijos neišlaikymas negali būti laikomas darbo drausmės pažeidimu, nes tai nėra norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Tokią išvadą patvirtina DK 129 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią kartu su kitomis aplinkybėmis dėl darbuotojo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, numatytos ir aplinkybės, susijusios su darbuotojo kvalifikacija ir profesiniais gebėjimais. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad darbdavys buvo sudaręs darbuotojui galimybę įgyti einamoms pareigoms reikiamą kvalifikaciją. Ieškovas tam, kad išlaikytų atestaciją, pats savarankiškai turėjo įgyti privalomas žinias. Ieškovas dėl darbo pobūdžio neturėjo galimybės mokytis darbo metu, nes privalėjo nuolat stebėti technologinį procesą (už šios pareigos nevykdymą jam buvo skirta trečioji drausminė nuobauda). Vadinasi, ieškovas galėjo mokytis tik laisvu nuo darbo metu (poilsio dienomis, per pietų pertraukas), nors pagal DK 143 straipsnio 1 dalies 6 punktą stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose turi būti įskaitomas į darbuotojo darbo laiką. Byloje teismai nenustatė aplinkybių, leidžiančių padaryti išvadą, kad ieškovas atsisakė laikyti atestaciją arba dalyvauti mokymuose, kas galėtų būti pagrindu skirti ieškovui drausminę nuobaudą už pareigų nevykdymą, jų netinkamą vykdymą arba įmonės vidaus teisės norminių aktų pažeidimą. Savo prašymuose ieškovas nurodė ir siekė, kad kasatorius mokymus ir atestacijas organizuotų darbo metu, pažymėdavo, kad jam tiks bet kuri mokymų ir atestacijos data, kad atvyks į mokymus ir dalyvaus atestacijose darbdavio nurodytu laiku, tačiau kasatorius konkrečių atestacijos, įskaitos datų nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atestacijos neišlaikymas nustatytu terminu nėra darbo drausmės pažeidimas ir sutartį galima nutraukti DK 129 straipsnio, o ne DK 237 straipsnio 3 dalies, 136 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų pagrindais.

2. Dėl DK 129 straipsnio. DK 129 straipsnyje nustatyta, kad svarbiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe, todėl darbuotojo būtinos atestacijos neišlaikymas gali būti pagrindas nutraukti darbo sutartį su darbuotoju DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atestacijos neišlaikymas nesudaro darbo drausmės pažeidimo sudėties. Drausminė nuobauda darbuotojui galėtų būti skiriama už tai, jeigu jis vengtų laikyti atestaciją, pavyzdžiui, nustatytu laiku be svarbių priežasčių neatvyktų į mokymus, egzaminus, tačiau tokių pažeidimų ieškovas nepadarė. 

 

 

 Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad trys pirmosios drausminės nuobaudos ieškovui paskirtos pagrįstai, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl ketvirtosios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – paskyrimo. Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje – kasaciniame skunde iškeltų darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo santykių nutraukimą drausminės atsakomybės pagrindu bei darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, santykio aiškinimo ir taikymo klausimas.

 

Dėl nutarties motyvavimo ir įrodymų vertinimo

Kasatorius teigia, kad ketvirtoji drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo  – ieškovui skirta pagrįstai, todėl nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbdavys, atleisdamas ieškovą iš darbo, netinkamai taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą atleidimo iš darbo pagrindą. Jis mano, kad ši teismo išvada nemotyvuota, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Šis kasacinio skundo argumentas atmestinas.

DK 237 straipsnyje nurodyta, kad už darbo drausmės pažeidimą gali būti skiriamos drausminės nuobaudos. Kadangi atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tai, sprendžiant, ar pagrįstai darbuotojui buvo taikyta atitinkama drausminė nuobauda, reikia vertinti, kas yra darbo drausmės pažeidimas ir kokie yra jo požymiai. Darbo drausmės pažeidimas pagal DK 234 straipsnį yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbo drausmės pažeidimo objektyvieji požymiai yra darbuotojo neteisėtas elgesys – darbo pareigų, nustatytų norminiuose teisės aktuose, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Darbo drausmės pažeidimo subjektyvieji požymiai yra darbuotojo kaltė. Teisme tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo skirta už tai, kad iki darbdavio nustatyto termino neišlaikė būtinos einamoms pareigoms POLY dalies atestacijos, kurią įsipareigojo išlaikyti sutikdamas su 2009 m. vasario 23 d. pasiūlymu pakeisti 2006 m. birželio 6 d. Darbo sutarties Nr. 474 sąlygas bei dėl to, kad per paskutinius dvylika mėnesių jam buvo skirtos drausminės nuobaudos. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atestacijos neįgijimas negali būti laikomas darbo drausmės pažeidimu, nes tai nėra norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Tačiau kasatorius teigia, kad ieškovas kaltas dėl kvalifikacijos neįgijimo, nes, žinodamas darbdavio nustatytą tvarką, jos nesilaikė: tyčia vengė laikyti atestaciją, jai nesirengė, nesikonsultavo, neatvyko laikyti įskaitų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyčia, kaip viena kaltės formų, pasireiškia sąmoningu darbo pareigų neatlikimu ar netinkamu jų atlikimu, t. y. kai darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo supranta savo veiklos žalingumą, numato jos padarinius ir jų siekia (tiesioginė tyčia) arba kai asmuo supranta savo veiklos žalingumą, numato jos padarinius, nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kad ieškovas tyčia atsisakė laikyti atestaciją arba dalyvauti mokymuose, arba nustatytu laiku neatvyko į įskaitą, o aplinkybė, kad ieškovas neišlaikė atestacijos ir dėl to nepagerino savo kvalifikacijos, reikalingos einamoms pareigoms, negali būti traktuojama darbo drausmės pažeidimu. Kasatoriaus argumentas, kad kiti darbuotojai pagal darbdavio nustatytą tvarką išlaikė atestaciją, laikytinas teisiškai nereikšmingu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad kasatorius neįrodė darbuotojo kaltės, todėl drausminė nuobauda negalėjo būti taikoma.

Konstatavus, kad darbuotojas neteisėtai atleistas pagal DK 237 straipsnyje ir 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto atleidimo iš darbo pagrindu, spręstina, ar darbdavys galėjo darbuotoją atleisti pagal DK 129 straipsnio 1 dalį.

 

Dėl darbuotojo atleidimo pagal DK 129 straipsnį

DK 129 straipsnis leidžia darbdaviui, laikantis teisės aktų nuostatų, kiekvienu atveju pačiam nuspręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkretaus jos nutraukimo pagrindo elemento – konkrečių svarbių priežasčių (priežasties). DK 129 straipsnyje neatskleistas sąvokos ,,svarbi priežastis” turinys; straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis. Be kitų aplinkybių, šioje teisės normoje nu­ro­dytos ir tam tik­ros su dar­buo­to­jo as­me­niu (jo kva­li­fi­ka­ci­ja, pro­fe­si­niais ge­bė­ji­mais, elge­siu dar­be) su­si­ju­sios ap­lin­ky­bės, ku­rios kon­kre­čiu at­ve­ju ga­li bū­ti pri­pa­žįstamos svar­bia priežas­ti­mi nu­trauk­ti dar­bo su­tar­tį. Ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su dar­buo­to­jo el­ge­siu dar­be, ku­rios ga­li su­da­ry­ti pa­grin­dą darb­da­viui nu­trauk­ti ne­ter­mi­nuo­tą dar­bo su­tar­tį, turėtų būti suprantamos kaip subjek­ty­vios tam tik­ro dar­buo­to­jo cha­rak­te­rio, as­me­ni­nės ir pan. sa­vy­bės, ku­rios, ne­sant jo kal­tės, kaip draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės są­ly­gos (DK 234 straips­nis), ob­jekty­viai įvardijamos ne­tin­ka­mu darbuo­to­jo el­ge­siu dar­be. To­kios ap­lin­ky­bės ga­li bū­ti, pa­vyz­džiui, ne­pa­grįs­ti kon­flik­tai su bendradar­biais, elgesys, kuriantis įtampą tarp įmonės darbuotojų, psichologinio diskomforto kolektyve sukūrimas, pa­žiū­rų, ne­su­de­ri­na­mų su dir­ba­mu dar­bu ar vi­suo­me­nės mo­ra­lės nor­mo­mis, de­monst­ra­vi­mas, profesinės etikos reikalavimų ignoravimas ir pan. Ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su darbuo­to­jo el­ge­siu dar­be, bei ki­tos su dar­buo­to­jo as­me­niu su­si­ju­sios ap­lin­ky­bės ga­li bū­ti svar­bi prie­žas­tis nu­trauk­ti ne­ter­mi­nuo­tą dar­bo su­tar­tį tik ta­da, kai dėl to­kių ap­lin­ky­bių bu­vi­mo dar­buo­to­jas yra ne­tin­ka­mas pa­ves­tam dar­bui at­lik­ti.

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad, ieškovui neįgijus reikiamos kvalifikacijos, jis nebegalėjo atlikti darbo funkcijų, dėl to tolesnis darbuotojo palikimas darbe perdavus vykdytas funkcijas kitiems darbuotojams reikštų tokio darbuotojo faktinę prastovą; tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pripažintinos kaip galinčios iš esmės pažeisti darbdavio turtinius interesus, todėl siekdamas išvengti nuostolių darbdavys galėtų siūlyti pradėti tokio darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 straipsnio 2 ir 4 dalių pagrindais. Darbdaviui ekonominė būtinybė ir jo tiesioginis interesas siekti išvengti nepagrįstų darbo užmokesčių išlaidų tiems darbuotojams, kurių atliekamas darbas ir jo rezultatai pasikeitus aplinkybėms tampa nebereikalingi, nebepateisinantys darbuotojo buvimo darbe. Toks atvejis, kai darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal DK 129 straipsnio 2, 4 dalis atleisti darbuotoją laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. T. v. Panevėžio K. Paltaroko vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-356/2004).

Pripažinus, kad nebuvo pagrindo ieškovui taikyti ketvirtosios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog darbdavys galėjo pradėti ieškovo atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu procedūrą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius nepagrindė savo teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus; bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė bei pagrįstai nutraukė darbo sutartį teismo sprendimu DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu.

 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškinys patenkintas iš dalies, konstatuoja, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovas E. S. pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą jis sumokėjo advokatei 1000 Lt. Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl ji priteistina iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. spalio 10 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 38,18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

          Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Neo group“ (juridinio asmens kodas 126142011) E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 1000 (vieną tūkstantį) Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš uždarosios akcinės bendrovės „Neo group“ (juridinio asmens kodas 126142011) 38,18 Lt (38 litus 18 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

 

          Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                  Virgilijus Grabinskas

 

                                                                                               

       Birutė Janavičiūtė

                                                                                               

 

        Pranas Žeimys