Civilinė byla Nr. 3K-7-149/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-04702-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2.1; 4.3.11

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Baranausko, Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo  2011 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. B. ieškinį atsakovui UAB „Keback Vilnius“ dėl darbo užmokesčio už kasmetines atostogas priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 27 257,88 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 15 d. iki visiško atsiskaitymo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad 2007 m. liepos 11 d. su atsakovu buvo pasirašyta darbo sutartis, pagal kurią buvo priimta dirbti įmonėje UAB „Keback Vilnius“ administratore – pardavimo vadybininke. 2010 m. kovo 15 d. darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės); atleidžiant iš darbo su ja nebuvo visiškai atsiskaityta – atsakovas nepriskaičiavo ir neišmokėjo kompensacijos už nepratęstas kasmetines atostogas. Ieškovė teigė, kad visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas nesilaikė DK 176 straipsnio 2 dalies nustatytos kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos – laiku neišmokėdavo ieškovei darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, o vėluodamas išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, nepratęsdavo ieškovės atostogų tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį. Apie savo pažeistas teises ieškovė sužinojo 2010 m. kovo     23 d., gavusi Darbo inspekcijos raštą, kuriame buvo nurodyta, kad nustatytas DK 176 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimas.

Atsakovas UAB „Keback Vilnius“ prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad DK 176 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, jog darbdavys, vėluodamas sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, savo valia turi pratęsti atostogų trukmę; taip pat nenustatyta, jog darbuotojui, nepasinaudojus atostogų pratęsimu, šios dienos yra laikomos nepanaudotomis atostogomis ir už jas, atleidžiant darbuotoją, turi būti mokama kompensacija. DK 165 straipsnio 1 dalyje  nustatyta, kad darbuotojas, kuris pageidauja, kad jam būtų suteiktos atostogos, turi išreikšti savo valią, taigi, tą patį jis turi padaryti ir dėl atostogų pratęsimo. Ieškovė per visą darbo laiką atostogavo 6 kartus, bet nė karto nepareiškė valios pratęsti atostogas, kartu pati piktnaudžiavo savo teisėmis, nes pateikdavo prašymus suteikti atostogas likus kelioms dienoms, vienai dienai ar net tą pačią dieną, taip nepalikdama atsakovui galimybės išmokėti darbo užmokestį laiku. Ieškovė ir atsakovas žodžiu buvo susitarę, kad darbo užmokestis už atostogas bus išmokamas su darbo užmokesčiu, mokamu po atostogų. Šį susitarimą patvirtina atsakovo įsakymai dėl kasmetinių atostogų suteikimo, su kuriais ieškovė buvo supažindinta, neprieštaravo ir jokių pretenzijų nereiškė.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė sutiko su atsakovo į bylą pateiktu apskaičiuotu vidutiniu dienos darbo užmokesčio dydžiu bei darbo užmokesčio už nesuteiktas atostogas kompensacija ir reikalavimą dėl nesumokėtos už nepanaudotas kasmetines atostogas kompensacijos sumažino iki 13 418,33 Lt. Šalys neginčijo fakto, kad suteikiant ieškovei atostogas nebuvo laikomasi DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytos apmokėjimo už kasmetines atostogas tvarkos, t. y. visada būdavo apmokama pavėluotai, o ieškovė neginčijo fakto, kad visada, pasibaigus atostogoms, ji grįždavo į darbą. Teismo vertinimu, tokiu atveju, kai darbdavys pavėluotai išmoka darbo užmokestį už suteiktas kasmetines atostogas,  tiek įstatymas, tiek teismų praktika numato tik vieną teisinį padarinį, t. y. darbuotojo teisę į atostogų pratęsimą.

Vilniaus apygardos teismas  2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame nurodytais motyvais.  Teismas nurodė, kad pagal formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. Lietuvos-Vokietijos UAB „Inerarbo“, bylos Nr. 3K-3-1059/2003; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje „ Velga Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, bylos Nr. A-756-2056/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje UAB „Infomedia“ v. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius, bylos Nr. A-822-1406/2011) darbuotojui priklauso iniciatyvos teisė, t. y. teisė spręsti, ar pavėluotai jam išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas yra jo darbo teisių pažeidimas, ir rinktis atitinkamą elgesio variantą: reikalauti kasmetines atostogas pratęsti tiek dienų, kiek vėluojama sumokėti, arba pasinaudoti šiomis atostogomis kitu jam patogiu metu, iš anksto suderinus su darbdaviu. Kadangi atostogų pratęsimas yra darbuotojo teisė ir jos įgyvendinimas priklauso nuo darbuotojo valios, tai tik tokiu atveju atsiranda ir atitinkama darbdavio pareiga jas tęsti. Kitų padarinių, darbuotojui nepasinaudojus savo teise į atostogų pratęsimą, įstatymų leidėjo nenumatyta. Kolegija taip pat akcentavo, kad, darbuotojui pareiškus apie norą pratęsti atostogas arba jas gauti kitu laiku, darbdaviui suteikta diskrecijos teisė vertinti, ar dėl pavėluotos išmokos už atostogas sumokėjimo nėra paties darbuotojo kaltės. Byloje esantys ieškovės prašymai bei atsakovo įsakymai patvirtina, kad penkiais atvejais iš septynių ji raštu pranešė apie ketinimą atostogauti likus vos dienai iki atostogų (neįskaitant poilsio dienų), o darbdavys tą pačią ar kitą dieną priimdavo įsakymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, todėl pavėluoto darbo užmokesčio už atostogas sumokėjimas, kai dėl jo yra ir paties darbuotojo kaltės, nesudaro teisinių prielaidų pratęsti jam kasmetines atostogas. 

 

 

 

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.    Teismai neteisingai aiškino ir vertino DK 176 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą dėl atsiskaitymo su darbuotoju už kasmetines atostogas prieš tris kalendorines dienas iki jų pradžios, atostogų pratęsimo ir jų pridėjimo prie nepanaudotų kasmetinių atostogų. Byloje nustatyta, kad darbo sutarties laikotarpiu nebuvo laikomasi DK 176 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos apmokėjimo už kasmetines atostogas prieš tris kalendorines dienas tvarkos, tačiau teismai neatsižvelgė į šios normos imperatyvų pobūdį, taip sudarydami galimybę nesilaikyti įstatyme nustatyto reikalavimo, ir netinkamai vertino teismų praktikoje įtvirtintą nuostatą, kad, darbuotojui nepageidaujant pratęsti atostogų DK 176 straipsnio 2 dalies pagrindu, jos pridedamos prie nepanaudotų atostogų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje „Velga Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, bylos Nr. A-756-2056/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje UAB „Infomedia“ v. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius, bylos Nr. A-822-1406/2011). Pripažindami, kad DK 176 straipsnio 2 dalies pagrindu ieškovės nepageidautų pratęsti atostogų negalima pridėti prie nepanaudotų atostogų, teismai paneigė DK 141 straipsnio 1, 2, 3 dalių ir 177 straipsnio 1 dalies esmę ir taikymo galimybę bei nesilaikė DK 35 straipsnyje įtvirtintų principų bei darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, interesų vertinimo taisyklių.

2.    Nei norminiuose teisės aktuose, nei teismų praktikoje neįtvirtinta, kad, darbdaviui nesilaikius DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytos apmokėjimo už atostogas tvarkos, o darbuotojui dėl to nepratęsus atostogų, būtent darbuotojui atsiranda pareiga reikalauti, kad nepratęstų atostogų dienos būtų pridėtos prie nepanaudotų atostogų. Priešingai, teismų formuojama praktika leidžia daryti išvadą, kad darbuotojo reikalavimas pridėti DK 176 straipsnio 2 dalies numatytu atveju nepratęstas atostogas prie nepanaudotų nebūtinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje UAB „Infomedia“ v. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius, bylos Nr. A-822-1406/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. UAB „STA projektai“, bylos Nr. 2- 2071/2011).

3.    Kasatorei būnant silpnesniąja darbo santykių šalimi, nežinant savo teisės į reikalavimą pratęsti atostogas dėl vėlavimo atsiskaityti už jas, atsakovas neturėjo teisės darbovietėje įgyvendinti praktikos, priešingos imperatyviosioms įstatymų normoms ir taip piktnaudžiauti teise. Darbdavys taip pat turi teisę tvarkyti savo veiklą, organizuoti tvarką įmonėje, nustatyti taisykles darbuotojams, tačiau tai privalo daryti nepažeisdamas įstatymų, gerbdamas prigimtines asmenų teises, pvz., darbuotojo teisę į tinkamą darbo teisių įgyvendinimą (Konstitucijos 48 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011). Bylą nagrinėję teismai nepaisė DK 176 straipsnio 2 dalyje ir teismų praktikoje suformuoto imperatyvo, kad šalių susitarimu ar formuojamos praktikos darbovietėje pagrindu negalima keisti apmokėjimo už atostogas tvarkos.

4.    Teismų praktikoje, aiškinant DK 176 straipsnio 2 dalį, suformuota taisyklė, kad reikalavimą pratęsti atostogas darbdaviui turi pateikti darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. Lietuvos-Vokietijos UAB „Inerarbo“, bylos Nr. 3K-3-1059/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje „Velga Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcija, bylos Nr. A-756-2056/2010). Jeigu darbuotojas nepageidauja pratęsti atostogų, jos pridedamos prie nepanaudotų atostogų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje „Velga Vilnius“ v. Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcija, bylos Nr. A-756-2056/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje UAB „Infomedia“ v. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius, bylos Nr. A-822-1406/2011, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. UAB „STA projektai“, bylos Nr. 2-2071/2011). Bylą nagrinėję teismai padarė priešingą išvadą, t. y. nusprendė, kad nepratęstos atostogos negali būti pridėtos prie nepanaudotų ir už jas baigiantis darbo santykiams neturi būti kompensuojama. Paliekant tokią situaciją, kai bendrosios kompetencijos teismų sprendimai prieštarauja specializuotų teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) sprendimams dėl nepageidautų pratęsti atostogų pridėjimo prie nepanaudotų, būtų nesilaikoma vienodo teisės aiškinimo principo. Nors darbuotojas ir turi galimybę su darbdaviu susitarti, kad atostogos jam bus suteiktos vėliau, pavyzdžiui, darbuotojui palankesniu ar labiau pageidaujamu metu, tačiau tokio susitarimo nebuvimas savaime nereiškia, jog nepratęstos atostogos neturi būti pridėtos prie nepanaudotų atostogų.

5.    Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, byloje Nr. 26/07 pateiktu išaiškinimu, žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų. Šioje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, kuris, aiškindamas DK 176 straipsnio 2 dalies normą, yra nurodęs, kad ši įstatymo norma yra garantija darbuotojui, jog vidutinis darbo užmokestis už kasmetines atostogas būtų sumokėtas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki atostogų pradžios, nes darbuotojui tinkamai pasirengti atostogoms reikia lėšų. Darbdaviui neatlikus šios pareigos, darbuotojo pareiškimu jis privalo pratęsti atostogas tiek dienų, kiek buvo pavėluota sumokėti už kasmetines atostogas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. UAB „STA projektai“, bylos Nr. 2-2071/2011). Nepratęsus atostogų, jos turėjo būti pridėtos prie nepanaudotų kasmetinių atostogų, už jas mokant darbo užmokestį kaip už kasmetines atostogas. Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija (DK 177 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. UAB „STA projektai“ , bylos Nr. 2-2071/2011).

6.    Pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d.  Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008), jei yra nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų padarinių. Taigi, atsakovui ieškovės atleidimo dieną nesumokėjus kompensacijos už jai DK 176 straipsnio 2 dalies pagrindu priklausančias nepanaudotas atostogas, turėjo kilti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytas padarinys – darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką.

7.    Teismai, vertindami darbuotojos kaltę, nepagrįstai nurodė, kad prašymų suteikti atostogas pateikimas, likus kelioms dienoms iki atostogų, sudarė pagrindą jų nepratęsti. Tokia teismų išvada yra nepagrįsta, prieštaraujanti teismų praktikai, nes darbuotojo prašymas išmokėti jam atostoginius negali būti laikomas jo kalte dėl darbo užmokesčio už kasmetines atostogas neišmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2056-10). Darbuotojas darbo santykiuose laikomas silpnesniąja šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. A. v. UAB „Pas Juozapą“, Nr. 3K-3-48/2001; 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005), todėl darbdavys, būdamas verslininkas, stipresnioji darbo santykių šalis, turėdamas pareigą darbo santykių metu elgtis apdairiai ir atidžiai, turėjo teisę netenkinti darbuotojo atostogų prašymo, jeigu manė, kad negalės įgyvendinti jam įstatymo priskirtų pareigų. Priimdamas darbuotojos prašymą, darbdavys prisiėmė dėl tokio poelgio galinčių kilti padarinių riziką.

 

Atsakovas UAB „Keback Vilnius“ su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir ginčijamus sprendimus palikti nepakeistus.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.    Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčo sprendimą neatsižvelgė į tai, kad DK 176 straipsnio 2 dalies nuostata yra imperatyvi. Šį argumentą ieškovė grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2056/2010, nors šalių privataus pobūdžio ginčą nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. DK 176 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nenurodyta, kad ši nuostata yra imperatyvi. Aplinkybė, kad tuo atveju, jeigu su darbuotoju neatsiskaitoma nustatytu terminu, jam priklausančios kasmetinės atostogos gali būti pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo uždelsta atsiskaityti, patvirtina, kad ši norma yra dispozityvi. DK 95 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.), darbo užmokestis už kasmetines atostogas yra darbuotojo darbo užmokesčio dalis, taigi sistemiškai aiškinant DK 176 straipsnio 2 dalį ir 95 straipsnio 3 dalį darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbo užmokesčio už kasmetines atostogas mokėjimo sąlygų. Nagrinėjamoje byloje šalys buvo susitarusios dėl darbo kitokios užmokesčio už kasmetines atostogas mokėjimo tvarkos, ir susiklostė praktika, kad apmokėjimas už atostogas buvo gaunamas kartu su atlyginimu, nes DK 95 straipsnyje to nedraudžiama. Tokio darbuotoj ir darbdavio susitarimo teisinį galimumą patvirtina ir teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje  byloje E. B. v. UAB „Geostatyba“ , bylos Nr. 2A-787-567/2010).

2.    Ieškovės pateiktas DK 176 straipsnio normos vertinimas prieštarauja susiklosčiusiai praktikai. Darbdavys negali įpareigoti darbuotojo eiti kasmetinių atostogų ir juolab nurodyti, kokiu laiku ir kiek šis privalo atostogauti. Ieškovė per visą darbo laiką atostogavo 6 kartus, tačiau ji nė karto neišreiškė valios pratęsti, nors sistemiškai aiškinant DK 165, 169, 172 straipsnių ir 176 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbuotojo valios išreiškimas ne tik pagrindinei atostogų daliai, bet ir atostogų pratęsimui yra būtinas. Taigi, laikytina, kad ji nepasinaudojo įstatymo jai suteikiama teise, todėl atsakovas neturi pareigos mokėti darbo užmokestį už nepanaudotas atostogas – įstatyme kitokios darbuotojo teisės, išskyrus atostogų pratęsimą, nenustatyta. Tokį aiškinimą patvirtina ir teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. „Trikampis žiedas“, bylos Nr. 2A-113-520/2010, 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje  byloje E. B. v. UAB „Geostatyba“ , bylos Nr. 2A-787-567/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. Lietuvos-Vokietijos UAB „Inerarbo“, bylos Nr. 3K-3-1059/2003).

3.    Kasatorės pateikiamas DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, kurioje nurodoma, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai taikomi esant tokioms sąlygoms: 1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nekaltas. DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra, – sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. UAB „Svviss logistic“ byloje, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010). Viso vidutinio darbo užmokesčio priteisimas, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei ieškovės veiksmus, nagrinėjamu atveju neatitinka teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų. Šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui priklausančių darbo pajamų ir daugelį kartų darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija nesuderinama su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu.

4.   Dėl nuolat kintančios ekonominės ir socialinės situacijos, vis naujų santykių šiose srityse atsiradimo įstatymais neįmanoma sureguliuoti visų darbo santykių subjektų veiksmų, bet darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, nepažeisti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Darbo užmokestis už kasmetines atostogas ieškovei su po atostogų einančio mėnesio darbo užmokesčiu buvo sumokėtas šalių tarpusavio susitarimo pagrindu, kuris remiantis DK nuostatų sisteminiu aiškinimu yra galimas. Ieškovės kaltė yra ne tai, kad ji sutiko su tokia apmokėjimo už kasmetines atostogas tvarka, o tai, kad sistemingai pavėluotai pateikdavo prašymus suteikti kasmetines atostogas, taip nesuteikdama galimybės darbdaviui įgyvendinti DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytą mokėjimo už kasmetines atostogas tvarką. Teismų praktikoje pasisakyta, kad, įvertinus tai, jog ieškovas prašymą suteikti atostogas parašė prieš vieną dieną iki atostogų, darytina išvada, kad atsakovas negalėjo įvykdyti DK 176 straipsnio 2 dalyje reikalavimo išmokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas prieš tris kalendorines dienas iki atostogų pradžios, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas pažeidė DK 176 straipsnio 2 dalies nuostatas (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. „Trikampis žiedas“, bylos Nr. 2A-113-520/2010, panaši praktika formuojama ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje  byloje E. B. v. UAB „Geostatyba“ , bylos Nr. 2A-787-567/2010).

5.    Kasatorės nuomone, žemesniųjų instancijų teismai, nesivadovaudami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu DK 176 straipsnio 2 dalies įtvirtintos normos taikymo išaiškinimu, padarė šios normos pažeidimą, turintį reikšmės vienodam teisės aiškinimui. Su tokia kasatorės pozicija atsakovas nesutinka. Kasatorės nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys priimtos nagrinėjant administracines bylas, taigi esant skirtingoms faktinėms ginčų aplinkybėms bei taikytinai teisei, ir negali būti vertinamos kaip nagrinėjamo ginčo precedentas.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl kasmetinių atostogų apmokėjimo (DK 176 straipsnio 2 dalis)

 

DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas mokamas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Ši norma įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už atostogų laikotarpį su darbuotoju atsiskaitoma iki atostogų pradžios. Ja, be kita ko, siekiama įgyvendinti DK 165 straipsnyje įtvirtintus atostogų tikslus, t. y. užtikrinti, kad darbuotojas turėtų lėšų, reikalingų poilsiui. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje akcentuojama, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas darbuotojui suteikiama tam, kad jis pailsėtų ir turėtų laiko pramogoms bei laisvalaikiui (žr., pvz., ESTT sprendimus bylose Vicente Pereda v. M. M. SA, bylos Nr. C-277/08; G. S.-Hoff v. Deutsche Rentenversicherung Bund, bylos Nr. C‑350/06; Stringer ir kt. v. Her Majesty’s Revenue and Customs, bylos Nr. C‑520/06).

DK neįtvirtina konkretaus termino, prieš kiek laiko iki pageidaujamų atostogų darbuotojas turi išreikšti savo valią jas suteikti parašydamas prašymą darbdaviui. DK 35 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Šios nuostatos įtvirtina teisių ir pareigų vienovę, tai nagrinėjamos bylos kontekste reiškia darbuotojo pareigą informuoti darbdavį dėl atostogų suteikimo likus pakankamai laiko iki jų pradžios, kad darbdavys galėtų apsispręsti, priimti sprendimą (įsakymą) dėl atostogų suteikimo bei įgyvendinti savo pareigą jas apmokėti DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais. Tik tinkamai įvykdęs savo pareigą informuoti darbdavį, darbuotojas įgyją teisėtą lūkestį kad užmokestis už kasmetines atostogas bus sumokėtas ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki atostogų pradžios. Jei darbuotojui tinkamai vykdant savo pareigas užmokestis už kasmetines atostogas neišmokamas DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, darbuotojas gali pareikšti pageidavimą pratęsti atostogas tiek dienų, kiek buvo uždelsta apmokėti. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atostogų pratęsimas darbdaviui vėluojant sumokėti už jas, kaip ir jų suteikimas ar perkėlimas (DK 169 straipsnio 2 dalis, 174 straipsnio 1 dalis), yra darbuotojo teisė, derintina su darbdaviu, todėl jis, siekdamas šia teise pasinaudoti, savo valią paprastai turi išreikšti atostogų metu ar per protingą laiką (bet nedelsdamas) joms pasibaigus. Akivaizdu, kad tokią valią darbuotojas gali išreikšti ir dar realiai neprasidėjus atostogoms, bet jau egzistuojant jų apmokėjimo tvarkos, nustatytos DK 176 straipsnio 2 dalyje, pažeidimui. Jei darbuotojas pageidavimo pratęsti atostogas neišreiškė, vadinasi, jis įstatymo suteikta teise pasinaudoti nenori. Tokiu atveju, nutraukiant darbo sutartį, darbdaviui neatsiranda pareigos už šį laikotarpį mokėti piniginę kompensaciją.

Kaip pagrįstai nurodoma atsakovo atsiliepime, dėl nuolat kintančios situacijos darbo rinkoje  įstatymais neįmanoma sureguliuoti visų darbo santykių subjektų veiksmų. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad DK 4 straipsnio  4 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai šis kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo susitarti dėl kasmetinių atostogų suteikimo likus mažiau kaip trims dienoms iki jų, bei dėl kitokios, nei nustatyta DK 176 straipsnio 2 dalyje, apmokėjimo už jas tvarkos nenustatyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbo sutarties šalys gali susitarti tiek dėl prašymo suteikti atostogas pateikimo terminų, tiek dėl  apmokėjimo tvarkos. Svarbu, kad susitarime būtų išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas gali būti išreikštas tiek raštu, pavyzdžiui,  prašyme nurodant, kad darbuotojas sutinka gauti apmokėjimą už kasmetines atostogas kartu su atlyginimu (ar kitu laiku), tiek konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui, darbuotojui pateikiant prašymą dėl atostogų likus vienai dienai iki jų pradžios, o darbdaviui tokį prašymą tenkinant. Tokie šalių veiksmai atskleidžia jų suderintą valią nukrypti nuo DK 176 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės ir nustatyti individualią apmokėjimo tvarką. Akivaizdu, kad pateikdamas prašymą dėl atostogų likus trims ir mažiau dienų iki jų pradžios, darbuotojas suvokia, kad darbdavys negalės įgyvendinti pareigos už jas apmokėti DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais, ir, pasirinkdamas tokį savo veikimo būdą, su kitokia apmokėjimo tvarka sutinka. Taip darbuotojas išreiškia valią atsisakyti teisės reikalauti, kad šiuo pagrindu kasmetinės atostogos būtų pratęsiamos, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Priešingas šių normų aiškinimas reikštų DK 4 straipsnyje įtvirtintų principų paneigimą ir nebūtų suderinamas su DK 35 straipsnyje įtvirtinta šalių pareiga veikti sąžiningai ir nepiktnaudžiauti savo teise. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darbuotojo veiksmai dėl prašymo atostogoms pateikimo likus mažiau kaip trims dienoms iki jų pradžios per se laikytini ne jo kalte DK 176 straipsnio 2 dalies prasme, o  valios išraiška nukrypti nuo šioje normoje įtvirtintos apmokėjimo už kasmetines atostogas tvarkos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pati kasatorė teikdavo prašymus dėl atostogų likus   vienai – dviem dienoms iki jų pradžios ar net tą pačią dieną. Darbdavys tą pačią ar kitą dieną priimdavo įsakymą dėl atostogų suteikimo, nurodydamas užmokestį už kasmetines atostogas mokėti kartu su po jų einančiu darbo užmokesčiu. Pasibaigus atostogoms, kasatorė grįždavo į darbą. Šios aplinkybės, viena vertus, įrodo, kad darbdavys neturėjo realios galimybės užmokestį už atostogas sumokėti ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios, kita vertus – atskleidžia tarp šalių susiklosčiusią praktiką, kuri patvirtina tiek darbdavio, tiek darbuotojo sutikimą nukrypti nuo DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytos apmokėjimo už atostogas tvarkos. Byloje nėra duomenų, kad kasatorė iki Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. kovo 23 d. rašto gavimo dienos būtų reiškusi pageidavimą užmokestį už atostogas gauti likus ne mažiau kaip trims dienoms iki jų pradžios, priešingai, jos prašymų dėl atostogų ir atostogų pradžios datos, grįžimas į darbą, atostogoms pasibaigus, suponuoja išvadą, kad išankstinis užmokesčio už atostogas sumokėjimas ieškovei nebuvo aktualus. Byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistavo DK 176 straipsnio 2 dalies taikymui reikalingų juridinių faktų visuma, t. y. kad kasatorė (darbuotoja) prašymą (prašymus) suteikti atostogas pateikė likus daugiau kaip trims dienoms iki jų pradžios, darbdavys pažeidė apmokėjimo už atostogas tvarką, o kasatorė iki atostogų, jų metu ar per protingą terminą po jų išreiškė valią pasinaudoti teise atostogas pratęsti. Jau buvo minėta, kad darbuotojas, savo veiksmais sukūręs situaciją, kai užmokesčio už kasmetines atostogas mokėjimas laikantis DK 176 straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų tampa neįmanomas, netenka teisės šiuo pagrindu reikalauti atostogas pratęsti ir už pratęstą laiką sumokėti. Nepratęstos atostogos nepridedamos prie kasmetinių, taigi ir DK 177 straipsnyje nustatyta piniginė kompensacija nemokama.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje šalys konkliudentiniais veiksmais patvirtino susitarimą dėl kitokios apmokėjimo už kasmetines atostogas tvarkos nei nustatyta DK 176 straipsnio 2 dalyje, todėl šioje normoje įtvirtinti pavėluoto mokėjimo padariniai netaikytini. Atmetus ieškovės reikalavimą priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netenkintini ir kiti reikalavimai: nekonstatavus darbdavio uždelsimo atsiskaityti nelieka teisinio pagrindo DK  141 straipsnio 3 dalyje išvardytiems padariniams kilti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nenustatyta pagrindų panaikinti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta  21,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atsakovas UAB „Keback Vilnius“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 5520 Lt. Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, šios išlaidos atsakovui priteistinos iš kasatorės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos     2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų  8.14 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo prašomi bylinėjimosi išlaidų dydžiai mažintini ir jam už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme  priteistina 1000 Lt.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1  punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo  2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės B. B. (duomenys neskelbtini)21,40 Lt (dvidešimt vieną litą 40 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš kasatorės B. B. (duomenys neskelbtini)1000 (vieną tūkstantį) Lt  bylinėjimosi išlaidų UAB „Keback Vilnius“ (duomenys neskelbtini)  naudai.

 

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                            Dangutė Ambrasienė

 

 

 

                                                                                                                    Egidijus Baranauskas

                                                                                                                   

 

                                                                                                                   

                                                                                                                    Virgilijus Grabinskas

 

 

 

                                                                                                                    Sigitas Gurevičius

                                                                                                                   

 

 

                                                                                                                    Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                   

 

 

                                                                                                                    Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                   

 

 

                                                                                                                    Antanas Simniškis