Civilinė byla Nr. 3K-3-614/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10487-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.5

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK  „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė kreipėsi į teismą nurodydama, kad atsakovas pažeidė jos atleidimo iš darbo tvarką, bei prašydama pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu; nustatyti, kad pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ieškovė negali grįžti į darbą dėl to, jog jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, vidutinį darbo užmokestį 116,67 Lt per dieną nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki ieškovės senatvės pensijos amžiaus datos; priteisti 5000 Lt neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2011 m. vasario 2 d. ji gavo darbdavio pasiūlymą dirbti kitą darbą už mažesnį atlyginimą, bet su tuo nesutiko, nes pasikeitė tik padalinio pavadinimas, o darbas, jo pobūdis, funkcijos, atsakomybė ir apimtys liko tokie patys. Ieškovei pasiūlymo atsisakius, darbdavys ją įspėjo, kad nuo 2011 m. balandžio 1 d. neliks ieškovės pareigybės ir po keturių mėnesių bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovas taip pat pasiūlė ieškovei nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, išmokant septynių  mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, tačiau su šiuo pasiūlymu ieškovė sutiko tik su sąlyga, jeigu atsakovas jai išmokės trylikos mėnesių išeitinę pašalpą, t. y. iki to laikotarpio, kada ieškovei sueis amžius pensijai gauti, bet atsakovas į šį pasiūlymą neatsakė. Ieškovės nuomone, darbo sutarties nutraukimas atsakovo iniciatyva yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jo priežastis – numatomas pensinio amžiaus ilginimas, dėl kurio ieškovės darbo laikotarpis pailgėtų. Ieškovė nurodė, kad atsakovas taip pat nesilaikė DK 135 straipsnio l dalies 3, 4 punktų nuostatų dėl pirmenybės teisės būti paliktam dirbti, kai dėl ekonominių ar struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal DK 129 straipsnio 2 dalies nuostatas darbdavys turi teisę nutraukti savo iniciatyva neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų. Atsakovas, siekdamas efektyvinti visos įmonės veiklą, optimizavo ir automatizavo kai kuriuos procesus bei funkcijas, todėl sumažėjo darbo apimtysvietoje dviejų struktūrinių padalinių liko vienas.  Ieškovei buvo siūlyta dirbti kitą darbą, jo atsisakius, darbo sutartis buvo nutraukta. Atsakovo nuomone, ieškovė piktnaudžiauja savo amžiumi, nes prašo sumokėti jai atlyginimo dydžio iki jos išėjimo į pensiją kompensaciją, užuot sutikusi dirbti mažiau žmogiškųjų išteklių reikalaujantį automatizuotą archyvaro darbą už šiek tiek mažesnę algą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti. Ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ir netenkintinas, nes darbdavys atleisdamas ją iš darbo DK nuostatų nepažeidė: laikėsi įspėjimo terminų, siūlė kitą darbą, jai nesutikus, teisėtai bei pagrįstai ją atleido.  Teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovo vykdyti struktūriniai pertvarkymai buvo realūs.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo: ieškinį iš dalies tenkino; pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu; priteisė ieškovei iš atsakovo 40 800 Lt; atmetė ieškinio dalį dėl neturtinės žalos; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodomi struktūriniai pertvarkymai bei darbdavio veiklos efektyvinimo siekis nebuvo pakankami atleisti ieškovę iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl sprendė, kad atleidimas iš darbo buvo neteisėtas. Teismas taip pat pripažino, kad kiekvieno neteisėto atleidimo iš darbo atveju darbuotojas patiria tam tikrą įtampą, nerimą, sukrėtimą ir kitokius neigiamus išgyvenimus, tačiau tai savaime nepripažintina neturtine žala DK 250 ir CK 6.250 straipsnių prasme, ir atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškovės reikalavimai, ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.    Pagal kasacinio teismo praktiką nutraukti darbo sutartį  DK129 straipsnio 2 dalies pagrindu galima tada, kai darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu ir jie yra realūs. Šios abi sąlygos egzistavo, o po pertvarkymo numatytos pareigybės pavadinimo sutapimas su iki pertvarkymo buvusiu pareigybės pavadinimu nereiškia, kad sutampa ir darbo funkcijos.  Duomenų surinkimo automatizavimas, sisteminimas bei panaudojimas keliose bendrovės veiklos srityse patvirtina, kad ieškovės atlikto rankinio mechaninio dokumentų archyvavimo funkcija tapo nereikalinga, be to,  didesnės apimties darbą gali atlikti mažiau žmonių, todėl vietoje trijų archyvaro pareigybių paliktos dvi. Nors darbo užmokesčio dydis priklauso nuo šalių susitarimo, jis paprastai nustatomas atsižvelgiant į atliekamos funkcijos sudėtingumą, specialių žinių, atsakomybės, patirties poreikį, todėl atsakovas, automatizavęs procesą, turėjo pagrindą nustatyti ir adekvatų šių funkcijų sudėtingumui darbo užmokestį.  Laikantis apeliacinio teismo išvados, ūkio subjektai nebūtų suinteresuoti ir neturėtų galimybių investuoti į technologijas ir efektyvinti veiklą, siekdami siūlyti mažesnes savo paslaugų kainas vartotojams ir taip konkuruoti rinkoje, nes  automatizavę rankinį darbą turėtų mokėti tokį patį atlyginimą kaip ir už intelektualių sąnaudų ir didesnių apimčių bei pastangų reikalaujantį darbą, o sujungę ir automatizavę kelių asmenų atliekamas operacijas, privalėtų išlaikyti visas įsteigtas darbo vietas.

2.    Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovei jau buvo išmokėta DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, ir antrą kartą priteisė jai penkių mėnesių išeitinę išmoką. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad, taikydamas DK 297 straipsnio  3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką teismas turi išskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę išmoką. Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis –kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas, todėl jų dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į išeitinės išmokos forma darbuotojui (ieškovui) jau išmokėtas lėšas neatitiktų DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005).

3.    Apeliacinėje instancijoje ieškinys buvo patenkintas iš dalies, todėl pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį ieškovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti apskaičiuotos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Apeliacinės instancijos teismas šių taisyklių nepaisė.

 

Ieškovė su atsakovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatoriaus cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007, nekonstatuota, kad faktas jog konkrečioms funkcijoms atlikti pakanka mažesnio darbuotojų skaičiaus, visais atvejais yra pakankamas atleisti darbuotoją DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, be to, jis turi būti įrodomas.  Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad, nustačius, jog, nepaisant struktūrinių pertvarkymų, kurie buvo realūs ir priimti kompetentingo organo, konkretaus darbuotojo funkcijos naujame struktūriniame padalinyje išliko, todėl atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje atsakovas tik deklaratyviai teigė, kad, sukūrus elektroninį archyvą, archyvarų darbas tapo efektyvesnis ir paprastesnis, reikalaujantis mažiau žmogiškųjų išteklių, tačiau įrodymų nepateikė. Remiantis viešai skelbiama informacija, atsakovas yra didžiausia draudimo grupė Lenkijoje ir Centrinėje Europoje, todėl 2450 Lt per mėnesį mokėjimas ieškovei iki pensinio amžiaus atsakovo interesų pažeisti negalėjo, o darbuotoją, turintį pirmenybės teisę likti darbe, galima atleisti tik ypatingais atvejais, kai tai iš esmės pažeidžia darbdavio interesus.

Atsakovas iš visų darbuotojų ir archyvarų, dirbusių bendrovėje, atleido tik ieškovę, nes tik ji nesutiko su darbo užmokesčio sumažinimu ir darbo sąlygų pabloginimu; būdama garbaus amžiaus naujo darbo susirasti galimybės neturėjo, darbo užmokestis jai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, o pensija tiesiogiai priklauso nuo jos gauto darbo užmokesčio dydžio. Atsakovas teigia, kad archyvarės atliekamos funkcijos, įdiegus kompiuterizuotą duomenų surinkimą, apskaitą bei panaudojimą, tapo paprastesnės. Tai reiškia, kad darbas gali būti atliekamas operatyviau ir efektyviau, t. y. per tą patį darbo laiką ieškovė būtų atlikusi daugiau jai pavestų užduočių arba per trumpesnį laiką, todėl  mažindamas darbo užmokestį atsakovas privalėjo arba sutrumpinti darbo laiką, arba mokėti tą patį atlyginimą. Be to, faktas, kad atsakovas ieškovei siūlė tas pačias archyvaro pareigas, keisdamas tik darbo užmokestį, o ne kitas darbo sąlygas parodo, kad darbo apimtys nesumažėjo.

Kasatorius teigia, kad teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 3 dalį, nes antrą kartą ieškovei priteisė penkių mėnesių išeitinę išmoką. Ieškovės nuomone, teismo sprendimas vien dėl formalių pagrindų ir motyvų neturėtų būti keičiamas, nes jai priteista suma iš esmės yra teisinga. Apeliacinės instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, nes ieškovei mokėtinas darbo užmokestis pagal darbo sutartį yra 2450 Lt, o ne 2400 Lt; ieškovė prašė jai priklausantį darbo užmokestį priteisti ne iki atleidimo iš darbo, bet ir iki senatvės pensijos, nes susirasti naują darbą keliems mėnesiams būnant garbaus amžiaus neįmanoma. Vykusio teismo proceso metu ieškovė negavo jokių pajamų, moterų pensinis amžius buvo pailgintas nuo 60 metų iki 60 metų ir 4 mėnesių. Dėl šios priežasties teismas suklydo motyvuojamojoje dalyje nurodydamas, kad priimant sprendimą ieškovė yra pensinio amžiaus. Be to, už laikotarpį, kai teismas pripažino ieškovės atleidimą neteisėtu, jai DK 166 straipsnio 2  dalies 3 punkto pagrindu taip pat priklauso 35 dienos atostoginių per kalendorinius metus. Dėl priverstinės pravaikštos ir neteisėto atleidimo iš darbo ieškovė prarado ne tik jai priklausantį darbo užmokestį, bet ir atostoginius už laikotarpį iki senatvės pensijos, kurie būtų išmokėti, jeigu ji nebūtų atleista neteisėtai iš darbo. Atleisdamas ieškovę dėl pensinio amžiaus, darbdavys pagal DK 130 straipsnio 2 dalį privalo ją įspėti prieš du mėnesius. Įspėjimo laikotarpiu ieškovė turi teisę dirbti bei gauti atlyginimą darbovietėje. Kadangi teismo sprendimu ieškovė buvo atleista nuo sprendimo priėmimo datos, neatsižvelgus į įstatyme nustatytus įspėjimo terminus, jai papildomai priklauso dviejų mėnesių atlyginimo dydžio kompensacija už laiką, kurį ji būtų galėjusi dirbti, jei darbdavys nebūtų neteisėtai jos atleidęs iš pareigų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad, patenkindamas ieškinį tik iš dalies, teismas negalėjo priteisti visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir atliko procesines pareigas, todėl atsakovo argumentai dėl neteisingai priteistų bylinėjimosi išlaidų atmestini.

Kasatorius prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už kasacinio skundo parengimą, tačiau jis faktiškai nepatyrė jokių išlaidų, nes teisinių paslaugų sutartis buvo sudaryta 2012 m. birželio 15 d., o sąskaita už teisines paslaugas buvo išrašyta 2012 m. vasario 2 d., t. y. dar iki sutartinių santykių atsiradimo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimo priėmimo.

Apeliacinės instancijos teismas priteisė atlyginimą už priverstinę pravaikštą iki teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau kasatorius paprašė sustabdyti teismo sprendimo vykdymą. Įvertinus tai, kad ieškovė dėl amžiaus naujo darbo trijų mėnesių laikotarpiui iki pensijos negalėjo susirasti, ir vienerius metus nuo neteisėto atleidimo iš darbo negavo jokių pajamų bei privalėjo gyventi iš santaupų, teismas turėtų priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį dėl priverstinės pravaikštos ne tik iki teismo sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme, bet ir iki bylos nagrinėjimo pabaigos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,  patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasisis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį  teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimą už priverstinės pravaikštos laiką taikymą ginčo santykiams reglamentuoti. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako.

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės

 

DK 129 straipsnio 2 dalyje suteikiama darbdaviui teisė nutraukti savo iniciatyva neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju dėl svarbių priežasčių. Šiame įstatyme nepateikta „svarbios priežasties,“ sudarančios pagrindą nutraukti neterminuotą darbo sutartį darbdavio iniciatyva, sampratos, o tik išvardijamas aplinkybių, pripažintinų svarbiomis atleidimo priežastimis, sąrašas, kuris yra nebaigtinis ir reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju, kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, teismas turi įvertinti, ar atleidimo iš darbo priežastys pripažintinos svarbiomis. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, esminis dalykas yra atleidimo iš darbo priežasties svarba. Spręsdamas šalių ginčą dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių, teismas turi tirti ir nustatyti: ar konkrečiu atveju realiai buvo darbdavio nurodytos ekonominės priežastys; ar jos konkrečiu atveju gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių darbdavys turėjo pagrindą nutraukti su konkrečiu darbuotoju darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. DK129 straipsnio 2 dalyje nurodomos pagrindinės svarbių priežasčių rūšys, tai – ekonominės, technologinės priežastys, darbovietės struktūriniai pertvarkymai, panašios svarbios priežastys. Darbdavys turi įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos priežastys yra pakankamai svarbios, kad konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į su konkrečiu darbuotoju ir konkrečiu darbo sutarties nutraukimo atveju susijusias aplinkybes, tam tikros priežastys vienu atveju gali būti pripažintos pagrindžiančiomis darbo santykių nutraukimą, o kitu – ne (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011; kt.)

 Kasaciniame skunde nurodoma, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai pagal aptariamą įstatymo nuostatą priskiriami prie svarbių  priežasčių, todėl kilus ginčui dėl atleidimo teisėtumo reikia nustatyti, ar tokie pertvarkymai buvo atlikti. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko pagrįstais. Taip pat pagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kad sprendimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys turi teisę priimti savarankiškai, ir, remiantis kasacinio teismo teisės aiškinimo praktika, bylą nagrinėjantis teismas neturi vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgaliotas nustatyti, ar: darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu; ar jie yra realūs ir nėra fiktyvūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad konkrečių struktūrinių pertvarkymų kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties realumą gali patvirtinti tai, kad darbuotojo funkcijos arba dalis funkcijų nebeatliekama arba joms atlikti reikia mažiau darbuotojų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos      Nr. 3K-3-204/2007; 2004 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. V. P. v.  UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, bylos Nr. 3K-3-311/2004; kt.). Taigi, struktūriniai pertvarkymai gali būti laikomi realiais ir atleidimo iš darbo priežastys pripažįstamos svarbiomis ne tik tuomet, kai po tokių pertvarkymų iš viso nebeatliekamos atleidžiamo iš darbo darbuotojo funkcijos, tačiau ir tuomet, kai nebeatliekama dalis funkcijų, ar jų atlikimui reikalingas mažesnis darbuotojų skaičius. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, siekiant įvertinti atleidimo iš darbo priežasčių svarbą, būtiną įvertinti, ar naujai sukurtame struktūriniame padalinyje liko tos pačios darbo funkcijos ir pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. K.. V. UAB „Šilutės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-13/2006).

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad įmonėje buvo vykdomi struktūriniai pertvarkymai, technologiniai pakeitimai. Kasatorius įdiegė kompiuterizuotą duomenų surinkimą bei panaudojimą. Apeliacinės instancijos teismas, sutiko su atsakovo argumentais, kad sujungus struktūrinius padalinius ir įdiegus kompiuterizuotą duomenų surinkimą buvo efektyvinama atsakovo veikla, tačiau sprendė, kad vien darbdavio veiklos efektyvinimo siekis nėra pakankamas pagrindas atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog nelikus poreikio archyvuoti rankiniu būdu suvestus duomenis, išnyko poreikis turėti archyvaro funkcijas atliekančius darbuotojus. Remdamasis bylos duomenimis, šis teismas konstatavo, kad Pardavimų skyriuje naujai įkurtoje Archyvavimo grupėje išliko archyvaro pareigos ir vykdomos archyvavimo funkcijos. Pažymėtina, kad atsakovas byloje neteigė, jog ieškovė būtų negebėjusi dirbti, pasikeitus technologinio darbo pobūdžiui. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog naujai įkurtoje Archyvavimo grupėje archyvavimo funkcijos atliekamos nauju būdu (sudarant archyvą ir vykdant jo duomenų valdymą bei naudojimą ne rankiniu, o kompiuteriniu būdu), nekeičia išvados dėl aptariamų  funkcijų išlikimo. Teisėjų kolegija laiko pagrįstomis aptartas apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad nagrinėjamu atveju darbdavio vykdyti struktūriniai pertvarkymai ir technologiniai pakeitimai nebuvo pakankami konstatuoti, jog dėl jų neterminuota darbo sutartis su ieškove pagal DK 129 straipsnio 2 dalį nutraukta teisėtai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasaciniame skunde nurodomi prieštaringi bylai reikšmingi faktai: teigiama, kad dėl struktūrinių pertvarkymų ir technologinių pakeitimų toms pačioms funkcijoms atlikti reikia mažiau darbuotojų, tačiau nieko nekalbama apie ieškovės pirmumo teisę likti darbe (DK 135 straipsnio  3, 4 punktai).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad kita DK 129 straipsnio 2 dalyje numatyta svarbi aplinkybė, dėl kurios darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, – ekonominio–technologinio pobūdžio priežastys. Kasatorius pažymi, kad kiekvienas ūkine–komercine veikla užsiimantis subjektas privalo prisitaikyti prie naujausių technologijų, optimizuoti veiklos kaštus, kad galėtų konkuruoti rinkoje su analogiška veikla užsiimančiais subjektais, bei nurodo, kad, investavęs į archyvavimo proceso automatizavimą ir supaprastinęs vykdytas duomenų apdorojimo funkcijas, turėjo pagrindą nustatyti ir adekvatų šių funkcijų sudėtingumui darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog aptarti technologiniai darbo pobūdžio pakeitimai sudarė teisėtą pagrindą mažinti šalių sutartą darbo užmokestį ir mažinimas nulemtas ekonominių priežasčių, o jo pasiūlymu ieškovei eiti archyvaro pareigas buvo siekiama sumažinti darbo užmokestį, ir taip be pakankamo  teisinio pagrindo priversti sudaryti naują darbo sutartį ieškovei nepalankiomis, blogesnėmis sąlygomis – sumažinant darbo užmokestį už tų pačių funkcijų vykdymą, netgi jeigu tos funkcijos būtų vykdomos nauju (efektyvesniu) būdu. Atsakovas neįrodinėjo, kad būtų pasikeitę darbo apmokėjimo kaštai, darbo apimtys ir pan. Be to, byloje nenustatyta, kad jis būtų siekęs atleisti ieškovę dėl darbo apmokėjimo sąlygų  pasikeitimo (DK 120 straipsnis). Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad ir šiuo aspektu atsakovas neįrodė ieškovės atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu teisėtumo. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl ekonominio pobūdžio priežasčių reikšmės, spręsdamas dėl ieškovės atleidimo teisėtumo, nelaikytini pagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas glaustai pasisakė dėl bylai reikšmingų faktų ir jų teisinio kvalifikavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą nagrinėjamu atveju, konstatuotina, jog byloje nėra duomenų, kad egzistavo svarbios priežastys, kurioms esant gali būti taikoma DK 129 straipsnio 2 dalis. Be to, kasatorius neįrodė, kad darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus (DK 129 straipsnio 4 dalis), o atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai apie kasatoriaus veiklos rezultatus sudaro pagrindą manyti, jog nebuvo DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodyto ypatingo atvejo, kai galima nutraukti darbo sutartį su asmeniu, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai. Remdamasis tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais kasacinio skundo argumentų, kad skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo pažeisti bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai bei žlugdomas verslas.  

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo, kai, konstatavus neteisėtą atleidimą iš darbo, darbuotojas į darbą negrąžinamas

 

DK 297 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad darbo sutartis nutraukta neteisėtai, atsižvelgęs į ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji yra pensinio amžiaus ir dėl susidėjusių aplinkybių į darbą grįžti nenori, sprendė dėl DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo ir ieškovei iš atsakovo priteisė 40 800 Lt, šią sumą apskaičiuodamas pagal formulę: 2400 Lt x 5 mėn. (išeitinė išmoka)  + 2400 Lt x 12 mėn. (darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas aptartą teisės normą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad, atleidus ieškovę iš darbo  DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, jai jau buvo išmokėta DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka. Kasatoriaus teigimu, tokie teismo veiksmai laikytini neteisėtais, neatitinkančiais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų (DK 10 straipsnis, CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasatoriaus argumentai laikytini pagrįstais. DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytos normos paskirtis yra kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo negautas lėšas. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad jų dydžio nustatymas ir priteisimas, neatsižvelgiant į jau išmokėtas lėšas, neatitiktų DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama didesniu mastu, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jegu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Tokių nuostatų laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. V. Š. v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-290/2005). Dėl šių priežasčių  apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo keičiama, sumažinant ieškovei priteistiną sumą jau sumokėtos išeitinės išmokos dydžiu (2400 Lt x 5  mėn.), nes DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacijos priteisimas nagrinėjamu atveju reikštų dvigubą išeitinės išmokos išmokėjimą, o tai neatitinka pirmiau aptartų įstatymo nuostatų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad apeliacinės instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą, nes ieškovei mokėtinas darbo užmokestis per mėnesį yra      2450 Lt, o ne 2400 Lt, konstatuoja, kad pagal CPK 276 straipsnį teismas, priėmęs sprendimą, gali ištaisyti aiškias aritmetines klaidas, taigi, šiuo atveju skaičiavimo apsirikimas turėtų būti taisomas apeliacinės instancijos teisme, tačiau atsižvelgdama į įstatymo suteiktą teisę teismui būti aktyviam darbo bylose bei į byloje esančią atsiskaitymo su ieškove suvestinę (T. 1, b. l. 20), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos padarytas rašymo apsirikimas gali būti ištaisytas kasacinėje instancijoje. Išskaičiavus ieškovei pakartotinai priteistą išeitinę išmoką, jai liko apeliacinės instancijos teismo priteista suma (2400 Lt x 12 mėn. = 28 800 Lt) už priverstinės pravaikštos laiką. Atsižvelgus į ieškovės nurodytą skaičiavimo apsirikimą, ši suma padidinama iki 29 400 Lt          (2450 Lt x 12 mėn.).                    

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir jų paskirstymo teisėtumo

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė netinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, nes, iš dalies tenkinęs ieškovės reikalavimus, jai iš atsakovo priteisė visas pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje turėtas išlaidas advokato paslaugoms. Teismas, kasatoriaus nuomone, turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalimi ir ieškovei priteisti bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko pagrįstais ir sprendžia, kad, atsižvelgiant į byloje patenkintų reikalavimų apimtį, ieškovei priteistina 85 proc. jos turėtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl šios priežasties ieškovei apeliacinės instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 4675 Lt (5500 Lt x 85 proc.).  Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose turėjo po 3500 Lt išlaidų advokato pagalbai, į tai, kad šios išlaidos turėtų būti atlyginamos proporcingai atmestų reikalavimų daliai (15 proc.), bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos pobūdį bei sudėtingumą, sumažino priteistinų išlaidų dydį iki 2000 Lt., teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovės priteistina atsakovo naudai 600 Lt (2000 Lt x 2 x 15 proc.) jo turėtų išlaidų advokato pagalbai. Įvertinus ieškovės ir atsakovo vienas kitam mokėtinas sumas už advokato pagalbą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, konstatuotina, kad  ieškovei iš atsakovo priteistina 4075 Lt (4675 - 600 = 4075).

Kasaciniame teisme patirta  24,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą sumokėjo 3500 Lt, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo    26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.14 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės prašomo užmokesčio dydis mažintinas ir jai už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme  priteistina 1500 Lt.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  2 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

                        

Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalį dėl 40 800 Lt priteisimo ieškovei iš atsakovo pakeisti, nustatant, kad ieškovei iš atsakovo priteisiama 29 400 (dvidešimt devyni tūkstančiai keturi šimtai) Lt.

Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalį dėl 5500 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei iš atsakovo pakeisti, nustatant, kad ieškovei iš atsakovo priteisiama 4075 (keturi tūkstančiai septyniasdešimt penki) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

 Priteisti iš atsakovo UAB „PZU Lietuva“ (duomenys neskelbtini)  24,75 Lt (dvidešimt keturis litus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai ir 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt I. T. (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                     Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                                  Janina Januškienė 

                                                                                                                

 

                                                                                                                  Pranas Žeimys