Civilinė byla Nr. 3K-3-598/2012

Teisminio proceso Nr. 2-33-3-01600-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1; 11.7; 11.9.10.8; 15.3.2; 114.11 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Zigmo Levickio,

 

            rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. N. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. N. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vičiūnai ir partneriai“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų, neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Byloje kilo ginčas dėl to, ar situacija, kai viena įmonių grupės įmonių spaudos leidinyje paskelbia darbo pasiūlymą ir nurodo, kad darbuotojai bus nemokamai vežami į darbą ir iš jo bei šią paslaugą tam tikrą laiką teikia ne tik savo, bet ir kitos įmonių grupės įmonės darbuotojams, o vėliau nutraukia, kitos įmonės darbuotojų gali būti vertinama kaip darbo sutartyje sulygtų organizacinių sąlygų pagal DK 120 straipsnį pakeitimas, sudarantis pagrindą darbuotojui nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Ieškovė nuo 2007 m. liepos 31 d. dirbo pas atsakovą fasuotoja–pakuotoja. Darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini), ieškovės gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ transportu ieškovė turėjo galimybę nemokamai vykti į darbą ir parvykti iš jo. Nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. ieškovei buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, į darbą ji turėjo grįžti 2011 m. rugsėjo 21 d. Ieškovė 2011 m. rugsėjo 9  d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti informaciją apie darbuotojų vežimą į darbą. Atsakovas 2011 m. rugsėjo 14 d. raštu nurodė, kad darbo sutartyje jis neįsipareigojęs vežti ieškovę į darbą ir parvežti iš jo bei kad šiuo metu darbuotojų vežimo į darbą neorganizuoja. 2011 m. rugsėjo 16 d. ieškovė pateikė atsakovui prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2011 m. rugsėjo 21 d., išmokant ieškovei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką dėl to, kad atsakovas nevykdo savo įsipareigojimų ir, negavęs darbuotojo sutikimo, pakeitė darbo organizavimą ir darbo sutarties sąlygas. Atsakovas 2011 m. rugsėjo 19 d. raštu ieškovės prašymo netenkino. Nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. ieškovė į darbą nevyko. Atsakovas 2011 m. rugsėjo 26 d. raštu paprašė ieškovės paaiškinti neatvykimo į darbą priežastis ir pateikti neatvykimą pateisinančius dokumentus, taip pat nurodė, kad, nenurodžius svarbių priežasčių, ji bus atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovė 2011 m. spalio 3 d. pateikė paaiškinimą, kad, atsakovui nutraukus darbuotojų vežimą iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), buvo pakeistos jos darbo sąlygos ir ieškovė toliau dirbti nesutinka, todėl pakartotinai prašė atleisti ją pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovas 2011 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 97-p už tai, kad ieškovė neatvyko į darbą, skyrė jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo 2011 m. spalio 6 d. įsakymą Nr. 97-p ir pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) nustatyti, kad 2007 m. liepos 31 d. ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo šio įsigaliojimo dienos; 3)  pripažinti, kad, grąžinus ieškovę į darbą, jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl priteisti iš atsakovo trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 4194,75 Lt, vidutinį darbo užmokestį (po 1398,25 Lt kas mėnesį) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovės teigimu, atsakovas, pakeitęs darbo sutarties sąlygas (atsisakydamas teikti darbuotojų vežimo į darbą ir atgal paslaugas), turėjo vadovautis DK 120 straipsnyje nustatyta tvarka ir gauti ieškovės sutikimą dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, o ieškovei atsisakius, atleisti ją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, tačiau to nepadarė, nepagrįstai atleido ieškovę DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu. Ieškovė pažymėjo, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė neigiamų išgyvenimų, emocijų; dėl to, jog buvo atleista DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, neteko teisės į bedarbio pašalpą, negauna pajamų, t. y. ieškovei padaryta neturtinė žala, kurią atsakovas turi atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

 

Plungės rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal DK 95 straipsnio 1 dalį kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų, t. y. dėl darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų. Šalių        2007 m. liepos 31 d. sudarytoje darbo sutartyje nurodyta įmonė, kurioje dirbs ieškovė (UAB ,,Vičiūnai ir partneriai“), pareigos (fasuotoja–pakuotoja), darbo grafikas ir uždarbis. Darbo sutartyje neįtvirtintas darbdavio įsipareigojimas atvežti ieškovę į darbo vietą. Teismas, remdamasis byloje pateiktais darbo skelbimais spaudos leidiniuose, nurodė, kad reklamą ir darbuotojų paiešką inicijavo UAB „Plungės kooperatinė prekyba“, o ne UAB „Vičiūnai ir partneriai“. Šios bendrovės naudojasi tuo pačiu „Vičiūnų grupės“ prekiniu ženklu, tačiau tai yra atskiri juridiniai asmenys. Teismas nustatė, kad 2005 m. gegužės 24 d. UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ (užsakovas) ir                 A. K. individuali įmonė sudarė autobuso nuomos sutartį, pagal kurią nurodyta įmonė įsipareigojo teikti užsakovui pervežimo paslaugas. Šios sutarties pagrindu buvo vežami bendrovės darbuotojai iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) ir atgal. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė sudarė darbo sutartį su atsakovu, o ne su UAB „Plungės kooperatinė prekyba“. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas pakeitė darbo organizavimą – nebevykdė savo įsipareigojimų dėl vežimo į darbą ir iš jo.

Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. spalio 6 d. ji neatvyko į darbą dėl svarbių priežasčių, todėl sprendė, kad atsakovas pagrįstai darbo sutartį su ieškove nutraukė DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo  5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

 Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje nenustatytas atsakovo įsipareigojimas vežti ieškovę iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) į darbo vietą (duomenys neskelbtini) ir atgal. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kad UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ skelbė darbo pasiūlymus laikraščiuose ir siūlė nemokamą atvežimą į darbą iš (duomenys neskelbtini) ne vien savo bendrovės, bet visos žuvies produktų gamybos ir prekybos įmonių grupės „Vičiūnų grupė“ vardu, kad 2005–2008 metais iš (duomenys neskelbtini) į darbą (duomenys neskelbtini) buvo vežami net tik UAB „Plungės kooperatinė prekyba“, bet ir atsakovo darbuotojai, taip pat kad atsakovas yra UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ dukterinė įmonė, bendrovės veikė kaip vienas darbdavys, kartu spendžia abiejų įmonių personalo klausimus, teisėjų kolegija nurodė, jog nors šios bendrovės kartu su kitomis bendrovėmis priklauso tai pačiai įmonių grupei („Vičiūnų grupė“), nors atsakovas yra dukterinė UAB „Plungės kooperatinė prekyba“ įmonė, tačiau abi yra atskiri juridiniai asmenys ir sprendimus, tarp jų ir personalo klausimais, priiminėja savarankiškai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje įrodyta, jog skelbimus laikraštyje užsakė UAB „Plungės kooperatinė prekyba“, ji nuomojo autobusus, priiminėjo į darbą darbuotojus ir juos vežiojo iš (duomenys neskelbtini) į darbą (duomenys neskelbtini). Tai, kad kartu važiuodavo ir atsakovo darbuotojai, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, jog jis buvo įsipareigojęs vežti darbuotojus į darbą ir atgal bei kad tai buvo būtinoji darbo sutarties sąlyga, todėl ieškovė neturėjo teisinio pagrindo remtis DK 120 straipsniu.

Pasisakydama dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kaip drausminės atsakomybės pagrindo, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo patvirtintose darbo tvarkos taisyklėse, kurios yra privalomos visiems darbuotojams, be kitų reglamentuojamų klausimų, nustatyta pareiga laikytis darbo grafiko, draudžiama darbuotojams vėluoti į darbą arba palikti darbo vietą be vadovo leidimo, neatvykti į darbą be pateisinamos priežasties (Taisyklių 6.13, 6.14 punktai). Ieškovė po vaiko priežiūros atostogų turėjo pradėti dirbti 2011 m. rugsėjo 21 d., tačiau į darbą neatvyko iki jos atleidimo dienos. Ieškovės nurodytų aplinkybių, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo skirti jai drausminės nuobaudos už neatvykimą į darbą ir nutraukti su ja darbo sutartį DK 136 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, nes, pasikeitus darbo organizavimui ir negavus ieškovės sutikimo dirbti pakeistomis sąlygomis, ji turėjo būti atleista DK 129 straipsnio nustatyta tvarka, teisėjų kolegija nevertino kaip svarbių priežasčių neatvykti į darbą ir pažymėjo, kad ieškovė savo kaip darbuotojos teises galėjo ginti įstatymų nustatyta tvarka, o ne neatvykti į darbą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje konstatuotą aplinkybę, kad atsakovas nepažeidė DK ir darbo sutarties reikalavimų, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovė E. N. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį ir Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

            1. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovas ir        UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ yra savarankiški juridiniai asmenys, o juos sieja tik bendras ,,Vičiūnų grupės“ prekinis ženklas. DK 16 straipsnyje nurodyta, kad darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal DK 14 straipsnį turinčio darbinį teisnumą ir veiksnumą. Kasatorės teigimu, įmonių grupės veiklą galima apibūdinti kaip organizacinės struktūros veiklą, nes įmonių grupė, susidedanti iš atskirų grupių, yra kaip viena organizacija, turinti bendrus tikslus, kurių siekiama padalijant įmonėms veiklą (pvz., gamyba, prekyba ir pan.), tačiau šios grupės įmonių vadovai atskaitingi įmonių grupės akcininkams. Kasatorės nuomone, šią išvadą patvirtina Įmonių grupių konsoliduotosios finansinės atskaitomybės įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateikta įmonių grupės sąvoka, pagal kurią įmonių grupę sudaro patronuojanti įmonė ir jos dukterinės įmonės. Atsakovas yra UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ dukterinė įmonė, nes šiai priklauso 50 proc. atsakovo akcijų. UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ valdo penki akcininkai, kurių trys turi 98 proc. visų bendrovės akcijų ir sudaro atsakovo valdybą, kuri, be kita ko, renka ir skiria atsakovo vadovą. Abi šios įmonės (duomenys neskelbtini) tuo pačiu adresu turi fabrikus, buveines, jų toks pat internetinis tinklalapis (www.viciunaigroup.eu). Kasatorė taip pat pažymėjo, kad tiek 2007 m., tiek 2010 m. kolektyvinės sutarties šalimis nurodyti UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“, atsakovas ir UAB ,,Plungės duona“, kurie toliau sutarties tekste įvardijami kaip ,,darbdavys“. Tai, kasatorės nuomone, reiškia, kad UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ ir atsakovo veikla yra centralizuota, be kita ko, sprendžiant ir darbuotojų priėmimo (atleidimo) klausimus. Dėl to, kasatorės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovo įsipareigojimų ir atsakomybės pagal darbo sutartį, abi šios įmonės vertintinos kaip vienas darbdavys.

            Darbo skelbime, pagal kurį buvo sudaryta darbo sutartis su kasatore, buvo nurodyta, kad ,,lyderiaujanti tarptautinė žuvies produktų gamybos ir prekybos įmonių grupė sėkmingai plėtoja veiklą ir kviečia dirbti (duomenys neskelbtini)“, taip pat kad siūlomas geras atlyginimas, visos socialinės garantijos, nemokamas atvežimas į darbą iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Taigi, kasatorės nuomone, iš skelbimo turinio galima buvo suprasti, kad prekybos įmonių Vičiūnų grupė būsimam darbuotojui pagal darbo sutartį įsipareigoja, be kita ko, vežti jį nemokamai į darbą ir atgal. Kasatorės nuomone, toks įsipareigojimas vertintinas kaip viena darbo sutarties sąlygų dėl darbo organizavimo. Be to, skelbime buvo nurodyta, kad dėl darbo reikia kreiptis į UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ Personalo skyrių, tačiau, ieškovei ten kreipusis, darbo sutartis buvo sudaryta su atsakovu; sutartyje, be kitų sąlygų, nustatyta, jog kasatorei darbo užmokestis už pagamintą produkciją mokamas pagal įkainius, bet ne mažiau kaip UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ vidutinio darbo užmokesčio. Bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė.

            Kasatorės nuomone, vien dėl to, kad darbdavys savo įsipareigojimų pagal darbo sutartį vykdymui pasitelkia kitus asmenis ar juos vykdo per savo patronuojančią bendrovę ar kitas tos pačios grupės įmones, negali panaikinti jo atsakomybės ir pabloginti darbuotojo teisinės padėties. Kasatorės įsitikinimu, tai, kad šiuo atveju atsakovas, pažeisdamas DK 99 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, jog už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys, neįtraukė de jure į su kasatore sudarytą darbo sutartį darbo organizavimo sąlygų (darbuotojo vežimo į darbą), tačiau jos de facto buvo vykdomos, pažeidė kasatorės, kaip darbuotojos, teises. Kasatorės teigimu, ta aplinkybė, kad darbdavys įsipareigojo nemokamai nuvežti ją į darbo vietą ir atgal, buvo vienas pagrindinių kriterijų sudaryti darbo sutartį. Jeigu darbo skelbime būtų buvęs siūlomas tik darbo užmokestis ir socialinės garantijos, kasatorė nebūtų vykusi pas atsakovą ir sudariusi darbo sutarties.

            2. Kasatorės teigimu, šiuo atveju atsakovo veiksmai jos atžvilgiu (atsisakymas vežti nemokamai į darbą ir atgal) gali būti vertinami kaip netiesioginė diskriminacija. Ieškovė sudarė su atsakovu darbo sutartį, turėdama mažametį vaiką, vėliau, darbo sutarties galiojimo metu, jai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o po to – atostogos vaikui prižiūrėti iki jam sueis treji metai. Kasatorei savarankiškai vykstant į darbą, visos darbo dienos ilgis būtų 17 val.  Tokį ilgą laiką niekas negalėtų pasirūpinti vaikais. Tai, kasatorės teigimu, reiškia, kad net neatsižvelgiant į tai, jog daugiau kaip pusę darbo užmokesčio ji turėtų paskirti transporto bilietams, tačiau dėl darbdavio įsipareigojimo nevykdymo ji negalėtų vykti į darbą ir dėl savo socialinės padėties. Kasatorės nuomone, taip pažeidžiamos lygios darbo ir profesinės veiklos galimybės, tai yra netiesioginė diskriminacija jos atžvilgiu.

            3. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad ji padarė pravaikštą. Kasatorės įsitikinimu, pasikeitus darbo sutarties sąlygoms (DK 120 straipsnis) ir atsižvelgiant į kasatorės asmeninę padėtį, ji turėjo teisę kreiptis į atsakovą su pareiškimu dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio tvarka; ji vykdė visus DK 127 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl atsakovas nepagrįstai priėmė 2011 m. spalio 6 d. įsakymą dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – kasatorei skyrimo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Kasatorės nuomone, atsakovas turėjo vadovautis DK 120 straipsniu ir pasiūlyti kasatorei dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, o jai nesutinkant, atleisti kasatorę iš darbo pagal DK 129 straipsnį.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB ,,Vičiūnai ir partneriai“ prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Atsakovo nuomone, kasacinio skundo argumentai dėl to, kad įmonių grupė turi būti vertinama kaip vienas darbdavys ir į tai atsižvelgiant turi būti sprendžiamas atsakovo atsakomybės pagal darbo sutartį klausimas, nebuvo nurodyti nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, CPK 347 straipsnio 2 dalyje – kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Byloje kilęs ginčas dėl darbo sutarties sąlygų vykdymo. Atsakovas viso teismo proceso metu įrodinėjo, kad susitarimo vežti kasatorę į darbą ir atgal niekada nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad darbo skelbimus užsakė UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“, ji nuomojo autobusus ir vežė darbuotojus. Šalių sudarytoje sutartyje nėra sąlygos apie vežimą į darbą, todėl kasatorė negalėjo remtis DK 120 straipsniu, reglamentuojančiu individualių darbo sąlygų pakeitimą. Apeliacinės instancijos teismas kasatorės apeliacinį skundą, kuris buvo grindžiamas formaliu įrodymų vertinimo pažeidimu, atmetė. Atsakovo nuomone, aplinkybės, kaip, kiek ir kokių gamybos padalinių, kokiuose miestuose turi Vičiūnų grupės įmonės, kiek jose dirba darbuotojų ir kiek jose yra akcininkų bei kokią įtaką jie gali daryti priimamiems sprendimams, nesusiję su darbo sutarties su kasatore sudarymu, būtinųjų sąlygų nustatymu ir darbo sutarties nutraukimu. Atsakovo teigimu, vien tai, kad kolektyvinė sutartis sudaryta kelių įmonių ir profesinės sąjungos, nereiškia, kad vienos įmonės darbdavio teises ir pareigas prisiima ir kitos įmonės. Atsakovas niekam nėra perdavęs įstatymo jam suteiktos teisės priimti sprendimus, tarp jų ir dėl darbo sutarčių sudarymo. Kasatorė sudarė darbo sutartį su atsakovu, jis mokėjo šiai darbo užmokestį, vykdė kitas darbo sutartyje ir DK nustatytas pareigas. Atsakovo nuomone, kasatorės nurodyta aplinkybė, kad ji buvo netiesiogiai diskriminuojama, nebuvo nagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, be to, yra visiškai nepagrįsta ir neparemta įrodymais (CPK 178 straipsnis). Atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju jo veiksmai, t. y. drausminės nuobaudos kasatorei skyrimas, yra teisėti, todėl, be kita ko, netenkintinas kasatorės prašymas atlyginti neturtinę žalą.

           

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl darbo sutarties sąlygų

 

Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis). Remiantis DK 95 straipsnio nuostatomis, darbo sutarties sąlygas galima suskirstyti į tris grupes: 1) būtinosios darbo sąlygos (susitarimas dėl darbovietės ir darbo funkcijų); 2) darbo apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio sistema, darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka ir kt.); 3) papildomos darbo sutarties sąlygos (sąlygos, kurių darbo įstatymų, kiti norminių aktų arba kolektyvinės darbo sutarties nuostatos nedraudžia nustatyti (išbandymas, profesijų jungimas ir kt.). Visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims ir gali būti keičiamos įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. VšĮ Lietuvos aklųjų biblioteka, Nr. 3K-3-274/2008; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. B. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-210/2009; 2010 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-125/2010).

Įstatyme nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai – ji turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą dviem egzemplioriais (DK 99 straipsnio 2 dalis). Darbdavys, kuriam tenka pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį, ją sudarydamas, privalo pasirašytinai supažindinti  priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (DK 99 straipsnio 3, 4 dalys). Remiantis aptartomis nuostatomis, darytina išvada, kad visos darbdavio ir darbuotojo sutartos darbo sutarties sąlygos turi būti įtvirtinamos darbo sutartyje, patvirtintoje sutarties šalių parašais. Tiksliai ir aiškiai suformuluotos bei apibrėžtos darbo sutarties sąlygos užtikrina sklandų darbo sutarties šalių įsipareigojimų viena kitai vykdymą ir sudaro galimybę išvengti ginčų dėl sutarties turinio ateityje.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar darbdavio tam tikrą laikotarpį teikta darbuotojų vežimo iš jų gyvenamosios į darbo vietą ir atgal paslauga vertintina kaip darbo sutarties šalių sulygta, todėl privaloma joms, sąlyga, kuri gali būti keičiama tik įstatymo nustatyta tvarka, šiuo atveju – pagal DK 120 straipsnį.

Bylą nagrinėję teismai, išanalizavę byloje pateiktą 2007 m. liepos 31 d. šalių sudarytą darbo sutartį, nustatė, kad joje aptartos visos būtinosios sąlygos: šalys susitarė, kad kasatorė dirbs pas atsakovą nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. fasuotoja–pakuotoja iki tol, kol bus atstatytas UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ 501 cechas. Darbo sutartyje taip pat aptartas darbo užmokesčio dydis ir jo mokėjimo tvarka, darbo laikas (48 val. darbo savaitė); sutarties nutraukimo ypatumai; darbo sutartis pasirašyta abiejų šalių, tuo kasatorė, be kita ko, patvirtino, kad yra supažindinta su įmonės kolektyvine sutartimi. Tačiau darbo sutartyje neįtvirtinta jokių sąlygų, susijusių su kasatorės atvykimu į darbo vietą ir išvykimu iš jos, t. y. nenustatyta, kad atsakovas įsipareigoja darbo sutarties galiojimo laikotarpiu nemokamai vežti kasatorę į darbą ir atgal.

Teismų byloje taip pat nustatyta, kad Vičiūnų grupė, kuriai priklauso UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“, atsakovas ir UAB ,,Plungės duona“, ieškodama darbuotojų dirbti (duomenys neskelbtini), keletą kartų apie tai paskelbė spaudos leidinyje. Skelbime, be kita ko, buvo nurodyta, kad darbuotojai bus nemokamai vežami į darbą iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo dėl to, kad, šalims sudarius darbo sutartį, ši paslauga kasatorei bei kitiems darbuotojams buvo teikiama pagal UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ ir A. K. individualios įmonės sudarytą autobuso nuomos sutartį. Kilus finansinių sunkumų, ši sutartis nuo 2008 m. lapkričio 15 d. nutraukta. Kasatorės teigimu, nors nemokama vežimo į darbą paslauga buvo teikiama ne atsakovo, bet UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ su vežėju sudarytos sutarties pagrindu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šios įmonės priklauso tai pačiai įmonių grupei, jos laikytinos vienu darbdaviu. Dėl to, kasatorės nuomone, nutraukus vežimo paslaugos teikimą, buvo pakeista viena iš jos su atsakovu sulygtų darbo organizavimo sąlygų ir, kasatorei nesutinkant dirbti pakeistomis sąlygomis, atsakovas turėjo ją atleisti DK 129 straipsnyje nustatyta tvarka.

Darbo teisinių santykių prasme tiek UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“, tiek atsakovas yra savarankiški darbdaviai, t. y. atskiri juridiniai asmenys, turintys darbinį teisnumą ir veiksnumą bei įgyvendinantys prisiimamas teises ir pareigas per savo organus bei administraciją (DK 14, 16 straipsniai). Vis dėlto nagrinėjamu atveju įvertintina tai, kad abi bendrovės priklauso tai pačiai įmonių grupei ir jų veikla, be kita ko, ir darbo įmonėse organizavimo srityje yra labai susijusi. Darbuotojų vežimo paslauga buvo teikiama tiek UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“, tiek atsakovo darbuotojams. Dėl to darytina išvada, kad šią paslaugą savo darbuotojams teikė abi įmonės ir nėra pagrindo spręsti, jog tai buvo daroma tik vienos įmonės – UAB ,,Plungės kooperatinė prekyba“ – iniciatyva ir interesais. Tačiau šiuo atveju kasatorės reikalavimų pagrįstumui įvertinti esminę reikšmę turi ne tai, kuri nurodytos grupės įmonių organizavo vežimo paslaugas, bet tai, ar šios paslaugos teikimas buvo viena iš atsakovo ir kasatorės sudarytos darbo sutarties sąlygų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis, kaip ir bet kuri kita sutartis, yra ją sudariusių šalių valios išraiška. Įstatyme nustatyti darbo sutarčiai keliami reikalavimai, minėta, neapriboja darbo sutarties šalių teisės susitarti dėl bet kokių papildomų sąlygų, kurios neprieštarauja teisės aktams ir kolektyvinių sutarčių nuostatoms. Bendroji taisyklė yra tokia, kad visos sąlygos turi būti įtvirtinamos darbo sutartyje. Kilus ginčui dėl to, ar darbdavio darbuotojo naudai atliekami veiksmai, kurie nėra apibrėžti darbo sutartyje, vertintini kaip sutarties sąlyga, būtina nustatyti, ar darbo sutarties šalių elgesys, atliekamų veiksmų pobūdis, kitos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas šiuos veiksmus vertinti kaip vieną sutarties sąlygų, kuri yra darbdaviui privaloma ir turi būti jo vykdoma.

Nagrinėjamu atveju atsakovas darbo skelbimuose siūlė nemokamą vežimo į darbą paslaugą, tačiau jos nevertino kaip darbo sutarties sąlygos ir neįtvirtino ne tik darbo sutarties tekste, tačiau tiek darbo teisinių santykių su kasatore metu (2011 m. rugsėjo 14 d., rugsėjo 19 d. atsakovo raštai kasatorei), tiek viso proceso teisme metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog dėl tokios sąlygos su kasatore nesitarė ir neįsipareigojo jos vykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovo teikta vežimo paslauga laikytina įmonės (jų grupės) valdymo organų patvarkymu organizuota papildoma motyvacine (skatinančia) priemone darbuotojams, didinančia darbdavio patrauklumą darbo rinkoje konkrečiu įmonės (jų grupės) verslo plėtros laikotarpiu. Tačiau tokia paslauga negali būti suprantama kaip viena darbo sutarties turinį sudarančių sąlygų, nes toks darbo teisinių santykių teisinio reglamentavimo vertinimas modernioje, nuolat besikeičiančioje verslo, jo ir personalo vadybos aplinkoje reikštų pripažinto teisinio-doktrininio požiūrio paneigimą, kad teisė yra ,,gyva“, taigi jos taikymas (aiškinimas) turi koreliuoti su visuomenės santykių kaita (visų leistinų formų) bei jų dinamizmu. Pvz., šiuo atveju itin intensyvi verslo plėtra tam tikroje konkurencinėje rinkoje, akivaizdu, lėmė vadybos sprendimus šios plėtros tikslams pasiekti, o konkretūs verslo sprendimai konkrečiu laikotarpiu priklausė nuo įvairių verslui įtaką darančių veiksnių. Tai reiškia, kad jeigu vienu metu verslo interesai lėmė darbdavio sprendimus prisiimti papildomą finansinę naštą (pervežimo organizavimo forma), kad padidintų savo patrauklumą darbo rinkoje, tai, pasikeitus padėčiai, dėl kurios pablogėjo ekonominiai rezultatai, produkto rinkoje, kartu keitėsi ir įmonės sprendimai dėl investicijų į savo darbuotojams teiktas papildomas, darbo sutartimi nesulygtas paslaugas. Tokia verslo vadybos požiūriu logiška faktinė situacija teisinio kvalifikavimo prasme negali būti vertinama kaip darbuotojo teisės įgijimas reikalauti nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio nustatyta tvarka (DK 120 straipsnio 1 dalis) ir išmokėti išeitines išmokas (DK 140 straipsnis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, minėta, kasatorė pasirašytinai buvo supažindinta su darbo sutarties turiniu ir byloje nėra duomenų, jog ji būtų prašiusi įtraukti į sutartį papildomų sąlygų ar būtų prieštaravusi dėl jau įtvirtintųjų. Nors darbdaviui tenka pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį, tačiau jis negali būti įpareigojamas įtraukti į ją sąlygų, kurios nėra būtinosios ar nustatytinos pagal teisės aktų ar kolektyvinės sutarties reikalavimus ir kurių jis negali (ar nesutinka) vykdyti visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog atsakovo teikta nemokama darbuotojų pervežimo iš jų gyvenamosios vietos į darbo vietą paslauga nevertintina kaip viena šalių sudarytos darbo sutarties sąlygų, todėl kasacinio skundo argumentai, kad darbo sutartis su kasatore turėjo būti nutraukta DK 129 straipsnio nustatyta tvarka atmestini kaip nepagrįsti.

                                                                                 

Dėl diskriminacijos darbo teisiniuose santykiuose draudimo

 

             Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose: Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, Lygių galimybių įstatyme, DK ir kt. Lygių galimybių įstatyme nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

             Nuostatos, skirtos asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti, įtvirtintos DK ir detalizuojamos Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje. DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas vienas darbo santykių teisinio reglamentavimo principų – darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas); DK 129 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktuose nustatyta, kad pirmiau nurodyti kriterijai negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį. Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje konkretizuota, koks turėtų būti darbdavio elgesys, įgyvendinant lygiateisiškumo principą: priimant darbuotojus į darbą ir atleidžiant iš jo, sprendžiant dėl darbuotojų darbo ir atlygio mokėjimo, mokymosi ir darbo vertinimo turi būti taikomi vienodi kriterijai ir vienodos sąlygos (1–5 punktai), darbdavys turi imtis priemonių, kad prie darbuotojo nebūtų priekabiaujama, nebūtų nurodymų diskriminuoti, darbuotojui pareiškus ieškinį dėl diskriminacijos, jis nebūtų persekiojamas (6–8 punktai), užtikrinti galimybes įsidarbinti neįgaliems asmenims (9 punktas).

             Remiantis nurodytomis nuostatomis, darytina išvada, kad darbuotojo šeiminė padėtis yra priskiriama vienam pagrindų, dėl kurių gali būti konstatuojamas diskriminacijos faktas. Darbuotojas, su kuriuo darbo sutartis nutraukiama, jo nuomone, remiantis jo šeimine padėtimi, ir nesant įstatyme nustatytų  išimčių, turi teisę reikalauti, kad toks faktas būtų nustatytas ir taikomi atitinkami teisiniai padariniai, pvz., priteisiamas žalos atlyginimas ir kt. Remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, asmeniui pareiškus ieškinį (pareiškimą, prašymą, skundą ir pan.) dėl diskriminacijos tam tikru įstatyme nustatytu pagrindu, ir nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas (Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis).

             Nagrinėjamu atveju kasatorė pateiktame kasaciniame skunde nurodo, kad dėl to, jog ji turi mažamečių vaikų ir negali jų ilgą laiką palikti kitų asmenų priežiūrai, o atsakovui nutraukus teikti nemokamo vežimo paslaugą, iškilo tokia būtinybė, jai sudarytos mažiau palankios sąlygos dirbti nei kitiems darbuotojams, tai, kasatorės teigimu, yra netiesioginė diskriminacija jos atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad netiesioginės diskriminacijos atveju būtina nustatyti, jog iš pažiūros neutrali sąlyga, kuri yra visiems vienoda, ją įgyvendinant sukuria faktinį naudojimosi teisėmis apribojimą arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimą dėl pirmiau išvardytų kriterijų (lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties ir kt.) (Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Taigi šiuo atveju netiesioginės diskriminacijos prezumpcijos prielaida turėtų būti kasatorės nurodytos aplinkybės, kad, atsakovui nutraukus nemokamą darbuotojų vežimą į darbą ir atgal, kasatorės padėtis palyginti su kitais darbuotojais, kurie buvo atsakovo vežami į darbą, tapo nelygiavertė. Tokių aplinkybių nei bylą nagrinėjusiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams, nei kasaciniame skunde nepateikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad savaime aplinkybė, jog, nutraukus nemokamo vežimo į darbo paslaugą, kasatorė savo mažamečius vaikus turi palikti kitų asmenų priežiūrai ilgesnį laiką nei prieš tai, nėra pakankama diskriminacijos buvimo prielaidai konstatuoti, nes kasatorė nenurodo, kokią ši aplinkybė turi reikšmę lyginant jos ir kitų darbuotojų padėtį. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju netenkinamos įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms esant preziumuojama, jog netiesioginės diskriminacijos faktas buvo, atitinkamai atsakovui (darbdaviui) nekyla pareigos jį paneigti.

             Teisėjų kolegija, remdamasi diskriminacijos draudimą ir asmenų lygiateisiškumo principą įtvirtinančių teisės aktų nuostatomis, konstatuoja, kad kasatorė nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas preziumuoti, jog jos atžvilgiu galėjo būti taikoma netiesioginė diskriminacija.

 

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, kaip pagrindo nutraukti darbo sutartį

 

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis be įspėjimo gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) – pravaikšta – įstatyme priskirtas prie tokių pažeidimų (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimas į darbą per visą darbo dieną (pamainą); 2) neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių. DK nepateikta priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, todėl jų svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „ Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje  G. V. v. UAB ,,Alstom Power“, bylos Nr. 3K-3-350/2011).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad kasatorė, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, nustatytą dieną negrįžo į darbą, tačiau, jos nuomone, neatvyko dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, kad atsakovas atsisakė teikti vežimo į darbą paslaugas ir kasatorė pateikė pareiškimą nutraukti darbo teisinius santykius pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo matyti, jog atsakovas informavo kasatorę, kad ji nebus atleista jos prašomu pagrindu, nurodant tokio atsisakymo priežastis (atsakovo įsipareigojimo nemokamai vežti kasatorę į darbą pagal darbo sutartį nebuvimą). Tačiau kasatorė, žinodama, kad nebus atleista iš darbo jos prašomu pagrindu, į darbą neatvyko. Toks kasatorės elgesys vertintinas kaip darbo drausmės pažeidimas (DK 234 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad kasatorė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti DK 237 straipsnyje nustatytą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktą jų teisinį įvertinimą, konstatuoja, kad teismai iš esmės teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias darbo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamiems teismų procesiniams sprendimams panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

            Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 24,85 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

           

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

           

            Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

            Priteisti iš ieškovės E. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 24,85 Lt (dvidešimt keturis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

               Teisėjai                                                                                Birutė Janavičiūtė

                                                                                                          

                                                                                                          

                                                                                                           Gintaras Kryževičius

                                                                                                          

                                                                                                          

                                                                                                           Zigmas Levickis