Civilinė byla Nr. 3K-3-597/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02530-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos 11.9.1; 12.1; 14.4

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal viešosios įstaigos Vilniaus universiteto kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. papildomos nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus universitetui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus universiteto rektoriaus 2011 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. P-594, pripažinti jo atleidimą iš darbo Vilniaus universiteto Centrinės administracijos Viešųjų pirkimų direkcijos vyriausiojo specialisto pareigų neteisėtu, grąžinti į darbą, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki faktinio grąžinimo į darbą dienos, skaičiuojant po 129,53897 Lt už vieną darbo dieną (į mokėtiną vidutinį darbo užmokestį įskaityti išmokėtą išeitinę išmoką ir ligos pašalpą, gautą nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 5 d.), 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinys atmestas.

Teismas konstatavo, kad 2011 m. sausio 31 d. šalys susitarė dėl visų esminių sąlygų nutraukti darbo sutartį nuo 2011 m. vasario 28 d. DK 125 straipsnio pagrindu, šis susitarimas atitiko tikrąją šalių valią bei DK 125 straipsnio reikalavimus. DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatyti draudimai (taip pat ir draudimas atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo metu) taikomi tada, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, ir netaikomi, kai darbo sutartis pasibaigia kitais pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, kai ieškovo atleidimas nesusijęs su darbo sutarties nutraukimu darbdavio valia, atsakovas turėjo teisę atleisti ieškovą iš darbo DK 125 straipsnio pagrindu jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 31 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį tenkino iš dalies; ieškovo darbo sutarties su atsakovu nutraukimo datą 2011 m. vasario 28 d. perkėlė į 2011 m. balandžio 15 d; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vadovavosi kasacinio teismo DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo išaiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. Lietuvos žemės ūkio universitetas, bylos Nr. 3K-3-466/2010). Šioje teisės normoje įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo apribojimo esmė – apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir pareigų tam tikrą laiką išsaugojimą, kad draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo Darbo kodekse nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu. Dėl to atsakovas su ieškovu darbo sutartį nutraukė esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo pagrindui, tačiau parinko netinkamą darbo sutarties nutraukimo laiką. Apeliacinės instancijos teismas, perkeldamas ieškovo atleidimo iš darbo datą į kitą darbo dieną po ieškovo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, t. y. į 2011 m. balandžio 15 d., siekė apginti ieškovo teisę gauti ligos pašalpą bei apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų, interesus.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 19 d. papildoma nutartimi tenkino ieškovo prašymą priimti papildomą nutartį: priteisė ieškovui iš atsakovo vieno vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. įskaitytinai, skaičiuojant po 129,53 Lt už vieną darbo dieną – 4144,64 Lt; į mokėtiną vidutinį darbo užmokestį įskaitė 254,67 Lt ligos pašalpą, gautą nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 5 d.; iš viso ieškovui iš atsakovo priteisė 3889,97 Lt vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas 2012 m. sausio 31 d. nutartyje dėl ieškinio reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 1 d iki 2011 m. balandžio 15 d. ir dėl ligos pašalpos įskaitymo į mokėtiną vidutinį darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 5 d. nepasisakė, tai teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punktu pagal ieškovo prašymą, priėmė papildomą nutartį.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Darbo kodekse ir kituose įstatymuose nustatytos išeitinės išmokos tikslas – finansiškai paremti tuos asmenis, kurie praranda darbo pajamas, kai su juo nutraukiama darbo sutartis ne dėl jų kaltės. Išeitinė išmoka yra garantinio pobūdžio, ji nėra darbo užmokestis (atlyginimas už darbą) ir skirta įstatymų nustatytais atvejais atleistam iš darbo darbuotojui, kad šis turėtų lėšų pragyventi, kol įsidarbins kitoje darbovietėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šios priežasties išeitinė išmoka, kaip garantinė, yra susijusiu su darbo užmokesčiu. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo prašymo priimti papildomą nutartį argumentu, kad šiuo atveju išeitinė išmoka išlieka kaip atleidimo iš darbo pasekmė. Nors darbo teisiniai santykiai su ieškovu buvo nutraukti pagal DK 125 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas ieškovui taikė kompensacijas ir išmokas reglamentuojančias normas, nustatytas Darbo kodekse, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo pagal DK 129 straipsnį (DK 140 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta ne dėl ieškovo kaltės, į tai, kad ieškovas prašo priteisti vidutinį darbo užmokestį už 1,5 mėnesio, bei į tai, kad išeitinė išmoka (vidutinis darbo užmokestis) yra garantinio pobūdžio priemonė ieškovui, padarė išvadą, jog atsakovas turėjo išmokėti ieškovui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovas prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. (už 32 darbo dienas) įskaitytinai, tai teisėjų kolegija priteisė 4144,64 Lt vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką. Į priteistą vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos dydį įskaitė 254,67 Lt ligos pašalpą ieškovo gautą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 5 d. (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas viešoji įstaiga Vilniaus universitetas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. papildomą nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 31 d. nutartį bei iš ieškovo atsakovo naudai priteisti kasacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl teismo sprendimo kaip vieningo teisės taikymo akto. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2012 m. balandžio 19 d. papildomą nutartį, pažeidė Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo išaiškinimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Ž. M., bylos Nr. 3K-3-470/2010). Teisėjų kolegija 2012 m. sausio 31 d. nutartyje pripažino, kad ieškovo atleidimas iš darbo DK 125 straipsnio pagrindu teisėtas. Šioje nutartyje nurodyta, kad ieškovo teisės yra apgintos priėmus sprendimą dėl atleidimo iš darbo datos perkėlimo, t. y. perkėlus atleidimo iš darbo datą į kitą darbo dieną po ieškovo laikinojo nedarbingumo. Taip teisėjų kolegija ieškovui užtikrino galimybę pasinaudoti socialinėmis garantijomis, t. y. teise gauti ligos pašalpą. Tačiau papildomoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad ieškovui priklauso ir išeitinė kompensacija, nors dėl jos šalys buvo susitarusios. Pažymėtina, kad šis susitarimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartimi pripažintas teisėtu. Teismas, papildomoje nutartyje kitaip spręsdamas klausimą dėl išeitinės kompensacijos nei 2012 m. sausio 31 d. nutartyje, pažeidė papildomai nutarčiai keliamus reikalavimus. Be to, teisėjų kolegija papildomoje nutartyje neargumentavo, kodėl į mokėtiną vidutinį darbo užmokestį įskaitė 254,67 Lt ligos pašalpą, kuri gauta nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 5 d., tačiau neįskaitė vėliau išmokėtos ligos pašalpos, kuri ieškovui išmokėta nedarbingumo metu nuo 2011 m. kovo 5 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Apeliacinės instancijos teismo 2012 m. balandžio 19 d. papildoma nutartis yra nenuosekli, prieštarauja 2012 m. sausio 31 d. nutarčiai, nepasižymi vieningumo (vientisumo) bruožu, neatitinka teismų procesiniams sprendimams keliamų reikalavimų, todėl naikintina.

2. Dėl priverstinės pravaikštos laiko. Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. balandžio 19 d. papildoma nutartimi priteisdamas iš kasatoriaus vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., kai ieškovas buvo nedarbingas, nenuosekliai aiškino bylai reikšmingas aplinkybes: darbo sutarties nutraukimo pagrindą, netinkamai pritaikė darbo teisės normas, taikydamas kompensacijas ir išmokas reglamentuojančias normas, nustatytas Darbo kodekse. Nagrinėjamoje byloje laikotarpis nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. negali būti laikomas darbo laikotarpiu, kurio metu ieškovas padarė priverstinę pravaikštą dėl kasatoriaus kaltės, nes visą šį laikotarpį ieškovas buvo nedarbingas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas už šį laikotarpį nepagrįstai priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

3. Dėl darbuotojo teisių gynybos jo atleidimo iš darbo atveju. Šalių darbo sutartis nutraukta DK 125 straipsnio pagrindu, t. y. šalių susitarimu. Teismai procesiniais sprendimais pripažino, kad ieškovas iš darbo atleistas teisėtai. Vadinasi, šalys tinkamai susitarė dėl atleidimo sąlygų, taip pat dėl trijų mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginės kompensacijos. Įstatymo leidėjas nustatė, kad, nutraukus darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, DK 140 straipsnyje nustatytos garantijos netaikytinos. Teisėjų kolegija neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas, nes nesivadovavo DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta išlyga. Jei apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad darbuotojas buvo atleistas iš darbo pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tai jis turėjo taikyti DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas ir grąžinti jį į darbą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pažymėtina, kad šalių darbo sutarties nutraukimo pagrindas buvo pripažintas teisėtu ir modifikuotas nebuvo. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas darbo sutarties nutraukimo datos perkėlimą nepagrįstai įvertino kaip sudarantį savarankišką pagrindą pripažinti ieškovo teisę į išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 2 dalį. Kasatoriaus vertinimu, išmokėta ieškovui trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginė kompensacija savo esme prilygsta DK 140 straipsnio 2 daliai nustatytai išmokai. Dėl to priteista 3889,97 Lt išeitinė išmoka pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas A. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. papildomą nutartį bei iš atsakovo ieškovo naudai priteisti kasacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl teismo sprendimo kaip vieningo teisės taikymo akto. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 277 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, papildoma nutartimi išsprendė klausimą, kurio neišsprendė 2012 m. sausio 31 d. nutartimi, t. y. dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ieškovui už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. įskaitytinai. Tokia išvada darytina todėl, kad 2012 m. sausio 31 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas išsamiai pasisakė, kodėl atmeta apeliacinio skundo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dalis, tačiau dėl ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. apeliacinės instancijos teismas 2012 m. sausio 31 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nepasisakė, t. y. nei priteisė vidutinį darbo užmokestį už šį laikotarpį, nei nurodė motyvus, kodėl nepriteisia darbo užmokesčio. Dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 19 d. papildomoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo neišsprendė ir priėmė papildomą nutartį.

2. Dėl priverstinės pravaikštos laiko. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad esą apeliacinės instancijos teismas laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. traktavo kaip priverstinės pravaikštos laikotarpį, nes ginčijamojoje 2012 m. balandžio 19 d. papildomoje nutartyje tokios išvados nėra. Teismai pripažino, kad ieškovas iš darbo atleistas esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo pagrindui, nors netinkamu laiku. Kadangi darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokestį iki paskutinės darbo dienos, tai atsirado teisinis pagrindas ieškovui priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. įskaitytinai. Pažymėtina, kad kasatorius nenurodė argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismui, perkėlus ieškovo atleidimo iš darbo datą iš 2011 m. vasario 28 d. į 2011 m. balandžio 15 d., ieškovui neturėtų būti mokamas darbo užmokestis iki paskutinės jo darbo dienos.

3. Dėl darbuotojo teisių gynybos jo atleidimo iš darbo atveju. Ieškovas sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. balandžio 19 d. papildomoje nutartyje priteistą sumą nepagrįstai kvalifikavo kaip išeitinę išmoką. Tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas ginčijamai 2012 m. balandžio 19 d. papildomai nutarčiai naikinti. 3889,97 Lt ieškovui buvo priteisti pagrįstai, nes darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokestį iki paskutinės darbo dienos. Kadangi ieškovo atleidimo iš darbo data buvo perkelta iš 2011 m. vasario 28 d. į 2011 m. balandžio 15 d., ieškovui buvo priteistas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. (įskaitytinai). Ieškovui kasatoriaus išmokėta trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginė kompensacija neturi įtakos papildomos nutarties teisėtumui, nes šalių susitarimu sulygta piniginė kompensacija ir vidutinis darbo užmokestis iki darbuotojo atleidimo iš darbo dienos mokami pagal skirtingus pagrindus: piniginė kompensacija mokama pagal šalių susitarimą, darbo užmokestis – pagal darbo santykius reglamentuojančias teisės normas. Ieškovo vertinimu, papildomoje nutartyje nevisiškai teisingai nurodytas priteistos sumos priteisimo pagrindas nesudaro pagrindo vien formaliais motyvais naikinti ar keisti iš esmės teisingą teismo procesinį sprendimą. 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindo ir priverstinės pravaikštos apmokėjimo tuo atveju, kai dėl darbuotojo nedarbingumo yra perkeliama jo atleidimo iš darbo data

 

Kasaciniame skunde atsakovas VšĮ Vilniaus universitetas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas papildomu sprendimu nepagrįstai priteisė iš kasatoriaus ieškovui DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą išeitinę išmoką, nes darbuotojui, atleistam iš darbo pagal DK 125 straipsnį, ji netaikytina. Tai teisės klausimai, kuriais teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

DK 125 straipsnyje įtvirtintas darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindas – darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu.  Sudarydamos tokį susitarimą šalys suderina savo interesus ir išreiškia jame tikrąją savo valią dėl darbo santykių nutraukimo pasirinktu pagrindu ir sutartomis sąlygomis, be to, jos siekia išvengti ateityje teisminių ginčų dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo.  Šioje įstatymo normoje nustatyta darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu tvarka.

Nagrinėjamoje byloje šalys, pasirašydamos susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo, susitarė dėl esminių darbo sutarties nutraukimo sąlygų. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad šalys 2011 m. sausio 31 d. susitarė nutraukti darbo santykius pagal DK 125 straipsnio 1 dalį; susitarime nurodė šią teisės normą kaip darbo sutarties nutraukimo pagrindą, nustatė darbo sutarties nutraukimo datą bei darbuotojui priklausančių išmokų dydį ir jų išmokėjimo terminą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami 2011 m. sausio 31 d. susitarimą pagal Darbo kodekso straipsnius, išnagrinėję šalių ketinimus, nustatė, kad šalys susitarė dėl visų darbo santykių nutraukimo sąlygų, o šalių susitarimas dėl darbo santykių nutraukimo atitiko DK 125 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 125 straipsnį teisėtas, konstatavo, jog kasatorius pažeidė atleidimo iš darbo tvarką, nes darbuotojas buvo atleistas iš darbo laikinojo nedarbingumo dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (ne dėl sužalojimo darbe arba profesinio susirgimo) laikotarpiu šalių susitarime nutraukti darbo sutartį nustatytą dieną, t. y. 2011 m. vasario 28-ąją. Pripažinęs, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo apribojimas taikytinas darbo sutarties nutraukimui pagal DK 125 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kokių atsiranda padarinių, kai darbuotojas jo nedarbingumo laikotarpiu atleidžiamas iš darbo nurodytu pagrindu tą dieną, kurią šalys susitarė. Pažeistą garantiją dėl darbo vietos išsaugojimo ir teisę pasinaudoti  darbuotojo socialinėmis garantijomis Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 31 d. nutartimi apgynė perkeldamas darbo sutarties nutraukimo laiką į pirmąją dieną po laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, t. y. į 2011 m. balandžio 15 d. Apeliacinės instancijos teismas pagal ieškovo prašymą priėmė papildomą nutartį, kuria priteisė išeitinę išmoką už laikotarpį, per kurį darbuotojas buvo nedarbingas ir dėl to buvo perkelta atleidimo iš darbo data (t. y. nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d.). Kasatorius, skųsdamas apeliacinės instancijos teismo papildomą nutartį, nurodo, kad, esant teisėtam atleidimui iš darbo DK 125 straipsnio pagrindui, netaikoma DK 140 straipsnyje nustatyta išmoka.

DK 140 straipsnyje nustatyta išeitinė išmoka yra viena garantinių išmokų rūšių, kurios tikslas – užtikrinti tam tikrą laiką minimalias pragyvenimo lėšas darbuotojui, netekusiam darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Iki 2011 m. lapkričio 17 d. galiojusios Darbo kodekso redakcijos 140 straipsnio 2 dalyje, o nuo 2011 m. lapkričio 17 d.  DK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nutraukus darbo sutartį ne pagal DK 129 straipsnį, o kitais DK (išskyrus DK 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) arba kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Vadinasi, darbo sutarčiai pasibaigus DK 125 straipsnio pagrindu, kai susitarime nutraukti darbo sutartį nustatytas išeitinės išmokos dydis, taikytina DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis ir darbuotojui išmokama susitarime numatyto dydžio išeitinė išmoka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje išaiškinta, kad nutraukdamas darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu šalys turi teisę susitarti dėl kompensacijos dydžio ir jos išmokėjimo terminų; tai gali būti pasiekiama derybų metu; darbdavys gali siūlyti arba nesiūlyti kompensaciją, o darbuotojas gali jos reikalauti arba ne. Darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, t. y. nagrinėjamu atveju ieškovas, nesutikdamas su darbdavio pasiūlymu dėl piniginės kompensacijos dydžio, turėjo teisę nepasirašyti susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo. Darbo santykių šalims pasirašius susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo, preziumuojama, kad darbuotojas sutiko su darbdavio išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turėjo būti vykdomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. v. AB bankas Nord/LB Lietuva, bylos Nr. 3K-3-260/2004).

Nagrinėjamoje byloje darbo sutartis nutraukta pagal DK 125 straipsnį pagrįstai, bet padarytas darbuotojo teisių pažeidimas pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą dėl atleidimo iš darbo datos netinkamo įforminimo. Šis pažeidimas pašalintas perkeliant atleidimo iš darbo datą. Perkeldamas atleidimo iš darbo datą teismas nenurodė, kad pakeičia atleidimo iš darbo pagrindą, jis nurodė, kad darbo santykiai nutraukti DK 125 straipsnio pagrindu. Tokiomis aplinkybėmis sprendžiant dėl išeitinės išmokos priteisimo turi būti taikoma 2011 m. balandžio 15 d. galiojusi iki 2011 m. lapkričio 17 d. Darbo kodekso redakcijos 140 straipsnio 2 dalies išimties nuostata, kad nutraukus darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį išeitinė išmoka neišmokama.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata priteisti ieškovui iš kasatoriaus DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką netaikoma. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodytą atleidimo iš darbo tvarkos, nustatytos įstatyme, pažeidimą įvertino kaip sudarantį savarankišką pagrindą pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Minėta, kad, nepaisant to, jog ieškovas buvo atleistas iš darbo nesilaikant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų darbo sutarties nutraukimo apribojimų, darbo sutartis su juo buvo nutraukta esant teisėtam atleidimo iš darbo pagrindui, tik pažeidus atleidimo tvarką, ir dėl atleidimo pagrindo apeliacinės instancijos teismas kitaip nenustatė. Kadangi darbo sutarties nutraukimo pagrindas nepasikeitė, tai pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas darbo sutarties nutraukimo datos perkėlimą nepagrįstai vertino kaip sudarantį savarankišką pagrindą pripažinti ieškovo teisę į išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnį.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. balandžio 19 d. papildomoje nutartyje priteistą sumą nepagrįstai kvalifikavo kaip išeitinę išmoką, nes šalys buvo susitarusios dėl atleidimo iš darbo sąlygų, taip pat dėl trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės kompensacijos, kuri ieškovui buvo sumokėta. Tačiau ieškovas mano, kad pagal DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalis priteista suma kvalifikuotina kaip vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Kasatorius, skųsdamas apeliacinės instancijos teismo papildomą nutartį, nurodo, kad priverstinė pravaikšta yra laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti, o nagrinėjamoje byloje atleidimo iš darbo data buvo perkelta dėl to, kad darbuotojas buvo nedarbingas dėl ligos, todėl ginčo laikotarpis nekvalifikuotinas kaip priverstinė pravaikšta.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai darbo sutartimi sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes darbdavio iniciatyva arba įgaliotų valstybės institucijų ar jų pareigūnų reikalavimu yra nušalintas nuo darbo arba atleistas iš darbo. DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. UAB ,,Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. L. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-371/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., nors šiuo laikotarpiu jis buvo laikinai nedarbingas dėl ligos. Pagal DK 142 straipsnį darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. DK 143 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad į darbo laiką neįeina nedarbingumo laikas. Sisteminė šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad laikas, per kurį darbuotojas buvo laikinai nedarbingas, negali būti apmokėtas kaip laikas, per kurį dirbta. Kadangi atlyginimas už priverstinę pravaikštą yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jei konkretaus darbdavio neteisėtais veiksmais, t. y. neteisėtu darbo santykių nutraukimu, nebūtų pažeista jo teisė dirbti, tai konstatuotina, kad darbdavys neturi pareigos atlyginti pinigų sumos, kurios darbuotojas nebūtų uždirbęs. Kai darbuotojas yra laikinai nedarbingas dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų, jo negautas pajamas kompensuoja valstybinis socialinis draudimas, todėl šiam laikotarpiui taikomos ne Darbo kodekso, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentas, kad ieškovas neturėjo materialiosios teisės į vidutinį darbo užmokestį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d., laikytinas pagrįstu.

 

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas papildomoje nutartyje darbuotojo pažeistoms teisėms apginti taikytino būdo sprendė nesilaikydamas pirmiau išdėstytų nuostatų dėl padarinių, atsirandančių, kai darbuotojas jo nedarbingumo laikotarpiu atleidžiamas iš darbo pagal DK 125 straipsnio 1 dalį. Tai lėmė DK 297 straipsnio 3, 4 dalių netinkamą taikymą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nustačius CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą kasacijos pagrindą, apskųsto apeliacinės instancijos teismo papildoma nutartis, kuria spręsta ieškovui priteisti iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, negali būti palikta galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad kiti reikalavimai atmetami. Tai sudaro pagrindą reikalavimo apmokėti už pravaikštos laiką, panaikinus apeliacinės instancijos papildomą nutartį, papildomai nespręsti, vertinant, kad jis yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarties rezoliucinės dalies nuostata.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 15,85 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. gruodžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis). Kasatorius sumokėjo 117 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą. Patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos kasatoriui iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. papildomą nutartį panaikinti.

Ieškovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) prašymą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. įskaitytinai, į mokėtiną vidutinį darbo užmokestį įskaitant ligos pašalpą, gautą nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2011 m. kovo 5 d., atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) 15,85 Lt (penkiolika litų 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti iš ieškovo A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) viešosios įstaigos Vilniaus universiteto (juridinio asmens kodas 211950810) naudai 117 (vieną šimtą septyniolika) Lt žyminiam mokesčiui atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                                Virgilijus Grabinskas

 

                                                                                                           

                Algis Norkūnas

 

 

                 Sigita Rudėnaitė