Civilinė byla Nr. 3K-3-595/2012

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-06127-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2; 16.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mitnija“ ieškinį atsakovui V. J. dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliami teisės klausimai, susiję su darbuotojo materialinės atsakomybės taikymu esant darbo sutarties šalių pasirašytai darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai.

Ieškovas UAB „Mitnija“ kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo V. J. 76 569,24 Lt turtinės žalos atlyginimo. 2010 m. gegužės 17 d. ieškovas UAB „Mitnija“ ir atsakovas V. J. sudarė darbo sutartį Nr.6398, pagal kurią V. J. buvo priimtas dirbti UAB „Mitnija“ specialiųjų darbų vadovu. Su atsakovu buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, jis taip pat pasirašė įmonės sudarytą kolektyvinę sutartį. Atsakovas dirbo UAB „Mitnija“ vykdomame objekte – Vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų plėtros Tilžės, Verdulių, Kanapių, Girulių gatvių kvartale Šiauliuose. Atsakovas turėjo teisę ir pareigą pagal poreikį užsakyti ir tiekti medžiagas į statomą objektą. Atlikus objekte esančių medžiagų likučių inventorizaciją, paaiškėjo, kad trūksta tam tikrų į objektą pristatytų ir atsakovui perduotų medžiagų, tačiau atsakovas paaiškino, kad medžiagos pavogtos, žadėjo pateikti medžiagų perdavimo važtaraštį. Pavogtiems vamzdžiams neatsiradus, taip pat atsakovui nepateikus medžiagų perdavimo subrangovui akto, 2011 m. vasario 4 d. atsakovas pasirašė sutikimą atlyginti įmonei padarytą žalą, iš viso 7536,50 Lt. Atsakovui pranešus, kad nori išeiti iš darbo, buvo atlikta medžiagų, perduotų atsakovui likučių inventorizacija ir rasta trūkumų už 78 873,02 Lt. Didžiosios medžiagų dalies trūkumo atsakovas negalėjo pagrįsti. Dalis žalos, 2303,78 Lt, buvo savanoriškai atlyginta esant darbuotojo sutikimui ir atskaičiavus ją iš darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, likusi bendrovei padaryta ir darbuotojo neatlyginta žala yra 76 569,24 Lt.

Atsakovas V. J. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtomis atliktas išskaitas iš darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. 2011 m. sausio 27 d. atlikus objekte inventorizaciją buvo nustatytas medžiagų trūkumas. Pateiktame paaiškinime atsakovas nurodė, kad nežino, kaip galėjo susidaryti vamzdžių trūkumas, galbūt jie galėjo būti pavogti, nes aikštelė, kurioje ieškovas sandėliavo medžiagas nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., nebuvo saugoma. Atsakovas pažymėjo, kad dėl susidariusio medžiagų trūkumo jo kaltės nėra. Jis sutiko pasirašyti sutikimą dėl trūkumų išskaičiavimo iš atsakovo darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas tik bijodamas prarasti darbą (augina du nepilnamečius vaikus, vienam nustatytas neįgalumas). Vėliau atsakovas nurodė darbdaviui, kad nesutinka, jog nuostoliai būtų išskaičiuoti iš jo darbo užmokesčio, nes atsakovas yra nekaltas dėl susidariusio medžiagų trūkumo ir prašė ieškovo sumokėti jam priklausantį neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už atostogas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui UAB „Mitnija“ iš atsakovo V. J. 5 232,72 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią ieškinio dalį ir priešieškinis buvo atmestas.

Teismas nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybė sutartis yra pasirašyta paties V. J., to jis teisme neginčijo. Darbuotojas pasirašytinai taip pat buvo supažindintas su kolektyvine sutartimi ir pareiginiais nuostatais. Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2.6 punkte nustatyta, kad darbuotojas atlygina visą žalą, jei ji padaryta tyčia, nusikalstama veika, prarandant ar sugadinant darbo priemones, netinkamu materialinių vertybių saugojimu ar nesiimant reikiamų priemonių užkirsti kelią materialinių vertybių dingimui. Pažymėtina, kad materialinių vertybių trūkumas pas atsakovą buvo nustatytas du kartus, t. y. 2011 m. sausio 27 d., kai buvo nustatytas vamzdžių trūkumas, dėl kurių nebuvimo atsakovas paaiškino nežinąs, kur yra medžiagos, manė, kad jos buvo pavogtos, bei 2011 m. kovo 30 d. patikrinimo aktu, išeinant atsakovui iš darbo, kai pirmiausia buhalteriškai buvo patikrinami atsargų likučiai, bei atlikta inventorizacija vietoje.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad inventorizacinės komisijos buvo sudarytos, nesilaikant įstatymo reikalavimų, nes į komisijos sudėtį buvo įtrauktas suinteresuotas asmuo, kurio veikla buvo tikrinama. Tačiau teismas vertino, kad šis pažeidimas nedaro atliktų inventorizacijų negaliojančių, o jų rezultatus niekinių, nes jų pats atsakovas V. J. neginčijo, vadovaudamasis inventorizacijų rezultatais, pateikė paaiškinimus ir tarnybinius raštus dėl materialinių vertybių trūkumo.

Nurodyta, kad jokių įrodymų, jog atsakovas V. J., būdamas materialiai atsakingas, ėmėsi priemonių vamzdžiams išsaugoti, netgi žinodamas apie saugos ir signalizacijos nebuvimą, teismui nepateikė. Savo kaltę V. J. pripažino pasirašydamas sutikimą dėl žalos atlyginimo bei šio sutikimo pagrindu sumokėdamas dalį žalos.

Teismas pažymėjo, kad netinkamas pareigų atlikimas, laiku ar iš viso nenurašant panaudotų materialinių vertybių, negali būti laikomas žalos padarymu, jei nėra nustatyta, jog šios materialinės vertybės nebuvo panaudotos ieškovo naudai. Taigi, siekiant nustatyti padarytos žalos faktą ir dydį, neužtenka tiesiog konstatuoti materialinių vertybių trūkumą, reikia nustatyti šio trūkumo kilmę bei faktinį medžiagų panaudojimą. Neginčijant to, kad atsakovas įmonėje nustatyta tvarka gavo materialines vertybes, kurios įmonės apskaitoje buvo priskirtos jam, neginčijant to, jog dalies šių materialinių vertybių 2011 m. kovo 30 d. patikrinimo metu nebuvo rasta, bei to, kad nėra nurašymo aktų, pagrindžiančių jų panaudojimą, tai nereiškia, jog šios materialinės vertybės nebuvo panaudotos bendrovės labui, atliekant darbus šiame ar kitame objekte ar perduodant kitiems bendrovės darbuotojams. Dėl to teismas vertino, kad ieškovas neįrodė žalos, nustatytos 2011 m. kovo 30 d., išeinant atsakovui iš darbo, susijusios su jo darbo pareigų netinkamu atlikimu paties fakto ir žalos dydžio, neįrodė, jog atsakovas padarė kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius priežastiniu ryšiu su žalos atsiradimu.

Dėl atsakovo pateikto priešieškinio teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog 2011 m. vasario 4 d. sutikimas dėl išskaitų už padarytą žalą būtų pasirašytas, esant kokiai nors ieškovo neigiamai įtakai, kaip smurtas, grasinimas ir pan., to neteigė ir pats atsakovas. Pažymėtina, kad nuo šio sutikimo sudarymo iki išeinat iš darbo atsakovas jo neginčijo, kaip ir išskaitų, to nedarė ir vėliau teismine tvarka iki tol, kol ieškovas nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad šis sutikimas duotas laisva valia. DK 226 straipsnyje nustatyta, kad yra negalimas išieškojimas iš išeitinės kompensacijos, kompensacinių ir kitų išmokų, iš kurių išieškojimas nėra galimas; šį sąrašą nustato CPK 738 ir 739 straipsniai. Tačiau ši DK įstatymo norma nedraudžia išieškoti kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 8 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą pakeitė: ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo V. J. ieškovui UAB „Mitnija“ 37 132,73 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė savo pareigą tausoti materialines vertybes, nes inventorizacijų metu buvo nustatytas 78 873,02 Lt trūkumas. Taigi žala atsirado dėl jo neteisėto neveikimo. Tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis raštu kreipėsi dėl siekio išsaugoti jam perduotą visą turtą į vadovus, reikalavo užtikrinti visų objektų apsaugą. Kolegija sprendė, kad atsakovas, laiku ir tinkamai neinformavęs darbdavio apie sąlygas, gresiančias turto neišsaugojimu, prisiėmė riziką dėl galimos žalos atsiradimo.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstomis vertino pirmosios instancijos teismo išvadas, kad priteistina žalos suma yra tik tiek, kiek pripažįsta pats atsakovas, o likusi žalos dalis yra neįrodyta, nekonstatuotas paties atsakovo darbo pareigų netinkamo vykdymo faktas, neįrodyti neteisėti veiksmai bei nenustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir atsakovo veiksmų. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, taip prisiimdamas atsakomybę už objekte ir aikštelėje esančias medžiagas, todėl laikytina, jog jis padarė tokio dydžio žalą, kokią nustatė ir pasirašė jis pats. Šiuo atveju atsakovas turi teisę įrodinėti, kad žala atsirado dėl kitų asmenų veiksmų ar neveikimo ar nuo jo nepriklausančių aplinkybių, tačiau to nepadarė. Dėl to konstatuota, kad ieškovas pagal turimus įrodymus pagrįstai reikalavo priteisti 78 873,02 Lt žalos atlyginimo.

Kadangi žala nebuvo padaryta tyčiniais atsakovo veiksmais, tai teismas, nustatęs aplinkybes, turinčias reikšmės žalos atsiradimui, gali spręsti klausimą dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo. Pažymėta, kad darbdavys nepasirūpino, jog atsakovas galėtų tinkamai įvykdyti savo pareigą išsaugoti jam pateiktas materialines vertybes. Ieškovas pripažino, kad D. J. buvo aukštesnes pareigas užimanti darbuotoja, kurios pavedimu buvo išvežta dalis įmonei priklausančių statybinių medžiagų – statybinio laužo, tačiau darbdavys šios aplinkybės nesiaiškino. Byloje taip pat nustatyta, kad, suteikiant atsakovui atostogas, materialinės vertybės nebuvo perduotos jį pavaduojančiam asmeniui, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pavaduojančiojo asmens veiksmai taip pat galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui. Kadangi darbdavys nebuvo patvirtinęs materialinių vertybių nurašymo tvarkos, tai reikalavimas, kad atsakovas jas absoliučiai tinkamai nurašytų, laikytinas nepagrįstu. Nepateikta įrodymų, kad atsakovas buvo supažindintas su savo pareiginiais nuostatais, nors kitas darbuotojas su jais buvo supažindintas. Tai vertintina kaip darbdavio neatidumas, leidžiantis mažinti reikalaujamos priteisti žalos dydį. Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, taip pat atsakovo šeiminę padėtį, t. y. jis išlaiko du mažamečius vaikus, iš kurių vienas nuo gimimo yra neįgalus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad priteistinos žalos dydis mažintinas iki 50 procentų.

Vertindama išskaitos teisėtumą, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas sutikimą išskaitai pasirašė gera valia, pripažindamas kaltę dėl padarytos žalos. Nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę disponuoti jam priklausančiomis lėšomis, tarp jų ir su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, todėl 2303,78 Lt išskaitos laikytinos teisėtomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas V. J. prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl darbuotojo, sudariusio visiškos materialinės atsakomybės sutartį, materialinės atsakomybės sąlygų aiškinimo ir taikymo. Nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas vertino, kad darbuotojas, kuris buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, yra atsakingas už visą statybos objekte nustatytą materialinių vertybių trūkumą, nors šis objektas nebuvo priskirtas atsakovui, materialines vertybes objekte pajamuodavo įvairūs darbuotojai, objektas išsidėstęs plačioje teritorijoje beveik 16 km, objekte nuolat dirbo 23–24 darbuotojai, turėję priėjimą prie materialinių vertybių, darbdavys buvo kreipęsis dėl vagysčių į ikiteisminio tyrimo įstaigas, taip pat atsakovo ligos, atostogų metu darbai nebuvo stabdomi, tačiau materialiai atsakingas kitas asmuo nebuvo paskiriamas, materialinės vertybės nebuvo inventorizuojamos. Darbdavys nebuvo patvirtinęs materialinių vertybių nurašymo tvarkos, o pagal susiklosčiusią praktiką darbų objekte vykdymo metu leista nurašyti tik tiek materialinių vertybių, kiek galima pagal darbų normatyvus, o kitų nurašymas galimas tik po darbų objekte užbaigimo. Kadangi darbai objekte nebuvo baigti, tai užfiksuoti duomenys neatspindi tikrosios situacijos. Nurodyta, kad darbdavys turi įrodyti visas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas. Materialinė atsakomybė negali būti taikoma, jei žala atsirado ir yra susijusi su trečiųjų asmenų veiksmas ar neveikimu, tai darbuotojui materialinė atsakomybė neturėtų būti taikoma. Kai dėl kartu dirbamo darbo negalima atriboti darbuotojų atsakomybės, turėtų būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su grupe darbuotojų. Nesant sudarytos šios rūšies sutarties neįrodžius konkretaus darbuotojo neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio individuali darbuotojo materialinė atsakomybė negalima. Kasatorius nurodo, kad pats darbdavys neužtikrino sąlygų, kad žala neatsirastų, pažeidė prievolę tinkamai organizuoti darbą, todėl negali reikalauti darbuotojo atsakomybės, neįrodęs konkrečių darbuotojo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, kaltės.

2. Dėl žalos dydžio mažinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo. Teismas nustatęs aplinkybes, dėl kurių negali būti tiksliai apskaičiuojama žala, vis tiek priteisė 50 proc. ieškinyje nurodytos žalos, taip pažeisdamas DK 246 straipsnio 1 punktą, CK 6.249 straipsnio 1 dalį. Ieškovui tenka pareiga įrodyti ne tik nuostolių faktą, bet ir jų konkretų dydį. Nors atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė išsamius argumentus dėl nepagrįsto nuostolių dydžio, tačiau teismai, netinkamai įvertinę byloje esančius įrodymus, sprendė, kad padaryta 78 873,02 Lt žala. Nurodyta, kad kasatoriaus 2011 m. vasario 4 d. sutikimas atlyginti ieškovui 7536,50 Lt žalą buvo sąlyginis, nes ranka buvo įrašyta sąlyga, kad atsiradus vamzdžiams suma bus perrašoma, užbaigus darbus objekte ir neradus trūkumo, pinigai turi būti grąžinti. Kadangi darbai objekte nebuvo baigti nutraukus darbų sutartis, tai ir kasatoriaus sutikimas yra negaliojantis.

3. Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties aiškinimo ir taikymo. Atsakovo pasirašytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nenurodytos jokios vertybės, už kurias prisiimama visiška materialinė atsakomybė. Jokiame lokaliame akte nėra nurodytas šių vertybių sąrašas, todėl yra pažeidžiamos DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatos. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovui priskirtų materialinių vertybių gavimo dokumentai pildyti, pasirašyti ne jo, bet kitų darbuotojų. Neįrodyta, koks materialinių vertybių kiekis buvo perduotas kasatoriaus darbo pradžioje ir koks kiekis yra likęs jo darbo paskutinę dieną. Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nenurodyta, kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Teismas neįvertino, kad tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys, jis yra stipresnioji darbo santykių šalis, privalanti užtikrinti darbo sąlygų atitikti teisės aktų reikalavimams.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Mitnija“ prašo atsakovo V. J. kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl darbuotojo, sudariusio visiškos materialinės atsakomybės sutartį, materialinės atsakomybės sąlygų aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus argumentai dėl DK 246 straipsnio nuostatų netinkamo taikymo, paremti keliamais faktinių aplinkybių vertinimo, o ne teisės taikymo klausimais. Teismai, priešingai nei nurodo kasatorius, atsižvelgė į faktines aplinkybes, jas įvertino, todėl sumažino priteistinos žalos dydį. Taip pat buvo nustatytos visos darbuotojo materialinei atsakomybei kilti būtinosios sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ne tik į aplinkybes, dėl kurių žalos dydis buvo sumažintas, bet ir aplinkybes, dėl kurių kasatorius laikytinas kaltu dėl žalos atsiradimo. Nepagrįstai nurodoma, kad materialinės vertybės nebuvo perduodamos kasatoriui. Teismų nebuvo nustatyta, kad materialines vertybes pajamuodavo įvairūs darbuotojai, ne tik kasatorius. Aplinkybė, kad kai kurių medžiagų įsigijimo dokumentuose buvo ir kitų asmenų parašai, nesudaro pagrindo vertinti, jog tos medžiagos buvo jiems priskirtos. Kasatoriaus materialinės atsakomybės apimtį patvirtina tai, kad didžioji dalis medžiagų įsigijimo dokumentų buvo jo pasirašyti, kaip ir inventorizacijų dokumentai, medžiagų apskaitos ataskaitos, taip pat jo pateikti pasiaiškinimai. Be to, kasatorius neginčijo savo atsakomybės už medžiagas buvimo, jis įrodinėjo, kad medžiagos pavogtos ar jos buvo sunaudotos. Byloje nepateikta įrodymų, kad kasatorius informavo darbdavį apie dingusias medžiagas arba apie negalėjimą užtikrinti medžiagų saugumo. Kasatorius posėdžio metu patvirtino, kad darbai jo atostogų metu nevyko. Pažymėtina, kad darbdavio materialinių vertybių nurašymo tvarkos nebuvimas negali pašalinti kasatoriaus atsakomybės.

2. Dėl žalos dydžio mažinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad žalos dydis yra nenustatytas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė žalos dydį, t. y. 78 873,02 Lt, ir sprendė, kad jis įrodytas ir tik atsižvelgęs į tam tikrus darbdavio neatidumo ar nerūpestingumo faktus priteistiną žalos dydį sumažino. Nesutiktina, kad kasatoriaus sutikimas buvo sąlyginis, bet buvo nustatyta sąlyga, jog pinigai bus grąžinti atsiradus dingusiems vamzdžiams, paaiškėjus, kad trūkumo nėra. Kadangi šios sąlygos neįvyko, todėl darbdaviui nekilo pareigos grąžinti pinigus. Be to, šis argumentas yra naujas, nebuvo keltas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, todėl juo negali būti remiamasi kasaciniame teisme.

3. Dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties aiškinimo ir taikymo. Teismas teisingai vertino materialinės atsakomybės sutartį ir pagrįstai laikė, kad pasirašydamas ją kasatorius prisiėmė atsakomybę už objekte ir aikštelėje esančias medžiagas. Kasacinio skundo argumentas, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turėjo būti nustatyta, už kokias konkrečias materialines vertybes darbuotojas atsako, yra nepagrįstas. Toks vertybių sąrašas būtų neįmanomas, nes materialiai atsakingiems asmenims perduodama labai daug įvairių vertybių, jų kiekiai nuolat kinta. Dėl to pagrįstai teismai padarė išvadą, kad kasatorius prisiėmė atsakomybę už objekte ir aikštelėje esančias medžiagas. Jų apskaitą jis vykdė, nurašinėjo, teikė pasiaiškinimus dėl trūkumų, sutiko atlyginti žalą dėl dingusių medžiagų. Prieš atleidžiant darbuotoją buvo atlikta išsami medžiagų likučių patikra, todėl nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad nėra įrodymų, koks kiekis medžiagų yra likęs kasatoriaus paskutinę darbo dieną. Nesant konkretaus vertybių, už kurias prisiimama materialinė atsakomybė, sąrašo pagal teismų praktiką laikoma, kad yra aiškūs atsakomybės objektai, t. y. darbuotojui perduotos vertybės, kurios yra neatskiriamai susijusios su atliekamomis darbo funkcijomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl susitarimo, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę

Materialinės atsakomybės darbo teisėje atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. DK darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis – ribotoji ir visiška. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje, kuriame ribojamas darbuotojo materialinės atsakomybės dydis trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais. Visiška materialinė atsakomybė taikoma DK 255 straipsnyje nustatytais atvejais. Pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Įstatymas apibrėžia darbuotojus, su kuriais gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, įvardydamas darbuotojų atliekamą darbo pobūdį. Tokių darbuotojų darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu ir gabenimu. Aptariama sutartis dar gali būti sudaroma ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Taigi pagrindas tokiai sutarčiai sudaryti – darbo veiklos pobūdis, kai darbas tiesiogiai yra susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. darbuotojas atlieka tokias darbo funkcijas, nuo kurių tinkamo atlikimo priklauso materialinių vertybių sauga. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas, kada gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis, yra nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra įforminama raštu, nustatant, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pagal savo pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra dvišalė, nes pagal ją abi šalys turi tam tikras teises ir pareigas. Taigi, tam, kad darbuotojas privalėtų atsakyti materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką darbuotojas yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja darbuotojo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Konkrečių materialinių vertybių išvardijimo visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nurodyti nereikia, juolab, kad, esant materialinių vertybių judėjimui, to praktiškai užfiksuoti aptariamoje sutartyje gali būti net neįmanoma. Taigi, atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas. Toks darbuotojas paprastai turi vesti patikėtų vertybių apskaitą, dalyvauti atliekant jų inventorizacijas ir pan. Konkrečios materialinės vertybės jam perduodamos bei darbuotojas jas perduoda kitiems asmenims (taip pat kitiems bendradarbiams) pagal pas darbdavį nustatytą tvarką (užpildant pasirašytinai tokių vertybių priėmimo–perdavimo aktus (pvz., važtaraščius)). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovo su atsakovu sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nustatyta, kad darbuotojas įsipareigoja pradėdamas dirbti materialines vertybes priimti iš bendrovės, o nutraukęs darbo sutartį perduoti jas pagal aktą bei prisiimti materialinę atsakomybę už bendrovės jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, atlygina visą žalą, jei žala padaryta <...> netinkamu materialinių vertybių saugojimu arba nesiimta reikiamų priemonių užkertant kelią materialinių vertybių dingimui (2.1, 2.2, 2.6 punktai). Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos sąlygos įgalina atsakovą aiškiai, nedviprasmiškai suprasti, kad jis prisiima pareigą darbdaviui atlyginti visą žalą už jam patikėtų ir perduotų ieškovo materialinių vertybių neišsaugojimą, o konkrečių materialinių vertybių perdavimas atsakovui kiekvienu atveju vyksta individualizuotai.

Dėl atlygintinos žalos dydžio nustatymo

Materialinė atsakomybė – turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo teisėje. Jau buvo nurodyta, kad ši atsakomybė suprantama kaip pareiga atlyginti žalą, kuri padaroma vieno darbo santykio subjekto kitam neatlikus arba netinkamai atlikus darbo pareigas (DK 245 straipsnis). Darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (veikimą ar neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.

Taigi, viena iš būtinųjų materialinės atsakomybės, tarp jų ir visiškos, sąlygų yra ta, kad darbuotojas darbdaviui turi būti padaręs savo neteisėta veika materialinę žalą. Įstatymų nustatyta, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (DK 257 straipsnio 1 dalis). Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualizuotai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis). Atlygintinos žalos dydį įstatymas sieja su tam tikromis aplinkybėmis, kaip, pavyzdžiui, turto nusidėvėjimu ir natūraliu sumažėjimu, darbdavio patirtomis išlaidomis (DK 257 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo atveju DK 257 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta galimybė darbo ginčą nagrinėjančiam organui (taip pat ir teismui) sumažinti iš darbuotojo išieškotinos darbdaviui atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į lėmusias žalos atsiradimą aplinkybes bei į atsakovo turtinę padėtį. Atlygintinos žalos dydis negali būti mažinamas tuo atveju, jei žala padaryta darbuotojo tyčia. Taigi, pagal egzistuojantį teisinį reglamentavimą visų pirma turi būti nustatoma darbuotojo darbdaviui padarytos atlygintinos žalos dydis, o po to, vertinama bei sprendžiama dėl pagrindo sumažinti atlygintinos žalos dydį egzistavimo ir priteistinos žalos dydžio nustatymo.

Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra nustatyta atsakovo ieškovui padarytos žalos dydis. Nepaisant to, kad nutartyje konstatuotas ieškovo pripažinimas apie dalies atsakovo žinioje buvusių įmonei priklausančių statybinių medžiagų – statybinio laužo – išvežimą ieškovo kito darbuotojo, einančio aukštesnes pareigas nei atsakovas, nurodymu, teismas šios aplinkybės spręsdamas žalos dydžio nustatymo klausimą nevertino, laikė ją kaip vieną iš aplinkybių sudarančių pagrindą mažinti atlygintinos žalos dydį. Iš ieškovo teismui pateikto atsakovo atskaitomybėje buvusio turto dydį pagrindžiančio atsargų likučių akto matyti (T. 1, b. l. 75–77), kad statybinis laužas įvertintas ir sudaro net 50,5 proc. nuo ieškovo nurodomo atsakovo padaryto žalos dydžio. Pastarąją situaciją kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina kaip neatitinkančią atlygintinos žalos dydžio nustatymą reglamentuojančių materialiosios teisės normų bei sudarančių pagrindą sprendimo dalį, kuria išspręstas ieškinys, pripažinti neteisėta bei nepagrįsta.

Dėl kitų kasaciniame skunde keliamų klausimų

Kasatorius kasaciniame skunde pareiškė nuomonę, kad jo darbo pas ieškovą metu su atsakovu negalėjo būti sudaryta individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nes dėl kartu su kitais ieškovo darbuotojais dirbamo darbo turėjo būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis su grupe darbuotojų (DK 256 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas su juo sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties neginčija, be to, atsakovas dirbo pas ieškovą darbą, susijusį su materialinių vertybių priėmimu ir išdavimu, atsakovo pareigos pagal pas ieškovą esančią kolektyvinę sutartį patenka į sąrašą, leidžiantį tokią sutartį sudaryti. Dėl šių priežasčių pastarasis kasacinio skundo argumentas daugiau neanalizuotinas.

Kasaciniu skundu, jo rezoliucinėje dalyje, yra prašoma patenkinti priešieškinį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įstatyme įtvirtintą kasacinį skundą teikiančio asmens pareigą kasacinį skundą pagrįsti, nurodant išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų kasacijos pagrindų buvimą (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasatorius šių reikalavimų kasaciniame skunde dėl priešieškinio neįvykdė, todėl konstatuotina, kad teismų sprendimo ir nutarties dalis dėl priešieškinio kasacine tvarka neapskųsta. Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą peržengti kasacinio skundo ribas, nekonstatuota (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad nustatytas tiek materialiosios teisės (DK 275 straipsnio), tiek proceso teisės normų (CPK 185 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies) netinkamas aiškinimas ir taikymas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas ieškinys grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o bylos dalis, kuria išnagrinėtas ir išspręstas priešieškinis, paliktina nepakeista.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. gruodžio 21 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 34,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi priimamu procesiniu sprendimu byla iš esmės neišsprendžiama ir nebaigiama, tai nėra galimybės įstatymo nustatyta tvarka paskirstyti bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 94 straipsniai). Dėl to teismo išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui priimant sprendimą dėl ginčo esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties dalį, kuria ieškinio reikalavimas patenkintas iš dalies ir priteista ieškovui iš atsakovo 37 132,73 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Šią bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo atlyginti padarytą žalą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui – Šiaulių apygardos teismui.

Palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties dalį, kuria priešieškinis atmestas.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas