Civilinė byla Nr. 3K-3-40/2012

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-14220-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.7; 95.3; 125.7 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. vasario 20 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių N. Ch., T. K., L. M., M. P. ir G. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių N. Ch., T. K., J. K., L. M., M. P. ir G. V. ieškinį atsakovui likviduojamai UAB „Baltic engineering centre“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Western Baltic Engineering“, dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovės prašė: 1) pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir nustatyti, kad darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, atleidimo diena laikant teismo sprendimo įsigaliojimo dieną; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei skirtumą tarp atleidimo iš darbo dieną išmokėtos išeitinės išmokos ir DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos, atsižvelgiant į ieškovių nepertraukiamąjį darbo stažą teismo sprendimo priėmimo dieną; 3) priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovės nurodė, kad jų atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovo teisės ir pareigos pagal darbo sutartis, civilines sutartis, kitos teisės ir pareigos de facto ne pasibaigė, o buvo išskaidytos AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės, kuriai priklauso ir atsakovas, viduje, perduodant jas kitoms antrinėms įmonėms. Atsakovo teises ir pareigas pagal civilines ir darbo sutartis perėmė trečiasis asmuo – AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupei priklausanti UAB „Western Baltic Engineering“. Ieškovių teigimu, 32 iš 43 atsakovo darbuotojų darbdavių susitarimu buvo perkelti dirbti į trečiojo asmens įmonę. Šį darbuotojų perkėlimą analizuojant kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis, yra pagrindas konstatuoti, jog įvyko atsakovo reorganizavimas, o ne likvidavimas, t. y. darbuotojai perkelti įmonių grupės viduje į kitą antrinę įmonę – trečiąjį asmenį; trečiasis asmuo vykdo tą pačią veiklą kaip ir atsakovas; darbuotojai perkelti iš esmės į tas pačias pareigas, tam pačiam darbui, kurį dirbo pas atsakovą, kartu su tais pačiais kontraktais ir projektais, su kuriais dirbo pas atsakovą (tai svarbu užsakovams, ir šią aplinkybę atsakovas bei trečiasis asmuo akcentavo užsakovams teisių ir pareigų pagal sutartis perleidimo–perėmimo metu); perkėlus 32 atsakovo darbuotojus į trečiąjį asmenį, buvo atliktas reorganizavimas ir trečiojo asmens viduje. Nepaisant to, kad 2010 m. rugsėjo 1 d. buvo priimtas sprendimas likviduoti atsakovą, 2010 m. rugsėjo 3 d. darbdavių susitarimą dėl darbuotojų perkėlimo atsakovo vardu pasirašė ne likvidatorius, o atsakovo generalinis direktorius, susitarimas sudarytas ne likviduojamos bendrovės, o įprastinio teisinio statuso atsakovo įmonės vardu. Ieškovės taip pat nurodė, kad atsakovo prievolės pagal civilinius sandorius pasibaigė ne dėl likvidavimo, o dėl to, kad buvo perleistos trečiajam asmeniui (to paties koncerno įmonei), t. y. šiam neatlygintinai buvo perkeltos atsakovo teisės ir pareigos pagal sandorius ir projektus, su kuriais dirbo perkeltieji atsakovo darbuotojai. Ieškovių duomenimis, sprendimo likviduoti atsakovą priėmimo metu atsakovo įmonė turėjo 7 galiojančias sutartis su užsakovais: „Ghenova Ingenieria“, „Odense Stele Shipyard“ (2 sutartys), „A.D.S. Maritime S.A.“, AB „Baltijos laivų statykla“, „Deltamarin“ ir „Inter Global Shipping Ltd“. Ieškovės teigia, kad atsakovas pardavė savo pagrindinei koncerno įmonei AB „Vakarų laivų gamykla“ visas pagrindines priemones (kompiuterius, serverius ir kt. techniką), mažavertį turtą ir eksploatuojamą programinę įrangą. Visas nurodytas turtas parduotas ne rinkos, o AB „Vakarų laivų gamykla“ nurodyta kaina (programinė įranga – po 1 Lt be PVM, materialusis turtas – po 10 Lt be PVM). Šis turtas toliau naudojamas trečiojo asmens, perėmusio atsakovo darbuotojus ir sutartis, veikloje.

Atsakovas nurodė, kad ieškovės neginčija 2010 m. rugsėjo 1 d. atsakovo vienintelio akcininko sprendimo, taigi atsakovo reorganizavimo versija turi būti atmesta. Tokią išvadą padarė ir Valstybinė darbo inspekcija. Atsakovo likvidatorius nebuvo saistomas pareigos įdarbinti visus atsakovo darbuotojus pas trečiuosius asmenis. Dalies atsakovo darbuotojų perėjimas dirbti pas trečiąjį asmenį nereiškia, kad atsakovas perdavė trečiajam asmeniui atsakovo kaip darbdavio darbo prievoles pagal įstatymus. Dalis atsakovo darbuotojų buvo įdarbinta pas trečiąjį asmenį ne pagal įstatymus, o sutarčių pagrindu, t. y. laisva civilinių santykių dalyvių valia DK nustatyta tvarka. Teisės ir pareigos iš civilinių sutarčių, kurių neįmanoma buvo greitai nutraukti, trišaliais susitarimais buvo perleistos kitam subjektui. Pagal sutartis su „A.D.S. Maritime S.A.“ ir „Deltamarin“ atsakovas savo pareigas buvo įvykdęs, bet šie užsakovai nebuvo įvykdę piniginių prievolių. Atsakovas 2010 m. spalio 5 d. sutartimis reikalavimo teises į „A.D.S. Maritime S.A.“ ir „Deltamarin“ perleido trečiajam asmeniui už atlyginimą, kuris lygus piniginėms prievolėms. Su kitais užsakovais sutartys buvo arba visiškai užbaigtos, arba nutrauktos užsakovams atsiskaičius už faktiškai atsakovo atliktus darbus (pvz., dalis sutarties su AB „Baltijos laivų statykla“ buvo įvykdyta atsakovo, kitos dalies vykdytojas užsakovo raštišku pritarimu buvo pakeistas į trečiąjį asmenį). Įstatyme nustatyta likviduojamo juridinio asmens pareiga informuoti kreditorius apie priimtą sprendimą likviduoti juridinį asmenį ir atsiskaityti su kreditoriais. Sandorius reikėjo užbaigti tam, kad būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Faktiškai buvo perleistos užbaigti kelios sutartys, atsakovui gavus apmokėjimą už atliktus darbus. Atsakovas yra privatus juridinis asmuo, jo dalyviai turi teisę laisvai spręsti, kaip ir kada nutraukti juridinio asmens veiklą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovo UAB „Baltic Engineering Centre“ likvidatorius nutraukė darbo sutartis su ieškovėmis pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas įvykdyti kitas asmuo, išmokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinę išmoką, apskaičiuotą pagal DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, bei visiškai atsiskaitant su darbuotoju darbo sutarties nutraukimo dieną. Atsakovo vienintelio akcininko 2010 m. rugsėjo 1 d. sprendimo „Dėl bendrovės likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo“ 4 punkte buvo nurodyta, kad, atliekant atsakovo likvidavimo procedūrą, likvidatorius turi ieškoti galimybių ir esant atitinkamų atsakovo darbuotojų sutikimams įdarbinti juos BLRT GRUPP AKTSIASELTS (sutrumpintai – BLRT Grupp AS) koncerno įmonėse. 2010 m. rugsėjo 3 d. atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė darbdavių susitarimą perkelti susitarimo priede nurodytus 32 (iš 43) atsakovo įmonės darbuotojus į trečiojo asmens bendrovę, užtikrinant jiems nepertraukiamą darbo stažą ir su tuo susijusias teises, pareigas, papildomas garantijas dėl kasmetinių atostogų suteikimo, darbdavio mokamų išmokų, perkeliamiems darbuotojams paskirtų nuobaudų. Darbdavių susitarime nurodyti 32 darbuotojai buvo perkelti šalių susitarimu nutraukus darbo sutartis su atsakovu ir kitą dieną sudarius naujas sutartis su trečiuoju asmeniu. Teismas konstatavo, kad didžiosios dalies atsakovo darbuotojų perėjimas dirbti pas trečiąjį asmenį nereiškia, jog atsakovas perdavė trečiajam asmeniui savo kaip darbdavio darbo prievoles pagal įstatymus, ir šią išvadą grindė tokiomis aplinkybėmis: teisės aktai juridinio asmens likvidavimo atveju nedraudžia darbo santykius nutraukti šalių susitarimu bei neįpareigoja likviduojamo darbdavio įdarbinti buvusius darbuotojus kitose įmonėse; vienintelio akcininko sprendimu nebuvo numatyta atsakovo kaip darbdavio teises ir pareigas perduoti trečiajam asmeniui, atsakovas su pirmiau nurodytais 32 darbuotojais darbo sutartis nutraukė (o ne perkėlė kaip reorganizavimo atveju); buvo gauti tų darbuotojų sutikimai dėl darbo sutarties nutraukimo ir jų perėjimo dirbti į trečiojo asmens įmonę (reorganizavimo atveju darbuotojų sutikimas nereikalingas), atsakovo darbuotojų (konstruktorių) specialybė yra specifinė, tokio pobūdžio darbuotojų nėra daug, o byloje nepaneigta aplinkybė, jog atsakovo likvidatorius vykdė socialiai atsakingą politiką – ieškojo, kur įdarbinti likviduojamos įmonės darbuotojus; pasiūlymus dėl darbo atsakovo darbuotojams teikė ne tik trečiasis asmuo, bet ir kita įmonė – UAB „Vakarų apskaitos grupė“. Teismas nurodė, kad vien tai, jog 2010 m. rugsėjo 3 d. darbdavių susitarimą dėl darbuotojų perkėlimo atsakovo vardu pasirašė ne likvidatorius, bet atsakovo generalinis direktorius, o susitarimas sudarytas ne likviduojamos bendrovės, o įprastinio teisinio statuso įmonės vardu, nesudaro pagrindo priešingai išvadai, nes bylos nagrinėjimo metu atsakovo likvidatorius patvirtino, jog atsakovo generaliniam direktoriui buvo duotas žodinis leidimas.

Spręsdamas dėl atsakovo teisių ir pareigų pagal civilines sutartis perėjimo, teismas nurodė, kad teisės aktuose nenumatyta prievolių pagal sandorius pasibaigimo dėl juridinio asmens likvidavimo akcininko sprendimu, o byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog teisės ir pareigos, kylančios iš atsakovo sandorių, buvo neatlygintinai perleistos trečiajam asmeniui. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo neatlikti darbai pagal sutartis buvo įvertinti ir atitinkamos sutarčių dalys nutrauktos, už atliktus darbus atsakovas gavo apmokėjimą, išskyrus dvi sutartis – su „Deltamarin“ ir „Inter Global Shipping Ltd“, pagal kurias atsakovas nebuvo atlikęs nė 1 proc. darbų ir atsakovo direktoriui nepavyko įtikinti užsakovų fiksuoti tam tikrą atliktų darbų baigtumą bei gauti už jį atlyginimą, taip pat į tai, kad trečiasis asmuo negavo apmokėjimo už atsakovo atliktus darbus, bei į atsakovo akcininko valią – likviduoti atsakovą, likvidatoriaus tikslus ir uždavinius – veiksmingai per kiek įmanomą trumpesnį laiką nutraukti juridinio asmens veiklą, likvidavimo procedūros ypatybes, kad likviduojama įmonė turi atsiskaityti su visais kreditoriais, o to nepadarius negali likviduotis, ir į tai, kad likviduojamas asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ieškovės nepagrįstai teigė, jog atsakovo prievolės pagal sandorius pasibaigė ne dėl likvidavimo, o dėl to, kad to paties koncerno įmonei – trečiajam asmeniui – buvo neatlygintinai perleistos atsakovo teisės ir pareigos pagal sandorius ir projektus.

Įvertinęs ieškovių argumentus dėl atsakovo turto perleidimo bei kitų teisių ir pareigų perkėlimo, teismas konstatavo, kad, nesant duomenų, jog atsakovo turto pirkimo–pardavimo sandoriai būtų užginčyti, bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovo turtą nusipirko AB „Vakarų laivų gamykla“, kuri savo nuožiūra turi teisę šį turtą įvairių sandorių pagrindu perleisti kitiems asmenims, taip pat nuomos sutarties pagrindu – trečiajam asmeniui, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo turto pardavimas prilygsta visų bendrovės teisių ir pareigų kaip visumos perdavimui reorganizavimo metu, t. y. kad atsakovas buvo reorganizuotas, o ne likviduotas.

Teismas konstatavo, kad juridinio asmens likvidavimo pagrindas gali būti ir juridinio asmens dalyvių sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą (CK 2.106 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o juridinio asmens dalyviai yra laisvi nuspręsti, kaip ir kada nutraukti juridinio asmens veiklą, ir nėra normos, įsakmiai įpareigojančios juridinio asmens dalyvius vienais atvejais reorganizuoti, o kitais likviduoti juridinį asmenį, be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad trečiasis asmuo buvo įpareigotas vykdyti atsakovo prievoles iš darbo teisinių santykių (DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, kad ieškovių atleidimas iš darbo yra neteisėtas. Tokiais argumentais teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovių reikalavimus dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Pripažinęs atleidimą iš darbo teisėtu, teismas nesvarstė kitų ieškinio reikalavimų kaip išvestinių.

 

            Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių N. Ch., T. K., J. K., L. M., M. P. ir G. V. apeliacinį skundą, 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo vienintelio akcininko BLRT Grupp AS 2010 m. rugsėjo 1 d. sprendimo likviduoti atsakovą priėmimo metu šis nebuvo nemokus, todėl atitiko ABĮ 73 straipsnio 3 dalies reikalavimą ir galėjo būti likviduotas vienintelio akcininko sprendimu. Ieškovės šio sprendimo neginčijo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi įstatymų nuostatas, nurodė tokius esminius likvidavimo ir reorganizavimo skirtumus: 1) bendrovių likvidavimo atveju sprendimą dėl likvidavimo priima vienos bendrovės dalyviai, o bendrovių reorganizavimo atveju sprendimus dėl bendrovių reorganizavimo turi priimti tiek reorganizavime dalyvaujančios, tiek reorganizuojamos bendrovės dalyviai; 2) bendrovių likvidavimo atveju po atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais likęs likviduojamos bendrovės turtas padalijamas akcininkams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei, o bendrovių reorganizavimo atveju turtas neperduodamas akcininkams, šiuo atveju turtas perduodamas po reorganizavimo veiklą tęsiančioms bendrovėms reorganizavimo sąlygų pagrindu; 3) likviduotos bendrovės akcininkai netenka likviduotos bendrovės akcijų, o dėl reorganizavimo pasibaigsiančios bendrovės akcininkų akcijos yra keičiamos į po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės akcijas reorganizavimo sąlygose nustatytu santykiu. Nagrinėjamoje byloje buvo priimtas vienintelio akcininko sprendimas likviduoti atsakovą, šis sprendimas yra neatšauktas ir galioja, o duomenų ar kitų sprendimų dėl atsakovo ar trečiojo asmens reorganizavimo pateikta nebuvo. Priėmus sprendimą atsakovą likviduoti, atsakovas įmonės turtą pardavė, susitarimų pagrindu baigė sandorius, atsiskaitė su kreditoriais ir likusį turtą perdavė savo akcininkui BLRT Grupp AS, surašė likvidavimo aktą ir pateikė prašymą Juridinių asmenų registrui išregistruoti likviduojamą įmonę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad įmonė buvo likviduojama, o ne reorganizuojama.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta darbdavių teisė susitarti dėl darbuotojų perkėlimo iš vienos darbovietės į kitą, išsaugant nepertraukiamą darbuotojų darbo stažą, ir tai nesiejama su bendrovės reorganizavimu; reorganizuojamų bendrovių teisės ir pareigos perduodamos reorganizavimo sąlygų, o ne sutarčių pagrindu (DK 30 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ABĮ 62, 63, 68 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje darbuotojų perkėlimas buvo įformintas atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytais darbdavių susitarimais, kuriuose ieškovės nebuvo nurodytos, todėl trečiajam asmeniui nekilo jokių prievolių perimti atsakovo teises ir pareigas, kylančias iš darbo santykių su ieškovėmis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal ABĮ 73 straipsnio 13 dalį likviduojama bendrovė privalo atsiskaityti su visais kreditoriais. Atsakovo likvidatorius susitarė su užsakovais dėl dalies atsakovo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu, o iš kitų sutarčių kylančios prievolės buvo perduotos vykdyti trečiajam asmeniui pagal trišales sutartis. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nei atsakovo sutarčių nutraukimas šalių susitarimu, nei teisių ir pareigų pagal sutartis perdavimas trečiajam asmeniui pagal trišalius susitarimus nėra atsakovo reorganizavimo požymis, nes reorganizavimo metu tokios teisės ir pareigos perduodamos ne sutarčių, o reorganizavimo sąlygų pagrindu. Be to, ieškovės nepateikė įrodymų, kad trečiajam asmeniui buvo neatlygintinai perleistos atsakovo teisės gauti apmokėjimą už atliktus darbus.

Byloje nustatyta, kad visas atsakovo veikloje naudotas turtas buvo parduotas AB „Vakarų laivų gamykla“ pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Sutartyje nurodyta turto pardavimo kaina, sutartis nenutraukta ir nenuginčyta, todėl galioja. Teisėjų kolegija atmetė ieškovių teiginį dėl per mažos turto pardavimo kainos, motyvuodama tuo, kad parduodamo daikto kaina nustatoma šalių susitarimu.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovės teisėtai buvo atleistos DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, t. y. likvidavus darbdavį, nes nenustatyta, kad kitam asmeniui kilo pareiga vykdyti atsakovo darbo prievoles. Pripažinus atsakovą likviduojamu, DK 138 straipsnyje nustatytas apribojimas nutraukti darbo sutartis ieškovėms netaikytinas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovės N. Ch., T. K., L. M., M. P. ir G. V. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Teismai nepagrįstai susiaurino DK 138 straipsnio, nustatančio apribojimus nutraukti darbo sutartį reorganizuojant įmonę, taikymą. Šiame straipsnyje darbdavio reorganizavimas suprantamas plačiau negu CK ir Akcinių bendrovių įstatyme. Pagal DK 138 straipsnį darbdavio įmonės reorganizavimas darbo teisės prasme apima visus įmonės reorganizavimo civilinės teisės prasme atvejus, taip pat įmonės savininko, pavadinimo pasikeitimo, darbdavio verslo ar jo dalies perdavimo atvejus (civilinėje teisėje tai nelaikoma įmonės reorganizavimu). Tokių DK 138 straipsnyje nustatytų apribojimų paskirtis – ginti darbuotoją kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį.

            2. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant, ar darbdavys buvo likviduotas ar reorganizuotas, būtina nustatyti, ar jo teisės ir pareigos perėjo kitiems asmenims ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 2A-420/2009). Ar nagrinėjamu atveju tikrai įvyko atsakovo likvidavimas, turėjo būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar buvo siekiama užbaigti egzistuojančio juridinio asmens veiklą tokiu būdu, kad įstatymo nustatyta tvarka visiškai pasibaigtų visos jo teisės ir pareigos. Dalies įmonės funkcijų su turtu, reikalingu toms funkcijoms vykdyti, perdavimas gali būti laikomas dalies įmonės turto savininko pakeitimu (DK 138 straipsnis). Tai prilyginama reorganizavimui DK prasme ir darbuotojams turi būti taikomos atitinkamos garantijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. Šilalės rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-457/2001). Kasatorių atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu pripažintinas neteisėtu, nes visas atsakovo verslas (teisės ir pareigos pagal darbo sutartis, civilines sutartis, turtas, kitos teisės ir pareigos) de facto ne pasibaigė, o buvo išskaidytas AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės, kuriai priklauso ir atsakovas, viduje, perduodant atsakovo verslo esminę dalį trečiajam asmeniui ir kitoms koncerno BLRT Grupp AS pagrindinės įmonės AB „Vakarų laivų gamykla“ antrinėms įmonėms.

            3. Tai, kad atsakovas faktiškai buvo ne likviduotas, o reorganizuotas, patvirtina byloje esantys įrodymai, iš kurių matyti, kad: visus teisinius veiksmus, susijusius su sandorių sudarymu, turto perleidimu, darbuotojų perkėlimu, atliko ne bendrovės likvidatorius, o jos vadovas; 32 iš 43 atsakovo darbuotojų buvo perkelti į trečiojo asmens įmonę (darbuotojai perkelti į tas pačias pareigas, tam pačiam darbui, kurį dirbo pas atsakovą, kartu su tais pačiais kontraktais ir projektais, su kuriais dirbo pas atsakovą); atsakovo prievolės pagal sandorius pasibaigė ne dėl likvidavimo, o dėl to, kad trečiajam asmeniui (to paties koncerno įmonei) buvo perkeltos atsakovo teisės ir pareigos pagal sandorius ir projektus, su kuriais dirbo perkelti atsakovo darbuotojai; atsakovo teisės ir pareigos, kylančios iš galiojusių sutarčių su užsakovais, buvo neatlygintinai perleistos trečiajam asmeniui (tai patvirtina 2010 m. rugsėjo 17 d. atsakovo ir trečiojo asmens bendras pranešimas AB „Baltijos laivų statykla“ dėl teisių ir pareigų perleidimo, atsakovo klientui „Odense Steel Shipyard“ 2010 m. rugsėjo 21 d. pranešimas ir kiti įrodymai); atsakovo turtas už daug mažesnę nei rinkos kainą buvo parduotas pagrindinei įmonei AB „Vakarų laivų gamykla“, kuri vėliau perdavė jį naudotis trečiajam asmeniui. Šios aplinkybės patvirtina, kad trečiajam asmeniui buvo perduota esminė atsakovo verslo dalis, ir tai sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas buvo reorganizuotas darbo teisės prasme. Teismai pažeidė CPK 176, 177, 183, 185 straipsnių nuostatas, nes įrodymus vertino ne bendrai kartu su kitais įrodymais, o atskirai pagal tam tikras grupes – dėl atsakovo teisių ir pareigų pagal darbo sutartis perėjimo, teisių ir pareigų pagal civilines sutartis perėjimo ir atsakovo turto perleidimo, kitų teisių ir pareigų perkėlimo, tačiau neįvertino šių faktinių aplinkybių visumos, jų tarpusavio ryšio, nors bylos nagrinėjimo metu kasatorės ne kartą pabrėžė, kad jų ieškinio reikalavimai dėl neteisėto atleidimo iš darbo grindžiami ne vienu ar keliais, o įrodymų visuma ir trimis tarpusavyje susijusiais esminiais argumentais, t. y. kad atsakovo teisės ir pareigos pagal darbo sutartis, civilines sutartis, taip pat atsakovo turtas perėjo trečiajam asmeniui ir pačiam koncernui, kuriam priklauso atsakovas ir trečiasis asmuo. Nagrinėjamoje byloje nėra ir negali būti tiesioginių įrodymų, kad atsakovas likvidavosi faktiškai turėdamas visų savo esminių teisių perėmėją, t. y. trečiąjį asmenį, priešingai, bylai reikšmingos išvados gali būti daromos tik remiantis netiesioginių įrodymų visuma, tačiau teismai neįvertino ir neatsižvelgė į tokį šios bylos įrodinėjimo ypatumą.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Western Baltic Engineering“ prašo kasacinį procesą nutraukti, o jei teismas nuspręstų bylą nagrinėti kasacine tvarka – kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime remiamasi tokiais argumentais:

            1. Pagal CPK 293 straipsnio 8 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra likviduotas juridinis asmuo, kuris buvo viena iš bylos šalių. Atsakovas yra likviduotas ir 2011 m. rugpjūčio 24 d. išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, jo teisių perėmėjų nėra, todėl kasacinis procesas byloje nutrauktinas.

            2. Kasaciniame skunde nurodomos faktinės aplinkybės dėl atsakovo teisių ir pareigų, kylančių iš darbo teisinių santykių ir civilinių sutarčių, perėjimo trečiajam asmeniui, atsakovo turto perleidimo ir pan. nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnis).

            3. Teismai tinkamai ištyrė visas bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas buvo likviduotas, o ne reorganizuotas (taip pat ir DK 138 straipsnio prasme), ir kad kasatorės teisėtai buvo atleistos DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Kasatorės neginčijo 2010 m. rugsėjo 1 d. sprendimo likviduoti atsakovą, taigi šis yra galiojantis. Jokių kitų sprendimų dėl atsakovo ar trečiojo asmens reorganizavimo priimta nebuvo. Priėmus sprendimą likviduoti atsakovą, šis pardavė įmonės turtą, susitarimų pagrindu baigė sandorius, atsiskaitė su kreditoriais ir likusį turtą perdavė savo akcininkui, surašė likvidavimo aktą ir pateikė prašymą Juridinių asmenų registrui dėl likviduotos bendrovės išregistravimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokie veiksmai patvirtina, jog vykdomas bendrovės likvidavimas, o ne reorganizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. ir kt. v. UAB „Mažeikių nafta“ saugos tarnyba ir AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-29/2004).

            4. DK numatyta darbdavių teisė susitarti dėl darbuotojų perkėlimo iš vienos darbovietės į kitą, išsaugant nepertraukiamą darbuotojų darbo stažą (DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir tai nesiejama su bendrovės reorganizavimu. Darbo stažo tęstinumą įmonės savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimo, jų sujungimo, padalijimo, išdalijimo ar prijungimo prie kitos įmonės atveju reglamentuoja savarankiška norma – DK 30 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį tokiais atvejais nereikalingas nei darbdavių susitarimas, nei kitas darbo santykių tęstinumo įforminimas, o aptarti pasikeitimai neturi įtakos darbo stažo tęstinumui. Tai patvirtina ABĮ nuostatas, kad reorganizuojamų bendrovių teisės ir pareigos perduodamos reorganizavimo sąlygų, o ne sutarčių pagrindu. Atsakovo ir trečiojo asmens tarpusavio įsipareigojimai dėl atsakovo darbuotojų perkėlimo dirbti trečiojo asmens bendrovėje apsiribojo darbdavių susitarimuose nurodytais atsakovo darbuotojais, tarp kurių nebuvo kasatorių, todėl iš šių susitarimų trečiajam asmeniui neatsirado prievolės perimti atsakovo teises ir pareigas, kylančias iš atsakovo darbo santykių su kasatorėmis. Atsakovo generalinis direktorius 2010 m. rugsėjo 2 d. darbdavių susitarimą pasirašė turėdamas atsakovo likvidatoriaus žodinius įgaliojimus. Be to, galimybių perkelti atsakovo darbuotojus tolimesniam darbui buvo ieškoma ne tik trečiojo asmens bendrovėje, bet ir kitose bendrovėse; pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pasiūlymus dėl darbo atsakovo darbuotojams teikė ne tik trečiasis asmuo, bet ir UAB „Vakarų apskaitos grupė“. Taigi atsakovo veiksmai, ieškant galimybės suteikti likviduojamos bendrovės darbuotojams darbo vietas ir išvengti jų atleidimo bendrovės likvidavimo pagrindu, vertintini kaip socialiai atsakingos politikos vykdymas, atitinkantis darbuotojų interesus.

            5. Įstatyme nesuteikta teisės likviduojamai bendrovei vienašališkai nutraukti sudarytas sutartis, o ABĮ įpareigoja likviduojamą bendrovę atsiskaityti su visais kreditoriais (ABĮ 73 straipsnio 13 dalis). Taigi neteisėtas likviduojamos bendrovės sutarčių nutraukimas ne tik sukeltų neigiamų materialinių padarinių likviduojamai bendrovei, bet ir užvilkintų bendrovės likvidavimo procedūrą. Tokiomis aplinkybėmis atsakovo likvidatorius susitarė su kontrahentais dėl dalies atsakovo sutarčių nutraukimo šalių susitarimu, o iš kitos dalies atsakovo sudarytų sutarčių kylančios prievolės buvo perduotos vykdyti trečiajam asmeniui pagal trišalius susitarimus; tai leido užbaigti atsakovo prievoles greitai ir be neigiamų materialinių padarinių. Nei atsakovo sutarčių nutraukimas šalių susitarimu, nei jo teisių ir pareigų pagal sutartis perdavimas trečiajam asmeniui pagal trišalius susitarimus nėra atsakovo reorganizavimo požymis, nes reorganizavimo metu tokios teisės ir pareigos perduodamos ne sutarčių, o reorganizavimo sąlygų pagrindu. Be to, kasatorės neteisingai nurodo, kad atsakovo teisės gauti apmokėjimą už atliktus darbus trečiajam asmeniui buvo perleistos neatlygintinai; to nepatvirtina byloje esantys įrodymai.

            6. Likviduojant atsakovą, jo turtas buvo parduotas AB „Vakarų laivų gamykla“ pirkimo–pardavimo sutartyje šalių sutartomis sąlygomis. Ši sutartis nenutraukta, nenuginčyta, o kasatorių teiginys, kad atsakovo turtas parduotas gerokai mažesne nei rinkos kaina, nepagrįstas jokiais įrodymais, be to, ši aplinkybė nesusijusi su nagrinėjamu ginču.

 

            Atsakovo likviduotos UAB „Baltic engineering centre“ buvęs likvidatorius Artūras Greičius rašte kasaciniam teismui nurodo, kad UAB „Baltic engineering centre“ 2011 m. rugpjūčio 24 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, ir tai yra pagrindas nutraukti bylą vadovaujantis CPK 293 straipsnio 8 punktu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl įmonės ar verslo perdavimo sąvokos DK 138 straipsnio prasme aiškinimo ir taikymo

 

            Darbo sutarčių nutraukimo neteisėtumą kasatorės grindžia DK 138 straipsnyje įtvirtinto apribojimo nutraukti darbo santykius pažeidimu. Taigi byloje keliama DK 138 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo problema. Šiuo klausimu kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako pirmiausia.

            DK 138 straipsnyje nurodyta, kad įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Ši nurodyto straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2005 m. gegužės 28 d., priėmus 2005 m. gegužės 12 d. įstatymą Nr. X-188. Redakcijos priežastis – poreikis perkelti į nacionalinę teisę 2001 m. kovo 12 d. ES Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju suderinimo (toliau – Direktyva 2001/23/EB) nuostatas. 2005 m. gegužės 28 d. įsigaliojusios DK 138 straipsnio redakcijos esmė – iki tol galiojusių apribojimų nutraukti darbo santykius sąrašo išplėtimas, nurodant, kad teisėta priežastis nutraukti darbo santykius negali būti ne tik įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas bei įmonės reorganizavimas, bet ir verslo ar jo dalies perdavimas. DK nėra plačiau išdėstyta, ką reiškia sąvoka „verslo ar jo dalies perdavimas“ ir kaip ji turėtų būti suprantama DK 138 straipsnyje nustatytų apribojimų nutraukti darbo sutartis kontekste, todėl aiškinant šią sąvoką svarbios Direktyvos 2001/23/EB nuostatos bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) praktikoje suformuluoti kriterijai, kuriuos Teismas yra apibrėžęs kaip orientyrus vertinant, ar yra pagrindas konkrečios bylos aplinkybes įvertinti kaip verslo ar jo dalies perdavimą Direktyvos 2001/23/EB prasme, taikant teisinius tokio juridinio fakto konstatavimo padarinius. Pažymėtina, kad ESTT savo praktikoje ne kartą pabrėžė, jog valstybėms narėms iš direktyvos kylanti pareiga pasiekti joje numatytą rezultatą ir EB 10 straipsnyje įtvirtinta jų užduotis imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privalomos visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus pagal jų kompetenciją (1984 m. balandžio 10 d. sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 15 punktas; kt.). Taigi nacionalinės teisės normas, įgyvendinančias ES direktyvų nuostatas, būtina aiškinti atsižvelgiant į konkrečių perkeltų direktyvos nuostatų prasmę ir Teisingumo Teismo formuojamą jų aiškinimo praktiką.

            Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnio a punkte nurodyta, kad ji taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui. Pagal to paties straipsnio b punktą direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė ar pagalbinė. Pažymėtina, kad Direktyva 2001/23/EB buvo priimta siekiant susisteminti iki tol galiojusį teisinį reglamentavimą (pirmiau darbuotojų teisių apsaugos darbdavio teisių perėjimo atveju reglamentavo 1977 m. vasario 14 d. priimta Direktyva 77/187/EEB ir ją iš dalies pakeitusi 1998 m. birželio 29 d. Direktyva 98/50/EB), t. y. jos nuostatos nėra visiškai naujos, joje įtvirtintas aktualių teisinių santykių Europos Sąjungos erdvėje reglamentavimo tęstinumas. Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2001/23/EB preambulės 8 punkte nurodyta, kad, siekiant užtikrinti teisinę apsaugą ir skaidrumą, teisinę perdavimo sąvoką reikia paaiškinti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo precedentų teisę; toks paaiškinimas nepakeitė Teisingumo Teismo paaiškintos Direktyvos 77/187/EEB taikymo srities. Taigi, aiškinant Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnyje įtvirtintą įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimo kitam darbdaviui sąvoką, turi būti vadovaujamasi ESTT praktika, susijusia ne tik su šios Direktyvos, bet ir su atitinkamomis Direktyvos 77/187/EEB nuostatomis, kurios iš esmės nepakito priėmus Direktyvą 2001/23/EB.

            ESTT praktikoje nesuformuluota įmonės ar verslo perdavimo apibrėžties. Kita vertus, iš gausios ESTT praktikos taikant Direktyvas 2001/23/EB ir 177/87/EEB galima išskirti pagrindinius kriterijus, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas konkrečiais atvejais konstatuoja, kad įvyko įmonės ar verslo perdavimas, patenkantis į Direktyvos taikymo sritį. Visų pirma akcentuotina tai, kad ESTT kaip lemiamą veiksnį nurodo įmonės veiklos pobūdį ir perimtos veiklos tapatumo išlaikymą, kuris konkrečiai matyti iš fakto, kad naujasis darbdavys iš tikrųjų tęsia ar atnaujina įmonės valdymą, vykdydamas tokią pačią arba analogišką ekonominę veiklą, t. y. lemiamas veiksnys yra faktas, kad naujasis darbdavys tęsia ar atnaujina ūkio subjekto valdymą, išsaugodamas jo tapatumą. Antra, perdavimo faktą įrodančiu kriterijumi įvardijamas perduodamo objekto pripažinimas stabiliu ekonominiu vienetu, t. y. perdavimu nebus laikomi tokie atvejai, kai sudaromi vienkartiniai susitarimai dėl specifinių, konkrečių darbų atlikimo. Teisingumo Teismas pabrėžia, kad Direktyvos 2001/23EB 1 straipsnio 1 dalies taikymo sritis negali būti vertinama remiantis tik teksto aiškinimu, ir formuoja gana lanksčią praktiką, orientuotą į direktyvos tikslą apsaugoti darbuotojus jų įmonės perdavimo atveju. Šis lankstus aiškinimas susijęs ir su „teisinio dokumento“, pagal kurį vykdomas perdavimas, forma. Anot ESTT, teisinio perdavimo sąvoka gali apimti, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, rašytinį ar žodinį perdavėjo ir perėmėjo susitarimą dėl asmens, atsakingo už atitinkamo ūkio subjekto veiklą, pasikeitimo arba nebylų jų susitarimą, sudarytą praktinio bendradarbiavimo, parodančio bendrą ketinimą įvykdyti tokį pakeitimą, pagrindu (šis aiškinimas pateiktas byloje, kurioje Teismas akcentavo faktines perduodančio ir perimančio darbdavio bendradarbiavimo aplinkybes, iš esmės tuos pačius jų vadovus, galimybes vykdyti tą pačią veiklą tų pačių klientų naudai naudojantis tais pačiais darbuotojais). ESTT nurodė, kad jo aiškinama teisinio perdavimo sąvoka nedraudžia pripažinti įmonės perdavimo net ir suinteresuotoms įmonėms nesudarius jokio rašytinio ar žodinio susitarimo (2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Mohamed Jouini ir kt., C-458-05, 25–27 punktai). Iš ESTT praktikos matyti, kad Direktyvos 2001/23/EB nuostatos taikomos tais atvejais, kai perduodamas stabiliai veikiantis ekonominis subejktas, kurio veikla neapsiriboja vienos konkrečios darbo sutarties vykdymu (1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Rygaard, C-48/94, Rink. p. I-2745, 20 punktas; kt.). Subjekto sąvoka reiškia asmenų ir išteklių bendrą organizavimą, leidžiantį vykdyti ekonominę veiklą, kuria siekiama savarankiško tikslo (1997 m. kovo 11 d. sprendimo Süzen, C-13/95, Rink. p. I-1259, 10 punktas; kt.). Siekiant konstatuoti įmonės ar verslo perdavimo faktą Direktyvos 2001/23/EB prasme, reikia atsižvelgti į visas nagrinėjamam atvejui reikšmingas aplinkybes, inter alia į įmonės ar verslo rūšį, materialių išteklių (kilnojamojo ir nekilnojamojo turto) perdavimą ar neperdavimą, nematerialių išteklių vertę perdavimo metu, pagrindinių darbuotojų perėjimą pas naują įmonės savininką, klientų perdavimą, veiklos panašumą iki ir po perdavimo ir pan.; kita vertus, visos šios aplinkybės yra tik atskiri visapusiško įvertinimo, kuris turi būti atliktas, aspektai, todėl jie negali būti vertinami izoliuotai (2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo sujungtose bylose Nurten Güney-Görres, C-232/04, ir Gul Demir, C-233/04, Rink. p. I-11269, 33 ir 34 punktai; kt.) Aiškindamas ūkio subjekto tapatumo apibrėžtį, ESTT nurodė, kad perduoto subjekto organizacinės struktūros pakeitimas netrukdo taikyti Direktyvos 2001/23/EB, nes joje akcentuojamas ne tik organizacinis perduoto subjekto aspektas, bet ir jo ekonominės veiklos tęstinumo aspektas. Taigi sąlygą, susijusią su ūkio subjekto tapatumo išsaugojimu Direktyvos 2001/23/EB prasme, reikia aiškinti atsižvelgiant į abu Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies punkte nurodytus aspektus bei į joje numatytą darbuotojų apsaugos tikslą; tokio funkcinio ryšio tarp įvairių perduotų elementų išlaikymas leidžia perėmėjui juos naudoti, net jei perduoti jie integruojami į naują skirtingą organizacinę struktūrą turint tikslą tęsti tapačią ar panašią ekonominę veiklą. ESTT nurodė, kad Direktyvos 2001/23/EB  1 straipsnio 1 dalies a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad ši direktyva gali būti taikoma ir situacijai, kai perduota įmonės ar verslo dalis neišlaiko savo organizacinio savarankiškumo, su sąlyga, kad išsaugomas funkcinis įvairių perduotų elementų ryšys ir kad jis sudaro sąlygas perėmėjui juos naudoti tapačiai ar panašiai ekonominei veiklai tęsti; tai turi nustatyti nacionalinis teismas (2009 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Dietmar Klarenberg, C-466/07).

            Siekiant išsamiau atskleisti nagrinėjamai bylai aktualią Teisingumo Teismo praktiką, pažymėtini ir kiti ESTT nagrinėtose bylose atskleisti Direktyvos nuostatų taikymo aspektai. Pvz., 1986 m. kovo 18 d. sprendime byloje Spijkers, 24/85 ESTT pabrėžė, kad Direktyva 77/187/EEB siekiama užtikrinti darbo santykių tęstinumą perduodant įmonę, verslą ar verslo dalį, kai dėl perdavimo keičiasi darbdavys; tam jokios įtakos neturi nuosavybės teisės į tam tikrą turtą perdavimas ar neperdavimas. Teisingumo Teismas nurodė, kad vien įmonės, verslo ar verslo dalies veiklai naudojamo turto perdavimas negali būti laikomas įmonės, verslo ar verslo dalies perdavimu; įmonės, verslo ar verslo dalies perdavimą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu įmonė, verslas ar verslo dalis perleidžiami kaip veikiantis ekonominis subjektas. Faktą, kad perėmėjas perėmė įmonę, verslą ar jų dalį kaip veikiantį ekonominį subjektą, anot Teismo, įrodytų tai, kad perėmėjui sudarytos visos galimybės toliau tęsti tą pačią įmonės, verslo ar verslo dalies veiklą, kuri buvo vykdoma iki perdavimo. ESTT taip pat yra pripažinęs, kad tam tikrose srityse veikla iš esmės grindžiama darbo jėga. Tokiu atveju darbuotojų grupė, kuri nuolat vykdo bendrą veiklą, gali prilygti ūkio subjektui, toks perduotas subjektas gali išlaikyti savo tapatybę, kai naujasis darbdavys apsiriboja tolesniu nagrinėjamos veiklos vykdymu, tačiau taip pat perima didžiąją dalį darbuotojų, kuriems jo pirmtakas buvo pavedęs būtent šią užduotį, turėdamas omenyje jų skaičių ir kompetenciją; šiuo atveju naujasis darbdavys iš tiesų įgyja organizuotą elementų visumą, kuri jam leis toliau stabiliai vykdyti perduodančiosios įmonės veiklą arba tam tikrą jos dalį (2002 m. sausio 24 d. sprendimo Temco, C-51/00, Rink. p. I-969, 33 punktas; kt.). Šiuo atžvilgiu visiškai nesvarbu, kad didžioji darbuotojų dalis perimama atliekant teisinį perdavimą, dėl kurio susitarė perdavėjas ir perėmėjas, arba kad toks perdavimas išplaukia iš ankstesnio darbdavio vienašališko sprendimo nutraukti perduotų darbuotojų darbo sutartis, po kurio naujas darbdavys priima vienašališką sprendimą įdarbinti daugumą tų pačių darbuotojų toms pačioms užduotims vykdyti. ESTT konstatavo, kad tuo atveju, jeigu didžiosios darbuotojų dalies perėmimo atveju perdavimas, vadovaujantis Direktyva 2001/23/EB, privalėtų būti atliktas sutarties pagrindu, darbuotojų apsauga, kurią siekiama užtikrinti šia direktyva, būtų paliekama darbdavių diskrecijai ir šie galėtų išvengti šios direktyvos taikymo nesudarydami sutarties, o taip būtų pakenkta perduotų darbuotojų teisių apsaugai, kurią siekiama užtikrinti Direktyvos 2001/23/EB 3 straipsnio 1 dalimi (2011 m. sausio 20 d. sprendimo María Socorro Martín Valor, C-463/09, 37, 38 punktai). ESTT taip pat ne kartą savo praktikoje konstatavo, kad ūkio subjektas neturėtų būti siejamas tik su jo vykdoma veikla; jo tapatybę lemia daugybė neatskiriamų elementų, kaip antai: jo darbuotojai, valdymo organai, darbo organizavimas, eksploatavimo metodai arba (tam tikrais atvejais) jo turimos eksploatavimo priemonės, pvz., jeigu ūkio subjekto tapatybė grindžiama darbo jėga, ji negali būti išlaikyta, jei atitinkamas perėmėjas neperima didžiosios jo darbuotojų dalies (2011 m. sausio 20 d. sprendimo María Socorro Martín Valor, C-463/09, 41 punktas). Kitose bylose ESTT nurodė, kad svarbus kriterijus perdavimui konstatuoti gali būti klientų perdavimas (pvz., keleivių pervežimo versle – 2001 m. sausio 25 d. sprendimas Liikenne Ab, 172/99), kitais atvejais – tam tikra materialinė bazė (pvz., maitinimo paslaugų versle – 2003 m. lapkričio 23 d. sprendimas, Abler ir kt., C-340/01). Aiškindamas Direktyvos 77/187/EEB 1 straipsnį ESTT yra nurodęs, kad jo nuostatos taikomos tais atvejais, kai likviduojama įmonė perduoda visus ar dalį savo išteklių kitai įmonei, kuri perima ir iš darbo santykių kylančias teises ir pareigas (1998 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Europieces SA, C-399/96, 36 punktas).

            ESTT pažymi, kad nė vienas iš įmonės ar verslo perdavimo kriterijų negali būti pagrindinis sprendžiant dėl įmonės ar verslo perdavimo – šią aplinkybę nustatydami nacionaliniai teismai turi atlikti visų sudėtinių elementų analizę, atsižvelgdami į konkretaus nagrinėjamo atvejo ypatumus, ir įvertinti jų visetą. Be to, bylos aplinkybes reikia nagrinėti siejant jas su Direktyvos tikslu – išsaugoti darbo santykius ir tęsti perduotos įmonės veiklą (verslą). ESTT laikosi nuostatos, kad įmonės ar verslo perdavimo nustatymas yra užduotis nacionaliniam teismui, kuris turi įvertinti visas faktines aplinkybes ir jų požymius, apibrėžtus perdavimui Direktyvos mastu, atsižvelgiant į Direktyvos 1 straipsnyje nustatytus kriterijus.

            Nagrinėjamai bylai pirmiau nurodyta ESTT praktika aktuali tuo, kad ja remiantis turi būti tiriamos ir vertinamos bylos faktinės aplinkybės, siekiant atsakyti į klausimą, ar šalių santykiai patenka į Direktyvos 2001/23/EB taikymo sritį, t. y. ar nagrinėjamoje byloje įvyko verslo perdavimas tarp atsakovo UAB „Baltic engineering centre“ ir trečiojo asmens UAB „Western Baltic Engineering“ DK 138 straipsnio (aiškinant jį Direktyvos 2001/23/EB ir ESTT praktikos kontekste) nuostatų prasme.

            Kasaciniame skunde remiamasi tuo, kad teismai netinkamai aiškino DK 138 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, jog jame nustatyti apribojimai nutraukti darbo santykius siejami ne tik su įmonės reorganizavimu, bet ir su verslo ar jo dalies perdavimu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka. Teismai bylos aplinkybes vertino tuo aspektu, ar jos kvalifikuotinos kaip įmonės reorganizavimas, ir rėmėsi įmonių likvidavimą bei reorganizavimą reglamentuojančių CK normų analizės pagrindu atlikta reorganizavimo bei likvidavimo sąlygų diferenciacija. Toks bylos aplinkybių vertinimas šioje byloje pripažintinas ydingu. Ieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami tuo, kad atsakovo likvidavimo procedūra neatitiko įstatymų reikalavimų. Ieškovės neprašė pripažinti negaliojančiu atsakovo vienintelio akcininko sprendimo likviduoti įmonę. Ieškinio pagrindu buvo išdėstytos aplinkybės, kurios, ieškovių (kasatorių) teigimu, patvirtina, jog atsakovo ūkinė veikla ne pasibaigė dėl formaliai įvykdyto jo likvidavimo, o buvo perduota trečiajam asmeniui. Tai, kad ieškovės šį perdavimą įvardijo kaip įmonės reorganizavimą, neturi reikšmės, nes teismas turi aiškintis ne teisinį, bet faktinį pareikšto ieškinio reikalavimo pagrindą, o ieškinys buvo grindžiamas aplinkybėmis, kurios, ieškovių teigimu, patvirtina tai, kad atsakovo UAB „Baltic engineering centre“ vykdyta veikla (verslas) buvo ne nutraukta, o perduota trečiajam asmeniui UAB „Western Baltic Engineering“. Netinkamai kvalifikavę šalių teisinius santykius, teismai neištyrė ir neįvertino visų svarbių bylos aplinkybių (pvz., ieškovių nurodytų aplinkybių, susijusių su įmonių priklausymu tam pačiam koncernui, UAB „Baltic engineering centre“ materialaus kilnojamojo turto perdavimu ir naudojimu, klientų informavimu apie atsakovo teisių ir pareigų perdavimą trečiajam asmeniui, taip pat darbuotojų atliekamų funkcijų iki ir po perdavimo ir pan.). Be to, nustatytas bylos aplinkybes teismai vertino klaidingai, analizuodami tik tai, ar atsakovo darbuotojų įdarbinimas pas trečiąjį asmenį, turto pardavimas, teisių ir pareigų pagal civilines sutartis perleidimas bei kitos aplinkybės atitiko įmonių reorganizavimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, tačiau neatsižvelgdami į tai, kad verslo perdavimas DK 138 straipsnio prasme gali būti atliktas ne tik dėl reorganizavimo, bet ir civilinių sandorių, ir kitais pagrindais, taigi neatlygintinio perleidimo sąlyga nėra būtina ir pan. Kasacinio teismo teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad šiuo atveju, siekiant nustatyti, ar buvo perduotas verslas, ypač svarbu išsiaiškinti atsakovo ir trečiojo asmens ūkinės veiklos pobūdį ir atsižvelgiant į tai įvertinti visų nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių visetą, t. y. išvadas padaryti ne iš pavienių faktų, bet iš jų visumos, nustačius konkrečių daugiaplanėje įmonės ūkinėje veikloje susiformavusių santykių ypatumus, išsiaiškinus konstatuotų faktų tarpusavio sąsajas ir panaikinus galimus prieštaringumus. To byloje nebuvo atlikta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi procesinės galimybės išspręsti šio klausimo, nes jis susijęs ne tik su nustatytų byloje aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, bet ir su įrodymų tyrimu bei vertinimu, poreikiu rinkti naujus įrodymus ir nustatyti ginčui išspręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

            Dėl darbo teisių perėmimo DK 138 straipsnio prasme

 

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje siekiant išsiaiškinti, ar šalių santykiai patenka į Direktyvos 2001/23/EB taikymo sritį, nepakanka nustatyti, ar buvo atliktas verslo ar jo dalies perdavimas tarp atsakovo ir trečiojo asmens Direktyvos 1 straipsnio prasme. Aiškinant DK 138 straipsnį Direktyvos 2001/23/EB nuostatų kontekste, nagrinėjamai bylai aktualūs ir kiti Direktyvos straipsniai. Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, ryšium su perdavimu yra perduodami perėmėjui; 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Taigi aiškinant DK 138 straipsnyje įtvirtintus apribojimus nutraukti darbo santykius aktuali pirmiau nurodytų Direktyvos 2001/23/EB nuostatų aiškinimo praktika, nuosekliai plėtojama Teisingumo Teismo. ESTT praktikoje akcentuojama, kad Direktyvoje nustatytomis darbo santykių tęstinumo garantijomis gali remtis tik tie darbuotojai, kurių darbo sutartis ar darbo santykiai egzistavo įmonės perleidimo metu. Tai, ar darbo sutartis ar darbo santykiai egzistavo tuo metu, turi būti nuspręsta remiantis nacionalinės teisės taisyklėmis, tačiau šios turi nepažeisti privalomų direktyvos nuostatų, kuriomis siekiama apsaugoti darbuotojus nuo atleidimo, kaip įmonės perleidimo padarinio (1988 m. birželio 15 d. sprendimo Bork International, 101/87, 17 punktas). Darbuotojai, kurių darbo sutartis ar darbo santykiai buvo nutraukti iki perdavimo dienos pažeidžiant Direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, turi būti laikomi toliau dirbančiais įmonėje jos perdavimo dieną, o vienas iš padarinių yra tai, kad darbdavio pareigos jų atžvilgiu savaime pereina iš perdavėjo perėmėjui pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį (1988 m. birželio 15 d. sprendimo Bork International, 101/87, 18 punktas; 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Jhonny Briot, C-386/09, 30 punktas). Kitame sprendime ESTT šią mintį išplėtojo, nurodydamas, kad darbo sutartys, kurios Direktyvos 2001/23/EB prasme buvo neteisėtai nutrauktos prieš pat įmonės perdavimą, turi būti vertinamos kaip vis dar galiojančios tarp darbuotojų ir įmonę perėmusio asmens, net jeigu tas darbuotojas nebuvo perimtas dirbti įmonėje po įmonės perdavimo (1998 m. kovo 12 d. sprendimo Dethier, C-319/94, 41 punktas).

            Remiantis šiuo aktualių Direktyvos nuostatų aiškinimu, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje tuo atveju, jeigu būtų nustatytas atsakovo verslo perleidimo trečiajam asmeniui faktas, patenkantis į Direktyvos 2001/23/EB taikymo sritį, ir atitinkamai konstatuota, jog ieškovės neteisėtai buvo atleistos dėl įmonės likvidavimo, jų atleidimas iki verslo perdavimo negalėtų būti teisėtas pagrindas atsisakyti ginti jų darbo teises pagal DK 138 straipsnį, nes atleidimo iš darbo dėl likvidavimo pripažinimas neteisėtu lemtų Direktyvoje nustatyto savaiminio darbo santykių tęstinumo principo taikymą.

 

            Dėl atsakovo UAB „Baltic engineering centre“ likvidavimo procesinių padarinių nagrinėjamai bylai ir tinkamo atsakovo nustatymo

 

            Vienas iš byloje pareikštų reikalavimų yra reikalavimas pripažinti neteisėtu ieškovių darbo sutarčių nutraukimą. Atsakovas pagal šį reikalavimą yra UAB „Baltic engineering centre“, kuris iki bylos kasacinio nagrinėjimo proceso buvo likviduotas. Atsakovo likvidatorius pateikė kasaciniam teismui duomenis apie atsakovo likvidavimą ir prašo kasacinį procesą nutraukti nesant atsakovo. Šis reikalavimas formaliai atitinka CPK 293 straipsnio 8 punktą, tačiau sprendžiant dėl kasacinio proceso nutraukimo pagrindo atsižvelgtina į tai, kad ne visi byloje pareikšti reikalavimai adresuotini būtent šiam likviduotam atsakovui.

            Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovo UAB „Baltic engineering centre“ vykdyta ūkinė veikla buvo perduota trečiajam asmeniui ir tai atitinka verslo perdavimą Direktyvos 2001/23/EB prasme, kiltų poreikis plačiau išaiškinti DK 138 straipsnyje nustatytą draudimą nutraukti darbo santykius. Direktyvos 2001/23/EB 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, ryšium su perdavimu yra perduodami perėmėjui. ESTT, aiškindamas šią nuostatą (ar atitinkamą Direktyvos 77/187/EEB 3 straipsnio 1 dalies nuostatą), minėta, remiasi savaiminio darbo santykių perėjimo principu, t. y. teigia, kad visos darbo sutartys ar darbo santykiai, kurie egzistavo įmonės perdavimo laiku tarp įmonę perleidžiančio asmens ir perleidžiamoje įmonėje įdarbintų darbuotojų, yra savaime perleidžiami įmonės perėmėjui remiantis įmonės perleidimo faktu (Teisingumo Teismo 1991 m. liepos 25 d. sprendimas d‘Urso, C-362/89). ESTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad direktyvos teikiama apsauga yra viešosios teisės dalykas ir taikoma nepriklausomai nuo šalių valios, t. y. darbuotojų darbo sutartys pereina darbdavio teisių perėmėjui nepriklausomai nuo šalių valios (Teisingumo Teismo sprendimas Daddy‘s Dance Hall, C-324/86, Rink. p. 739; 1988 m. gegužės 5 d. sprendimas Berg, 145/87, Rink. p. 2559). Remiantis šiuo aiškinimu, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje tuo atveju, jeigu, nustačius verslo perdavimą, ieškovių darbo sutarčių nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, turėtų būti taikomas jų darbo santykių automatinio tęstinumo principas, t. y. teisių ir pareigų, kylančių iš ieškovių ir atsakovo UAB „Baltic engineering centre“ darbo santykių, perėjimas trečiajam asmeniui UAB „Western Baltic Engineering“. Būtent šiuo faktu, t. y. aplinkybe, kad, atsakovui UAB „Baltic engineering centre“ perdavus verslą trečiajam asmeniui UAB „Western Baltic Engineering“, kartu turėjo pereiti ir atsakovo kaip darbdavio teisės bei pareigos, iš esmės ir grindžiami ieškinio reikalavimai, t. y. darbo sutarčių nutraukimą ieškovės prašo pripažinti neteisėtu būtent dėl to, kad jų darbo sutartys turėjo būti ne nutrauktos, bet pereiti trečiajam asmeniui. Tai reiškia, kad šiam reikalavimui (pabrėžtina – tik tuo atveju, jeigu bus nustatytas verslo perdavimo faktas) taikytinos DK 138 straipsnio nuostatos (taip, kaip jos aiškintinos remiantis ESTT suformuota Direktyvos 2001/23/EB aiškinimo praktika) ir atitinkamai – konstatuotinas savaiminis darbdavio teisių perėjimas trečiajam asmeniui. Konstatavus, kad ieškovių darbo santykiai turėjo tęstis ir tęsėsi pas naująjį darbdavį, t. y. trečiąjį asmenį UAB „Western Baltic Engineering“, ieškinio reikalavimai negrąžinti ieškovių į darbą, pripažinti, kad darbo sutartys nutrauktos teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, ir priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas (išeitines išmokas, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir kt.) turi būti reiškiami ne atsakovui UAB „Baltic engineering centre“, bet jo, kaip darbdavio, teises perėmusiam trečiajam asmeniui UAB „Western Baltic Engineering“. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovių pateiktas faktinio pobūdžio aplinkybių, sudarančių ieškinio reikalavimų pagrindą, teisinis vertinimas nesaisto teismo, nes teisiškai kvalifikuoti nustatytus bylos šalių santykius yra teismo kompetencija. Šiuo atveju tinkamo atsakovo nustatymas priklauso nuo pareikštų reikalavimų teisinio kvalifikavimo. Pagal taip suformuluotus ieškinio reikalavimus ir juos pagrindžiančias faktines aplinkybes, kaip jie išdėstyti ieškinyje, atsakovu byloje turi būti įtrauktas UAB „Western Baltic Engineering“ ir po to sprendžiama, ar jam pareikšti reikalavimai pagrįsti, ar ne. CPK 414 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, jog darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, turi teisę savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą.

            Iš to, kas išdėstyta, kyla dvejopa atsakovo procesinės padėties šioje byloje problema. Pirma, konstatuotina, kad pareikšti ieškinio reikalavimai adresuotini dviem atsakovams: reikalavimas pripažinti neteisėtu darbo sutarčių nutraukimą pareikštas tinkamam atsakovui UAB „Baltic engineering centre“, o reikalavimai nustatyti, kad darbo sutartys nutrauktos teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nesumokėtos išeitinės išmokos dalį, neturtinės žalos atlyginimą bei procesines palūkanas turi būti reiškiami UAB „Western Baltic Engineering“. Taigi spręstinas klausimas dėl UAB „Western Baltic Engineering“ įtraukimo į bylą atsakovu. Antra, pirmiau jau nurodyta, kad atsakovas UAB „Baltic engineering centre“ yra likviduotas iki kasacinio bylos nagrinėjimo, ir pagal CPK 293 straipsnio 8 punktą tai yra pagrindas nutraukti kasacinį procesą dėl šiam atsakovui pareikštų reikalavimų.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio proceso nutraukimas dėl pirmojo pareikšto reikalavimo (pripažinti neteisėtu darbo sutarčių nutraukimą), remiantis vien tuo, kad pasibaigė juridinis asmuo, kuris turi būti atsakovas pagal šį reikalavimą, užkirstų kelią visam bylos nagrinėjimui, nes kiti reikalavimai išplaukia iš pirmojo. Taip būtų sukliudyta ieškovėms siekti apginti savo galbūt pažeistas teises, ir tai reikštų jų konstitucinės teisės kreiptis į teismą apribojimą. Kita vertus, aplinkybės, kuriomis grindžiamas pirmasis ieškinio reikalavimas, tiesiogiai susijusios ne tik su atsakovu UAB „Baltic engineering centre“, bet ir su trečiuoju asmeniu UAB „Western Baltic Engineering“, nes joms nustatyti reikia išsiaiškinti šių dviejų juridinių asmenų santykius dėl verslo perėmimo. Taigi UAB „Western Baltic Engineering“, dalyvaudamas byloje atsakovu, galės pasinaudoti atsakovo procesinėmis teisėmis pateikti atsikirtimus į šį ieškinio reikalavimą ir juos pagrindžiančius įrodymus. Remdamasi tokiais argumentais ir siekdama šalių interesų bei gintinų teisinių vertybių pusiausvyros, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CPK 293 straipsnio 8 punktą ir nutraukti kasacinį procesą.

 

            Dėl grąžinimo nagrinėti bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui

 

            Siekdamas proceso operatyvumo, teismas, nustatęs proceso teisės pažeidimus, kuriuos galima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, neturi teisės grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui galimas tik išimtiniais atvejais (CPK 360 straipsnis). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamo šalių santykių kvalifikavimo ir su tuo susijusio netinkamo bylos įrodinėjimo dalyko nustatymo bei įrodinėjimo taisyklių pažeidimų būtų pagrindas grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, kylantis iš darbo teisinių santykių, ir bylos nagrinėjimo operatyvumas yra labai svarbus abiem bylos šalims. Tačiau konstatavus, kad turi būti sprendžiamas tinkamo atsakovo įtraukimo į bylą klausimas, byla privalo būti grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 45 straipsnio 4 dalis, 360 straipsnis).

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindas yra kasacinis skundas (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 342 straipsnis), byla nagrinėjama neperžengiant kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovė J. K. kasacinio skundo nepadavė, todėl kasacinis teismas, nepažeisdamas CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityviškumo principo, kuris, be kita ko, reiškia ir tai, kad teismas neturi teisės iškelti ir nagrinėti bylos (taip pat ir aukštesnėje instancijoje) savo iniciatyva, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių, susijusių su šios ieškovės pareikštais ieškinio reikalavimais, nepasisako, nes tai nėra kasacijos dalykas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

           

n u t a r i a :

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškovės J. K. ieškinio reikalavimai ir iš jos trečiajam asmeniui UAB „Western Baltic Engineering“ priteista po 220 Lt bylinėjimosi išlaidų, palikti nepakeistas.

Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutarties dalis panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                   Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                                           Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                                           Antanas Simniškis