Civilinė byla Nr. 3K-3-374/2012
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13785-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3; 14.7;
16.2.4; 18.3; 24.2; 99.5 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Vilniaus
universiteto ligoninės Santariškių klinikos kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10
d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį
atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių
klinikai dėl neteisėto darbo sutarties sąlygų pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties termino
atnaujinimo, kompensacijos už priverstinės
pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo aiškinimo ir
taikymo.
Ieškovė G. L.
prašė teismo pripažinti atsakovo 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. K-350
,,Dėl etatų mažinimo Širdies chirurgijos centre, kuriuo buvo nutraukta
ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutarties Nr. 935 dalis dėl 0,25 etato gydytojo
širdies chirurgo pareigų Širdies chirurgijos centro I širdies chirurgijos
skyriuje, neteisėtu, įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovę į 0,25 etato gydytojo
širdies chirurgo pareigas, sumokėti vidutinį darbo užmokestį už jos priverstinę
pravaikštą, priteisti iš atsakovo 100 000 Lt piniginę kompensaciją už jai
padarytą neturtinę žalą, atleidžiant iš 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo
pareigų, atnaujinti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio senaties
terminą jos Darbo sutarties Nr. 935 nutraukimui DK 129 straipsnio pagrindu ginčyti,
pripažįstant, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, įpareigoti
atsakovą tinkamai įforminti ir apmokėti nustatyta tvarka jos viršvalandinį
darbą už 2010 m.
Ieškinyje
nurodyta, kad 1998 m. sausio 26 d. buvo sudaryta šalių darbo sutartis Nr. 935,
pagal kurią ieškovė buvo priimta į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių kliniką (toliau Klinika) VI
širdies chirurgijos skyrių, 0,5 etato, gydytoja kardiochirurge. 1998 m. vasario 1 d., susitarus dėl papildomo darbo, buvo
sudaryta darbo sutartis Nr. 1041, pagal kurią ji buvo priimta į Kliniką,
III širdies chirurgijos skyrių, 0,5 etato, budinčia gydytoja kardiochirurge. Nuo 2002 m. rugsėjo 1 d., pakeitus darbo sutarties Nr. 935
etato kiekį iš 0,5 į 1, darbo sutarčių pagrindu III skyriuje ieškovė dirbo jau 1,25
etato, t. y. visu etatu gydytoja širdies kardiochirurge ir 0,25 etatu budinčiąja
gydytoja širdies kardiochirurge. Ieškovė nurodė, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. pagal
darbo sutartį Nr. 4218 ji dirbo visu etatu III skyriuje budinčiąja gydytoja
širdies chirurge. Nuo 2009 m. lapkričio 2 d. šalys pasirašė sutarties
pakeitimą, kurio pagrindu ieškovė pradėjo eiti visu etatu gydytojo širdies
chirurgo pareigas I širdies chirurgijos skyriuje. 2010 m. vasario 25 d.
atsakovas įteikė ieškovei įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnio
1 dalies pagrindu, nurodydamas 2010 m. vasario 23 d. įsakymą, tačiau šio
įsakymo neįteikė.
2010 m. kovo 17
d. ieškovė kreipėsi į darbdavį siekdama gauti paaiškinimą, kuo remiantis jai
sumažintas darbo krūvis I širdies chirurgijos skyriuje iki 0,75 etato. Negavusi
išsamios informacijos ji teikė ir kitus prašymus šią suteikti. Tik po 2010 m.
gegužės 28 d. prašymo pateikimo darbdavys pateikė 2010 m. balandžio 22 d.
įsakymo ,,Dėl darbo sutarčių pakeitimo Nr. K-350 dalį. Ieškovė pažymėjo, kad
darbo grafikuose jai gegužės ir birželio mėn. buvo nustatytas darbo krūvis visu
etatu, todėl ji manė, kad su ja darbo sutartis nėra pakeista. Apie atleidimą iš
0,25 etato ieškovė suprato tik savo atostogų pabaigoje (liepos mėn.), kai
intranetu gavo rugpjūčio mėnesio darbo grafiką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu
ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo ne ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 129
straipsnio 1 dalį, bet darbo sąlygų pakeitimas, vadovaujantis DK 120 straipsnio
norma. Darbdavio priimti lokalūs teisės aktai lėmė ieškovės G. L. sutrumpėjusį
darbo laiką ir proporcingai sumažėjusį darbo užmokestį. Nagrinėjamoje byloje
nustatyta, kad 2010 m. vasario 25 d. ieškovė G. L. pranešimu buvo informuota, kad
bus mažinama jos etato dalis, tačiau ji savo pozicijos darbdaviui neišreiškė, tačiau
prašė pateikti informaciją. Teismas konstatavo, jog ieškovė buvo supažindinta
su 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. K-350 dėl darbo sutarčių ir turėjo
išreikšti savo poziciją prašyti nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį
arba per mėnesį kreiptis į teismą dėl pažeistų darbuotojo teisių atkūrimo. Ieškovei
nepareiškus savo valios, darbo santykiai tęsėsi pagal darbdavio pakeistas darbo
sąlygas iki tol, kol ieškovė 2010 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į teismą dėl
pažeistų teisių atkūrimo. Jos elgesys, nereagavimas į darbdavio pranešimą
suteikė pagrindą darbdaviui spręsti apie darbo santykių tęstinumo darbo
sutartyje sulygtomis sąlygomis galimybę.
Remiantis DK 297 straipsnio 1 dalies nuostata darbuotojas
nesutikdamas su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu per vieną mėnesį nuo
atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Teismas
pažymėjo, jog ieškovė po trijų mėnesių kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl
pažeistų darbinių teisių gynimo, buvusių darbo sąlygų atkūrimo, nors turėjo
teisę administracijos įsakymą ginčyti iki 2010 m. gegužės 22 d. Dėl šių
priežasčių teismas vertino, kad yra praleista ieškinio senatis ir ieškinį
atmetė.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 10 d.
sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011
m. gegužės 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį
patenkino iš dalies: panaikino atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto
ligoninės Santariškių klinikų 2010 m. balandžio 22 d.
įsakymą Nr. K-350 ,,Dėl etatų mažinimo Širdies chirurgijos centre, kuriuo buvo
nutraukta ieškovės G. L. ir atsakovo sudaryta darbo sutarties Nr. 935 dalis dėl
0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų ir grąžino ją į 0,25 etato
gydytojo širdies chirurgo pareigas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės
Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro I širdies
chirurgijos skyrių; priteisė ieškovei iš
atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 35 171,63 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinę
pravaikštą, 500 Lt neturtinę žalą, 6000 Lt išlaidų advokato pagalba apmokėti;
kitą ieškinio dalį atmetė.
Teisėjų kolegija nustatė, kad
atsakovo generalinio
direktoriaus 2010 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. V-105 I širdies chirurgijos
skyriuje sumažinti gydytojų širdies chirurgų etatai 0,75, III širdies
chirurgijos skyriuje 0,25 etato. Byloje pateikta medžiaga patvirtino, kad
ieškovė teikė 2010 m. balandžio 22 d. darbdaviui prašymą informaciją pateikti
apie 0,25 etato sumažinimą. Atsakovas atitinkamai pateikė atsakymą, nurodydamas
apie sumažintus darbo krūvius skyriuje, ir 2010 m. vasario 25 d. išrašą, kuriame
buvo nutarta sumažinti 0,25 etato, bei 2010 m. vasario 23 d. įsakymą. Teisėjų
kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad akte
nurodyta data laikytina ieškovės informavimu apie jai priimtą 2010 m. balandžio
22 d. įsakymą Nr. K-350.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė,
kad atsakovas nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, jog ji intranetu gavo
atsakovo sudarytus gegužės, birželio, liepos mėnesiams darbo grafikus,
žyminčius, jog ji ir toliau dirba visu etatu, t. y. nesumažintu darbo krūviu,
pagal šį grafiką tuos tris mėnesius ji ir dirbo. Atsakovo nurodyti argumentai,
jog pataisyti grafikai su sumažintu krūviu buvo pakabinti ant stendo ir jais
ieškovė privalėjo vadovautis, buvo atmesti, nes darbdavys nepateikė jokių
priimtų lokalių aktų dėl darbo tvarkos organizavimo, kuriuose būtų įtvirtintas darbuotojams
reikalavimas vadovautis stende pakabintais grafikais, o ne pateiktais
intranetu. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovė 2010 m. birželio 7 d.
prašymu kreipėsi į generalinį direktorių dėl informacijos pateikimo apie darbo
užmokesčio skaičiavimą už 2010 m. gegužės mėn., patvirtino apie jai atsiradusių
teisinių padarinių dėl priimto ginčo įsakymo nežinojimą. Teisėjų kolegijos
vertinimu, tokio pobūdžio darbdavio veiksmai, kai buvo ne pagal nustatytas
teisės normas vykdoma darbo sutarties sąlygų pakeitimo procedūra, jo pateikti
klaidingi darbo grafikai dėl darbo krūvio sudarė pagrindą ieškovei manyti, jog
jos teisės yra nepažeistos, t. y. ji ir toliau dirbo nesumažintu darbo krūviu.
Tik 2010 m. liepos mėn. pabaigoje susipažinusi su rugpjūčio mėnesio darbo
grafiku, kuriame buvo sumažintas darbo krūvis iki 0,75 etato, teisėjų kolegijos
vertinimu, ieškovė turėjo galimybę įsitikinti, jog yra pažeistos jos teisės,
sudarančios teisinį pagrindą kreiptis teisminės gynybos. Dėl to konstatuota,
jog ieškovė ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir todėl
jis buvo atnaujintas (DK 297 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas vykdė ne darbuotojo atleidimo
procedūrą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, o darbo sąlygų pakeitimą
vadovaujantis DK 120 straipsniu, kai yra būtinas darbuotojo sutikimas. Darbdavys
vienašališkai negalėjo pakeisti darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo
sąlygų, jas darbdavys turėjo teisę pakeisti tik gavęs raštišką darbuotojo
sutikimą. Pažymėtina, kad darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo
sąlygomis, šiuo atveju sumažinus darbo krūvį ir proporcingai darbo užmokestį,
turėjo būti sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį
klausimas. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių ieškovės raštu
išreikštą valią dirbti pakeistomis sąlygomis, todėl teisėjų kolegija nepagrįsta
laikė pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šiuo atveju atsakovas turėjo
pagrindą darbuotojo pasyvų elgesį vertinti kaip pasiūlymo priėmimą ir spręsti
dėl darbo santykių tęstinumo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad atsakovas pažeidė DK 120 straipsnyje nustatytus darbo sąlygų
pakeitimo reikalavimus, todėl jo 2010 m. balandžio 22 d. įsakymas Nr. K-350 ,,Dėl etatų mažinimo Širdies
chirurgijos centre panaikintas ir ieškovė grąžinta į darbą sumokant už jos
priverstinę pravaikštą vidutinį darbo užmokestį proporcingai 0,25 etatui (6594,68
Lt x 25 proc. x 21 mėn. ir 10 d.)
Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės
leido daryti išvadą, kad neteisėti
darbdavio veiksmai neabejotinai sukėlė ieškovei neigiamų dvasinių išgyvenimų,
stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, tai
pagrindas iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo ir įrodymų
vertinimo. Apeliacinės
instancijos teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų, susijusių su ieškovės
veiksmais bei neveikimu įgyvendinant įstatymo suteiktą teisę kreiptis į teismą
dėl pažeistų teisių gynimo. Pagrįstai buvo konstatuota, kad ieškovė apie darbo
krūvio pasikeitimą buvo informuota 2010 m. balandžio 22 d., todėl ši data
laikytina ieškinio senaties termino pradžia. Tokiu atveju ieškinio senaties
termino pabaiga turėtų būti 2010 m. gegužės 22 d., o ieškovė teismui ieškinį
pateikė tik 2010 m. rugpjūčio 3 d., t.
y. ieškinio senaties terminą praleidusi daugiau kaip du mėnesius. Apeliacinės
instancijos teismas, pagrįsdamas šio termino atnaujinimo būtinybę, svarbia
tokio sprendimo priežastimi nurodė klaidinantį darbdavio elgesį skelbiant darbo
grafikus. Tačiau nebuvo pasisakyta dėl ieškovės veiksmų ir neveikimo
aiškinantis klausimus dėl darbo santykių pasikeitimo ir naudojimosi teismine
gynyba. Nevertintas ieškovės elgesys darbdaviui vykdant DK nustatytas darbo sutarties
nutraukimo procedūras: pasibaigus įspėjimo terminui ieškovė buvo pakviesta
įforminti jos darbo sutarties nutraukimo bei atlikti kitas su atleidimu
susijusias procedūras, tačiau atsisakė susipažinti ir pasirašyti jai pateiktus
dokumentus. Toks elgesys negalėtų būti pripažįstamas kaip tinkamas ir
leidžiantis daryti išvadą, kad ieškovė iš šių veiksmų nesuprato apie jos
atleidimą. Papildoma informacija apie numatomą dalies darbo sutarties
nutraukimą ieškovei paprašius buvo suteikta 2010 m. kovo 23 d. raštu bei vėlesniais raštais. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad darbdavio veiksmai, susiję su ieškovės atleidimu, visą laiką
buvo nuoseklūs. Ieškovė ieškinyje grįsdama ieškinio senaties termino praleidimo
priežastis nurodė, kad 2010 m. gegužės 28 d. raštu kreipėsi į darbdavį su
prašymu pateikti jai įsakymą dėl darbo krūvio sumažinimo. Toks pateiktas
prašymas rodo, kad ieškovė jau tuo metu žinojo apie jos atleidimą iš 0,25
etato. Kituose procesiniuose dokumentuose ieškovė kaip termino praleidimo
svarbias priežastis nurodo savo atostogas. Tai, kad ieškovė atostogavo ar, jos
teigimu, manė, jog nėra atleista, negali būti vertinamas kaip atidus bei
sąžiningas darbuotojo elgesys. Teigtina, kad ieškovė savo teises įgyvendino
nerūpestingai, aplaidžiai, todėl vertintina, kad ji ieškinio senaties terminą
praleido be svarbių priežasčių. Dėl to neaišku, kokiais įrodymais remdamasis
apeliacinės instancijos teismas skaičiavo ieškinio senaties termino pradžia ir
pabaigą, kodėl šis terminas buvo atnaujintas. Pažymėtina, kad nebuvo vertinti
visi byloje ginčo šalių pateikti įrodymai, todėl buvo pažeistos įrodymų
vertinimo taisyklės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos
teismas panaikino kasatoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. K-350 Dėl
etatų mažinimo Širdies chirurgijos centre, nors tokiu pavadinimu ir data ar
numeriu įsakymo nėra. Ieškovės dalis darbo sutarties Nr. 935 buvo nutraukta
remiantis 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. K-350 Dėl darbo sutarčių.
Tačiau juo buvo nutrauktos darbo sutartys ne tik su ieškove, bet ir su kitais
darbuotojais, t. y. buvo panaikinti etatai keliuose ligoninės padaliniuose, o
ne nutraukta ieškovės darbo sutartis.
2.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas
priteisti ieškovei neturtinę žalą ir jos dydis, kasatoriaus nuomone, yra
nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas. Teismų praktikoje suformuluota, kad
konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą
teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės
ar vertybės pažeidimas ex facto
nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti
būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovė nenurodė jokių civilinei
atsakomybei atsirasti bei neturtinei žalai atlyginti būtinų sąlygų, taip pat
jokiais įrodymais nepagrindė patirto žalos dydžio. Apeliacinės instancijos
teismas sprendimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindė ieškovės darbo trukme ir
drausminių nuobaudų nebuvimu, tačiau dėl pagrindinių, įstatymo nustatytų reikšmingų
neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, pagrindų ir būtinų sąlygų
civilinei atsakomybei atsirasti nepasisakė.
3.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės
pravaikštos laiką dydžio apskaičiavimo tvarkos aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas
neteisingai taikė DK 297 straipsnio 3 dalį, nes neatsižvelgė į tą aplinkybę,
kad su ieškove buvo sudarytos dvi darbo sutartys: Nr. 935 ir Nr. 1041, o
pakeista buvo tik viena (Nr. 935). Dėl to apskaičiuojant vidutinį darbo
užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką negalėjo būti įskaičiuotas ir
antrojoje darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio dydis, nes jo ieškovė
neprarado. DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos paskirtis yra
kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, negautas
lėšas, todėl teigtina, kad nepagrįstai buvo neįskaitytos į priteistiną sumą
ieškovei išmokėtos išeitinės išmokos, t. y. 5629,66 Lt.
4.
Dėl darbo grafikų skelbimą bei darbuotojų
vadovavimąsi jais reglamentuojančių DK normų taikymo. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada,
kad ieškovė privalėjo vadovautis būtent darbo grafikais, paskelbtais intranete,
o ne informaciniame stende, kaip tai įtvirtinta DK. Šio kodekso 147 straipsnio
3 dalyje nustatyta, kad darbo grafikai paskelbiami viešai įmonių ir jų
padalinių informaciniuose stenduose. Kasatorius darbo grafikus skelbia ne tik
informaciniuose stenduose, bet ir savo vidinėje elektroninėje sistemoje
(intranete). Jame saugomi visi, taip pat praeito laikotarpio darbo grafikai.
Tuo pasinaudodama ieškovė teismui kaip įrodymus apie savo tariamai nesumažintą
darbo krūvį pateikė senuosius darbo grafikus. Jie buvo paskelbti iki
įsigaliojimo, kaip tai nustatyta DK 147 straipsnio 3 dalyje. Vėliau, ieškovę
atleidus iš dalies darbo krūvio, darbo grafikai buvo patikslinti.
5.
Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio
vertinimo. Ieškovė pateikė
atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2011 m. birželio 4 d. sąskaitą,
patvirtinčią sumokėtus 2000 Lt sumą advokatei A. P. už apeliacinio skundo surašymą;
2011 m. birželio 4 d. sąskaitą, patvirtinančią, kad 1000 Lt buvo sumokėta
advokatui A. M. už apeliacinio skundo surašymą, taip pat už atstovavimą apeliacinės
instancijos teisme ieškovė patyrė 3630 Lt. Remiantis Teisingumo ministro
2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis,
už apeliacinio skundo surašymą maksimalus rekomenduotinas dydis yra 1600 Lt, už
vieną atstovavimo valandą teisme 120 Lt. Dėl to apeliacinės instancijos
teismo ieškovei priteistina išlaidų, susijusių su advokato pagalba, suma, t. y.
6000 Lt, laikytina nepagrįsta.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė G. L.
prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m.
vasario 10 d. sprendimą pakeisti taip: panaikinti atsakovo VšĮ Vilniaus
universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2010 m.
balandžio 22 d. įsakymą Nr. K-350 ,,Dėl darbo sutarčių, kuriuo buvo nutraukta
ieškovės G. L. ir atsakovo sudaryta darbo sutarties Nr. 935 dalis dėl 0,25
etato gydytojo širdies chirurgo pareigų ir grąžinti ją į 0,25 etato gydytojo
širdies chirurgo pareigas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės
Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro I širdies
chirurgijos skyrių; priteisti ieškovei iš atsakovo 21 222,32 Lt darbo
užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo dienos iki 2012 m. balandžio
19 d., o nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
sprendimo įvykdymo dienos po 53,49 Lt
už kiekvieną darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitę; priteisti 500 Lt
neturtinės žalos, 6000 Lt išlaidų, susijusių su advokato pagalba. Atsiliepime
nurodomi šie argumentai:
1.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo ir įrodymų
vertinimo. DK ir kiti
darbo įstatymai nereguliuoja DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio
senaties termino taikymo, todėl šiam klausimui taikomos CK nuostatos. Jeigu
teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties,
pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas
atnaujinamas. Taigi, ieškinio termino atnaujinimą įstatymo leidėjas sieja su
termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau tokių aplinkybių sąrašo
nepateikia, todėl priežasčių svarbumą teismas vertina kiekvienu konkrečiu
atveju nagrinėdamas ginčą. Ieškovės nuomone, svarbios priežastys ieškinio
senaties terminui praleisti nagrinėjamoje byloje buvo klaidinantis darbdavio
elgesys, kai, pranešęs, kad keičiamos darbo sąlygos, faktiškai jų nepakeitė.
Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad ieškovė su 2010 m. balandžio 22 dienos
įsakymu buvo supažindinta tą pačią dieną. Byloje esantys įrodymai patvirtina,
kad ieškovė gegužėsbirželio mėnesiais dirbo visu etatu, t. y. faktiškai darbo krūvis
nebuvo sumažintas. Pažymėtina, kad ieškinio senaties taikymas ir neatnaujinimas,
apsaugant pažeidimą darbo santykių nutraukimo procedūroje padariusį kasatorių
nuo pareigos atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, būtų neproporcingas
vertybei, kuri liktų be teisminės gynybos asmens laisvei pasirinkti darbą,
darbo santykių stabilumui. Nagrinėjamoje byloje pateiktos skirtingos 2010 m.
balandžio 22 d. įsakymo dėl darbo krūvio mažinimo versijos: Dėl darbo
sutarties pratęsimo, Dėl darbo sutarčių pakeitimo, Dėl darbo sutarčių.
Kasatorius nepaaiškino, kuriuo variantu buvo vadovautasi, todėl apeliacinės
instancijos teismas nurodydamas įsakymo pavadinimą buvo suklaidintas daugybe to
paties įsakymo variantų. Tačiau vien netikslus įsakymo pavadinimo nurodymas nesudaro
teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, tai
laikytina rašymo apsirikimu (CPK 276 straipsnio 2 dalis).
2.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nepagrįstu laikytinas kasatoriaus
argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nemotyvuotai
priteisė ieškovei neturtinės žalos atlyginimą. Asmens darbo veikla yra itin
jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam
darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su nepagarba
darbuotojams. Pažymėtina, kad darbuotojų teisių pažeidimo (neteisėto atleidimo
iš darbo, neteisėto drausminių nuobaudų skyrimo, darbuotojui daromo spaudimo
išeiti iš darbo darbdaviui palankiomis sąlygomis) bylose darbuotojams dėl
neteisėto atleidimo iš darbo jų patirtai neturtinei žalai atlyginti kasacinio
teismo praktikoje, priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, priteista nuo
500 iki 3000 Lt.
3.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės
pravaikštos laiką dydžio apskaičiavimo tvarkos aiškinimo ir taikymo. Pažymėtina, kad vidutinį darbo užmokestį
(dienos ir mėnesio) nurodė pats kasatorius, nepažymėjęs, kaip jis apskaičiuotas
pagal vieną ar abi darbo sutartis, todėl apeliacinės instancijos teismas
rėmėsi byloje kasatoriaus pateiktais duomenimis. Kadangi ieškovė neįsitikinusi
kasatoriaus atliktų skaičiavimų teisingumu, o nagrinėjama darbo byla, kurioje
teismas turėtų būti aktyvus, tai prašoma iš kasatoriaus išreikalauti duomenis
apie vidutinį dienos ir mėnesio darbo užmokestį pagal darbo sutartį Nr. 935.
Dėl kasatoriaus sumokėtos permokos tarp šalių ginčo nėra, todėl sutinkama, kad
iš kasatoriaus priteistina suma būtų sumažinta 5629,66 Lt.
4.
Dėl darbo grafikų skelbimą bei darbuotojų
vadovavimąsi jais reglamentuojančių DK normų taikymo. Kasatoriaus teiginiai, kad ieškovės pateikti
gegužėsbirželio mėnesių darbo laiko grafikai buvo išankstiniai, negaliojantys
bei vėliau pakeisti, laikytini nepagrįstais. Byloje pateikti įrodymai,
prieštaraujantys šiems kasatoriaus teiginiams: liudytoja J. T. parodymai, taip
pat DK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo grafikai sudaromi dviem
savaitėms į priekį. Pažymėtina, kad tinkamai organizuoti darbą privalo
darbdavys, visų pirma užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo
pareigas, jų atlikimo tvarką. Tuo atveju, jei darbdavys intranete būtų skelbęs
vienus darbo grafikus, patvirtintus skyriaus vedėjo, centro direktoriaus ir
slaugytojos parašais ir antspaudais, o skelbimų lentoje kitus darbo grafikus,
patvirtintus tik slaugytojos parašu, darbuotojas turėtų laikytis tų grafikų,
kurie patvirtinti klinikų nustatyta tvarka, t. y. skyriaus vedėjo, centro
direktoriaus ir slaugytojos parašais ir antspaudais patvirtintais grafikais.
5.
Dėl
išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio vertinimo. Kasatorius nepagrįstai
akcentuoja tik apeliacinės instancijos teismo bylinėjimosi išlaidas, nors 6000
Lt bylinėjimosi išlaidų priteista už advokatų pagalbą pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismuose. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, specialių žinių
reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje (dėl ieškovės nežinojimo apie
advokatų darbo specializaciją ne kartą buvo pakeistas atstovas), sprendžiamų
teisinės klausimų naujumą, laikytina, kad teismo priteista 6000 Lt bylinėjimosi
išlaidų suma už advokatų teisines paslaugas atitinka Teisingumo ministro
2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintus Rekomendacijoje
nustatytus dydžius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j
a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 297 straipsnio 1 dalyje ieškinio senaties termino atnaujinimo
Įstatymas ieškinio senatį
apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali
apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 straipsnio 1 dalis).
Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai, tačiau
ginčams dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo
darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo atveju yra nustatytas trumpesnis
(sutrumpintas) vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo
atitinkamo dokumento gavimo dienos (DK 297 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 2
dalis). Pagal DK 27 straipsnio 5 dalies taisykles ieškinio senačiai taikomos CK
ir CPK nuostatos, jeigu DK ir kituose įstatymuose nėra specialių ieškinio
senaties taikymo nuostatų. DK nereglamentuoja ieškinio senaties termino
praleidimo padarinių, todėl šis klausimas spręstinas vadovaujantis CK
nuostatomis. Ieškinio senaties terminas nėra priskiriamas prie naikinamųjų
terminų. Yra nustatyta, jog tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad ieškinio
senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė
turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK
1.131 straipsnio 2 dalis). Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimą įstatymų
leidėjas sieja su termino praleidimo priežasčių svarba, tačiau aplinkybių
sąrašo ar kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiama ieškinio
senaties termino praleidimo priežasčių svarba, neįvardija. Tai reiškia, kad
šiuos klausimus kiekvienu konkrečiu atveju yra pavesta spręsti teismui, kuris
tai daro vadovaudamasis tiek darbo santykių teisinio reglamentavimo principais
(DK 9 straipsnio 4 dalis, 2 straipsnio 1 dalis), tiek teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo kriterijais (DK 1 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 5 dalis, CK 1.5
straipsnio 3 dalis). Pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą
sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę.
Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą
kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12,
178 straipsniai). Kita vertus, ieškinio senaties termino praleidimo klausimai tampa
aktualiais ir yra nagrinėjami tik tada, kai nuo ieškinio besiginančioji šalis
reikalauja ieškinio senatį taikyti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Šią bylą nagrinėję teismai
teisingai ir vienodai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią bei
faktą, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistos teisės gynimo
praleidusi DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties
terminą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas (skirtingai nuo pirmosios
instancijos teismo, kuris taip pat pripažino ieškovės teisių pažeidimo faktą ir
teismo sprendimą grindė tik ieškinio senaties termino praleidimu) pripažino šio
termino praleidimo priežastis svarbiomis ir todėl jį atnaujino. Šią savo išvadą
apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad darbdavio veiksmai, kai buvo
ne pagal nustatytas teisės normas vykdoma darbo sutarties sąlygų pakeitimo
procedūra ieškovei, juolab nesutikus pasirašyti darbo sutarties pakeitimo dėl
sumažinto krūvio ir galiausiai darbdaviui pateikus klaidingus darbo grafikus
dėl darbo krūvio, sudarė pagrindą manyti, kad ji toliau dirba nesumažintu darbo
krūviu ir tik 2010 m. liepos mėn. pabaigoje susipažinusi su darbo grafiku
rugpjūčio mėnesiui jau sumažintu darbo krūviu, turėjo galimybę įsitikinti, jog
jos teisės pažeistos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta šią
apeliacinio teismo išvadą tinkamai motyvuota bei pagrįsta byloje surinktais,
ištirtais ir įvertintais įrodymais. Pagal byloje nustatytas aplinkybes negalima
padaryti išvados, kad ieškovė savo pažeistas darbines teises įgyvendino
nerūpestingai ir aplaidžiai. Įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o
atsakovo akcentuojamos aplinkybės ir įrodymai nenulemia ir nekeičia galutinio
ginčo rezultato. Kasatorius, kvestionuodamas tokią apeliacinės instancijos
teismo išvadą, iš esmės ginčija teismo nustatytas aplinkybes. Kasacinio teismo
teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos faktinių aplinkybių
nustatymas, nekonstatavus įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų
pažeidimo, yra susijęs su fakto, o ne teisės aiškinimo ir taikymo klausimais,
todėl negali būti kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis).
Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria
panaikintas atstovo įsakymas, kuriuo nutraukta ieškovės ir atsakovo sudaryta
darbo sutarties Nr. 935 dalis dėl 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų
ir ieškovė grąžinta į darbą, yra teisėta ir pagrįsta, o kasacinio skundo
argumentai nesudaro pagrindo šią teismo sprendimo dalį naikinti.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija
pažymi, kad kasaciniame skunde teisingai atkreiptas dėmesys į tai, kad
apeliacinės instancijos teismo sprendime klaidingai nurodytas teismo naikinto
atsakovo įsakymo pavadinimas. Nurodytas Dėl etatų mažinimo Širdies chirurgijos
centre, o iš tikrųjų ieškovė iš 0,25 etato darbo krūvio atleista atsakovo
įsakymu Dėl darbo sutarčių, kurio data ir numeris sutampa su teismo sprendime
nurodytu 2010 m. balandžio 22 d. Nr. K-350. Be to, šiuo įsakymu darbo
sutartys buvo nutrauktos ne vien su ieškove, bet ir dar su penkiais atsakovo
darbuotojais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad šis skundžiamo
apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies trūkumas yra tik formalus, o
vien formaliais pagrindais iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas
negali būti panaikinamas (CPK 2, 328, 346 straipsniai, 340 straipsnio 5 dalis).
Dėl to sprendimas tikslintinas tiek pakeičiant naikinamo atsakovo įsakymo
pavadinimą, tiek nurodant, kad yra naikinama tik ieškovę liečianti šio įsakymo dalis.
Dėl neturtinės
žalos atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose
DK 250 straipsnyje nustatyta, kad
darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą,
kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.
Taigi ši DK norma yra blanketinė, nukreipianti teismą neturtinės žalos
atlyginimo darbo teisiniuose santykiuose klausimus spręsti vadovaujantis CK
6.250 straipsniu. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką vien
neteisėto atleidimo iš darbo faktas nėra pakankamas pagrindas neturtinei žalai
priteisti. Neturtinė žala yra priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės
pažeidimo pripažinimas darbuotojui nėra pakankama satisfakcija, nes vien teisės
pažeidimo pašalinimas, taip pat ir turtinės žalos atlyginimas, yra nepakankami,
kad darbuotojui padaryta skriauda būtų teisingai atlyginama. Taigi neturtinei
žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės
atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje, S. B. v. SIA Bodybalt, bylos
Nr. 3K-3-213/2012; kt.). Nagrinėjamos bylos atveju teismas sprendimą dėl
neturtinės žalos atlyginimo priteisimo motyvavo tuo, kad neteisėti darbdavio veiksmai
ieškovei sukėlė neigiamų dvasinių išgyvenimų, stresą, nestabilumo darbo
santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi. Tai paneigia kasacinio
skundo teiginį, kad teismo sprendimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra
nemotyvuotas bei pagrįstas tik ieškovės darbo santykių trukme bei drausminių
nuobaudų neturėjimu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad
sprendimo dalis tiek dėl neturtinės žalos priteisimo, tiek ir dėl jos dydžio
nustatymo, atitinka įstatymų reikalavimus, o kasacinio skundo argumentai
nesudaro pagrindo šią sprendimo dalį naikinti.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką
Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo
0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų Širdies chirurgijos centro I širdies
chirurgijos skyriuje VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose
neteisėtu, sprendė ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą
priteisimo klausimą. Teismo sprendimu yra priteista 35 171,63 Lt. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teisingai nurodyta (tai
pripažįsta ir ieškovė), kad šį klausimą teismas sprendė neišsiaiškinęs ieškovės
darbo užmokesčio dydžio, kurį ji gaudavo eidama pareigas, iš kurių ji buvo neteisėtai
atleista, o po to grąžinta į darbą. Be to, nustatant už priverstinę pravaikštą privalomą
sumokėti vidutinio darbo užmokesčio bendrą sumą, nebuvo atsižvelgta į atsakovo
ieškovei išmokėtą išeitinę išmoką. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vidutinis
darbo užmokestis priteisiamas už visą priverstinės pravaikštos laiką ir nėra
ribojamas teismo sprendimo priėmimo data (DK 297 straipsnio 1, 3 dalys).
Nagrinėjamos bylos atveju teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio
už priverstinės pravaikštos laiką neatitinka jai keliamų reikalavimų, todėl
negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Kadangi šio reikalavimo
išsprendimas susijęs su poreikiu nustatyti faktines aplinkybes, tai šis
klausimas grąžintinas spręsti apeliacinės instancijos teismui.
Apibendrindama
kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalys dėl grąžinimo į darbą ir neturtinės žalos
priteisimo paliktinos galioti, patikslinus teismo panaikinto atsakovo įsakymo
pavadinimą bei apimtį, o bylos dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo
perduotinas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Naikintinas ir bylinėjimosi
išlaidų ieškovei priteisimas iš atsakovo, nes jis spręstinas tik tada, kai
išsprendžiami visi ieškiniu pareikšti reikalavimai (CPK 93 straipsnis).
Byloje buvo pareikštas
reikalavimas įpareigoti atsakovą tinkamai įforminti ieškovės viršvalandinį
darbą nuo 2010 m. ir apmokėti nustatyta tvarka. Šis reikalavimas teismo
sprendimu buvo atmestas. Dėl šios sprendimo dalies kasacinis skundas pateiktas
nebuvo, todėl ši sprendimo dalis nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas ir dėl
jos išnagrinėjimo teisėtumo kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme
Kasaciniame teisme
patirta 18,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu). Teisėjų kolegijai
nusprendus bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš
naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme,
paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu
su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei
G. L. (duomenys
neskelbtini) iš atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės
Santariškių klinikų (duomenys neskelbtini) priteista 35 171,63 Lt vidutinis darbo
užmokestis už priverstinę pravaikštą bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų
klausimas, panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus
apygardos teismui.
Kitą Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 10 d. sprendimo dalį
palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jos rezoliucinę dalį ir išdėstant
taip:
Panaikinti
atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos (duomenys neskelbtini)
2010 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. K-350 ,,Dėl darbo sutarčių dalį, kuria nutraukta ieškovės G.
L. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo sudaryta darbo sutartis Nr. 935
dėl 0,25 etato gydytojo širdies chirurgo pareigų Santariškių klinikų Širdies
chirurgijos centro I širdies chirurgijos skyriuje ir grąžinti ją į 0,25 etato
gydytojo širdies chirurgo pareigas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės
Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro I širdies
chirurgijos skyrių.
Priteisti ieškovei G. L. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės
Santariškių klinikos (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Lt neturtinę žalą.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis
yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Česlovas Jokūbauskas
Antanas Simniškis