Civilinė byla Nr. 3K-3-36/2012

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00259-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.1; 17.1                                          

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m.  vasario 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Gilova“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei UAB „Gilova“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

A. G. dirbo staliumi UAB „Gilova“ ir buvo komandiruotas į Danijos miestą Hillerod atlikti remonto darbų. 2006 m. birželio 21 d. įvykio metu ieškovas sunkiai susižalojo ir neteko 60 procentų darbingumo. A. G. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš UAB „Gilova“ 500 000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. birželio 21 d. apie 7 val., jam būnant darbo vietoje, įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu jis nukrito iš antro aukšto į pirmą ant ten buvusių staklių ir stipriai susižalojo, ilgą laiką buvo komos būsenos ir tapo neįgalus.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas prisipažino nelaimingo atsitikimo išvakarėse girtavęs, taip pat nustatė, kad, nors įvykio metu patirti sužalojimai sukėlė ieškovui sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių grindų įlūžimo faktą (ieškovas teigė, kad nukrito iš antro aukšto įlūžus grindims ir dėl to patyrė sužalojimus). Teismas konstatavo, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisės normas yra taikoma tada, kai žala padaroma veika, kuri susijusi su darbo pareigų vykdymu (DK 246 straipsnio 6 punktas). Kadangi ieškovo sužalojimai nėra susiję nei su darbu, nei su kelione į darbą, nes ieškovas susižalojo buityje, t. y. ne darbo metu ir neidamas pareigų – būdamas neblaivus iškrito per jo gyvenamųjų patalpų antrajame aukšte esančias duris ant kiemo asfalto dangos – nėra pagrindo ieškovui iš atsakovo priteisti turtinę bei neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad byloje nenustatyta atsakovo padarytų pažeidimų, susijusių su darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų nesilaikymu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 10 d.  sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimą ir dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies bei priteisė ieškovui iš atsakovo 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o dalį dėl turtinės žalos ieškovui atlyginimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, kad DK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Darbuotojo teisė į saugias darbo sąlygas apima galimybę turėti saugią darbo aplinką tiek jo tiesioginių darbo pareigų atlikimo vietoje, tiek darbuotojui esant kitoje vietoje darbdavio pavedimu ar jo interesais. Atsižvelgiant į tai, kad sužalojimas įvyko A. G. būnant komandiruotėje, kurios laikas įskaitomas į darbo laiką (DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o darbuotojo saugos garantijos įtvirtintos Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 5 punkte, A. G. komandiruotės metu atsakovas privalėjo užtikrinti ieškovui saugias ne tik tiesioginio darbo, bet ir gyvenimo sąlygas, nes tai aiškiai susiję su atliekamais remonto darbais, dėl kurių A. G. buvo  komandiruotas (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 1 punktas). Darbdavio UAB „Gilova“ neteisėtas neveikimas ir nepakankamas rūpestingumas (neužtikrinant saugaus naudojimosi (arba neužtikrinant nesinaudojimo) darbininkų gyvenamojoje vietoje buvusiu „balkonu“)  sudarė palankias sąlygas nelaimingam įvykiui, kurio metu A. G. nukrito ir buvo sunkiai sužalotas. Teismas vertino, kad faktas, jog darbdavys nelaimingo atsitikimo metu buvo nušalinęs darbuotoją nuo pareigų, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo atsakomybės.

Atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus bei į tai, kad nelaimingam įvykiui kilti daug reikšmės turėjo ir paties A. G. elgesys bei būsena, teismas priteisė 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas, akcentuodamas aplinkybę, kad ieškovas įvykio metu buvo komandiruotėje, klaidingai ir nepagrįstai vienareikšmiškai sutapatina komandiruotę su darbo laiku, pateikdamas nuorodą į DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Šioje normoje nustatyta, kad į darbo laiką įeina tarnybinės komandiruotės laikas, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas. Lietuvos apeliacinis teismas, konstatuodamas, kad sužalojimas įvyko A. G. būnant komandiruotėje, kurios laikas įskaitomas į darbo laiką, nepagrįstai išplečia darbo laiko komandiruotės metu prasmę. Preziumuojant, kad darbo laiku laikytinas visas tarnybinėje komandiruotėje darbuotojo praleistas laikas ir tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas, atsiranda teisės normų spraga, nes tampa neaiškus darbuotojo darbo ir poilsio laiko santykis bei darbuotojo ir darbdavio teisinės atsakomybės kilimo sąlygos ir apimtis, darbuotojui esant tarnybinėje komandiruotėje. Taikant DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktą būtina atsižvelgti ir į kitus laikotarpius, išvardytus DK 143 straipsnio 1 dalies 1, 3–9 punktuose ir laikytinus darbo laiku, bei į 143 straipsnio 2 dalyje nustatytą poilsio laiką, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju, nustatant, ar tarnybinės komandiruotės metu buvo faktiškai dirbama, ar darbdavys turėjo pareigą ir galimybę tuo metu vadovauti darbuotojo darbui ir jį kontroliuoti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad pasiųstam į komandiruotę darbuotojui per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis. Darbo užmokestis paliekamas už visas darbo dienas pagal grafiką, nustatytą darbo vietoje, taip pat už kelionėje išbūtą laiką. Šios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatos tik patvirtina, jog darbo laiku laikytinas laikas, kurį darbuotojas praleidžia vykdamas į tarnybinę komandiruotę darbdavio pavedimu ar interesais bei joje būdamas konkretų laikotarpį ir darbo metu atlikdamas darbo funkcijas. Nuostatos, reglamentuojančios mokėtino darbuotojui nuolatinio darbo užmokesčio klausimus, jas susiejant su darbo vietoje nustatytu darbo grafiku, aiškiai leidžia suprasti, kad darbuotojas, be kitų jam mokėtinų sumų, gauna darbo užmokestį pagal darbo sutartį. Šio Vyriausybės nutarimo nuostatos aiškiai skiria faktiškai dirbtą darbo laiką ir kitą laiką – laisvą nuo darbo grafiko. Darbo sutartyje ieškovui nustatytas 40 darbo valandų per savaitę darbo laikas, ši sutartis nenustoja galios darbuotojui būnant komandiruotėje, todėl apeliacinės instancijos teismui, sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą, dėl tariamai netinkamų darbo sąlygų darbuotojams sudarymo, buvo privalu atsižvelgti į ieškovo darbo sutarties nuostatas bei atriboti ieškovo darbo laiką nuo poilsio laiko net ir egzistuojant aplinkybei, kad ieškovas nelaimingo įvykio metu buvo komandiruotėje.

Lietuvos apeliacinis teismas, laikydamasis pozicijos, kad komandiruotėje praleistas laikas yra darbo laikas, sudaro prielaidą manyti, kad darbo laiku laikytinas 24 valandų per parą laikotarpis. Iš to išplauktų, kad darbuotojui turėtų būti mokamas tris kartus didesnis atlyginimas, nei darbo sutartimi sulygtas jo darbo uždarbis (už darbą švenčių, poilsio dienomis, taip pat už naktinį darbą). Toks šios teisės normos (DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punkto) aiškinimas neatitinka nei dabartinio teisinio reglamentavimo turinio, nei protingumo kriterijų. Darbo teisėje skirtini ne tik darbo, bet ir poilsio laiko laikotarpiai, išvardyti DK 143 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos apeliacinis teismas, konstatuodamas, kad ieškovo komandiruotėje praleistas laikas turi būti prilyginamas darbo laikui, neatsižvelgė į tai, kad įvykio dieną faktiškai nebuvo dirbama, nes: 1) ieškovas dėl girtumo buvo nušalintas nuo darbo; 2) pats ieškovas yra pripažinęs, kad jau iš vakaro, prieš įvykstant įvykiui su bendradarbiais tarėsi kitą dieną neišeiti į darbą, nes su jais nebuvo laiku atsiskaityta už įvykdytus darbus, todėl ši aplinkybė tik patvirtina pirmąją ir įrodo, kad 2006 m. birželio 21 d. įvykio vietoje nebuvo dirbama; 3) įvykis nutiko ne darbo vietoje – byloje yra nustatyta aplinkybė, kad ieškovas ir kiti darbuotojai gyveno kitame pastate negu dirbo ir būtent jų gyvenamajame pastate įvyko įvykis. Tai reiškia, jog ieškovas būdamas komandiruotėje buvo susijęs su atsakove darbo teisiniais santykiais plačiąja darbo laiko prasme, t. y. juos siejo tęstiniai teisiniai darbo santykiai ieškovui būnant komandiruotėje. Bet vertinant antrąja, siaurąja, darbo laiko prasme – įvykis nutiko ne darbo laiku, ne darbo vietoje, o ieškovo atliekami veiksmai prieš nutinkant įvykiui nebuvo susiję nei su darbo pareigų vykdymu, nei su jo kelione į darbą ar iš darbo.

Darbdaviui nustatant absoliučią pareigą sudaryti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, saugią ir sveiką darbo aplinką tiek jo tiesioginių darbo pareigų atlikimo vietoje, tiek darbuotojui esant kitoje vietoje darbdavio pavedimu ar jo interesais, jam turėtų būti suteikiama absoliuti teisė kontroliuoti darbuotojų veiksmus, o darbuotojai turėtų turėti absoliučią pareigą paklusti darbdaviui ir nenutrūkstamai laikytis darbovietėje nustatytos tvarkos. Byloje nustatyta, kad nelaimingas įvykis įvyko ieškovui būnant neblaiviam jo gyvenamojoje vietoje. Keltinas klausimas, ar darbdavys galėjo kontroliuoti darbuotojo elgesį šioje konkrečioje situacijoje. Ieškovas buvo pilnametis, veiksnus žmogus, vartojo alkoholį ne darbo vietoje (alkoholio vartojimas nei Lietuvos Respublikoje, nei Danijos Karalystėje įstatymų neuždraustas), o ilgalaikės komandiruotės metu. Matytina, kad, net traktuojant ir laikantis pozicijos, jog komandiruotės laikas yra prilyginamas darbo laikui, negalima neatsižvelgti į tai, kad kiekvienas žmogus turi konstitucines teises – į  asmens neliečiamybę, teisę į privatų gyvenimą, būsto neliečiamumą. Šias teises turi tiek darbuotojas, tiek darbdavys. Jos yra prigimtinės ir neatimamos nepriklausomai nuo to, ar šie asmenys būtų savo valstybės teritorijoje ar komandiruotėje kitoje valstybėje, ar jie darbo teisinių santykių subjektai ar ne. Dėl to manytina, kad, net ir esant darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniams santykiams, darbuotojui būnant komandiruotėje yra skirtinas realus darbo laikas, kada darbuotojas vykdo darbo sutartimi ar kitais papildomais tarpusavio susitarimais sulygtas darbo funkcijas, sulygtoje darbo vietoje, sulygtu darbo laiku, darbdavio pavedimu ar jo interesais, ir laisvas nuo darbo laikas, kurio metu darbuotojas gali pasirinkti savo elgesio modelį ir būti atsakingas už savo veiksmus. 

2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėdami civilines bylas dėl žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, teismai privalo išsiaiškinti: 1) bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, be kurių atsakomybės iš viso neatsiranda, t. y. neteisėtą veiką, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp pažeidėjo priešingų teisei veiksmų (neveikimo) ir žalos nukentėjusiajam atsiradimo ir asmens kaltę (išskyrus civilinę atsakomybę be kaltės); 2) papildomas sąlygas, kurios yra būtinos atsakomybei už žalą atsirasti (pvz., tam tikrais atvejais būtina nustatyti, kad žalos padarymo metu tarp ginčo šalių buvo darbo teisiniai santykiai ir kad žala nukentėjusiajam atsirado dėl  darbo (tarnybinių) pareigų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2  2 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, jog ieškovui buvo padaryta žala, yra ieškovo kaltė dėl šios žalos kilimo, nepagrįstai konstatavo atsakovės kaltę dėl šios žalos atsiradimo ir todėl nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad tarp atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovui kilusios žalos nėra jokio priežastinio ryšio. Tam, kad būtų galima pripažinti, jog nelaimingą įvykį, kurio metu susižalojo ieškovas, nulėmė ne jo neblaivumas, o nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, privaloma įrodyti priežastinį ryšį tarp darbdavio veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo. DK 123 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvioji nuostata, kad jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir nemoka jam darbo užmokesčio. Atsakovė laikėsi visų DK nustatytų pareigų darbdaviui: pamačiusi, kad ieškovas yra neblaivus, nušalino jį nuo darbo, siekdama išvengti bet kokios nelaimės darbo vietoje jo metu. Ieškovo buvimas kitur nei sulygtoje darbo vietoje, kitu nei sulygtu darbo laiku negali implikuoti darbdaviui teisinių padarinių, ypač atsižvelgiant į tai, kad Valstybinė darbo inspekcija ieškovui kilusį nelaimingą įvykį oficialiai pripažino įvykiu buityje. Taigi nelaimingas atsitikimas įvyko dėl paties ieškovo neatsargaus elgesio būnant neblaiviam, ir tai reiškia, kad nelaimingą atsitikimą nulėmė nukentėjusiojo elgesys, t.y. egzistuoja priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo elgesio ir įvykusio nelaimingo atsitikimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į žalos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-476/2008). Manytina, kad ir nagrinėjamu atveju reikėtų atsižvelgti ne tik į faktines bylos aplinkybes, įrodančias, jog atsakovė nepažeidė jokių darbo teisnius santykius reglamentuojančių teisės normų, bet ir į tai, kad atsakovė tiek savo veikimu, tiek ir savo neveikimu nesudarė sąlygų nelaimingam įvykiui kilti. Nustatytos aplinkybės, kad ieškovas šlapindavosi per balkono langą, kad nelaimingo įvykio išvakarėse buvo girtaujama, bei byloje esantys duomenys, kad girtaujama buvo per naktį, rodo, kad ieškovas neatitinka bonus pater famillias etalono. Jis – suaugęs veiksnus asmuo, galintis įvertinti savo elgesio rizikos laipsnį reguliariai naudojantis durimis, už kurių nėra jokios atramos. Manytina, kad asmuo, veikiantis pagal bonus pater famillias etaloną, ne tik, kad nesinaudotų šiomis durimis „gamtiniams reikalams“ atlikti, bet ir laikytų jas užrakintas. Ypač tai akcentuotina dėl ieškovo elgesio – jis tose patalpose gyveno daugiau kaip mėnesį ir jam turėjo būti gerai žinoma, kad už tų durų nėra jokios atraminės plokštumos. Be to, bylos medžiagoje nėra duomenų, rodančių, kad ieškovo gyvenimo sąlygos būtų buvusios nesaugios. Darytina išvada, kad nelaimingas įvykis, lėmęs žalos ieškovui kilimą, atsitiko nepalankiai susidėjus tam tikroms aplinkybės, kurių nė vienai neturėjo įtakos atsakovės veikimas ar neveikimas (tiesioginis ar netiesioginis). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nepaisant to, kad ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, nepatogumus, turėjo išlaidų, susijusių su gydymu ir pan., manytina, kad ieškovas yra pats atsakingas ne tik už didelį savo neatsargumą, bet ir  už elgesį, nesuderinamą su visuotinai priimtomis etikos, moralės normomis. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą didelis nukentėjusiojo neatsargumas pripažįstamas pagrindu žalos atlyginimui sumažinti arba visiškai atsisakyti ją atlyginti. Tai reiškia, kad, padarius išvadą, jog žalos atsiradimo svarbiausia priežastis yra kalti nukentėjusiojo veiksmai, ieškinys gali būti atmetamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  senatas 1997 m. sausio 16 d. nutarime Nr. 2 (3 punktas) yra pasisakęs, kad darbdavio pareiga atlyginti žalą išnyksta, jeigu jis įrodo, kad darbuotojas buvo suluošintas ar kitaip sužalotas dėl jo paties ar kitų asmenų kaltės. To paties nutarimo 20 punkte išreikšta pozicija, kad tik didelis nukentėjusiojo neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, yra pagrindas teismui, priklausomai nuo nukentėjusiojo kaltės laipsnio (o esant žalą padariusio asmens kaltei – ir nuo jo kaltės laipsnio), atlygintinos žalos dydį sumažinti arba reikalavimą atlyginti padarytą žalą atmesti. Nukentėjusiojo dideliu neatsargumu laikytinas toks nukentėjusiojo neatsargumas, kai asmuo numatė arba galėjo numatyti savo veiksmų žalingus padarinius, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (pvz., asmens girtumas, apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių medžiagų, neturėjimas teisės dirbti su atitinkamais mechanizmais, kitos teismo pripažintos aplinkybės, patvirtinančios asmens didelį neatsargumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 2 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad įvykis įvyko ne darbo sąlygomis ir ne darbo aplinkoje, kad įvykį ir jo aplinkybes tyrusių įstaigų ir institucijų (Valstybinės darbo inspekcijos, ikiteisminio tyrimo pareigūnų) buvo kvalifikuotas kaip įvykis buityje, o ieškovas įvykio metu buvo neblaivus, nėra jokio teisėto pagrindo šį įvykį traktuoti kaip nelaimingą atsitikimą darbe. Darytina išvada, kad nelaimingas įvykis įvyko išimtinai dėl paties ieškovo didelio neatsargumo ir kaltės. Tuo pagrindu atsakovui taikytina CK 6.282 straipsnio 1 dalis atmetant ieškovo pareikštą reikalavimą atsakovei atlyginti jo naudai turtinę ir neturtinę žalą.

 

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami bei nauji faktai nenustatinėjami. Pagrindinis kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje – darbo teisės normų, kuriomis reglamentuojamas darbdavio materialinės atsakomybės darbuotojui atsiradimo pagrindas, konkrečiai – darbo laiko struktūrą, aiškinimas ir taikymas (DK 143 straipsnis).

Prieš pasisakydama dėl darbo teisės normų, kuriomis reglamentuojamas darbdavio materialinės atsakomybės darbuotojui atsiradimo pagrindas, aiškinimo ir taikymo, kolegija akcentuoja šio klausimo sprendimui reikšmingas bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes.  Kasacinės instancijos teismas yra jų saistomas (CPK 353 straipsnis 1 dalis). Nepaisant skirtingų bylą nagrinėjusių teismų išvadų ieškovo reikalavimo pagrįstumo klausimu, reikšmingas teisiniam ginčo kvalifikavimui faktines aplinkybes bylą nagrinėję teismai nustatė vienodas: ieškovas sveikatą susižalojo būdamas komandiruotėje, bet ne dėl darbo veiklos darbo vietoje, o buityje, gyvenamojoje vietoje kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) metu bei būdamas neblaivus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė kasatoriaus (darbdavio) materialinės atsakomybės ieškovui (darbuotojui) atsiradimo pagrindą konstatavęs, kad faktas, jog ieškovo sveikata buvo sužalota jam esant komandiruotėje bei dėl darbdavio kaltės neužtikrinus saugių komandiruoto asmens gyvenimo sąlygų, lemia darbdavio materialinę atsakomybę ieškovui.

 

 

Dėl darbdavio materialinės atsakomybės darbuotojui atsiradimo pagrindų

 

Darbo sutarties šalis, padariusi kitai šaliai žalą, privalo ją atlyginti įstatymo nustatyta tvarka (DK 245 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, padaro žalą kitam subjektui. Darbdavio materialinė atsakomybė kitai darbo sutarties šaliai darbuotojui atsiranda, kai yra sutrikdoma darbuotojo sveikata: jis suluošinamas, ištinka mirtis, suserga profesine liga. Be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, kaltės, žalos ir nuostolių (CK 6.246–6.249 straipsniai), pagal darbo teisę materialinei darbdavio atsakomybei kilti dar yra reikalingos dvi papildomos atsakomybės sąlygos: 1) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu turi būti susiję darbo santykiais, 2) žala turi atsirasti dėl darbo veiklos (DK 246 straipsnis). Jei nėra visų būtinų sąlygų atsakomybei kilti, darbdavys tokios žalos atlyginti neprivalo.

Nagrinėjamoje byloje, minėta, nustatyta, kad ieškovas sveikatą susižalojo būdamas komandiruotėje, bet ne dėl darbo veiklos darbo vietoje, o buityje, gyvenamojoje vietoje kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) metu bei būdamas neblaivus. Kadangi apeliacinės instancijos teismas faktą, kad ieškovas susižalojo komandiruotės metu pripažino pakankamu pagrindu darbdavio materialinei atsakomybei atsirasti, tai kolegija turi pagrindą aptarti komandiruočių  teisinį reguliavimą. 

Tarnybine komandiruote yra laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos tam tikram laikui vadovo (ar jo įgalioto asmens) siuntimu atlikti darbo funkcijų. Tokiu atveju darbo sutartis nėra nutraukiama, darbuotojas tik atlieka darbo funkcijas ne savo nuolatinėje darbo vietoje bei lieka atsakingas jį išsiuntusiam subjektui (darbdaviui), kuris ir toliau moka jam atlyginimą bei dienpinigius, kompensuoja su komandiruote susijusias išlaidas. Pagal DK 220 straipsnio 1 dalį darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Darbuotojui esant tarnybinėje komandiruotėje jis lieka, minėta,  atsakingas jį išsiuntusiam subjektui (darbdaviui) bei jam toliau galioja darbo drausmei nustatyti reikalavimai ir išlieka pareiga laikytis darbuotojo pareigų (DK 227, 228 straipsniai). Nors pagal  Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių, nuostatos dėl maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko trukmės, tačiau vis tiek darbo laikas ir poilsio laikas darbo laiko struktūroje yra atribojamas, kaip tai nustatyta DK 143 straipsnyje. Dėl to tokiu atveju, kada darbuotojas yra pasiunčiamas į tarnybinę komandiruotę ir būdamas joje atlieka darbo sutartimi ar kitais papildomais susitarimais su darbdaviu sulygtas darbo funkcijas sulygtoje darbo vietoje, sulygtu darbo laiku, darbdavio pavedimu ar jo interesais absoliučiai visas buvimo komandiruotėje laikas negali būti laikomas darbo laiku, nes ir komandiruotėje atliekant darbo funkcijas įstatymu yra išskiriamas kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) laikas, kuris neįeina į darbo laiką (DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalies 5 punktas).

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas (darbuotojas) atsakovo (darbdavio) 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu buvo komandiruotas į Danijos Karalystę atlikti remonto darbų objekte pagal sutartį su konkrečiu užsakovu. Ieškovas susižalojo 2006 m. birželio 21 d. iškrisdamas per komandiruotės metu gyventi skirtos gyvenamosios patalpos antrojo aukšto duris. Vadinasi, tokiu atveju, kada ieškovas susižalojo, nors ir būdamas komandiruotėje, bet ne dėl darbo veiklos darbo vietoje, ne kelionėje į darbą ar iš darbo, ne darbo metu, o buityje, gyvenamojoje vietoje kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) metu, kada darbdavys neturi darbuotojo kontrolės teisės, ir būdamas neblaivus, negali atsirasti darbdavio materialiosios atsakomybės dėl darbuotojo susižalojimo patirtų turtinių ir neturtinių praradimų, nes žalos atsiradimas negali būti traktuojamas kaip susijęs su darbo veikla (DK 246  straipsnio 6 punktas).  Apeliacinės instancijos teismo taikytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatos nereguliuoja teisinių situacijų, kada darbuotojas susižaloja  ne dėl darbo veiklos, o buityje (Įstatymo 1 straipsnis), taip pat kada jos numatytos Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatyme.

Nustačius, kad žalos ieškovui atsiradimas dėl sužalojimo nėra susijęs su darbo veikla ir dėl to negali kilti atsakovo (darbdavio) materialiosios atsakomybės, nebelieka teisinio poreikio analizuoti kitų kasacinio skundo argumentų dėl paties ieškovo kaltės, t. y. alkoholinio apsvaigimo būsenos susižalojimo metu, elementarių asmens saugumo priemonių bei etikos ir moralės normų nepaisymo, kaip žalos atsiradimo pagrindo (DK 247 straipsnis).        

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms netinkamai aiškino ir taikė darbdavio materialinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas tinkamu darbdavio materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu (CPK 346 straipsnis 2 dalies 1 punktas).

 

 

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimą ir palikus galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, jas priteisiant iš ieškovo.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirta atitinkamai 6,75 Lt ir 25,21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo.

Kasaciniame teisme patirta  48,86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Atsakovas sumokėjo 750 Lt žyminio mokesčio, kuris priteistinas iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  punktu, 362 straipsniu,

 

 

n u t a r i a :

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo A. G. (duomenys neskelbtini)  80,82 Lt (aštuoniasdešimt litų      82 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš ieškovo A. G. (duomenys neskelbtini)  atsakovui UAB „Gilova”              (duomenys neskelbtini) 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                             Virgilijus Grabinskas

 

 

 

 

                                                                                                             Birutė Janavičiūtė   

 

 

 

 

                                                                                                             Egidijus Laužikas