Civilinė byla Nr. 3K-3-352/2012 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00788-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
11.9.6; 11.9.10.2; 11.9.10.8
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (A. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties ir Visagino miesto
apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui valstybinei įmonei Ignalinos AE dėl
išbraukimo iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo ir neteisėto atleidimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas 2008 m. gegužės 22 d. pateikė atsakovui
pareiškimą, kuriuo išreiškė sutikimą būti
atleistam pagal VĮ Ignalinos AE darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių
garantijų įstatymo, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. 1491 Dėl
valstybės įmonės IAE pirmojo bloko sustabdymo, DK 129 straipsnio nuostatas nuo 2009 m. liepos 1 d. Atsakovas 2008 m.
rugsėjo 3 d. supažindino ieškovą su 2008 m. rugsėjo 1 d. įspėjimu nutraukti
darbo sutartį. Žinodamas apie atleidimą, ieškovas neplanavo toliau dirbti
atsakovo įmonėje ir nesirengė laikyti lietuvių kalbos egzamino, gauti VSD
leidimo toliau dirbti. Įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo laikotarpiu
ieškovas siekė pasinaudoti teise gauti laisvo nuo darbo laiko tam, kad ieškotų
naujo darbo, tačiau IAE chemijos cecho viršininkas pasiūlė jam darbo ieškotis dviejų
naktinių pamainų metu.
Ieškovas 2009 m. balandžio 6 d. buvo supažindintas
su atsakovo 2009 m. balandžio 1 d. potvarkiu, kuriuo vienašališkai be ieškovo
sutikimo buvo išbrauktas iš 2009 m. atleidžiamų darbuotojų sąrašo. Jis kreipėsi
į darbdavį, prašydamas pakeisti tokį sprendimą, vėliau sirgo, po to išėjo kasmetinių
atostogų, po ligos 2009 m. liepos 23 d. grįžti į darbą negalėjo, nes neturėjo
leidimo patekti į darbo vietą. 2009 m. rugsėjo 1 d. atsakovas nutraukė su
ieškovu darbo sutartį DK 136 straipsnio l dalies 2 punkto pagrindu; 2009 m.
spalio 22 d. atsakovas atšaukė įsakymą dėl atleidimo ir nutraukė darbo sutartį
su ieškovu DK 136 straipsnio l dalies 2 punkto ir 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto
pagrindu.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti
VĮ Ignalinos AE personalo direktoriaus 2009 m. balandžio 1 d. potvarkį
išbraukti jį iš 2009 m. atleidžiamų darbuotojų sąrašo ir grąžinti jį į atsakovo
2009 m. liepos 1 d. atleidžiamų darbuotojų, kurie 2008 m. rugsėjo 1 d. įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, sąrašą;
atsakovo sprendimą atleisti iš einamų pareigų DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto
ir 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, priteisti iš atsakovo ieškovo
naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo
iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovo nuomone,
darbdavys, supažindinęs jį su įspėjimu, suteikė pagrindą tikėti, kad jis po
dešimties mėnesių bus atleistas iš pareigų, todėl ieškovas nebesirengė egzaminui,
netvarkė dokumentų saugumo leidimui patekti į VĮ Ignalinos AE zoną gauti. Ieškovo
teigimu, tuo pasinaudojo chemijos cecho viršininkas ir, kerštaudamas dėl
prašymo suteikti laisvas dienas, pateikė personalo direktoriui 2009 m. kovo 31
d. raštą, kuriame pasiūlė išbraukti ieškovą iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo,
nurodydamas, kad nebus naikinama jo pareigybė. Be to, darbdavys nesilaikė
drausminės nuobaudos skyrimo procedūros ieškovui 2009 m. spalio 22 d. atvykus į darbą po trijų mėnesių pertraukos,
iš karto be jo pasiaiškinimo įteikė
įsakymą atleisti iš darbo.
II. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Visagino miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 13
d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ėjo cheminio vandens
valymo baro cecho pamainos viršininko pareigas; 2006 m. lapkričio 27 d.
atsakovo generalinis direktorius priėmė įsakymą Dėl mažinimų 2008 m.
pareigybių sąrašo tvirtinimo, kuriuo patvirtino įmonės pareigybių, mažinamų
2008 metais dėl I energijos
bloko eksploatavimo užbaigimo, sąrašą; šiame sąraše numatyta, kad chemijos
ceche minėtais metais bus sumažinta trimis pareigybėmis; chemijos cecho
viršininkas A. O. buvo sudaręs chemijos cecho darbuotojų, pageidaujančių
nutraukti darbo sutartis 2009 metais,
sąrašą, į kurį buvo įtrauktas ir ieškovas su juo darbo sutartį buvo
planuojama nutraukti 2009 m. ketvirtame ketvirtyje; chemijos cecho viršininkas
A. O. neprieštaravo, kad ieškovas būtų atleistas iš pareigų nuo 2009 m. liepos 1
d., pasibaigus leidimo savarankiškam darbui galiojimo laikui; ieškovas buvo
tinkamai supažindintas su įspėjimu nutraukti su juo darbo sutartį prieš 10
mėnesių, jam paaiškinta, kad įspėjimo
laikotarpiu Ignalinos darbo biržos Visagino poskyris su juo sudarys individualų
planą, kuriame bus galima pasirinkti garantijas, numatytas VĮ Ignalinos
atominės elektrinės darbuotojų papildomo užimtumo ir socialinių garantijų
įstatyme, šiame įstatyme numatytas
išmokas nustatyta tvarka ieškovui mokės darbo birža; 2008 m. atsakovo administracija nusprendė tiek 2008 m., tiek 2009
m. nemažinti specialaus cheminio vandens valymo baro cecho pamainos viršininkų
pareigybių skaičiaus;.
Atsakovo personalo direkcija 2009 m. vasario 20 d.
raštu pasirašytinai informavo ieškovą, kad jam įstatyme nustatyta tvarka
įspėjimo termino metu suteikiamas laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškai
(laisvų nuo darbo dienų trukmė ir konkretus laikas turi būti suderinti su cecho
viršininku). Ieškovas 2009 m. kovo 2 d. kreipėsi į savo cecho viršininką,
prašydamas suteikti jam apmokamą laiką 2009 m. kovo 12 d., 2009 m. kovo 13 d. ir
2009 m. kovo 27 d. naujo darbo paieškai. Cecho viršininkas rezoliucija ant šio
prašymo pasiūlė dvi naktines pamainas pagal 2009 metų tabelį. Teismo nuomone,
šią rezoliuciją reikia suprasti taip, kad du kartus iš eilės ieškovui nereikės
atvykti naktį į darbą, o dienomis turės laisvą nuo darbo laiką, kurį galės skirti
naujam darbui ieškoti. Teismas laikė, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog cecho
viršininkas ieškovui būtų rodęs nepagarbą.
2009 m. kovo 31 d. atsakovo technikos direkcijos
chemijos cecho viršininkas A. O. pateikė atominės elektrinės personalo
direktoriui raštą, kuriame nurodė, kad, atsižvelgiant į naują IAE struktūrą,
specialaus cheminio vandens valymo baro pamainos viršininko pareigybė 2009
metais nebus mažinama; tais metais numatomas didesnis cecho personalo
atleidimas iš darbo dėl sveikatos, todėl siekiant sudaryti normalias sąlygas
cecho operatyvinei tarnybai funkcionuoti prašė iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo
išbraukti ieškovą. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu nenustatė, kad, surašydamas
ir pateikdamas tokį raštą išbraukti ieškovą iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo,
cecho viršininkas turėjo kokių nors asmeninių tikslų pakenkti ieškovui. Priešingai,
teismo posėdžio metu cecho viršininkas parodė, kad ieškovo paslaugos atominei
elektrinei buvo reikalingos, todėl ir siūlė jį išbraukti iš atleidžiamų
darbuotojų sąrašo. Atsakovo personalo direktorius 2009 m. balandžio 1 d. priėmė
potvarkį, kuriuo esant gamybiniam būtinumui išbraukė ieškovą iš darbuotojų, su
kuriais planuojama nutraukti darbo sutartis 2009 metais, sąrašo; pripažino 2008
m. rugsėjo 1 d. įteiktą ieškovui įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo
negaliojančiu. Taip ieškovui buvo išsaugota darbo vieta ir jis galėjo
nebesirūpinti naujo darbo paieška. Ieškovas apie tai buvo informuotas atsakovo 2009
m. balandžio 9 d. raštu, kuriame nurodyta, kad jam įteiktas įspėjimas laikomas
negaliojančiu. Atsakovo 2009 m. balandžio 24 d. atsakovo raštu ieškovui buvo
išaiškinta teisė nutraukti darbo sutartį savo noru. Teismas pažymėjo, kad DK
nuostatose nenustatyta būtinybės darbdaviui prašyti darbuotojo, kuris įspėtas
apie jo pareigybės (darbo vietos) panaikinimą, sutikimo palikti jį darbo
vietoje tai darbdavio teisė, todėl padarė išvadą, jog atsakovas, išbraukdamas
ieškovą iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo, nepažeidė įstatymo nuostatų.
Pasisakydamas dėl atleidimo iš darbo pagrindų
panaikinimo, teismas pažymėjo, kad ieškovas pagrįstai buvo atleistas iš darbo
DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (kai darbuotojui įstatymų
nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą), nes
leidimas ieškovui patekti į Ignalinos AE teritorija jau nebegaliojo. Neturėdamas
šio leidimo, ieškovas negalėjo tęsti darbo pas atsakovą. 2009 m. spalio 22 d. atvykęs į darbą ieškovas
atsisakė paaiškinti, kodėl jis darbe nebuvo 4 mėnesius, neprašė laiko
pasiaiškinimui pateikti, nesiekė su darbdaviu susitarti ir nebuvo sąžiningas jo
atžvilgiu, todėl teismas konstatavo, kad darbdavys protingai ir teisingai
ieškojo susitarimo susidariusiai situacijai išspręsti, tačiau, neturėdamas kitokios
išeities, pagrįstai jį atleido DK 136
straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas, įvertinęs bylos duomenis,
nurodė, kad nėra pagrindo abejoti ieškovo darbo sutartyje padarytais įrašais ir
jų autentiškumu, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą dėl darbo
sutarties 8 lapo klastojimo.
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi atmetė
ieškovo apeliacinį skundą ir Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m.
liepos 13 d. sprendimą paliko
nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad nepagrįstas
ieškovo aiškinimas, jog įspėjimu
apie atleidimą iš darbo buvo nustatytos būtinosios darbo sutarties sąlygos,
kurių pakeitimui turi būti taikomas DK 120 straipsnio 2 dalies tvarka.
Įspėjimas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva neturi
susitarimo, suprantamo kaip bendros suderintos valios išraiška, požymių tai yra
vienašalis darbdavio pareiškimas, kuriuo siekiama įgyvendinti darbdavio teisę
atleisti darbuotoją susiklosčius tam tikroms aplinkybėms organizuojant
darbdavio veiklą. Kolegija sutiko su
ieškovo argumentu, kad darbdavys, įspėjęs apie būsimą atleidimą, turi teisę
atleisti darbuotoją anksčiau įspėjimo termino pabaigos, jeigu to siekia pats
darbuotojas, taip sudarant galimybę darbuotojui pačiam nuspręsti, kokia
apimtimi pasinaudoti jam suteiktomis garantijomis. Tačiau kolegija padarė
išvadą, kad, darbuotojui pareiškus ketinimą nutraukti darbo sutartį anksčiau
įspėjimo termino, darbdavys privalo
jį atleisti tuo pačiu įspėjime nurodytu DK 129 straipsnio pagrindu. Atleidimui
anksčiau nustatyto įspėjime termino būtinas bendras šalių valios pareiškimas. Kad
būtų atleistas iš darbo anksčiau įspėjimo termino pabaigos be darbdavio
pritarimo, darbuotojas gali pasinaudoti DK 127straipsnio 1 dalyje nustatyta
teise. Kadangi įspėjimo terminu atsakovas nustatė, kad išlieka ieškovo
kvalifikacijos ir atliekamų funkcijų darbuotojų poreikis, tai jis, turėdamas
tokią teisę, teisėtai atšaukė įspėjimą ir apie tai informavo ieškovą iki šiam
išeinant atostogų. Šį faktą ieškovas pripažįsta. Dėl to ieškovui po atostogų be
pateisinamos priežasties negrįžus į darbą, jis pagrįstai už šiurkštų darbo
drausmės pažeidimą buvo atleistas iš darbo.
Kolegijos nuomone, nereikšminga nagrinėjant šalių
ginčą tai, kad atsakovas 2009 m. rugsėjo 1 d. nurodė atleidęs ieškovą kitu
pagrindu, nes, neturėdamas žinių iš ieškovo ir negalėdamas su juo susisiekti, atsakovas
nesprendė dėl atleidimo ypač nenaudingu ieškovui pagrindu. Darbdavys, nustatęs,
kad atleidimas turi būti kvalifikuotas kitu įstatyme numatytu pagrindu, turi ne
tik teisę, bet ir pareigą pakeisti klaidingai nurodytą pagrindą ir nustatyti
kitą darbo sutarties nutraukimo terminą. Taigi, paaiškėjus reikšmingoms
faktinėms aplinkybėms, kai anksčiau nustatytas atleidimo pagrindas nesukėlė realių
padarinių, atsakovo darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimas nereiškia
naujos darbo sutarties sudarymo.
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas
prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d.
sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. gruodžio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą tenkinti ieškinį.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl būtinųjų darbo sutarties pakeitimo sąlygų ir tvarkos bei dėl darbuotojo
teisės gauti laisvų dienų naujam darbui ieškoti. Kasatorius nurodo, kad
atsakovas pasiūlė nutraukti darbo sutartį VĮ Ignalinos atominės elektrinės
darbuotojų papilomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo pagrindu pagal DK
129 straipsnį ir jis 2008 m. gegužės 21 d. rašytiniu sutikimu sutiko būti
atleistu. DK 120 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad būtinosios darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik esant
išankstiniams darbuotojo sutikimui, todėl kasatorius mano, kad jis davė
išankstinį rašytinį sutikimą nutraukti darbo sutartį ir taip šalys susitarė dėl
būtinųjų darbo sutarties nutraukimo sąlygų darbo sutartis galioja iki 2009 m.
liepos 3 d. ir taikomos VĮ Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papilomų
užimtumo ir socialinių garantijų įstatyme nustatytos socialinės garantijos. Įspėjimo laikotarpiu kasatorius kreipėsi į
atsakovą, prašydamas suteikti laisvo laiko naujo darbo paieškai. Kasatoriaus
nuomone, dėl tokių jo prašymų kilo nesutarimų su cecho viršininku A. O., nes
jis pasiūlė ieškoti darbo dviejų naktinių pamainų metu.
2. Dėl darbuotojo
prašymo nutraukti darbo sutartį nesibaigus įspėjimo terminui. Kasatorius
nurodo, kad dėl neigiamos atmosferos darbe jis 2009 m. balandžio 7 d. įteikė
prašymą nutraukti darbo sutartį anksčiau įspėjimo termino (nuo 2009 m. birželio
14 d.). Personalo direktorius, gavęs tokį prašymą atsakė, kad neturi teisės
spręsti generalinio direktoriaus kompetencijai skirtų klausimų. 2009 m.
balandžio 24 d. generalinio direktoriaus rašte pateikta informacija, kad
kasatoriaus prašymas netenkinamas, nurodant, kad darbuotojas turi teisę prašyti
nutraukti darbo sutartį savo noru, o įrašyti į darbdavio iniciatyva 2009 m.
mažinamų darbuotojų sąrašą nėra teisinio pagrindo. Kasatorius pažymi, kad
atsakovas, išleisdamas įsakymą palikti ieškovą dirbti, siekė atleisti jį be socialinių
garantijų siūlydamas nutraukti darbuotojo pareiškimu pagal CK 127 straipsnio
nuostatas. Nepagrįsti, kasatoriaus nuomone, ir atsakovo darbuotojų teiginiai,
kad kasatoriaus pareigybės negalima panaikinti ir jo pakeisti kitu darbuotoju.
3. Dėl neteisėto atleidimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad
darbo sutartį susitarė nutraukti nuo 2009 m. liepos 22 d. (2009 m. liepos 3 d.
nustatytas terminas pratęstas dėl ligos). Šis susitarimas teismo tvarka
nenutrauktas, nepripažintas negaliojančiu, kasatorius nedavė sutikimo jo
nutraukti ar pakeisti, todėl atsakovas 2009 m. liepos 22 d. privalėjo įforminti sutarties nutraukimą (127
straipsnio 1 dalis), o gavęs iš teismo pranešimą dėl darbo ginčo, darbo sutartį
galėjo nutraukti tik sulaukęs teismo sprendimo (DK 130 straipsnio 4 dalis, 129
straipsnio 3 dalies 3 punktas).
Atsakovas, nutraukęs su kasatoriumi darbo sutartį
nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pažeidė
kasatoriaus teises. Kasatorius mano, kad atsakovas privalėjo įrodyti, kokio
įstatymo pagrindu yra atimta teisė dirbti tam tikrą darbą. Be to, atsakovas
perkeldamas jam atsakomybę gauti naują leidimą dirbti, vengė atlikti savo
pareigas, nustatytas Cecho viršininko specialaus vandens valymo baro pamainos
viršininko pareiginėje instrukcijoje. Kadangi kasatorius į šias pareigas
paskirtas, tai jam netaikytinas lietuvių kalbos mokėjimas, tačiau leidimui
gauti atsakovas įrašė tokį reikalavimą. Kasatorius pažymi, kad teismai,
vertindami atleidimo pagrįstumą, neskyrė dviejų veiksmų specialios teisės
pabaigos (leidimo galiojimo pabaigos) ir specialios teisės atėmimo (leidimo
atėmimo). Sąvoką ,,specialios teisės atėmimas kasatorius aiškina kaip
galiojančio leidimo nutraukimą prieš asmens valią, o ,,specialios teisės
pabaiga kaip galiojimo pabaigą pasibaigus terminui.
Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2009 m.
spalio 16 d. raštu atsakovas nurodė, jog darbo sutartis su juo nutraukta nuo
2009 m. rugsėjo 1 d. DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Apie
atleidimą buvo informuotas Sodros Visagino skyrius. Po pusantro mėnesio
atsakovas savo iniciatyva iš naujo nutraukė darbo sutartį, nurodydamas dar ir
papildomą sutarties nutraukimo pagrindą. Nors atsiliepime į ieškinį atsakovas
nurodė, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta perkeliant atleidimo datą iš
2009 m. rugsėjo 1 d. į 2009 m. spalio 22 d., kasatorius pažymi, jog įstatyme
nenustatyta darbdavio teisės perkelti nutrauktos darbo sutarties terminą ir
nurodyti naujus atleidimo pagrindus. Bylos duomenimis, nepaneigti kasatoriaus
argumentai, kad atsakovas pakeitė darbo sutarties 8 lapą.
Atsiliepime į kasacinį
skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų
sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais
argumentais:
1. Dėl būtinųjų darbo sutarties pakeitimo sąlygų ir tvarkos, VĮ Ignalinos
atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų
įstatymo taikymo. Kasatorius savo nesutikimą su teismų procesiniais
sprendimais grindžia VĮ Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų
užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo nuostatomis, jas traktuodamas sau
palankia linkme. Šiuo įstatymu
nustatytos papildomos užimtumo ir socialinės
garantijos atleidžiamiems
elektrinės darbuotojams, tačiau tai nėra pagrindas darbdaviui priimti sprendimą
nutraukti darbo sutartis. Darbdavys, priimdamas sprendimą, pirmiausia
vadovaujasi DK normomis ir tik tada taiko socialines garantijas
reglamentuojančius teisės aktus. Pakeisdamas sprendimą ir išbraukdamas
kasatorių iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo, siekė užtikrinti saugų ir
nenutrūkstamą elektrinės darbą iki jos eksploatavimo pabaigos. Be to,
atsakovas, palikdamas kasatorių dirbti, nekeitė darbo sutartyje sulygtų sąlygų
ir užtikrino jam garantuotą darbo vietą sustabdžius antrąjį jėgainės bloką.
Atsakovas mano, kad tokiu atveju darbuotojo sutikimo nereikėjo. Atsakovo
nuomone, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad buvo šalių susitarimas nutraukti
darbo sutartį DK 129 straipsnio pagrindu. Įspėjimas apie būsimą darbo sutarties
nutraukimą darbdavio iniciatyva neturi susitarimo, suprantamo kaip bendros
valios išraiška, požymių. Įspėjimas yra vienašalis darbdavio pareiškimas,
kuriuo siekiama įgyvendinti darbdavio teisę atleisti darbuotoją tam tikromis
sąlygomis.
2. Dėl darbuotojo teisės gauti laisvų dienų naujam darbui ieškoti.
Atsakovas pripažįsta, kad įspėti apie atleidimą darbuotojai turi teisę gauti
dvi laisvas apmokamas darbo dienas naujam darbui ieškoti. Papildomos dienos
suteikiamos darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Atsakovas paaiškino, kad
tuo metu ceche dirbo apie 20 įspėtų darbuotojų, kurie turėjo teisę gauti laisvų
dienų. Kadangi ceche darbas vyksta nepertraukiamu režimu, buvo reikalingas
abiejų šalių sutarimas dėl laisvų dienų. Ceche dirbama penkiomis pamainomis, todėl
suteikti kasatoriui laisvą dieną dieninės pamainos metu buvo itin sunku. Be to,
net ir suteikus laisvą naktinę pamainą, kasatorius galėjo naktį ilsėtis, o
dienos metu ieškoti darbo. Bylos duomenys nepatvirtina, kad kasatorius ieškojo
darbo ar jį rado.
3. Dėl darbuotojo prašymo nutraukti darbo sutartį nesibaigus įspėjimo
terminui. Kasatorius nurodo, kad 2009 m. balandžio 7 d. pateikė
prašymą nutraukti sutartį nepasibaigus
įspėjimo terminui. Atsakovas pažymi, kad šis prašymas pateiktas po to, kai jis
potvarkiu išbraukė kasatorių iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo. Atsakovo
nuomone, kasatorius neteisingai aiškina gautą atsakymą.
4. Dėl neteisėto atleidimo. Atsakovo teigimu, kasatorius nepagrįstai
nurodo netinkamą DK 130 straipsnio 4 dalies taikymą nagrinėjamu atveju ši
norma netaikytina. Be to, atsakovas pažymi, kad 2009 m. balandžio 1 d. jam
pripažinus negaliojančiu įspėjimą apie atleidimą iš darbo, kasatorius turėjo
pakankamai laiko darbo leidimui gauti. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad
leidimo gavimas yra atsakovo pareiga pagal Branduolinės energijos įstatymo
nuostatas Valstybės saugumo departamentui suteikta teisė rekomenduoti ar
nerekomenduoti dirbti IAE. Kadangi kasatoriui buvo išduotas terminuotas
leidimas dirbti, tai jis turėjo užpildyti nustatyto pavyzdžio anketą ir
pateikti ją darbdaviui. Net ir po įspėjimo atšaukimo kasatorius turėjo laiko
tam leidimui gauti, o atsakovas, būdamas suinteresuotas, kad kasatorius dirbtų,
būtų išsprendęs jo darbo, turint laikiną leidimą, klausimą. Taigi, asmuo neturintis specialios įstatyme
nustatytos teisės, gali būti atleistas DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto
pagrindu. Atsakovas mano, kad turėjo įstatyme nustatytą pagrindą nutraukti su
kasatoriumi darbo sutartį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d., tačiau, gavęs duomenų, jog
kasatorius gydosi užsienyje, pateikė užklausimą Valstybės saugumo departamentui
dėl galimo kasatoriaus išvykimo už Lietuvos Respublikos ribų ir išsiuntė
kasatoriui registruotą laišką atvykti pasiaiškinti. Atsakovo nuomone, taip jis
pripažino, kad darbo sutartis nenutraukta, o tęsiasi. Atvykęs į darbą kasatorius nepaaiškino piktybinio neatvykimo į
darbą priežasčių, be to, buvo gauti Valstybės saugumo departamento atsakymai,
kad jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos, todėl atsakovas, pripažinęs 2009 m. rugsėjo
1 d. įrašą darbo sutartyje negaliojančiu, atleido kasatorių nuo 2009 m. spalio
22 d. DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto
pagrindu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o
j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą reikšmės ir darbdavio teisės jį
atšaukti
Darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo buvimas, bet
ir tinkamai įvykdyta atleidimo procedūra. DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nutraukti neterminuotą
darbo sutartį darbdavio iniciatyva galima, prieš tai darbuotoją atitinkamai
įspėjus. Darbdavys, nutraukdamas darbo
sutartį savo iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, turi laikytis DK 130
straipsnio reikalavimų. DK nuostatose įtvirtinta taisyklė, kad darbdavys turi
įspėti darbuotoją apie numatomą atleidimą iš darbo prieš du mėnesius. Tam
tikros kategorijos darbuotojai, nurodyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie
atleidimą turi būti įspėti prieš keturis mėnesius. Kolektyvinėje sutartyje ar
įstatyme gali būti nustatyti kitokie įspėjimo apie atleidimą terminai.
Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės
darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo (toliau Įstatymas)
6 straipsnyje nustatyta, kad atleidžiamas iš darbo darbuotojas apie numatomą
atleidimą raštu įspėjamas prieš 10
mėnesių. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad, patvirtinus Ignalinos AE
eksplotavimo nutraukimo planus, Ignalinos AE administracija kasmet informuoja
Ignalinos AE darbuotojus, paskelbdama galimų sumažinti per artimiausius 12
mėnesių darbuotojų pareigybių ir profesijų sąrašą.
Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad
kasatoriaus pareigybė buvo įtraukta į galimų sumažinti per artimiausius 12
mėnesių darbuotojų pareigybių ir profesijų sąrašą ir jis įstatymo nustatyta
tvarka buvo įspėtas apie būsimą atleidimą, taip įgijo atleidžiamo darbuotojo
statusą. Teismo taip pat nustatyta, kad darbdavio potvarkiu kasatoriaus
pareigybė buvo išbraukta iš galimų sumažinti darbuotojų pareigybių ir profesijų
sąrašo bei atšauktas įspėjimas dėl būsimo atleidimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidžiamo
darbuotojo statusu nesuteikiama garantijos, jog darbuotojas bus atleistas. Įstatymo
2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta atleidžiamo darbuotojo sąvoka tai Ignalinos
AE darbuotojai, kurie yra įspėti apie darbo sutarties nutraukimą DK 129
straipsnyje nustatytais pagrindais dėl Ignalinos AE pirmojo ir antrojo blokų
eksplotavimo užbaigimo, išskyrus darbuotojus, kurie primti AE eksplotavimo
nutraukimo darbams. Atleidžiamo darbuotojo statusas yra svarbus dėl įstatyme
nustatytų užimtumo garantijų taikymo (Įstatymo antrasis skirsnis). Tačiau
darbdavio įsakymas dėl darbuotojo pareigybės įtraukimo į galimų sumažinti per
artimiausius 12 mėnesių pareigybių ar profesijų sąrašą ir įspėjimo apie būsimą
darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnyje nustatytais pagrindais nėra
darbdavio patvarkymas dėl darbo sutarties nutraukimo. Tai yra įstatyme
nustatytų garantijų vykdymas, kai siekiama nutraukti darbo sutartį darbdavio
iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės.
Įspėjimas apie būsimą atleidimą iš darbo DK 129
straipsnyje nustatytais pagrindais nėra ir darbo sutarties sąlygų keitimas DK
120 straipsnio 2 dalies prasme, todėl atšaukti įspėjimą apie būsimą atleidimą
darbuotojo sutikimo nereikia. Įspėjimas apie būsimą atleidimą yra vienašalis
darbdavio pareiškimas, neturintis bendros valios su darbuotojo valia išraiškos.
Juo siekiama įgyvendinti darbdavio teisę, esant svarbiai priežasčiai ir
laikantis darbo sutarties nutraukimo tvarkos, nutraukti darbo sutartį su
darbuotoju. Kartu tai yra garantija darbuotojui pasiruošti su darbo sutarties
nutraukimu susijusiems padariniams (Įstatymo antrasis skirsnis, DK 129
straipsnio 3 dalis). Taigi, teisė nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnyje
nustatytais pagrindais priklauso darbdavio iniciatyvai, kaip ir teisė, esant
tam tikroms sąlygoms, atšaukti įspėjimą apie būsimą darbo sutarties nutraukimą
ir neatleisti įspėto darbuotojo iš darbo.
Tuo atveju, kai darbdavys atšaukia įspėjimą apie
būsimą darbo sutarties nutraukimą dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo ir išlieka
ta pati darbo vieta, šiuo pagrindu darbo sutartis su darbuotoju negali būti
nutraukiama ir darbuotojas turi tęsti darbo santykius, buvusius iki įspėjimo.
Jeigu darbuotojas, atšaukus įspėjimą dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo,
nesutinka darbo santykių tęsti, darbo sutartį gali nutraukti kitais pagrindais,
pvz., savo iniciatyva (DK 127 straipsnis), šalių susitarimu (DK 125
straipsnis). Tačiau tol, kol darbo sutartis su darbuotoju nenutraukta,
darbuotojas turi eiti savo pareigas.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai nustatė, kad atsakovas išbraukė kasatorių iš atleidžiamų
darbuotojų sąrašo ir atšaukė įspėjimą dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo nepasibaigus
įspėjimo terminui ir kad, atšaukdamas įspėjimą ir palikdamas kasatorių toliau
dirbti įmonėje, nekeitė darbo sutartyje nustatytų darbo sąlygų, todėl sprendė, jog
nebūtinas darbuotojo sutikimas atšaukti įspėjimą. Teismai taip pat nustatė, kad
nebuvo priimta darbdavio patvarkymo nutraukti darbo sutartį su kasatoriumi
pagal DK 129 straipsnį kasatorius buvo tik įspėtas dėl būsimo darbo sutarties
nutraukimo šiuo pagrindu. Dėl to nepagrįstu teismai pripažino kasatoriaus teiginį,
kad šalys susitarė nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį ir tik šalių
susitarimu gali būti sprendžiama dėl įspėjimo atšaukimo. Teisėjų kolegija šias
teismų išvadas pripažįsta pagrįstomis.
Kasaciniame skunde teigiama, kad darbdavys turėjo
nutraukti darbo sutartį pagal kasatoriaus prašymą, nepasibaigus įspėjimo
terminui. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta
nepagrįstais ir pažymi, kad tuo atveju, kai darbuotojas yra įspėtas apie darbo
sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, pats prašo šiuo pagrindu jį
atleisti iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui ir nurodo konkrečią atleidimo
datą, šis gali būti atleistas iš darbo jo nurodytu laiku, nekeičiant atleidimo
pagrindo, tik darbdaviui sutikus. Minėta, kad iki kasatoriaus prašymo atleisti
jį iš darbo, nepasibaigus įspėjimo terminui, atsakovas išbraukė kasatorių iš
atleidžiamų darbuotojų sąrašo ir atšaukė įspėjimą dėl būsimo atleidimo. Tai
reiškia, kad atsakovas apskritai atsisakė nutraukti darbo sutartį su kasatoriumi
darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, todėl tokiu atveju, kaip
pirmiau nurodyta, darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį kitais pagrindais,
pvz., darbuotojo prašymu (DK 127 straipsnis), šalių susitarimu (DK 125
straipsnis).
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia,
kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė
įspėjimą dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo reglamentuojančias
materialiosios teisės normas ginčo santykiams.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo
argumentų, susijusių su papildomo laiko suteikimu darbuotojui naujam darbui
ieškoti, nes jie neturi teisinės reikšmės ginčui dėl išbraukimo iš atleidžiamų
darbuotojų sąrašo ir atleidimo iš darbo teisėtumui išspręsti.
Dėl
kasatoriaus atleidimo iš darbo teisėtumo
Darbuotojui teismo tvarka ginčijant darbo sutarties nutraukimą, darbo bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar darbo sutarties nutraukimas atitinka įstatymo reikalavimus, t. y. ar faktinės bylos aplinkybės ir taikytinos teisės normos ginčo sprendimui sudaro pagrindą pripažinti, kad atleidimas yra teisėtas. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad atsakovas 2009 m. rugsėjo 1 d. nutraukė darbo sutartį su kasatoriumi pagal DK 136 straipsnio 1dalies 2 punktą (kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą). Atsakovas 2009 m. spalio 22 d. įsakymu šios darbo sutarties nutraukimą pripažino negaliojančiu ir tos pačios dienos įsakymu atleido kasatorių iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (neatvykimą į darbą dėl svarbių priežasčių visą darbo dieną). Apeliacinės instancijos teismas laikė nereikšminga aplinkybę, kad kasatorius 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo atleistas iš darbo ir darbdavys vėliau perkvalifikavo atleidimo pagrindą bei pakeitė atleidimo datą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad darbdavys turėjo tokia teisę ir net pareigą, nes, paaiškėjus reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, buvo būtina spręsti dėl atleidimo pagrindo. Šis teismas taip pat nurodė, kad pirmiau nustatytas pagrindas nesukėlė realių teisinių padarinių.
Kasaciniame skunde teigiama, kad darbo sutartis su kasatoriumi buvo nutraukta 2009 m. rugsėjo 1 d. ir darbdavys, vieną kartą nutraukęs darbo sutartį, neturėjo teisinio pagrindo su nedirbančiu darbuotoju pakartotinai nutraukti darbo sutartį 2009 spalio 22 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie nurodytos išvados netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, tai lėmė netinkamą materialiosios teisės normos, reglamentuojančios atleidimo iš darbo pagrindus, taikymą. Iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus pažymos apie kasatoriaus socialinį draudimą 1983 m. gegužės 13 d.2010 m. rugpjūčio 6 d. laikotarpiu matyti, kad apie kasatoriaus atleidimą iš darbo 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo informuotas Sodros Visagino skyrius. Iš šių duomenų matyti ir tai, kad kasatoriaus draudimo pabaiga yra 2009 m. spalio 22 d. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir tinkamai neišsiaiškino, ar tikrai 2009 m. rugsėjo 1 d. atleidimas iš darbo nesukėlė teisinių padarinių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nevertino atsakovo nurodytų kasatoriaus atleidimo iš darbo pagrindų teisėtumo. Kasaciniame skunde teigiama, kad atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punktą kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą yra neteisėtas, nes iš kasatoriaus specialioji teisė nebuvo atimta, ji pasibaigė. Branduolinės energetikos įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas spendžia apie asmenų, įdarbinamų ir dirbančių branduolinės energetikos objektuose, patikimumą; 71 straipsnio 1 dalyje užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, turintys Lietuvos Respublikos vizą ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įsidarbina branduolinės energetikos objektuose pritarus Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir suderinus su Valstybės saugumo departamentu Vyriausybės nustatyta tvarka. Kasatoriui išduotas leidimas baigė galioti 2009 m. liepos 1 d. Atsakovo požiūriu, Valstybės saugumo departamento rekomendacija dirbti atominėje elektrinėje yra speciali teisė. Kasatorius turėjo terminuotą leidimą dirbti, todėl, jam pasibaigus, turėjo užpildyti nustatyto pavyzdžio anketą ir pateikti darbdaviui, tačiau šio reikalavimo neįvykdė, todėl kasatoriaus atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra teisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad pasibaigęs leidimas dirbti tam tikrą darbą negali būti traktuojamas kaip leidimo dirbti atėmimas, yra pagrįsti. Kasatoriaus teigimu, kai darbuotojas nesutinka gauti leidimo dirbti atominėje elektrinėje, jis turi būti atleidžiamas pagal DK129 straipsnį darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, kai nėra darbuotojo kaltės. Šie kasacinio skundo argumentai buvo nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų apskritai nepasisakė.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas atleidimo iš darbo teisinis įvertinimas neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies, 320 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nebuvo tirtos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės atleidimo pagrindo teisėtumui įvertinti, be to, nepasisakyta dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų kasatoriaus atleidimo iš darbo teisėtumo klausimu. Dėl to teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nutartį naikina ir bylą perduoda apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su
procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 41,63 Lt. Teisėjų kolegijai
nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo,
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme,
paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu
su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio
5 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui
nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Zigmas Levickis
Pranas Žeimys