Civilinė byla Nr. 3K-3-352/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-11-3-00788-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.6; 11.9.10.2; 11.9.10.8

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. liepos 4 d.

Vilnius 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (A. K.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties ir Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui valstybinei įmonei „Ignalinos AE“ dėl išbraukimo iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo ir neteisėto atleidimo.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

                                                            I. Ginčo esmė

 

Ieškovas 2008 m. gegužės 22 d. pateikė atsakovui pareiškimą, kuriuo išreiškė  sutikimą būti atleistam pagal VĮ Ignalinos AE darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. 1491 „Dėl valstybės įmonės IAE pirmojo bloko sustabdymo“, DK 129 straipsnio nuostatas  nuo 2009 m. liepos 1 d. Atsakovas 2008 m. rugsėjo 3 d. supažindino ieškovą su 2008 m. rugsėjo 1 d. įspėjimu nutraukti darbo sutartį. Žinodamas apie atleidimą, ieškovas neplanavo toliau dirbti atsakovo įmonėje ir nesirengė laikyti lietuvių kalbos egzamino, gauti VSD leidimo toliau dirbti. Įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo laikotarpiu ieškovas siekė pasinaudoti teise gauti laisvo nuo darbo laiko tam, kad ieškotų naujo darbo, tačiau IAE chemijos cecho viršininkas pasiūlė jam darbo ieškotis dviejų naktinių pamainų metu.

Ieškovas 2009 m. balandžio 6 d. buvo supažindintas su atsakovo 2009 m. balandžio 1 d. potvarkiu, kuriuo vienašališkai be ieškovo sutikimo buvo išbrauktas iš 2009 m. atleidžiamų darbuotojų sąrašo. Jis kreipėsi į darbdavį, prašydamas pakeisti tokį sprendimą, vėliau sirgo, po to išėjo kasmetinių atostogų, po ligos 2009 m. liepos 23 d. grįžti į darbą negalėjo, nes neturėjo leidimo patekti į darbo vietą. 2009 m. rugsėjo 1 d. atsakovas nutraukė su ieškovu darbo sutartį DK 136 straipsnio l dalies 2 punkto pagrindu; 2009 m. spalio 22 d. atsakovas atšaukė įsakymą dėl atleidimo ir nutraukė darbo sutartį su ieškovu DK 136 straipsnio l dalies 2 punkto ir 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VĮ „Ignalinos AE“ personalo direktoriaus 2009 m. balandžio 1 d. potvarkį išbraukti jį iš 2009 m. atleidžiamų darbuotojų sąrašo ir grąžinti jį į atsakovo 2009 m. liepos 1 d. atleidžiamų darbuotojų, kurie  2008 m. rugsėjo 1 d. įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, sąrašą; atsakovo sprendimą atleisti iš einamų pareigų DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovo nuomone, darbdavys, supažindinęs jį su įspėjimu, suteikė pagrindą tikėti, kad jis po dešimties mėnesių bus atleistas iš pareigų, todėl ieškovas nebesirengė egzaminui, netvarkė dokumentų saugumo leidimui patekti į VĮ „Ignalinos AE“ zoną gauti. Ieškovo teigimu, tuo pasinaudojo chemijos cecho viršininkas ir, kerštaudamas dėl prašymo suteikti laisvas dienas, pateikė personalo direktoriui 2009 m. kovo 31 d. raštą, kuriame pasiūlė išbraukti ieškovą iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo, nurodydamas, kad nebus naikinama jo pareigybė. Be to, darbdavys nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo procedūros – ieškovui 2009 m. spalio 22 d.  atvykus į darbą po trijų mėnesių pertraukos, iš karto be jo pasiaiškinimo  įteikė įsakymą atleisti iš darbo.

 

                        II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Visagino miesto apylinkės teismas 2010 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ėjo cheminio vandens valymo baro cecho pamainos viršininko pareigas;   2006 m. lapkričio 27 d. atsakovo generalinis direktorius priėmė įsakymą „Dėl mažinimų 2008 m. pareigybių sąrašo tvirtinimo“, kuriuo patvirtino įmonės pareigybių, mažinamų 2008 metais dėl         I energijos bloko eksploatavimo užbaigimo, sąrašą; šiame sąraše numatyta, kad chemijos ceche minėtais metais bus sumažinta trimis pareigybėmis; chemijos cecho viršininkas A. O. buvo sudaręs chemijos cecho darbuotojų, pageidaujančių nutraukti darbo sutartis  2009 metais, sąrašą, į kurį buvo įtrauktas ir ieškovas – su juo darbo sutartį buvo planuojama nutraukti 2009 m. ketvirtame ketvirtyje; chemijos cecho viršininkas A. O. neprieštaravo, kad ieškovas būtų atleistas iš pareigų nuo 2009 m. liepos 1 d., pasibaigus leidimo savarankiškam darbui galiojimo laikui; ieškovas buvo tinkamai supažindintas su įspėjimu nutraukti su juo darbo sutartį prieš 10 mėnesių,  jam paaiškinta, kad įspėjimo laikotarpiu Ignalinos darbo biržos Visagino poskyris su juo sudarys individualų planą, kuriame bus galima pasirinkti garantijas, numatytas VĮ Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomo užimtumo ir socialinių garantijų įstatyme, šiame įstatyme  numatytas išmokas nustatyta tvarka ieškovui mokės darbo birža;  2008 m. atsakovo administracija nusprendė tiek 2008 m., tiek 2009 m. nemažinti specialaus cheminio vandens valymo baro cecho pamainos viršininkų pareigybių skaičiaus;.

Atsakovo personalo direkcija 2009 m. vasario 20 d. raštu pasirašytinai informavo ieškovą, kad jam įstatyme nustatyta tvarka įspėjimo termino metu suteikiamas laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškai (laisvų nuo darbo dienų trukmė ir konkretus laikas turi būti suderinti su cecho viršininku). Ieškovas 2009 m. kovo 2 d. kreipėsi į savo cecho viršininką, prašydamas suteikti jam apmokamą laiką 2009 m. kovo 12 d., 2009 m. kovo 13 d. ir 2009 m. kovo 27 d. naujo darbo paieškai. Cecho viršininkas rezoliucija ant šio prašymo pasiūlė dvi naktines pamainas pagal 2009 metų tabelį. Teismo nuomone, šią rezoliuciją reikia suprasti taip, kad du kartus iš eilės ieškovui nereikės atvykti naktį į darbą, o dienomis turės laisvą nuo darbo laiką, kurį galės skirti naujam darbui ieškoti. Teismas laikė, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog cecho viršininkas ieškovui būtų rodęs nepagarbą.

2009 m. kovo 31 d. atsakovo technikos direkcijos chemijos cecho viršininkas A. O. pateikė atominės elektrinės personalo direktoriui raštą, kuriame nurodė, kad, atsižvelgiant į naują IAE struktūrą, specialaus cheminio vandens valymo baro pamainos viršininko pareigybė 2009 metais nebus mažinama; tais metais numatomas didesnis cecho personalo atleidimas iš darbo dėl sveikatos, todėl siekiant sudaryti normalias sąlygas cecho operatyvinei tarnybai funkcionuoti prašė iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo išbraukti ieškovą. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu nenustatė, kad, surašydamas ir pateikdamas tokį raštą išbraukti ieškovą iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo, cecho viršininkas turėjo kokių nors asmeninių tikslų pakenkti ieškovui. Priešingai, teismo posėdžio metu cecho viršininkas parodė, kad ieškovo paslaugos atominei elektrinei buvo reikalingos, todėl ir siūlė jį išbraukti iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo. Atsakovo personalo direktorius 2009 m. balandžio 1 d. priėmė potvarkį, kuriuo esant gamybiniam būtinumui išbraukė ieškovą iš darbuotojų, su kuriais planuojama nutraukti darbo sutartis 2009 metais, sąrašo; pripažino 2008 m. rugsėjo 1 d. įteiktą ieškovui įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo negaliojančiu. Taip ieškovui buvo išsaugota darbo vieta ir jis galėjo nebesirūpinti naujo darbo paieška. Ieškovas apie tai buvo informuotas atsakovo 2009 m. balandžio 9 d. raštu, kuriame nurodyta, kad jam įteiktas įspėjimas laikomas negaliojančiu. Atsakovo 2009 m. balandžio 24 d. atsakovo raštu ieškovui buvo išaiškinta teisė nutraukti darbo sutartį savo noru. Teismas pažymėjo, kad DK nuostatose nenustatyta būtinybės darbdaviui prašyti darbuotojo, kuris įspėtas apie jo pareigybės (darbo vietos) panaikinimą, sutikimo palikti jį darbo vietoje – tai darbdavio teisė, todėl padarė išvadą, jog atsakovas, išbraukdamas ieškovą iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo, nepažeidė įstatymo nuostatų.  

Pasisakydamas dėl atleidimo iš darbo pagrindų panaikinimo, teismas pažymėjo, kad ieškovas pagrįstai buvo atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą), nes leidimas ieškovui patekti į Ignalinos AE teritorija jau nebegaliojo. Neturėdamas šio leidimo, ieškovas negalėjo tęsti darbo pas atsakovą.  2009 m. spalio 22 d. atvykęs į darbą ieškovas atsisakė paaiškinti, kodėl jis darbe nebuvo 4 mėnesius, neprašė laiko pasiaiškinimui pateikti, nesiekė su darbdaviu susitarti ir nebuvo sąžiningas jo atžvilgiu, todėl teismas konstatavo, kad darbdavys protingai ir teisingai ieškojo susitarimo susidariusiai situacijai išspręsti, tačiau, neturėdamas kitokios išeities, pagrįstai  jį atleido DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nurodė, kad nėra pagrindo abejoti ieškovo darbo sutartyje padarytais įrašais ir jų autentiškumu, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą dėl darbo sutarties 8 lapo klastojimo.

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos     13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad nepagrįstas ieškovo aiškinimas, jog įspėjimu apie atleidimą iš darbo buvo nustatytos būtinosios darbo sutarties sąlygos, kurių pakeitimui turi būti taikomas DK 120 straipsnio 2 dalies tvarka. Įspėjimas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva neturi susitarimo, suprantamo kaip bendros suderintos valios išraiška, požymių – tai yra vienašalis darbdavio pareiškimas, kuriuo siekiama įgyvendinti darbdavio teisę atleisti darbuotoją susiklosčius tam tikroms aplinkybėms organizuojant darbdavio veiklą.  Kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad darbdavys, įspėjęs apie būsimą atleidimą, turi teisę atleisti darbuotoją anksčiau įspėjimo termino pabaigos, jeigu to siekia pats darbuotojas, taip sudarant galimybę darbuotojui pačiam nuspręsti, kokia apimtimi pasinaudoti jam suteiktomis garantijomis. Tačiau kolegija padarė išvadą, kad, darbuotojui pareiškus ketinimą nutraukti darbo sutartį anksčiau įspėjimo termino, darbdavys privalo jį atleisti tuo pačiu įspėjime nurodytu DK 129 straipsnio pagrindu. Atleidimui anksčiau nustatyto įspėjime termino būtinas bendras šalių valios pareiškimas. Kad būtų atleistas iš darbo anksčiau įspėjimo termino pabaigos be darbdavio pritarimo, darbuotojas gali pasinaudoti DK 127straipsnio 1 dalyje nustatyta teise. Kadangi įspėjimo terminu atsakovas nustatė, kad išlieka ieškovo kvalifikacijos ir atliekamų funkcijų darbuotojų poreikis, tai jis, turėdamas tokią teisę, teisėtai atšaukė įspėjimą ir apie tai informavo ieškovą iki šiam išeinant atostogų. Šį faktą ieškovas pripažįsta. Dėl to ieškovui po atostogų be pateisinamos priežasties negrįžus į darbą, jis pagrįstai už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą buvo atleistas iš darbo.

Kolegijos nuomone, nereikšminga nagrinėjant šalių ginčą tai, kad atsakovas 2009 m. rugsėjo 1 d. nurodė atleidęs ieškovą kitu pagrindu, nes, neturėdamas žinių iš ieškovo ir negalėdamas su juo susisiekti, atsakovas nesprendė dėl atleidimo ypač nenaudingu ieškovui pagrindu. Darbdavys, nustatęs, kad atleidimas turi būti kvalifikuotas kitu įstatyme numatytu pagrindu, turi ne tik teisę, bet ir pareigą pakeisti klaidingai nurodytą pagrindą ir nustatyti kitą darbo sutarties nutraukimo terminą. Taigi, paaiškėjus reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, kai anksčiau nustatytas atleidimo pagrindas nesukėlė realių padarinių, atsakovo darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimas nereiškia naujos darbo sutarties sudarymo.

 

 

                        III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Dėl būtinųjų darbo sutarties pakeitimo sąlygų ir tvarkos bei dėl darbuotojo teisės gauti laisvų dienų naujam darbui ieškoti. Kasatorius nurodo, kad atsakovas pasiūlė nutraukti darbo sutartį VĮ Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papilomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo pagrindu pagal DK 129 straipsnį ir jis 2008 m. gegužės 21 d. rašytiniu sutikimu sutiko būti atleistu.   DK 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad būtinosios darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik esant išankstiniams darbuotojo sutikimui, todėl kasatorius mano, kad jis davė išankstinį rašytinį sutikimą nutraukti darbo sutartį ir taip šalys susitarė dėl būtinųjų darbo sutarties nutraukimo sąlygų – darbo sutartis galioja iki 2009 m. liepos 3 d. ir taikomos VĮ Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papilomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatyme nustatytos socialinės garantijos.  Įspėjimo laikotarpiu kasatorius kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti laisvo laiko naujo darbo paieškai. Kasatoriaus nuomone, dėl tokių jo prašymų kilo nesutarimų su cecho viršininku A. O., nes jis pasiūlė ieškoti darbo dviejų naktinių pamainų metu.

2. Dėl darbuotojo prašymo nutraukti darbo sutartį nesibaigus įspėjimo terminui. Kasatorius nurodo, kad dėl neigiamos atmosferos darbe jis 2009 m. balandžio 7 d. įteikė prašymą nutraukti darbo sutartį anksčiau įspėjimo termino (nuo 2009 m. birželio 14 d.). Personalo direktorius, gavęs tokį prašymą atsakė, kad neturi teisės spręsti generalinio direktoriaus kompetencijai skirtų klausimų. 2009 m. balandžio 24 d. generalinio direktoriaus rašte pateikta informacija, kad kasatoriaus prašymas netenkinamas, nurodant, kad darbuotojas turi teisę prašyti nutraukti darbo sutartį savo noru, o įrašyti į darbdavio iniciatyva 2009 m. mažinamų darbuotojų sąrašą nėra teisinio pagrindo. Kasatorius pažymi, kad atsakovas, išleisdamas įsakymą palikti ieškovą dirbti, siekė atleisti jį be socialinių garantijų siūlydamas nutraukti darbuotojo pareiškimu pagal CK 127 straipsnio nuostatas. Nepagrįsti, kasatoriaus nuomone, ir atsakovo darbuotojų teiginiai, kad kasatoriaus pareigybės negalima panaikinti ir jo pakeisti kitu darbuotoju.

            3. Dėl neteisėto atleidimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad darbo sutartį susitarė nutraukti nuo 2009 m. liepos 22 d. (2009 m. liepos 3 d. nustatytas terminas pratęstas dėl ligos). Šis susitarimas teismo tvarka nenutrauktas, nepripažintas negaliojančiu, kasatorius nedavė sutikimo jo nutraukti ar pakeisti, todėl atsakovas 2009 m. liepos 22 d.  privalėjo įforminti sutarties nutraukimą (127 straipsnio 1 dalis), o gavęs iš teismo pranešimą dėl darbo ginčo, darbo sutartį galėjo nutraukti tik sulaukęs teismo sprendimo (DK 130 straipsnio 4 dalis, 129 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

Atsakovas, nutraukęs su kasatoriumi darbo sutartį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pažeidė kasatoriaus teises. Kasatorius mano, kad atsakovas privalėjo įrodyti, kokio įstatymo pagrindu yra atimta teisė dirbti tam tikrą darbą. Be to, atsakovas perkeldamas jam atsakomybę gauti naują leidimą dirbti, vengė atlikti savo pareigas, nustatytas Cecho viršininko specialaus vandens valymo baro pamainos viršininko pareiginėje instrukcijoje. Kadangi kasatorius į šias pareigas paskirtas, tai jam netaikytinas lietuvių kalbos mokėjimas, tačiau leidimui gauti atsakovas įrašė tokį reikalavimą. Kasatorius pažymi, kad teismai, vertindami atleidimo pagrįstumą, neskyrė dviejų veiksmų – specialios teisės pabaigos (leidimo galiojimo pabaigos) ir specialios teisės atėmimo (leidimo atėmimo). Sąvoką ,,specialios teisės atėmimas“ kasatorius aiškina kaip galiojančio leidimo nutraukimą prieš asmens valią, o ,,specialios teisės pabaiga“ – kaip galiojimo pabaigą pasibaigus terminui.  

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2009 m. spalio 16 d. raštu atsakovas nurodė, jog darbo sutartis su juo nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Apie atleidimą buvo informuotas Sodros Visagino skyrius. Po pusantro mėnesio atsakovas savo iniciatyva iš naujo nutraukė darbo sutartį, nurodydamas dar ir papildomą sutarties nutraukimo pagrindą. Nors atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta perkeliant atleidimo datą iš 2009 m. rugsėjo 1 d. į 2009 m. spalio 22 d., kasatorius pažymi, jog įstatyme nenustatyta darbdavio teisės perkelti nutrauktos darbo sutarties terminą ir nurodyti naujus atleidimo pagrindus. Bylos duomenimis, nepaneigti kasatoriaus argumentai, kad atsakovas pakeitė darbo sutarties 8 lapą.

                         

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Dėl būtinųjų darbo sutarties pakeitimo sąlygų ir tvarkos, VĮ Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo taikymo. Kasatorius savo nesutikimą su teismų procesiniais sprendimais grindžia VĮ Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo nuostatomis, jas traktuodamas sau palankia linkme.  Šiuo įstatymu nustatytos papildomos užimtumo ir socialinės  garantijos  atleidžiamiems elektrinės darbuotojams, tačiau tai nėra pagrindas darbdaviui priimti sprendimą nutraukti darbo sutartis. Darbdavys, priimdamas sprendimą, pirmiausia vadovaujasi DK normomis ir tik tada taiko socialines garantijas reglamentuojančius teisės aktus. Pakeisdamas sprendimą ir išbraukdamas kasatorių iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo, siekė užtikrinti saugų ir nenutrūkstamą elektrinės darbą iki jos eksploatavimo pabaigos. Be to, atsakovas, palikdamas kasatorių dirbti, nekeitė darbo sutartyje sulygtų sąlygų ir užtikrino jam garantuotą darbo vietą sustabdžius antrąjį jėgainės bloką. Atsakovas mano, kad tokiu atveju darbuotojo sutikimo nereikėjo. Atsakovo nuomone, kasatorius nepagrįstai nurodo, kad buvo šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio pagrindu. Įspėjimas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva neturi susitarimo, suprantamo kaip bendros valios išraiška, požymių. Įspėjimas yra vienašalis darbdavio pareiškimas, kuriuo siekiama įgyvendinti darbdavio teisę atleisti darbuotoją tam tikromis sąlygomis. 

            2. Dėl darbuotojo teisės gauti laisvų dienų naujam darbui ieškoti. Atsakovas pripažįsta, kad įspėti apie atleidimą darbuotojai turi teisę gauti dvi laisvas apmokamas darbo dienas naujam darbui ieškoti. Papildomos dienos suteikiamos darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Atsakovas paaiškino, kad tuo metu ceche dirbo apie 20 įspėtų darbuotojų, kurie turėjo teisę gauti laisvų dienų. Kadangi ceche darbas vyksta nepertraukiamu režimu, buvo reikalingas abiejų šalių sutarimas dėl laisvų dienų. Ceche dirbama penkiomis pamainomis, todėl suteikti kasatoriui laisvą dieną dieninės pamainos metu buvo itin sunku. Be to, net ir suteikus laisvą naktinę pamainą, kasatorius galėjo naktį ilsėtis, o dienos metu ieškoti darbo. Bylos duomenys nepatvirtina, kad kasatorius ieškojo darbo ar jį rado.

            3. Dėl darbuotojo prašymo nutraukti darbo sutartį nesibaigus įspėjimo terminui. Kasatorius nurodo, kad 2009 m. balandžio 7 d. pateikė prašymą  nutraukti sutartį nepasibaigus įspėjimo terminui. Atsakovas pažymi, kad šis prašymas pateiktas po to, kai jis potvarkiu išbraukė kasatorių iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo. Atsakovo nuomone, kasatorius neteisingai aiškina gautą atsakymą.

            4. Dėl neteisėto atleidimo. Atsakovo teigimu, kasatorius nepagrįstai nurodo netinkamą DK 130 straipsnio 4 dalies taikymą – nagrinėjamu atveju ši norma netaikytina. Be to, atsakovas pažymi, kad 2009 m. balandžio 1 d. jam pripažinus negaliojančiu įspėjimą apie atleidimą iš darbo, kasatorius turėjo pakankamai laiko darbo leidimui gauti. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad leidimo gavimas yra atsakovo pareiga – pagal Branduolinės energijos įstatymo nuostatas Valstybės saugumo departamentui suteikta teisė rekomenduoti ar nerekomenduoti dirbti IAE. Kadangi kasatoriui buvo išduotas terminuotas leidimas dirbti, tai jis turėjo užpildyti nustatyto pavyzdžio anketą ir pateikti ją darbdaviui. Net ir po įspėjimo atšaukimo kasatorius turėjo laiko tam leidimui gauti, o atsakovas, būdamas suinteresuotas, kad kasatorius dirbtų, būtų išsprendęs jo darbo, turint laikiną leidimą, klausimą.  Taigi, asmuo neturintis specialios įstatyme nustatytos teisės, gali būti atleistas DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovas mano, kad turėjo įstatyme nustatytą pagrindą nutraukti su kasatoriumi darbo sutartį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d., tačiau, gavęs duomenų, jog kasatorius gydosi užsienyje, pateikė užklausimą Valstybės saugumo departamentui dėl galimo kasatoriaus išvykimo už Lietuvos Respublikos ribų ir išsiuntė kasatoriui registruotą laišką atvykti pasiaiškinti. Atsakovo nuomone, taip jis pripažino, kad darbo sutartis nenutraukta, o tęsiasi.  Atvykęs į darbą kasatorius nepaaiškino piktybinio neatvykimo į darbą priežasčių, be to, buvo gauti Valstybės saugumo departamento atsakymai, kad jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos, todėl atsakovas, pripažinęs 2009 m. rugsėjo 1 d. įrašą darbo sutartyje negaliojančiu, atleido kasatorių nuo 2009 m. spalio 22 d. DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą reikšmės ir darbdavio teisės jį atšaukti

 

Darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo procedūra. DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nutraukti neterminuotą darbo sutartį darbdavio iniciatyva galima, prieš tai darbuotoją atitinkamai įspėjus.  Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį savo iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, turi laikytis DK 130 straipsnio reikalavimų. DK nuostatose įtvirtinta taisyklė, kad darbdavys turi įspėti darbuotoją apie numatomą atleidimą iš darbo prieš du mėnesius. Tam tikros kategorijos darbuotojai, nurodyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą turi būti įspėti prieš keturis mėnesius. Kolektyvinėje sutartyje ar įstatyme gali būti nustatyti kitokie įspėjimo apie atleidimą terminai.

Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnyje nustatyta, kad atleidžiamas iš darbo darbuotojas apie numatomą atleidimą raštu įspėjamas  prieš 10 mėnesių. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad, patvirtinus Ignalinos AE eksplotavimo nutraukimo planus, Ignalinos AE administracija kasmet informuoja Ignalinos AE darbuotojus, paskelbdama galimų sumažinti per artimiausius 12 mėnesių darbuotojų pareigybių ir profesijų sąrašą.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad kasatoriaus pareigybė buvo įtraukta į galimų sumažinti per artimiausius 12 mėnesių darbuotojų pareigybių ir profesijų sąrašą ir jis įstatymo nustatyta tvarka buvo įspėtas apie būsimą atleidimą, taip įgijo atleidžiamo darbuotojo statusą. Teismo taip pat nustatyta, kad darbdavio potvarkiu kasatoriaus pareigybė buvo išbraukta iš galimų sumažinti darbuotojų pareigybių ir profesijų sąrašo bei atšauktas įspėjimas dėl būsimo atleidimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidžiamo darbuotojo statusu nesuteikiama garantijos, jog darbuotojas bus atleistas. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta atleidžiamo darbuotojo sąvoka – tai Ignalinos AE darbuotojai, kurie yra įspėti apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnyje nustatytais pagrindais dėl Ignalinos AE pirmojo ir antrojo blokų eksplotavimo užbaigimo, išskyrus darbuotojus, kurie primti AE eksplotavimo nutraukimo darbams. Atleidžiamo darbuotojo statusas yra svarbus dėl įstatyme nustatytų užimtumo garantijų taikymo (Įstatymo antrasis skirsnis). Tačiau darbdavio įsakymas dėl darbuotojo pareigybės įtraukimo į galimų sumažinti per artimiausius 12 mėnesių pareigybių ar profesijų sąrašą ir įspėjimo apie būsimą darbo sutarties nutraukimą DK 129 straipsnyje nustatytais pagrindais nėra darbdavio patvarkymas dėl darbo sutarties nutraukimo. Tai yra įstatyme nustatytų garantijų vykdymas, kai siekiama nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės.

Įspėjimas apie būsimą atleidimą iš darbo DK 129 straipsnyje nustatytais pagrindais nėra ir darbo sutarties sąlygų keitimas DK 120 straipsnio 2 dalies prasme, todėl atšaukti įspėjimą apie būsimą atleidimą darbuotojo sutikimo nereikia. Įspėjimas apie būsimą atleidimą yra vienašalis darbdavio pareiškimas, neturintis bendros valios su darbuotojo valia išraiškos. Juo siekiama įgyvendinti darbdavio teisę, esant svarbiai priežasčiai ir laikantis darbo sutarties nutraukimo tvarkos, nutraukti darbo sutartį su darbuotoju. Kartu tai yra garantija darbuotojui pasiruošti su darbo sutarties nutraukimu susijusiems padariniams (Įstatymo antrasis skirsnis, DK 129 straipsnio 3 dalis). Taigi, teisė nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnyje nustatytais pagrindais priklauso darbdavio iniciatyvai, kaip ir teisė, esant tam tikroms sąlygoms, atšaukti įspėjimą apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir neatleisti įspėto darbuotojo iš darbo.

Tuo atveju, kai darbdavys atšaukia įspėjimą apie būsimą darbo sutarties nutraukimą dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo ir išlieka ta pati darbo vieta, šiuo pagrindu darbo sutartis su darbuotoju negali būti nutraukiama ir darbuotojas turi tęsti darbo santykius, buvusius iki įspėjimo. Jeigu darbuotojas, atšaukus įspėjimą dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo, nesutinka darbo santykių tęsti, darbo sutartį gali nutraukti kitais pagrindais, pvz., savo iniciatyva (DK 127 straipsnis), šalių susitarimu (DK 125 straipsnis). Tačiau tol, kol darbo sutartis su darbuotoju nenutraukta, darbuotojas turi eiti savo pareigas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovas išbraukė kasatorių iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo ir atšaukė įspėjimą dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo nepasibaigus įspėjimo terminui ir kad, atšaukdamas įspėjimą ir palikdamas kasatorių toliau dirbti įmonėje, nekeitė darbo sutartyje nustatytų darbo sąlygų, todėl sprendė, jog nebūtinas darbuotojo sutikimas atšaukti įspėjimą. Teismai taip pat nustatė, kad nebuvo priimta darbdavio patvarkymo nutraukti darbo sutartį su kasatoriumi pagal DK 129 straipsnį – kasatorius buvo tik įspėtas dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu. Dėl to nepagrįstu teismai pripažino kasatoriaus teiginį, kad šalys susitarė nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį ir tik šalių susitarimu gali būti sprendžiama dėl įspėjimo atšaukimo. Teisėjų kolegija šias teismų išvadas pripažįsta pagrįstomis.

Kasaciniame skunde teigiama, kad darbdavys turėjo nutraukti darbo sutartį pagal kasatoriaus prašymą, nepasibaigus įspėjimo terminui. Šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir pažymi, kad tuo atveju, kai darbuotojas yra įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, pats prašo šiuo pagrindu jį atleisti iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui ir nurodo konkrečią atleidimo datą, šis gali būti atleistas iš darbo jo nurodytu laiku, nekeičiant atleidimo pagrindo, tik darbdaviui sutikus. Minėta, kad iki kasatoriaus prašymo atleisti jį iš darbo, nepasibaigus įspėjimo terminui, atsakovas išbraukė kasatorių iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo ir atšaukė įspėjimą dėl būsimo atleidimo. Tai reiškia, kad atsakovas apskritai atsisakė nutraukti darbo sutartį su kasatoriumi darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, todėl tokiu atveju, kaip pirmiau nurodyta, darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį kitais pagrindais, pvz., darbuotojo prašymu (DK 127 straipsnis), šalių susitarimu (DK 125 straipsnis).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė įspėjimą dėl būsimo darbo sutarties nutraukimo reglamentuojančias materialiosios teisės normas ginčo santykiams.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su papildomo laiko suteikimu darbuotojui naujam darbui ieškoti, nes jie neturi teisinės reikšmės ginčui dėl išbraukimo iš atleidžiamų darbuotojų sąrašo ir atleidimo iš darbo teisėtumui išspręsti.

 

Dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo teisėtumo

 

Darbuotojui teismo tvarka ginčijant darbo sutarties nutraukimą, darbo bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar darbo sutarties nutraukimas atitinka įstatymo reikalavimus, t. y. ar faktinės bylos aplinkybės ir taikytinos teisės normos ginčo sprendimui sudaro pagrindą pripažinti, kad atleidimas yra teisėtas. Byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad atsakovas 2009 m. rugsėjo 1 d. nutraukė darbo sutartį su kasatoriumi pagal DK 136 straipsnio 1dalies 2 punktą (kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą). Atsakovas 2009 m. spalio 22 d. įsakymu šios darbo sutarties nutraukimą pripažino negaliojančiu ir tos pačios dienos įsakymu atleido kasatorių iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą – už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (neatvykimą į darbą dėl svarbių priežasčių visą darbo dieną). Apeliacinės instancijos teismas laikė nereikšminga aplinkybę, kad kasatorius 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo atleistas iš darbo ir darbdavys vėliau perkvalifikavo atleidimo pagrindą bei pakeitė atleidimo datą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad darbdavys turėjo tokia teisę ir net pareigą, nes, paaiškėjus reikšmingoms faktinėms aplinkybėms, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, buvo būtina spręsti dėl atleidimo pagrindo. Šis teismas taip pat nurodė, kad pirmiau nustatytas pagrindas nesukėlė realių teisinių padarinių. 
Kasaciniame skunde teigiama, kad darbo sutartis su kasatoriumi buvo nutraukta 2009 m. rugsėjo 1 d. ir darbdavys, vieną kartą nutraukęs darbo sutartį, neturėjo teisinio pagrindo su nedirbančiu darbuotoju pakartotinai nutraukti darbo sutartį 2009 spalio 22 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie nurodytos išvados netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, tai lėmė netinkamą materialiosios teisės normos, reglamentuojančios atleidimo iš darbo pagrindus, taikymą. Iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Visagino skyriaus pažymos apie kasatoriaus socialinį draudimą 1983 m. gegužės 13 d.–2010 m. rugpjūčio     6 d. laikotarpiu matyti, kad apie kasatoriaus atleidimą iš darbo 2009 m. rugsėjo 1 d. buvo informuotas Sodros Visagino skyrius. Iš šių duomenų matyti ir tai, kad kasatoriaus draudimo pabaiga yra 2009 m. spalio 22 d. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir tinkamai neišsiaiškino, ar tikrai 2009 m. rugsėjo 1 d. atleidimas iš darbo nesukėlė teisinių padarinių. 
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nevertino atsakovo nurodytų kasatoriaus atleidimo  darbo pagrindų teisėtumo. Kasaciniame skunde teigiama, kad atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 2 punktą – kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą – yra neteisėtas, nes iš kasatoriaus specialioji teisė nebuvo atimta, ji pasibaigė. Branduolinės energetikos įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas spendžia apie asmenų, įdarbinamų ir dirbančių branduolinės energetikos objektuose, patikimumą; 71 straipsnio 1 dalyje – užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, turintys Lietuvos Respublikos vizą ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įsidarbina branduolinės energetikos objektuose pritarus Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir suderinus su Valstybės saugumo departamentu Vyriausybės nustatyta tvarka. Kasatoriui išduotas leidimas baigė galioti 2009 m. liepos 1 d. Atsakovo požiūriu, Valstybės saugumo departamento rekomendacija dirbti atominėje elektrinėje yra speciali teisė. Kasatorius turėjo terminuotą leidimą dirbti, todėl, jam pasibaigus, turėjo užpildyti nustatyto pavyzdžio anketą ir pateikti darbdaviui, tačiau šio reikalavimo neįvykdė, todėl kasatoriaus atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra teisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad pasibaigęs leidimas dirbti tam tikrą darbą negali būti traktuojamas kaip leidimo dirbti atėmimas, yra pagrįsti. Kasatoriaus teigimu, kai darbuotojas nesutinka gauti leidimo dirbti atominėje elektrinėje, jis turi būti atleidžiamas pagal DK129 straipsnį darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių, kai nėra darbuotojo kaltės. Šie kasacinio skundo argumentai buvo nurodyti apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų apskritai nepasisakė.
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas atleidimo iš darbo teisinis įvertinimas neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies, 320 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nebuvo tirtos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės atleidimo pagrindo teisėtumui įvertinti, be to, nepasisakyta dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų kasatoriaus atleidimo iš darbo teisėtumo klausimu. Dėl to teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo nutartį naikina ir bylą perduoda apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). 
 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

 

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 41,63 Lt. Teisėjų kolegijai nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5  punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

             

Teisėjai                                                                                             Janina Januškienė

 

 

         Zigmas Levickis

 

 

         Pranas Žeimys