Civilinė byla Nr. 3K-3-309/2012

Teisminio proceso Nr. nenurodytas

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.4; 15.3.1

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m. birželio 26 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. C. ir atsakovės Lenkijos Respublikos ambasados kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. C. ieškinį atsakovei Lenkijos Respublikos ambasadai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė A. C., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atnaujinus procesą civilinėje byloje ir 2010 m. spalio 7 d. nutartimi perdavus bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui, 2011 m. vasario 24 d. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti neteisėtu 1999 m. lapkričio 22 d. jos atleidimą iš darbo Lenkijos Respublikos ambasadoje ir grąžinti ją į Lenkijos Respublikos ambasados korespondentės – telefonistės darbą; priteisti iš atsakovės: atlyginimą už priverstinę pravaikštą iki 2011 m. sausio 31 d. imtinai  (257 357,22 Lt ir 21 787,20 Lt delspinigių); nuo 2011 m. vasario 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos – atlyginimą už priverstinę pravaikštą po 1930,33 Lt už kiekvieną mėnesį ir 89,09 Lt už kiekvieną darbo dieną; 5,34 Lt delspinigių už kiekvieną praleistą mokėti kalendorinę dieną bei 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, 1999 metų kovo mėn.  informavo ambasadorę dėl administracijos vadovo      B. M. seksualinio priekabiavimo bei pateikė skundą Lygių galimybių kontrolieriui. Jai turint nedarbingumo pažymėjimą nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 19 d. ir atvykus į ambasadą spalio 29 d., lapkričio  22 d. ir 23 d. ji nebuvo įleista, o 1999 m. gruodžio 2 d. buvo pranešta, kad ji atleista iš pareigų dėl neatvykimo į darbą 1999 m. lapkričio 22–29 dienomis. Ieškovės nuomone, seksualinio priekabiavimo faktas yra svarbi priežastis, dėl kurios ieškovė negalėjo tęsti darbo, be to, buvo neįleidžiama į ambasadą, todėl atleidimas yra neteisėtas.

Atsakovė su ieškovės reikalavimais nesutiko, nurodė, kad ieškovė į darbą turėjo grįžti 1999 m. lapkričio 22 d., tačiau nei nurodytą dieną, nei lapkričio 23, 24, 25, 26 bei 29 dienomis darbe Lenkijos Respublikos ambasadoje nepasirodė. Atsakovei lapkričio 24 d. raštu kreipusis į ieškovę, ši lapkričio 26 d. atsiuntė Lenkijos Respublikos ambasadorei du atvirlaiškius, reikalaudama ją atleisti iš darbo DSĮ 30 straipsnio pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia)., tačiau jokių paaiškinimų dėl neatvykimo į darbą nenurodė.  Atsakovės nuomone, buvo pagrindas vertinti ieškovės veiksmus kaip darbo drausmės pažeidimą ir taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nutraukiant darbo sutartį DSĮ 29 straipsnio 10 punktu. Lygių galimybių kontrolieriaus išvadų dėl ieškovės skundo ieškovės atleidimo iš darbo dieną ambasada nebuvo gavusi, todėl jos teiginiai, kad atleidimas iš darbo buvo susietas su seksualiniu priekabiavimu, nepagrįsti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškovės A. C. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 10 punktą darbdaviui buvo suteikta teisė savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, kai darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių per visą darbo dieną (pamainą). Darbuotojui, atleistam iš darbo šiuo pagrindu, ginčijant atleidimo teisėtumą, pareiga įrodyti atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumą tenka darbdaviui, o darbuotojui teigiant, kad jis į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių, pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbumą tenka darbuotojui. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad į darbą pirmiau nurodytomis dienomis buvo atvykusi, taip pat neįrodė, kad neatvykimas susijęs su seksualiniu priekabiavimu, todėl teismas konstatavo, kad jos atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino atleidimą iš Lenkijos Respublikos ambasados korespondentės – telefonistės pareigų pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 10 punktą neteisėtu, negrąžino ieškovės į darbą ir laikė ją atleista iš darbo pagal DSĮ 28 straipsnį, priteisė ieškovei 23 163,96 Lt kompensaciją už priverstinę pravaikštą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2001 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 7150 Lt  bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad A. C. 1999 m. pradžioje patyrė seksualinį priekabiavimą – nepageidaujamą užgaulų bendradarbio B. M. seksualinio pobūdžio elgesį. Ambasados administracija iš pradžių seksualinio priekabiavimo atvejį kontroliavo, ambasadorė įspėjo B. M., įpareigojo jį tinkamai elgtis, taip pat siūlė ieškovei pereiti į kitas pareigas. Teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti, ar seksualinio priekabiavimo veiksmai tęsėsi, taip pat  kad  kitas darbas A. C. buvo siūlytas. Atsižvelgdamas į Ambasados darbuotojo A. F. paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad  1999 m. lapkričio 17 d. A. C. atvykus į Ambasadą jai buvo sudarytos tam tikros kliūtys įeiti į pastatą, jos buvimas Ambasados teritorijoje ir darbo vietoje buvo kontroliuojamas ir stebimas, tik leidus Ambasados pareigūnui ji galėjo iš kabineto pasiimti asmeninius daiktus. Šios aplinkybės patvirtina ieškovės teiginius ir leidžia spręsti, kad tolimesnis jos darbas Ambasadoje buvo nepageidaujamas. Prielaidos, paskatinusios ieškovę išeiti iš darbo, kilo dėl seksualinio priekabiavimo, įžeidinėjimų, dėl ko ji atsidūrė stresinėje situacijoje ir sunkiai sirgo. Ambasados administracija netinkamai sprendė konfliktinę situaciją ir priėmė neteisingą sprendimą, todėl tarp šių atsakovo veiksmų ir jų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, ieškovės atleidimą iš darbo negalima laikyti teisėtu.

Atsižvelgdamas į tai, kad savo pradiniame ir papildytame ieškinyje dėl atleidimo iš darbo       A. C. nurodė, jog grįžti į darbą Lenkijos Respublikos ambasadoje nėra galimybių dėl nepalankių darbo sąlygų, todėl sutiko būti atleista iš darbo pagal DSĮ 28 straipsnį, o nagrinėjant bylą pakeitė poziciją ir paprašė grąžinti ją į ankstesnį darbą; į tai, kad  nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos praėjo ilgas laiko tarpas (12 metų), ambasada neturi laisvų samdomų darbuotojų etatų, pasikeitė ir darbo pobūdis, pareigybių struktūra, teismas sprendė, kad ieškovei grįžti į darbą yra nepalankios sąlygos ir taikė DSĮ 42 straipsnio 3 dalį: priteisė maksimalią dvylikos mėnesių jos vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžių kompensaciją (23 163,96 Lt); reikalavimą dėl delspinigių atmetė, nes  po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DSĮ 41 straipsnio 1 dalies numatytos prievolės, gali būti taikoma 41 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas. Reikalavimas dėl procesinių palūkanų buvo tenkintas remiantis CK 6.37 straipsniu ir priteista 5 proc. metinių palūkanų nuo 23 163,96 Lt nuo CK įsigaliojimo dienos (2001 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė A. C. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį negrąžinti ieškovės į darbą ir laikyti ją atleista iš darbo pagal DSĮ 28 straipsnį panaikinti ir dėl jos priimti naują sprendimą – grąžinti ieškovę į ankstesnįjį darbą Lenkijos Respublikos ambasadoje; priteisti iš atsakovo jos naudai atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką iki 2011 m. sausio 31 d. imtinai (257 357,22 Lt), 21 787,20 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio palūkanas nuo 2001 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.    Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovei grįžti į darbą sąlygos yra nepalankios, ir taikė DSĮ 42 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ši sprendimo dalis nepagrįsta ir neteisėta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės atleidimo iš darbo metu galiojęs DSĮ neteko galios nuo 2003 m. sausio 1 d., tačiau jis yra taikomas galiojimo metu atsiradusiems darbo santykiams reglamentuoti. Apeliacinės instancijos teismas, turėdamas jam įstatymo suteiktą teisę būti aktyviam,  ex officio galėjo ir turėjo nurodyti, nuo kada darbo sutartis laikoma nutraukta ir per kiek laiko turi būti įvykdytas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Atsižvelgiant į dėl DSĮ taikymo suformuotą teismų praktiką (1996 m. birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 42, 38 punktas), ir į DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą reglamentavimą, laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Vadinasi, sprendžiant dėl neteisėto atleidimo iš darbo padarinių, turėtų būti taikomos darbo santykių pasibaigimo dieną galiojančio DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalies nuostatos.

2.    Net ir taikant DSĮ nuostatas negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimu negrąžinti ieškovės į darbą ir nepriteisti atlyginimo už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 1999 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. 1999 metais darbo sąlygos ieškovei Lenkijos Respublikos ambasadoje buvo nepalankios: nebuvo pašalintos tos priežastys, kurios leido konfliktinei situacijai kilti, Lenkijos Respublikos ambasados vadovybė deramai neįvertino seksualinio priekabiavimo, kurį patyrė ieškovė, veiksmų ir iš darbo atleido ją, o ne konflikto kaltininką. Kita vertus, šios aplinkybės ir ieškovę vertė nutraukti darbo santykius su atsakovu. Tačiau nėra jokio pagrindo preziumuoti, kad šios nepalankios sąlygos yra ir šiuo metu, tuo grįsti atsisakymą grąžinti ieškovę į darbą.  Patikslintame, galutiniame ieškinyje ieškovė aiškiai suformulavo reikalavimą grąžinti ją į darbą, nepaisant to, kokie buvo pradiniai ir tarpiniai reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo motyvacija atsisakant grąžinti ieškovę į darbą riboja CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo veikimą ir ieškovės teisę įstatymų nustatyta tvarka keisti ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 141 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės suformuoja išvadą, kad šioje situacijoje buvo padaryta materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė pareiškė nenorinti grįžti į darbą, kad pakito Lenkijos Respublikos ambasados darbo pobūdis, pareigybių struktūra, ir tai suponuoja nepalankias sąlygas ją grąžinti į darbą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2001).

3.    Ieškovė pažymi, kad net jeigu ji ir nereikštų pageidavimo grąžinti į pirmesnį darbą, DSĮ 42 straipsnio 3 dalies nuostata neturėtų būti taikoma alternatyviai DSĮ 42 straipsnio 2 dalies nuostatai, nes tai neatitinka teisingumo, protingumo, proporcingumo principų. DSĮ 42 straipsnio 3 dalyje nustatytos kompensacijos tikslas yra užtikrinti pragyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių ir tai turėtų būti laikoma papildoma garantija darbuotojui (toks reguliavimas įtvirtintas ir DK 297 straipsnio 4 dalyje), todėl teismas ją  turėtų priteisti kartu su atlyginimu už visą priverstinės pravaikštos laiką pagal DSĮ 42 straipsnio 2 dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinėje byloje nenustatyta jokių išlygų dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo. Šioje byloje ieškovės grąžinimas į darbą ir negauto atlyginimo už visą priverstinės pravaikštos laiką kompensavimas yra būtina ir pakankama pažeistos teisės gynimo priemonė, kurios siekia ieškovė, atsisakydama kitų, anksčiau reikštų, tarpinių (neturtinės žalos atlyginimo) reikalavimų, ir kuri yra proporcinga, sąžininga bei teisinga, įvertinus jos praradimus, patirtus dėl neteisėto atleidimo iš darbo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Lenkijos Respublikos ambasada prašo A. C. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.    Kasatorė patikslintame ieškinyje formuluodama naują reikalavimą – grąžinti ją į darbą Lenkijos Respublikos ambasadoje, tokį savo valios pokytį aiškino tuo, kad per 12 metų pasikeitė aplinkybės, kurios jos buvo vertinamos kaip nepalankios dirbti šioje darbovietėje, tai yra Lenkijos Respublikos ambasadoje nebedirba tie darbuotojai, su kuriais ji konfliktavo 1999 metais. Atsakovo nuomone, šis argumentas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nes tai tik prielaida; kasatorė neketina dirbti Lenkijos Respublikos ambasadoje, bet ieško būdo, kaip prisiteisti iš atsakovo didesnę pinigų sumą, vėliau – dar ir neturtinę žalą.

2.    Nėra pagrindo sutikti ir su kasatorės argumentais, kad DSĮ 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta kompensacija turėtų būti laikoma papildoma garantija darbuotojui, todėl teismas ją turėtų priteisti kartu su atlyginimu už visą priverstinės pravaikštos laiką pagal DSĮ 42 straipsnio 2 dalį. Toks šių nuostatų aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai, kurioje nurodyta, kad  DSĮ 42 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuo atveju, kai atleidimas konstatuojamas neteisėtu ir darbuotojo prašymu į darbą jis negrąžinamas, o laikomas atleistu pagal DSĮ 28 straipsnį. Šiuo atveju jam priteisiamas ne atlyginimas už priverstinę pravaikštą, o įstatyme numatyta kompensacija iki 12 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio.

Kasaciniu skundu atsakovė Lenkijos Respublikos ambasada prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.    Lietuvos apeliacinis teismas, padarydamas išvadą, kad prielaidos, paskatinusios ieškovę išeiti iš darbo, kilo dėl seksualinio priekabiavimo, įžeidinėjimų, dėl ko ji atsidūrė stresinėje situacijoje ir sunkiai sirgo, kad Lenkijos Respublikos ambasados administracija netinkamai sprendė konfliktinę situaciją ir priėmė neteisingą, skubotą sprendimą ir tarp atsakovo veiksmų ir jų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl ieškovės atleidimo iš darbo negalima laikyti teisėtu, pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, nes byloje esanti medžiaga suponuoja priešingas išvadas: 1999 metais ieškovė pasiskundė Lenkijos ambasadorei dėl nepadoraus savo tiesioginio viršininko elgesio, o pastarasis tai paneigė; liudininkų, galinčių patvirtinti ar paneigti ieškovės skunde nurodytas aplinkybes, neatsirado. Vertindama susidariusią situaciją Lenkijos ambasadorė sprendė, kad neįmanoma nustatyti objektyvios tiesos, kalbėjosi su konflikto dalyviais, taip pat su visu kolektyvu, griežtai visus įspėdama laikytis darbo drausmės ir atsiprašydama ieškovės už galimus patirtus neigiamus išgyvenimus. Apie Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus išvadą Ambasada sužinojo tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijai 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atnaujinus procesą civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir esantys įrodymai vienareikšmiškai ir neginčytinai suponuoja priešingą ir vienintelę teisingą išvadą – atsakovas niekada nėra pripažinęs ieškovės nurodytų seksualinio priekabiavimo atvejų.

2.    Nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė dėl seksualinio priekabiavimo, įžeidinėjimų atsidūrė stresinėje situacijoje ir sunkiai sirgo. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas netyrė ieškovės ligų pobūdžio, nesiaiškino, kokios priežastys galėjo paskatinti jų atsiradimą, todėl apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir dėl to padarė išvadą, prieštaraujančią byloje surinktiems įrodymams.

3.    Pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 10 punktą darbdavys gali savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, kai darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių per visą darbo dieną (pamainą). Darbuotojui, atleistam iš darbo šiuo pagrindu, ginčijant atleidimo teisėtumą, tenka pareiga įrodyti, kad jis į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių. To šioje byloje padaryta nebuvo: ieškovė neįrodė, kad buvo atvykusi į darbą 1999 m. lapkričio 22 ir 23 dienomis, tačiau nebuvo įleista, kad ji šiomis dienomis į darbą neatvyko dėl pateisinamų priežasčių, neįrodė, kad seksualinis priekabiavimas jos atžvilgiu tęsėsi ir 1999 metų lapkričio mėnesį ir dėl to jai buvo nesaugu dirbti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės tvirtinimas, jog ji 1999 m. lapkričio 22 d. buvo neįleista į darbą Lenkijos Respublikos ambasadoje, buvo nepaneigtas. Ši teismo išvada prieštarauja CPK 178 bei 185 straipsnių nuostatoms.

4.    Advokatas, kaip ieškovės teisinis patarėjas, o ne atsakovas, galėjo ir privalėjo informuoti ieškovę, kad jos reikalavimas nutraukti darbo santykius DSĮ 30 straipsnio pagrindu yra neįmanomas, taigi ir tokio reikalavimo pareiškimas yra nepagrįstas. Jeigu darbuotojas nevykdo įstatymo reikalavimo tinkamai pareikšti darbdaviui savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo, darbdaviui neatsiranda pareigos priimti atitinkamus sprendimus.

5.    Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Taigi, pagal įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklę ieškovė nesugebėjo įrodyti, kad jos susirgimo (pagal ligos ar ligų pobūdį) priežastis yra ambasados darbuotojo seksualinis priekabiavimas, kad jos apsisprendimas nedirbti ambasadoje ir reikalavimas atleisti iš darbo yra seksualinio priekabiavimo padarinys, kad ji buvo atvykusi j darbą ambasadoje, tačiau nebuvo įleista į darbo vietą, o bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas  šias aplinkybes nepagrįstai pripažino įrodytomis, taip pažeisdamas CPK 178 straipsnio nuostatas, todėl jo sprendimas naikintinas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. C. prašo Lenkijos Respublikos ambasados kasacinį skundą atmesti ir dėl ginčijamos dalies palikti galioti  panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1.    Iš 1999 m. gruodžio 20 d. ambasadorės E. T. rašto Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui yra aišku, kad jai buvo žinoma apie konfliktinę situaciją ir ieškovės nusiskundimus dėl patiriamo seksualinio priekabiavimo bei stresinę ieškovės būklę dar iki jos atleidimo iš darbo. Stresinę ieškovės būklę iki jos atleidimo iš darbo patvirtino ir gydytoja E. G., kurios paaiškinimuose nurodyta, kad ieškovės susirgimo priežastis –  nervų sistemų žalojančios sąlygos jos darbovietėje, t. y. Lenkijos Respublikos ambasadoje.

2.    Ar Ambasada pripažino seksualinio priekabiavimo faktus, neturi lemiamos reikšmės. Faktai buvo konstatuoti Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus pažymoje. Europos Žmogaus Teisių Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. kovo 23 d. nutartyje byloje Cudak prieš Lietuvą pažymėjo: „72. <...> Šiuo požiūriu neturi būti žiūrima pro pirštus, kad pareiškėjos atleidimas iš darbo ir iš to išplaukianti teisminė byla iškilo iš pradžių dėl seksualinio priekabiavimo veiksmų, kuriuos nustatė Lietuvos lygių teisių kontrolieriaus tarnyba, kuriai pareiškėja pateikė savo ieškinį <...>“.

3.    1999 m. rugsėjo 24 d. ieškovė savo nedarbingumo laikotarpiu kreipėsi į atsakovą bei siūlė nutraukti darbo sutartį su ja, nurodė priežastis, dėl kurių ji to pageidauja (B. M. elgesys). Byloje įrodyta, kad iki laikino darbingumo netekimo ieškovė kentė seksualinį priekabiavimą, dėl kurio kreiptis į teisėsaugos institucijas nesiryžo bei tikėjosi konfliktinę situaciją su darbdaviu išspręsti taikiai, ją atleidus iš darbo. Įvertinant tai, kad seksualinis priekabiavimas yra grubus, nusikalstamas pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas, negalima teigti, kad ieškovės neatvykimas po patirtų dvasinių ir fizinių traumų (stresas, gimdymo nutraukimas ir kt.) į darbą gali būti laikomas nepateisinamu. Tai, kad, kaip teigia kasatorius, Lenkijos Respublikos ambasadorė nevertino ieškovės laiškų kaip dalykinės korespondencijos, patvirtina faktą, jog konflikto, kilusio dėl seksualinio priekabiavimo, atsakovas tinkamai nesprendė. Taigi, apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės atleidimas iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 10 punktą pripažintas neteisėtu ir laikyta, kad ji atleista pagal DSĮ 28 straipsnį, yra pagrįsta ir teisinga.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl seksualinio priekabiavimo

 

                 Kasatorius Lenkijos Respublikos ambasada kasaciniame skunde nurodo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir esantys įrodymai pagrindžia, kad atsakovas niekada nėra pripažinęs ieškovės nurodytų seksualinio priekabiavimo atvejų, neigia visus teiginius dėl seksualinio priekabiavimo ir juos laiko neįrodytais. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pasisako dėl seksualinio priekabiavimo apibrėžimo ir jo turinio.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (originali redakcija, įsigaliojusi 1999 m. kovo 1 d.).2 straipsnio 3 dalis seksualinį priekabiavimą apibrėžė kaip užgaulų, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kitokio priklausomumo santykiai. Vėliau ši įstatymo norma buvo tikslinta, panaikinant priklausomumo kriterijų, bet jos esmė liko nepakitusi, o tik sukonkretintos tam tikros detalės, nurodant elgesio tikslus ar padarinius. Taigi Lietuvos įstatymų leidėjas seksualinį priekabiavimą kaip neleistiną elgesį teisės aktuose įtvirtino siekdamas apsaugoti visus asmenis – vyrus ir moteris – nuo nepagarbaus ir juos žeminančio elgesio, nuo kėsinimosi į asmens orumą ir kitas pamatines vertybes, nes būtent tokį efektą turi priekabiavimas ar seksualinis priekabiavimas asmeniui, į kurį jis nukreiptas. Tokia šio reiškinio esmė lemia tai, kad nors ginčas kilo 1999 metais, jo turinys turi būti atskleidžiamas ne tik pagal tuo metu galiojusią įstatyminę sampratą, bet ir atsižvelgiant į šiuolaikinį teisinį reglamentavimą tarptautiniu mastu. Todėl teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje, aiškindama 1999 metais galiojusios normos prasmę, atsižvelgia ir į sprendimo priėmimo metu galiojančias Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatas, kurios atkartoja 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo nuostatas, įtvirtindamos, kad seksualinis priekabiavimas reiškia nepageidaujamą užgaulų, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštą seksualinio pobūdžio elgesį su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką; o priekabiavimas reiškia nepageidaujamą elgesį, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Direktyvos preambulėje, be kita ko, nurodoma, kad priekabiavimas ir seksualinis priekabiavimas prieštarauja vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principui, todėl laikoma, kad tai yra diskriminacija dėl lyties. Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad diskriminacija apima priekabiavimą ir seksualinį priekabiavimą, taip pat mažiau palankų požiūrį dėl to, kai asmuo laiko tokį elgesį netinkamu arba paklūsta jam. Taigi, seksualinis priekabiavimas (kaip ir kiekvienas tokio priekabiavimo faktas atskirai) yra kartu laikytinas ir ne tokiu palankiu asmens traktavimu (less favourable treatment), t. y., tiesiogine diskriminacija.

Tiek nacionalinės tiek ES teisės normose nurodoma, kad seksualiniu priekabiavimu laikomas  seksualinio pobūdžio užgaulus elgesys; galiojančiuose teisės aktuose papildomai nurodoma, kad jį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui. Taigi, tiek 1999 metais, tiek šiuo metu galiojančios teisės normos nenustato, kad seksualiniam priekabiavimui konstatuoti reikia įrodyti neteisėtą ketinimą; tokią išvadą pavirtina ir  Teisingumo Teismo praktika (žr., pvz., byla Lebedef v Commission, bylos Nr. F‑42/10, Rink. p. I-0000).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė skundėsi Lenkijos ambasados darbuotojo B. M. elgesiu (lytinių santykių reikalavimas, skambučiai į namus, kalbos intymiomis temomis, fizinės jėgos panaudojimas suduodant per veidą  ir kt.), nurodė, kad tai sukėlė psichologinę įtampą, dėl kurios ji susirgo; kad tokių veiksmų netoleravo, dėl jų kreipėsi į Lenkijos Respublikos ambasadorę bei Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Ieškovės nurodomi B. M. veiksmai (užgaulus seksualinio pobūdžio elgesys, kurį ieškovė suprato kaip žeminantį jos orumą, įžeidžiantį ir bauginantį, atitinka seksualinio priekabiavimo sąvoką; taip pat yra tenkinama 1999 metais galiojusios normos sąlyga dėl darbo ir tarnybinių santykių, nes B. M. Aambasadoje ėjo personalo viršininko pareigas. Nors atsakovės kasaciniame  skunde nurodoma, kad B. M. neneigė konflikto su ieškove, laikydamas tai pokštu, nevykusiu pajuokavimu, bet nepripažino to kaip seksualinio priekabiavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie argumentai nėra reikšmingi sprendžiant, ar B. M. elgesys gali būti laikomas seksualiniu priekabiavimu, nes, kaip jau minėta, jam konstatuoti nėra būtina, jog pats priekabiautojas savo veiksmus vertintų kaip seksualinį priekabiavimą.  

 

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo seksualinio priekabiavimo bylose

 

1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos Direktyvos 97/80/EB dėl įrodinėjimo pareigos diskriminacijos dėl lyties bylose 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad valstybės narės taiko tokias priemones, kurios, remiantis jų nacionalinėmis teismų sistemomis, yra būtinos, norint užtikrinti, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys esą nuskriausti, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodo teismui ar kitai kompetentingai institucijai aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turėtų įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas. Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas numatytas priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad tais atvejais, kai asmenys, manantys, jog jie nukentėjo,  nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas. Taigi, šios normos įtvirtina valstybės pareigą įrodinėjimo naštą paskirstyti taip, kad diskriminaciją (įskaitant seksualinį priekabiavimą) patyrusiam asmeniui pateikus prima facie įrodymus apie tai, jog diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktas buvo, atsakovui tektų pareiga įrodyti, kad pažeidimas nebuvo padarytas.  Direktyvos 2006/54 19 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šio straipsnio 1 dalis netrukdo  valstybėms narėms nustatyti ieškovams palankesnes įrodymų taisykles.

Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad, teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių asmenų skundus ir pareiškimus, taip pat asmenų ginčus dėl diskriminacijos lyties pagrindu, preziumuojama, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo. Skundžiamas asmuo ar institucija turi įrodyti, kad lygių teisių principas nebuvo pažeistas. Taigi, byloje tiesiogiai taikytina nacionalinės teisės norma įtvirtina dar palankesnę ieškovei įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę – pažeidimo faktas yra preziumuojamas. Ši norma laikytina CPK 178 straipsnio išimtimi iš bendrosios civilinio proceso taisyklės „įrodinėja tas, kas teigia“, todėl atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas seksualinio priekabiavimo faktą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįsti. Nacionalinėje teisėje esant įtvirtintai pažeidimo prezumpcijos taisyklei, apeliacinės instancijos teismas, esant ieškovės skundui, pagrįstai konstatavo seksualinį priekabiavimą egzistavus, nes atsakovė, laikydamasi nuomonės, kad įrodinėti turi ieškovė,  nepateikė įrodymų, kad jo nebuvo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėta prezumpcija taikoma tik pačiam diskriminacijos (seksualinio priekabiavimo) faktui, bet ne jo padariniams, taigi, byloje nebuvo pagrindo preziumuoti, kad seksualinis priekabiavimas sukėlė ieškovės nurodytus neigiamus padarinius. Tačiau kolegija konstatuoja, kad byloje yra prima facie įrodymų dėl priekabiavimo ir neigiamų padarinių ryšio ir jie laikytini pakankamais tam, kad įrodinėjimo našta būtų perkelta atsakovei.

Byloje esantys įrodymai (ieškovės paaiškinimai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2002 m. vasario 15 d. pažyma, gydytojos ir medicinos sesers rašytiniai paaiškinimai dėl A. C. kreipimosi 1999 m. rugsėjo 16 d.) patvirtina, kad 1999 metų pavasarį-vasarą ieškovės darbinė aplinka Lenkijos ambasadoje buvo priešiška jos atžvilgiu. Situacijos konfliktiškumą kasaciniame skunde pripažino ir pati atsakovė, be to, iš Lenkijos ambasadorės 1999 m. gruodžio 20 d. atsakymo Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui yra aišku, kad ambasada žinojo apie pradėtą tyrimą; Lenkijos ambasadorė pripažino, kad A. C. galėjo patirti diskomfortą; B. M. nurodė „pokštavęs“, o ji pripažino, kad pokštas netinkamas ir liepė susilaikyti nuo tokio elgesio.

Ieškovei pranešus apie B. M. seksualinį priekabiavimą, situacija nepagerėjo, tai, be kita ko, matyti iš apsaugos darbuotojo A. F. tarnybinio pranešimo, kuriame nurodoma, kad A. C. buvo atvykusi į ambasadą 1999 m. lapkričio 17 d., jis buvo apie tai įspėtas iš anksto, jai atvykus informavo ambasados patarėją, kuris liepė pranešti B. M.. A. C. ambasadoje buvo lydima apsaugos darbuotojo, jai nebuvo leista įeiti į savo kabinetą. Šios aplinkybės patvirtina, kad nepalankios darbo aplinkybės A. C. atžvilgiu nebuvo pašalintos, priešingai, jai buvo sudaromos kliūtys patekti į ambasadą ir darbo vietą (savo kabinetą), joje ji buvo sekama ir prižiūrima apsaugos darbuotojo, apie jos atvykimą pranešama asmeniui, kuris kaltinamas seksualiai priekabiavęs.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad seksualinis priekabiavimas yra viena priekabiavimo rūšių ir praktikoje dažnai susijęs ir su kitomis diskriminacijos formomis. Nagrinėjamoje byloje esantys ieškovės paaiškinimai atskleidžia, kad seksualinio priekabiavimo veiksmai tęsėsi:  1999 m. rugsėjo 24 d. rašte Lenkijos ambasadorei ieškovė nurodo, kad rugpjūčio pabaigoje B. M. įtempė ją į savo kabinetą, užrakino duris ir pradėjo šaipytis. Kaip jau minėta, pagal šios rūšies bylose taikytinas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, šios aplinkybės paneigtos nebuvo. Taip pat nepaneigta, kad ieškovė dėl seksualinio priekabiavimo paviešinimo nebuvo diskriminuojama darbo užmokesčio srityje.  Ieškovės 1999 m. lapkričio 26 d. atvirlaiškiai Lenkijos ambasadorei apie tai, kad ji negali patekti į darbo vietą, pirmiau nurodyti Ambasados darbuotojų veiksmai, ieškovei atvykus į ambasadą 1999 m. lapkričio 17 d., sudaro pagrindą konstatuoti, kad ne vien B. M., bet ir kiti darbuotojai savo veiksmais sukūrė bauginančią, priešišką, žeminančią ir įžeidžiančią aplinką, o tai turi priekabiavimo požymių, todėl, Ambasadai nepateikus įrodymų, kad A. C. rašytiniuose parodymuose bei A. F. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės  neegzistavo, prezumpcija dėl priekabiavimo, lieka nepaneigta. 

Ieškovė nurodė, kad darbo Ambasadoje ji nebegalėjo tęsti dėl ten susiklosčiusios su seksualiniu priekabiavimu susijusios aplinkos ir tai buvo žinoma atsakovui, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Ambasados administracija, atleisdama ieškovę iš darbo už pravaikštą (neatvykimą į darbą), netinkamai sprendė konfliktinę situaciją ir priėmė neteisingą, skubotą sprendimą, todėl tarp šių atsakovo veiksmų ir jų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, dėl ko ieškovės atleidimo iš darbo negalima laikyti teisėtu, yra pagrįsta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus bylos aplinkybių visumą: ieškovė nukentėjo nuo seksualinio priekabiavimo ir apie tai pranešė darbdaviui, taip pat informavo jį apie savo nedarbingumą bei norą nutraukti darbo santykius, nes neigiamas nusistatymas jos atžvilgiu ir darbdavio spaudimas tęsėsi, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė neprivalėjo pateikti pakartotinės informacijos dėl savo neatvykimo į darbą, o darbdavys tokio neatvykimo negalėjo vertinti kaip pravaikštos ir skirti drausminės nuobaudos.


 

Dėl Darbo sutarties įstatymo ir Darbo kodekso taikymo laiko atžvilgiu

 

Kasatorė A. C. teigia, kad sprendžiant dėl jos neteisėto atleidimo iš darbo padarinių turėtų būti taikomos darbo santykių pasibaigimo dieną galiojančios materialiosios teisės normos, t.y. Darbo kodekso 297 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos, o ne neteisėto atleidimo iš darbo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio nuostatos. Su tokia kasatorės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Ieškovės atleidimo dieną (1999 m. lapkričio 22 d.) darbo santykius Lietuvoje reglamentavo Darbo sutarties įstatymas. Šis įstatymas galiojo iki 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Darbo kodeksui. Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykiai, kurie atsirado iki Darbo kodekso įsigaliojimo, tęsiasi toliau ir jiems taikomos Darbo kodekso nuostatos. Teisės taikymo laiko atžvilgiu darbo santykiams klausimus reglamentavo ir Darbo kodekso 12 straipsnis, kuriame numatyta, kad darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Aiškindamas šių normų taikymą iš esmės panašioje faktinėmis aplinkybėmis byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo dar iki Darbo kodekso įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d.), galiojant Darbo sutarties įstatymo nuostatoms, sprendžiant atleidimo iš darbo teisėtumo klausimus turi būti taikomas Darbo sutarties įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-185/2004). Ieškovės ir atsakovės darbo santykiai nutrūko 1999 m. lapkričio 22 d., t. y. dar iki Darbo kodekso įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d.). Dėl šios priežasties šalių ginčui taikytinos ne Darbo kodekso 297 straipsnio, o Darbo sutarties 42 straipsnio nuostatos.

 

Dėl darbuotojo teisių gynimo pagal Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 3 dalį

 

Pagal Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 1 dalį darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, nušalinimu nuo darbo ar perkėlimu į kitą darbą, per vieną mėnesį nuo dokumento, patvirtinančio atleidimą, nušalinimą ar perkėlimą, gavimo turi teisę kreiptis į teismą. Jeigu darbuotojas atleistas iš darbo, perkeltas į kitą darbą arba nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, tai teismas grąžina jį į pirmesnįjį darbą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, grąžindamas neteisėtai atleistą, perkeltą ar nušalintą darbuotoją į pirmesnįjį darbą, išieško atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką arba atlyginimo skirtumą, kai darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą.

Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbuotojo teisė prašyti negrąžinti jo į ankstesnįjį darbą, o priteisti jam kompensaciją iki dvylikos jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Tokiu savo teisių gynimo būdu darbuotojas gali pasinaudoti padarydamas teismui pareiškimą apie tai, kad grąžinus jį į ankstesnįjį darbą, jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Būtent tokiu būdu ieškovė siekė apginti savo pažeistas teises pareikšdama ieškinį teisme 1999 m. gruodžio 9 d. Šį ieškinio reikalavimą ieškovė pakeitė bei paprašė teismo Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu grąžinti ją į darbą ir priteisti atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką 2011 m. vasario 24 d. patikslintu ieškiniu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas turi teisę pasirinkti, kokiu įstatyme įvirtintu būdu jam ginti pažeistas savo teises. Tačiau šie teisių gynimo būdai įtvirtinti įstatymo normose, kurias aiškindamas ir jas taikydamas teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais kaip bendraisiais teisės principais. Grąžinimu į pirmesnį darbą siekiama atkurti iki teisių pažeidimo buvusią padėtį, galimybę darbuotojui jo pageidavimu dirbti tą patį darbą, kurį jis dirbo iki neteisėto atleidimo. Taikant tokią priemonę svarbus ir jos taikymo operatyvumas, nes laikui bėgant buvusios darbo sąlygos gali iš esmės pasikeisti (nauji kvalifikaciniai reikalavimai ir pan.) arba darbo vieta gali būti panaikinta. Taigi šios darbuotojo teisių gynimo priemonės taikymas neturi būti suabsoliutintas, nes dėl įvairių objektyvių (organizacinių, technologinių ar pan.) priežasčių darbuotojo grąžinimas į buvusį darbą gali būti neįmanomas arba pareikalautų neproporcingų padarytam pažeidimui sąnaudų. Tokiomis aplinkybėmis teismas spręsdamas dėl darbuotojo grąžinimo į pirmesnį darbą pagal Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio nuostatas turi teisę netaikyti tokio teisių gynimo būdo, o spręsti klausimą dėl kompensacijos išmokėjimo pagal 42 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad ieškovė pradiniame ieškinyje dėl atleidimo iš darbo nurodė, kad grįžti į darbą Lenkijos Respublikos ambasadoje nėra galimybių dėl nepalankių darbo sąlygų, sutiko būti atleista iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį, t. y. nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, kad nuo ieškovės atleidimo iš darbo praėjo ilgas laiko tarpas – 12 metų, pagal pateiktus duomenis ambasada neturi laisvų samdomų darbuotojų etatų, pasikeitė ir darbo pobūdis, pareigybių struktūra, todėl, teismo vertinimu, ieškovei sugrįžti į darbą yra nepalankios sąlygos. Nustatęs šias aplinkybes teismas sprendė dėl Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 3 dalies taikymo, t.y. negrąžino ieškovės į darbą priteisdamas dvylikos vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją ir nustatydamas, kad ieškovė laikoma atleista iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, ypač atsižvelgiant į taikomo teisių gynimo būdo tikslus ir praėjusį labai ilgą laiko tarpą (12 metų) nuo ieškovės atleidimo iš darbo bei kitas nustatytas aplinkybes, atitinka Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio nuostatas, todėl šią nutarties dalį panaikinti ar keisti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl taikytinų teisių gynimo būdų darbo bylose teismui suteikta diskrecijos teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 417 straipsnis), taip pat taikyti alternatyvius darbuotojo teisių gynimo būdus (CPK 418 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nusprendus, jog A. C. laikytina atleista iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį, turi būti nurodyta, nuo kada įsigalioja atleidimas iš darbo, todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis yra patikslinama šioje dalyje nustatant, kad A. C. laikytina atleista iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t.y. nuo 2011 m. lapkričio 11 d.

Teisėjų kolegija dėl kitų kasacinių skundų argumentų nepasisako ir jų neanalizuoja, nes jie nėra teisiškai reikšmingi bylai išnagrinėti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kartu su kasaciniu skundu gautas kasatorės A. C. 2012 m. vasario 10 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, kuriame nurodyta, kad kasatorė nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiu. Lietuvos apeliacinis teismas kasatorei priteisė 7 150 Lt bylinėjimosi išlaidų, nurodydamas, kad nepriteistos tik tos bylinėjimosi išlaidos, kurios yra susijusios su teisminiu procesu Europos Žmogaus Teisių Teisme, nes jos yra kompensuotos Europos Tarybos lėšomis.

Pagal bylos duomenis matyti, kad A. C. 2010 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taip pat šį prašymą pagrindžiančius įrodymus (T. II, b. l. 142-153). Šių išlaidų atlyginimo klausimas turėjo būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės. Lietuvos apeliacinis teismas visas šiame prašyme nurodytas bylinėjimosi išlaidas laikė susijusiomis su teisminiu procesu Europos Žmogaus Teisių Teisme. Išnagrinėjus prašymo turinį matyti, kad dėl teisminio proceso Europos Žmogaus Teisių Teisme A. C. patyrė 6922,8 Lt bylinėjimosi išlaidų (T. II, b.l.150) ir 60 Lt tarptautinio mokėjimo pavedimo išlaidų (T. II, b.l. 152). Tačiau kitos 2010 m. rugsėjo 22 d. prašyme nurodytos išlaidos yra susijusios su procesu Lietuvos teismuose – kasatorės patirtos išlaidos teisinėms konsultacijoms (2000 Lt), ieškinio, su kuriuo ieškovė kreipėsi į teismą 2010 m., priedų vertimo išlaidos (910 Lt), kitos 2010 m. spalio 26-27 d. patirtos 550 Lt vertimo išlaidos (T. IV, b. l. 14a, 14b), taip pat žyminis mokestis (132 Lt), t.y. iš viso 3592 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios kasatorei priteistinos iš atsakovės Lenkijos Respublikos ambasados.

Kasatorė taip pat nurodė, kad pagal Teisinės pagalbos sutartį Nr. 8/08/2 ji patyrė 1300 Lt išlaidų, susijusių su teisminiu procesu, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl ši suma kasatorei negali būti priteisiama.

Kasaciniame teisme patirta  25,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo Lenkijos Respublikos ambasados (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

 

n u t a r i a :

 

                      Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą ją patikslinant ir papildomai nurodant, kad A. C. laikytina atleista iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t.y. nuo 2011 m. lapkričio 11 d.

Priteisti iš atsakovo Lenkijos Respublikos ambasados 3592 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų A. C. naudai.

Priteisti iš atsakovo Lenkijos Respublikos ambasados 25,65 Lt (dvidešimt penkis litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai Egidijus Baranauskas

 

 

 

 

                                                                                                                             Gražina Davidonienė

 

 

 

 

                                                                                                                             Janina Stripeikienė