Civilinė byla Nr. 3K-3-272/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-03822-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5; 11.9.6

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m. birželio 11 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal  ieškovės A. S. ir atsakovės Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei Šiaulių 1-ajai muzikos mokyklai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė A. S. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama panaikinti Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos direktoriaus 2011 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. P-24 „Dėl mokytojos A. S. atleidimo iš darbo“ ir pripažinti, kad ji iš darbo buvo atleista be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką; grąžinti ją į pirmesnį darbą, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 1977 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu buvo priimta dirbti Šiaulių muzikos mokykloje muzikos mokytoja; mokyklos direktorius 2010 m. gruodžio 1 d. įteikė įspėjimą dėl mokinės  A. Ž. išbraukimo iš mokinių sąrašo ir pedagoginio krūvio sumažinimo nuo 2011 m. sausio 1 d. 2011 m. sausio 5 d. ji gavo įspėjimą Nr. IS-1, kuriame nurodyta, kad, negavus sutikimo dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, nuo 2011 m. gegužės 5 d. bus atleista iš darbo. Įspėjime buvo nurodyta, kad ieškovė apie savo sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis  sąlygomis turi informuoti iki 2011 m. sausio 1 d. Ieškovė 2011 m. balandžio 28 d. informavo atsakovę, kad su darbo krūvio ir darbo užmokesčio sumažinimu sutinka, tačiau atsakovė 2011 m. gegužės 4 d. nurodė, kad ieškovė praleido terminą savo valiai išreikšti ir priėmė įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo nuo 2011 m. gegužės 5 d. pagal 129 straipsnio 1 dalį. Ieškovės manymu, atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, esant ieškovės sutikimui dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad darbo sutartis, sudaryta ieškovės ir atsakovės, 2011 m. gegužės 5 d. pagal DK 129 straipsnio 1 dalį buvo nutraukta neteisėtai, ir darbo sutartį laikė nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis), priteisė ieškovei iš atsakovės 8283,60 Lt už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki  teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 153,40 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; likusios ieškinio dalies netenkino. Teismas nurodė, kad ieškovė, atsižvelgdama į susiformavusią įstaigoje praktiką, kai nors ir po nustatyto termino davęs sutikimą dirbti mažesniu krūviu darbuotojas nėra atleidžiamas iš darbo, tikėjosi analogiško atsakovės elgesio ir nagrinėjamu atveju, ir sprendė, kad ieškovei iki jos atleidimo iš darbo dienos turėjo būti ieškoma galimybių pasiūlyti kitą darbą. Teismo vertinimu, atsakovės darbo organizavimo pertvarkymas – ieškovės pedagoginio krūvio paskirstymas kitiems fortepijono mokytojams – buvo pradėtas be teisinio pagrindo ir buvo tik laikino pobūdžio. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad darbo įstaigoje perorganizavimą ir ieškovės darbo krūvio sumažinimą lėmė iš esmės objektyvios priežastys, todėl laikė, jog atsakovė vykdė darbo organizavimo pakeitimus, nesusijusius su darbovietės struktūriniais pertvarkymais. Teismas pabrėžė, kad ieškovės grąžinimas į darbą sukeltų dar didesnį nestabilumą darbdavio santykiuose su ieškove ir kitais darbuotojais, todėl taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytą alternatyvų jos teisių gynimo būdą.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2011 m. spalio 20 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės sutikdamas su jame nurodytais motyvais. Teismas atsisakė priimti naujus įrodymus, susijusius su mokinių ir tėvų nuomone dėl ieškovės atleidimo, nes šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme; pripažino, kad byloje esantys įrodymai, jų tarp jų 44 Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos darbuotojų prašymas, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl konfliktiškų šalių santykių, kad atsakovė realiai vykdė organizacinius pertvarkymus,  todėl sprendė, kad  ieškovės teisės pagrįstai buvo gintos DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytu būdu, o ne pagal DK 297 straipsnio 4 dalį.

 

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 20 d. nutarties dalis, kuriomis teismai taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą darbuotojo teisių gynimo būdą, ir dėl šios priimti naują sprendimą – grąžinti A. S. į pirmesnį darbą Šiaulių miesto 1-ojoje  muzikos mokykloje.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo. Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tačiau alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo budo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2007). Nagrinėjamoje byloje teismai vadovavosi išimtinai atsakovo (darbdavio) išdėstyta pozicija dėl kasatorės grąžinimo į pirmesnį darbą, paneigdami aplinkybę, kad alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojo interesams ginti. Ieškovės interesai geriausiai būtų apginti taikant DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jos teisių gynimo būdą, nes kitu būdu yra panaikinama galimybė pasinaudoti teise į darbą. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami tik į atsakovo nurodytus faktus apie ieškovei paskirtas dvi drausmines nuobaudas, padarė išvadą, kad šalių santykiai konfliktiški. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2007 konstatuota, kad  nepakankama ieškovo kvalifikacija, konfliktinis būdas, bendradarbių skundai dėl jo elgesio, įžeidinėjimų ir seksualinio priekabiavimo neturi būti laikomos priežastimis, panašiomis į ekonomines, technologines ir organizacines priežastis, dėl kurių neteisėtai atleisto darbuotojo negalima grąžinti į pirmesnį darbą, nes jos objektyviai neatima darbuotojo galimybės pasinaudoti teise į darbą. Nagrinėjamoje byloje teismai neatsižvelgė į aukštą ieškovės kvalifikaciją, mokinių tėvų atsiliepimus, ieškovės paaiškinimus dėl santykių su kitais darbuotojais, todėl toks vienpusis aplinkybių bei įrodymų vertinimas prieštarauja DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų darbuotojo teisių gynimo būdų praktikai ginti pirmiausia darbuotojų interesus, pažeidžia įrodymų vertinimo taisykles, kuomet visi byloje surinkti įrodymai turi būti įvertinti visapusiškai. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė aplinkybei, kad mokyklos administracija nenori ir nepageidauja, jog ieškovė būtų grąžinta į pirmesnį darbą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ekonominių, organizacinių ar panašių priežasčių negrąžinti ieškovės į darbą nebuvo. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, nes netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir be pagrindo netaikė šio straipsnio 3 dalies. Dėl to skundžiamos sprendimų dalys turėtų būti panaikintos.

Dėl naujų įrodymų pateikimo ir jų vertinimo apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas vertino į bylą pateiktą 44 Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos darbuotojų 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymą, kuriame nurodoma, kad ieškovė nesilaiko kolektyve nustatytos tvarkos ir ignoruoja mokyklos bendruomenės siekius. Apeliacinės instancijos teismas nurodytą dokumentą vertino pažeisdamas CPK 177 straipsnio 1 dalį, 314 straipsnį. Įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas  (CPK 314 straipsnis), tačiau apeliacinis teismas dėl šio prašymo pridėjimo nepasisakė, nors tokį įrodymą privalėjo atmesti, nes jis galėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kadangi dėl apeliacinės instancijos teismo be bylos šalių žinios priimtą prašymą nebuvo galimybės pasisakyti teismo posėdžio metu ir pateikti argumentų dėl šio įrodymo priėmimo bei jame išdėstytų aplinkybių vertinimo, tai ieškovė neturėjo galimybės pasisakyti dėl šio dokumento esmės. Teismas turėjo įvertinti, kad prašymas parengtas ir surašytas profesionalaus teisininko, todėl šiame dokumente yra išreikšta ne Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokytojų, o atsakovo valia. Be to, kai kurie prašymą pasirašę atsakovui pavaldūs darbuotojai (kiemsargis, buhalterė) su ieškove darbe bendravo minimaliai, todėl neaišku, kaip jie galėjo ieškovę apibūdinti kaip konfliktišką.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Ieškovės argumentas, kad Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje buvo viena laisva darbo vieta, kuri turėjo būti pasiūlyta ieškovei, neturėtų būti vertinamas, nes kasacinės instancijos teisme šalims nenustatyta teisės teikti naujus įrodymus, todėl atsakovas negali pateikti su darbo vietų skaičiumi susijusių dokumentų.

Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos sprendimo priėmimo metu 2005 m. balandžio       27  d. gauta drausminė nuobauda negaliojo, todėl į ją neturėjo būti atsižvelgiama. Atsakovė remiasi civilinėje byloje nustatytais faktais, o ne galiojančios drausminės nuobaudos teisiniais padariniais.

Atsakovas sutinka su bylą nagrinėjusių teismų argumentais, kad ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, nes pas atsakovą dirbančių darbuotojų funkcijos grindžiamos individualiu pedagogo darbu su ugdytiniu, todėl turi būti atsižvelgiama į ugdytinių interesus. Ugdytiniai negali būti perduodami iš vieno pedagogo kitam, neatsižvelgiant į jų valią.

Atsakovas ar jo įgalioti asmenys prie Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos darbuotojų 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymo rengimo nėra prisidėję, jis nedaro įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nes nėra daromos išvados, kurios nebuvo padarytos pirmosios instancijos teismo sprendimu.

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartį ir priimti naują    sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas padarė nepagrįstą įrodymais ir nelogišką išvadą, kad iš ieškovės veiksmų atsakovas turėjo suprasti, kad ieškovė nori likti darbe. Atsakovo vykdomas ugdymo procesas paremtas pedagogo individualiu darbu su ugdytiniu, todėl vieno pedagogo vykdomo darbo nėra galimybės pavesti kitam pedagogui be ugdytinių ir jų atstovų pagal įstatymą sutikimo. Teismas nepagrįstai nepadarė išvadų, kad iš atsakovo pateiktų įrodymų (ugdymo plano, įsakymų apie ugdytinių priskyrimą kitiems mokytojams) ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, kad atsakovas, atsižvelgiant į veiklos ypatumus, privalės pertvarkyti savo veiklą taip, kad ugdymo procesas nebūtų sutrikdytas ir kad prieš protingą terminą apie užsiėmimo laiko pasikeitimus ir užsiėmimus vesiančius pedagogus turės būti informuoti tiek pedagogai, tiek ugdytinių tėvai. Darydamas nepagrįstas išvadas,  taip pat nepadarydamas išvadų, kurias patvirtina bylos įrodymai, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, aiškinimo ir taikymo aspektu nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.  gruodžio 7 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2005; 2008 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-I01/2009; kt.). Teismai, nenustatydami visų faktinių aplinkybių, būtinų materialiosios teisės normoms taikyti, nepakankamai motyvavo sprendimą ir nutartį, neišnagrinėjo esminių atsakovės argumentų ir nenurodė, kodėl juos atmeta, taip pažeisdami CPK 268 straipsnio 4 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 1, 4 punktus.

Byla nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, nes netaikė teisės normų, reglamentuojančių įstatymo analogiją, kurias privalėjo taikyti (DK 9 straipsnio 2, 4 dalys, 127 straipsnio 4 dalis). Įstatymų tiesiogiai nereglamentuota, per kokį terminą   darbuotojas   turi teisę  atšaukti savo pareikštą nesutikimą dirbti vienašališkai darbdavio pakeistomis sąlygomis. Tiek nutraukiant darbo sutartį darbuotojo pareiškimu, tiek darbuotojui atsisakant dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, darbuotojo valia išreiškiama raštu, todėl šiais pagrindais atsirandantys teisiniai santykiai vertinti kaip panašūs ir abiem atvejais yra pagrindas taikyti DK 127 straipsnio 4 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarties Nr. 3K-3-111/2011 aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai, nes ji priimta dėl daug ilgesnio termino, todėl nėra pagrindo taikyti įstatymo analogijos darbuotojo teisės atšaukti darbo sutarties nutraukimą aspektu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 7 punkto išvados, kad pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną, negali būti taikomos, nes toks reikalavimas pažeidžia DK 9 straipsnio imperatyviąsias normas dėl prioriteto taikant įstatymo analogiją, nes panašius santykius reglamentuoja DK  127 straipsnio 4 dalis. Ieškovės interesui naudotis privilegijuota darbo sutarties nutraukimo tvarka buvo nepagrįstai suteikta didesnė reikšmė, nei kelių dešimčių asmenų – ugdytinių, jų atstovų pagal įstatymą, pedagogų, mokyklos administracijos interesas užtikrinti netrikdomą ugdymo procesą, sutarčių vykdymą, racionalų darbo laiko naudojimą.

Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytos „svarbios priežasties“ požymius.  Atsakovas privalėjo  atsižvelgti į galinčią kilti dėl ieškovės atleidimo padėtį, pertvarkyti ugdymo procesą (pakeisti tvarkaraščius, paskirti ugdytiniams pedagogus), tai laikytina svarbia priežastimi imtis pertvarkyti atsakovo veiklą per įstatymo nustatytą 11 dienų terminą iki darbo sutarties nutraukimo. Bylą nagrinėję teismai nevykdė teisės normos, įpareigojančios teismą ginti visuomenę ir atskirus asmenis nuo piktnaudžiavimo teisėmis (DK 35 straipsnio 1 dalis), kai piktnaudžiavimo teise aplinkybės buvo akivaizdžios. Ieškovė be svarbių priežasčių delsė pateikti sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis beveik penkis mėnesius ir sutikimą pateikė tik tą dieną, kai sužinojo apie atsakovo veiklos pertvarkymus.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsakovės kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl proceso teisės pažeidimų yra identiški jos apeliacinio skundo argumentams, nors CPK nustatyti skirtingi reikalavimai (CPK 306 ir 347 straipsniai). Atsakovė privalėjo parengti kasacinį skundą vadovaudamasi kasaciniam skundui keliamais reikalavimais, o ne pateikti tuos pačius argumentus, kuriuos buvo pateikusi apeliacinės instancijos teismui ir kurie apeliacine tvarka buvo peržiūrėti.

Atsakovės kasaciniame skunde argumentuojama tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau nepateikiama jokių argumentų, kodėl atsakovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartimi ir ji turi būti peržiūrėta kasacine tvarka. Atsakovė nenurodo pagrindo pripažinti nutartį negaliojančia, todėl kyla abejonių, ar kasacinės instancijos teismas galėjo priimti nagrinėti tokį atsakovės kasacinį skundą, kuris akivaizdžiai neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, kai jis galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; kt.). Atsakovė nenurodo ir neįrodo, kad skundžiamuose sprendimuose buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, neįrodo, jog šis pažeidimas galėjo turėti įtakos skundžiamų sprendimų priėmimui.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl atsakovės nurodomų proceso teisės normų pažeidimo. Atsakovė, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177–185 straipsniai) bei kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, išvardija kasacinio teismo nutartis, tačiau nenurodo, kodėl jos  turėtų būti taikomos nagrinėjamoje byloje. Šie argumentai pagrindžia, kad atsakovė neįrodo CPK 346 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose nurodytų skundžiamų sprendimų naikinimo pagrindų. 

Dėl kitų atsakovės kasaciniame skunde išdėstytų argumentų ieškovė pritaria apeliacinės instancijos teismo pozicijai.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Byloje kilo ginčas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo šiam darbdavio nurodytu terminu neinformavus apie sutikimą dirbti pakeistomis sąlygomis bei dėl teismo teisės taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį esant darbuotojo prašymui grąžinti jį į pirmesnį darbą.

 

 

Dėl sutikimo dirbti pakeistomis sąlygomis išreiškimo

 

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbuotojai 2010 m. gruodžio 1 d. įteiktame įspėjime buvo nurodyta, kad ji apie savo sutikimą ar nesutikimą dėl krūvio sumažinimo darbdavį turi informuoti iki 2011 m. sausio 1 d. Darbuotoja 2010 m. gruodžio 20 d. paprašė nemažinti pedagoginio krūvio ir pateikė siūlymus, kokiais būdais, jos manymu, krūvis galėtų nekisti.  Darbdavys 2010 m. sausio 5 d.  įspėjime konstatavo, kad 2010 m. gruodžio 20 d. darbuotojos atsakyme nėra išreikštas sutikimas ar nesutikimas dirbti pakeistomis sąlygomis, tai jis supranta kaip nesutikimą dirbti pakeistomis sąlygomis ir įspėja darbuotoją, kad nesutikusi dirbi pakeistomis sąlygomis ji bus atleista iš mokytojo pareigų po 4 mėnesių (2011 m. gegužės 5 d.).  Darbuotoja 2011 m. balandžio 28 d. informuoja darbdavį, kad, nesulaukusi iš darbdavio pasiūlymų, ji sutinka dirbti sumažintu darbo krūviu ir darbo užmokesčiu.

Šios aplinkybės atskleidžia, kad prieš nuspręsdama dėl sutikimo ar nesutikimo dirbti pakeistomis sąlygomis darbuotoja siekė išsiaiškinti, ar nėra galimybės nekeisti turimo pedagoginio krūvio, siūlė, kaip tai būtų galima padaryti (skiriant daugiau valandų, kurias apmokėtų mokinių tėvai), todėl tokių jos veiksmų per se negalima laikyti nesutikimu dirbti pakeistomis sąlygomis.  Tą pripažino ir pats darbdavys, 2010 m. sausio 5 d.  įspėjime atmesdamas darbuotojos pasiūlymus ir konstatuodamas, kad 2010 m. gruodžio 20 d. darbuotoja sutikimo ar nesutikimo neišreiškė. Taigi, nagrinėjamoje byloje klausimas dėl darbuotojo pareikšto nesutikimo dirbti pakeistomis sąlygomis atšaukimo nėra aktualus, nes darbuotoja tokio nesutikimo nebuvo išreiškusi. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad net ir tada, kai darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis sąlygomis, o po to savo nuomonę pakeičia, darbdaviui iki jo atleidimo dienos išlieka pareiga siūlyti darbuotojui kitą darbą, perkelti dirbti pakeistomis sąlygomis, o atsisakymas priimti darbuotojo sutikimą dirbti pakeistomis sąlygomis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011).

Apie tai, kad darbuotojos pateikti siūlymai dėl būdų, kaip gali nekisti darbo krūvis, yra atmestini, ji sužinojo susipažinusi su 2011 m. sausio 5 d. darbdavio įspėjimu, kuriame naujas terminas sutikimui ar nesutikimui išreikšti nebuvo nustatytas, tačiau buvo nurodyta, kad nesutikusi dirbti pakeistomis sąlygomis darbuotoja bus atleista po 4 mėnesių. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbuotojas, pateikęs darbdaviui pasiūlymus, kaip darbo krūvis galėtų nebūti mažinamas, turėjo teisę manyti galįs nuspręsti dėl sutikimo ar nesutikimo dirbti pakeistomis sąlygomis po to, kai sužinos darbdavio poziciją dėl jo pateiktų siūlymų, nes, esant galimybei tokius siūlymus įgyvendinti, klausimo dėl sutikimo ar nesutikimo nebekyla. Darbuotojo pastangos nekeisti turimo darbo krūvio ir atitinkamo dydžio darbo užmokesčio bei jo pasiūlymai darbdaviui, kaip būtų galima tai padaryti, negali būti laikomi darbuotojo piktnaudžiavimu, todėl darbdavio argumentai dėl DK 35 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmestini.

Darbdaviui atmetus darbuotojos pasiūlymus ir  nenurodžius naujo termino, per kurį galėtų išreikšti savo valią dėl darbo pakeistomis sąlygomis, tai ji galėjo padaryti iki darbo sutarties nutraukimo dienos ir šia teise pasinaudojo.

 

 

Dėl DK 129 straipsnio 2 dalyje vartojamos svarbių priežasčių sąvokos

 

DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad svarbiomis aplinkybėmis, dėl kurių  darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, gali būti pripažįstamos tik tos, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe; tokiomis aplinkybėmis gali būti laikomos ekonominės, technologinės priežastys ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai ir kitos svarbios priežastys. Nagrinėjamoje byloje darbdavys teigia, kad teismai  neteisingai aiškino pirmiau nurodytoje normoje įtvirtintus „svarbios priežasties“ požymius, nes neįvertino, jog darbdavys privalėjo  atsižvelgti į galinčią kilti dėl ieškovės atleidimo padėtį, pertvarkyti ugdymo procesą (pakeisti tvarkaraščius, paskirti ugdytiniams pedagogus). Tai, darbdavio nuomone, laikytina svarbia priežastimi imtis pertvarkyti savo veiklą likus vienuolikai dienų iki darbo sutarties su darbuotoja nutraukimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad DK 129 straipsnyje yra įtvirtinti ne darbdavio veiklos pertvarkymo, o darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindai, t. y. šioje byloje galėtų būti sprendžiamas klausimas, ar mokinių (ugdytinių) skaičiaus sumažėjimas yra svarbi priežastis darbdavio veiklos pertvarkymui ir darbuotojos atleidimui iš darbo, bet ne tai, ar, įspėjęs darbuotoją apie atleidimą iš darbo, darbdavys gali imtis vidinių pertvarkymų (keisti tvarkaraščius, ugdytiniams priskirti kitus mokytojus ir pan.). Kitaip tariant, pirmiau nurodytoje normoje aptariamos priežastys, kurioms esant darbdavys galėtų priimti sprendimą atleisti darbuotoją, ir būtent šios priežastys turi būti svarbios. Joms esant ir darbdaviui priėmus sprendimą darbuotoją atleisti, kiti jo su būsimu atleidimu susiję sprendimai (darbų perskirstymas, darbo grafikų pakeitimai ir pan.) nėra vertinami DK 129 straipsnio 2 dalies prasme, t. y. kaip atlikti dėl svarbių priežasčių ar ne. Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 129 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl svarbių aplinkybių nėra aktualios nagrinėjamoje byloje.

 

 

Dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalių aiškinimo ir taikymo

 

Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių, teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB aviakompanija ,,Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-178/2005; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-3-333/2006; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; 2010 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji  klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-117/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nustatyti alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai yra skirti pirmiausia darbuotojų interesams ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011; kt.).  Teismai, parinkdami vieną iš jų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti bei siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Autrolis“, bylos Nr. 3K-3-111/2011).

Nagrinėjamoje byloje teismai ieškovės pažeistas darbo teises gynė taikydami DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, savo sprendimus motyvuodami tuo, kad darbuotoja konfliktuoja su administracija ir kitais darbuotojais, jos atsisako dalis mokinių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės per se nėra pagrindas negrąžinti darbuotojo į darbą, jos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į kitus kriterijus, įvertinant atliekamo darbo pobūdį ir asmenines darbuotojo savybes, juos susiejant su tinkamu darbo funkcijų atlikimu. Turėtų reikšmės tokios aplinkybės, ar darbuotojo tiesioginių darbo funkcijų atlikimas yra susijęs su kolektyviniu darbu, kaip antai:  ar darbuotojas kartu su kitais asmenimis vykdo administravimo funkcijas ir turi pavaldžių asmenų, nes asmeninės konfliktiškos savybės trukdytų tinkamam administravimo ir vadovavimo pareigų atlikimui, ar su kitais darbuotojais nesieja bendra veikla ir jos pagrindu – materialinė atsakomybė, nes tai galėtų mažinti tarpusavio pasitikėjimą ir taip pat trukdyti darbui. Taip pat įvertinamos ir kitos aplinkybės (darbuotojo amžius, įsidarbinimo galimybės, jam taikomos garantijos ir pan.).

Ieškovė iki neteisėto atleidimo dirbo muzikos (fortepijono) mokytoja muzikos mokykloje, jos pagrindinių funkcijų vykdymas, kaip kasaciniame skunde pripažino pats atsakovas, paremtas individualiu pedagogo ir ugdytinio darbu. Taigi, darbuotojos santykiai su mokyklos administracija ir techniniu personalu, net jei būtų konfliktiški, – minimalūs, jie iš esmės netrukdė pedagoginiam darbui, kurio rezultatus patvirtina ieškovei ir jos mokiniams suteikti apdovanojimai. Ieškovės amžius (56 metai) bei gyvenamosios vietos (Šiaulių miesto), kurioje yra tik dvi muzikos mokyklos,  specifika akivaizdžiai parodo, kad jos galimybės įsidarbinti kitur yra ribotos. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą ir produktyviai jį tęsti, ieškovė išreiškė pageidavimą sugrįžti į pirmesnį darbą, o atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog tam tikros ieškovės ir kitų darbuotojų konfliktinės situacijos trukdytų jai atlikti savo tiesioginį pedagoginį darbą, todėl darytina išvada, kad neteisėtu atleidimu iš darbo pažeistos teisės geriausiai bus apgintos grąžinant ieškovę į darbą. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstus ieškovės kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir be pagrindo netaikė šio straipsnio 3 dalies.    

Nusprendus, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudarė pagrindo taikyti alternatyvų darbuotojos teisių gynimo būdą, klausimas dėl vieno šias aplinkybes pagrindžiančio įrodymo (Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos darbuotojų 2011 m. rugpjūčio 30 d. prašymo) rinkimo ir vertinimo nebėra aktualus, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta  40,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už kasacinio skundo parengimą sumokėjo 2500 Lt, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.12 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jai už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme  priteistina 1500 Lt.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 20 d. nutarties dalis, kuriomis teismai laikė, kad darbo sutartis, sudaryta ieškovės    A. S. ir atsakovės Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos, nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu, panaikinti ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą: grąžinti A. S.  į pirmesnį darbą Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje (DK 297 straipsnio 3 dalis).

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 20 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovei A. S. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos (duomenys neskelbtini)  priteista 8283,60 Lt (aštuoni tūkstančiai du šimtai aštuoniasdešimt trys litai 60 ct) už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki  teismo sprendimo priėmimo dienos (2011 m. liepos 22 d.) ir po 153,40 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt tris litus, 40 ct) vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos pakeisti.

Nustatyti, kad ieškovei A. S. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Šiaulių         1-osios muzikos mokyklos (duomenys neskelbtini)  priteisiama po 153,40 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt tris litus 40 ct) vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Priteisti iš atsakovės UAB Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos (duomenys neskelbtini)  40,93 Lt (keturiasdešimt litų 93 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai ir 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt ieškovės A. S. (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                  Virgilijus Grabinskas

 

 

 

                                                                                                                             Algis Norkūnas

 

 

 

                                                                                                                              Pranas Žeimys