LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. V. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Gubernija“ dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normos, nustatančios vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo (Darbo kodekso 141 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydama iš atsakovo AB „Gubernija“ priteisti 48632,40 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką ir 351,49 Lt delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovė 2010 m. vasario 17 d. ieškinyje nurodė, kad 2009 m. sausio 19 d. su atsakovu pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2009 m. sausio 20 d. buvo priimta dirbti AB „Gubernija“ generalinio direktoriaus pavaduotoja. 2009 m. vasario 2 d. AB „Gubernija“ valdybos posėdžio sprendimu buvo išrinkta laikinai eiti AB „Gubernija“ generalinės direktorės pareigas, kurias ėjo nuo 2009 m. vasario 3 d. Darbo sutartis buvo nutraukta 2009 m. liepos 15 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį jos prašymu. Atsakovas atleidimo dieną su ieškove neatsiskaitė, buvo atsiskaityta dalimis – 2009 rugsėjo 16 d. pervestas liepos mėnesio atlyginimas, 2009 m. lapkričio 3 d. – gegužės ir birželio mėnesių atlyginimas. Atleidimo iš darbo dieną atsakovo sąskaitoje pinigų buvo, todėl nebuvo objektyvių priežasčių neatsiskaityti. Ieškovė nurodė, kad įmonės spaudą ir dokumentus perdavė naujai generalinei direktorei V. D. atleidimo dieną.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 48632,40 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė ieškovės kaltės dėl neatsiskaitymo laiku su ja. Atsakovas pripažino, jog ieškovė iš darbo buvo atleista 2009 m. liepos 15 d. jos pačios prašymu, o ne dėl kvalifikacijos stokos ar blogų įmonės rodiklių; pažymėjo, kad ieškovei nebuvo pareikšta pretenzijų dėl netinkamo vadovavimo įmonei. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad atleidimo dieną ieškovė pati galėjo sau persivesti visą neišmokėtą sumą. Generalinės direktorės pareigas nuo 2009 m. birželio 25 d. perėmė V. D., jai buvo suteiktas banko kodų generatorius, ji realiai buvo užėmusi darbo vietą bei vadovavo įmonei. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 351,49 Lt delspinigius.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo AB „Gubernija“ apeliacinį skundą, 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo AB „Gubernija“ priteista 48632,40 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, panaikino ir šiuos reikalavimus atmetė, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1)darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Atsakovas neginčijo, kad su ieškove laiku neatsiskaitė, įsiskolinimą padengė dalimis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje surinktų įrodymų darytina išvada, kad ieškovė faktiškai kontroliavo atsiskaitymo su ja galimybę. Ieškovė iki 2009 m. liepos 15 d. neperdavė AB „Gubernija“ valdybos posėdyje 2009 m. birželio 23 d. išrinktai bendrovės generalinei direktorei V. D. bendrovės dokumentų, turto ir spaudo, banko kodų generatoriaus. Ieškovė taip pat pati nurodė, kad yra teisėtai paskirta ir eina AB „Gubernija“ generalinio direktoriaus pareigas ir pažymėjo, kad naujo direktoriaus išrinkimą uždraudė Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartimi. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovė, būdama laikinai einanti generalinės direktorės pareigas, tvirtindavo išmokėjimus iš įmonės kasos. Teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, kurios suponavo, jog ieškovė dėl specifinio teisinio statuso darbo santykiuose ir jai nustatyto tam tikro savarankiškumo, paskirta laikinai einančia generalinės direktorės pareigas, ne tik galėjo, bet ir privalėjo mokėti darbo užmokestį sau ir kitiems darbuotojams.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti 2011 m. gegužės 30 d. Šiaulių apygardos sprendimą ir palikti galioti 2010 m. gruodžio 17 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavęs, kad ieškovė yra kalta dėl uždelsto atsiskaitymo, nepagrįstai nusprendė, kad jai nepriklauso vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, taip iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios materialiosios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies prasme nuo atleidimo dienos, kurią nebuvo visiškai atsiskaityta, prasideda „uždelsimo laikas“, todėl darbdavio pareigai visiškai atsiskaityti nėra aktualus laikas iki darbuotojo atleidimo bei tuo metu susiklosčiusios aplinkybės. Šiuo atveju svarbus uždelsimo atsiskaityti laikotarpis – nuo darbuotojo atleidimo dienos iki visiško atsiskaitymo su juo dienos. Byloje nėra jokių duomenų apie ieškovės atliktus veiksmus, dėl kurių ją būtų galima laikyti kalta dėl atsakovo uždelsimo visiškai atsiskaityti su ja.

2. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo – nemotyvuoto sprendimo priėmimo. Teismas nemotyvuotos išvados pagrindu panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą; nurodė kelias aptariamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, tačiau jų niekaip nesusiejo su suformuota Darbo kodekso 141 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktika, kad būtų galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo jos. Vertintina kaip nemotyvuota ir teismo išvada dėl Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies netinkamo taikymo pirmosios instancijos teismo sprendime.

3. Dėl CPK 176 bei 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, pažeidimo. Civilinėje byloje nėra jokių įrodymų išvadai, kad ieškovė yra savo pačios darbdavė, kad jos atleidimo dieną ar tris su puse mėnesio po to, egzistavo ieškovės kalta veika, kuri trukdė darbdaviui visiškai su ja atsiskaityti. Ieškovės darbdavė buvo AB „Gubernija“, jai atleidimo dieną atstovavo darbo sutartį užpildžiusi generalinė direktorė V. D. Vertinant šias aplinkybes per protingo žmogaus prizmę faktai, kad ieškovės darbdavė Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme buvo ne AB „Gubernija“, o ji pati, ir kad po atleidimo su ieškove atsiskaityti uždelsė ne atsakovas, o pati ieškovė, pripažintini neįrodytais.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Teismas pagrįstai atsižvelgė į atleidžiamo darbuotojo teisinį statusą kaip svarbią aplinkybę svarstant darbuotojo kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, kad AB „Gubernija“ valdybos posėdyje išrinkta bendrovės generalinė direktorė V. D. 2009 m. liepos mėn. dar nebuvo įregistruota VĮ Registrų centre kaip įmonės direktorė, todėl negalėjo visa apimtimi atlikti savo pareigų, o buvo įregistruota jau po ieškovės atleidimo. Iš šių ir kitų byloje nustatytų aplinkybių teigtina, kad teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė faktiškai kontroliavo atsiskaitymo su ja galimybę ir dėl uždelsto atsiskaitymo kalta yra pati ieškovė. Teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovės elgesį ir jo padarinius iki ieškovės atleidimo, nes būtent jos elgesys lėmė atsakovo negalėjimą atsiskaityti atleidimo iš darbo dieną. Būtent ieškovė būdama bendrovės generalinė direktorė turėjo rūpintis, kad tiek darbuotojams, tiek jai pačiai būtų laiku išmokamas darbo užmokestis, laiku atsiskaitoma su verslo partneriais. Pažymėtina, jog teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad bendrovei turint finansinių sunkumų ieškovė ir naujoji generalinė direktorė laikėsi principo, jog prioritetą pirmiausia būtina atiduoti atsiskaitymams su tiekėjais, valstybe ir tik po to mokėti darbuotojams. Ieškovei skola už 2009 m. gegužės ir birželio mėnesius susidarė dar kasatorei einant generalinės direktorės pareigas, todėl ji pati kalta dėl uždelsto atsiskaitymo su pačia savimi.

2. Dėl CPK 176 bei 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, pažeidimo. Teismas visus byloje surinktus įrodymus kruopščiai ir visapusiškai ištyrė bei įvykdė visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje teismui keliamus reikalavimus vertinant byloje esančius įrodymus. Ieškovės teiginį, kad jos atleidimo iš darbo dieną ieškovė nebebuvo laikinai einanti gen. direktorės pareigas, paneigia jos pačios 2009 m. liepos 15 d. pateiktas prašymas atleisti ją iš generalinės direktorės pareigų. V. D., kaip generalinė direktorė, Juridinių asmenų registre buvo įregistruota tik 2009 m. lapkričio 9 d., todėl teisine prasme ieškovės atleidimo dieną negalėjo būti laikoma atsakovo generaline direktore (CK 2.66 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbuotojo kaltės kaip sąlygos nemokėti išmokos, nustatytos DK 141 straipsnio 1 dalyje

DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad su ieškove jos atleidimo iš darbo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta. Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė dėl antrosios sąlygos – atleidžiamo darbuotojo kaltės – egzistavimo.

Pagal DK 16 straipsnio 1 dalį darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal šio Kodekso 14 straipsnį turinti darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams (DK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi galima situacija, kai atleidžiamas darbuotojas kartu yra ir darbdavio atstovas, be kita ko, atliekantis darbdavio pareigą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant bylas, kuriose aktualus tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstamas svarbiu svarstant atleidžiamo darbuotojo kaltę dėl uždelsimo atsiskaityti. Tais atvejais, kai nustatoma, kad atleidžiamas darbuotojas pagal savo pareigas disponavo darbdavio lėšomis, pats buvo atsakingas už darbo užmokesčio mokėjimą, taip pat ir atsiskaitymą atleidimo dieną, ir nebuvo objektyvių kliūčių tokį atsiskaitymą atlikti, pripažįstama dėl neatsiskaitymo esant darbuotojo kaltę, kas lemia DSĮ 141 straipsnio 3 dalyje numatytos išmokos nemokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. Vilniaus visuomeninė parapsichologijos akademija, bylos Nr. 3K-3-341/2009; 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, civilinėje byloje N. G. v. VšĮ „Rytų Lietuvos globos ir rūpybos namai“, bylos Nr. 3K-3-215/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė nuo 2009 m. vasario 2 d. laikinai ėjo atsakovo generalinės direktorės pareigas. Pagal AB „Gubernija“ įstatus generalinis direktorius yra vienasmenis valdymo organas, organizuojantis ir vykdantis bendrovės veiklą (įstatų 7.1, 9.1 punktai), taigi ir turintis teisę disponuoti įmonės lėšomis bei kitu turtu, išskyrus atvejus, kai reikalingas ir kitų valdymo organų sprendimas. 2009 m. birželio 23 d. vyko atsakovo visuotinis neeilinis akcininkų susirinkimas bei valdybos posėdis. Valdybos sprendimu nuspręsta 2009 m. birželio 23 d. atšaukti kasatorę iš laikinai einančios generalinės direktorės pareigų ir generaline direktore nuo 2009 m. birželio 25 d. išrinkti V. D. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 30 d. nutartimi sustabdė AB „Gubernija“ 2009 m. birželio 23 d. visuotinio neeilinio akcininkų susirinkimo protokolo ir sprendimų galiojimą, uždraudė juos įregistruoti Juridinių asmenų registre. Šia teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi. VĮ Registrų centro Šiaulių filialas 2009 m. liepos 2 d. ir 2009 m. liepos 31 d. sprendimais atsisakė tenkinti atsakovo prašymus įregistruoti naujus valdymo organus Juridinių asmenų registre. Ginčas buvo nagrinėtas teisme, pirmiau nurodyti VĮ Registrų centro Šiaulių filialo sprendimai panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimu. Teisme taip pat buvo iškelta byla dėl visuotinio neeilinio akcininkų susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais, bandyta inicijuoti ginčo su ieškove dėl įpareigojimo perduoti įmonės dokumentus, turtą bei antspaudą teisminį nagrinėjimą, kreiptasi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (įpareigojimo leisti V. D. disponuoti AB „Ūkio bankas“ sąskaitose esančiomis lėšomis) taikymo nepareiškus ieškinio, pagal kasatorės pareiškimą vyko ikiteisminis tyrimas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2009 m. birželio pabaigoje – liepos pradžioje raštus įvairioms institucijoms generalinio direktoriaus vardu pasirašinėjo tiek kasatorė, tiek V. D. Šios aplinkybės rodo, kad po 2009 m. birželio 23 d. visuotinio neeilinio akcininkų susirinkimo sprendimų AB „Gubernija“ buvo konfliktinė situacija, vyko ginčai dėl valdymo organų teisėtumo, kasatorė atsisakė perduoti įmonės dokumentus, turtą bei antspaudą ir iki jos darbo sutarties pasibaigimo vykdė generalinės direktorės funkcijas. Pirmiau nurodyti faktai bei V. D. pranešimas bendrovės valdybai apie tai, kad atsisakyta ją kaip vadovę registruoti Juridinių asmenų registre, raštai Valstybinei mokesčių inspekcijai, bankams apie tai, kad nepripažįstamas jos parašas finansiniuose dokumentuose, patvirtina, kad iki kasatorės atleidimo naujai išrinkta generalinė direktorė neturėjo galimybės atlikti finansinių atsiskaitymų, taip pat mokėjimų įmonės darbuotojams. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorės atleidimo iš darbo dieną įmonės sąskaitose bei įmonės kasoje grynaisiais pinigais buvo pakankama suma išmokėti kasatorei priklausantį darbo užmokestį. Taip pat byloje nustatyta, kad po 2009 m. birželio 23 d. iki atleidimo dienos kasatorė atlikinėjo mokėjimus, taip pat ir darbo užmokesčio mokėjimą, t. y. turėjo teisę disponuoti atsakovo lėšomis ir šia teise naudojosi. Pažymėtina, kad kasatorė iš darbo atleista pačiai prašant, tai reiškia, jog apie būsimą atleidimą ir iš to kilsiančią darbdavio pareigą visiškai atsiskaityti atleidimo dieną jai buvo žinoma iš anksto. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kasatorė faktiškai kontroliavo atsakovo atsiskaitymo su ja galimybę. Taigi nebuvo objektyvių kliūčių pačiai kasatorei išspręsti pagal kompetenciją privalomą spręsti klausimą dėl priklausančių išmokų išmokėjimo, o kasatorei priklausančių mokėti sumų neišmokėjimą atleidimo iš darbo dieną lėmė subjektyvios, nuo jos pačios valios priklausančios priežastys. Toks kasatorės elgesys rodo netinkamą jos, kaip įmonės vadovės, pareigų atlikimą bei DK 35 straipsnio nuostatų, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, pažeidimą ir suponuoja išvadą, jog įstatymo nustatytu laiku su kasatore neatsiskaityta dėl jos kaltės. Konstatavus kasatorės kaltę, atsakovui neatsiranda pareigos mokėti išmoką, nustatytą DK 141 straipsnio 3 dalimi, nes tam nėra vienos iš būtinų sąlygų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad sprendžiant dėl atleidžiamo darbuotojo kaltės buvimo ir DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų padarinių taikymo svarbus uždelsimo atsiskaityti laikotarpis – nuo darbuotojo atleidimo dienos iki visiško atsiskaitymo su juo dienos ir nėra reikšmingas laikotarpis iki atleidimo dienos. Minėta, DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną (išskyrus įstatymo ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu numatytus atvejus), o šio straipsnio 3 dalyje nustatytų padarinių atsiranda, jei ši pareiga neįvykdoma (atleidimo dieną neišmokamos visos darbuotojui priklausančios sumos). Taigi, ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį. Uždelsimo atsiskaityti laikotarpio trukmė (periodas po atleidimo iki visiško atsiskaitymo) turi įtakos išmokos dydžiui, tačiau nelemia, ar iš viso taikytini DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Kasacinio teismo praktikoje darbuotojo kaltė dėl neatsiskaitymo su juo atleidimo dieną, kai toks darbuotojas yra ir darbdavio lėšomis disponuojantis asmuo, konstatuojama ir tais atvejais, jei jis iki atleidimo savo nesąžiningais veiksmais sukuria tokią situaciją, kad atleidimo dieną su juo atsiskaityti nėra galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje N. G. v. VšĮ „Rytų Lietuvos globos ir rūpybos namai“, bylos Nr. 3K-3-215/2010). Dėl to šioje byloje buvo pagrindas vertinti kasatorės, kaip buvusios generalinės direktorės, veiksmus tiek jos atleidimo dieną, tiek ir ankstesniu laikotarpiu, kiek jie turėjo įtakos galimybei atsiskaityti įstatymo nustatytu laiku.

Dėl pareigos motyvuoti apeliacinės instancijos teismo sprendimą

CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados , argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas , išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje.

Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaip absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais bei kasacinio teismo praktikos nuostatomis. Aplinkybė, kad apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai yra glausti ir ne visiškai išsamūs, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisto procesinio sprendimo priėmimo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl to, kad jis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nėra pagrindo.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176 ir 185 straipsnių nuostatas. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorės netenkina teismo išvados, kuriomis ištyrus ir įvertinus į bylą pateiktus įrodymus tam tikros aplinkybės pripažintos įrodytomis (neįrodytomis). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir jų iš naujo nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nesuformuluota įrodinėjimo taisyklių taikymo problema, atitinkanti kasacijos pagrindą pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl teisėjų kolegija šių kasacinio skundo argumentų neanalizuoja ir dėl jų plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad jį naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Atsakovas kasaciniame teisme turėjo 907,50 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, be to, kasaciniame teisme patirta 67,94 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus atitinkamai atsakovui bei valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. V. (duomenys neskelbtini) valstybei 67,94 Lt (šešiasdešimt septynis litus 94 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš ieškovės D. V. (duomenys neskelbtini) 907,50 Lt (devynis šimtus septynis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo AB „Gubernija“ (j. a. k. 144715765) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas