Civilinė byla Nr. 3K-3-266/2012
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-07334-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5;
(S)
11.9.6; 18.3; 114.11; 123.7; 123.9
2012 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Algio
Norkūno ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovui Valstybinio mokslinių tyrimų
instituto Fizinių ir technologijos mokslų centrui dėl neteisėto atleidimo iš
darbo, išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo ir neturtinės žalos
atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl tinkamo darbo sutarties
nutraukimo procedūros, įtvirtintos DK 129130 straipsniuose, reikalavimų
laikymosi.
Ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu teismo
prašė: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovo 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr.
P-129.5 Dėl pareigybių panaikinimo 1.1 papunktį, kuriuo buvo panaikintas
vyresniojo mokslo darbuotojo 0,7 etatas; 2) pripažinti neteisėtu darbo
sutarties nutraukimą; 3) grąžinti ieškovą į Valstybinio mokslinių tyrimų
instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro vyresniojo mokslo darbuotojo
pareigas; 4) priteisti iš atsakovo ieškovui vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vyresniojo mokslo darbuotojo
pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti iš atsakovo
ieškovui 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti iš atsakovo ieškovui
5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir
atsakovas (tuometis Puslaidininkių fizikos institutas, o nuo 2010 m. balandžio
7 d. Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų
centras) 2007 m. kovo 30 d. sudarė
terminuotą darbo sutartį, kurios pagrindu ieškovas ėjo
Konstruktoriniotechnologinio skyriaus vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas.
Ši darbo sutartis nuo 2010 m. birželio 30 d. nutraukta DK 129 straipsnio 2
dalies pagrindu, nes vadovaujantis
Vyriausybės 2010 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 302 D. C. instituto,
Fizikos instituto ir Puslaidininkių fizikos instituto reorganizavimo atsakovas
2010 m. balandžio 27 d. priėmė įsakymą Dėl padalinio panaikinimo, kuriuo
nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutarė
panaikinti Konstruktorinįtechnologinį
skyrių. Ieškovas šiame skyriuje
dirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju. Atsakovas
2010 m. balandžio 30 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą informavo
ieškovą, kad yra naikinamas Konstruktorinistechnologinis
skyrius bei šio skyriaus viršininko ir vyresniojo mokslo darbuotojo
etatai, todėl nuo 2010 m. birželio
30 d. bus nutraukta darbo sutartis. 2010 m. birželio 2 d. atsakovas pateikė ieškovui siūlymą perkelti
į Epitaksinių struktūrų laboratoriją nuo
2010 m. birželio 7 d. Ieškovas sutiko su pasiūlymu su išlyga, kad jis būtų
perkeltas į šią laboratoriją nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovas
2010 m. birželio 8 d. priėmė įsakymą
Dėl A. A. darbo sutarties nutraukimo, kuriuo
nuo 2010 m. birželio 30 d. atleido ieškovą iš
eitų pareigų.
II. Pirmosios instancijos ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis
apylinkės teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad atsakovas,
remdamasis Vyriausybės 2010 m. kovo 17 d.
nutarimu Nr. 302 D. C. instituto, Fizikos instituto ir
Puslaidininkių fizikos instituto reorganizavimo
turėjo teisę spręsti klausimus dėl pirmiau nurodyto skyriaus ir atitinkamų
etatų jame panaikinimo, darbuotojų atleidimo; konstatavo, kad direktorius, pagal Valstybinio mokslinių tyrimų
instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro įstatus, kuriuose nenustatyta,
jog šio centro valdymo organui Mokslo tarybai išimtinai suteikta teisė
spręsti klausimą dėl etatų panaikinimo, buvo kompetentingas spręsti šiuos klausimus.
Taigi, ginčijamų struktūrinių pertvarkymų pagrįstumą ir realumą
patvirtina Vyriausybės nutarimas dėl reorganizavimo, taip pat Valstybinio
mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius V. R.. Faktiškai skyrius buvo panaikintas, dalis darbuotų
atleista, kiti perkelti į kitą darbą. Teismas nurodė, kad Konstruktoriniotechnologinio skyriaus panaikinimas buvo ypatingas atvejis atleisti
ieškovą, nes jo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus ieškovo
vykdytos funkcijos tapo nebereikalingos (DK 129 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas
pažymėjo, kad ieškovui buvo siūlomas kitas darbas, jis sutiko pereiti į kitą
darbą tik su sąlyga nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. po Konstruktoriniotechnologinio skyriaus
panaikinimo, toks reikalavimas buvo nepagrįstas. Teismas sutiko su atsakovo
argumentu, kad palikti darbuotoją dar apie du mėnesius dirbti padalinyje, dėl
kurio likimo jau buvo nuspręsta, yra netikslinga ekonomine prasme ir pabrėžė,
kad nagrinėjamu atveju atsakovas įvykdė pareigą laiku įspėti apie atleidimą iš
einamų pareigų, siūlė kitą darbą, todėl ieškovas privalėjo atsižvelgti į
protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, kooperuotis ir bendradarbiauti
su darbdaviu, kad būtų tinkamai užtikrinti jo interesai.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo A. A. apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu
panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą
ir priėmė naują sprendimą: pripažino 2007 m. kovo 30 d. darbo sutarties Nr. 775
nutraukimą pagal DK 129 straipsnio 2 dalį neteisėtu; nustatė, kad darbo
sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo 2011 m. gruodžio 1 d.; priteisė iš
atsakovo ieškovui 26 811,38 Lt vidutinio darbo užmokesčio už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo paskelbimo dienos, 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc.
dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo
visiško įvykdymo.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas įrodė
byloje egzistuojantį ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį
pagrindą, tačiau pažymėjo, kad darbo sutarties nutraukimo pagrįstumą ir
teisėtumą lemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo nutraukti darbo santykius
buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo iš darbo procedūra. Byloje esanti
medžiaga ir ginčo šalių paaiškinimai, teismo sprendimu, patvirtino, kad
atsakovas 2010 m. birželio 2 d. raštu pasiūlė ieškovui pereiti dirbti į
Epitaksinių struktūrų laboratoriją nuo 2010 m. birželio 7 d. Iš rašte esančių
ranka darytų įrašų teismas nustatė, kad ieškovas sutiko su šiuo pasiūlymu su ta
sąlyga, kad perkėlimas įvyktų tik nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. Teisėjų
kolegijos vertinimu, tokia ieškovo nurodyta sąlyga, atsižvelgiant į tai, kad
Konstruktorinistechnologinis skyrius, kuriame ieškovas dirbo, buvo panaikintas
tik 2010 m. rugpjūčio 30 d., buvo teisėta ir pagrįsta. Atsakovo elgesys teismo
pripažintas neteisėtu ir nesąžiningu, nes jis nutraukė su ieškovu sudarytą
darbo sutartį neatsižvelgdamas ir neapsvarstydamas ieškovo sąlyginio sutikimo
būti perkeltam dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją. Teisėjų kolegija
pabrėžė, kad ieškovas, elgdamasis sąžiningai ir laikydamasis šalių
bendradarbiavimo pareigos, privalėjo pakartotinai pasiūlyti jam pakeisti darbo
vietą nedelsiant, tačiau jokių derybų ar diskusijų nebuvo. Taigi, konstatuota,
kad atleidžiant ieškovą buvo pažeista darbo sutarties nutraukimo procedūra,
nes, esant galimybei ir ieškovo sutikimui, atsakovas neperkėlė jo į kitą darbą,
todėl darbo sutartis nutraukta neteisėtai. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovo
darbo vietos neišliko, jis yra pensinio amžiaus, tarp ginčo šalių susiklostė
įtempti konfliktiniai santykiai, ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestį už
visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įsigaliojimo. Įvertinęs tai, kad ieškovas pas atsakovą
nepertraukiamai dirbo daugiau kaip 17 metų, drausminių nuobaudų neturėjo, yra
pensinio amžiaus, teismas priėjo prie išvados, kad dėl neteisėto darbo
sutarties nutraukimo ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, nestabilumo darbo
santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi, dėl to atsirado jo
sveikatos sutrikimų, priteisė ieškovui iš atsakovo 2000 Lt neturtinei žalai
atlyginti, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo sprendimo
priėmimo dienos tuo atveju, jei atsakovas jo nevykdytų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai
argumentai
Kasatorius Valstybinis
mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras pateiktu
kasaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir palikti galioti
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo
atmestas, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1.
Dėl netinkamo DK normų, reglamentuojančių
darbuotojo atleidimą nesant jo kaltės dėl struktūrinių darbovietės pertvarkymų,
aiškinimo ir taikymo.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas suformavo ydingą
precedentą, kad darbuotojo negalima atleisti net suėjus įspėjimo apie atleidimą
terminui ir nesant įstatyme ar teismų praktikoje nustatytų pagrindų jį
pratęsti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad įspėjimo apie darbo sutarties
nutraukimą terminas baigėsi 2010 m. birželio 30 d., ieškovas nesutiko būti
perkeltas į kitas pareigas per įspėjimo laikotarpį, pagrindų įspėjimo terminui pratęsti nebuvo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. V. v. AB Anykščių vynas, bylos Nr. 3K-3-156/2008), todėl ieškovo
reikalavimas neatleisti jo iš naikinamo skyriaus iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.
buvo nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, kaip byloje nustatyta, atsakovo
darbuotoja, dieną prieš atleidimą ieškovą įspėjo, kad jis bus atleistas, nes
nesutiko dirbti kitame skyriuje. Ieškovas nereiškė pageidavimo būti perkeltas
dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją, nors suvokė, kad suėjus įspėjimo
terminui bus atleistas, kitu atveju jis turėjo pranešti darbdaviui apie savo
sutikimą dėl perkėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. B. v. Vilniaus
miesto VPK, bylos Nr. 3K-3-102/2009). Kasatoriaus teigimu, pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką darbdavys turi iki pat faktinio atleidimo iš
darbo dienos ieškoti galimybės darbuotoją perkelti į kitą darbą, o ne
pakartotinai siūlyti jau pasiūlytą darbo vietą, kai darbuotojas jos atsisakė.
Ieškovo eitos pareigos buvo nebereikalingos atsakovui nuo 2010 birželio 30
d., todėl jis, panaikinus etatą, buvo atleistas, t. y. egzistavo ypatingas
atvejis, dėl kurio laikyti šį konkretų darbuotoją darbdaviui buvo visiškai
netikslinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. sausio 26 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. Klaipėdos miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba,
bylos Nr. 3K-3-71/2005). Kasatoriaus nuomone, ieškovas, atsisakydamas įspėjimo
laikotarpiu dirbti kitame skyriuje, aiškiai ir vienareikšmiškai atsisakė
pasiūlymo būti perkeltam į kitą darbo vietą ir siekė nesąžiningai pasipelnyti,
t. y. gauti atlyginimą už darbą, kurio faktiškai nebeatliko. Bylos duomenimis,
Konstruktoriniametechnologiniame skyriuje dirbo 16 darbuotojų, visi jie buvo
įspėti apie atleidimą 2010 m. balandžio 30 d., aštuoni darbuotojai (ieškovas
taip pat) buvo atleisti pasibaigus įspėjimo terminui, viena atleista šalių susitarimu,
keturi perkelti 2010 m. birželio mėn. į kitas pareigas, trys atleisti
nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. (įspėjimo laikotarpis pagal įstatymą jiems buvo
keturi mėnesiai), todėl formaliai skyrius buvo panaikintas tik 2010 m.
rugpjūčio 31 d., tačiau tai nereiškia, kad tuo laikotarpiu ieškovas turėjo eiti
skyriaus vadovo pareigas ir kad tos pareigos buvo reikalingos.
Teismas,
kasatoriaus nuomone, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas sutiko būti perkeltas
į kitas pareigas su sąlyga, nes sutikimas su išlygomis ar sąlygomis, pagal
analogiją taikant CK 6.178 straipsnio nuostatas, iš esmės yra pasiūlymo
atmetimas ir priešpriešinio pasiūlymo pateikimas. Ieškovo nurodyta sąlyga iš
esmės pažeidė darbdavio interesus, nes jis turėtų dar du mėnesius iš valstybės
biudžeto mokėti atlyginimą už neatliekamą darbą ir nepaisyti nustatytos
atleidimo tvarkos, t. y. palikti darbuotoją dirbti dar du mėnesius po to, kai
sueina įspėjimo apie atleidimą terminas. Darbuotojų išlaikymas nereikalingame
ir naikintiname skyriuje biudžeto lėšų švaistymas ir Biudžetinių įstaigų
įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų nesilaikymas, ekonomiškai
netikslingas. Toks atvejis, kai darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu
neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, o priešingai, blogina
darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, kada darbdavys turi
teisę atleisti darbuotoją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. T. v. Panevėžio K. P. vidurinė mokykla, bylos Nr.
3K-3-356/2004; 2005 m. sausio 26 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. Klaipėdos miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba,
bylos Nr. 3K-3-71/2005; 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
K. V. S. v. Lietuvos
žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr.
3K-3-471/2008).
2.
Dėl neturtinės žalos. Kasatoriaus nuomone, skundžiamu teismo sprendimu
buvo nepagrįstai priteista neturtinė žala ieškovo naudai, pažeidžiant DK 250
straipsnį ir susiklosčiusią teismų praktiką, nes reikalavimo pripažinti
atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia reikalavimo atlyginti
dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario
2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarinių socialinių
paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009); šiuo atveju nebuvo jokių
pagrindų ir įrodymų, kurie leistų teigti, kad atsakovas savo veiksmais padarė
ieškovui neturtinės žalos. Ieškovo atžvilgiu atsakovas neatliko jokių jį
žeminančių ar užslėptai nukreiptų pažeminti ar įskaudinti ieškovą veiksmų. Iš
atleistų ir perkeltų į kitus skyrius darbuotojų tik ieškovas nusprendė, kad jo
teisės pažeistos ir kad jis galbūt patyrė neturtinės žalos. Kasatorius nurodo,
kad, stengdamasis kuo labiau sušvelninti situaciją dėl skyriaus panaikinimo,
laikydamasis visų DK reikalavimų, laiku informavo visus darbuotojus, kuriuos
numatyta atleisti, įteikė jiems įspėjimus, išmokėjo priklausančias išeitines
išmokas. Teismas, kasatoriaus manymu, nedetalizavo ir nenustatė būtinųjų žalos
atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos fakto, priežastinio ryšio, kaltės).
Atsiliepimu
į kasacinį skundą ieškovas A. A. prašo Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d.
sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas iš
esmės analogiškais teisiniais argumentais, kuriuos savo priimtame sprendime
nurodė Vilniaus apygardos teismas. Papildomai ieškovas nurodo:
1.
Ieškovo
nuomone, pagal įprastą praktiką visi darbuotojai apie atleidimą turėjo būti
įspėjami pagal įstatymą prieš du arba keturis mėnesius iki skyriaus panaikinimo
datos. Skyriaus viršininkas turėjo būti atleistas tą pačią dieną, kurią skyrius
buvo panaikintas, nes po vadovo atleidimo skyriuje liko dirbti keletas
darbuotojų, kurie atleisti tik 2010 m. rugpjūčio 30 d., o paskutinysis 2010
m. lapkričio 11 d. Be to, ieškovas nurodė, kad pagal šalių susitarimą nuo
2010 m. vasario 11 d. negaudavo atlyginimo priedo už skyriaus viršininko
pareigas, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad ieškovas būtų gavęs atlyginimą
už funkcijas, kurių nevykdo, yra neteisingi. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus
atstovė prieš ieškovo atleidimą su juo nebendravo, tai, anot ieškovo, pati
pripažino teismo posėdyje, todėl byloje neįrodyta, kad prieš atleidimą ieškovas
ir atsakovo atstovė bendravo, išaiškino ieškovo pageidavimo pereiti dirbti į
Epitaksinių struktūrų laboratoriją nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. padarinius.
2.
Ieškovo
teigimu, kasatorius nuo įspėjimo apie
atleidimą įteikimo dienos turėjo pareigą atleidžiamam darbuotojui siūlyti kitą
darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R.
L. v. UAB Ilsanta,
bylos Nr. 3K-3-227/2004; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
V. V. v. AB Jonavos grūdai, bylos Nr.
3K-3-186/2008), tačiau iki pat 2010 m. birželio 2 d. šios pareigos nevykdė
ir tik praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo įspėjimo įteikimo dienos pasiūlė
ieškovui dirbti Epitaksinių struktūrų laboratorijoje nuo 2010 m. birželio 7 d.
Ieškovo prierašą, kad jis sutinka dirbti laboratorijoje nuo 2010 m. rugpjūčio
30 d., kasatorius nepagrįstai vertino kaip sąlyginį sutikimą, kuris darbdaviui
nėra privalomas, ir nepagrįstai laikė, kad ieškovas nesutinka su pasiūlymu,
daugiau priemonių perkelti ieškovą į kitą darbo vietą nesiėmė. Ieškovo teigimu,
jis sutiko pereiti dirbti į kitą skyrių nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d., o
kasatorius nesiėmė priemonių, kad išsiaiškintų jo valią dėl pateikto pasiūlymo,
nepaaiškino, kodėl ieškovo nurodyta sąlyga yra netinkama ir jam nepriimtina,
nors turėjo įspėti apie tokio sąlyginio sutikimo padarinius. Po šio prierašo
atlikimo kasatorius su ieškovu nebendravo, jokios pozicijos dėl šio prierašo
neišreiškė, kito darbo nebesiūlė, nors tokią pareigą turėjo iki pat atleidimo
dienos, nevedė derybų, nediskutavo, nepaaiškino, kad su ieškovo prierašu nesutinka
ir dėl to jį atleis. Ieškovo nuomone, kasatorius nuo 2010 m. birželio 8 d. iki
2010 m. birželio 30 d. savo pareigos perkelti darbuotoją į kitą darbą nevykdė,
todėl pagrįstai konstatuota, kad kasatorius pažeidė DK 129 straipsnio 5 dalies,
35 straipsnio nuostatas. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, anot
ieškovo, kad jam siūlyta darbo vieta buvo neužimta iki pat ieškovo atleidimo
dienos, todėl kasatorius pažeidė savo pareigą perkelti darbuotoją jo sutikimu į
kitą darbo vietą, kuri buvo laisva iki pat darbuotojo atleidimo.
3.
Ieškovo
nuomone, dauguma kasatoriaus argumentų neturi būti nagrinėjami kasaciniame
teisme, nes išeina už bylos nagrinėjimo ribų, o jo nurodyta aplinkybė, kad
ieškovas ir visas naikinamas skyrius nevykdė jokių darbo funkcijų, yra nauja
nenustatyta bylą nagrinėjusių teismų. Taip pat nenagrinėtini kasatoriaus
argumentai, kad ieškovas neatliko jokių darbo funkcijų (veiklos) ir nepagrįstai
reikalavo mokėti atlyginimą už dar du mėnesius, nes tai yra fakto klausimas.
Aplinkybė, ar kasatoriui buvo ekonomiškai netikslinga palikti dirbti ieškovą
skyriaus viršininku dar du mėnesius, anot ieškovo, yra teisiškai nereikšminga
sprendžiant klausimą, ar jis tinkamai įvykdė savo pareigą perkelti ieškovą į
kitą darbą. Tai, kad skyriaus viršininko funkcijos buvo nereikalingos, kai
skyrius dar du mėnesius vykdė veiklą, o ieškovas atlyginimo už šias pareigas
negaudavo jau nuo 2010 m. sausio 1 d. ir nebūtų gavęs toliau, ieškovo
nuomone, yra nepagrįsta. Ieškovas nurodo atlyginimą gaudavęs už vyresniojo mokslo
darbuotojui priskirtų funkcijų vykdymą, kurias būtų vykdęs nepriklausomai nuo
to, kokiam struktūriniam padaliniui yra priskirtas. Ieškovo nuomone, kasatorius
nepagrįstai taiko CK 6.178 straipsnio nuostatas, tai visiškai nepanašūs
santykiai, tokios analogijos taikymas prieštarautų įstatymų pradmenims,
prasmei, būtų nesuderinamas su DK 129 straipsniu.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK
353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.
Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų iš
naujo yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų
faktinių aplinkybių.
Kasaciniame skunde keliami DK 129, 130
straipsniuose įtvirtintos darbo sutarties nutraukimo, kai nėra darbuotojo
kaltės o sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, procedūros tinkamo
laikymosi, įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimai, kuriais teisėjų kolegija
pasisako.
Dėl
darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrįstumo
Pagal DK 129 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas darbdavys gali
atleisti darbuotoją, dirbantį pagal terminuotą darbo sutartį iki jos termino
pabaigos, kai nėra darbuotojo kaltės, tik ypatingais atvejais, esant svarbioms
priežastims, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, bei
laikantis DK 130 straipsnyje nustatytos įspėjimo apie atleidimą tvarkos ir
terminų, arba sumokėjęs
darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.
Kasatorius (darbdavys) nagrinėjamoje byloje darbo sutarties su ieškovu
nutraukimą grindė nurodydamas, kad tai ypatingas atvejis ir tam yra svarbios
priežastys, bei nėra galimybių ieškovą perkelti jo sutikimu į kitą darbą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme vartojamos ypatingo atvejo ir svarbių
priežasčių sąvokos yra vertinamosios ir kiekvienu atveju jų turinys
nustatomas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teisme nagrinėjant
ginčą dėl darbuotojo, dirbusio pagal terminuotą darbo sutartį, atleidimo šiais
pagrindais teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti ypatingo atvejo ir svarbių
priežasčių (DK 129 straipsnio 1, 2, 5 dalys), kuriomis jis grindė darbo
sutarties nutraukimą, buvimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ypatingais atvejais gali būti
pripažįstami tokie atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų
darbdavio interesus, įvertinus jo specifiką, veiklą, bei kiti panašūs atvejai,
priklausomai nuo kiekvienos nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių,
susidariusios situacijos ypatumų. DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
svarbios aplinkybės, kurioms esant gali būti konstatuojamas pagrindas atleisti
darbuotoją, nesant jo kaltės, gali būti susijusios su darbuotojo kvalifikacija,
profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe, taip pat ekonominėmis,
technologinėmis priežastimis darbovietėje, jos struktūriniais pertvarkymais ir
panašiai.
Taigi, tokio pobūdžio darbo teisiniuose ginčuose
darbdaviui tenka CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareiga įrodyti
aplinkybes, kad konkrečiu atveju, atleidžiant darbuotoją, egzistavo ypatingas
atvejis ir įstatyme nustatytos svarbios priežastys (ar viena jų) nutraukti
terminuotą darbo sutartį iki termino pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. UAB Šilutės butų ūkis,
bylos Nr. 3K-3-13/2006;
2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
V. L. v. AB ,,Smiltynės perkėla, bylos Nr.
3K-3-162/2012, kt.). Bylą nagrinėjančiam teismui yra keliama pareiga, remiantis
įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įvertinti, ar darbdavio nurodytos bei
įrodinėjamos priežastys yra svarbios, kad konkrečiu atveju sudarytų pagrindą
nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. UAB Šilutės butų ūkis, bylos Nr. 3K-3-13/2006; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto
universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011; kt.). Atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su konkrečiu
darbdaviu, darbuotoju ir su darbo sutarties nutraukimo atveju, tam tikros
priežastys vienu atveju gali būti pripažintos svarbiomis ir pagrindžiančiomis
darbo santykių nutraukimą, o kitu ne.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius įrodinėjo
ieškovo atleidimo iš darbo priežastis struktūrinius darbovietės pertvarkymus
ir jų svarbą. Aiškindamas struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios
priežasties, sampratą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pasisako, kad
konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip svarbios priežasties nutraukti darbo
sutartį, realumas nustatomas pagal tai, ar dėl struktūrinių pertvarkymų
darbuotojas ar keli darbuotojai negali atlikti darbo sutartimi prisiimtų
funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso neatliekamos
arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Darbovietės struktūriniai
pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas atitinkamo valdymo organo
sprendimas, kuris turi būti realiai vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje
byloje B. K. v. UAB
Šilutės butų ūkis, bylos Nr. 3K-3-13/2006; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje K. V.
S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas,
bylos Nr. 3K-3-488/2009;
kt.).
Įvertinę byloje pateiktų įrodymų visumą,
tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas (net ir panaikindamas
pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas) nustatė
iš esmės tapačias faktines bylos aplinkybes ir konstatavo, kad Fizinių ir
technologijos mokslų centro Konstruktoriniotechnologinio skyriaus, kuriame
pagal ginčo šalių 2007 m. kovo 30 d. sudarytą terminuotą darbo sutartį buvo
ieškovo darbo vieta, panaikinimas yra svarbi priežastis, suteikusi teisę
atsakovui spręsti klausimą dėl darbo santykių nutraukimo DK 129 straipsnio
pagrindu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes,
kurių yra saistomas kasacinis teismas (CPK 353 straipsnio 1
dalis), ir Konstruktoriniotechnologinio skyriaus panaikinimo pagrindą, tvarką,
kompetentingų subjektų priimtus sprendimus šiuo klausimu, sutinka su tokia
teismų padaryta išvada. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju reorganizaciniai
pakeitimai buvusioje ieškovo darbovietėje priskirtini pagal DK 129 straipsnio
2 dalies nuostatas ir teismų praktikos išaiškinimus struktūriniam
darbovietės pertvarkymui, vykdytam vadovaujantis Vyriausybės 2010 m. kovo 17 d.
nutarimu Nr. 302, kuriuo nutarta reorganizuoti Chemijos institutą,
Fizikos institutą ir Puslaidininkių fizikos institutą, juos sujungiant į
Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centrą.
Pabrėžtina, kad remdamasis šiuo Nutarimu patvirtintu reorganizavimo sąlygų
aprašu, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų
centro direktorius 2010 m. balandžio 27 d. priėmė įsakymą Dėl padalinio
panaikinimo, kuriuo nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nusprendė panaikinti Konstruktorinįtechnologinį
skyrių, nes 2010 m. balandžio 7 d. įkurto Valstybinio mokslinių tyrimų
instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro struktūroje nenumatyta
Konstruktoriniotechnologinio skyriaus, tai pripažintina ypatingu atveju
sutarties nutraukimui pagal DK 129 straipsnio 5 dalies nuostatas. Panaikinus
Konstruktorinįtechnologinį skyrių, neliko ieškovo darbo vietos. Byloje taip
pat nustatyta, kad, vadovaujantis Valstybinio mokslinių tyrimų instituto
Fizinių ir Technologijos mokslų centro įstatų 14, 22 punktų nuostatomis, Centro
direktorius buvo kompetentingas priimti nurodytą įsakymą dėl padalinio
panaikinimo, nes įstatais jam yra suteikta kompetencija spręsti klausimus,
susijusius su darbo santykiais Centre, o Mokslų tarybai nesuteikta išimtinės
kompetencijos šioje srityje. Taigi, konstatuotina, kad šiuo atveju buvo
tinkamai įgyvendinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuoti
reikalavimai ir bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamai patikrinta bei įvertinta,
ar sprendimas dėl struktūrinio pertvarkymo priimtas pagal įstatymus, įstatus ar
kitų įgaliojimų pagrindu veikiančio organo, ar jis priimtas iki darbuotojo
įspėjimo bei ar buvo įgyvendintas (realiai vykdytas) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. V. v. AB Jonavos grūdai, bylos Nr.
3K-3-186/2008).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas (darbdavys) tinkamai įgyvendino jam
nustatytą įrodinėjimo pareigą. Teisėjų kolegijos sprendimu, Chemijos instituto,
Fizikos instituto ir Puslaidininkių fizikos instituto reorganizavimas, juos
sujungiant į Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos
mokslų centrą, kurio struktūroje nebeegzistavo Konstruktorinistechnologinis
skyrius (dėl ko jis buvo naikinamas, o darbuotojai atleidžiami panaikinus
etatus), laikytinas ypatingu atveju ir svarbia priežastimi pagal DK
129 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Dėl
įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą
Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį,
taip pat turi laikytis DK 130 straipsnio reikalavimų (DK
129 straipsnio 1 dalis), t. y. įstatymo nustatyta tvarka ir terminais
įteikti darbuotojui įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Įspėjimo
paskirtis informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje, tai
yra svarbi darbuotojo teisių užtikrinimo priemonė tiek ginant darbuotojo
interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo
pagrįstumo ir teisėtumo. Įspėjimo tikslas, atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje
vykdomų struktūrinių pertvarkymų, yra suteikti jam informacijos apie tai, kokio
masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei kita darbuotojo
teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija.
Darbuotojas turi turėti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad
pertvarkymas yra realiai vykdomas ir yra tikroji jo atleidimo iš darbo
prielaida. Įspėjime turi būti žinios, kokio masto ir kokias struktūras bei
kitus darbuotojus apima pertvarkymas. Iš šių duomenų darbuotojas turi turėti
galimybę spręsti ir įsitikinti, kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo
prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus darbuotojus, su
kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija reikalinga
darbuotojui įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą,
naudotis pirmumo teise atleidžiant iš darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias
ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas. Pagal DK 130 straipsnio 1
dalies nuostatas darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu
pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai,
nurodyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi
būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Įspėjimo terminas
skaičiuojamas pagal DK 26 straipsnio taisykles. DK 130 straipsnio
7 dalyje nustatyti įspėjimo termino pratęsimo atvejai. Teisėjų kolegijos
nuomone, įstatyme nustatytus įspėjimo teminus reikėtų traktuoti kaip minimalius
reikalavimus, darbdavys iš esmės turi teisę nustatyti ilgesnius nei DK 130
straipsnyje įtvirtinti įspėjimo terminai, tačiau pažymėtina, kad įvertinus
abiejų darbo teisinių santykių šalių teisinę ir psichologinę padėtį įspėjimo
laikotarpiu, šis laikotarpis neturėtų būti be pagrindo labai ilginamas. Įspėtas
apie numatomą atleidimą iš darbo darbuotojas jaučia psichologinę įtampą,
stresą, o darbdavys tuo pačiu metu nėra visiškai užtikrintas darbuotojo darbo
našumu tuo laikotarpiu tiek objektyviai (darbuotojui pagal DK 130 straipsnio 3
dalį suteikiamas laisvas nuo darbo laikas naujo darbo paieškoms), tiek
subjektyviai (darbuotojas galbūt nesuinteresuotas dirbti labai gerai žinodamas
apie būsimo atleidimo faktą). Taigi, įspėjimo termino ilginimas (daugiau nei
įstatyme nustatyta) iš esmės yra darbdavio teisė, tačiau ne pareiga, ir
įvertinus abiejų darbo santykių šalių interesus, nėra joms palanki tendencija,
galima tik abiejų šalių sutarimu bei joms siekiant tam tikros abipusės naudos.
Įvertinusi įstatymų nustatytą įspėjimo dėl
darbo sutarties nutraukimo reglamentavimą bei įspėjimo paskirtį, tikslus, kurių
siekiama atleidžiamam darbuotojui įteikiamu įspėjimu, taip pat atsižvelgdama į
bendrųjų teisingumo ir protingumo principų taikymą (DK 35 straipsnio 1 dalis),
teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius nagrinėjamu atveju pagrįstai
nurodo, jog pratęsti įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo termino iki 2010
m. rugpjūčio 30 d. datos, kada panaikintas Konstruktorinistechnologinis
skyrius, neturėjo pareigos, nes įstatymas imperatyviai nenumato privalomo
įspėjimo termino pratęsimo šiuo pagrindu. Pažymėtina, kad įstatyme nustatytas
ir šiuo atveju taikytas dviejų mėnesių įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo
terminas protingas ir atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio interesus
siekiant visų įspėjimo tikslų, apsaugant atleidžiamo asmens teises. Ieškovo
atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai, kad darbdavys turėjo
atleisti darbuotojus tik nuo Kontruktoriniotechnologinio skyriaus panaikinimo
dienos visus vienu metu, yra atmestini, nes darbdavys tokios įstatyme įtvirtintos
pareigos neturėjo. Konstatuotina, kad darbdavys šiuo atveju turėjo teisę,
pagrįstą Vyriausybės priimtu Nutarimu, kurio pagrindu atlikta reorganizacija,
savo priimtu įsakymu panaikinti Konstruktorinįtechnologinį skyrių, kaip
neįeinantį į naujo Fizinių ir technologijos mokslų centro sudėtį, o darbuotojus
atleisti laikantis dviejų ar keturių mėnesių įspėjimo termino, nepriklausomai
nuo to, kad kai kurie darbuotojai buvo atleisti dar iki šio skyriaus faktinio
panaikinimo dienos. Įstatyme nėra įtvirtintos tokios darbuotojų atleidimo
procedūros, kai, esant struktūriniam pertvarkymam darbovietėje, šiuo atveju
panaikinant tam tikrą darbdavio struktūrinį padalinį, visi darbuotojai turi
būti atleisti būtent padalinio (skyriaus) panaikinimo dieną ir ne anksčiau.
Pagal įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą, svarbiausia, kad būtų
laikomasi įspėjimo termino, suteikiama galimybė įspėjimo termino metu
atleidžiamam darbuotojui ieškoti naujos darbovietės (DK 130 straipsnis), taip
apsaugant jo teises ir teisėtus interesus atleidimo procese.
Dėl
darbdavio pareigos perkelti darbuotoją į kitą darbą
Darbdaviui tenka ne tik pareiga, esant
teisiniam ginčui įrodyti darbuotojo atleidimo, nesant jo kaltės, priežasčių
svarbą, tačiau ir pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją jo
sutikimu į kitą darbą. Kasacinio teismo praktikoje ši
nuostata paprastai aiškinama kaip darbdavio pareiga per visą numatomo atleisti
darbuotojo įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos
imtinai ieškoti galimybės perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant jo
sutikimui, perkelti į kitą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje R. L. v. UAB Ilsanta, bylos Nr.
3K-3-227/2004). Šią pareigą darbdavys įgyvendina informuodamas darbuotoją apie
esamas laisvas darbo vietas, pasiūlydamas kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra,
ir, darbuotojui sutikus, perkeldamas jį į kitą darbą. Kitas darbas yra laisva
darbo vieta ar pareigos, atitinkančios darbuotojo profesiją, specialybę,
kvalifikaciją ir reikiamais atvejais sveikatos būklę, o jeigu tokių laisvų
vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti perkeltas bet koks kitas darbas,
kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų
dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje D.
Ž. v. Klaipėdos valstybinis
muzikinis teatras, bylos Nr. 3K-3-60/2008). Kito darbo siūlymas vykdant DK 129 straipsnyje darbdaviui nustatytą
pareigą išnaudoti galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą turi būti aiškinamas pagal DK 35
straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. Vilniaus miesto VPK, bylos Nr. 3K-3-102/2009). Darbdavio pareiga
perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į kitą darbą kartu reiškia ir
darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal profesiją,
specialybę, kvalifikaciją ir reikiamais atvejais sveikatos būklę, gali dirbti.
Ši teisė gali būti įgyvendinama ir darbdavio, ir darbuotojo iniciatyva, kurie
turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir tinkamai vykdyti pareigas (DK 35
straipsnis).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad
kasatorius 2010 m. balandžio 30 d. įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą
informavo ieškovą, jog yra naikinamas skyrius, kuriame jis dirba, ir darbo
sutartis su juo bus nutraukta nuo 2010 m. birželio 30 d. Kasatorius 2010 m.
birželio 2 d. įteikė ieškovui siūlymą dėl jo perkėlimo dirbti vyriausiuoju
mokslo darbuotoju į Epitaksinių struktūrų laboratoriją nuo 2010 m. birželio
7 d., kurį atsakovas pasirašė gavęs 2010 m. birželio 4 d. bei nurodė, kad
sutinka būti perkeltas dirbti į Epitaksinių struktūrų laboratoriją tik nuo 2010
m. rugpjūčio 31 d. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tai, kuriuo momentu buvo
įteiktas siūlymas dėl perkėlimo dirbti kitą darbą, neturi esminės reikšmės,
svarbu, kad toks siūlymas, įgyvendinant darbdavio pareigas darbuotojo atleidimo
procedūroje, būtų pateiktas per įspėjimo laikotarpį, bet kuriuo metu iki
atleidimo dienos, įskaitant ir atleidimo dieną. Taigi, tai, kad pasiūlymas buvo
įteiktas ieškovui praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo įspėjimo apie darbo
sutarties nutraukimą įteikimo dienos, nėra DK 129, 130 straipsniuose nustatytos
tvarkos ir procedūros pažeidimas. Taip pat pabrėžtina, kad, kaip teisingai
konstatavo pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir
ištirtus įrodymus, ieškovas nesutiko būti perkeltas į Epitaksinių struktūrų
laboratoriją dirbti nuo 2010 m. birželio 7 d. Taip pat byloje nenustatyta ir
neįrodyta, kad būtų buvę kitų darbo vietų, kurias darbdavys būtų turėjęs teisę
ir kartu pareigą pasiūlyti ieškovui, o pareigos pakartotinai siūlyti galimybę
dirbti Epitaksinių struktūrų laboratorijoje, kai su pasiūlymu dirbti joje nuo
2010 m. birželio 7 d. ieškovas nesutiko, darbdavys pagal įstatyme įtvirtintą
teisinį reglamentavimą neturėjo. Be to, kaip jau konstatuota, dar dviem
mėnesiam (iki 2010 m. rugpjūčio 30 d.) pratęsti įspėjimo dėl darbo sutarties
nutraukimo termino, nebuvo pagrįsto pagrindo ir darbdavys tokios pareigos taip
pat neturėjo. Pažymėtina, kad darbuotojas taipogi turėjo rodyti iniciatyvą dėl
perkėlimo į kitą darbo vietą, nes ji jam buvo pasiūlyta, nurodant konkretų
terminą, nuo kada galima ir darbdaviui yra tinkama, kad į ją asmuo pereitų
dirbti, tačiau darbuotojas su tokiu siūlymu nesutiko, nors turėjo ir,
preziumuojama, žinojo, kad toks nesutikimas reiškia, jog jis, suėjus įspėjimo
dėl darbo sutarties nutraukimo terminui, bus atleistas. Darbuotojas iki pat
darbo sutarties nutraukimo dienos (2010 m. birželio 30 d.) galėjo išreikšti
savo valią (sutikimą) darbdaviui pereiti dirbti į Epitaksinių struktūrų
laboratoriją, jei ši darbo vieta nebuvo užimta, tačiau tokios savo teisės,
bylos duomenimis, jis neįgyvendino.
Taigi, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktiką teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio darbo teisės ginčus, privalo
nustatyti, ar konkrečiu atveju yra DK 129 straipsnyje įtvirtintų juridinių
faktų visuma (tinkamai įgyvendinta darbdavio iniciatyva (įspėjimas); svarbi
darbo sutarties nutraukimo priežastis; faktas, kad darbuotojas negali būti
perkeltas į kitą darbą, t. y. įvertinama, ar darbo sutarties nutraukimas
atitiko įstatyme keliamus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. UAB Ilsanta, bylos Nr.
3K-3-227/2004). Įvertinusi byloje
nustatytas faktines aplinkybes bei atžvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų
kolegija pabrėžia, kad būtinųjų juridinių faktų visuma sprendžiant dėl darbo
sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio pagrindu buvo nustatyta. Darbdavys įrodė
ypatingo atvejo ir svarbių priežasčių nutraukti darbo sutartį pagal DK
129 straipsnio 1, 5 dalies nuostatas egzistavimą. Taip pat byloje
nustatyta, kad darbdavys tinkamai įgyvendino savo pareigą įspėti darbuotoją
apie darbo sutarties nutraukimą, laikydamasis įstatyme įtvirtintų įspėjimo
terminų (DK 130 straipsnio 1 dalis); patvirtinta, jog įspėjimo dėl darbo
sutarties nutraukimo laikotarpiu darbdavys siūlė ieškovui pereiti į kitą darbo
vietą, tačiau šis tokio pasiūlymo darbdavio siūlomu perkėlimo terminu atsisakė,
todėl konstatuotinas faktas, kad nebuvo galimybės darbuotoją, jo sutikimu,
perkelti į kitą darbo vietą (DK 129 straipsnio 1, 2, 5 dalys). Taigi,
atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismo 2011 m.
gruodžio 1 d. sprendimas naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos
teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas (CPK 359
straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Panaikinus apeliacinės instancijos teismo
sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo
ieškovo ieškinys buvo atmestas, t. y. nebuvo konstatuotas neteisėto ieškovo
atleidimo iš darbo faktas (įstatymo
saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimas), nėra pagrindo nagrinėti
kasacinio skundo argumentų dėl neturtinės žalos priteisimo, nes ji
nepriteistina.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai
nereikšmingi ir neturi įtakos vienodos teismų praktikos formavimui bei teismų
priimtų sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų
nepasisako.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinio
teismo išlaidos,
susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 15,95 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2012 m. birželio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų
įteikimu), kurių atlyginimas, patenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš
ieškovo A. A., kuris pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1
punktą ir DK 302 straipsnio 2, 3 dalis yra atleistas tik nuo žyminio mokesčio
mokėjimo, bet ne nuo kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo
(CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Kasatorius taip pat prašė
priteisti kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas 865 Lt už
kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio bei pateikė šias išlaidas
patvirtinančius rašytinius įrodymus (mokėjimo nurodymą). Šios pagrįstos
bylinėjimosi išlaidos, patenkinus kasacinį skundą, priteistinos iš ieškovo A. A. (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti.
Palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės
teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo A. A. (a.
k. (duomenys neskelbtini) 865 (aštuonis šimtus
šešiasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų kasatoriaus Valstybinio mokslinių
tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro (j. a. k. 302496128)
naudai.
Priteisti iš ieškovo A. A. (a.
k. (duomenys neskelbtini) 15,95 Lt (penkiolika litų 95 ct)
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas
Pranas
Žeimys