LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Lukoil Baltija“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lukoil Baltija“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities profesinei sąjungai, trečiasis asmuo I. J., dėl profesinės sąjungos komiteto nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti neteisėtu atsakovo atsisakymą duoti sutikimą paskirti drausminę nuobaudą trečiajam asmeniui I. J., įpareigoti atsakovą duoti sutikimą paskirti drausminę nuobaudą trečiajam asmeniui, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2010 m. sausio 21 d. UAB „Lukoil Baltija“ degalinėje, esančioje Kauno rajone, Giraitės kaime, buvo atliktas patikrinimas, kurio metu kasos operacijų atlikimo vietoje buvo rastas 51 Lt neapskaitytų pinigų. Pažeidimo nustatymo metu degalinėje dirbo R. Š. ir I. J.. Ieškovas nusprendė skirti jiems drausmines nuobaudas – papeikimus. I. J. yra profesinės sąjungos komiteto narė, todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą – profesinę sąjungą, prašydamas sutikimo skirti drausminę nuobaudą, tačiau šis duoti sutikimą atsisakė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškovo UAB „Lukoil Baltija“ ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovo Kauno apskrities profesinės sąjungos UAB „Lukoil Baltija“ profesinės sąjungos komitetas 2010 m. vasario 23 d. svarstė ieškovo pateiktą prašymą duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą trečiajam asmeniui I. J. ir, atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo papildomai pateikta medžiagos, tiesiogiai įrodančios I. J. kaltę, nepažeisdamas esminių darbdavio interesų, vienbalsiai nusprendė sutikimo neduoti. Teismas nurodė, kad UAB „Lukoil Baltija“ 2010 m. sausio 21 d. buvo atliktas patikrinimas, tačiau jo aktas nesurašytas, taigi, nėra galimybės nustatyti, kurią valandą buvo tikrinama, ar patikrinimo metu trečiasis asmuo jau buvo pradėjęs darbą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog trečiajam asmeniui buvo nustatyta pareiga darbo pamainos pradžioje patikrinti ne tik tą kasos aparatą, kuriuo ji dirbs, bet ir kitą kasos aparatą, kuriuo dirba kitas operatorius, bei jo priekasio stalčius, taip pat neįrodė, kad abiem degalinėje esančiais kasos aparatais dirbo abu operatoriai pasikeisdami, tai prieštarautų Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto Kasos aparatų diegimo ir naudojimo aprašo nuostatoms. Ieškovas generalinio direktoriaus įsakymu papildė vidaus darbo tvarkos taisykles 8.9 punktu nustatydamas reikalavimą nelaikyti grynųjų pinigų darbo vietoje, tačiau nedetalizavo, kokios konkrečiai yra darbuotojo darbo vietos ribos tuo atveju, kai degalinėje yra du kasos aparatai, kuriais dirba skirtingi operatoriai, taigi, reikalavo laikytis taisyklių, kurios buvo neaiškios. Be to, ieškovas tiksliai nenustatė pažeidimo padarymo aplinkybių: laiko, vietos, kalto asmens, todėl jo interesas skirti nuobaudą negali būti laikomas teisėtu. Nesant darbdavio teisėto ir pagrįsto intereso, teismas sprendė, kad profesinės sąjungos komiteto sprendimas neduoti sutikimo skirti drausminę nuobaudą trečiajam asmeniui I. J. yra iš esmės teisingas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. nutartimi ieškovo apeliacinio skundo netenkino ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės sutikdama su jame nurodytais motyvais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog darbdavys ketina skirti drausminę nuobaudą neturėdamas pakankamai įrodymų dėl darbo drausmės pažeidimo sudėties. Įrodymų nepakankamumas, teismo nuomone, reiškia ir darbdavio esminio intereso nebuvimą, t. y. darbdavys negali nuginčyti profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą, jei negali įrodyti darbo drausmės pažeidimo fakto. Toks teismo aiškinimas neatitinka CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes bylose dėl profesinių sąjungų atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą įrodinėtinomis aplinkybėmis laikytini ne konkretūs darbo drausmės pažeidimo faktai, o tik prielaidos drausminei atsakomybei atsirasti ir aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios drausminės atsakomybės sąsajas su darbuotojo darbu arba su veikla profesinėje sąjungoje. Teismas galėtų ištirti drausminės atsakomybės taikymo aplinkybes, tačiau tik tam, kad išaiškintų, ar drausminė atsakomybė taikoma už darbo tvarkos pažeidimus, o ne už dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje. Taigi, darytina išvada, kad teismo nustatytas darbo drausmės pažeidimo įrodytumo trūkumas šios kategorijos bylose nėra pakankamas pagrindas pripažinti teisėtu profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45 patvirtintoje Apžvalgoje nurodyta, kad teismas, nagrinėdamas darbdavio reikalavimą panaikinti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, neturi nagrinėti drausminės nuobaudos, dėl kurios skyrimo buvo prašoma sutikimo, pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčas dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir profesinės sąjungos veiksmų teisėtumo yra dvi skirtingos ginčo kategorijos. Nustatant, koks darbdavio interesas yra pažeidžiamas profesinės sąjungos veiksmais, būtina jį atskirti nuo to darbdavio intereso, kuris yra pažeidžiamas darbuotojo veiksmais. Darbuotojas pažeidžia (gali pažeisti) darbdavio teises nesilaikydamas darbo tvarkos, taigi šioje situacijoje darbdavio interesas apsiriboja konkrečiomis darbo tvarkos taisyklėmis ar nuostatomis, kurios yra svarbios darbdaviui ir už kurių nesilaikymą darbdavys taiko drausminę atsakomybę. Tačiau profesinė sąjunga savo veiksmais pažeidžia (gali pažeisti) kitą darbdavio interesą –subjektinę teisę taikyti drausminę atsakomybę. Ši subjektinė teisė nustatyta Darbo kodekso 227 straipsnio 2 dalyje, 240 straipsnio 3 dalyje. Pastaruoju atveju turi būti tikrinamas būtent profesinės sąjungos veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas. Savo ruožtu profesinės sąjungos veiksmai –atsisakymas duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą – gali būti pripažinti teisėtais tik tuo atveju, kai nuobauda nėra susijusi su darbuotojo darbine veikia, o skiriama dėl darbuotojo dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje. Profesinė sąjunga neturi teisės atsisakyti duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą net ir tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas nepakankamai įrodytas ar netgi neteisėtas. Tais atvejais, kai, profesinės sąjungos nuomone, darbdavys atlieka neteisėtą veiksmą (įskaitant nepagrįstos drausminės nuobaudos skyrimą), profesinė sąjunga turi teisę reikalauti darbdavio panaikinti neteisėtą sprendimą arba ginti darbuotojo pažeistas teises darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus teisinius argumentus, laikytina, kad: darbo drausmės pažeidimo įrodytumo trūkumas savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti teisėtu profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą; bylose dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą pažeidžiamu darbdavio interesu laikytina įstatymų garantuota darbdavio subjektinė teisė taikyti drausminę atsakomybę, kai yra vada (prielaidos) tokiai atsakomybei atsirasti, bet ne konkrečiu darbo drausmės pažeidimu darbuotojo pažeistas interesas; profesinės sąjungos teisė neduoti sutikimo skirti drausminę nuobaudą – tai įstatymo nustatyta priemonė ginti darbuotojus ne nuo bet kokių darbdavio neteisėtų veiksmų, o tik nuo tokių, kurie susiję su galimu persekiojimu už dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje.

Darytina išvada, kad Kauno apygardos teismas priimdamas nutartį nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, netinkamai aiškino profesinės sąjungos turimų teisių apimtį, nagrinėjo aplinkybes, kurios nėra nagrinėjimo dalykas šios kategorijos bylose, visa tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl nutartis naikintina.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti žemesniųjų instancijų teismų priimtus sprendimus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pateikdamas kasacinį skundą ieškovas kelia teisės klausimus, kurie nėra tiesiogiai susiję su šia civiline byla. Jis nurodo, kad, norint priimti tinkamą sprendimą šioje civilinėje byloje dėl Kauno apskrities profesinės sąjungos komiteto atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą I. J. pagrindu, privalu išspręsti, ar teismo nustatytas darbo drausmės pažeidimo įrodymo trūkumas yra pakankamas pagrindas pripažinti profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą teisėtu, net nevertinant, ar drausminės nuobaudos skyrimas yra susijęs su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje. Pažymėtina, kad būtent ta aplinkybė, jog I. J. yra aktyvi profesinės sąjungos narė, joje einanti svarbias vadovaujamas pareigas, lėmė atsisakymą skirti drausminę nuobaudą, nes buvo akivaizdu, kad tokios drausminės nuobaudos skyrimas – nepagrįstas siekis daryti psichologinį spaudimą darbuotojai dėl jos veiklos profesinėje sąjungoje. Drausmės pažeidimo neįrodymo faktas savaime nebuvo laikomas pakankama priežastimi atsisakyti duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą, o tik aplinkybe, patvirtinančia, kad darbdavys siekia daryti spaudimą darbuotojai ir nesant drausmės pažeidimo nori skirti drausminę nuobaudą.

2. Ieškovo klausimas, ar profesinės sąjungos renkamojo organo nariams taikomų darbo teisių garantijų paskirtis yra šių darbuotojų apsauga nuo bet kokių darbdavio neteisėtų veiksmų ar tik nuo susijusių su galimu persekiojimu už dalyvavimą profesinės sąjungos veikloje yra savaime ydingas ir prieštaringas, nes beveik visi darbdavio neteisėti veiksmai dėl to darbuotojo, kuris priklauso profesinės sąjungos renkamajam organui, bus vertinami kaip siekis susidoroti su darbuotoju dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje. Priešingas Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies normos aiškinimas paneigtų šios teisės normos esmę ir apsauginę prasmę. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad garantijos profesinės sąjungos nariams yra nustatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorojama už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt., taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2010). Ieškovas nurodo, kad būtina skirti darbuotojo darbinę veiklą ir darbuotojo dalyvavimą profesinėje sąjungoje, tačiau akivaizdu, kad šie veiksniai dažniausiai negalės būti vertinami atskirai, nes darbdavio nuomonei apie darbuotojo darbinę veiklą įtakos visada turės darbuotojo dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje. Ieškovas mėgina provokuoti ir inicijuoti darbo drausmės pažeidimą, remdamasis tariamu mažareikšmiu pažeidimu, taip norėdamas pagrįsti savo siekį susidoroti su profesinės sąjungos renkamajam organui priklausančiu darbuotoju. Taigi, profesinė sąjunga, duodama sutikimą skirti drausminę nuobaudą, turi vertinti ne tik tai, ar nėra nekvestionuojamo susidorojimo su darbuotoju fakto dėl priklausymo profesinės sąjungos renkamajam organui, bet ir tai, ar darbdavys nesiekia susidoroti su darbuotoju remdamasis nepagrįstu, mažareikšmiu ar neegzistuojančiu darbo drausmės pažeidimu.

3. Pateikdamas klausimą, ar darbdavio teisė taikyti darbuotojų drausminės atsakomybės priemones pripažinta įstatymo ginamu darbdavio interesu, ieškovas mėgina paneigti bendrąsias teisės normų taikymo taisykles. Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą ir rūpintis darbo drausmės užtikrinimu. Drausminės nuobaudos skyrimą reglamentuoja DK. Jo 240 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji nuostata – įstatymu nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą. Ši teisės norma laikytina bendrojo įstatymo – DK – išimtimi. Kai tą patį teisinį santykį reguliuoja dvi teisės normos, taikytina ta teisės norma, kuri laikytina specialiąja. Specialiosios teisės normos – Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies – taikymas yra įtvirtintos darbdavio teisės vienašališkai taikyti drausminės atsakomybės priemones išimtis. Įstatymų leidėjo nustatyta specialioji teisės normos taikymo išimtis savaime suponuoja tai, kad darbdavio teisė taikyti drausminės atsakomybės priemones Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra darbdavio teisė per se.

4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos teismas sprendimą pripažinti Kauno profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymą duoti sutikimą ieškovui skirti drausminę nuobaudą iš esmės grindė įrodymų nepakankamumu sprendžiant dėl drausmės pažeidimo fakto. Tokia kasatoriaus pozicija laikytina nepagrįsta, nes tam tikrų drausmės pažeidimo faktų ir aplinkybių tyrimas yra būtinas norint nustatyti, ar darbdavio siekis darbuotojui skirti drausminę nuobaudą nėra mėginimas daryti nepagrįstą spaudimą dėl darbuotojo veiklos profesinėje sąjungoje. Nesant akivaizdaus drausmės pažeidimo fakto ir atsižvelgiant į kitas faktines bylos aplinkybes, bylą nagrinėję teismai pagrįstai laikė, kad ieškovas darbuotoją siekė persekioti dėl jos veiklos profesinėje sąjungoje ir profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymas duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą yra teisėtas.

5. Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45 patvirtintoje Apžvalgoje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės turėtų būti aiškinamos sistemiškai, o ne interpretuojant ieškovui lingvistiškai palankias apžvalgos dalis. Apžvalgoje nurodyta, kad darbdavio interesų esminio pažeidimo faktas nustatomas atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, darbdavio veiklos aplinkybes, padaryto darbo drausmės pažeidimo (pažeidimų) pobūdį ir padarinius, drausminės nuobaudos konkrečiu atveju taikymo tikslus ir juos pagrindžiančias priežastis bei kitas reikšmingas aplinkybes. Šios civilinės bylos nagrinėjimo procese ieškovas apskritai nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių norimos skirti drausminės nuobaudos tikslus.

6. Atsakovas atkreipia dėmesį į individualią šios bylos situaciją: I. J. – Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinio UAB „Lukoil Baltija“ įgaliotinė (pirmininkė). Neigiamas ieškovo požiūris į profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, ypač aktyvius, buvo jaučiamas dar iki šios civilinės bylos iškėlimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje civilinėje byloje nebuvo tirta, ar analogiški patikrinimai buvo vykdomi sistemingai, ar ieškovas inicijavo tik tos degalinės patikrinimą, kurioje dirbo I. J.. Rastų neapskaitytų pinigų suma (51 Lt) daugeliu atvejų galėtų būti pagrindas darbdaviui žodžiu sudrausminti darbuotoją, o ne kelerius metus trunkančio teisminio proceso dėl galimybės skirti drausminę nuobaudą pagrindas. Šios aplinkybės pagrindžia ieškovo itin neigiamą požiūrį į atsakovą ir aktyvią jo narę ir patvirtina, kad drausminę nuobaudą I. J. buvo siekiama skirti ne dėl netinkamai atliktų darbo funkcijų, tačiau norint darbuotojai daryti psichologinį spaudimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje kilo ginčas dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti drausminę nuobaudą darbuotojui, išrinktam į darbuotojų atstovaujamojo organo narius, pagrįstumo bei teisėtumo.

Dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą šio organo nariui nuginčijimo

Sudarydamas darbo sutartį su darbdaviu darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikrą darbą bei laikytis darbovietėje nustatytos darbo tvarkos. Už darbo drausmės pažeidimą, t. y. už darbo pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui gali būti skiriamos drausminės nuobaudos. Prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, darbdavys privalo raštu pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, o įstatymų nustatytais atvejais darbdaviui reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą (DK 240 straipsnio 2 dalis). Vienas įstatyme numatytų atvejų, kada darbdavys prieš skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą turi gauti atitinkamą sutikimą, yra situacija, kai drausminė nuobauda skiriama įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus atleidimą iš darbo (šios situacijos specifika atskirai aptarta PSĮ 21 straipsnio 1 dalyje), įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Konstitucinis Teismas dar 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad Profesinių sąjungų įstatyme įtvirtinta aptariamoji norma reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas, o pastarosios yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

Nagrinėjamos bylos atveju teismai nustatė, kad trečiasis asmuo I. J., dirbanti degalinėje operatore, yra išrinkta ieškovo profesinės sąjungos komiteto nare bei padalinio profesinės sąjungos įgaliotine. Ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas duoti sutikimą skirti jai drausminę nuobaudą – papeikimą, tačiau gavo neigiamą atsakymą, t. y. profesinės sąjungos komitetas sutikimo skirti drausminę nuobaudą nedavė.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad nei Profesinių sąjungų įstatyme, nei DK nėra normų, tiesiogiai reglamentuojančių darbdavio teisę ginčyti atitinkamo profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymą duoti sutikimą darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą – papeikimą. Tačiau dėl kitos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – DK 134 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nustatyta, kad darbdavys turi teisę teismo tvarka ginčyti darbuotojams atstovaujančio organo (profesinė sąjunga pagal įstatymą yra priskirta prie darbuotojų atstovų – DK 19 straipsnio 1 dalis) atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą. Įstatyme pateiktas tokio atsisakymo nuginčijimo pagrindas – teismas gali panaikinti tokį sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus. Nesant tiesioginės normos, reglamentuojančios darbdavio teisę ginčyti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą skirti darbuotojui drausminę nuobaudą – papeikimą, darbdavys pagal DK 134 straipsnio 3 dalies analogiją (DK 9 straipsnio 1 dalis) turi teisę tokį atsisakymą ginčyti tiesiogiai teisme, o teismas gali tokį atsisakymą panaikinti, jeigu darbdavys įrodo, kad atsisakymas iš esmės pažeidžia jo interesus. Teismas, nagrinėdamas atitinkamą darbdavio reikalavimą, turi CPK nustatyta tvarka patikrinti ir įvertinti: a) darbdavio nurodyto intereso buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą; b) ginčijamo atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą; c) darbdavio nurodytą jo intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu atsisakymu. Kita vertus, teismas, spręsdamas aptariamo pobūdžio ginčą, neturi nagrinėti galimos būsimos darbo drausmės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Darbdavio interesų esminio pažeidimo faktas yra vertinamojo pobūdžio dalykas, kuris kiekvienu konkrečiu atveju yra individualus ir priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovo atsisakymas duoti sutikimą darbdaviui skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą motyvuotas medžiagos, tiesiogiai įrodančios I. J. kaltę, nepakankamumu. Pažymėtina, kad nei Profesinių sąjungų įstatyme, nei DK nepateikta pagrindų ar aplinkybių, kurioms esant profesinių sąjungų renkamasis organas turi teisę netenkinti darbdavio prašymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą darbuotojui, išrinktam į įmonėje veikiančios profesinės sąjungos komitetą, iš esmės paliekant tai klausimą (prašymą) sprendžiančio subjekto nuožiūrai. Vis dėlto atsisakymui nėra suteikiamas absoliutus pobūdis, nes jis gali būti teismo panaikintas. Šiam rezultatui pasiekti įstatymas nustato darbdavio pareigą (o nutartyje aptartu atveju, kada drausminės nuobaudos – papeikimo – skyrimo atveju atitinkama darbdavio pareiga nenustatyta įstatyme tiesiogiai, tačiau ji vykdytina pagal teisės analogiją) įrodyti, kad ginčijamas sprendimas iš esmės pažeidžia darbdavio interesus. Šios bylos atveju ieškovas – darbdavys iš esmės savo reikalavimą grindė tuo, kad, jo nuomone, esant tinkamai darbdavio užfiksuotam trečiojo asmens padarytam UAB „Lukoil Baltija“ darbo tvarkos taisyklių 8.9 punkto pažeidimui, sutikimo nedavimas suvaržo darbdavio teisę operatyviai ir adekvačiai reaguoti į savo darbuotojo netinkamą elgesį, siekį užtikrinti darbo drausmę, jos laikymąsi, galimybę nesukurti nebaudžiamumo darbo kolektyve atmosferos, užtikrinti teisės aktų, reglamentuojančių kasos operacijų tinkamą atlikimą, laikymąsi ir vykdymą, pašalinti prielaidas darbo drausmę pažeidusiam darbuotojui tęsti pažeidimą. Kasacinio teismo kolegija pažymi, kad ieškovo nurodoma jo, kaip darbdavio, įstatyme įtvirtinta subjektinė teisė taikyti drausminę atsakomybę (DK 35 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis, 240 straipsnio 3 dalis) savaime nesuponuoja situacijos, kad darbdavys įrodė, jog ginčijamas sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus. Jau buvo minėta, kad ši aplinkybė turi būti įrodyta individualiai, tai negali būti pagrindžiama vien įstatymu suteiktų teisių darbo drausmės užtikrinimo srityje deklaravimu. Priešingu atveju įstatymuose įtvirtintos profesinių sąjungų renkamojo organo narių darbo teisių garantijos ir profesinėms sąjungoms suteiktos teisės duoti arba neduoti sutikimą leisti darbdaviui skirti darbuotojui – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – drausminę nuobaudą būtų paverstos tik procedūra, kurią įgyvendinęs keipimusi į teismą darbdavys visais atvejais įgytų teisę skirti drausminę nuobaudą.

Nagrinėjamos bylos atveju teismai iš dalies tyrė darbo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybes, tačiau tai nelaikytina nagrinėjamo pobūdžio bylos pareikštų reikalavimų ribų peržengimu bei galimos skirtinos drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimu, nes abstrahavimasis nuo faktinių bylos aplinkybių eliminuotų galimybę nustatyti darbdavio nurodomo intereso buvimo faktą, jo teisėtumą ir svarbą apskritai. Darbo drausmės pažeidimo faktų ir aplinkybių tyrimas tam tikra apimtimi yra reikalingas, nes to nepadarius nebūtų galima įrodyti nei darbdavio interesų pažeidimo esmingumo, nei kad darbdavio norima skirti drausminė nuobauda nesusijusi su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje teismai nekonstatavo darbdavio intereso esminio pažeidimo fakto, kurį įrodyti yra darbdavio – ieškovo – pareiga (CPK 178 straipsnis). Teismų sprendimų (sprendimo ir nutarties) išvadų šiuo klausimu ginčijimas reiškia kasatoriaus (iš esmės savo reikalavimą grindusio bendrųjų įstatymo nuostatų deklaravimu, o ne konkrečių interesų svarba bei jų esminiu pažeidimu) faktinių bylos aplinkybių kvestionavimą, kuris kasaciniame teisme pagal CPK 353 straipsnio 1 dalies nuostatas negalimas.

Apibendrindama tai, kas šioje nutartyje išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 36,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinio skundo netenkinant, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Lukoil Baltija“ (duomenys neskelbtini) 36,50 Lt (trisdešimt šešis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Česlovas Jokūbauskas

Pranas Žeimys