Civilinė byla
Nr. 3K-3-237/2012 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07720-2010-0
Procesinio sprendimo
kategorijos: 15.3; 15.4; 18.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos
Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus
Laužiko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę
bylą pagal atsakovo UAB „Inkomsta“ kasacinį
skundą dėl Klaipėdos
apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį
atsakovui UAB „Inkomsta“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo
neteisėtu, išeitinės išmokos priteisimo ir kt.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo
esmė
Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1)
pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) priteisti
iš atsakovo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio
dydžio išeitinę išmoką (6400 Lt); 3) priteisti iš
atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos
laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2010 m. gegužės 5 d.)
iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;
4) įpareigoti atsakovą pakeisti atleidimo pagrindą ir
atleisti ieškovą pagal DK 128 straipsnį bei pranešti apie atleidimą VSDFV
Klaipėdos skyriui; 5) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu
nuo sudarymo dienos darbo sutarties Nr. 603 priedą; 6) įpareigoti
atsakovą sumokėti ieškovui išeitinę kompensaciją
(6400 Lt); 7) įpareigoti atsakovą sumokėti ieškovui
priteistas sumas (9890 Lt nuo darbo sutartyje nustatyto darbo
užmokesčio (3200 Lt); 8) pripažinti neteisėtu ir
negaliojančiu 2010 m. gegužės 5 d. įsakymą dėl
nuobaudų skyrimo; 9)
pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2010 m. kovo 8 d.
įsakymą dėl nuobaudų skyrimo; 10) pripažinti
neteisėtu ir negaliojančiu 2010 m. kovo 8 d. aktą dėl
neatvykimo į darbą; 11)
pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu reikalavimą
pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą; 12) pripažinti
neteisėtu ir negaliojančiu aktą dėl E. S. atsisakymo
pasirašyti įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo; 13)
pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2010 m. kovo 19 d.
aktą dėl padarytos žalos
įmonei; 14) panaikinti lokalinę sąmatą (be datos),
kurioje nurodyta suma žiniaraščiui 8647,94 Lt; 15) priteisti
iš atsakovės 9890 Lt nesumokėto atlyginimo dalį už
2009 - 2010 m; 16) priteisti iš atsakovės 20 000 Lt neturtinės
žalos atlyginimą; 17) pripažinti, kad atsakovės teismui
pateikti 2010 m. kovo 8 d. nuobaudos skyrimo įsakymas ir su juo
susiję aktai ir sąmata yra suklastoti ir nepripažinti jų
įrodymais bei apie suklastojimo faktą pranešti
prokuratūrai.
Ieškovas
nurodė, kad jis nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m.
gegužės 5 d. dirbo UAB „Inkomsta“ direktoriaus pavaduotoju statyboms;
nuo 2010 m. vasario 2 d. iki 2010 m.
kovo 3 d. turėjo nemokamų
atostogų, kurių metu buvo išvykęs į Meksikos
Respubliką. Ten buvo pavogtas ieškovo pasas, mašinos rakteliai
ir kiti dokumentai. Ieškovas kreipėsi į Garbės
konsulą, jam buvo išduotas laikinas grįžimo
pažymėjimas, tačiau, atskridęs į Lenkiją, kur
buvo paliktas automobilis, negalėjo į jį patekti, todėl apie
įvykį telefonu pranešė vyriausiajam mechanikui S. Ž. ir paprašė informuoti UAB „Inkomsta“
direktorių P. Č. Dėl nurodytų
aplinkybių ieškovas į darbą atėjo 2010 m. kovo 8 d.,
pretenzijų iš savo vadovų nesulaukė,
pasiaiškinimų, kodėl neatvyko į darbą nustatytu laiku,
nerašė; nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. gegužės 5 d.
turėjo nedarbingumo pažymėjimą, o 2010 m. gegužės
3 d. parašė prašymą darbo sutartį nutraukti pagal DK
128 straipsnį dėl nesumokėto darbo užmokesčio. 2010 m.
gegužės 6 d. darbo sutartis nebuvo nutraukta, o 2010 m.
gegužės 10 d. ieškovui buvo įteiktas 2010 m.
gegužės 5 d. įsakymas dėl nuobaudos E. S. skyrimo.
Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 metų pradžioje UAB
„Inkomsta“ vienašališkai sumažino jam mokamą darbo
užmokestį.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Klaipėdos
miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 15 d. sprendimu
ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas
žinojo savo darbo funkcijas bei tai, jog privalo laiku atvykti į
darbą, tačiau 2010 kovo 4-5 dienomis į darbą neatvyko ir
atsakovas jam skyrė drausminę nuobaudą – papeikimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat
konstatavo, kad ieškovas, būdamas profesionalus statinių
statybos techninės priežiūros vadovas, privalėjo tinkamai
kontroliuoti statybos objekte atliekamus darbus, o šios pareigos
neatlikus, atsakovas teisėtai ir pagrįstai skyrė drausminę
nuobaudą - atleidimą iš darbo. Dėl ieškovo reikalavimų
pripažinti neteisėtais aktus teismas nurodė, kad jie nėra
sandoriai, nepakeičia ieškovo ar atsakovo pareigų, todėl
sandorių negaliojimo pagrindais negali būti nuginčyti, tokios
galimybės nenumato ir DK.
Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs
bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo
20 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m.
birželio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują
sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies: pripažino
UAB „Inkomsta“ generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymą
dėl nuobaudos – papeikimo E. S. skyrimo,
neteisėtu; ieškovo E. S. atleidimą iš
darbo UAB „Inkomsta“ pagal UAB
„Inkomsta“ direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakymą
„Dėl nuobaudos E. S. skyrimo“ neteisėtu; kad
ieškovas E. S. atleistas iš darbo UAB „Inkomsta“
teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2011 m.
rugsėjo 20 d.; priteisė iš UAB „Inkomsta“ 5221,56 Lt
išeitinės išmokos, 21 625,14 vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, po
123,15 Lt darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną,
esant penkių dienų darbo savaitei, nuo sprendimo priėmimo dienos
iki jo įvykdymo dienos, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir
1605 Lt turėtų advokato pagalbos išlaidų ieškovo
naudai ir 1670 žyminio mokesčio į valstybės naudai; kitą
ieškinio dalį atmetė.
Teismas konstatavo, kad asmens dokumentų bei atsakovei
priklausančio automobilio raktelių vagystė Meksikos Respublikoje
buvo svarbios priežastys, sutrukdžiusios ieškovui laiku
sugrįžti į darbą, dėl to konstatuotina, kad
ieškovo neatvykimo į darbą negalima vertinti kaip
šiurkštų pažeidimą ar darbo drausmės
pažeidimą, padarytą dėl jo kaltės, nes ieškovas
į darbą neatvyko dėl
svarbių nuo jo nepriklausančių objektyvių
priežasčių (CPK 177, 178, 185 straipsniai), todėl UAB
„Inkomsta“ generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. 3
dėl nuobaudos – papeikimo E. S. skyrimo,
pripažintinas nepagrįstu ir todėl naikintinas (DK 242 straipsnio
2 dalis). Teismui panaikinus 2010 m. kovo 8 d. įsakymą nebėra teisinio
pagrindo atleisti ieškovą vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1
punktu. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog
2010 m. kovo 19 d. akte dėl padarytos žalos įmonei
išvardinti nuotekų ir vandentiekio įvadai atlikti ne pagal projektą,
o atsakovė dėl papildomų darbų atlikimo patyrė
nuostolių.
Vadovaudamasis
DK 297 straipsnio 4 dalimi, teismas
sprendė, kad darbo sutartis yra nutraukta nuo teismo sprendimo dienos (2011 m. rugsėjo
20 d.), o ne DK 128 straipsnio pagrindu, todėl ši ieškinio dalis
buvo tenkinta iš dalies.
Teismas nustatė, kad ieškovas sutiko su
darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimais, šie buvo
įforminti abiejuose darbo sutarties egzemplioriuose, todėl ieškovo
reikalavimas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nuo
sudarymo dienos darbo sutarties priedą Nr. 603, taip pat reikalavimas
įpareigoti atsakovę sumokėti ieškovui sumas, t. y. 9800 Lt
nuo darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio (3200 Lt), priteisti
iš atsakovės 9890 Lt nesumokėto atlyginimo dalį už
2009 - 2010 m. nebuvo tenkintas.
Nustatęs, kad ieškovo
atleidimas DK DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu yra neteisėtas ir pripažinęs,
jog ieškovas atleistas pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, teismas priteisė 5221,56 Lt
išeitinės išmokos (DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas apskaičiavo, kad vidutinis
darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką
sudarytų 43 250,28 Lt, bet vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo
bei teisingumo principais jį sumažino iki 21 625,14 Lt, taip pat 123,15
Lt darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant
penkių dienų darbo savaitei, už visą laiką nuo
sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo dienos.
Apeliacinės instancijos
teisėjų kolegija sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada, kad pripažinti neteisėtais ir
negaliojančiais dokumentus, t. y. įrodymus, kuriais užfiksuoti
vieni ar kiti faktai (įvykiai), kurie gali būti nuginčijami
kitais įrodymais, nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija konstatavo,
kad neteisėtai atleistas iš darbo ieškovas patyrė dvasinius
išgyvenimus ir emocinę įtampą, bet, atsižvelgdamas į tai, kad atleistas
iš UAB „Inkomsta“ jis gavo pajamų, turi darbą, į priteistos kompensacijos
už priverstinės pravaikštos laiką dydį, priteisė 1000
Lt neturtinės žalos atlyginimo (CPK 178, 185 straipsniai).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas
prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d.
sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo
apeliacinės instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi
išlaidas.
Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl nuobaudos skyrimo pagal DK 235
straipsnio 2 dalies 9 punktą bei įrodinėjimo naštos
paskirstymo, įrodymų pakankamumo. Apeliacinės instancijos
teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog buvo pavogti asmens dokumentai ir
automobilio rakteliai, buvo svarbios priežastys, sutrikdžiusios
ieškovui laiku grįžti į darbą. Su tokia išvada
sutikti negalima, nes šios priežastys nėra susijusios su
ieškovo darbu, yra išimtinai asmeninio pobūdžio; vagystė
įvyko dėl ieškovo neapdairumo; grįžimo
pažymėjimas ieškovui buvo suteiktas 2010 m. vasario 21 d., taigi
jis turėjo dvi savaites grįžti į Lietuvą;
automobilio raktelių gamyba nėra susijusi
su ieškovo pavėlavimu
į darbą, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad jie
negalėjo būti pagaminti vėliau bei kitoje šalyje, kad
kreipėsi dėl jų pagaminimo laiku, tačiau jie buvo gaminami
nepagrįstai ilgai. Pareiga įrodyti neatvykimo į darbą
priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui (ieškovui),
tačiau jis nepateikė nė vieno įrodymo, laiku pradėjo
organizuoti kelionę į Lietuvą ir užsakė gaminti
automobilio raktelius. Dėl to teismas padarė nepagrįstą
išvadą, kad ieškovas dėjo visas įmanomas pastangas
grįžti į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismo
posėdyje ieškovas patvirtino, kad 2010 m. kovo 5 d. jis jau buvo
grįžęs į Klaipėdą, bet į darbą atvyko
pirmadienį, t. y. 2010 m. kovo 8 d., o apie vėlavimą
grįžti iš atostogų darbdavio neinformavo, atsisakė
pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą
priežasčių, pasirašyti, kad susipažino su
drausminės nuobaudos – papeikimo paskyrimu. Šios aplinkybės
patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos
esmės, priėmė neteisėtą sprendimą, kuris turi
būti panaikintas.
2. Dėl
pakartotinės drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo pagal DK
136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Nuobauda dėl neatvykimo į
darbą skirta teisėtai ir pagrįstai, todėl atsakovas
turėjo juridinį pagrindą vėliau skirdamas nuobaudą
pasirinkti griežtesnę jos rūšį – atleidimą
iš darbo. Dėl drausminės nuobaudos skyrimo už darbinių
funkcijų netinkamą vykdymą: ieškovas savo
pasiaiškinime pripažino faktą, kad 2010 m. kovo 19 d. akte
nurodyti įvadai atlikti ne pagal projektą. Kiti darbuotojai
patvirtino, kad ne pagal projektą atliekami papildomi darbai, už
kuriuos UAB „Inkomsta" nebuvo sumokėta, buvo atlikti su ieškovo
žinia. Kadangi 2010 m. kovo 19 d. akte nurodyti įvadai atlikti ne
pagal projektą, užsakovas už šiuos darbus atsisakė
apmokėti ir tai patvirtina užsakovo raštai, esantys byloje.
Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas tinkamai neištyrė
bylos visumos ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą
sprendimą.
3. Dėl
vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos
laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo
dienos išmokėjimo. DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytos
taisyklės byloje buvo pritaikytos nesant tam teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus
įrodymus, priteisdamas ieškovui sumas ne nuo ieškovo vidutinio
darbo užmokesčio. Klaipėdos apygardos teismas suklydo
vertindamas įrodymus, dėl ko visos ieškovui prileistos sumos apskaičiuotos
nuo 123,15 Lt dienos vidutinio atlyginimo sumos, kai tikrasis ieškovo
vidutinis darbo dienos užmokestis pagal Darbo užmokesčio
vidurkio pažymą yra 38,10 Lt, todėl, net ir pripažinus, kad
ieškovui iš atsakovo gali būti priteistos teismo nurodytos
sumos, šių sumų dydis turėjo būti beveik keturis
kartus mažesnis.
4. Dėl
neturtinės žalos. 2010 m. gegužės 3 d. ieškovas
pateikė darbdaviui pareiškimą, prašydamas jį atleisti
iš darbo pagal DK 128 straipsnį nuo 2010 m. gegužės 5 d.
Atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, nes buvo
sprendžiamas klausimas dėl galimybės ieškovą atleisti
kitu pagrindu. Kadangi pats ieškovas siekė nutraukti darbo santykius,
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime
nereiškia, jog darbuotojui buvo padaryta neturtinės žalos, o
įrodymų, pagrindžiančių itin neigiamus padarinius
dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovas nepateikė. Nurodytos
aplinkybės patvirtina, kad teismas netyrė jokių įrodymų,
susijusių su neturtinės žalos dydžio nustatymu dėl to
priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
5. Dėl
bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas teismui teikė 17
reikalavimų, teismas nepatenkino net trečdalio jų, likusius
patenkino tik iš dalies Nepaisant to, iš atsakovo buvo priteista
pusė ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, tai
laikytina neproporcingu sprendimu.
Atsakovas su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka,
prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti
nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Meksikos Respublikoje ieškovas buvo apvogtas:
neteko asmens dokumentų bei kasatoriaus automobilio raktelių,
todėl negalėjo laiku
sugrįžti į darbą ir atvyko tik 2010 m. kovo 8 d. Būdamas apdairus ir
rūpestingas darbuotojas, ieškovas apie vagystę bei asmens
dokumentų ir automobilio raktelių vagystę iš karto telefonu
pranešė vyriausiam mechanikui ir paprašė, kad šis apie
įvykį informuotų atsakovo direktorių. Parskridęs
į Lenkiją ieškovas iš karto užsakė naujų
automobilio raktelių pagaminimą, bet dėl jų
sudėtingumo tai užtruko pusantros paros, todėl ieškovas
nebegalėjo laiku sugrįžti į darbą. Užsakyti
automobilio raktelių pagaminimą ir grįžti kita transporto
priemone, o po vėl vykti į Varšuvą parsigabenti automobilio
būtų buvę neprotinga ir ekonomiškai nuostolinga. Pakeisti
grįžimo iš Meksikos datos nebuvo galima; dingus dokumentams,
ieškovas iš karto pradėjo tvarkyti grįžimo dokumentus
ir bilietus, bet paaiškėjo, kad artimiausias reisas į
Europą yra tik gegužės mėn., o turint asmens
grįžimo pažymėjimą, galima buvo skristi tik
tiesioginiu reisu. Taigi teismas, išnagrinėjęs ir
įvertinęs bylos medžiagą bei šalių parodymus,
padarė pagrįstą išvadą, kad asmens dokumentų bei
automobilio raktelių vagystė Meksikos Respublikoje buvo svarbios,
objektyvios ir nuo ieškovo nepriklausančios priežastys,
sutrukdžiusios jam laiku sugrįžti į darbą, todėl
neatvykimo i darbą negalima vertinti kaip šiurkštaus
pažeidimo.
2.
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad
ieškovas atsisakė pasiaiškinti dėl neatvykimo į
darbą, nes kasatorius nebuvo pateikęs
reikalavimo pasiaiškinti. Iš byloje pateikto reikalavimo
pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą matyti, kad
pasiaiškinimą ieškovas turėjo pateikti iki 2010 m. kovo 10
d., todėl kasatorius, skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą
2010 m. kovo 8 d., t. y. nesulaukęs ieškovo pasiaiškinimo,
pažeidė drausminių nuobaudų skyrimo tvarką.
Liudytojų parodymai bei faktas, kad pranešimas SODRAI buvo pateiktas
tik 2010 m. kovo 18 d., t. y. dešimčia dienų vėliau negu
numato įstatymas, leidžia daryti išvadą, kad drausminė
nuobauda paskirta atgaline data.
3.
Teismui panaikinus 2010 m. kovo 8 d. įsakymą
dėl nuobaudos ieškovui skyrimo, nebeliko teisinio pagrindo atleisti
jį iš darbo DK DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Kasatoriaus
2010 m. gegužės 5 d. įsakymas yra neteisėtas dar ir
todėl, kad iš jo neaišku, kokiu pagrindu ieškovas
atleidžiamas iš darbo: pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą
ar 235 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
4.
2010 m. birželio 21 d. darbų
priėmimo-perdavimo akte aiškiai ir vienareikšmiškai
patvirtinama, kad inžinerinis statinys „Melnragės individualaus
kvartalo vandentiekio ir nuotekų tinklų statyba“ pastatytas pagal
2006 techninį darbo projektą, suprojektuotą UAB „Hidroprojektas“
ir atitinka statybos normų ir taisyklių reikalavimus. Pastabų,
pretenzijų dėl atliktų statybos darbų nėra, todėl
kasatoriaus teiginiai, kad akte nurodyti įvadai atlikti ne pagal
projektą, nepagrįsti.
5.
Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad
atsakovas nėra parengęs
ieškovo pareigų instrukcijos, t. y. statybos direktoriaus darbų
aprašymo (pareiginių nuostatų). Jeigu darbdavys neįvykdo
savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas
dėl nežinojimo neatlieka arba netinkamai atlieka tam tikras pareigas,
šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir
negali būti drausminės atsakomybės pagrindas.
6.
Ieškovas iš darbo buvo atleistas ligos
metu, nors įstatymas draudžia
įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo
darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 straipsnio 1 dalies 1
punktas). Šis draudimas darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo
jo laikino nedarbingumo laikotarpiu taikytinas ir darbdaviui nutraukiant darbo
sutarti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Nagrinėjamoje byloję yra nustatyta,
kad ieškovas nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2010 m. gegužės 5 d.
buvo laikinai nedarbingas. Iš byloje esančios ieškovo darbo
sutarties bei pranešimo SODRAI aišku, kad darbo sutartis su
ieškovu buvo nutraukta 2010 m. gegužės 5 d., t. y. ieškovo
laikino nedarbingumo laikotarpiu, tai yra savarankiškas pagrindas darbo
sutarties su ieškovu nutraukimą laikyti neteisėtu.
7.
Nagrinėjamu atveju ieškovas neginčija
aplinkybės, kad buvo
pareiškęs norą nutraukti darbo santykius su kasatoriumi,
tačiau jo veiksmai – darbo sutarties nutraukimas dėl
nerūpestingo darbo pareigų vykdymo neatitiko ieškovo valios,
buvo netikėtas ir pažemino ieškovą bendradarbių bei
artimųjų akyse. Ieškovas yra sąžiningas žmogus,
tad vaikščiojimus po teismus bei akivaizdžios tiesos
įrodinėjimas kėlė įtampą, neigiamas emocijas,
depresiją ir pan. Kadangi bylose dėl neteisėto darbuotojų
atleidimo iš darbo jų patirtai neturtinei žalai atlyginti
kasacinio teismo praktikoje darbuotojams yra priteisiama nuo 500 iki 3000 Lt,
teismas pagrįstai iš priteisė 1000 Lt ieškovo neturtinei
žalai atlyginti.
8.
Nurodydamas ieškovo vidutinio darbo
užmokesčio dydį, teismas rėmėsi kasatoriaus 2010 m.
rugsėjo 16 d. išduota pažyma apie ieškovo pajamas, kuria
nustatyta, kad jo dienos vidutinis atlyginimas yra 123,15 Lt.
9.
Bylinėjimosi išlaidos paskirstytos laikantis
įstatymo reikalavimo – teismas patenkino pagrindinį ieškovo
reikalavimą, t. y. atleidimą iš darbo pripažino
neteisėtu. Kadangi buvo atmesti tik šalutiniai reikalavimai, tai
teismas pagrįstai ieškovo naudai priteisė pusę
išlaidų, susijusių su advokato pagalba.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo
ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis
aplinkybėmis.
Dėl nuobaudos skyrimo pagal DK 235
straipsnio 2 dalies 9 punktą
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
asmens dokumentų ir automobilio raktelių vagystę laikė
svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis ieškovui laiku
grįžti į darbą, nes šios priežastys yra asmeninio
pobūdžio, nesusijusios su ieškovo darbu. Kasatoriaus nuomone,
ieškovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas dėjo visas įmanomas
pastangas grįžti į Lietuvą.
Kasacinis
teismas yra nurodęs, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos
laikantis rungimosi, dispozityvumo,
šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena
šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų
ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi
aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi
principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo
dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti
bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus
įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų
savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti
proceso dalyviai, laikydamiesi CPK
nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis
teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria
remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita
šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę
pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti
įrodyta, o antrąją – neįrodyta (pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V.,
bylos Nr. 3K-3-443/2010; kt.).
Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo
įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų
tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo
dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui
išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą,
pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų
aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių
įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
birželio 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje N.
Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus,
vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo
išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti
vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
balandžio 2 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje M.
Ž. v. R. P.,
bylos Nr. 3K-3-156/2009).
Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pranešė
atsakovės darbuotojui apie asmens dokumentų bei automobilio raktelių
vagystę, dėjo visas pastangas grįžti,
gauti pažymėjimą bei pagaminti naujus automobilio raktelius, ir
sprendė, kad asmens
dokumentų bei atsakovei priklausančio automobilio raktelių
vagystė Meksikos Respublikoje buvo svarbios priežastys,
sutrukdžiusios ieškovui laiku sugrįžti į darbą. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių
bylos aplinkybių nustatymo padarytos iš įrodymų visumos,
įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą,
sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį,
įrodomąją reikšmę, pakankamumą
įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Jos (išvados) atitinka
faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo
taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad,
nustatydamas bylos faktus bei vertindamas juos kaip svarbią
priežastį, dėl kurios ieškovas neatvyko į darbą,
apeliacinės instancijos teismas teisės normų dėl
įrodymų rinkimo bei jų vertinimo nepažeidė.
Teisėjų kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad DK nenustatyta, kad svarbiomis aplinkybėmis
gali būti laikomos tik susijusios su darbu, bet ne asmeninio
pobūdžio aplinkybės, todėl šis atsakovo argumentas
atmestinas kaip nepagrįstas, o jo teiginiai dėl to, kad
ieškovas, gavęs grįžimo pažymėjimą, iš karto
privalėjo organizuoti grįžimą iš Meksikos Respublikos
ir automobilio raktelių gamybą, laikytini pasvarstymais, nes
atsakovas neįrodė, kad tokią galimybę, nepatiriant
neprotingų papildomų išlaidų, ieškovas turėjo.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija
sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinti
apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog ieškovas į
darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių, kaip
nepagrįstą.
Dėl atleidimo iš darbo pagal DK
136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir drausminės nuobaudos skyrimo
pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7
punktą
Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad
drausminė nuobauda dėl neatvykimo į darbą ieškovui 2010
m. kovo 8 d. buvo paskirta nepagrįstai, nelieka DK 136 straipsnio 3 dalies
1 punkte nustatyto pagrindo atleisti ieškovą iš darbo, nes
atleidimas iš darbo šiuo pagrindu galimas tik esant pakartotiniam
darbo drausmės pažeidimui po to, kai už pirmiau padarytą
darbuotojui buvo paskirta nuobauda. Šiuo atveju laikytina, kad 2010 m.
gegužės 5 d. ieškovui paskirta drausminė nuobauda yra
pirmoji per dvylikos mėnesių laikotarpį. Dėl to teisėjų
kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo
išvadą, kad,
pripažinus, jog drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovui buvo
paskirta neteisėtai, darbo drausmės pažeidimo pakartotinumo
pagrindas skiriant drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo
– negalėjo būti taikomas, ir, remdamasi teismų praktika,
konstatuoja, jog, panaikinus darbuotojui anksčiau paskirtas drausmines
nuobaudas, paskutinysis darbdavio konstatuotas darbo drausmės
pažeidimas netenka sistemingo pažeidimo požymių,
išnyksta DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo sąlygos (nebėra vieno
juridinio fakto iš juridinių faktų sudėties), todėl
darbuotojo atleidimas iš darbo šiuo pagrindu pripažintinas
neteisėtu nepriklausomai nuo to, ar buvo padarytas paskutinysis darbo
drausmės pažeidimas ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo padarytas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. UAB „Sanmeridus”, bylos Nr. 3K-3-299/2004).
Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai pripažino, kad atsakovo 2010 m. gegužės 5 d. įsakymas
yra ydingas, nes iš jo neaišku, kokiu pagrindu darbuotojas
atleidžiamas iš darbo: ar kaip padaręs pakartotinį darbo
drausmės pažeidimą (DK 136 straipsnio 3 dalis 1 punktas), ar
kaip šiurkščiai pažeidęs darbo drausmę (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas). DK
35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei
vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis
įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti
sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo
principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Šioje
įstatymo normoje nustatyti reikalavimai taikomi abiem darbo sutarties
šalims. Darbdavio atstovui tenka pareiga aiškiai ir
nedviprasmiškai formuluoti savo nurodymus ir reikalavimus darbuotojams, o
nutraukiant darbo sutartį – tinkamai tai įforminti. Darbdaviui
netiksliai formuluojant drausminės nuobaudos skyrimo (atleidimo iš darbo)
pagrindą, darbuotojo teisės yra suvaržomos, nes pasunkėja
galimybė gintis nuo galimo neteisėto atleidimo iš darbo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad lingvistinis darbdavio 2010
m. gegužės 5 d. įsakyme suformuoto atleidimo pagrindo
aiškinimas suponuoja išvadą, kad darbuotojui drausminė
nuobauda skiriama už pakartotinį darbo drausmės
pažeidimą, kai per paskutiniuosius 12 mėnesių jam jau buvo
paskirta drausminė nuobauda už DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte
nurodytas veikas. Tokia atleidimo iš darbo formuluotė reiškia,
kad darbdavys privalo įrodyti, jog darbuotojas turi anksčiau
paskirtą ir tebegaliojančią DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto
pagrindu paskirtą nuobaudą, t. y. kad buvo baustas už veikas, turinčias
vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo,
neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už
šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar
administracinėn atsakomybėn. Tokių įrodymų byloje
nėra pateikta. Jau minėta, kad pripažinus pirmąją ieškovui
paskirtą nuobaudą negaliojančia, nelieka pagrindo ieškovo
atleidimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą laikyti
pagrįstu, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako
dėl antrojo darbdavio nurodyto pažeidimo pagrįstumo.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2010 m. gegužės
5 d. įsakymas dėl atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies
1 punkto pagrindu pripažintinas neteisėtu.
Dėl vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo
atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos
apskaičiavimo
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė
vidutinio ieškovo dienos darbo užmokesčio dydį – 123,15 Lt, nes jis pagal Darbo užmokesčio vidurkio
pažymą yra 38,10 Lt.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vidutinis darbo užmokestis
apskaičiuojamas vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo
Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo
užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis.
Šios tvarkos 6.2 punkte nustatyta, kad vidutinis darbo dienos
užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo
užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą
laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir
švenčių dienas). Iš byloje esančios 2010 m. rugsėjo
16 d. pažymos apie darbuotojo pajamas matyti, kad ieškovas 2010 m.
kovo – gegužės mėnesį dirbo 4 dienas ir jam buvo
apskaičiuota 492,59 Lt suma. Vidutinis dienos atlyginimas pagal šiuos
duomenis yra 123,15 Lt (492,59/4=123,15), todėl teisėjų kolegija
sprendžia, kad kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl
klaidingo vidutinio ieškovo darbo užmokesčio nustatymo yra
nepagrįstos.
Dėl neturtinės žalos
atlyginimo
Kasaciniame
skunde ginčijant apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį
dėl priteistos neturtinės žalos nurodoma, kad tokia žala
priteista nepagrįstai, nes ieškovas neigiamų padarinių
dėl neteisėto atleidimo nepatyrė. Teisėjų kolegija
pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus
teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis
aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai
nenustatinėjami. Bylą nagrinėjęs apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad neteisėtai atleistas iš darbo
ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę
įtampą ir priteisė 1000 Lt neturtinės žalos
atlyginimo. Kasaciniame skunde teigiant, kad teismas netyrė jokių
įrodymų, susijusių su neturtinės žalos dydžio nustatymu,
ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą,
nenurodyti tai patvirtinantys teisiniai argumentai, todėl šie
neargumentuoti kasacinio skundo teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo
dalykas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsižvelgdama
į tai, kad nagrinėjamoje byloje tenkinamas pagrindinis ieškovo
reikalavimas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu bei
priteisti išeitinę išmoką bei vidutinį darbo
užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką,
teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismo sprendimas priteisti ieškovui pusę jo turėtų
bylinėjimosi išlaidų yra pagrįstas.
Kasaciniame
teisme patirta 42,43 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias
su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį
skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės
biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio
2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Ieškovas
pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą
į kasacinį skundą sumokėjo 3000 Lt. Atmetus kasacinį
skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, šios išlaidos ieškovui
priteistinos iš kasatoriaus, tačiau teisėjų kolegija
pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų
tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu
patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio
8.14 punkte nustatytąją. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei
atsižvelgdama į tai, kad byla nėra sudėtinga,
teisėjų kolegija sprendžia, jog kasatoriaus prašomi
užmokesčio dydžiai mažintini ir kasatoriui už advokato
suteiktas teisines paslaugas pirmosios bei apeliacinės instancijos
teismuose priteistina 1000 Lt.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies
1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m.
rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti
iš kasatoriaus UAB „Inkomsta“ (duomenys
neskelbtini) 42,43
(keturiasdešimt du litus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų
valstybės naudai.
Priteisti
iš kasatoriaus UAB „Inkomsta“ duomenys neskelbtini) 1000 Lt (tūkstantį litų)
bylinėjimosi išlaidų E. S. (duomenys
neskelbtini) naudai.
Teisėjai
Virgilijus
Grabinskas
Janina
Januškienė
Egidijus
Laužikas