Civilinė byla Nr. 3K-3-237/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07720-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.3; 15.4; 18.2

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m. gegužės 18 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Inkomsta“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui UAB „Inkomsta“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos priteisimo ir kt.

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu; 2) priteisti iš atsakovo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (6400 Lt); 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį  už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2010 m. gegužės 5 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;  4) įpareigoti atsakovą pakeisti atleidimo pagrindą ir atleisti ieškovą pagal DK 128 straipsnį  bei pranešti apie atleidimą VSDFV Klaipėdos skyriui; 5) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nuo sudarymo dienos darbo sutarties Nr. 603 priedą; 6) įpareigoti atsakovą sumokėti ieškovui išeitinę kompensaciją (6400 Lt); 7) įpareigoti atsakovą sumokėti ieškovui priteistas sumas (9890 Lt nuo darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio (3200 Lt); 8) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2010 m. gegužės 5 d. įsakymą dėl nuobaudų skyrimo; 9)  pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2010 m. kovo 8 d. įsakymą dėl nuobaudų skyrimo; 10) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2010 m. kovo 8 d. aktą dėl neatvykimo į darbą; 11)  pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą; 12) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu aktą dėl E. S. atsisakymo pasirašyti įsakyme dėl drausminės nuobaudos skyrimo; 13) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu 2010 m. kovo 19 d. aktą dėl padarytos žalos  įmonei; 14) panaikinti lokalinę sąmatą (be datos), kurioje nurodyta suma žiniaraščiui 8647,94 Lt; 15) priteisti iš atsakovės 9890 Lt nesumokėto atlyginimo dalį už 2009 - 2010 m; 16) priteisti iš atsakovės 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 17) pripažinti, kad atsakovės teismui pateikti 2010 m. kovo 8 d. nuobaudos skyrimo įsakymas ir su juo susiję aktai ir sąmata yra suklastoti ir nepripažinti jų įrodymais bei apie suklastojimo faktą pranešti prokuratūrai.

Ieškovas nurodė, kad jis nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. dirbo UAB „Inkomsta“ direktoriaus pavaduotoju statyboms; nuo 2010 m. vasario 2 d.  iki 2010 m. kovo 3 d.  turėjo nemokamų atostogų, kurių metu buvo išvykęs į Meksikos Respubliką. Ten buvo pavogtas ieškovo pasas, mašinos rakteliai ir kiti dokumentai. Ieškovas kreipėsi į Garbės konsulą, jam buvo išduotas laikinas grįžimo pažymėjimas, tačiau, atskridęs į Lenkiją, kur buvo paliktas automobilis, negalėjo į jį patekti, todėl apie įvykį telefonu pranešė vyriausiajam mechanikui S. Ž. ir paprašė informuoti UAB „Inkomsta“ direktorių P. Č. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovas į darbą atėjo 2010 m. kovo 8 d., pretenzijų iš savo vadovų nesulaukė, pasiaiškinimų, kodėl neatvyko į darbą nustatytu laiku, nerašė; nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimą, o 2010 m. gegužės 3 d. parašė prašymą darbo sutartį nutraukti pagal DK 128 straipsnį dėl nesumokėto darbo užmokesčio. 2010 m. gegužės 6 d. darbo sutartis nebuvo nutraukta, o 2010 m. gegužės 10 d. ieškovui buvo įteiktas 2010 m. gegužės 5 d. įsakymas dėl nuobaudos E. S. skyrimo. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 metų pradžioje UAB „Inkomsta“ vienašališkai sumažino jam mokamą darbo užmokestį.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas žinojo savo darbo funkcijas bei tai, jog privalo laiku atvykti į darbą, tačiau 2010 kovo 4-5 dienomis į darbą neatvyko ir atsakovas jam skyrė drausminę nuobaudą – papeikimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas, būdamas profesionalus statinių statybos techninės priežiūros vadovas, privalėjo tinkamai kontroliuoti statybos objekte atliekamus darbus, o šios pareigos neatlikus, atsakovas teisėtai ir pagrįstai skyrė drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo. Dėl ieškovo reikalavimų pripažinti neteisėtais aktus teismas nurodė, kad jie nėra sandoriai, nepakeičia ieškovo ar atsakovo pareigų, todėl sandorių negaliojimo pagrindais negali būti nuginčyti, tokios galimybės nenumato ir DK.

Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies: pripažino UAB „Inkomsta“ generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymą dėl nuobaudos – papeikimo E. S. skyrimo, neteisėtu; ieškovo E. S. atleidimą iš darbo UAB „Inkomsta“ pagal  UAB „Inkomsta“ direktoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakymą „Dėl nuobaudos E. S. skyrimo“ neteisėtu; kad ieškovas E. S. atleistas iš darbo UAB „Inkomsta“ teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 20 d.; priteisė iš UAB „Inkomsta“ 5221,56 Lt išeitinės išmokos, 21 625,14 vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, po 123,15 Lt darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant penkių dienų darbo savaitei, nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1605 Lt turėtų advokato pagalbos išlaidų ieškovo naudai ir 1670 žyminio mokesčio į valstybės naudai; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad asmens dokumentų bei atsakovei priklausančio automobilio raktelių vagystė Meksikos Respublikoje buvo svarbios priežastys, sutrukdžiusios ieškovui laiku sugrįžti į darbą, dėl to konstatuotina, kad ieškovo neatvykimo į darbą negalima vertinti kaip šiurkštų pažeidimą ar darbo drausmės pažeidimą, padarytą dėl jo kaltės, nes ieškovas į darbą neatvyko dėl svarbių nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių (CPK 177, 178, 185 straipsniai), todėl UAB „Inkomsta“ generalinio direktoriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. 3 dėl nuobaudos – papeikimo E. S. skyrimo, pripažintinas nepagrįstu ir todėl naikintinas (DK 242 straipsnio 2 dalis). Teismui panaikinus 2010 m. kovo 8 d. įsakymą nebėra teisinio pagrindo atleisti ieškovą vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog 2010 m. kovo 19 d. akte dėl padarytos žalos įmonei išvardinti nuotekų ir vandentiekio įvadai atlikti ne pagal projektą, o atsakovė dėl papildomų darbų atlikimo patyrė nuostolių.  

Vadovaudamasis  DK 297 straipsnio 4 dalimi, teismas sprendė, kad darbo sutartis yra nutraukta nuo  teismo sprendimo dienos (2011 m. rugsėjo 20 d.), o ne DK 128 straipsnio pagrindu, todėl ši ieškinio dalis buvo tenkinta iš dalies.

Teismas nustatė, kad ieškovas sutiko su darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimais, šie buvo įforminti abiejuose darbo sutarties egzemplioriuose, todėl ieškovo reikalavimas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu nuo sudarymo dienos darbo sutarties priedą Nr. 603, taip pat reikalavimas įpareigoti atsakovę sumokėti ieškovui sumas, t. y. 9800 Lt nuo darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio (3200 Lt), priteisti iš atsakovės 9890 Lt nesumokėto atlyginimo dalį už 2009 - 2010 m. nebuvo tenkintas.  

Nustatęs, kad ieškovo atleidimas DK DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu yra neteisėtas ir pripažinęs, jog ieškovas atleistas pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, teismas priteisė 5221,56 Lt išeitinės išmokos (DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas apskaičiavo, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką sudarytų 43 250,28 Lt, bet vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais jį sumažino iki 21 625,14 Lt, taip pat 123,15 Lt darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, esant penkių dienų darbo savaitei, už visą laiką nuo sprendimo priėmimo iki jo įvykdymo dienos.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad  pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais dokumentus, t. y. įrodymus, kuriais užfiksuoti vieni ar kiti faktai (įvykiai), kurie gali būti nuginčijami kitais įrodymais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad neteisėtai atleistas iš darbo ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus ir emocinę įtampą, bet, atsižvelgdamas į tai, kad atleistas iš UAB „Inkomsta“ jis gavo pajamų, turi darbą, į priteistos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį, priteisė 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (CPK 178, 185 straipsniai).

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nuobaudos skyrimo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei įrodinėjimo naštos paskirstymo, įrodymų pakankamumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog buvo pavogti asmens dokumentai ir automobilio rakteliai, buvo svarbios priežastys, sutrikdžiusios ieškovui laiku grįžti į darbą. Su tokia išvada sutikti negalima, nes šios priežastys nėra susijusios su ieškovo darbu, yra išimtinai asmeninio pobūdžio; vagystė įvyko dėl ieškovo neapdairumo; grįžimo pažymėjimas ieškovui buvo suteiktas 2010 m. vasario 21 d., taigi jis turėjo dvi savaites grįžti į Lietuvą; automobilio  raktelių  gamyba nėra  susijusi  su  ieškovo pavėlavimu į darbą, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad jie negalėjo būti pagaminti vėliau bei kitoje šalyje, kad kreipėsi dėl jų pagaminimo laiku, tačiau jie buvo gaminami nepagrįstai ilgai. Pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui (ieškovui), tačiau jis nepateikė nė vieno įrodymo, laiku pradėjo organizuoti kelionę į Lietuvą ir užsakė gaminti automobilio raktelius. Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas dėjo visas įmanomas pastangas grįžti į Lietuvą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas patvirtino, kad 2010 m. kovo 5 d. jis jau buvo grįžęs į Klaipėdą, bet į darbą atvyko pirmadienį, t. y. 2010 m. kovo 8 d., o apie vėlavimą grįžti iš atostogų darbdavio neinformavo, atsisakė pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą priežasčių, pasirašyti, kad susipažino su drausminės nuobaudos – papeikimo paskyrimu. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, priėmė neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

2.   Dėl pakartotinės drausminės nuobaudos - atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Nuobauda dėl neatvykimo į darbą skirta teisėtai ir pagrįstai, todėl atsakovas turėjo juridinį pagrindą vėliau skirdamas nuobaudą pasirinkti griežtesnę jos rūšį – atleidimą iš darbo. Dėl drausminės nuobaudos skyrimo už darbinių funkcijų netinkamą vykdymą: ieškovas savo pasiaiškinime pripažino faktą, kad 2010 m. kovo 19 d. akte nurodyti įvadai atlikti ne pagal projektą. Kiti darbuotojai patvirtino, kad ne pagal projektą atliekami papildomi darbai, už kuriuos UAB „Inkomsta" nebuvo sumokėta, buvo atlikti su ieškovo žinia. Kadangi 2010 m. kovo 19 d. akte nurodyti įvadai atlikti ne pagal projektą, užsakovas už šiuos darbus atsisakė apmokėti ir tai patvirtina užsakovo raštai, esantys byloje. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas tinkamai neištyrė bylos visumos ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

3.   Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos išmokėjimo. DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės byloje buvo pritaikytos nesant tam teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, priteisdamas ieškovui sumas ne nuo ieškovo vidutinio darbo užmokesčio. Klaipėdos apygardos teismas suklydo vertindamas įrodymus, dėl ko visos ieškovui prileistos sumos apskaičiuotos nuo 123,15 Lt dienos vidutinio atlyginimo sumos, kai tikrasis ieškovo vidutinis darbo dienos užmokestis pagal Darbo užmokesčio vidurkio pažymą yra 38,10 Lt, todėl, net ir pripažinus, kad ieškovui iš atsakovo gali būti priteistos teismo nurodytos sumos, šių sumų dydis turėjo būti beveik keturis kartus mažesnis.

4.   Dėl neturtinės žalos. 2010 m. gegužės 3 d. ieškovas pateikė darbdaviui pareiškimą, prašydamas jį atleisti iš darbo pagal DK 128 straipsnį nuo 2010 m. gegužės 5 d. Atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą, nes buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės ieškovą atleisti kitu pagrindu. Kadangi pats ieškovas siekė nutraukti darbo santykius, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui buvo padaryta neturtinės žalos, o įrodymų, pagrindžiančių itin neigiamus padarinius dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovas nepateikė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teismas netyrė jokių įrodymų, susijusių su neturtinės žalos dydžio nustatymu dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

5.   Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas teismui teikė 17 reikalavimų, teismas nepatenkino net trečdalio jų, likusius patenkino tik iš dalies Nepaisant to, iš atsakovo buvo priteista pusė ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, tai laikytina neproporcingu sprendimu.

 

 

Atsakovas su ieškovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1.    Meksikos Respublikoje ieškovas buvo apvogtas: neteko asmens dokumentų bei kasatoriaus automobilio raktelių, todėl  negalėjo laiku sugrįžti į darbą ir atvyko tik 2010 m. kovo    8 d. Būdamas apdairus ir rūpestingas darbuotojas, ieškovas apie vagystę bei asmens dokumentų ir automobilio raktelių vagystę iš karto telefonu pranešė vyriausiam mechanikui ir paprašė, kad šis apie įvykį informuotų atsakovo direktorių. Parskridęs į Lenkiją ieškovas iš karto užsakė naujų automobilio raktelių pagaminimą, bet dėl jų sudėtingumo tai užtruko pusantros paros, todėl ieškovas nebegalėjo laiku sugrįžti į darbą. Užsakyti automobilio raktelių pagaminimą ir grįžti kita transporto priemone, o po vėl vykti į Varšuvą parsigabenti automobilio būtų buvę neprotinga ir ekonomiškai nuostolinga. Pakeisti grįžimo iš Meksikos datos nebuvo galima; dingus dokumentams, ieškovas iš karto pradėjo tvarkyti grįžimo dokumentus ir bilietus, bet paaiškėjo, kad artimiausias reisas į Europą yra tik gegužės mėn., o turint asmens grįžimo pažymėjimą, galima buvo skristi tik tiesioginiu reisu. Taigi teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos medžiagą bei šalių parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad asmens dokumentų bei automobilio raktelių vagystė Meksikos Respublikoje buvo svarbios, objektyvios ir nuo ieškovo nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jam laiku sugrįžti į darbą, todėl neatvykimo i darbą negalima vertinti kaip šiurkštaus pažeidimo.

2.    Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ieškovas atsisakė pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, nes kasatorius nebuvo pateikęs  reikalavimo pasiaiškinti. Iš byloje pateikto reikalavimo pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą matyti, kad pasiaiškinimą ieškovas turėjo pateikti iki 2010 m. kovo 10 d., todėl kasatorius, skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą 2010 m. kovo 8 d., t. y. nesulaukęs ieškovo pasiaiškinimo, pažeidė drausminių nuobaudų skyrimo tvarką. Liudytojų parodymai bei faktas, kad pranešimas SODRAI buvo pateiktas tik 2010 m. kovo 18 d., t. y. dešimčia dienų vėliau negu numato įstatymas, leidžia daryti išvadą, kad drausminė nuobauda paskirta atgaline data.

3.     Teismui panaikinus 2010 m. kovo 8 d. įsakymą dėl nuobaudos ieškovui skyrimo, nebeliko teisinio pagrindo atleisti jį iš darbo DK DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Kasatoriaus 2010 m. gegužės 5 d. įsakymas yra neteisėtas dar ir todėl, kad iš jo neaišku, kokiu pagrindu ieškovas atleidžiamas iš darbo: pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ar 235 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

4.         2010 m. birželio 21 d. darbų priėmimo-perdavimo akte aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtinama, kad inžinerinis statinys „Melnragės individualaus kvartalo vandentiekio ir nuotekų tinklų statyba“ pastatytas pagal 2006 techninį darbo projektą, suprojektuotą UAB „Hidroprojektas“ ir atitinka statybos normų ir taisyklių reikalavimus. Pastabų, pretenzijų dėl atliktų statybos darbų nėra, todėl kasatoriaus teiginiai, kad akte nurodyti įvadai atlikti ne pagal projektą, nepagrįsti.

5.    Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas  nėra parengęs ieškovo pareigų instrukcijos, t. y. statybos direktoriaus darbų aprašymo (pareiginių nuostatų). Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas dėl nežinojimo neatlieka arba netinkamai atlieka tam tikras pareigas, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės pagrindas.

6.    Ieškovas iš darbo buvo atleistas ligos metu,  nors įstatymas draudžia įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šis draudimas darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo jo laikino nedarbingumo laikotarpiu taikytinas ir darbdaviui nutraukiant darbo sutarti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.  Nagrinėjamoje byloję yra nustatyta, kad ieškovas nuo 2010 m. kovo 16 d. iki 2010 m. gegužės 5 d. buvo laikinai nedarbingas. Iš byloje esančios ieškovo darbo sutarties bei pranešimo SODRAI aišku, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2010 m. gegužės 5 d., t. y. ieškovo laikino nedarbingumo laikotarpiu, tai yra savarankiškas pagrindas darbo sutarties su ieškovu nutraukimą laikyti neteisėtu.

7.    Nagrinėjamu atveju ieškovas neginčija aplinkybės, kad  buvo pareiškęs norą nutraukti darbo santykius su kasatoriumi, tačiau jo veiksmai – darbo sutarties nutraukimas dėl nerūpestingo darbo pareigų vykdymo neatitiko ieškovo valios, buvo netikėtas ir pažemino ieškovą bendradarbių bei artimųjų akyse. Ieškovas yra sąžiningas žmogus, tad vaikščiojimus po teismus bei akivaizdžios tiesos įrodinėjimas kėlė įtampą, neigiamas emocijas, depresiją ir pan. Kadangi bylose dėl neteisėto darbuotojų atleidimo iš darbo jų patirtai neturtinei žalai atlyginti kasacinio teismo praktikoje darbuotojams yra priteisiama nuo 500 iki 3000 Lt, teismas pagrįstai iš priteisė 1000 Lt ieškovo neturtinei žalai atlyginti.

8.    Nurodydamas ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį, teismas rėmėsi kasatoriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. išduota pažyma apie ieškovo pajamas, kuria nustatyta, kad jo dienos vidutinis atlyginimas yra 123,15 Lt.

9.    Bylinėjimosi išlaidos paskirstytos laikantis įstatymo reikalavimo – teismas patenkino pagrindinį ieškovo reikalavimą, t. y. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Kadangi buvo atmesti tik šalutiniai reikalavimai, tai teismas pagrįstai ieškovo naudai priteisė pusę išlaidų, susijusių su advokato pagalba.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.       

 

 

Dėl nuobaudos skyrimo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą

 

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai asmens dokumentų ir automobilio raktelių vagystę laikė svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis ieškovui laiku grįžti į darbą, nes šios priežastys yra asmeninio pobūdžio, nesusijusios su ieškovo darbu. Kasatoriaus nuomone, ieškovas nepateikė įrodymų, kad  ieškovas dėjo visas įmanomas pastangas grįžti į Lietuvą.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi,  dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v.  S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010; kt.). Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas pranešė atsakovės darbuotojui apie asmens dokumentų bei automobilio raktelių vagystę,  dėjo visas pastangas grįžti, gauti pažymėjimą bei pagaminti naujus automobilio raktelius, ir sprendė, kad asmens dokumentų bei atsakovei priklausančio automobilio raktelių vagystė Meksikos Respublikoje buvo svarbios priežastys, sutrukdžiusios ieškovui laiku sugrįžti į darbą. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Jos (išvados) atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustatydamas bylos faktus bei vertindamas juos kaip svarbią priežastį, dėl kurios ieškovas neatvyko į darbą, apeliacinės instancijos teismas teisės normų dėl įrodymų rinkimo bei jų vertinimo nepažeidė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad DK nenustatyta, kad svarbiomis aplinkybėmis gali būti laikomos tik susijusios su darbu, bet ne asmeninio pobūdžio aplinkybės, todėl šis atsakovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, o jo teiginiai dėl to, kad ieškovas, gavęs grįžimo pažymėjimą, iš karto privalėjo organizuoti grįžimą iš Meksikos Respublikos ir automobilio raktelių gamybą, laikytini pasvarstymais, nes atsakovas neįrodė, kad tokią galimybę, nepatiriant neprotingų papildomų išlaidų, ieškovas turėjo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinti apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog ieškovas į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių, kaip nepagrįstą.

 

 

Dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir drausminės nuobaudos skyrimo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą

 

Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas arba jų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: a) faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; b) faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; c) faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); d) faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti; e) darbdavio iniciatyva.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad drausminė nuobauda dėl neatvykimo į darbą ieškovui 2010 m. kovo 8 d. buvo paskirta nepagrįstai, nelieka DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto pagrindo atleisti ieškovą iš darbo, nes atleidimas iš darbo šiuo pagrindu galimas tik esant pakartotiniam darbo drausmės pažeidimui po to, kai už pirmiau padarytą darbuotojui buvo paskirta nuobauda. Šiuo atveju laikytina, kad 2010 m. gegužės 5 d. ieškovui paskirta drausminė nuobauda yra pirmoji per dvylikos mėnesių laikotarpį. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad, pripažinus, jog drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovui buvo paskirta neteisėtai, darbo drausmės pažeidimo pakartotinumo pagrindas skiriant drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – negalėjo būti taikomas, ir, remdamasi teismų praktika, konstatuoja, jog, panaikinus darbuotojui anksčiau paskirtas drausmines nuobaudas, paskutinysis darbdavio konstatuotas darbo drausmės pažeidimas netenka sistemingo pažeidimo požymių, išnyksta DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo sąlygos (nebėra vieno juridinio fakto iš juridinių faktų sudėties), todėl darbuotojo atleidimas iš darbo šiuo pagrindu pripažintinas neteisėtu nepriklausomai nuo to, ar buvo padarytas paskutinysis darbo drausmės pažeidimas ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo padarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. UAB  „Sanmeridus”, bylos Nr. 3K-3-299/2004).

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo 2010 m. gegužės 5 d. įsakymas yra ydingas, nes iš jo neaišku, kokiu pagrindu darbuotojas atleidžiamas iš darbo: ar kaip padaręs pakartotinį darbo drausmės pažeidimą (DK 136 straipsnio 3 dalis 1 punktas), ar kaip šiurkščiai pažeidęs darbo drausmę (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas). DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Šioje įstatymo normoje nustatyti reikalavimai taikomi abiem darbo sutarties šalims. Darbdavio atstovui tenka pareiga aiškiai ir nedviprasmiškai formuluoti savo nurodymus ir reikalavimus darbuotojams, o nutraukiant darbo sutartį – tinkamai tai įforminti. Darbdaviui netiksliai formuluojant drausminės nuobaudos skyrimo (atleidimo iš darbo) pagrindą, darbuotojo teisės yra suvaržomos, nes pasunkėja galimybė gintis nuo galimo neteisėto atleidimo iš darbo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad lingvistinis darbdavio 2010 m. gegužės 5 d. įsakyme suformuoto atleidimo pagrindo aiškinimas suponuoja išvadą, kad darbuotojui drausminė nuobauda skiriama už pakartotinį darbo drausmės pažeidimą, kai per paskutiniuosius 12 mėnesių jam jau buvo paskirta drausminė nuobauda už DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytas veikas. Tokia atleidimo iš darbo formuluotė reiškia, kad darbdavys privalo įrodyti, jog darbuotojas turi anksčiau paskirtą ir tebegaliojančią DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu paskirtą nuobaudą, t. y. kad buvo baustas už veikas, turinčias vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Tokių įrodymų byloje nėra pateikta. Jau minėta, kad pripažinus pirmąją ieškovui paskirtą nuobaudą negaliojančia, nelieka pagrindo ieškovo atleidimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą laikyti pagrįstu, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl antrojo darbdavio nurodyto pažeidimo pagrįstumo.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2010 m. gegužės 5 d. įsakymas dėl atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu pripažintinas neteisėtu.

 

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos apskaičiavimo

 

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė vidutinio ieškovo dienos darbo užmokesčio dydį –  123,15 Lt, nes jis  pagal Darbo užmokesčio vidurkio pažymą  yra 38,10 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis  Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis. Šios tvarkos 6.2 punkte nustatyta, kad vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas). Iš byloje esančios 2010 m. rugsėjo 16 d. pažymos apie darbuotojo pajamas matyti, kad ieškovas 2010 m. kovo – gegužės mėnesį dirbo 4 dienas ir jam buvo apskaičiuota 492,59 Lt suma. Vidutinis dienos atlyginimas pagal šiuos duomenis yra 123,15 Lt (492,59/4=123,15), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl klaidingo vidutinio ieškovo darbo užmokesčio nustatymo yra nepagrįstos.

 

 

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

 

Kasaciniame skunde ginčijant apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteistos neturtinės žalos nurodoma, kad tokia žala priteista nepagrįstai, nes ieškovas neigiamų padarinių dėl neteisėto atleidimo nepatyrė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai nenustatinėjami. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad neteisėtai atleistas iš darbo ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą ir priteisė 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kasaciniame skunde teigiant, kad teismas netyrė jokių įrodymų, susijusių su neturtinės žalos dydžio nustatymu, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, nenurodyti tai patvirtinantys teisiniai argumentai, todėl šie neargumentuoti kasacinio skundo teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje tenkinamas pagrindinis ieškovo reikalavimas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu bei priteisti išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovui pusę jo turėtų bylinėjimosi išlaidų yra pagrįstas.

 

Kasaciniame teisme patirta  42,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 3000 Lt. Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, šios išlaidos ieškovui priteistinos iš kasatoriaus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos     2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytąją. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, jog kasatoriaus prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir kasatoriui už advokato suteiktas teisines paslaugas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose  priteistina 1000 Lt.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Inkomsta“ (duomenys neskelbtini)  42,43 (keturiasdešimt du litus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Inkomsta“ duomenys neskelbtini)  1000 Lt (tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų E. S. (duomenys neskelbtini) naudai.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                      Virgilijus Grabinskas

 

 

 

 

                                                                                                                             Janina Januškienė

 

 

 

 

                                                                                                                             Egidijus Laužikas