Civilinė byla Nr. 3K-3-223/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05338-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.7; 11.9.10.6; 11.9.13; 95.3 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. gegužės 16 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M., atsakovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo; tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybė, bankrutavusi viešoji įstaiga „Vilniaus butai“.    

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovė prašė:

1)      pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalį neteisėtu;

            ieškovė nurodė, kad nuo 2008 m. balandžio 28 d. dirbo VšĮ „Vilniaus butai“ būsto priežiūros vadybininke; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.30-2596 atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo perduotas valdyti patikėjimo teise trečiojo asmens VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikis ir trumpalaikis turtas bei įsipareigojimai; likviduojamos VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymu nuo 2009 m. sausio 20 d. nutraukta įstaigos veikla, nesant galimybių pasiūlyti darbuotojams kitą darbą, paskelbta prastova, įmonės darbuotojams nurodyta perduoti dokumentus ir materialines vertybes bei prastovos metu būti darbo vietoje įstaigos darbo laiku; likviduojamos VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriaus 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu ieškovė atleista iš darbo nuo 2009 m. gegužės 29 d. pagal DK 136 straipsnio 1 dalį (likvidavus darbdavį), išmokant dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas; ieškovės nuomone, prastovos paskelbimas ir atleidimas iš darbo yra neteisėti, nes, vadovaujantis DK 138 straipsniu, perdavus trečiojo asmens VšĮ „Vilniaus butai“ turtą bei įsipareigojimus atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“, šis turėjo perimti ir įsipareigojimus, susijusius su darbuotojais; ieškovės teigimu, jos pareigybė ir darbo vieta nebuvo panaikintos, atliekamos darbo funkcijos išliko, tik joms atlikti buvo priimtas kitas žmogus;

2) negrąžinti jos į darbą, nes būtų sudarytos nepalankios sąlygos toliau dirbti, bet priteisti jai iš atsakovo:

neišmokėtos išeitinės išmokos dalį – 5589,39 Lt ir delspinigius nuo 2009 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (nes, ieškovės teigimu, pagal VšĮ „Vilniaus butai“ kolektyvinės sutarties 4.25 punktą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnio 1 dalis), darbdavys privalo sumokėti darbuotojui išeitinę išmoką, du kartus viršijančią DK nustatytus tokių išmokų dydžius);      

neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką – 3235,56 Lt ir delspinigius nuo 2009 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ieškovės teigimu, kadangi jos darbo vieta turėjo išlikti, tai prastova negalėjo būti paskelbta, todėl jai priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis už 73 darbo dienas);

vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. birželio 1-osios) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos – po 2794,69 Lt kas mėnesį ir delspinigius nuo 2009 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

kompensaciją už nepanaudotas atostogas (apskaičiuotą nuo 2794,69 Lt vidutinio darbo užmokesčio) už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (ieškovės teigimu, netikėtumas dėl atleidimo iš darbo ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktoriaus įsakymas perduoti jos darbą šios įmonės darbuotojai, taip pat parengti ją tą darbą atlikti sukėlė emocinį šoką, ji susirgo; be to, 2009 m. vasario 13 d. jai sugrįžus į darbą, buvo neteisėtai paskelbta prastova, daromas psichologinis spaudimas, reikalaujama parašyti prašymą nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu; neteisėtas atleidimas iš darbo pakenkė jos reputacijai, pažemino nepilnamečio sūnaus akyse, privertė jaudintis dėl lėšų išgyventi stygiaus). 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:

            pripažino, kad ieškovės A. M. darbo santykiai nuo 2009 m. vasario 13 d. tęsėsi pas atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, o ieškovės ir atsakovo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu;

            priteisė ieškovei iš atsakovo 69 761,69 Lt išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2011 m. gegužės 18-osios), taip pat 132,45 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

            kitą ieškinio dalį atmetė;

            priteisė iš atsakovo 1275 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei ir 113,37 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo valstybei. 

Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 nusprendė pertvarkyti uždarąją akcinę bendrovę „Bendruva“ į savivaldybės įmonę „Vilniaus miesto būstas“, patvirtinti šios įmonės įstatus ir perduoti jai patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, su pertvarkymu ir turto perdavimu susijusius veiksmus pavedė vykdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Įvertinęs tarybos sprendime nurodytas sąlygas ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatus, teismas sprendė, kad ieškovės darbdavio VšĮ „Vilniaus butai“ vykdytos savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimo ir priežiūros funkcijos buvo perduotos iš UAB „Bendruva“ į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pertvarkytai įmonei. Remdamasis Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju suderinimo (toliau – Direktyva 2001/23/EB) nuostatomis, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl šios direktyvos taikymo, teismas nurodė, kad atsakovui buvo perduota ne tik trečiojo asmens VšĮ „Vilniau butai“ vykdyta veikla, bet ir visas šiai veiklai vykdyti reikalingas patikėjimo teise valdytas ar įgytas turtas ir ištekliai, priimta dirbti dalis (nuo 15 iki 19) perduodamos įstaigos darbuotojų. Taip, teismo nuomone, atsakovui buvo perduotas ir būsto priežiūros vadybininko darbas, kurį iki tol atliko ieškovė, todėl atsakovas privalėjo perimti visus įsipareigojimus, kylančius iš ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos darbo sutarties. Teismas konstatavo, kad, perdavus ieškovės darbdavio vykdytas funkcijas, turėtą turtą ir įsipareigojimus atsakovui, į verslą perėmusią įmonę turėjo būti perkelti ir įstaigos darbuotojai, tarp jų – ieškovė; to nepadarius, ieškovė buvo atleista iš darbo pažeidžiant DK 138 straipsnyje įtvirtintą imperatyvųjį apribojimą (kad įmonės verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius), kartu – darbuotojo teisę toliau dirbti, nepriklausomai nuo įstaigos verslo (vykdytų funkcijų) perdavimo. Teismo nuomone, ieškovės darbo santykiai turėjo tęstis pas atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuriam buvo perduotas iki tol VšĮ „Vilniaus butai“ vykdytas verslas – Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų administravimas ir priežiūra. Ieškovė pas atsakovą nebuvo priimta ir buvo atleista be teisėto pagrindo. Pripažinęs, kad ieškovės teisės pažeistos tuo, jog ji nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo perkelta dirbti į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (2009 m. vasario 13 d. ji pateikė atsakovui prašymą nurodyti jos darbo vietą, taip, teismo nuomone, sutikdama su darbdavio pasikeitimu, tačiau atsakovas nesudarė su ja darbo sutarties tomis pat sąlygomis – nekeičiant ieškovės pareigų, darbo funkcijų, darbo apmokėjimo dydžio, tvarkos ir sąlygų bei visų kitų ieškovės ir VšĮ „Vilniaus butai“ 2008 m. balandžio 28 d. sudarytoje darbo sutartyje sulygtų darbo sąlygų), teismas, remdamasis DK 96 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 296 straipsnio 4 dalimi, teisingumo ir protingumo principais (DK 35 straipsnio 2 dalis), sprendė, jog ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos taikant keletą DK 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų būdų: pripažįstant, kad ieškovės darbo santykiai tęsiami pas atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir nutraukiant šiuos santykius teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Teismas nustatė, kad už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 13 d. (prašymo atsakovui nurodyti jos darbo vietą pateikimo) iki 2009 m. gegužės 29 d. (atleidimo iš darbo) ieškovei apskaičiuotas ir išmokėtas atlyginimas už prastovas, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, iš viso – 14 476,66 Lt (971,35 Lt + 1854,39 Lt + 1854,39 Lt + 9796,53 Lt), ieškovės vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 132,45 Lt, vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 2794,70 Lt. Nurodęs, kad nuo 2009 m. vasario 13 d. ieškovė turėjo dirbti SĮ „Vilniaus miesto būstas“, todėl jai nepagrįstai buvo nustatyta prastova ir dėl to ji negavo viso priklausančio darbo užmokesčio, teismas sprendė, jog vidutinis darbo užmokestis priteistinas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 13 d. iki ieškovės darbo sutarties nutraukimo (teismo sprendimu) dienos, išskaičiuojant VšĮ „Vilniaus butai“ gautą darbo užmokestį už prastovą ir atleidimo iš darbo metu išmokėtas išmokas. Nustatęs, kad ieškovės darbo santykiai tęsėsi nuo 2008 m. balandžio 29 d., t. y. daugiau kaip 36 mėnesius, teismas priteisė ieškovei DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 8384,10 Lt (2794,70 Lt x 3 mėn.). Be to, teismas sprendė priteisti ieškovei už priverstinę pravaikštą nuo 2009 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2011 m. gegužės 18-osios) vidutinį darbo užmokestį už 27 mėnesius ir 3 darbo dienas  – 75 854,25 Lt (75 456,90 Lt + 397,35 Lt). Pažymėjęs, kad iš viso ieškovei iš atsakovo priteistina 84 238,35 Lt (išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neišskaičiavus mokesčių), teismas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovei nuo 2009 m. vasario 13 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. buvo išmokėta 14 476,66 Lt, priteisė jai iš atsakovo 69 761,69 Lt (84 238,35 Lt – 14 476,66 Lt).

Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti jai 5589,39 Lt neišmokėtos išeitinės išmokos, nurodydamas, kad 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties 4.25 punkto nuostatos (nutraukus darbo sutartį darbdavio iniciatyva, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui išeitinę išmoką, kurios dydis du kartus viršija DK nustatytus išeitinių išmokų dydžius) šiuo atveju netaikytinos, nes darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu, o ne darbdavio iniciatyva.

Teismas taip pat netenkino ieškovės reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė reikalavimą ne grąžinti ją į darbą (DK 297 straipsnio 3 dalis), o prašė taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (DK 297 straipsnio 4 dalis). Teismo nuomone, negrąžinus ieškovės į darbą, nėra teisinio pagrindo suteikti ir kompensuoti darbuotojui laikotarpį pailsėti bei darbingumui susigrąžinti (DK 165 straipsnio 1 dalis).

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti delspinigius, teismas pažymėjo, kad Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta sankcija darbdaviui gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos atitinkamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai; po darbo santykių pasibaigimo, darbdaviui neįvykdžius DK 207 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prievolės, gali būti taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje arba 297 straipsnio 3, 4 dalyse nurodyta sankcija, o delspinigių skaičiavimas nutraukiamas. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinė išmoka, teismas sprendė, jog delspinigiai jai nepriteistini.

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas nurodė, kad byloje nepateikta duomenų, jog, atsakovui atsisakius sudaryti su ieškove darbo sutartį, ji kreipėsi medicininės pagalbos, sirgo ar jai buvo padaryta neturtinės žalos (dvasinio pobūdžio pakenkimų) ir ji jų patyrė dėl atsakovo kaltės. Teismo nuomone, ieškovės pateiktame 2009 m. sausio 10 d. nedarbingumo pažymėjime Nr. 5181697 nurodyta diagnozė (nervų šaknelių ir rezginių ligos) nepatvirtina jos patirtų išgyvenimų ar sukrėtimų. Ištyręs bylos rašytinius duomenis ir išklausęs šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė bylai reikšmingos aplinkybės dėl atsakovo administracijos kontrolės ir psichologinio spaudimo, reikalavimo parašyti prašymą nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu (CPK 178 straipsnis). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovės praradimams kompensuoti pakanka pripažinimo, kad jos darbo santykiai turėjo tęstis pas atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ir DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytų priemonių taikymo.

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės A. M., atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus, 2011 m. spalio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą pakeitė: padidino ieškovei iš atsakovo priteistą išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 74 997,44 Lt, o advokato pagalbos išlaidų atlyginimą – iki 1800 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, perdavus ieškovės darbdavio VšĮ „Vilniaus butai“ vykdytas funkcijas atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“, darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta pažeidžiant DK 138 straipsnyje nustatytą imperatyvųjį apribojimą. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinių skundų argumentus, kad šiuo atveju nebuvo verslo perdavimo, nurodydama, jog VšĮ „Vilniaus butai“, kurioje dirbo ieškovė, pagrindinis tikslas buvo teikti viešąsias paslaugas vykdant savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų (socialinio būsto, bendrabučių) administravimo ir priežiūros funkcijas; priėmus sprendimą likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“, šios funkcijos buvo perduotos SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kurios įstatų 9 punkte pagrindiniu nurodytas tas pats tikslas – administruoti ir prižiūrėti Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamąsias patalpas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo perduotos iš esmės tos pačios funkcijos, kurias anksčiau vykdė VšĮ „Vilniaus butai“, pvz., nuomos sutarčių su nuomininkais sudarymas, nuomos mokesčių iš nuomininkų surinkimas ir pan. Tai, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės atitiko DK 138 straipsnyje nurodytą verslo ar jo dalies perdavimo sąvoką, todėl atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ privalėjo ieškovės (kurios VšĮ „Vilniaus butai“ eitos pareigos buvo susijusios su atsakovui perduotų gyvenamųjų patalpų administravimo ir priežiūros funkcijų vykdymu) atžvilgiu vykdyti VšĮ „Vilniaus butai“ (perdavėjo) teisės ir pareigas, kylančias iš darbo sutarties (Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija tenkino ieškovės apeliacinio skundo reikalavimą padidinti išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad išeitinė išmoka, vidutinis darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas yra visiškai savarankiškos ir skirtingos su darbo santykiais susijusios išmokos; darbuotojas turi teisę į kiekvieną išmoką atskirai, todėl viena išmoka negali būti nemokama arba mažinama dėl tos priežasties, kad darbuotojui jau yra sumokėta kita išmoka. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo sumažinti ieškovės išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ieškovei teisėtai išmokėtos 2441,05 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžiu.

Teisėjų kolegija, remdamasi VšĮ „Vilniaus butai“ 2007 m. sausio 26 d. kolektyvinės sutarties 4.25 punktu, iš dalies tenkino ieškovės apeliacinio skundo reikalavimą padidinti išeitinę išmoką. Ieškovės darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra ieškovės darbdavio VšĮ „Vilniaus butai“ teisių perėmėjas, kuris privalo vykdyti kolektyvinę sutartį (Direktyvos Nr. 2001/23/EB 3 straipsnio 3 dalis), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė turi teisę į išeitinę išmoką, du kartus viršijančią DK 140 straipsnyje nurodytus išeitinių išmokų dydžius. Nustačiusi, kad ieškovės, dirbusios nuo 2008 m. balandžio 29 d. iki  2009 m. gegužės 29 d., nepertraukiamas stažas darbovietėje yra trylika mėnesių, todėl jai priklauso DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 5589,40 Lt, kuri, padidinus ją du kartus, yra 11 178,80 Lt, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei priteista 8384,10 Lt išeitinės išmokos suma didintina 2794,70 Lt.   

Atsižvelgdama į tai, kad, ieškovei prašius negrąžinti jos į darbą, pirmosios instancijos teismas taikė DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, teisėjų kolegija, remdamasi DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktu, atmetė ieškovės apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jai kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vertindama, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė, atsakovui atsisakius tęsti su ja darbo santykius, patyrė neturtinės žalos, teisėjų kolegija netenkino ieškovės apeliacinio skundo reikalavimo priteisti šios žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės pateikta pažyma apie jos trumpalaikį nedarbingumą nepatvirtina aplinkybių, jog dėl atleidimo iš darbo iš esmės pablogėjo jos fizinė sveikata, ji patyrė didelių dvasinių išgyvenimų; kitų įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą, ieškovė taip pat nepateikė (CPK 178 straipsnis).

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

 

            Kasaciniais skundais atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad, likvidavus ieškovės darbdavį VšĮ „Vilniaus butai“, darbo sutartis su ieškove turėjo tęstis pas atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, netinkamai aiškino ir taikė DK 124 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 138 straipsnį; tai lėmė nepagrįstą teismų išvadą, kad ieškovė atleista iš darbo pažeidžiant DK 138 straipsnyje nustatytą imperatyvųjį apribojimą. Kasatoriai nurodo, kad įstatyme aiškiai skiriamos įmonės likvidavimo (DK 124 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 136 straipsnio 1 dalies 6 punktas) ir reorganizavimo (DK 138 straipsnis) procedūros. Ieškovės darbdavys buvo likviduotas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 1-766 likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“ yra teisėtas, galiojantis ir neginčijamas teisės aktuose nustatyta tvarka. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nebuvo įsteigta reorganizuojant ar pertvarkant VšĮ „Vilniaus butai“. Tokiomis aplinkybėmis DK 138 straipsnis neturėjo būti taikomas, o ieškovės atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (likvidavus darbdavį) – pagrįstas ir nepažeidžiantis teisės aktų reikalavimų.

            2. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė verslo perdavimo institutą bei nepagrįstai šiam ginčui spręsti taikė Direktyvos 2001/23/EB nuostatas, nes:

ieškovė atleista iš darbo VšĮ „Vilniaus butai“ ne dėl teisinio perdavimo ar sujungimo (perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui), o dėl to, kad nuspręsta likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“; Direktyvoje 2001/23/EB  ir DK 138 straipsnyje verslo perdavimo sąvoka siejama tik su įvairiomis įmonės reorganizavimo formomis, o ne su jos likvidavimu; teismai, nenustatę, kad įvyko įmonės reorganizavimas, neturėjo pagrindo konstatuoti verslo perdavimo fakto;

teismai neatsižvelgė į viešosios įstaigos ir savivaldybės įmonės kaip juridinių asmenų požymius; viešoji įstaiga – tai pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ir teisinės pagalbos teikimo, kitokią visuomenei naudingą veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnis); verslo perdavimo institutas netaikytinas viešajai įstaigai, nes ji, būdama pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kuris valdo jai perduotą turtą patikėjimo teise, ne tik pagal teisinę prigimtį, bet ir faktiškai nevykdo verslo;

tam, kad būtų galima taikyti verslo perdavimo institutą, būtina nustatyti, jog pasikeitė perduoto turto savininkas, nagrinėjamoje byloje – kad pradinis turto savininkas buvo VšĮ „Vilniaus butai“, o turto perėmėjas – SĮ „Vilniaus miesto būstas“; ginčo atveju toks turto perdavimas neįvyko ir negalėjo įvykti, nes vienintelis ir teisėtas turto savininkas yra Vilniaus miesto savivaldybė; atsižvelgiant į tai, teismai nepagrįstai konstatavo, kad įvyko turto perdavimas verslo perdavimo instituto prasme, nes nebuvo nustatyta pagrindinės verslo perdavimo instituto taikymo sąlygos – turto perdavimo naujam savininkui;

bylos duomenimis, VšĮ „Vilniaus butai“ funkcijos buvo keičiamos – iš pradžių įstaigos veikla apėmė tik socialinio būsto ir bendrabučių administravimą bei priežiūrą, vėliau prisidėjo visų likusių savivaldybei, taip pat kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių patalpų administravimas ir priežiūra; SĮ „Vilniaus miesto būstas“ funkcijos apėmė tik visų Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų administravimą ir priežiūrą; kasatorių teigimu, tokiomis aplinkybėmis teismai padarė klaidingą išvadą, kad VšĮ „Vilniaus butai“ ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ vykdytos funkcijos yra iš esmės tapačios, todėl nepagrįstai konstatavo, jog VšĮ „Vilniaus butai“ vykdytos funkcijos buvo perduotos naujai sukurtai SĮ „Vilniaus miesto būstas“ verslo perdavimo instituto prasme;

            3. Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino SĮ „Vilniaus miesto būstas“ tinkamu atsakovu pagal šioje byloje pareikštą ieškinį dėl darbuotojo teisių gynimo. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir ieškovės nesiejo darbo santykiai (DK 95 straipsnis), taigi ši įmonė nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kildinamas ginčas, subjektas. Ieškovės darbdavys buvo VšĮ „Vilniaus butai“; ji ir galėtų būti tinkamas atsakovas šioje byloje.

Atsiliepimuose į atsakovo ir trečiojo asmens kasacinius skundus ieškovė prašo skundus atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniais skundais argumentus:

            1. Ieškovės teigimu, bylą nagrinėję teismai, įvertinę trečiojo asmens VšĮ „Vilniaus butai“ ir atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatus, ginčo procese priimtus administracinius teisės aktus, byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai pripažino atsakovą trečiojo asmens teisių perėmėju, perėmusiu jo vykdytą veiklą (verslą). Likviduojama VšĮ „Vilniaus butai“ anksčiau vykdė, o po reorganizavimo atsiradusi SĮ „Vilniaus miesto būstas“ šiuo metu vykdo tą pačią ūkinę veiklą, susijusią su Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų administravimu; SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo perduotas ir šiai veiklai vykdyti reikalingas turtas bei lėšos, visi VšĮ „Vilniaus butai“ klientai ir jų nuomos sutartys; į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ buvo perkelta dirbti didžioji dalis VšĮ „Vilniaus butai“ darbuotojų, kurie vykdo tas pačias darbo funkcijas. Taigi VšĮ „Vilniaus butai“ kaip juridinis asmuo pasibaigė, tačiau jos teisės ir įsipareigojimai perėjo SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

            2. Kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo Direktyvos 2001/23/EB taikymo prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią šios direktyvos nuostatos taikytinos ne tik privatiems, bet ir pelno nesiekiantiems viešiesiems juridiniams asmenims.

            3. Kadangi SĮ „Vilniaus miesto būstas“ yra VšĮ „Vilniaus butai“ teisių perėmėja, tai, ieškovės teigimu, pagrįstai teismų pripažinta tinkamu atsakovu šioje byloje.

            Kasaciniu skundu ieškovė A. M. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį pakeisti: padidinti jai priteistą išeitinę išmoką 5589,40 Lt; priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas (apskaičiuotą nuo 2794,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio) už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad jos, dirbusios nuo 2008 m. balandžio 29 d. iki  2009 m. gegužės 29 d., nepertraukiamas stažas darbovietėje yra trylika mėnesių, nepagrįstai neįtraukė į šį stažą laikotarpio nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos (2009 m. gegužės 29-osios) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2011 m. spalio 10-osios); dėl to netinkamai taikė DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje S. J. v. UAB „Plungės lagūna“, bylos Nr. 3K-3-649/2005; 2006 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje J. Š. v. UAB ,,Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-321/2006) bei nepagrįstai sumažino priteistiną išeitinę išmoką, kuri, kasatorės teigimu, remiantis DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Kolektyvinės sutarties 4.25 punktu, yra 16 768,20 Lt (2794,70 Lt x 3 mėn. x 2).

2. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jos apeliacinio skundo reikalavimą priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, netinkamai aiškino ir taikė DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 177 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorės teigimu, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dydis įstatymų leidėjo nesiejamas nė su vienu pagal situaciją taikytinu darbuotojo teisių gynimo būdu, nes abiem būdais (tiek DK 297 straipsnio 3 dalyje, tiek šio straipsnio 4 dalyje nustatytuoju) vienodai apginamos darbuotojo teisės (priverstinės pravaikštos laikas prilyginamas faktiškai dirbtam laikui). Kasatorės nuomone, aptariamos kompensacijos dydis įstatymų leidėjo siejamas su nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičiumi, kaip kad nustatyta DK 177 straipsnio 2 dalyje. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas skaičiuojama iki darbo sutarties nutraukimo; teismui nustačius, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, skaičiuotinos kompensacijos dydis negali priklausyti nuo to, darbuotojas grąžinamas ar negrąžinamas į pirmesnį darbą; taikant skirtingus nukentėjusių darbuotojų teisių gynimo būdus ir dėl to skirtingai skaičiuojant kompensaciją dėl neteisėto atleidimo iš darbo, būtų pažeistas lygybės įstatymui principas.

3. Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovės praradimams kompensuoti pakanka pripažinimo, jog jos darbo santykiai turėjo tęstis SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ir DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytų priemonių taikymo, o apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad ieškovė nepateikė įrodymų patirtai neturtinei žalai pagrįsti, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl DK 250, CK 6.250 straipsnių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Kasatorės teigimu, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pablogėjo jos fizinė sveikata (2009 m. sausio 16 d.–2009 m. vasario 12 d. laikotarpiu ji buvo nedarbinga dėl diagnozuotos nervų šaknelių ir rezginių ligos); neteisėtas atleidimas sukėlė dvasinių išgyvenimų, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą ir neužtikrintumą savo ateitimi, pablogino jos reputaciją sutuoktinio, bendradarbių, pažįstamų, artimųjų akyse; ji neteko turėto darbo teiktos materialinės ir psichologinės gerovės, dvasinės ir psichologinės pusiausvyros, jos ir nepilnamečio sūnaus, kurį augina viena, socialinio stabilumo; darbo netekimas lėmė neturtinės žalos atsiradimą, nes darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis priemonėmis, kaip atleidimas iš darbo be įspėjimo ir priežasties.  

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Atsakovo teigimu, iš DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatų akivaizdu, kad darbdaviui nustatyta dvejopo pobūdžio sankcija už darbuotojo neteisėtą atleidimą iš darbo: (1) DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos ir (2) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimas. Kasatorė atleista iš darbo atsakovo 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu. Šią dieną kasatorė turėjo trylikos mėnesių nepertraukiamo darbo VšĮ „Vilniaus butai“ stažą, todėl pagal DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurį tinkamai taikė apeliacinės instancijos teismas, jai priklausė dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Atsakovo teigimu, šios išmokos dydis nepriklauso nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.

2. DK 297 straipsnio 3, 4 dalyje nustatyti alternatyvūs darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdai skirtingi (pirmuoju atveju darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai tęsiasi, antruoju – pasibaigia), todėl skiriasi ir jų teisiniai padariniai. Atsižvelgiant į tai, DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kurį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tinkamai aiškino ir taikė apeliacinės instancijos teismas, įtvirtinta nuostata, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas tik darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą.         

3. Atsakovo nuomone, kasatorė byloje nepateikė duomenų nurodomos neturtinės žalos realumui ir dydžiui pagrįsti.

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo skundą atmesti, nesutikimą su kasaciniu skundu iš esmės grindžia tuo, kad kasatorės prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka protingumo reikalavimų ir kasacinio teismo praktikos; teismų pagrįstai konstatuota, kad ieškovė neįrodė patyrusi nurodomos neturtinės žalos.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

            IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja neišeidama už CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatytų ribų.

Atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės kasaciniuose skunduose DK 138 straipsnio nuostatų tinkamo aiškinimo bei taikymo aspektu ginčijamas ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo klausimo išsprendimas, taip pat keliama tinkamo atsakovo šioje byloje problema. Šiais teisės klausimais, lemsiančiais, ar bus analizuojami ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teisėjų kolegija pasisako pirmiausia.

 

            Dėl DK 138 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

 

DK 138 straipsnyje nustatyta, kad įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas, įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šiuo metu galiojanti DK 138 straipsnio redakcija buvo patvirtinta 2005 m. gegužės 12 d. įstatymu Nr. X-188, redakcijos tikslas – įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. kovo 12 d. direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo. Tuo atveju, kai kyla nacionalinės teisės normų, skirtų Europos Sąjungos direktyvai įgyvendinti, turinio aiškinimo klausimas, jis turi būti sprendžiamas šias normas aiškinant ir taikant Direktyvos nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje G. J. v. UAB „Kalvarijų turgus“, UAB „Šnipiškių ūkis“, bylos Nr. 3K-3-8/2012). Darbuotojų teisių ir interesų apsauga verslo, įmonės ar jų dalių perdavimo atveju Europos Sąjungos mastu reglamentuojama nuo 1977 metų, kai buvo priimta Tarybos 1977 m. vasario 14 d. direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonės, verslo ar verslo dalies perdavimo atveju, suderinimo (toliau – Direktyva 77/187/EEB). Ši direktyva buvo pakeista Tarybos 1998 m. birželio 29 d. direktyva 98/50/EB, iš dalies pakeičiančia direktyvą 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo ar verslo dalių perdavimo, suderinimo (toliau – Direktyva 98/50/EB). Bylos nagrinėjimo metu galiojanti ir šiuo metu aktuali yra pirmąsias dvi direktyvas konsoliduojanti Direktyva 2001/23/EB. Aiškinant ir taikant šios direktyvos ir ją įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, aktualūs Teisingumo Teismo išaiškinimai, priimti aiškinant Direktyvos 77/187/EEB, Direktyvos 98/50/EB ir Direktyvos 2001/23/EB nuostatas.

Atsakovo ir trečiojo asmens kasaciniuose skunduose nurodoma, kad VšĮ „Vilniaus butai“ buvo ne reorganizuota, o likviduota, todėl teismai, nenustatę įmonės reorganizavimo fakto, be pagrindo taikė Direktyvos 2001/23/EB nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo nuolatinę praktiką Direktyvos 2001/23/EB nuostatos turi būti taikomos ir tais atvejais, kai įmonei taikoma procedūra nesusijusi su jos turto panaikinimu (pavyzdžiui, bankroto procedūra), ir įmonė likviduojama ne dėl bankroto. Įmonės likvidavimo atveju nustačius, kad iš esmės buvo perimtas verslas ar jo dalis, įmonę ar jos dalį perėmęs subjektas kartu perima ir visus įsipareigojimus darbuotojams. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad direktyvos tikslas – užtikrinti, jog darbuotojų teisės būtų apsaugotos tuo atveju, kai keičiasi jų darbdavys, suteikiant jiems galimybę likti įdarbintais naujojo darbdavio tomis sąlygomis, kurios buvo suderėtos su pirmuoju darbdaviu. Dėl to Direktyva sutartinių santykių kontekste yra taikoma visais atvejais, kai pasikeičia fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už veiklos tęstinumą ir turintis darbdavio įsipareigojimus įmonės darbuotojams. Direktyvoje 2001/23/EB nustatytos garantijos darbuotojams yra taikomos visada, kai perimta įmonė ar jos dalis išlaiko savo identitetą ir toliau vykdo iki įmonės ar verslo (jų dalių) perdavimo vykdytas funkcijas. Taigi įmonės funkcijų perskirstymo įvardijimo „likvidavimu“ aplinkybė tuo atveju, kai byloje nustatoma, kad perimta įmonė, verslas (ar jų dalys) išlaiko savo identitetą, nepanaikina būtinybės taikyti Direktyvoje 2001/23/EB įtvirtintas garantijas. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant nustatyti identiteto išlaikymo faktą, būtina įvertinti visas su įmonės perleidimu susijusias aplinkybes, ypač tai, ar įmonės materialusis ir nematerialusis turtas bei dauguma jos darbuotojų yra perimti, taip pat veiklos, vykdytos iki įmonės perdavimo ir po jo, panašumo laipsnį bei laikotarpį, kuriam įmonės veikla dėl jos perleidimo buvo sustojusi (jei ji apskritai buvo sustojusi) (1988 m. birželio 15 d. sprendimo Bork International, bylos Nr. 101/87, 13–15 punktai). Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, kad Direktyvos 2001/23/EB garantijos netaikomos tik tokiose procedūrose, kurios skirtos likviduoti įmonę perduodančio asmens turtą, pvz., bankroto (1995 m. gruodžio 7 d. sprendimo Luigi Spano, bylos Nr. C-472/93, 26 punktas). Taigi, įvertinus Teisingumo Teismo praktiką, darytina išvada, kad įmonės likvidavimo atveju, kai likvidavimas nesusijęs su įmonės bankrotu, ir kai tokios įmonės verslą ar jo dalį perima kita įmonė, perimtos įmonės darbuotojams turi būti taikomos Direktyvoje 2001/23/EB įtvirtintos garantijos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 nusprendė pertvarkyti uždarąją akcinę bendrovę „Bendruva“ į savivaldybės įmonę „Vilniaus miesto būstas“, patvirtinti šios įmonės įstatus ir perduoti jai patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, su pertvarkymu ir turto perdavimu susijusius veiksmus pavedė vykdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Įvertinę šiame sprendime nurodytas sąlygas ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ įstatus, teismai sprendė, kad ieškovės darbdavio VšĮ „Vilniaus butai“ vykdytos savivaldybės gyvenamųjų patalpų administravimo ir priežiūros funkcijos buvo perduotos iš UAB „Bendruva“ į SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pertvarkytai įmonei. Tokiomis aplinkybėmis (perdavus VšĮ „Vilniaus butai“ funkcijas kitai, naujai įsteigtai SĮ „Vilniaus miesto būstas“) tas faktas, kad VšĮ „Vilniaus butai“ pasibaigė likvidavimo būdu, nereiškia, jog negali būti taikomas DK 138 straipsnis ir jame įtvirtinti apribojimai nutraukti darbo sutartį. Priešingai, remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl Direktyvos 2001/23/EB taikymo apimties, darytina išvada, kad ginčo likvidavimo atvejis, kai, pasibaigus vienai įmonei, jos vykdytos funkcijos perduodamos kitai įmonei, patenka į Direktyvos 2001/23/EB taikymo sritį. Atsižvelgiant į tai, šią bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai spręsta, kad VšĮ „Vilniaus miesto būstas“ darbuotojams turėjo būti taikomos Direktyvoje 2001/23/EB įtvirtintos garantijos. Pažymėtina, kad šios garantijos perduodamos įmonės darbuotojams turi būti taikomos net ir tais atvejais, kai naujai įsteigtai įmonei likviduota įmonė perduoda tik dalį savo vykdytų funkcijų. Dėl to negalima pripažinti pagrįstais kasatorių argumentų, kuriais teismų sprendimas taikyti verslo perdavimo institutą ginčijamas, teigiant, kad VšĮ „Vilniaus butai“ vykdytos ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ vykdomos funkcijos nėra tapačios (SĮ „Vilniaus miesto būstas“ vykdoma veikla apima mažiau funkcijų, nei jų turėjo VšĮ „Vilniaus miesto būstas“), ir tai reiškia, jog funkcijų perdavimo neįvyko.

Kasatoriams teigiant, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta vienos iš verslo perdavimo instituto sąlygos – turto perdavimo naujam savininkui fakto, teisėjų kolegija pažymi, kad Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl įmonės turto perdavimo kaip kriterijaus, sprendžiant dėl to, ar įvyko įmonės, verslo ar jo dalies perdavimas, 1986 m. kovo 18 d. sprendime Spijkers, bylos Nr. 24/85, nurodė, kad Direktyva 77/187/EEB siekiama užtikrinti darbo santykių tęstinumą perduodant įmonę, verslą ar verslo dalį, kai dėl perdavimo keičiasi darbdavys; tam jokios įtakos neturi nuosavybės teisės į tam tikrą turtą perdavimas ar neperdavimas. Tą pačią poziciją Teisingumo Teismas pakartojo 1994 m. balandžio 14 d. sprendime Schmidt, bylos Nr. C-392/92, nurodydamas, kad Direktyva 2001/23/EB taikoma tokiems atvejams, kai dėl teisinio perleidimo ar susiliejimo įvyksta juridinio ar fizinio asmens, atsakingo už veiklos vykdymą ir kuris, remiantis faktine situacija, turi darbdavio įsipareigojimus prieš darbuotojus, pasikeitimas, nepriklausomai nuo to, ar buvo perduota įmonės nuosavybė. Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies apsauga ypač taikytina tais atvejais, kai perleidimas susijęs su verslu ar verslo dalimi, t. y. su įmonės dalimi. Tokiomis aplinkybėmis perleidimas siejamas su darbuotojais, priskirtais perleidžiamai įmonės daliai, nes pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą, pateiktą 1985 m. vasario 7 d. sprendime Botzen ir kt., bylos Nr. 186/83, darbo santykiai iš esmės yra apibrėžiami darbuotojo ir įmonės ar verslo dalies, kuriai darbuotojas yra priskirtas pareigoms atlikti, sąsaja (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje N. Ch. ir kt. v. LUAB „Baltic engineering centre“, bylos Nr. 3K-3-40/2012). Dėl to nepagrįstu pripažintinas kasatorių teiginys, kad teismai privalėjo nustatyti trečiojo asmens VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės perleidimo atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ faktą. Pirma, VšĮ „Vilniaus butai“, vykdydama veiklą, nuosavybės teise nevaldė turto, taigi, jos veikla nesirėmė turto nuosavybės teise, todėl įmonei – jos teisių perėmėjai – negali būti taikomi didesni reikalavimai, taigi ir nuosavybės perėmimas. Antra, pirmiau minėta, kad Direktyvoje 2001/23/EB įtvirtintų garantijų darbuotojams taikymas nesietinas su nuosavybės (turto) perdavimu įmonei, perimančiai verslą ar jo dalį.

Kasatoriai SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir Vilniaus miesto savivaldybė kasacinius skundus taip pat grindžia argumentu, kad teismai neatsižvelgė į viešosios įstaigos ir savivaldybės įmonės kaip juridinių asmenų požymius; kadangi viešoji įstaiga nesiekia pelno, tai, kasatorių teigimu, verslo perdavimo institutas jai netaikytinas, nes ji, būdama pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kuris valdo jai perduotą turtą patikėjimo teise, ne tik pagal teisinę prigimtį, bet ir faktiškai nevykdo verslo, todėl ši byla negalėjo būti nagrinėjama taikant verslo perdavimo institutą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nepagrįstus, nes jie prieštarauja Direktyvos 2001/23/EB nuostatoms, taip pat Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuotai jų aiškinimo ir taikymo praktikai. Direktyvos 2001/23/EB 1 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad ji taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, veikia jos siekdamos pelno ar ne. Teisingumo Teismas, aiškindamas šias Direktyvos nuostatas, yra nurodęs, kad ekonominis vienetas gali vykdyti ekonominę veiklą ir būti vertinamas kaip įmonė, net jei vykdoma veikla nesiekiama pelno. Taigi ta aplinkybė, kad įmonė, vykdydama veiklą, nesiekia pelno, savaime nėra pakankama tam, kad tokia veikla nebūtų laikoma ekonomine, o tokiai įmonei būtų atsisakoma taikyti Direktyvos 2001/23/EB nuostatas; direktyvos nuostatų taikymas negali būti ribojamas tik toms įmonėms, kurios savo veikla siekia pelno (1994 m. birželio 8 d. sprendimas Komisija v. Didžioji Britanija, bylos Nr. C-382/92, 44–46 punktai). Be to, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog juridinis asmuo, kuriam perduodama veikla, yra įsteigtas ir veikiantis pagal viešosios teisės normas, nereiškia, kad jam gali būti netaikomos Direktyvos 77/187 nuostatos. Ekonominė veikla, kurią vykdo pagal viešąją teisę įsteigtas ir veikiantis juridinis asmuo, šia veikla nesiekiantis pelno ar ją vykdantis siekiant patenkinti viešąjį interesą, negali būti pašalinama iš Direktyvos 77/187 taikymo apimties (2000 m. rugsėjo 26 d. sprendimas byloje Mayeur, bylos Nr. C-175/99). Taigi įmonės, verslo ar jo dalies perdavimo faktui konstatuoti (kartu verslo perdavimo institutui ir su juo susijusioms garantijoms taikyti) neturi reikšmės tai, kad perduota (ar perimanti) įmonė, vykdydama veiklą, nesiekia pelno. Atsižvelgiant į tai, VšĮ „Vilniaus butai“ funkcijų, susijusių su savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų administravimu ir priežiūra, perdavimas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ teismų teisingai buvo pripažintas verslo dalies perdavimu.

DK 138 straipsnyje, Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas savaiminis darbo santykių tęstinumo perdavimo atveju principo taikymas: įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius (DK 138 straipsnis); perdavėjo (šiuo atveju – VšĮ „Vilniaus butai“) teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties ar darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, ryšium su perdavimu yra perduodami perėmėjui (šiuo atveju – SĮ „Vilniaus miesto būstas“) (Direktyvos 3 straipsnio 1 dalis); įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas (šiuo atveju – VšĮ „Vilniaus butai“) arba perėmėjas (šiuo atveju – SĮ „Vilniaus miesto būstas“) gali atleisti iš darbo (Direktyvos 4 straipsnio 1 dalis). Konstatavus trečiojo asmens VšĮ „Vilniaus butai“ verslo dalies perdavimo atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ faktą, patenkantį į Direktyvos 2001/23/EB taikymo sritį, kartu – pripažinus ieškovės atleidimą iš darbo dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo neteisėtu, jos kaip darbuotojos teisės teismų pagrįstai, nepažeidžiant kasatorių nurodomų materialiosios teisės normų, buvo apgintos pagal DK 138 straipsnį.

 

Dėl tinkamo atsakovo

 

Atsakovui ir trečiajam asmeniui kasaciniuose skunduose keliant tinkamo atsakovo šioje byloje klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad vienas byloje pareikštų reikalavimų – pripažinti neteisėtu ieškovės darbo sutarties nutraukimą. Atsakovas pagal šį reikalavimą turėjo būti VšĮ „Vilniaus butai“. Nagrinėjamoje byloje, nustačius verslo (jo dalies) perdavimo faktą ir pripažinus ieškovės darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, taikomas jos darbo santykių savaiminio tęstinumo principas, t. y. teisių ir pareigų, kylančių iš ieškovės ir VšĮ „Vilniaus butai“ darbo santykių, perėjimas SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Būtent šiuo faktu, t. y. aplinkybe, kad, VšĮ „Vilniaus butai“ perdavus verslą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kartu turėjo pereiti ir VšĮ „Vilniaus butai“ kaip darbdavio teisės bei pareigos, iš esmės ir buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, t. y. darbo sutarčių nutraukimą ieškovė prašė pripažinti neteisėtu būtent dėl to, kad jos darbo sutartis turėjo būti ne nutraukta, bet pereiti SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Tai reiškia, kad šiam reikalavimui, nustačius verslo perdavimo faktą, taikytinos DK 138 straipsnio nuostatos (taip, kaip jos aiškinamos remiantis Teisingumo Teismo suformuota Direktyvos 2001/23/EB aiškinimo praktika) ir atitinkamai – konstatuotinas savaiminis darbdavio (VšĮ „Vilniaus butai“) teisių perėjimas SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Konstatavus, kad ieškovių darbo santykiai turėjo tęstis ir tęsėsi pas naująjį darbdavį, t. y. SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ieškinio reikalavimai negrąžinti ieškovės į darbą ir priteisti jai su darbo santykiais susijusias išmokas (neišmokėtos išeitinės išmokos dalį, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos atlyginimą ir kt.), priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, reikštini ne VšĮ „Vilniaus butai“, bet jos, kaip darbdavio, teises perėmusiai SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Atsižvelgiant į tai, atsakovo ir trečiojo asmens kasacinių skundų argumentai dėl SĮ „Vilniaus miestas būstas“ kaip netinkamo atsakovo šioje byloje atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Kartu teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad VšĮ „Vilniaus butai“ buvo šios bylos dalyvė ir turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją dėl pareikšto ieškinio, pažymi, jog VšĮ „Vilniaus butai“ procesinis statusas, t. y. trečiasis asmuo, o ne atsakovas, nevertintinas kaip pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. 

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pagal atsakovo ir trečiojo asmens kasacinių skundų motyvus nėra pagrindo teismų šioje byloje priimtam procesiniam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

            Dėl ieškovės kasacinio skundo   

 

            Dėl ieškovei priteistinos išeitinės išmokos (DK 140 straipsnis) dydžio. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovei priklauso 11 178,80 Lt, t. y. 2794,70 Lt (ieškovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis) x 2 (DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punktas) x 2 (Kolektyvinės sutarties 4.25 punktas), išeitinės išmokos. Ieškovė, nesutikdama su šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kasaciniame skunde teigia, kad jai priklauso 16 768,20 Lt, t. y. 2794,70 Lt (ieškovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis) x 3 (DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punktas) x 2 (Kolektyvinės sutarties 4.25 punktas), išeitinės išmokos, nes, ieškovės teigimu, jos nepertraukiamas darbo stažas skaičiuotinas ne pagal 2008 m. balandžio 28 d. (darbo sutarties su ieškove sudarymo data)–2009 m. gegužės 29 d. (ieškovės atleidimo iš darbo data) laikotarpį, o pagal 2008 m. balandžio 28 d.–2011 m. spalio 10 d. (pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo, kuriuo laikyta, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, įsiteisėjimo data priėmus apeliacinės instancijos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį) laikotarpį ir yra ne trylika, kaip kad skaičiavo apeliacinės instancijos teismas, o keturiasdešimt du (t. y. daugiau kaip trisdešimt šeši) mėnesiai.

Vertindama šiuos kasatorės argumentus kaip pagrįstus, teisėjų kolegija pažymi, kad kai pripažįstama, jog darbo sutartis su darbuotoju nutraukta neteisėtai, ir dėl darbuotojo taikomas alternatyvus jo teisių gynimo būdas pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, laikoma, kad šalių darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Pagal šios normos prasmę darbuotojas turi teisę į išeitinę išmoką, skaičiuotiną atsižvelgiant į jo darbo stažo trukmę teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną. Tai reiškia, kad į nepertraukiamą darbuotojo darbo stažą DK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytai išeitinei išmokai gauti įskaitomas ir laikas, praėjęs nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje J. Š. v. UAB ,,Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-321/2006). Apeliacinės instancijos teismo palikta galioti pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo dalis, kuria spręsta, kad ieškovės ir atsakovo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu, įsiteisėjo nuo apeliacinės instancijos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Taigi kasatorė pagrįstai teigia, kad jos nepertraukiamo darbo stažo trukmė šiuo atveju yra ilgesnė kaip trisdešimt šeši mėnesiai, todėl jai priklauso DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, iš viso, taikius Kolektyvinės sutarties 4.25 punkte aptartą garantiją, – 16 768,20 Lt išeitinės išmokos. Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovei priteistinos išeitinės išmokos (DK 140 straipsnis) dydžio, netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Tai yra pagrindas pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis), padidinant ieškovei iš atsakovo priteistą išeitinės išmokos sumą 5589,40 Lt.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. (atleidimo iš darbo) iki 2011 m. spalio 10 d. (teismo sprendimo įsiteisėjimo) priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytomis išvadomis, atmetė ieškovės reikalavimą priteisti nurodytą kompensaciją, argumentuodamas tuo, kad ši priklausytų tik neteisėtai atleistam darbuotojui, dėl kurio taikytas DK 297 straipsnio 3 dalyje nurodytas jo teisių gynimo būdas (DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktas); dėl ieškovės taikytas DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytas darbuotojo teisių gynimo būdas, todėl jai nepriklauso jos prašoma priteisti kompensacija.  

            Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo stažo kasmetinėms atostogoms gauti skaičiavimas reglamentuojamas DK 170 straipsnyje. Šioje teisės normoje nustatyti laikotarpiai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Pagal ją ir kitus teisės aktus priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, negrąžintam į pirmesnį darbą, nepriskirtas prie laikotarpių, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos. Už šį laikotarpį taikomas darbuotojo teisių gynimo būdas, aptartas DK 297 straipsnio 4 dalyje. Pagal šioje normoje įtvirtintą reglamentavimą darbuotojui, kuris negrąžinamas į pirmesnį darbą, priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, taip pat vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Išeitinė išmoka yra viena garantinių išmokų. DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyto darbuotojo teisių gynimo būdo taikymo atveju ši išmoka (be kita ko, nepriteistina taikant DK 297 straipsnio 3 dalį) kompensuoja darbuotojui visus netekimus, kurių jis nepatirtų būdamas grąžintas į pirmesnį darbą, tarp jų – ir kasmetines atostogas, kurias jis gautų už priverstinės pravaikštos laiką grąžinimo į darbą atveju. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nebuvo grąžinta į pirmesnį darbą, todėl kasmetinės atostogos už priverstinės pravaikštos laiką, kartu ir kompensacija už jas ieškovei nepriklauso. Teisėjų kolegija, remdamasi faktiniais šios bylos duomenimis (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, sprendžia, kad ieškovei kasmetinės atostogos turi būti skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 28 d. iki 2009 m. gegužės 31 d., todėl šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai, nepažeisdami ieškovės kasaciniame skunde nurodomų DK normų, netenkino ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovo kompensaciją už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2011 m. spalio 10 d. Ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkto, 177 straipsnio 2 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimu atmesti jos reikalavimą priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą, teigia, kad darbo sutarties nutraukimas sukėlė jai neturtinės žalos, o teismai, nepriteisdami jai šios žalos atlyginimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktų išaiškinimų dėl DK 250, CK 6.250 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

Pasisakydama dėl šio argumento, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. I. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-364/2007), o kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėstomais išaiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. F. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-9/2006). Grįsdamas kasacinį skundą CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu kasacijos pagrindu, kasatorius turi nurodyti ne tik konkrečias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, jose pateiktus išaiškinimus aktualiais bylai teisės aiškinimo ir taikymo klausimais, bet ir argumentuotai pagrįsti galėjimą jomis remtis nagrinėjamoje byloje, jo nurodomų kasacinio teismo bylų ir nagrinėjamos bylos konkrečių faktinių aplinkybių esminį panašumą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Antrocelas“ v. BUAB „Butrema“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2011).

Šioje byloje ieškovė, teigdama dėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo buvimo, teismų praktika, kurios, jos manymu, nesilaikė bylą nagrinėję teismai, nurodo, be kita ko, išaiškinimus, dėstomus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; ši priimta byloje, kurioje spręstas darbuotojo atleidimo iš darbo be įspėjimo už darbo drausmės ir kitus darbo veiklos pažeidimus teisėtumo klausimas. Taigi nagrinėjama byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra iš esmės skirtinga nuo bylos, kurioje priimta kasatorės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, todėl joje pateiktais išaiškinimais nesivadovautina kaip aktualia teismų praktika šioje byloje, sprendžiant dėl ieškovės atleidimo iš darbo likvidavus darbdavį sukeltų padarinių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo nurodytos teismų praktikos.

            Kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto teismų atsisakymo priteisti ieškovei jos prašomą neturtinės žalos atlyginimą taip pat grindžiami tvirtinimu, kad pripažinimo, jog ieškovės darbo santykiai turėjo tęstis pas atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ir DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priemonių taikymo šiuo atveju nepakanka ieškovės praradimams kompensuoti.

            Dėl šių kasatorės argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos darbuotojui atlyginimo, yra išaiškinęs, jog, konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą, teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs (tai teisingai pažymima ir ieškovės kasaciniame skunde), kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimo faktas tam tikrais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008).

            Ieškovė, nesutikdama su teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju jos praradimams kompensuoti pakanka pripažinimo, jog jos darbo santykiai turėjo tęstis pas atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“, ir DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priemonių taikymo, remiasi tik tvirtinimu, kad bylos duomenys pagrindžia, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė neturtinės žalos. Tokia ieškovės kasacinio skundo argumentacija, nenurodant jokių teismų padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikiant savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų (2009 m. sausio 10 d. nedarbingumo pažymėjimo Nr. 5181697 ir kt.) vertinimo bei remiantis juo darytinų išvadų, neteikia pagrindo nesutikti su teismų pozicija, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už ieškovės patirtus neturtinio pobūdžio praradimus. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos faktiniai duomenys (joje nenustatyta, ieškovė kasaciniame skunde ir neginčija, kad šie įvertinti nepažeidžiant proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo taisyklių) neteikia pagrindo pripažinti, jog ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybės turėjo būti teismų įvertintos kaip pateisinančios tam tikro dydžio neturtinės žalos atlyginimo jai priteisimą. Kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl, kasatorei nekeliant klausimų dėl teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo yra faktinio, o ne teisinio pobūdžio ir neteikia pagrindo abejoti teismų pateikto bylos įrodymų kaip nepagrindžių, jog ieškovė, atsakovui atsisakius tęsti su ja darbo santykius, patyrė ieškinyje nurodomos neturtinės žalos, vertinimo teisingumu ir sprendimo nepriteisti ieškovei jos prašomo neturtinės žalos atlyginimo teisėtumu. Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad pagal ieškovės kasacinio skundo motyvus nėra pagrindo šiam teismų sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

            Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

 

Kiti byloje pateiktų kasacinių skundų argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui ir teismų praktikai formuoti, todėl dėl jų, kaip nesudarančių CPK 346 straipsnio 2 dalyje išvardytų kasacijos pagrindų, teisėjų kolegija nepasisako. 

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų          

 

Atmetant atsakovo ir trečiojo asmens kasacinius skundus, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Ieškovė, kurios kasacinis skundas iš dalies (šiuo atveju, tenkinant vieną iš trijų pareikštų reikalavimų, laikytina, kad 30 proc.) tenkinamas, prašo priteiti 4000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai, surašant kasacinį skundą ir atsiliepimus į kitų kasatorių kasacinius skundus,  apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.13, 8.14 punktais, atsižvelgiant į tenkinamų ieškovės reikalavimų dalį, jos naudai iš atsakovo SĮ „Vilniaus miestas būstas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės priteistina lygiomis dalimis 1200 Lt (4000 Lt x 0,3), t. y. po 600 Lt, bylinėjimosi išlaidų.

Iš atsakovo SĮ „Vilniaus miestas būstas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės taip pat priteistina valstybei lygiomis dalimis 168 Lt (5589,40 Lt x 0,03), t. y. po 84 Lt, žyminio mokesčio; bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 75,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; šios išlaidos priteistinos valstybės naudai: 8,50 Lt iš ieškovės, 33,50 Lt iš atsakovo ir 33,50 Lt iš trečiojo asmens (CPK 96 straipsnis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

           

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nutartį pakeisti: padidinti ieškovei A. M. iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ priteistą išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą iki 80 586,84 Lt; kitas apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 600 (šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 84 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovės A. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 8,50 Lt (aštuonis litus 50 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 33,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Egidijus Baranauskas

 

 

                                                                                                                       

Česlovas Jokūbauskas

 

 

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys